CP v2

Blog

  • Dua Lipa parodė antrą vestuvinę suknelę: „Chanel“ darbas pribloškia 480 000 detalių

    Dua Lipa parodė antrą vestuvinę suknelę: „Chanel“ darbas pribloškia 480 000 detalių

    Dainininkė Dua Lipa paviešino naujas savo vestuvių akimirkas ir parodė antrąją vestuvinę suknelę, kurią kūrė „Chanel“. Nors ceremonija buvo kukli ir įvyko birželio pradžioje Londone, šventę pora pratęsė kelių dienų pobūviu Palerme, Sicilijoje.

    Socialiniuose tinkluose pasirodę kadrai leido iš arti pamatyti vieną įspūdingiausių atlikėjos įvaizdžių. Tai aukštosios mados „Chanel“ suknelė, kurios dėmesys detalėms ir rankų darbo apdailai pastaruoju metu mados pasaulyje vėl tapo ryškia tendencija.

    Pasak pranešimų apie kūrinio gamybą, suknelė buvo siuvama „Chanel“ ateljė Paryžiuje. Ji dekoruota apie 480 000 karoliukų, o vien siuvinėjimui ant korseto prireikė 1 155 valandų meistrų darbo.

    Siluetas buvo prigludęs, nuo kelių pereinantis į platėjančią sijono dalį, o įvaizdį užbaigė maždaug 2 metrų ilgio šleifas. Viena labiausiai aptariamų detalių tapo apie 25 000 plunksnų, puošančių apatinę suknelės dalį.

    Kūrinys išsiskyrė ir atvira nugara bei drapiruotais, akmenukais dekoruotais elementais, kurie judant kūrė ryškų šviesos efektą. Tokie optiniai sprendimai, mados namų meistrystė ir itin kruopšti apdaila šiandien dažnai laikomi tuo, kas skiria haute couture nuo masinės mados.

    Įvaizdį papildė apie 6 metrų ilgio tiulio nuometas, rankomis dekoruotas karoliukais, plunksnomis ir organzos aplikacijomis. Prie suknelės priderinti ir specialiai šiai progai sukurti balti bateliai.

    „Chanel“ taip pat pasidalijo užkulisiais iš suknelės kūrimo proceso ir pasveikino atlikėją santuokos proga.

    Pačios Dua Lipos įrašas „Instagram“ sulaukė didžiulio dėmesio: ji publikavo romantiškas nuotraukas su Callumu Turneriu ir prie jų lakoniškai parašė „Ponas ir ponia“. Mados gerbėjai iškart ėmė aptarinėti poros įvaizdžius, nes jaunasis pasirinko „Louis Vuitton“ kostiumą.

    Nors nuo šventės praėjo šiek tiek laiko, vestuvinis dueto stilius toliau kelia susidomėjimą. Tokie aukštosios mados pasirodymai, ypač kai jie atskleidžiami per socialinius tinklus, vis dažniau tampa globaliomis kultūros ir mados naujienomis, kurios gyvena ilgiau nei vieną vakarą.

  • Stilius atrodo pigus net su brangiais drabužiais: 6 klaidos, kurios išduoda iškart

    Stilius atrodo pigus net su brangiais drabužiais: 6 klaidos, kurios išduoda iškart

    Brangi etiketė dar negarantuoja gero įvaizdžio: net kokybišką derinį gali sugadinti detalės, kurios sukuria pigumo ir neskoningumo įspūdį. Stilistai pabrėžia, kad pirmiausia „kalba“ ne prekės ženklas, o drabužio kritimas, medžiagos faktūra ir tai, kaip viskas atrodo judant.

    Viena dažniausių klaidų yra akivaizdžios klastotės ar perdėtai į „prabangą“ taikančios kopijos. Nors rinkoje daug gerai atrodančių reinterpretacijų, logotipo imitacija dažnai atrodo neskoningai ir pigina visą derinį, ypač kai ji nesiderina su likusių drabužių kokybe.

    Antras signalas – per trumpi sijonai ar suknelės, kai judant matosi daugiau, nei planuota, o drabužį tenka nuolat tampyti žemyn. Toks nepatogumas iš karto atima pasitikėjimą savimi, o įspūdis tampa ne sensualus, o priverstinis ir nerangus.

    Ne mažiau išduoda ir dideli, rėksmingi logotipai nuo galvos iki kojų. Pastaraisiais metais madoje sustiprėjo tylaus prabangumo kryptis, kai vertinama gera konstrukcija, audinys ir santūrumas, o ne demonstratyvus prekės ženklo „šaukimas“ ant krūtinės ar kelnių.

    Pigumo efektą dažnai kuria ir blizgios, prastai atrodančios odos imitacijos, kurios iš tolo primena plastiką. Tokia medžiaga neretai ne tik atrodo prastai, bet ir yra nepraktiška: ji nekvėpuoja, greičiau glamžosi, gali girgždėti judant ir vizualiai pigina net gerą siluetą.

    Dar viena klaida – netinkamas dydis: per ankšti drabužiai įsirėžia į kūną ir sukuria nereikalingas raukšles, o per dideli, be formos daiktai iškraipo proporcijas. Profesionalai primena, kad geriau rinktis tinkamą dydį ir, jei reikia, pritaikyti pas siuvėją, nes keli pataisymai gali suteikti įvaizdžiui brangumo pojūtį.

    Galiausiai viską sugadina priežiūros trūkumas: susiglamžę audiniai, nusiburbuliavę megztiniai, išsitampę keliai, nublukusios spalvos ar trūkstanti saga. Tvarkingas, išlygintas drabužis ir švari avalynė dažnai atrodo „brangiau“ nei naujas, bet apleistas daiktas, todėl investicija į priežiūrą neretai atsiperka labiau nei dar vienas spontaniškas pirkinys.

  • Šie vaisiai turi daugiau kalio nei bananai ir mažai kalorijų: kodėl verta rinktis abrikosus

    Abrikosai – lengvas pasirinkimas

    Abrikosai yra vieni iš mažiau kaloringų sezoninių vaisių: 100 gramų šviežių abrikosų paprastai turi apie 48 kilokalorijas. Juose daug vandens, skaidulų ir įvairių mikroelementų, todėl tai patogi užkanda, kai norisi saldumo be didelio kalorijų kiekio.

    Svarbu atskirti šviežius ir džiovintus abrikosus. Pašalinus vandenį, maistinės medžiagos džiovintuose vaisiuose susikoncentruoja, tačiau kartu smarkiai išauga ir energinė vertė, todėl porcijos dydis tampa lemiamas.

    Kalis ir širdies sveikata

    Džiovinti abrikosai išsiskiria dideliu kalio kiekiu: 100 gramų gali turėti apie 1 100 miligramų kalio, tai yra kelis kartus daugiau nei tokioje pačioje banano porcijoje. Kalis siejamas su normalios kraujospūdžio kontrolės palaikymu, raumenų funkcija ir nervinių impulsų perdavimu.

    Vis dėlto vienas produktas savaime neišsprendžia kraujospūdžio ar širdies ligų rizikos. Geriausi rezultatai pasiekiami, kai kalio šaltiniai derinami su mažesniu druskos kiekiu, pakankamu skaidulų vartojimu ir reguliariu fiziniu aktyvumu.

    Akims ir antioksidantams svarbios medžiagos

    Abrikosuose yra beta karoteno, iš kurio organizmas gamina vitaminą A, reikalingą normaliai regai. Taip pat randama liuteino ir zeaksantino – junginių, natūraliai esančių tinklainėje ir siejamų su apsauga nuo oksidacinio streso.

    Prie to prisideda vitaminai C ir E, o skaidulos padeda virškinimui ir ilgesniam sotumui. Dėl to abrikosai gali būti naudinga mitybos dalis, ypač jei desertus norisi keisti vaisiais.

    Švieži ar džiovinti: ką rinktis?

    Švieži abrikosai labiau tinka kasdieniam racionui ir svorio kontrolei, nes dėl vandens kiekio suteikia apimties ir sotumo už mažiau kalorijų. Juos dažniausiai patogu valgyti vienus arba derinti su jogurtu, varške, košėmis.

    Džiovinti abrikosai yra kaloringesni, todėl juos verta vertinti kaip koncentruotą priedą, o ne neribotą užkandį. Jei aktuali cukraus kiekio kontrolė, džiovintus vaisius naudinga derinti su baltymais ar sveikaisiais riebalais, kad porcija būtų saikinga.

    Abrikosus dažniausiai patariama valgyti žalius, gerai sunokusius, nes taip išsaugoma daugiau jautresnių medžiagų, o su odele gaunama papildomų skaidulų. Ne sezono metu gali tikti šaldyti abrikosai kokteiliams ar desertams, o džiovinti – granolai, kepiniams ar košėms pagardinti.

  • Mėlynės išpopuliarėjo, bet ši mažai žinoma uoga gali jas pranokti: ekspertai vardija naudą

    Kas yra svarainė uoga?

    Pastaraisiais metais mėlynės tapo vienu populiariausių uogų pasirinkimų, tačiau vis dažniau minima ir kita, dar mažiau pažįstama alternatyva – medlieva, dar vadinama amelankiu. Tai erškėtinių šeimos augalas, paplitęs Šiaurės Amerikoje, o Europoje auginamas ir dėl dekoratyvumo, ir dėl derliaus.

    Medlieva paprastai žydi anksti pavasarį baltais žiedais, o pirmosios uogos sunoksta jau vasaros pradžioje. Dėl gana gero atsparumo vėsesniems orams derlius dažnai nenukenčia net tada, kai pasitaiko vėlyvesnių šalnų.

    Kuo medlievos uogos išsiskiria?

    Išvaizda jos primena mėlynes, tačiau skonis dažniau apibūdinamas kaip saldesnis, su švelniu uogų ir lengvu porūgščiu poskoniu. Dėl ankstesnio nokimo medlieva kai kuriais sezonais tampa viena pirmųjų tamsių uogų, kurios pasiekia stalą dar prieš įsibėgėjant mėlynių sezonui.

    Mitybos požiūriu medlievos uogos vertinamos dėl skaidulų, vitaminų ir mineralinių medžiagų derinio. Skaidulos siejamos su ilgesniu sotumu ir sklandesne žarnyno veikla, o tai svarbu ir svorio kontrolei, ir bendrai savijautai.

    Antioksidantai ir poveikis sveikatai

    Tamsiai melsvą ar violetinę uogų spalvą lemia antocianinai – augaliniai junginiai, priskiriami antioksidantams. Antioksidantai padeda mažinti oksidacinį stresą, kuris siejamas su lėtinių ligų rizika ir spartesniais organizmo senėjimo procesais.

    Specialistai pabrėžia, kad uogos apskritai yra viena geriausių kasdienės mitybos krypčių, kai siekiama didinti antioksidantų suvartojimą natūraliu būdu. Reguliarus uogų įtraukimas į racioną dažnai minimas ir širdies bei kraujagyslių sveikatos kontekste, nes augalinės kilmės junginiai gali padėti palaikyti palankesnius kraujo lipidų rodiklius.

    Medlievos uogose taip pat yra įvairių vitaminų ir mineralinių medžiagų, kurios prisideda prie imuninės sistemos, kaulų ir raumenų funkcijų bei normalios energijos apykaitos. Mitybos specialistai primena, kad didžiausią naudą duoda ne pavienis produktas, o subalansuotas racionas, kuriame uogos yra viena iš kasdienių grandžių.

    Virtuvėje medlieva universali: ją galima valgyti vieną, dėti į košes, jogurtą ar kokteilius, naudoti desertams. Uogos tinka ir namų atsargoms – verdant uogienes, gaminant sirupus ar sultis, taip pat šaldant ar džiovinant, kad jų skonis ir maistinės medžiagos būtų prieinamos ne tik sezono metu.

  • Brokoliai – tikras uždegimo „gesintuvas“: štai kas nutinka organizmui juos valgant reguliariai

    Brokoliai (Brassica oleracea var. italica) dažnai vadinami vienomis maistingiausių daržovių, o jų reputacija paremta ne vien tradicija. Šiuolaikiniai tyrimai išskiria kryžmažiedėms daržovėms būdingus junginius, kurie siejami su antioksidaciniu ir priešuždegiminiu poveikiu.

    Praktiškai tai reiškia paprastą dalyką: brokoliai prisideda prie bendros mitybos kokybės, kai racione trūksta skaidulų, vitaminų ir augalinių medžiagų. Reguliarus daržovių vartojimas siejamas su mažesne kai kurių lėtinių ligų rizika, tačiau svarbu nepamiršti viso gyvenimo būdo.

    Kas brokoliuose svarbiausia?

    Didžiausio dėmesio sulaukia glukozinolatai, ypač glukorafaninas, iš kurio pjaustant ar kramtant susidaro sulforafanas. Tai vienas plačiausiai tiriamų kryžmažiedžių daržovių junginių, siejamas su ląstelių apsaugos mechanizmais ir uždegimo reguliavimu.

    Skirtingos brokolio dalys taip pat skiriasi sudėtimi: žiedynuose dažniau aptinkama glukorafanino, o lapuose gali būti daugiau chlorofilo, karotenoidų, vitaminų E ir K. Net kotą verta panaudoti: jį nulupus ir supjausčius plonai, jis tinka sriuboms, troškiniams ar greitam apkepimui.

    Nauda širdžiai, žarnynui ir akims

    Brokoliuose esančios skaidulos padeda virškinimui ir gali prisidėti prie palankesnių kraujo lipidų rodiklių, nes dalis tulžies rūgščių pašalinama su maistu. Kalis svarbus kraujospūdžio kontrolei, o vitaminas C ir polifenoliai prisideda prie apsaugos nuo oksidacinio streso.

    Žarnynui reikšminga tai, kad skaidulos yra maistas naudingoms bakterijoms, o fermentacijos metu susidaro trumpųjų grandinių riebalų rūgštys, įskaitant sviesto rūgštį. Pastaroji laikoma svarbia žarnyno barjero funkcijai ir gleivinės būklei palaikyti.

    Dar viena sritis – regėjimas: brokoliai suteikia liuteino ir zeaksantino, kurie kaupiasi akies tinklainėje. Nors šių karotenoidų gausu ir kitose žalialapėse daržovėse, brokoliai yra paprastas būdas kasdien padidinti jų suvartojimą, ypač daug laiko praleidžiant prie ekranų.

    Klaida, dėl kurios prarandama dalis vertės

    Dažniausias netikslumas virtuvėje – ilgas virimas dideliame vandens kiekyje. Tokiu atveju brokoliai praranda dalį vandenyje tirpių medžiagų, įskaitant vitaminą C, o skonis ir tekstūra dažnai tampa prastesni.

    Geresnis pasirinkimas – trumpas garinimas: taip lengviau išsaugoti spalvą, traškumą ir dalį biologiškai aktyvių junginių. Dar vienas paprastas triukas: brokolį susmulkinti ir palikti 30–40 minučių prieš šildymą, kad fermentai spėtų „įjungti“ sulforafano susidarymo procesą.

    Kasdienybėje pakanka 2–3 porcijų per savaitę, kad mityba būtų praturtinta skaidulomis ir augalinėmis medžiagomis. Jei vartojate kraują skystinančius vaistus ar turite specifinių sveikatos būklių, didesnius mitybos pokyčius verta aptarti su gydytoju.

  • Ne tujos, ne ligustrai: šis gyvatvorės augalas sparčiai populiarėja ir turi vieną minusą

    Ne tujos, ne ligustrai: šis gyvatvorės augalas sparčiai populiarėja ir turi vieną minusą

    Gyvatvorės Lietuvoje tradiciškai sodinamos iš tujų ar ligustrų, tačiau pastaraisiais metais vis dažniau pasirenkamas paprastasis skroblas. Kraštovaizdžio specialistai jį vertina dėl tankios lapijos, atsparumo ir galimybės suformuoti aiškią, tvarkingą žalią sieną.

    Paprastasis skroblas gerai prisitaiko prie mūsų klimato: pakelia šalnas, trumpesnius sausrų laikotarpius ir gana stabiliai auga. Rudenį jo lapai nusidažo šiltais atspalviais, o sode tai suteikia papildomo sezoniškumo ir natūralaus jaukumo.

    Kur skroblas auga geriausiai

    Nors skroblas laikomas nereikliu, geriausiai jis auga vidutiniškai derlingoje, purioje dirvoje, kai reakcija yra nuo silpnai rūgščios iki silpnai šarminės. Sausose smėlingose vietose augimas dažniau lėtesnis, todėl verta pasirūpinti dirvos struktūra ir drėgmės sulaikymu.

    Skroblą galima sodinti ir saulėje, ir pusiau pavėsyje, tačiau šviesesnėje vietoje jis paprastai tankėja greičiau. Jei tikslas yra kuo greičiau gauti uždarą gyvatvorę, vieta ir dirvos paruošimas dažnai būna svarbesni už pačią veislę.

    Sodinimas ir pirmos savaitės

    Įrengiant gyvatvorę rekomenduojama gerai įdirbti žemę bent kastuvo gyliu ir papildyti ją kompostu. Tai pagerina šaknų įsitvirtinimą ir sumažina riziką, kad jauni augalai strigs augime jau pirmais metais.

    Pirmąsias dvi savaites po pasodinimo skroblui svarbiausia tolygi drėgmė: žemė turi būti lengvai drėgna, bet ne užmirkusi. Vėliau, kai šaknys prigyja, skroblas paprastai reikalauja mažiau priežiūros nei daugelis kitų gyvatvorei naudojamų augalų.

    Formavimas: kodėl be žirklių neapsieisite

    Norint tankios gyvatvorės, skroblą tenka reguliariai karpyti nuo pat pradžių. Dažnai rekomenduojama jaunus, per ilgus ūglius trumpinti net iki pusės, kad augalas šakotųsi ir greičiau užpildytų tuščias vietas.

    Čia slypi ir pagrindinis minusas: intensyvus formavimas reiškia, kad įspūdingo, visiškai tankaus rezultato gali tekti laukti ne vieną sezoną. Skroblinė gyvatvorė dažniau yra pasirinkimas tiems, kurie nori ilgaamžio sprendimo ir turi kantrybės nuosekliai prižiūrėti.

    Dar vienas praktinis aspektas matomas žiemą: skroblas nėra visžalis, todėl šaltuoju metų laiku privatumo ir vėjo užtvaros funkcija gali susilpnėti. Vis dėlto šiltuoju sezonu tanki lapija efektyviai saugo nuo smalsių žvilgsnių, o gyvatvorė tampa prieglobsčiu paukščiams ir kitiems sodo gyvūnams.

  • Pupimas po pupelių ir kopūstų? Šis pigus prieskonis gali nuraminti žarnyną per pietus

    Ankštinės daržovės, tokios kaip pupelės ar žirniai, ir kopūstai daugeliui baigiasi nemaloniu pilvo pūtimu bei gurgimu. Dėl to dalis žmonių šių produktų vengia, nors jie vertingi skaidulomis, augaliniais baltymais, vitaminais ir mineralais.

    Pūtimo priežastis dažniausiai slypi ne pačiame maiste, o jo sudėtyje. Ankštiniuose gausu oligosacharidų, pavyzdžiui, rafinozės ir stachiozės, kurių žmogaus organizmas pilnai nesuskaido, nes jam trūksta fermento alfa-galaktozidazės.

    Nesuvirškinti angliavandeniai nukeliauja į storąją žarną, kur juos fermentuoja bakterijos. Fermentacijos metu susidaro dujos, tarp jų vandenilis, anglies dioksidas ir metanas, todėl pilvas gali išsipūsti, atsiranda spaudimo jausmas ir garsesnis gurgimas.

    Kopūstai situaciją kai kam dar labiau paaštrina, nes juose daug skaidulų ir sieros junginių, galinčių sustiprinti kvapą. Tačiau reakcija nėra vienoda: dujų kiekį lemia porcija, įprasta mityba ir individuali žarnyno mikrobiota.

    Kas padeda lengviau virškinti

    Vienas dažniausiai minimų kulinarinių sprendimų yra kalendros sėklos. Jos vertinamos dėl eterinių aliejų, kuriuose dominuoja linalolis, suteikiantis prieskoniui švelnų citrusinį aromatą ir siejamas su virškinimo komfortu.

    Tradicinėje mityboje kalendros sėklos laikomos karminatyvine priemone, tai yra padedančia mažinti dujų kaupimąsi ir palengvinti jų pasišalinimą. Taip pat prieskoniui priskiriamas spazmolitinis poveikis, galintis sumažinti žarnyno lygiųjų raumenų įtampą.

    Praktikoje tai reiškia paprastą taisyklę: daliai žmonių patiekalai su ankštiniais ar kopūstais gali būti geriau toleruojami, jei gaminant įdedama prieskonių, kurie prisideda prie virškinimo komforto. Kalendros sėklos dažnai minimos kartu su kmynais ar pankoliu.

    Kaip naudoti virtuvėje

    Dažniausiai pakanka nedidelio kiekio, pavyzdžiui, maždaug vieno arbatinio šaukštelio sėklų kelioms porcijoms troškinio ar sriubos. Jautresniam skrandžiui verta pradėti nuo mažesnės dozės ir stebėti savijautą kelias dienas.

    Skoniui ir aromatui sustiprinti sėklas galima trumpai pakepinti sausoje keptuvėje, kol ima ryškiau kvepėti, o tuomet sutrinti. Prieskonį patogu dėti į patiekalą ankstyvoje gaminimo stadijoje, kad aromatinės medžiagos pasiskirstytų tolygiai.

    Kai kurie žmonės po valgio tiesiog sukramto kelias sėklas arba pasigamina lengvą užpilą, užplikydami šiltu vandeniu lengvai sutraiškytas sėklas. Vis dėlto poveikis paprastai nėra momentinis, nes diskomfortas dažniausiai kyla virškinimo ir fermentacijos metu.

    Kada verta pasitarti su gydytoju

    Kalendros sėklos, vartojamos įprastais maistiniais kiekiais, paprastai laikomos saugiomis. Tačiau atsargumas svarbus žmonėms, turintiems alergijų salierinių augalų šeimai, nes kai kuriems pasireiškia kryžminės reakcijos.

    Jei vartojate vaistus ar turite lėtinių virškinimo sutrikimų, ypač kai pilvo pūtimas lydimas stipraus skausmo, kraujo išmatose, nepaaiškinamo svorio kritimo ar užsitęsusių simptomų, reikėtų kreiptis į gydytoją. Tokiais atvejais vien prieskonis problemos neišsprendžia.

    Kalendros sėklos gali būti paprastas būdas sumažinti diskomfortą po ankštinių ar kopūstų, tačiau tai nėra stebuklingas vaistas. Geriausi rezultatai dažniausiai pasiekiami derinant mažesnes porcijas, lėtesnį valgymą, pakankamą skysčių kiekį ir laipsnišką skaidulų didinimą.

  • Nešvaistykite šio piktžolės lapo: įdėkite į kiaušinienę – skonis nustebins labiau nei špinatai

    Rūgštynlapis rūgtis, dar vadinamas keliuotuoju rūgčiu, daugeliui sode ar darže asocijuojasi su įkyriu augalu, kurį norisi kuo greičiau išrauti. Tačiau jauni šio laukinio augalo lapai yra valgomi ir gali tapti netikėtu atradimu virtuvėje, ypač ruošiant patiekalus su kiaušiniais.

    Švelniai aštrokas, gaivus skonis dažnai lyginamas su ridikėlių lapais ar rukola, todėl jis gali pakeisti įprastus žalumynus. Jei pabodo kiaušinienė su špinatais, jauni rūgčio lapai suteikia kitokį, ryškesnį charakterį, neužgoždami kiaušinių skonio.

    Kur jo ieškoti ir kaip atpažinti

    Šis augalas dažniausiai auga drėgnesnėse vietose: pievose, pakelėse, melioracijos griovių pašlaitėse, laukų pakraščiuose ar prie vandens telkinių. Jam būdingas stiebas su aiškiais sustorėjimais, primenančiais kelio sąnarius, o lapai pailgi ir kai kam primena rūgštynes.

    Renkant maistui svarbu neapsigauti ir neimti augalų iš užterštų vietų. Pakelės, grioviai šalia intensyvaus eismo ar purškiamų laukų gali būti netinkami dėl susikaupiančių teršalų.

    Kaip naudoti kiaušinienei ir kitiems patiekalams

    Paprasčiausias būdas yra į kiaušinienę įmaišyti smulkintų jaunų lapelių pačioje pabaigoje, kad jie tik lengvai suvystų. Taip išlieka gaivumas, o aštroka nata gerai dera su kiaušinių riebumu.

    Švieži lapai taip pat tinka šaltiems padažams, sumuštinių užtepėlėms ar salotoms, ypač jei norisi aštresnio žalio akcento. Kai kas juos naudoja ir glotnučiuose, tačiau tada skonis būna ryškesnis, todėl verta pradėti nuo mažo kiekio.

    Ką svarbu žinoti dėl saugumo

    Valgant laukinius augalus galioja bendra taisyklė: rinkti tik tada, kai esate tikri dėl identifikavimo, ir tik iš švarių vietovių. Maistui labiausiai tinka jauni lapai ir ūgliai, nes senesnės dalys tampa kietesnės ir mažiau malonios.

    Taip pat verta saikingai vartoti, nes kai kuriuose laukiniuose lapiniuose augaluose gali būti oksalatų. Žmonėms, turintiems polinkį į inkstų akmenligę, ypač svarbu nepadauginti ir pasitarti su gydytoju, jei tokie produktai racione atsiranda dažnai.

    Pastaraisiais metais valgomi laukiniai augalai vėl grįžta į madą: juos renkasi norintys mažiau švaistyti, įvairesnio raciono ir ryškesnių skonių. Vis dėlto pagrindinis principas išlieka paprastas: geriau mažiau, bet saugiai ir užtikrintai.

  • Italijos turguje nusipirkau netikėtą dešrą: šios mėsos Lietuvoje beveik nevalgome

    Kelionės po Pietų Tirolį metu užsukome į Bolzano miesto turgų, kur vietiniai perka ne suvenyrus, o vakarienės ingredientus. Čia kasdien susitinka itališka ir vokiška kultūra, o prekystaliai lūžta nuo sūrių, vytintų mėsos gaminių ir kalnų žolelių.

    Mūsų bazė buvo ūkis „Pfösslerhof“, priklausantis „Roter Hahn“ agroturizmo tinklui, kuris regione siejamas su vietiniu maistu ir ūkių produkcija. Pusryčiams ragavome šviežios duonos, sūrių, vaisių, o netrukus jau vaikščiojome po miesto centrą ieškodami autentiškų skonių.

    Turgaus vitrinose – kalnų skoniai

    Bolzano turguje gausu ne tik prieskonių ar džiovintų pomidorų, bet ir grybų, džiovintų vaisių, vietinių gėrimų. Pardavėjai dažnai siūlo paragauti, todėl per kelias minutes galima susidaryti įspūdį, kuo gyvena regiono virtuvė.

    Didžiausią įspūdį paliko mėsos gaminiai, kurių tradicijos čia formavosi tarp dviejų pasaulių. Pietų Tirolyje paplitęs derinys, kai mėsa lengvai parūkoma, o vėliau brandinama ir vytinama kalnų ore, todėl skonis tampa sodrus, bet ne per sunkus.

    Netikėtas pirkinys – elnienos saliamis

    Tarp klasikinių produktų, tokių kaip „Speck Alto Adige IGP“ ar kietesnės rūkytos dešrelės, akis užkliuvo už neįprastesnio varianto. Pardavėjas pasiūlė paragauti saliamio su elniena, o šis pasirinkimas tapo pagrindine lauktuvių žvaigžde.

    Už du vietinės įmonės gaminius sumokėjome 21 eurą. Kaina nėra maža, tačiau brandintų gaminių kokybė ir skonis ją pateisina, ypač jei ieškote to, ko įprastame prekybos centre dažniausiai nerastumėte.

    Elnienos saliamis pasirodė ryškaus, aiškiai atpažįstamo žvėrienos skonio, su subtilia kadagio nata. Jis nėra riebus, greičiau tvirtas ir mėsingas, todėl geriausiai atsiskleidžia pjaustant labai plonais griežinėliais.

    Dar vienas atradimas – nugarinė kalnų žolelėse

    Antrasis pirkinys buvo nugarinė, apvoliota džiovintose kalnų žolelėse, kur prieskoniai sudaro storą aromatingą plutą. Skonis švelnesnis nei saliamio, sūrumas saikingas, o žolelės suteikia aiškų, bet neįkyrų charakterį.

    Maloniai nustebino ir tekstūra: gaminį lengva plonai supjaustyti net be specialios pjaustyklės. Tokia mėsa tinka tiek vienai riekeliai su duona, tiek vaišių lentelei su sūriais ir vaisiais.

    Praktiškas privalumas keliaujantiems yra tai, kad brandinti gaminiai dažnai būna vakuumuoti ir trumpam gali keliauti be šaldytuvo. Grįžus namo, jie tampa patogiu būdu pasidalinti kelionės įspūdžiais per skonį, ypač kai norisi kažko retesnio nei įprasta kiauliena ar vištiena.

  • Viena klaida ir voveraitės apkartina: ką daryti, kad padažas ar kiaušinienė būtų tobuli

    Voveraitės vertinamos dėl švelniai pipiriško aromato, tačiau kartais po kepimo ar troškinimo atsiranda nemalonus kartumas. Dažniausia priežastis – prastesnė grybų būklė, kai jie po surinkimo per ilgai laikomi šiltai arba sandariai, todėl greičiau praranda šviežumą.

    Skonį gali sugadinti ir netinkamas valymas. Miško paklotėje augančios voveraitės lengvai prisirenka smėlio, spyglių bei kitų nešvarumų, kurie patiekale jaučiasi kaip šiurkštumas ir sustiprina nemalonius poskonius. Be to, senesni, peraugę grybai paprastai būna ryškesnio, mažiau subtilaus skonio.

    Paruošimas: ką daryti namuose

    Pirmas žingsnis – kruopščiai nuvalyti voveraites nuo žemių ir miško šiukšlių. Ilgai mirkyti vandenyje nereikėtų, nes grybai prisigeria drėgmės, praranda dalį aromato ir vėliau kepant labiau linkę troškintis savo sultyse.

    Jei įtariate kartumą, gali padėti trumpas applikymas verdančiu vandeniu. Toks apdorojimas nuplauna smulkias priemaišas ir kiek sušvelnina skonį, o po nusausinimo svarbu iš karto pereiti prie terminio apdorojimo, kad grybai nestovėtų drėgni.

    Kepimas padažui ir kiaušinienei

    Viena dažniausių klaidų – voveraites dėti į neįkaitintą keptuvę. Tuomet jos ne kepa, o pradeda troškintis, išleidžia daug vandens, praranda tekstūrą ir aromatą, o poskonis gali tapti aštresnis.

    Geriausia kepti ant gerai įkaitintų riebalų ir pirmiausia leisti nugaruoti drėgmės pertekliui. Tik tada verta dėti svogūną, grietinėlę ar kiaušinius, kad voveraitės išliktų standžios ir kvapnios, o padažas ar kiaušinienė netaptų vandeningi.

    Kuo naudingos voveraitės?

    Be skonio, voveraitės vertinamos ir dėl maistinės sudėties: jos turi skaidulų, įvairių mineralinių medžiagų ir antioksidacinių junginių. Kaloringumas nedidelis, todėl jos dažnai pasirenkamos lengvesniems sezoniniams patiekalams.

    Šviežumas, švarus paruošimas ir karšta keptuvė – trys dalykai, kurie dažniausiai lemia rezultatą. Laikantis šių principų voveraitės tampa patiekalo akcentu, o ne kartumu, galinčiu sugadinti padažą ar kiaušinienę.