CP v2

Blog

  • Degalų kainos Lenkijoje vėl mažės: nustatytos maksimalios kainos ir griežtos baudos

    Kokios kainos įsigalios?

    Lenkijos energetikos ministras paskelbė naujas maksimalias degalų kainas, kurios turėtų įsigalioti ketvirtadienį. Pagal sprendimą, litras benzino 95 negalės kainuoti daugiau nei apie 1,59 euro, benzino 98 – apie 1,80 euro, o dyzelino – apie 1,81 euro.

    Šios lubos reiškia dar vieną kainų mažinimo etapą, palyginti su anksčiau galiojusiais liminais. Vyriausybė teigia, kad priemonės tikslas – sumažinti vairuotojų išlaidas ir stabilizuoti kainas degalinėse.

    Kas laukia degalinių už pažeidimus?

    Už maksimalios kainos nesilaikymą numatytos didelės sankcijos. Skelbiama, kad bauda gali siekti iki maždaug 232 000 eurų, todėl degalinių tinklams ir nepriklausomiems prekybininkams rizika tampa apčiuopiama.

    Tokios priemonės paprastai reikalauja ne tik kainų korekcijų švieslentėse, bet ir griežtesnės vidaus kontrolės, ypač kai kainos keičiasi dažnai, o tiekimo savikaina priklauso nuo pasaulinių naftos kainų ir logistikos.

    Kaip veikia kainų mažinimo paketas?

    Maksimalių kainų nustatymas yra platesnio Lenkijos kainų mažinimo paketo dalis. Jis siejamas su laikinais mokesčių pakeitimais, tarp jų – akcizo ir PVM mažinimu degalams, kad galutinė kaina vartotojui kristų greičiau.

    Priemonių finansavimui numatytas papildomas apmokestinimas įmonėms, kurios iš degalų prekybos uždirba viršįprastą pelną. Įstatyme numatytas 60 proc. mokestis vadinamiesiems pertekliniams pelnams, skaičiuojamiems pagal viršijimą, palyginti su 2025 metais fiksuotomis maržomis.

    Taip pat apibrėžta, kad skaičiuojant taikomas tam tikras maržos „grindų“ principas, o kai kuriais atvejais mokestis negalės viršyti nustatytos dalies nuo įmonės pelno. Vyriausybės vertinimu, visas paketas galėtų galioti iki 2026 metų pabaigos ir kainuoti apie 1 160 000 000 eurų.

  • Lenkijos auditas dėl Via Carpatia: vėluojantys sprendimai, miglūs prioritetai ir atsakas iš ministerijos

    Auditas: kas stringa?

    Lenkijos Aukščiausioji audito institucija NIK įvertino Via Carpatia koridoriaus įgyvendinimą šalyje 2018–2025 metais ir nurodė sistemines problemas. Tarp svarbiausių priekaištų įvardyta aiškios investicinių užduočių hierarchijos stoka ir nepakankamai skaidrūs kriterijai, pagal kuriuos parenkami įgyvendinami kelio ruožai.

    NIK akcentavo, kad kai kuriais atvejais vėliau buvo rengiami tie ruožai, kurių ekonominis efektyvumas, eismo intensyvumas ar avaringumas rodė didesnį prioritetą. Auditorių vertinimu, toks planavimas mažina strateginės trasos naudą, nes atkarpos ilgą laiką sprendžia tik lokalias problemas, o ne sukuria nenutrūkstamą tarptautinį koridorių.

    Kas yra Via Carpatia?

    Via Carpatia – šiaurės–pietų krypties kelių koridorius, turintis sujungti Baltijos regioną su Vidurio ir Pietryčių Europa. Lenkijoje šios trasos ilgis viršija 700 kilometrų, o projektas apima dešimtis skirtingų kelių ruožų per šalies šiaurės rytus, centrą ir pietryčius.

    Iniciatyva pradėta 2006 metais, kai regiono šalys pasirašė vadinamąją Łańcuto deklaraciją dėl koridoriaus plėtros. Vėliau projektas buvo plečiamas, o 2024 metais visas maršrutas įtrauktas į Europos Sąjungos transeuropinį transporto tinklą TEN-T, kuris nustato strateginius terminus ir reikalavimus infrastruktūrai.

    Skaičiai ir terminai

    NIK nurodė, kad iki 2024 metų gruodžio 31 dienos eismui buvo atidaryta 26 atkarpos, iš viso 306 kilometrai. Tuo metu didžiajai daliai trasos jau buvo pasirašytos rangos sutartys, tačiau daliai ruožų sutarčių dar nebuvo, todėl koridorius išliko fragmentuotas.

    Auditorių vertinimu, didelė problema yra ir ilgas parengiamasis ciklas. Vidutinis laikas nuo investicijų programos suderinimo iki sutarties pasirašymo projektavimo ir statybos principu viršijo 4 metus ir 10 mėnesių, o iki statybą leidžiančių sprendimų gavimo procesai užsitęsdavo dar ilgiau.

    NIK taip pat atkreipė dėmesį į riziką, kad kol bus užbaigiami paskutiniai ruožai, anksčiausiai pastatytos atkarpos gali būti eksploatuojamos daugiau nei 20 metų ir jau reikalauti kapitalinio remonto ar modernizacijos. Tai, auditorių teigimu, kelia papildomą spaudimą biudžetui ir planavimui.

    Aplinkosauga ir šiaurės rytų maršrutas

    Ypač jautrus klausimas, pasak NIK, išlieka šiaurės rytų Lenkijoje, kur iki šiol sudėtinga suderinti transporto poreikius su aplinkosauga. Audito išvadose pabrėžta, kad maršruto parinkimas ir sprendimai dėl standartų kai kuriose atkarpose ilgai stringa būtent dėl poveikio aplinkai vertinimų ir derinimų.

    Dalis diskusijų sukasi apie tai, ar visur būtina statyti ekspresinius kelius, ar kai kur efektyviau didinti esamų nacionalinių kelių pralaidumą neperkeliant jų į aukštesnį kategorijos standartą. NIK vertinimu, ilgos procedūros ir pakartotiniai poveikio aplinkai vertinimai tapo viena iš nuolatinių vėlavimų priežasčių.

    Ministerijos atsakas

    Po audito NIK rekomendavo imtis organizacinių ir valdymo priemonių, kurios sutrumpintų planavimo ir parengimo laiką. Tačiau Lenkijos infrastruktūros ministerija atsakyme pabrėžė, kad NIK nurodyti parengiamieji terminai esą nesiskiria nuo kitų šalies kelių investicijų, kurias įgyvendina GDDKiA.

    „Ministerija, vertindama bendradarbiavimą su GDDKiA ir gaunamus visuomenės signalus, šiuo metu nemato valdymo srities, kuri leistų reikšmingai sutrumpinti parengimo procesą“, – teigiama ministerijos atsakyme.

    Ministerija taip pat pabrėžė, kad aplinkosauginės procedūros iš esmės yra Europos Sąjungos teisės perkėlimas, todėl jų supaprastinimas investuotojams turi aiškias ribas. Tai reiškia, kad greitesni sprendimai labiausiai priklausys nuo planavimo kokybės, institucijų pajėgumų ir sprendimų nuoseklumo, o ne vien nuo taisyklių pakeitimų.

  • Katovicuose – pramonės technologijų savaitė: „TOOLEX“ ir „ExpoWELDING“ sukvies gamybos lyderius

    Kas vyks Katovicuose?

    Spalio 13–15 dienomis Katovicuose vyks dvi tarptautinės pramonės parodos – metalo apdirbimo, staklių, įrankių ir technologijų renginys „TOOLEX“ bei suvirinimo sektoriui skirta „ExpoWELDING“.

    Organizatoriai tikisi vienoje vietoje sutelkti gamybos įmones, technologijų tiekėjus ir pramonės ekspertus, kad sprendimai būtų aptariami ne tik teoriškai, bet ir praktiškai – prie realiai demonstruojamos įrangos.

    Technologijos, kurios šiuo metu keičia gamybą

    Tokio tipo parodose dažniausiai didžiausias dėmesys tenka automatizacijai ir našumo didinimui: CNC apdirbimui, robotizacijai, skaitmeninei gamybos kontrolei bei kokybės užtikrinimui. Pastaraisiais metais vis daugiau vietos užima ir DI sprendimai, padedantys planuoti gamybą, prognozuoti gedimus ir mažinti prastovas.

    Ne mažiau svarbi kryptis – energijos ir žaliavų efektyvumas. Pramonės įmonės vis dažniau ieško būdų, kaip sumažinti gamybos savikainą, suvaldyti energijos kainų riziką ir įgyvendinti tvarumo tikslus nepakenkiant produktyvumui.

    Konferencijos ir apdovanojimai

    Kartu su parodomis numatytos ir dvi konferencijos: Forum Nowego Przemysłu, skirtas platesnėms diskusijoms apie pramonės kryptį, modernią gamybą ir sektoriaus transformaciją, bei renginys Przemysł dla obronności, orientuotas į pramonės vaidmenį saugumo ir gynybos grandinėse.

    Taip pat planuojama 67-oji tarptautinė suvirinimo konferencija, kurioje dėmesys bus skiriamas moderniam suvirinimui ir jo taikymui energetikoje, įskaitant branduolinės energetikos projektus. Renginių programą papildo apdovanojimų ceremonija The Best of Industry, kurioje paprastai išryškinami inovatyvūs produktai, technologijos ir gamybos sprendimai.

    Toks renginių derinys įprastai tampa patogiu formatu įmonėms, kurios vienu vizitu siekia įvertinti naują įrangą, palyginti tiekėjus, pasikalbėti su ekspertais ir pasitikrinti, kokios kryptys artimiausiais metais gali tapti standartu gamyboje.

  • Prie Černobylio sulaukėjusios karvės įsikūrė apleistoje fermoje: mokslininkai paaiškino, kodėl

    Černobylio radiaciniame ir ekologiniame biosferos rezervate užfiksuota netikėta, bet jau nebe išskirtinė detalė: sulaukėjusių karvių banda blogu oru prisiglaudžia apleistoje fermoje. Rezervato specialistai paskelbė nuotraukas, kuriose matyti, kaip gyvūnai ilsisi pastato viduje ir po likusiomis stogo konstrukcijomis.

    Pasak tyrėjų, karvės laisvai juda po saugomą teritoriją, pačios randa vandens ir pašaro, laikosi būriu ir pasirenka skirtingas poilsio vietas. Apleisti ūkiniai statiniai joms tapo praktišku prieglobsčiu, ypač rudenį, kai orai greitai keičiasi, o naktys atšąla.

    „Kadaise šioje fermoje buvo žmonės ir ūkinė veikla, o dabar liko tik pastatai, užžėlusios teritorijos ir tyla. Tačiau fermos gyvenimas nesibaigė – ją seniai perėmė sulaukėjusios karvės“, – teigė rezervato specialistai.

    Černobylio zona po 1986 metais įvykusios avarijos tapo vieta, kurioje žmonių veikla smarkiai sumažėjo, o dalis gyvūnų populiacijų prisitaikė prie gyvenimo be nuolatinės žmogaus priežiūros. Mokslininkai pabrėžia, kad tokios bandos dažniausiai renkasi teritorijas, kuriose yra atvirų pievų ganytis ir miško juostų ar statinių pasislėpti nuo vėjo bei kritulių.

    Apleistos fermos sienos ir išlikusios stogo dalys veikia kaip natūrali užuovėja. Tai leidžia gyvūnams sumažinti šilumos nuostolius, pailsėti ir išvengti ilgalaikio lietaus ar šlapdribos, o pagerėjus orams sugrįžti į ganyklas.

    Rezervato stebėsenos duomenys rodo, kad ši sulaukėjusių karvių grupė laikosi drauge, tačiau bandos sudėtis laikui bėgant gali kisti. Anksčiau buvo skelbta, kad stebėtoje bandoje buvo suskaičiuota 12 gyvūnų, o pastaraisiais mėnesiais fiksuota, jog į grupę sugrįžo du anksčiau atskirai laikęsi buliai.

    Tyrėjai taip pat atkreipė dėmesį į galimus hierarchijos pokyčius bandoje: stebėjimuose pasitaiko laikotarpių, kai anksčiau minėtas bandos vedlys nebematyti su grupe. Tokios situacijos gali reikšti natūralią kaitą, konkurenciją tarp patinų arba laikiną pasitraukimą į kitą teritorijos dalį.

  • Slovėnijos Triglavo ledynas tirpsta akyse: mokslininkai įspėja, kad jis gali išnykti per kelias dienas

    Vienas paskutinių Slovėnijoje išlikusių ledynų – Triglavo ledynas – šiuo metu yra virtęs tik nedideliais ledo lopinėliais, o mokslininkai perspėja, kad jie gali sunykti jau artimiausiomis dienomis. Tyrėjai tai sieja su sparčiai šylančiu klimatu ir neįprastai silpna praėjusia žiema, kai regione iškrito mažiau sniego nei įprastai.

    Geografas Miha Pavšekas iš Antono Meliko geografijos instituto, veikiančio Slovėnijos mokslų ir menų akademijos tyrimų centre, teigia ledyną stebintis apie 30 metų. Jo vertinimu, dabartinė situacija rodo, kad paskutiniai ledo likučiai gali tiesiog ištirpti per labai trumpą laiką.

    Esminė problema ta, kad pastaraisiais metais ledynas nebeatitinka klasikinio ledyno apibrėžimo: naujas ledas praktiškai nebesiformuoja. Tai reiškia, kad net ir trumpesni šilumos epizodai vasarą gali turėti neproporcingai didelį poveikį – nėra „atsargos“, kuri kompensuotų nuostolius.

    Triglavo ledynas yra šiaurės rytiniame Triglavo kalno šlaite. Triglavas – Slovėnijos nacionalinis simbolis ir aukščiausia šalies viršukalnė, siekianti 2 863,65 metro, todėl ledynas ilgą laiką buvo laikomas svarbia Alpių paveldo dalimi.

    Istoriniai duomenys rodo ryškų nykimą: XIX amžiaus pabaigoje ledynas užėmė daugiau nei 40 hektarų, o 1946 metais jo plotas buvo sumažėjęs iki 14 hektarų. Pastaraisiais dešimtmečiais tirpimas dar labiau paspartėjo, o dabar ledynas iš esmės fragmentuotas.

    Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad ledynų traukimasis nėra vien simbolinis praradimas. Pavšekas įspėja, jog tolimesnis ledynų mažėjimas gretimoje Austrijoje ateityje gali prisidėti prie mažesnio vandens nuotėkio Dravos ir Muros upių baseinuose.

    Šie baseinai yra svarbūs žemės ūkio drėkinimui, todėl ilgainiui gali kilti papildomų iššūkių regionams, priklausomiems nuo stabilaus vandens tiekimo. Mažesnės vasaros tėkmės paprastai reiškia didesnę sausrų, konkurencijos dėl vandens ir ekonominių nuostolių riziką.

    Ledynų nykimas fiksuojamas visoje Europoje, kuri, vertinant ilgalaikes klimato tendencijas, šyla sparčiau nei daugelis kitų regionų. Šveicarijos Alpių stebėsenos duomenys rodo, kad kai kuriais metais ledynai praranda reikšmingą ledo tūrio dalį, o specialistai perspėja: esant dažnoms karščio bangoms ir menkesniems žiemos krituliams, ilgalaikės išlikimo perspektyvos prastėja.

    Triglavo ledyno atvejis tampa dar vienu ženklu, kaip greitai klimato kaita gali pakeisti net ir, atrodytų, gerai nuo kaitros apsaugotas kalnų vietoves. Net šešėliuotos ir nuo tiesioginės saulės labiau apsaugotos vietos nebeužtikrina išlikimo, kai sniego danga nutirpsta anksčiau, o vasaros šiluma užsitęsia.

  • Karpatų Sinegoros parke prie vandens užfiksuotas jaunas miškinis katinas: spėjama, ieškojo žuvies

    Ukrainos Karpatų nacionaliniame gamtos parke Sinegora Ivano Frankivsko srityje pastebėtas jaunas miškinis katinas (Felis silvestris). Gyvūnas užfiksuotas prie vandens, o gamtos stebėtojai svarsto, kad jis galėjo tykoti žuvies.

    Nuotraukomis socialiniame tinkle pasidalijęs autorius pasakojo, kad katinas sėdėjo ant akmens ir kurį laiką žiūrėjo į vandenį. Pasak jo, susidūrus žvilgsniais, teko vos kelios sekundės kadrui, o tada gyvūnas greitai pasitraukė į mišką.

    „Kai vienas kitą pastebėjome, turėjau tik kelias sekundes padaryti nuotrauką, o tada jis staigiai įveikė statų uolėtą šlaitą ir dingo miške“, – sakė nuotraukų autorius.

    Stebėtojų vertinimu, tai greičiausiai apie 6–7 mėnesių amžiaus jauniklis, tačiau pagal sudėjimą jis priminė tvirtą suaugusį naminį katiną. Miškiniai katinai yra gerokai masyvesni už daugumą naminių, jų kailis tankesnis, o uodega trumpesnė ir ryškiai žieduota, su tamsiu galu.

    Ši rūšis paprastai vengia žmonių ir yra aktyviausia sutemus bei naktį, todėl tokie pastebėjimai laikomi gana retais. Miškiniai katinai dažniausiai medžioja smulkius graužikus ir paukščius, tačiau palankiomis sąlygomis gali gaudyti ir kitą grobį prie vandens telkinių.

    Nacionalinis gamtos parkas Sinegora įkurtas 2009 metais, jo plotas siekia 10 866 hektarus. Parke saugomos aukščiausių Gorganų kalnų masyvo viršūnių ekosistemos ir kalnų kraštovaizdžiai, kuriuose akmenynai kaitaliojasi su subalpinėmis pievomis.

    Gamtosaugininkai primena, kad sutikus laukinį gyvūną svarbu laikytis atstumo ir nebandyti jo vilioti maistu. Triukšmas ir per arti priėję žmonės gali išprovokuoti stresą, o jauniems individams tai ypač pavojinga, nes jie dar tik mokosi savarankiškai išgyventi.

    Kodėl tokie stebėjimai svarbūs?

    Miškinių katinų fiksavimas padeda geriau suprasti jų paplitimą ir buveines, ypač kalnuotose vietovėse, kur stebėsena sudėtingesnė. Nuotraukos ir tiksliai nurodyta vieta specialistams gali būti naudingi duomenys vertinant populiacijos būklę ir migracijos kelius.

    Be to, tokie atvejai primena apie natūralių buveinių vertę ir poreikį jas saugoti. Kuo vientisesni miškų masyvai ir ramesnės pakrančių zonos, tuo daugiau galimybių plėšrūnams rasti maisto ir išvengti konflikto su žmogumi.

  • Mokslininkai įspėja dėl Vilkso poledyninio baseino Antarktidoje: jūros lygį gali kilstelėti 3–4 metrais

    Rytų Antarktidos ledynas ilgą laiką buvo laikomas santykinai stabilesniu nei Vakarų Antarktida, tačiau naujausi tyrimai ragina šią prielaidą vertinti atsargiau. Mokslininkai atkreipia dėmesį į Vilkso poledyninį baseiną – milžinišką įdubą po ledu, kurioje sukaupta tiek ledo, kad jo praradimas globalų jūros lygį galėtų padidinti maždaug 3–4 metrais.

    Ši sritis yra po Rytų Antarktidos ledo skydu ir didžiąja dalimi lieka menkai ištirta, nes ją dengia storas ledo sluoksnis. Dėl to tyrėjai remiasi palydoviniais stebėjimais, radarų duomenimis ir skaitmeniniais modeliais, o tiesioginių matavimų regione vis dar trūksta.

    Vilkso poledyninis baseinas priskiriamas vadinamajai jūrinei ledo skydo daliai: po ledu esanti uoliena kai kur yra žemiau jūros lygio. Tokia sandara laikoma pažeidžiama, nes šiltesnis vandenyno vanduo, patekęs arčiau ledo atramos zonų, gali spartinti ledynų atsitraukimą ir plonėjimą.

    Tyrėjai pabrėžia, kad ledo dinamika priklauso ne tik nuo oro temperatūros, bet ir nuo vandenyno cirkuliacijos, vandens temperatūros pokyčių bei ledo lentynų būklės. Ledo lentynos veikia tarsi „kamštis“: jos pristabdo ledynų slinkimą į vandenyną, o joms silpnėjant ledas į jūrą gali tekėti greičiau.

    Apžvalginiame tyrime, publikuotame mokslo žurnale „Nature Reviews Earth & Environment“, apibendrinti turimi stebėjimai ir modeliavimas, rodantys, kad kai kuriose vietose ledas galėtų trauktis itin sparčiai. Skaičiavimai leidžia manyti, kad už tam tikrų uolienos „atramos“ taškų atsitraukimas teoriškai galėtų siekti apie 1 kilometrą per metus.

    Mokslininkai pabrėžia, kad tai nereiškia nei neišvengiamo, nei greito kelių metrų jūros lygio šuolio artimiausiais metais. Vis dėlto tokie scenarijai stiprina argumentą, kad Vilkso poledyninį baseiną būtina stebėti atidžiau, nes ilgalaikis klimato šiltėjimas gali didinti tikimybę, jog procesai taps sunkiau sustabdomi.

    Tyrėjai nurodo požymius, kad dalyje regiono pokyčiai jau vyksta: kai kurių šelfinių ledynų plonėjimas ir irimas stebimas ne vienerius metus. Taip pat akcentuojamas Kuko ledynas, siejamas su šiuo baseinu – teigiama, kad nuo 1990-ųjų jo plonėjimo tempai didėja, o į vandenyną kasmet gali patekti apie 40 milijardų tonų ledo.

    Tokie skaičiai svarbūs ne tik pačiam Antarktidos regionui. Jūros lygio kilimas didina pakrančių eroziją, potvynių riziką ir druskingo vandens skverbimąsi į gėlo vandens telkinius, o tai ilgainiui tampa infrastruktūros, draudimo ir miestų planavimo klausimu visame pasaulyje.

    Pagrindinė problema – duomenų spragos: kai kur nėra detalaus dugno reljefo kartografavimo ir nuoseklių vandenyno sąlygų matavimų, kurie padėtų tiksliau įvertinti, kiek šiltesnis vanduo gali pasiekti kritines zonas. Tyrėjai ragina stiprinti stebėseną, nes nuo jos priklauso, kaip tiksliai bus prognozuojamas būsimasis jūros lygio kilimas.

    Pastaraisiais metais vis plačiau naudojami palydoviniai gravitacijos, aukščio ir ledo judėjimo matavimai, o modeliai tampa tikslesni, kai juos papildo nauji radarų ir lauko tyrimų duomenys. Mokslininkų vertinimu, būtent tokia duomenų ir modelių kombinacija artimiausiu metu gali geriausiai atsakyti, kiek didelė ilgalaikė rizika kyla iš Vilkso poledyninio baseino.

    „Vilkso poledyninis baseinas yra viena iš mažiausiai tiesiogiai ištirtų Antarktidos vietų, o apie vandenyno sąlygas, galinčias lemti būsimą tirpimą, turime per mažai duomenų“, – sakė Tasmanijos universiteto profesorius Mattas Kingas.

  • Mokslininkai įvardijo ryškų požymį: kokios spalvos dažniau išduoda nuodingą gyvatę gamtoje

    Mokslininkai, išanalizavę šimtus gyvačių rūšių ir tūkstančius gamtoje darytų nuotraukų, nustatė aiškią tendenciją: nuodingos gyvatės dažniau labiau išsiskiria savo natūralioje aplinkoje nei nenuodingos. Tyrėjų vertinimu, tam ypač svarbios tam tikros spalvos, kurios veikia kaip vizualus perspėjimas plėšrūnams.

    Tyrimą atliko Golvėjaus universiteto (Airija) komanda, nagrinėjusi 458 rūšis. Rezultatai parodė, kad vidutiniškai nuodingų gyvačių spalvinis kontrastas su fonu yra didesnis, todėl jos lengviau pastebimos net ir tuomet, kai aplinka atrodo palanki maskuotei, pavyzdžiui, tarp lapų ar augalijos.

    „Užuot slėpusios, kai kurios nuodingos gyvatės, panašu, pačios signalizuoja apie pavojų. Ryškesnė spalva greičiausiai veikia kaip perspėjimas, atbaidantis užpuolimą dar jam neįvykus“, – sakė tyrimo vadovė Eimi Diuklo.

    Biologijoje toks reiškinys vadinamas aposematizmu: gyvūnas, turintis gynybos priemonę, pavyzdžiui, nuodus ar toksinus, „praneša“ apie tai ryškiomis spalvomis. Panašų principą naudoja ir kiti gyvūnai, kurių spalvos padeda plėšrūnams greičiau išmokti vengti pavojingų grobio rūšių.

    Vis dėlto ryški spalva tampa signalu tik tada, kai ją galima aiškiai atskirti nuo fono. Dėl to ankstesni darbai ne visuomet rasdavo tiesioginį ryšį tarp nuodingumo ir ryškaus rašto, nes spalvos būdavo vertinamos atskirai nuo konkrečios buveinės.

    Šį kartą mokslininkai rėmėsi „iNaturalist“ platformoje paskelbtomis nuotraukomis, kurias įkelia gamtos stebėtojai. Kiekvienai rūšiai jie pasirinko po penkis atsitiktinius kadrus, o netinkamus atmetė: pavyzdžiui, nuotraukas, kuriose matoma tik galva, arba kadrus ant asfalto.

    Toliau kiekvienas vaizdas buvo skaitmeniškai padalytas į dvi dalis: gyvatė ir fonas. Speciali programinė analizė palygino spalvas ir priskyrė rūšims įvertį, rodantį, kiek stipriai gyvatė išsiskiria iš aplinkos.

    Didžiausią įtaką pastebimumui turėjo raudonos ir geltonos spalvos. Tyrėjai nustatė, kad nuodingos rūšys vidutiniškai turėjo daugiau raudonos spalvos nei nenuodingos, o tai atitinka perspėjamųjų spalvų logiką, plačiai aptinkamą gyvūnų pasaulyje.

    Su geltona spalva ryšys pasirodė sudėtingesnis: ji dažniau siejosi su gyvenamąja aplinka, ypač medžiais ir vandens buveinėmis, kur spalviniai perėjimai gali atlikti ir maskuotės funkciją. Kitaip tariant, geltona ne visada reiškia nuodingumą, tačiau gali didinti matomumą tam tikromis sąlygomis.

    „Taip pat nustatėme, kad raudona ir geltona spalvos ypač efektyviai padeda gyvatėms išsiskirti natūralioje aplinkoje, o tai rodo svarbų šių spalvų vaidmenį vizualinėje signalizacijoje“, – sakė Eimi Diuklo.

    Tyrėjai pabrėžia, kad ryškesnė spalva nėra universalus nuodingos gyvatės „testas“. Yra nuodingų rūšių, kurios išlieka puikiai užsimaskavusios, todėl vien pagal spalvas patikimai nuspręsti, ar gyvatė pavojinga, dažnai neįmanoma.

    Dėl to saugiausias elgesys gamtoje išlieka paprastas: bet kokią gyvatę vertinti kaip potencialiai pavojingą, laikytis atstumo ir nebandyti jos liesti ar gaudyti. Net jei kai kurie raštai dažniau siejami su nuodingumu, praktikoje klaidos kaina gali būti per didelė.

  • Atlanto vandenyne aptiktas šaltasis taškas: mokslininkai įspėja dėl Europos žiemų ir audrų

    Šiaurės Atlante, į pietus nuo Grenlandijos, mokslininkai fiksuoja neįprastai vėsią vandenyno zoną, vadinamą šaltuoju tašku. Kai kurie tyrėjai ją sieja su didesniais pokyčiais vandenyno cirkuliacijoje, nuo kurios priklauso Europos klimatas, žiemos švelnumas ir audrų trajektorijos.

    Daug dėmesio sulaukia Atlanto meridioninė apverčiamoji cirkuliacija, dažnai trumpinama AMOC. Tai didžiulė srovių sistema, pernešanti šiltesnį tropikų vandenį į šiaurę, o atvėsusį ir sūresnį vandenį nuleidžianti į gelmes, taip palaikant „konvejerio“ veikimą.

    Dėl AMOC poveikio Vakarų ir Šiaurės Europoje žiemos paprastai būna švelnesnės, nei būtų panašiose platumose Šiaurės Amerikoje. Silpnėjant šiai cirkuliacijai, regionuose, kuriuos dabar sušildo Atlantas, klimato režimas gali keistis: daugėti staigesnių šalčio epizodų, stiprėti audros, keistis kritulių pasiskirstymas.

    Viena dažniausiai minimų priežasčių – spartėjantis Grenlandijos ledo tirpsmas ir didesnis gėlo vandens patekimas į šiaurinę Atlanto dalį. Gėlas vanduo yra lengvesnis už sūrų, todėl jam sunkiau grimzti, o būtent grimzdimas yra svarbi AMOC „variklio“ dalis.

    Be to, didėjant kritulių kiekiui ir tirpsmo vandeniui, paviršinis vandenynas gali dar labiau gėlintis. Tai potencialiai kuria uždarą ratą: mažėjant sūrumui, lėtėja grimzdimas, o lėtėjant cirkuliacijai į šiaurę atplukdoma mažiau sūraus vandens.

    Mokslininkai pabrėžia, kad staigus ir akimirksnis „srovių sustojimas“ labiau primena kino scenarijus nei realią prognozę. Vis dėlto ilgalaikis AMOC silpnėjimas laikomas tikėtinu, o jo pasekmės galėtų būti reikšmingos net ir be visiško kolapso.

    Galimų scenarijų spektras platus: nuo šaltesnių žiemų dalyje Europos iki didesnio orų nepastovumo, kai šiltesnius periodus keičia aštresni šalčio įsiveržimai. Taip pat aptariama didesnė audrų rizika dėl kontrasto tarp skirtingai įšylančių regionų ir galimi vandens išteklių svyravimai vasarą.

    Kartu dalis tyrimų sieja AMOC pokyčius su jūros lygio pasiskirstymo kaita Atlanto pakrantėse. Nors atskirų valstybių poveikis gali skirtis, bendras vardiklis yra tas pats: vandenyno cirkuliacijos pokyčiai gali persidėti į infrastruktūros, žemės ūkio, energetikos ir civilinės saugos planavimą.

    Kai kurios Europos šalys AMOC silpnėjimą jau vertina kaip strateginę riziką ir stiprina stebėseną. Praktiniai sprendimai dažniausiai sukasi apie ankstyvojo perspėjimo sistemas, geresnį Grenlandijos ledo skydo ir Šiaurės Atlanto srovių monitoringą bei ilgalaikius duomenų rinkimo projektus.

    Mokslininkai taip pat pabrėžia, kad svarbiausia rizikos mažinimo priemonė išlieka šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimų mažinimas. Kuo lėtesnis bus globalus atšilimas, tuo mažesnė tikimybė, kad bus pasiektos ribos, po kurių vandenyno cirkuliacijos pokyčiai taptų sunkiai suvaldomi.

  • Du ciklonai užkūrė svirplių krizę: kaip dykuma tapo spiečių „fabriku“ ir pasiekė Keniją

    Du 2018 metais Indijos vandenyne susiformavę ciklonai iš esmės pakeitė vienos sausiausių pasaulio teritorijų – Rub al Chali dykumos Arabijos pusiasalyje – sąlygas ir netiesiogiai prisidėjo prie didžiausio per daugiau nei 70 metų skėrių antplūdžio Rytų Afrikoje, ypač Kenijoje.

    Ciklonai „Mekunu“ ir „Lubanas“ kai kuriose Omano ir Jemeno vietovėse atnešė neįprastai daug kritulių, keliomis kartomis viršijusių daugiametę normą. Smėlynuose susidarę laikini ežerai ir drėgnas gruntas sukūrė idealias sąlygas dykuminei skėrių rūšiai greitai daugintis, o procesas kurį laiką vyko beveik nepastebimai.

    Dykumų regionuose paprastai trūksta lietaus, todėl skėrių židiniai ne visada laiku pastebimi ir stebimi. Kai šiluma sutampa su drėgme, vabzdžiai per trumpą laiką gali pereiti kelias dauginimosi kartas: kiaušiniai išsirita maždaug per dvi savaites, lervos bręsta apie šešias, o dar po kelių savaičių suaugėliai jau deda naujus kiaušinius.

    Palankiomis sąlygomis viena karta gali padidinti populiaciją keliasdešimt kartų, o keli ciklai iš eilės sukuria eksponentinį augimą. Esminis lūžis įvyko dėl antrojo ciklono: jei po pirmojo dirva būtų greitai išdžiūvusi, dalis ankstyvų populiacijų galėjo žūti, tačiau vėlesnis lietus vėl „palaistė“ veisimosi vietas ir leido susiformuoti naujoms kartoms.

    Suaugęs dykuminis skėrys sveria apie 2 gramus ir per parą gali suėsti maždaug tiek pat augalijos. Tačiau tikroji grėsmė atsiranda tada, kai didelės vabzdžių sankaupos pakeičia elgseną: skėriai tampa judrūs, telkiasi į spiečius ir pradeda masiškai migruoti.

    Viename kvadratiniame kilometre gali būti dešimtys milijonų individų, o toks spiečius per parą įveikia iki maždaug 150 kilometrų. Skaičiuojama, kad vieno kvadratinio kilometro spiečius per dieną gali sunaikinti iki 160 tonų žaliosios masės – tai prilyginama dešimčių tūkstančių žmonių maisto poreikiui.

    2019 metais skėriai išplito per Saudo Arabiją ir Jemeną, o vėliau pasiekė Iraną, Pakistaną ir Indiją. Persiritę per Adeno įlanką, jie pateko į Etiopiją ir Somalį, o tolesnis judėjimas vis labiau priklausė nuo lietaus zonų, kuriose buvo įmanoma vėl sėkmingai veistis.

    2019 metų pabaigoje papildomi drėgni periodai Rytų Afrikoje prailgino palankias sąlygas, o 2020 metų pradžioje Kenija susidūrė su didžiausiu dykuminių skėrių antplūdžiu per daugiau nei 70 metų. Tai smogė ganykloms ir pasėliams, didino spaudimą maisto tiekimo grandinėms ir ūkių pajamoms.

    Padėtį apsunkino konfliktai ir ribotos stebėsenos galimybės. Dėl karo Jemene specialistams buvo sunku pasiekti svarbias veisimosi teritorijas, panašūs iššūkiai kilo ir kai kuriose Somalio vietovėse, o pandemijos laikotarpiu sutriko tiek pesticidų logistika, tiek tarptautinių komandų darbas.

    Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad šis atvejis parodė, kaip ekstremalūs orai gali sukelti netikėtą poveikį tūkstančius kilometrų nuo įvykio vietos. Šylantis vandenynas ir kintančios atmosferos sąlygos didina tikimybę, kad intensyvių ciklonų epizodai gali kartotis dažniau, o kartu išauga ir rizika staigiems skėrių populiacijų šuoliams.