CP v2

Blog

  • Geltonos dėmės ant pagalvės dings per valandą: paprastas 1:1 mišinys iš virtuvės

    Geltonos dėmės ant pagalvės dings per valandą: paprastas 1:1 mišinys iš virtuvės

    Geltonos dėmės ant pagalvės dažniausiai atsiranda ne iš karto, o pamažu, kai per audinį įsigeria prakaitas ir odos riebalai. Net ir reguliariai keičiant pagalvės užvalkalą, nešvarumai ilgainiui pasiekia patį užpildą, todėl šviesus audinys ima gelsti. Įprastas skalbimas ne visada padeda, ypač jei dėmės senesnės.

    Prieš griebiantis stiprių dėmių valiklių, verta išbandyti paprastą namų metodą, kuris dažnai tinka riebalinėms ir prakaito kilmės dėmėms. Tam reikia vandens ir acto, sumaišytų santykiu 1:1. Šis tirpalas naudojamas kaip paruošiamasis žingsnis prieš skalbimą, o ne vietoj skalbiklio.

    Acto ir vandens mišinys 1:1

    Mišinį patogiausia supilti į purkštuvą ir gausiai sudrėkinti pageltusias vietas, kad audinys būtų tolygiai šlapias. Pagalvę palikite maždaug vienai valandai, tuomet dėmes nuskalaukite šaltu vandeniu. Po to pagalvę skalbkite taip, kaip nurodyta jos etiketėje.

    Svarbu nepersistengti su priemonėmis ir temperatūra, nes tai gali pakenkti pagalvės užpildui arba audiniui. Jei pagalvė pasiūta iš jautresnių medžiagų, pirmiausia verta atlikti bandymą mažiau matomoje vietoje. Senų, įsisenėjusių dėmių atveju rezultatas po vieno karto gali būti ne idealus, tačiau dažnai matomas akivaizdus pagerėjimas.

    Kaip skalbti pagalves saugiai?

    Sintetinio užpildo pagalvės neretai tinkamos skalbti skalbyklėje, tačiau režimas turi būti švelnus. Praktikoje dažnai rekomenduojama neviršyti 40 laipsnių temperatūros ir rinktis mažesnį gręžimą, apie 400 apsukų per minutę, kad užpildas nesusigulėtų. Vis dėlto galutinį sprendimą lemia gamintojo nurodymai etiketėje.

    Skalbiant geriau nepadauginti skalbiklio, nes storas užpildas jį sunkiai išskalauja, o likučiai gali palikti kvapą ir dar labiau traukti nešvarumus. Taip pat dažnai patariama vengti audinių minkštiklio, nes jis gali „apsunkinti“ pluoštą. Išskalbtą pagalvę būtina kruopščiai išdžiovinti, kad neliktų drėgmės, kuri sudaro palankias sąlygas kvapams ir pelėsiui.

    Plunksnų ir pūkų pagalvėms reikia atsargumo

    Natūralaus užpildo pagalvės paprastai jautresnės vandeniui ir mechaniniam poveikiui, todėl prieš skalbimą būtina patikrinti, ar gamintojas tai leidžia. Jei leidžiama, dažnai renkamasi itin švelni programa ir iki 30 laipsnių temperatūra, kad plunksnos nesuliptų į gumulus. Kartais į būgną dedami keli teniso kamuoliukai, kurie padeda „išpurenti“ užpildą džiūvimo metu.

    Jei etiketėje nurodyta, kad skalbti namuose negalima, saugiausia išeitis yra profesionali valykla. Taip sumažinama rizika sugadinti užpildą, o kartu padidinama tikimybė, kad pagalvė bus tinkamai išdžiovinta ir nesukels nemalonių kvapų. Reguliarus vėdinimas ir periodinis skalbimas pagal rekomendacijas padeda dėmėms ir pageltimui užbėgti už akių.

  • Nedarykite šios klaidos rudenį: taip apsaugosite dekoratyvines žoles, o pavasarį jos atžels vešliai

    Nedarykite šios klaidos rudenį: taip apsaugosite dekoratyvines žoles, o pavasarį jos atžels vešliai

    Rudenį dekoratyvinių žolių skubėti „nukirpti iki žemės“ nereikėtų, nes sudžiūvę stiebai augalui atlieka apsauginę funkciją. Palikta kupsto dalis dengia jautrų augimo centrą, mažina šalčio, žvarbaus vėjo ir perteklinės drėgmės poveikį, todėl pavasarį žolės dažniau startuoja stipresnės.

    Svarbiausia taisyklė paprasta: rudenį taikomas tik saikingas, higieninis tvarkymas. Paprastai pakanka pašalinti labiausiai išorėje esančias, ant žemės sugulusias ir drėgmę kaupiančias dalis, ypač jei jos ima pūti ar sudaro tankų sluoksnį aplink kupstą.

    Rudenį nekirpkite drastiškai

    Nors parudavę lapai atrodo „nebetvarkingi“, stiprus kirpimas rudenį gali padidinti žiemos žalos riziką. Atvira kupsto šerdis lengviau peršąla, o temperatūrų kaita vėlyvą rudenį ir žiemą tampa pavojingesnė nei pats šaltis.

    Stipresnį formuojamąjį pjovimą geriau palikti pavasariui, kai aiškiau matyti, kas peržiemojo, o kas nušalo. Tuomet paprasčiau pašalinti pažeistas dalis ir skatinti tolygų atžėlimą, nepaliekant „plikų“ vietų kupste.

    Šaknims padėkite mulčiu

    Ne mažiau svarbu apsaugoti šaknų zoną, nes būtent dirvos įšalas ir staigūs atšilimai dažnai labiausiai nualina augalą. Aplink kerą pravartu tolygiai paskleisti apie 10 centimetrų mulčio sluoksnį iš žievės, sausų lapų, komposto ar šiaudų.

    Toks sluoksnis stabilizuoja dirvos temperatūrą, mažina drėgmės garavimą ir saugo šaknis nuo staigių svyravimų. Be to, organinis mulčias pamažu skyla ir gerina dirvos struktūrą, todėl pavasarį augalas lengviau pradeda vegetaciją.

    Kada reikia papildomo uždengimo?

    Jautresnėms rūšims ir jaunoms, dar neįsitvirtinusioms žolėms vien mulčio gali nepakakti, ypač jei jos auga atviroje, vėjuotoje vietoje. Tokiais atvejais dažnai pasirenkama žieminė balta agrodanga, kuria apvyniojamas visas kupstas, paliekant viršuje šiek tiek „kvėpavimo“.

    Svarbu neuždaryti kupsto visiškai sandariai, kad viduje nesikauptų drėgmė ir neatsirastų puvinio rizika. Agrodanga veikia kaip barjeras nuo žvarbaus vėjo, sniego ir stipresnio šalčio, bet kartu praleidžia orą ir šviesą.

    Praktikoje geriausią rezultatą dažniausiai duoda dviejų dalių apsauga: antžeminė masė paliekama kaip skydas kupsto centrui, o šaknys dengiamos mulčiu. Tokia strategija padeda išvengti dažnos rudeninės klaidos, kai siekiant „tvarkos“ augalas paliekamas be natūralaus apsauginio sluoksnio.

  • Pusė stiklinės į skalbyklę ir rankšluosčiai vėl švelnūs: klaida, kuri juos paverčia šiurkščiais

    Pusė stiklinės į skalbyklę ir rankšluosčiai vėl švelnūs: klaida, kuri juos paverčia šiurkščiais

    Net kokybiški rankšluosčiai po daugybės skalbimų dažnai tampa šiurkštūs ir praranda purumą. Dažniausios priežastys yra ploviklių likučiai audinio pluoštuose, per didelis skalbiklio kiekis, nuolat naudojamas audinių minkštiklis ir kieto vandens mineralų nuosėdos.

    Kai pluoštai pasidengia plėvele, rankšluostis blogiau sugeria vandenį ir tampa standesnis. Tokiais atvejais gali padėti paprastas sprendimas: periodiškai išskalauti tekstilę be įprastų priemonių, kad būtų pašalintos sankaupos ir atkurta audinio struktūra.

    Kaip veikia actas

    Baltasis distiliuotas actas dažnai pasirenkamas todėl, kad jo rūgštingumas padeda tirpdyti ploviklių ir mineralų likučius, kurie kaupiasi audinyje. Pašalinus šias nuosėdas, rankšluosčiai gali tapti minkštesni, o kvapas gaivesnis, ypač jei jaučiamas užsistovėjęs drėgmės aromatas.

    Vis dėlto tai nėra priemonė kiekvienam skalbimui. Dažniausiai ji naudojama kaip periodinis atnaujinimas, kai rankšluosčių būklė akivaizdžiai suprastėja arba jie pradeda prasčiau sugerti vandenį.

    Kiek pilti ir kaip skalbti

    Į minkštiklio skyrelį rekomenduojama įpilti apie pusę stiklinės, tai yra maždaug 120 mililitrų baltojo distiliuoto acto. Jei skalbyklėje nėra atskiro skyrelio, actą patogiau supilti prasidėjus skalavimo etapui, tiesiai į būgną.

    Šio ciklo metu nenaudokite nei skalbiklio, nei audinių minkštiklio, o rinkitės šiltesnį ar karštesnį režimą pagal audinio priežiūros etiketes. Taip pat neperkraukite būgno: rankšluosčiams reikia erdvės, kad vanduo laisvai pasiektų visą audinio paviršių ir likučiai būtų gerai išskalauti.

    Kada praverčia soda

    Jei po atnaujinimo acto skalavimu rankšluosčiai vis dar turi nemalonų kvapą arba yra stipriai „užsinešę“, gali padėti antras, atskiras ciklas su soda. Dažniausiai naudojama taip pat apie pusę stiklinės, maždaug 120 mililitrų pagal tūrį, bet soda beriama į atskirą skalbimą, nemaišant su actu.

    Šios priemonės skirtingos, todėl jų derinimas tame pačiame cikle paprastai neduoda norimo efekto. Po skalbimo rankšluosčius verta kuo greičiau išimti ir gerai išdžiovinti, nes palikti drėgni jie greitai įgauna užsistovėjusį kvapą.

    Džiovinant džiovyklėje dažniausiai tinka žema arba vidutinė temperatūra, o audinio purumui palaikyti gali padėti džiovinimo kamuoliukai arba švarūs teniso kamuoliukai. Svarbiausia, kad rankšluosčiai visiškai išdžiūtų, nes likusi drėgmė skatina kvapų atsiradimą ir audinio „sukietėjimą“.

    Praktinis niuansas: šiam tikslui rinkitės būtent baltąjį distiliuotą actą. Obuolių actas ar stipresni, valymui skirti acto tirpalai gali būti netinkami, o per didelė rūgšties koncentracija gali didinti riziką pažeisti skalbyklės detales ar palikti nepageidaujamą kvapą.

  • Vienas paprastas triukas prieš žiemą: kibiras su smėliu ir aliejumi padės išgelbėti įrankius

    Vienas paprastas triukas prieš žiemą: kibiras su smėliu ir aliejumi padės išgelbėti įrankius

    Rudenį sodo įrankius lengva numesti į sandėliuką ir prisiminti tik pavasarį, tačiau per žiemą drėgmė ir žemių likučiai dažnai padaro brangiai kainuojančios žalos. Ant metalo užsilikęs purvas sulaiko vandenį, o šaltose patalpose kondensatas sudaro sąlygas korozijai. Dėl to pavasarį sekatoriai ima strigti, kastuvėlių briaunos apsineša rūdimis, o judantys mazgai praranda sklandumą.

    Didžiausia klaida sezono pabaigoje yra įrankius palikti nevalytus ir neišdžiovintus. Žemės ir augalų sulčių likučiai veikia kaip drėgmės „kempinė“, o ant ašmenų atsiradęs apnašas greitina rūdijimą. Prieš sandėliuojant verta skirti kelias minutes mechaniniam valymui šepečiu, nuvalyti šluoste ir kruopščiai nusausinti, nes jokia apsauga neveiks gerai ant šlapio metalo.

    Kibiro metodas su smėliu

    Vienas senas, bet praktiškas būdas smulkiems rankiniams įrankiams yra kibiras su sausu smėliu ir nedideliu kiekiu aliejaus. Smėlis turi būti tik lengvai „pateptas“, o ne virsti šlapia mase: tikslas yra palikti ant metalo ploną apsauginę plėvelę. Tuomet kelis kartus įkiškite ir ištraukite metalines kastuvėlių, kauptukų ar grėbliukų dalis, kad smėlis pašalintų smulkius nešvarumus, o aliejus sumažintų sąlytį su drėgme.

    Šis metodas geriausiai tinka paprastos konstrukcijos įrankiams, kurių metalinės dalys yra vientisos. Jei kalbame apie sekatorių ar sodo žirkles, verta saugotis, kad smėlis nepatektų į vyrių mazgą ar spyruokles, todėl tokį įrankį saugiau valyti atskirai. Po to vyrių vietą galima lengvai patepti, o ašmenis perbraukti švaria šluoste.

    Ką dar verta padaryti prieš sandėliavimą

    Aliejaus perteklius nėra naudingas: nuo jo įrankiai taps slidūs, o ant paviršiaus lengviau lips dulkės. Pakanka labai plono sluoksnio, kuris veikia kaip barjeras drėgmei ir lėtina koroziją. Po paruošimo įrankius geriausia laikyti sausoje vietoje, pakabintus ar padėtus taip, kad neliestų šaltų, drėgmę traukiančių grindų.

    Ruduo taip pat patogus metas pagaląsti ašmenis, nes pavasarį pirmi darbai prasideda iškart ir atidėliojimas dažnai baigiasi prastesniais pjūviais. Tvarkingai nuvalyti, nusausinti ir minimaliai apsaugoti įrankiai tarnauja ilgiau, rečiau genda ir pavasarį leidžia pradėti sezoną be papildomų išlaidų.

  • Žiemą sužydi net po sniegu: ši „rožinė pagalvė“ pavers sodą įspūdingu ir dabar

    Žiemą sužydi net po sniegu: ši „rožinė pagalvė“ pavers sodą įspūdingu ir dabar

    Rudenį ši nedidelė visžalė krūminė gėlė lengvai praslysta pro akis, tačiau būtent šaltuoju sezonu ji atskleidžia didžiausią privalumą. Kraujo spalvos viržis, dar vadinamas žieminiu viržiu, gali pražysti tada, kai dauguma sodo augalų jau seniai ilsisi.

    Šis augalas kilęs iš Europos kalnų regionų ir paprastai užauga apie 10–30 centimetrų aukščio. Laikui bėgant jis sudaro tankias, pagalvę primenančias kupstas ir gali išsiplėsti į ištisinį kilimą, todėl dažnai pasirenkamas šlaitams ar takelių pakraščiams.

    Kada jis žydi?

    Didžiausias kraujo spalvos viržio išskirtinumas yra žydėjimo laikas. Priklausomai nuo veislės ir oro sąlygų, jis dažniausiai pražysta nuo sausio iki kovo ar net balandžio, o kai kurios veislės žiedus gali krauti dar anksčiau.

    Žiedai smulkūs, gausiai nusagsto ūglius ir gali būti balti, rožiniai, avietiniai ar purpuriniai. Vėsesnėse vietovėse žiedai kartais pasirodo net iš po sniego, todėl augalas tampa ryškiu akcentu tuomet, kai sode spalvų beveik nelieka.

    Kada ir kur sodinti?

    Sodinukus iš vazonėlių galima sodinti didžiąją sezono dalį, tačiau ankstyvas ruduo laikomas ypač palankiu. Dirva dar būna šilta po vasaros, o augalas iki žiemos spėja geriau įsišaknyti ir tampa atsparesnis šalčiui.

    Sodinant kelis augalus verta palikti apie 25–30 centimetrų tarpus, nes krūmeliai plėsis. Geriausiai tinka saulėta vieta, nors augalas pakelia ir lengvą pusšešėlį, o dirva turi būti laidi, vidutiniškai drėgna ir su patikimu drenažu.

    Skirtingai nei daugelis kitų viržinių šeimos augalų, kraujo spalvos viržis gali augti ne tik silpnai rūgščioje, bet ir artimoje neutraliai, o kartais net šiek tiek šarmingesnėje dirvoje. Didžiausia rizika yra užmirkimas, nes sunkioje ir šlapioje žemėje greičiau pažeidžiamos šaknys ir kyla grybelinių ligų tikimybė.

    Priežiūra ir dažna klaida

    Įsitvirtinęs viržis nėra reiklus: ką tik pasodintą svarbu reguliariai palaistyti, o vėliau jis paprastai ištveria trumpus sausrų periodus. Tręšimas turėtų būti saikingas, pavasarį dažniausiai pakanka nedidelės dozės trąšų, skirtų viržiniams augalams.

    Genėjimas atliekamas po žydėjimo, patrumpinant nužydėjusius ūglius, kad krūmelis išliktų tankus ir gražios formos. Dažna klaida yra kirpti iki seno, pliko medienos audinio be lapelių, nes iš tokių vietų augalas prastai atželia.

    Kraujo spalvos viržis ypač tinka alpinariumams, žvyro sodams, šlaitams ir bordiūrams, taip pat dera su žemaūgėmis pušimis, šliaužiančiais kadagiais, dekoratyvinėmis žolėmis ar akmeninėmis dangomis. Ieškantiems ryškaus žiemos efekto verta rinktis veisles, kurios žinomos dėl gausaus žydėjimo ir sodrių rožinių atspalvių.

  • Inkstai gali įspėti per šlapimą: 4 pokyčiai, kurių ignoruoti neverta, sako gydytojai

    Inkstai kasdien filtruoja kraują, pašalina iš organizmo skysčių perteklių ir medžiagų apykaitos produktus. Sutrikus jų veiklai, vieni ankstyvų signalų gali pasirodyti šlapime, nors dalis pokyčių būna visai nepavojingi ir susiję su mityba, skysčių kiekiu ar vaistais.

    Vienas dažniausiai aptariamų požymių yra nuolat putojantis šlapimas. Pavienės putos po šlapinimosi dažnai atsiranda dėl stipresnės srovės, dehidratacijos ar po intensyvesnio fizinio krūvio, tačiau ilgiau trunkantis ryškus putojimas gali rodyti baltymų perteklių šlapime.

    Baltymo atsiradimas šlapime, vadinamas proteinurija, laikomas svarbiu inkstų pažeidimo žymeniu, ypač jei kartojasi. Tokiu atveju gydytojai dažnai rekomenduoja atlikti šlapimo tyrimus, įvertinti albumino kiekį ir inkstų funkcijos rodiklius kraujyje.

    Dar vienas signalas, kurio nereikėtų ignoruoti, yra kraujas šlapime. Šlapimas gali įgauti rausvą, raudoną ar rusvą atspalvį, o kartais kraujo plika akimi nematyti ir jis aptinkamas tik laboratoriniu tyrimu.

    Kraujo priemaišos priežastys nebūtinai susijusios vien su inkstais: jas gali lemti šlapimo takų infekcijos, akmenys ar kiti sutrikimai. Vis dėlto toks simptomas laikomas priežastimi kreiptis į medikus ir išsitirti, ypač jei nėra aiškaus paaiškinimo ar atsiranda skausmas.

    Ką reiškia neįprastai tamsi spalva?

    Neįprastai tamsus, arbatos ar kolos spalvos šlapimas kartais siejamas su kraujo priemaišomis ar tam tikrais inkstų susirgimais. Tačiau dažna ir paprastesnė priežastis yra skysčių trūkumas, ypač karštu oru, po aktyvios veiklos ar viduriuojant.

    Šlapimo spalvą gali pakeisti ir kai kurie vaistai bei maisto papildai, taip pat kepenų ar tulžies takų sutrikimai. Jei tamsi spalva išlieka, atsiranda silpnumas, odos ar akių pageltimas, būtina pasitarti su gydytoju.

    Kiekio pokyčiai gali būti svarbūs

    Pastebimas ir užsitęsęs šlapimo kiekio sumažėjimas gali rodyti inkstų funkcijos sutrikimą, tačiau trumpalaikiai pokyčiai dažnai susiję su mažesniu skysčių vartojimu ar dideliu karščiu. Svarbu vertinti bendrą situaciją ir tai, ar atsiranda papildomų simptomų, pavyzdžiui, tinimų.

    Dažnesnis šlapinimasis taip pat ne visada reiškia, kad inkstai dirba geriau. Jį gali lemti suvartojamas skysčių kiekis, tam tikri vaistai, infekcijos ar cukrinis diabetas, todėl pasikartojantys pokyčiai turėtų būti aptarti su šeimos gydytoju.

    Kodėl svarbu tikrintis profilaktiškai?

    Lėtinė inkstų liga gali vystytis tyliai ir ilgą laiką nesukelti aiškių simptomų, todėl vien šlapimo spalvos, kvapo ar kiekio vertinti nepakanka. Gydytojai inkstų funkciją paprastai tikrina atlikdami kraujo ir šlapimo tyrimus, o pagal kreatinino rodiklius apskaičiuojamas eGFR.

    Ypač atidžiai sveikatą turėtų stebėti žmonės, sergantys cukriniu diabetu ar turintys padidėjusį kraujospūdį, nes šios būklės didina inkstų pažeidimo riziką. Jei šlapime pasirodo kraujas be aiškios priežasties, šlapimas ilgai būna labai putotas ar neįprastai tamsus, vizito pas gydytoją atidėlioti nereikėtų.

  • Varėnoje įteiks „Sidabrinės bitės“ apdovanojimus: pagerbs du dešimtmečius kraštą garsinusius kūrėjus

    Senosios Varėnos Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje rugsėjo 20 dieną bus minimos Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 151-osios gimimo metinės. Tradiciškai šios dienos proga bus pagerbti ir Varėnos rajono savivaldybės kultūros apdovanojimo „Sidabrinė bitė“ laureatai.

    Šiemet „Sidabrinė bitė“ skiriama dviem Varėnos kraštui reikšmingoms asmenybėms – menotyrininkei ir dailės pedagogėi Daliai Šemeškienei-Kleponytei bei dailininkui ir ilgamečiam dailės pedagogui Valdemarui Šemeškai. Savivaldybė pabrėžia, kad jų indėlis apima ne tik kūrybą, bet ir nuoseklų jaunųjų talentų ugdymą bei Varėnos vardo sklaidą Lietuvoje ir užsienyje.

    Apdovanojimas už kultūros sklaidą

    D. Šemeškienė-Kleponytė su Varėnos Jadvygos Čiurlionytės menų mokykla siejama nuo 1996 metų, o nuo 2006 metų eina direktoriaus pavaduotojos pareigas. Jos veikloje susipina meninis ugdymas, kultūros projektų organizavimas, parodų kuravimas ir bendradarbiavimas su Lietuvos parodų institucijomis.

    Didelę jos darbo dalį sudaro pastangos, kad profesionalusis menas būtų pasiekiamas ir regionuose, o ne tik didžiuosiuose miestuose. Tokia kryptis atliepia pastarųjų metų kultūros politikos siekį mažinti kultūrinę atskirtį, kai daugiau renginių ir edukacijų keliami arčiau vietos bendruomenių.

    Nuo 2007 metų Varėnoje vykstantis tarptautinis projektas-konkursas-festivalis „Skambančios spalvos“ išsiskiria tuo, kad jungia dailę, muziką ir kultūros istoriją. Taip pat plėtoti ir kiti tarptautiniai meniniai projektai, o nuo 2017 metų D. Šemeškienė-Kleponytė vadovauja asociacijai „Toparturismo“.

    Keturi dešimtmečiai tapybos ir pedagogikos

    V. Šemeška daugiau kaip keturis dešimtmečius kuria kaip profesionalus tapytojas ir dalyvauja parodinėje veikloje Lietuvoje bei užsienyje. Kartu jis daug metų ugdė jaunuosius kūrėjus, o jo mokinių pasiekimai fiksuoti respublikiniuose ir tarptautiniuose konkursuose.

    Menininko kūryboje dominuoja realistinė tapyba, o darbuose keliami žmogaus, istorijos, atminties ir visuomenės klausimai. Vienas ryškesnių kūrybinių ciklų „Lentynos“ buvo pristatytas Varėnoje, o vėliau eksponuotas ir Seime.

    Tarptautinis bendradarbiavimas išlieka svarbia jo veiklos dalimi: kartu su italų menininku Alessandro Rillo įgyvendintas projektas „Antitesi“, pristatytas Italijoje, Lietuvoje ir Vokietijoje. V. Šemeškos darbai eksponuoti įvairiose Europos šalyse, tačiau Varėna išlieka centrine jo kūrybinio gyvenimo erdve.

    Kodėl tokie įvertinimai svarbūs?

    D. Šemeškienę-Kleponytę ir V. Šemešką sieja ne tik šeimos ryšys, bet ir bendras darbas stiprinant Varėnos kultūrinį gyvenimą. Jų veikla apima parodas, edukacijas, tarptautinius mainus ir jaunųjų menininkų rengimą, kurie dažnai tampa pagrindiniu regionų kultūrinio gyvybingumo matu.

    „Sidabrinė bitė“ šiemet tampa ilgamečio darbo pripažinimu žmonėms, kurių profesinė patirtis ir kūryba daugelį metų augino Varėnos meno bendruomenę ir stiprino krašto kultūros matomumą.

  • Varėnoje – teatras apie tai, kas lieka nepasakyta: festivalis žada premjeras ir jautrias temas

    Varėnoje – teatras apie tai, kas lieka nepasakyta: festivalis žada premjeras ir jautrias temas

    Varėnoje rudeniui artėjant startuos 17-asis Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalis, šiemet kviečiantis kalbėti apie tai, kas santykiuose dažniausiai nutylima. Organizatoriai akcentuoja, kad daugelis programos spektaklių ieškos atsakymo į klausimą, kas vyksta tarp mūsų, kai emocijos ir nuoskaudos lieka už žodžių ribų.

    Festivalis vyks nuo rugsėjo 30 dieną iki spalio 29 dieną ir per mėnesį pristatys 17 skirtingų scenos istorijų. Programoje numatyti įvairių žanrų darbai nuo komedijų ir dramų iki monospektaklių, taip pat kūriniai šeimai, o reikšminga dalis skiriama vaikams ir jaunimui.

    Rugsėjo 30 dieną Varėnos kultūros centre festivalis prasidės apdovanojimų ceremonija, kurioje bus pagerbtas Dalios Tamulevičiūtės lietuvių autorių scenos meno kūrinių konkurso nugalėtojas. Šį konkursą skelbia Kultūros ministerija, o atidarymo vakarą žiūrovams numatytas nemokamas praėjusių metų laureato darbas – teatro „Utopia“ ir Oskaro Koršunovo teatro spektaklis „Chapel B“.

    Festivalio kulminacija numatyta spalio 29 dieną, kai vyks laureatų apdovanojimai ir paaiškės komisijos bei žiūrovų išrinkti geriausi spektakliai. Organizatoriai pabrėžia, kad vertinimas čia svarbus ne tik kaip konkurencija, bet ir kaip proga pastebėti aktualiausias šiuolaikinio teatro temas bei menines kryptis.

    Šių metų programoje ryškiai matoma kryptis į tarpasmeninius ryšius ir skirtingų patirčių susidūrimą. Klaipėdos dramos teatro spektaklis „Kai kurios erelių rūšys“ žiūrovams siūlys skirtingų kartų dialogą, o Nacionalinio Kauno dramos teatro ir teatro „Mens Publica“ monospektaklis „Mergaitės ir berniukai“ taip pat koncentruosis į žmogaus santykį su savimi ir aplinka.

    Klaipėdos jaunimo teatro spektaklis „Mažasis Ejolfas“ kalbės apie skausmą, kaltę ir prasmės paieškas, primindamas, kad šeimos tragedijos dažnai atveria pačius sudėtingiausius pasirinkimus. Tokios temos šiandienos teatre vis dažniau jungiamos su psichologiniu tikslumu ir siekiu kalbėti atpažįstamai, be moralizavimo.

    Festivalis žada dėmesį ir socialiai jautriems klausimams, tarp jų – neuroįvairovės temai. Teatro „Atviras ratas“ spektaklis „Spektras“, sukurtas pagal knygą „Autizmas – dalis manęs“, kvies permąstyti stereotipus ir kalbėti apie priėmimą, o ne apie skirtumų baimę.

    Šių metų festivalyje numatytos trys premjeros, kurias pristatys Juozo Miltinio dramos teatras, Alytaus miesto teatras ir Vilniaus teatras „Lėlė“. Greta premjerų į Varėną atvyks ir publikos jau pamėgti darbai, tarp jų Valstybinio Šiaulių dramos teatro dramedija „Šok, Edita, šok“ ir komiškesnio tono spektakliai, skirti lengvesniam, bet ne paviršutiniškam žvilgsniui į kasdienybę.

    Reikšminga programos dalis skiriama jaunajai auditorijai, nes festivaliai vis dažniau siekia auginti žiūrovą nuo pirmųjų patirčių teatre. Numatyti penki spektakliai vaikams ir paaugliams, taip pat dirbtuvės bei naujovė „Festivalio diena mokykloje“, kuri orientuota į gyvą susitikimą su scenos menu.

    Rugsėjo 30 dieną pasirinkta neatsitiktinai – tai režisierės Dalios Tamulevičiūtės gimtadienis. Jos indėlis į Lietuvos teatrą siejamas ir su ryškiais spektakliais, ir su pedagogine veikla, o festivalyje akcentuojamas ryšys tarp mokytojo ir mokinio, praeities ir dabarties, aktoriaus ir žiūrovo.

    Festivalį organizuoja Varėnos kultūros centras, o renginį finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Varėnos rajono savivaldybė. Bilietus į spektaklius žiūrovai gali įsigyti bilietų platinimo platformose ir Varėnos kultūros centro kasoje.

  • Rudenį dalijate daugiamečius? Šias gėles dauginsite dabar, o kitoms geriau palaukti pavasario

    Rudenį dalijate daugiamečius? Šias gėles dauginsite dabar, o kitoms geriau palaukti pavasario

    Kodėl verta dalyti daugiamečius?

    Daugiamečių gėlių dalijimas yra vienas paprasčiausių būdų nemokamai pasidauginti augalų ir kartu atjauninti senstančius kerus. Kai augalas per tankus, silpniau žydi ar ima plikti per vidurį, dalijimas dažnai grąžina jam augimo jėgą.

    Praktikoje dauguma daugiamečių dalijami kas 3–5 metus, tačiau dalis rūšių mėgsta ramybę ir gali augti ilgiau. Pavyzdžiui, bijūnai paprastai dalijami rečiau, nes po persodinimo jiems reikia laiko įsitvirtinti.

    Kaip dalyti, kad prigytų?

    Darbus geriausia planuoti vėsesnę, apniukusią dieną, kad šaknys kuo mažiau išdžiūtų. Kerą atsargiai iškaskite su kuo didesniu šaknų gumulu, nupurtykite perteklinę žemę ir įvertinkite, kur natūraliai galima atskirti dalis.

    Kiekvienas naujas gabalėlis turi turėti sveikų šaknų ir bent kelis augimo pumpurus ar ūglių pradmenis. Storai susipynusias šaknis kartais tenka perpjauti aštriu peiliu ar kastuvo briauna, o pažeistas ir apmirusias dalis būtina pašalinti.

    Persodinus svarbu gausiai palaistyti ir kelias savaites stebėti drėgmę, nes rudenį šaknys dar aktyviai formuojasi. Iki šalnų likęs laikas yra kritinis, todėl delsimas vėlyvą rudenį dažniau baigiasi prastesniu prigijimu.

    Ką galima dalyti rudenį, o ko geriau neliesti?

    Rudenį dažniau dalijami pavasarį žydintys daugiamečiai, ypač jei jie jau peraugę ar pradėjo silpniau žydėti. Tarp augalų, kurie paprastai pakankamai gerai toleruoja dalijimą rudenį, dažnai minimos melsvės, bruneros, astrancijos, rudbekijos, viendienės ir raktažolės.

    Bijūnus taip pat galima dalyti iki ankstyvo rudens pabaigos, tačiau tai laikoma stresine procedūra, todėl žydėjimas neretai atsistato tik po 1–2 sezonų. Persodinant bijūnus ypač svarbu nepažeisti atsinaujinimo pumpurų ir parinkti vietą, kur jie galės augti daugelį metų.

    Kai kuriems daugiamečiams saugesnis pasirinkimas yra pavasaris, nes šiltesniu laikotarpiu nauji kereliai greičiau įsišaknija ir lengviau atlaiko klaidas. Dažnai patariama iki pavasario atidėti tokių augalų kaip snapučiai, kai kurios šalavijų rūšys, driakvės ar kiti jautresni kerai dalijimą, ypač jei ruduo sausas arba prognozuojamos ankstyvos šalnos.

    Jei abejojate, įvertinkite dvi rizikas: ar augalas dar turės bent 4–6 savaites įsišaknyti iki stipresnių šalčių ir ar dirva nėra perdžiūvusi. Tokiais atvejais dažnai geriau palaukti pavasario, nei prarasti augalą per žiemą.

  • Kankorėžiai sode – nemokamas mulčias, drenažas ir gudrus signalas, kada metas laistyti

    Kankorėžiai sode – nemokamas mulčias, drenažas ir gudrus signalas, kada metas laistyti

    Rudenį po pušimis ir eglėmis prikritę kankorėžiai daugeliui atrodo kaip varginantis darbas, tačiau sodininkystėje tai gali tapti praktiška, nieko nekainuojančia žaliava. Tinkamai panaudoti jie padeda sulaikyti drėgmę, apsaugoti dirvą ir net palengvina kasdienę priežiūrą.

    Mulčias, kuris veikia lėtai

    Kankorėžiai tinka kaip mulčias, nes sudaro purų sluoksnį: dirva mažiau perdžiūsta, o vanduo ir oras lengviau pasiekia šaknis. Vasarą tai saugo nuo perkaitimo, o žiemą – nuo didelių temperatūros svyravimų, be to, slopina piktžoles.

    Svarbu suprasti, kad spygliuočių liekanos, ir kankorėžiai, gali palaipsniui rūgštinti viršutinį dirvos sluoksnį. Dėl to jie geriausiai tinka rūgštesnę terpę mėgstantiems augalams, o jautresniems neutraliai ar šarminiai dirvai gali būti netinkami.

    Kur kankorėžiai labiausiai tinka

    Mulčiuojant kankorėžiais dažniausiai džiaugiasi rododendrai, azalijos, viržiai, magnolijos, hortenzijos ir šilauogės. Šiems augalams svarbi ne tik drėgmės kontrolė, bet ir tinkamas dirvos reakcijos balansas.

    Tuo pačiu kankorėžiais nereikėtų aklai dengti visų lysvių: kai kuriems augalams rūgštesnė terpė kenkia, o per storas sluoksnis gali tapti patogia slėptuve graužikams. Jei sode pasitaiko pelių ar pelėnų, mulčio sluoksnį verta laikyti saikingą ir reguliariai apžiūrėti.

    Nemokamas drenažas ir drėgmės indikatorius

    Kankorėžiai gali atstoti drenažą sodinant į vazonus ar ruošiant duobes krūmams: jie sukuria tarpus, kurie mažina vandens sąstingio riziką prie šaknų. Tai ypač praverčia sunkesnėse dirvose ar po gausesnių liūčių.

    Dar viena praktiška detalė – kankorėžių žvyneliai reaguoja į oro drėgmę: esant sausrai jie labiau prasiskleidžia, o padidėjus drėgmei prisiglaudžia. Stebint šį pokytį galima greičiau suprasti, kada dirva linkusi perdžiūti ir kada laistymą dar galima atidėti.

    Saugumo sumetimais kankorėžių nepatartina berti ant takelių, nes po lietaus jie gali tapti slidūs ir nelygūs. Taip pat jų geriau nelaikyti šalia grilio ar laužavietės, nes tai lengvai užsiliepsnojanti medžiaga.