CP v2

Blog

  • Melania Trump nustebino UFC renginyje: „Dolce & Gabbana“ suknelė ir netikėtas akcentas

    Melania Trump nustebino UFC renginyje: „Dolce & Gabbana“ suknelė ir netikėtas akcentas

    Melania Trump pasirodė UFC renginyje, kuris sulaukė didelio žiniasklaidos ir gerbėjų dėmesio. Vakaro atmosfera buvo išskirtinė ir dėl to, kad renginys siejamas su Donaldo Trumpo 80-ojo gimtadienio minėjimu.

    Nors Melania Trump įprastai renkasi santūrią, klasikine elegancija paremtą estetiką, šį kartą ji akivaizdžiai nutolo nuo jai būdingų kostiumėlių ir derančių komplektų. Vietoje jų ji pasirinko ryškesnį, aštresnio charakterio įvaizdį, labiau primenantį šiuolaikinės miesto mados kryptis.

    Renginiui ji vilkėjo prigludusią juodą midi ilgio „Dolce & Gabbana“ suknelę, išryškinančią siluetą ir siekiančią kelius. Prie jos derino ant pečių laisvai užmestą juodą odinį švarką, kuris tapo vienu labiausiai aptarinėtų derinio elementų.

    Švarko modelis išsiskyrė plačiais atlapais, dekoratyviniu dygsniavimu ir kišenėmis su antkišeniais abiejose pusėse. Papildomo efekto suteikė pamušalas su gyvūno rašto motyvais, kuris įvaizdžiui pridėjo drąsesnės, mažiau formaliai įprastos nuotaikos.

    Aksesuarams Melania Trump rinkosi klasiką: juodus smailianosius aukštakulnius „Christian Louboutin“ su atpažįstamu raudonu padu. Vis dėlto ryškiausiu akcentu tapo kaklo papuošalas, kuris pakeitė bendrą įvaizdžio toną ir suteikė jam griežtesnį, modernesnį skambesį.

    Didžiausio dėmesio sulaukė plonas chokerio tipo papuošalas su sidabro spalvos kryžiaus formos detale, dekoruota spindinčiais akmenimis. Tokie akcentai pastaraisiais metais madoje dažnai naudojami kaip kontrastas minimalistiniams drabužių siluetams, ypač kai siekiama subtiliai pabrėžti individualumą.

    Stiliaus apžvalgininkai pastebi, kad Melania Trump retai renkasi odos detales taip matomoje, dominuojančioje rolėje. Šį kartą prigludusios suknelės, odinio švarko ir ryškaus kaklo papuošalo derinys sukūrė tvirtesnį, labiau miesto vakarui pritaikytą įvaizdį, kuris UFC renginio aplinkoje atrodė neįprastai, bet labai taikliai.

    Šis pasirodymas parodė, kad net ir nedideli pokyčiai, išlaikant bazinę spalvų discipliną, gali sukelti didelę reakciją. Dominuojanti juoda spalva išlaikė klasikos įspūdį, tačiau pasirinkti faktūrų ir aksesuarų sprendimai padarė šią išvaizdą viena labiausiai aptariamų pastaruoju metu.

  • Ši klaida po pėdų vonelės panaikina efektą: podologai pataria vieną žingsnį

    Ši klaida po pėdų vonelės panaikina efektą: podologai pataria vieną žingsnį

    Kojų kulnai po dildės ar pemzos dažnai atrodo glotnūs tik trumpam, o po kelių dienų vėl tampa šiurkštūs ir ima sausėti. Taip nutinka ne tik dėl netinkamo šveitimo, bet ir dėl to, kad po procedūrų neatsistatoma odos drėgmės ir apsauginio barjero. Specialistai pabrėžia, kad lemiamas yra vienas paprastas žingsnis iškart po vonelės.

    Kulnų oda skiriasi nuo daugumos kūno vietų: ji storesnė ir turi mažiau riebalinių liaukų, todėl greičiau netenka drėgmės. Kasdienis spaudimas vaikštant skatina odą natūraliai storėti, o kai ji išsausėja, tampa kieta ir mažiau elastinga. Tuomet didėja ir įtrūkimų rizika, ypač dėvint atvirą avalynę ar daug judant.

    Dažna klaida yra per intensyvus ir pernelyg dažnas suragėjusios odos šalinimas. Agresyvus trynimas gali paskatinti odą dar aktyviau raguoti, todėl šiurkštumas greitai sugrįžta. Tokia priežiūra suteikia greitą vizualų rezultatą, bet ilgainiui problemą gali tik sustiprinti.

    Vienas žingsnis per 3–5 minutes

    Po šiltos vonelės oda laikinai tampa minkštesnė ir geriau praleidžia veikliąsias medžiagas. Svarbiausios yra pirmosios minutės po nusausinimo, kai odoje dar yra vandens, kurį galima sulaikyti tinkamu kremu. Jei palaukiama ilgiau, drėgmė išgaruoja, o drėkinimo efektas tampa gerokai silpnesnis.

    Podologai dažnai rekomenduoja kremą įtrinti ne vėliau kaip per 3–5 minutes po pėdų nusausinimo. Pėdos neturi būti šlapios, tačiau lengvai drėgna oda padeda priemonei veikti efektyviau. Reguliarumas čia svarbesnis už retas, bet intensyvias procedūras.

    Ką rinktis: ureja ir koncentracija

    Viena labiausiai ištirtų medžiagų sausai ir suragėjusiai odai prižiūrėti yra ureja. Ji natūraliai priklauso odos drėgmę palaikančioms medžiagoms ir padeda surišti vandenį raginiame sluoksnyje. Dėl to oda tampa minkštesnė, elastingesnė ir mažiau linkusi trūkinėti.

    Kasdienai dažniausiai tinka priemonės su 5–10 proc. urejos, kai pagrindinis tikslas yra drėkinti ir apsaugoti. Jei kulnai linkę greitai šiurkštėti, dažnai rekomenduojama 15–20 proc. ureja, nes ji ne tik drėkina, bet ir pastebimai minkština suragėjusį sluoksnį. Didesnės, 30–50 proc. koncentracijos priemonės paprastai naudojamos atsargiai ir dažniau taikomos labai sukietėjusioms vietoms, nes gali dirginti.

    Kada verta kreiptis į specialistą?

    Geriausią rezultatą dažniausiai duoda paprasta rutina: šilta vonelė, švelnus nusausinimas, kremas laiku ir, jei reikia, medvilninės kojinės nakčiai, kad sumažėtų drėgmės netekimas. Šveitimą verta atlikti 1–2 kartus per savaitę, bet be stipraus spaudimo. Taip pat svarbi tinkama avalynė, nes kieti padai ir plonos šlepetės gali didinti spaudimą kulnams.

    Jei kulnai giliai įtrūkę, skauda, atsiranda paraudimas, šlapiavimas ar uždegimo požymiai, nereikėtų delsti ir verta kreiptis į podologą ar dermatologą. Ypač atsargūs turėtų būti žmonės, sergantys cukriniu diabetu, turintys kraujotakos sutrikimų ar neuropatiją, nes net maži įtrūkimai gali komplikuotis. Daugeliu atvejų tinkamai parinktas kremas ir nuosekli priežiūra leidžia pasiekti ilgalaikį, o ne trumpalaikį efektą.

  • Italai beria beveik į viską, o lietuviai ignoruoja: šios sėklos gali padėti širdžiai

    Piniginių riešutų, dar vadinamų pinijolėmis, pavadinimas klaidina: tai ne riešutai, o valgomos tam tikrų pušų sėklos. Europoje jos daugiausia renkamos Viduržemio jūros regione, ypač Italijoje ir Ispanijoje, todėl neretai siejamos su itališka virtuve.

    Šios sėklos vertinamos dėl riebalų sudėties: jose gausu nesočiųjų riebalų rūgščių, kurios mityboje paprastai siejamos su širdies ir kraujagyslių sistemos rizikos mažinimu. Specialistai pabrėžia, kad nauda labiausiai tikėtina tada, kai pinijolės pakeičia sočiuosius riebalus turinčius produktus, o ne tampa papildomu kaloringu užkandžiu.

    Pinijolėse yra ir mineralų, ypač magnio bei geležies. Magnis svarbus nervų sistemos veiklai ir raumenų funkcijai, o geležis reikalinga normaliai deguonies pernašai organizme, todėl jos trūkumas dažnai siejamas su nuovargiu ir silpnumu.

    Dar vienas dažnai minimas komponentas yra pinoleno rūgštis, priskiriama omega-6 grupės riebalų rūgštims. Tyrimuose ji siejama su sotumo signalais ir lipidų profilio pokyčiais, tačiau mitybos ekspertai ragina tai vertinti kaip galimą papildomą efektą, o ne greitą priemonę svoriui mažinti.

    Pinijolės turi vitamino E ir kitų antioksidantų, kurie padeda saugoti ląsteles nuo oksidacinio streso. Jose randama ir cinko, svarbaus imuninės sistemos veiklai bei normaliai hormonų apykaitai.

    Nors pinijolės maistingos, jos kaloringos, todėl svarbu saikas. Praktikoje dažniausiai rekomenduojama apsiriboti nedidele porcija ir derinti su baltymais, daržovėmis bei skaidulomis, nes toks derinys gali padėti išvengti staigesnių gliukozės svyravimų po valgio.

    Alergija pinijolėms pasitaiko retai, bet jautresni žmonės turėtų būti atsargūs, ypač jei yra alergiški anakardžiams ar pistacijoms. Pajutus neįprastus simptomus po vartojimo, patariama kreiptis į gydytoją.

    Virtuvėje pinijolės labiausiai žinomos kaip vienas klasikinių pesto padažo ingredientų, kartu su bazilikais, česnaku, kietuoju sūriu ir alyvuogių aliejumi. Jas taip pat verta trumpai pakepinti sausoje keptuvėje, kad sustiprėtų aromatas, ir berti ant salotų, makaronų, sriubų ar košių.

    Vienas pagrindinių minusų yra kaina. Dėl sudėtingo išgavimo pinijolės neretai kainuoja apie 34–46 eurus už kilogramą, nes kūgiai bręsta ilgai, o surinkimas ir gliaudymas dažnai atliekamas rankomis.

    Jei kaina atbaido, dalį patiekalų galima pritaikyti su pigesnėmis alternatyvomis. Pesto padaže pinijoles dažnai keičia anakardžiai, o salotose tinka saulėgrąžų ar moliūgų sėklos, taip pat smulkinti migdolai.

  • Vietoj avokado rinkitės marakują: tiek skaidulų, kad nustebsite – nauda širdžiai ir odai

    Vietoj avokado rinkitės marakują: tiek skaidulų, kad nustebsite – nauda širdžiai ir odai

    Marakuja, dar vadinama pasifloros vaisiumi, vis dažniau minima kaip egzotiškas pasirinkimas, galintis varžytis su avokadu. Nors atrodo neįmantriai, jos maistinė sudėtis išsiskiria didele skaidulų ir antioksidantų gausa, o tai siejama su širdies ir kraujagyslių sistemos bei odos būklės palaikymu.

    Pagal maistinių medžiagų duomenis, žaliame marakujos minkštime skaidulų gali būti apie 10,4 gramo 100 gramų. Palyginimui, avokade jų dažnai nurodoma apie 6,8 gramo 100 gramų, todėl marakuja šiuo aspektu kai kuriuos nustebina dar labiau.

    Skaidulos laikomos viena svarbiausių kasdienės mitybos dalių, nes prisideda prie virškinimo sistemos veiklos, padeda palaikyti pastovesnį gliukozės kiekį kraujyje ir gali būti naudingos cholesterolio kontrolei. Dėl to skaidulomis turtingi vaisiai dažnai rekomenduojami žmonėms, siekiantiems ilgiau išlikti sotiems ir subalansuoti mitybą.

    Marakujoje taip pat aptinkama vitamino C ir provitamino A junginių, o šie antioksidantai siejami su ląstelių apsauga nuo oksidacinio streso. Būtent oksidacinis stresas dažnai minimas kaip vienas veiksnių, prisidedančių prie greitesnio odos senėjimo ir širdies bei kraujagyslių sistemos rizikų.

    Vaisiuose esantys augaliniai junginiai ir riebalų rūgštys gali prisidėti prie odos apsauginio barjero palaikymo, ypač kai mityboje trūksta kokybiškų riebalų. Vis dėlto svarbu prisiminti, kad vienas produktas neišsprendžia visų problemų, o geriausias poveikis pasiekiamas derinant įvairius vaisius, daržoves, baltymus ir sveikuosius riebalus.

    Marakujos Lietuvoje dažniausiai randamos didesniuose prekybos tinkluose beveik visus metus, o sezoniškumas gali skirtis priklausomai nuo kilmės šalies. Renkantis vaisių verta atkreipti dėmesį, kad lengvai susiraukšlėjusi odelė neretai reiškia labiau prinokusį, aromatingesnį minkštimą, tačiau jis neturi būti pažeistas ar su pelėsio žymėmis.

  • Žydi dabar: liepžiedžių arbata gali padėti ir imunitetui, ir svoriui – kam jos vengti?

    Žydi dabar: liepžiedžių arbata gali padėti ir imunitetui, ir svoriui – kam jos vengti?

    Liepžiedžiai paprastai sužydi antroje birželio pusėje, o būtent tada jų kvapai ir nauda būna ryškiausi. Nors liaudies medicinoje liepžiedžių arbata buvo kasdienis pagalbininkas, šiandien dažnas ją prisimena tik peršalus.

    Liepų žieduose aptinkami flavonoidai ir kiti augaliniai junginiai, siejami su antioksidaciniu ir priešuždegiminiu poveikiu. Dėl to karštas liepžiedžių gėrimas dažnai pasirenkamas, kai vargina gerklės perštėjimas, sloga ar pakilusi temperatūra, nes tradiciškai laikoma, kad jis skatina prakaitavimą.

    Ne mažiau svarbus ir kasdienis aspektas: šiltas žolelių gėrimas gali prisidėti prie skysčių vartojimo, o tai ypač aktualu vasarą ir karščio metu. Kai kuriems žmonėms liepžiedžių arbata tinka kaip vakaro ritualas, nes švelnus aromatas ir šiluma gali padėti atsipalaiduoti ir lengviau užmigti.

    Kalbant apie svorį, liepžiedžiai kartais minimi kaip pagalba medžiagų apykaitai ar lengvesniam virškinimui, tačiau stebuklingo efekto tikėtis neverta. Svorio pokyčius pirmiausia lemia bendra mityba, fizinis aktyvumas, miego kokybė ir nuoseklumas, o žolelių arbata gali būti tik papildomas įprotis.

    Specialistai primena, kad net ir augalinės priemonės tinka ne visiems. Žmonėms, turintiems širdies ir kraujotakos sistemos sutrikimų, taip pat nėščiosioms, prieš reguliariai vartojant liepžiedžių arbatą verta pasitarti su gydytoju ar vaistininku, ypač jei vartojami vaistai.

    Renkant liepžiedžius svarbiausia pasirinkti švarią vietą: venkite medžių prie intensyvaus eismo gatvių ir miesto centrų, kur didesnė tarša. Geriausia rinkti saulėtą, sausą dieną, o žiedus džiovinti plonu sluoksniu pavėsyje, gerai vėdinamoje patalpoje, kad neprarastų kvapo ir nepatamsėtų.

    Arbatai dažniausiai pakanka vieno valgomojo šaukšto džiovintų žiedų puodeliui karšto vandens, užplikyti ir palaikyti apie 15–20 minučių. Skonį galima papildyti citrina ar šaukšteliu medaus, tačiau jei gėrimą renkatės peršalus, svarbu nepersistengti su saldikliais ir stebėti savijautą.

  • Užtenka 2 šaukštų į skalbyklę: drabužių dėmės ir nemalonus kvapas gali dingti visam laikui

    Užtenka 2 šaukštų į skalbyklę: drabužių dėmės ir nemalonus kvapas gali dingti visam laikui

    Daugelis galvoja, kad apie skalbimą žino viską, tačiau net ir įprasti įpročiai kartais nepadeda: išlieka prakaito kvapas, riebios dėmės ar papilkėję balti marškinėliai. Viena paprasčiausių priemonių, kurią žmonės vis dažniau išbando namuose, yra valgomoji soda.

    Valgomoji soda dažniausiai siejama su balinimu, tačiau jos poveikis platesnis. Šarminė medžiaga padeda neutralizuoti rūgštinius kvapus, o taip pat gali prisidėti prie efektyvesnio nešvarumų atskyrimo nuo audinio, ypač kai skalbiama kietesniame vandenyje.

    Praktikoje ji dažniausiai naudojama kaip priedas prie įprasto skalbiklio, o ne vietoj jo. Į pilną būgną paprastai beriama apie 2 šaukštus sodos, o jei norisi švelnesnio poveikio spalvotiems audiniams, pakanka mažesnio kiekio.

    Soda ypač vertinama tais atvejais, kai drabužiuose lieka įsisenėję kvapai, pavyzdžiui, nuo prakaito ar drėgmės. Taip pat ji gali padėti su kasdienėmis dėmėmis, pavyzdžiui, nuo kavos, arbatos ar riebalų, nors sudėtingiems atvejams vis tiek gali prireikti specialių dėmių valiklių.

    Svarbu nepadauginti: per didelis šarminių medžiagų kiekis gali trumpinti kai kurių audinių tarnavimo laiką. Valgomosios sodos taip pat geriau nenaudoti skalbiant itin delikatus audinius, tokius kaip vilna ar šilkas, nes jie jautresni pH pokyčiams.

    Dar viena dažnai painiojama detalė – sodos rūšys. Skalbimui tinka valgomoji soda ir kai kuriais atvejais skalbimo soda, kuri veikia stipriau, tačiau reikalauja didesnio atsargumo. Tuo metu kaustinė soda buityje skalbimui netinka, nes yra ėsdinanti ir gali pažeisti tiek audinius, tiek odą.

  • Nuo birželio vakarai sužiba: neįprastas gamtos reginys – kodėl šviečia jonvabaliai?

    Nuo birželio vakarai sužiba: neįprastas gamtos reginys – kodėl šviečia jonvabaliai?

    Šiltomis, ramiomis vasaros naktimis gamtoje galima pamatyti vieną įspūdingiausių reginių – tarp žolynų ir krūmynų mirksinčias jonvabalių švieseles. Dažniausiai jos pastebimos miškų pakraščiuose, pievose, drėgnesnėse vietose ir sodybų soduose, kai vakaras būna be vėjo.

    Jonvabaliai yra vabalai, o jų išvaizda smarkiai skiriasi pagal lytį: patinai dažniau skraido, o patelės neretai būna neskraidančios ir primena lervas. Būtent patelės paprastai šviečia intensyviau, todėl žemėje ar žolėje matomi ryškesni taškai dažnai būna jų signalai.

    Švytėjimas vadinamas bioliuminescencija – tai natūrali šviesos gamyba gyvuose organizmuose. Jonvabalių pilvelyje vyksta biocheminė reakcija, kurioje dalyvauja junginys liuciferinas ir fermentas liuciferazė, o šviesa išgaunama beveik be šilumos, todėl ji laikoma šaltąja.

    Pagrindinė šviesos funkcija – bendravimas poravimosi metu: skirtingi mirksėjimo ritmai padeda atpažinti tos pačios rūšies partnerį ir sumažina klaidų tikimybę tamsoje. Šis laikotarpis dažnai suaktyvėja vasaros pradžioje ir pikas gali sutapti su birželio pabaigos naktimis, kai jonvabaliai pastebimi dažniau.

    Be to, jonvabaliai laikomi naudingi: jų lervos yra plėšrios ir minta smulkiais bestuburiais, įskaitant šliužus ir sraiges, todėl gali prisidėti prie natūralios jų gausos kontrolės. Dėl to jonvabalių buvimas dažnai rodo gana sveiką, chemiškai neperkrautą aplinką.

    Norint juos išsaugoti savo kieme ar sode, svarbiausia sudaryti tinkamas sąlygas: palikti drėgnesnių, pavėsingų, mažiau tvarkomų kampelių, kur yra paklotės ir augalijos. Cheminės priemonės nuo šliužų ar plataus veikimo insekticidai gali netiesiogiai ar tiesiogiai sumažinti jonvabalių populiaciją, nes paveikia ir jų lervas, ir grobį.

    Didelę įtaką daro ir dirbtinė šviesa – ryškūs lauko šviestuvai, ypač nukreipti į žemę ar krūmus, gali trikdyti jonvabalių orientaciją bei poravimosi signalus. Specialistai vis dažniau pabrėžia, kad šviesos tarša yra reikšmingas veiksnys mažėjant naktinių vabzdžių gausai, todėl verta rinktis prislopintą apšvietimą ir jį įjungti tik tada, kai būtina.

  • Kada tvarkyti mirusio artimojo daiktus: psichologai įspėja dėl vieno lemtingo dalyko

    Kada tvarkyti mirusio artimojo daiktus: psichologai įspėja dėl vieno lemtingo dalyko

    Artimojo mirtis sukelia ne tik emocinį sukrėtimą, bet ir praktinius rūpesčius: anksčiau ar vėliau tenka spręsti, ką daryti su jo daiktais. Skubėjimas čia dažnai kyla iš aplinkinių spaudimo, būsto nuomos ar pardavimo planų, tačiau psichologai ragina pirmiausia įsivertinti savo būseną.

    Specialistai pabrėžia, kad nėra vieno teisingo termino, kada reikia pradėti tvarkymą. Vieni tai gali padaryti po kelių savaičių, kitiems prireikia kelių mėnesių ar dar daugiau, nes gedėjimo procesas yra individualus ir banguojantis.

    „Svarbiausia yra ne kalendorius, o tai, ar jaučiatės pakankamai stabiliai, kad tvarkymas jūsų nesugriautų“, – sako psichologai, dirbantys su netektį patyrusiais žmonėmis.

    Tvarkant mirusiojo daiktus dažnai vėl suaktyvėja liūdesys, ilgesys, kaltė ar pyktis, todėl naudinga iš anksto pasiruošti, kad emocijos gali smogti netikėtai. Psichologijoje pripažįstama, kad prisiminimai ir ašaros šioje vietoje nėra ženklas, jog darote kažką ne taip, greičiau tai natūrali prisitaikymo prie netekties dalis.

    Prieš pradedant verta sau atsakyti į kelis paprastus klausimus: ar šiandien turiu jėgų, ar tvarkymas nėra bandymas pabėgti nuo gedulo, ir ar turiu žmogų, kuriam galėčiau paskambinti, jei pasidarys per sunku. Jei atsakymuose dominuoja nerimas, miego sutrikimai ar nuolatinis bejėgiškumas, prasminga pasitarti su psichikos sveikatos specialistu.

    Praktikoje tvarkymą dažnai palengvina lėtesnis tempas ir aiškios ribos. Žmonėms padeda susitarti, kad bus tvarkoma trumpais etapais, pavyzdžiui, po vieną stalčių ar vieną spintą, paliekant atokvėpio dienas, o sentimentaliems daiktams skiriant atskirą dėžę, prie kurios galima grįžti vėliau.

    Greta psichologinių patarimų vis dar gyvi ir senesni prietarai, pavyzdžiui, kad šešias savaites po mirties daiktų neva nederėtų liesti. Ekspertai primena, kad tokios nuostatos neturi mokslinio pagrindo, tačiau jos gali veikti kaip savotiška simbolinė pauzė tiems, kuriems sunku pradėti.

    Galiausiai daugelis specialistų sutaria dėl vieno: tvarkymas neturi tapti savęs žalojimu. Jei vien mintis apie šį procesą sukelia panikos reakcijas, o prisilietimas prie daiktų sugrąžina į būseną, kai nebeįmanoma funkcionuoti, geriau sustoti, paprašyti artimųjų pagalbos ir pasirinkti saugesnį kelią.

  • Daugelis džiovina neteisingai: šių grybų geriau neruošti žiemai – gresia nemalonumai

    Daugelis grybautojų mano, kad jei grybas yra valgomas išvirtas ar pakeptas, jis tiks ir džiovinimui. Vis dėlto džiovinant iš grybų pašalinama didelė dalis vandens, todėl jų sudėtyje esančios medžiagos tampa labiau koncentruotos. Tai gali sustiprinti ne tik kvapą ir skonį, bet ir dirginantį poveikį virškinamajam traktui.

    Riziką didina ir netinkamas procesas namuose, kai pasirenkama per aukšta temperatūra arba džiovinti grybai laikomi drėgnoje aplinkoje. Tokiais atvejais prastėja kokybė, o netinkamai laikant atsiranda pelėsio grėsmė. Dėl to po vartojimo gali pasireikšti pykinimas, pilvo skausmai ar vėmimas.

    Kurių grybų geriau nedžiovinti?

    Specialistai paprastai nerekomenduoja džiovinti kai kurių rūšių, kurios net ir termiškai apdorotos kai kuriems žmonėms gali būti sunkiau virškinamos. Prie tokių dažniau priskiriamos kelmučiai, skėtinės žvynabudės, piengrybiai ir dalis ūmėdžių. Išdžiovintos jos neretai tampa aštresnės skrandžiui ir žarnynui.

    Atsargesniems verta būti ir su raudonviršiais, kurie laikomi valgomi tik gerai termiškai apdoroti. Nors švieži, tinkamai paruošti jie daugeliui nesukelia problemų, džiovinta forma dėl medžiagų koncentracijos kai kada siejama su stipresnėmis nepageidaujamomis reakcijomis. Taip pat minimi sviestabarščiai, nes dėl struktūros ir drėgmės likučių jie laikant gali lengviau pelyti.

    Dar viena praktinė priežastis atsisakyti džiovinimo yra skonis: kai kurios rūšys, pavyzdžiui, raudonikiai, džiovinant praranda dalį būdingo aromato. Tokiais atvejais geresnis pasirinkimas gali būti greitas suvartojimas arba užšaldymas po tinkamo paruošimo. Svarbiausia taisyklė išlieka ta pati: jokiu būdu nedžiovinti abejotinai atpažintų grybų.

    Kas geriausiai tinka džiovinimui?

    Patikimiausias pasirinkimas naminiam džiovinimui dažniausiai yra baravykai, lepšės ir kazlėkai, jei jie visiškai sveiki ir nepažeisti. Šios rūšys po džiovinimo išlaiko ryškų aromatą, o patiekaluose neretai tampa dar intensyvesnio skonio. Svarbu džiovinti tolygiai, o išdžiūvusius grybus laikyti sandariai ir sausai.

    Voveraites taip pat galima džiovinti, tačiau jos dažnai tampa kietos ir prieš gaminimą reikalauja ilgesnio mirkymo. Nepriklausomai nuo rūšies, džiovinimui rinkitės tik šviežius, nesukirmijusius, švarius grybus ir venkite perteklinės šilumos. Jei kyla menkiausia abejonė dėl rūšies ar kokybės, saugiau tokio grybo atsisakyti.

    „Grybų sauga prasideda nuo atpažinimo ir tinkamo paruošimo, o atsarga svarbiau už pilną krepšį“, – pabrėžia visuomenės sveikatos specialistai.

  • Auga visus metus: šių grybų užtenka saujos, kad tailandietiška sriuba taptų kaip restorane

    Ant senų alyvų ar kitų lapuočių kamienų dažnai nepastebimai auga ausytieji grybai, dar vadinami judos ausimi. Jie pasirodo ne tik rudenį, o praktiškai visus metus, ypač po kelių lietingų dienų, kai miške ar parke daugiau drėgmės.

    Šis grybas išsiskiria forma ir paviršiumi: išorė būna matinė, kiek aksominė, o vidinė pusė lygesnė ir blizgesnė. Dėl būdingų „gyslelių“, primenančių ausies kaušelį, jį sunku supainioti, tačiau neįsitikinus geriau nerinkti ir pasitarti su labiau patyrusiu grybautoju.

    Kaip saugiai rinkti

    Ausytieji grybai dažniausiai aptinkami ant nusilpusių, pažeistų ar negyvų lapuočių medžių, todėl verta įvertinti ir aplinką. Nerekomenduojama rinkti grybų šalia intensyvaus eismo kelių ar pramoninių teritorijų, nes jie, kaip ir kiti grybai, gali kaupti teršalus.

    Nuskintus grybus patariama valyti sausai, jų nemirkyti ir neplauti, kad greičiau nesugestų. Šaldytuve popieriniame maišelyje jie paprastai išsilaiko kelias dienas, o patikimiausias būdas ilgesniam laikymui yra džiovinimas.

    Džiovinimas ir laikymas

    Džiovinti galima ant kepimo popieriaus, grybų džiovyklėje arba orkaitėje, palaikant apie 40–50 laipsnių temperatūrą ir užtikrinant oro cirkuliaciją. Tinkamai išdžiūvę grybai smarkiai susitraukia, tampa trapūs ir lengvai lūžta.

    Atvėsintus grybus geriausia sudėti į sandarius stiklinius indus ir laikyti tamsioje, sausoje vietoje. Taip jie ilgai nepraranda tekstūros savybių, dėl kurių ypač vertinami Azijos virtuvėje.

    Kur praverčia virtuvėje

    Prieš gaminant džiovintus grybus užtenka užpilti drungnu vandeniu, kad išbrinktų, arba trumpai pavirti ant silpnos ugnies. Skonis dažniausiai būna neutralus, tačiau jų „kremzliška“ tekstūra suteikia patiekalams įdomumo ir gerai dera su ryškiais sultiniais.

    Dėl to ausytieji grybai tinka tailandietiškose sriubose, pavyzdžiui, Tom Yum ar Tom Kha, taip pat greituose patiekaluose keptuvėje. Svarbiausia taisyklė išlieka ta pati: rinkti tik tuos grybus, kuriuos tikrai atpažįstate, o kilus abejonėms pasitarti su specialistais.

    „Jeigu nesate tikri dėl grybo rūšies, jo nerinkite ir neragaukite, nes klaida gali kainuoti sveikatą“, – pabrėžia grybų saugos rekomendacijose akcentuojami principai.