CP v2

Blog

  • Varis vadinamas XXI amžiaus kuru: paklausa auga, o analitikai perspėja dėl galimo deficito

    Varis vis dažniau vadinamas vienu svarbiausių XXI amžiaus metalų, nes be jo neįmanoma spartinti energetikos transformacijos ir elektrifikacijos. Konferencijoje Future Mining Forum & Expo vykusioje diskusijoje apie pasaulinę vario rinką pabrėžta, kad paklausa auga greičiau nei pasiūla, o tai didina kainų svyravimus.

    Vario poreikį itin didina elektromobiliai, atsinaujinančios energetikos infrastruktūra ir elektros tinklų plėtra. Skaičiuojama, kad vidaus degimo varikliu varomas lengvasis automobilis turi keliasdešimt kilogramų vario, o elektrinis gali turėti apie 50 kilogramų, o kai kuriais atvejais ir gerokai daugiau.

    Keičiasi vario tiekimo žemėlapis

    International Copper Study Group atstovė Kamila Slupek akcentavo, kad per pastaruosius 25 metus vario gavybos lyderių sąrašas pastebimai pasikeitė. Nors Čilė išlieka pirmoje vietoje, į aukščiausias pozicijas pakilo Demokratinė Kongo Respublika, o tai reiškia didesnę geopolitinių veiksnių įtaką žaliavų grandinėms.

    „2000 metais lyderių gretose buvo Čilė, Peru, Kinija, JAV, Rusija ir Indonezija“, – sakė Kamila Slupek.

    Pasak jos, ateityje dominuos valstybės, kurios turi ne tik išteklių, bet ir nuoseklią, stabilią kasybos politiką bei politinę valią juos eksploatuoti. Dalis šalių į varį žiūri kaip į strateginį turtą, kuriuo siekiama pritraukti investicijų ir didinti įtaką tarptautinėse rinkose.

    Kodėl Europai svarbi vietinė gavyba?

    Diskusijoje pabrėžta ir Europos priklausomybė nuo patikimų tiekėjų, ypač kai varis reikalingas ne tik energetikai, bet ir gynybos pramonei bei aukštosioms technologijoms. Kanados bendrovės „Lumina Metals“ vadovas Jordanas Pandoffas atkreipė dėmesį, kad NATO šalyse įvardijamas kelių milijonų tonų vario gavybos atotrūkis, kurį šiuo metu dengia importas iš Pietų Amerikos ir Afrikos.

    „Matome maždaug 3 milijonų tonų vario gavybos spragą NATO šalyse“, – sakė Jordanas Pandoffas.

    Jis teigė, kad Lietuvai aktuali žinutė yra platesnė: Europai svarbu išlaikyti bei didinti vietinę gamybą, nes žaliavos poreikis augant elektrifikacijai ir infrastruktūros projektams tampa vis labiau prognozuojamas ir sunkiai pakeičiamas alternatyvomis.

    Paklausa augs, kainos gali svyruoti

    Vario vartotojai pramonėje pabrėžia, kad rinkoje juntamas didelis kainų neapibrėžtumas, nes metalas dažnai perkamas pagal išankstinius kontraktus. Tokiais atvejais reikšmę turi ne tik biržos kainų dinamika, bet ir valiutų kursai bei tiekimo grandinių patikimumas.

    Ekonomistai varį neretai vadina ekonomikos termometru, tačiau pastaraisiais metais kainų ir realios paklausos ryšys tampa mažiau tiesioginis dėl geopolitikos, investuotojų lūkesčių ir energetikos politikos pokyčių. Kartu daugėja įspėjimų, kad be naujų kasybos projektų ir pajėgumų plėtros ateityje gali formuotis struktūrinis deficitas, ypač jei elektrifikacijos tempai išliks aukšti.

    KGHM siekia išnaudoti rinkos langą

    Lenkijos vario gamintojas KGHM diskusijoje pristatytas kaip bendrovė, siekianti didinti gamybą ir kartu plėsti lydinčių metalų portfelį. Įmonė pabrėžia, kad varis išlieka pagrindinis produktas, tačiau technologiniai procesai leidžia išgauti ir kitus metalus, o ilgalaikėje perspektyvoje svarstomos ir papildomos žaliavos, jei tai bus ekonomiškai pagrįsta.

    Konferencijoje akcentuota, kad technologijų pažanga keičia požiūrį į tai, kas anksčiau buvo laikoma atliekomis: kai kuriuos šalutinius srautus galima paversti vertingų metalų šaltiniais. Tokios investicijos gali tapti vienu iš būdų mažinti priklausomybę nuo importo ir geriau išnaudoti jau turimą pramoninį potencialą.

  • Lenkijos biudžeto deficitas artėja prie rekordo: po rugpjūčio jau viršyta pusė metų plano

    Lenkijos finansų ministerija paskelbė naujausius centrinio valstybės biudžeto vykdymo duomenis: po rugpjūčio pajamos siekė apie 90,6 mlrd. eurų, o išlaidos – maždaug 125,9 mlrd. eurų. Tai reiškia, kad biudžeto deficitas sudarė apie 35,4 mlrd. eurų.

    Ministerijos vertinimu, toks deficitas jau atitinka 55,6 proc. 2025 metų plane numatyto metinio deficito. Pajamų planas įvykdytas 59,8 proc., o išlaidų – 58,6 proc., todėl bendra dinamika rodo reikšmingą atotrūkį tarp surenkamų lėšų ir finansuojamų programų.

    Kas labiausiai maitino pajamas?

    Didžiąją dalį pajamų sudarė mokesčiai: mokestinės įplaukos siekė apie 80,2 mlrd. eurų. Tarp svarbiausių šaltinių išsiskyrė akcizo pajamos – apie 14,2 mlrd. eurų, pelno mokestis (CIT) – maždaug 13,4 mlrd. eurų.

    Be to, bankų mokestis sudarė apie 1,2 mlrd. eurų. Tokia struktūra rodo, kad biudžeto pajamos ir toliau stipriai priklauso nuo vartojimo bei įmonių pelningumo, o tai ypač jautru ekonominio augimo tempų, infliacijos ir palūkanų normų pokyčiams.

    Kur išleidžiama daugiausia?

    Didžiausios išlaidų eilutės po rugpjūčio buvo susijusios su valstybės skolos aptarnavimu ir socialinės sistemos finansavimu. Skolos aptarnavimui skirta apie 11,6 mlrd. eurų, o dotacijos Socialinio draudimo fondui – apie 9,9 mlrd. eurų.

    Toks išlaidų profilis svarbus vertinant ir ateities biudžeto rizikas: kai didelę dalį išlaidų sudaro privalomi mokėjimai, biudžeto lankstumas mažėja. Tai reiškia, kad net ir pagerėjus pajamų surinkimui, deficitą sumažinti greitai tampa sudėtinga be struktūrinių sprendimų.

    Ką tai signalizuoja metų pabaigai?

    Faktas, kad per aštuonis mėnesius jau pasiekta daugiau nei pusė metinio deficito plano, didina tikimybę, jog metų pabaigoje deficito tema taps viena iš svarbiausių fiskalinės politikos darbotvarkėje. Finansų rinkoms tai dažnai reiškia didesnį dėmesį skolinimosi poreikiui ir skolos aptarnavimo kaštams.

    Lenkijai, kaip ir daugeliui Europos Sąjungos valstybių, biudžeto balansą veikia keli lygiagrečiai veiksniai: didesnės palūkanų išlaidos dėl anksčiau kilusių bazinių normų, socialinių įsipareigojimų apimtis ir politiniai sprendimai dėl paramos programų. Galutinė metų rezultato trajektorija priklausys nuo pajamų surinkimo antroje metų pusėje ir nuo to, ar pavyks suvaldyti išlaidų augimą.

  • Lenkijos jūrinė vėjo energetika: startuoja programa „Gotowi na Offshore“ su iki 23 mln. eurų parama

    Lenkijos pramonės plėtros agentūra ARP kartu su verslo plėtros agentūra PARP ir vystytojais PGE Baltica bei Orlen Neptun pradeda programą „Gotowi na Offshore“. Ji skirta vietos įmonėms, siekiančioms įsitraukti į jūrinės vėjo energetikos projektus Baltijos jūroje.

    Programos esmė – padėti tiekėjams pasirengti konkurencingai dalyvauti dideliuose pirkimuose: nuo technologinių sprendimų iki organizacinių, finansinių ir operacinių gebėjimų. Iniciatyva siejama su platesnėmis pastangomis didinti vietinį turinį energetikos investicijose.

    Kas siūloma įmonėms?

    Programa remiasi dviem kryptimis: kompetencijų ugdymu ir finansavimu. Įmonėms numatytos mokymų galimybės per PARP administruojamą Paslaugų plėtros bazę, kurioje akcentuojami įėjimo į tiekimo grandines, pasiūlymų rengimo, sutarčių valdymo, saugos ir kokybės klausimai.

    Antroji kryptis – kapitalo prieinamumas. ARP skelbia planuojanti suteikti iki 23 mln. eurų finansavimą investicijoms, kurios reikalingos norint atitikti jūrinės vėjo energetikos projektų reikalavimus ir vykdyti sutartinius įsipareigojimus.

    Kodėl ši programa svarbi?

    Jūrinė vėjo energetika Baltijos regione spartėja, o tiekimo grandinės tampa vis labiau konkurencingos ir specializuotos. Tiekėjams svarbūs sertifikavimai, griežti terminai, tarptautiniai HSE standartai ir gebėjimas užtikrinti stabilų tiekimą didelės apimties projektuose.

    Lenkija viešai deklaruoja tikslus iki 2030 metais pasiekti 5,9 GW jūrinio vėjo galią, o iki 2040 metais šis segmentas galėtų išaugti iki 18 GW. Tokios apimtys reiškia ilgalaikę paklausą gamybai, logistikai, uostų infrastruktūrai ir specializuotoms paslaugoms.

    Programos rengėjų teigimu, konsultacijos su rinka parodė, kad vietos įmonės domisi offshore sektoriumi, tačiau dažniausiai susiduria su kompetencijų spragomis ir ribotu finansavimu. Todėl tikimasi, kad „Gotowi na Offshore“ padės greičiau suformuoti konkurencingą vietos tiekėjų bazę.

  • Sidney Sweeney reklama „Novig“ sukėlė sportininkių pyktį: kaltina moterų sporto seksualizavimu

    Sidney Sweeney reklama „Novig“ sukėlė sportininkių pyktį: kaltina moterų sporto seksualizavimu

    Amerikiečių aktorė Sidney Sweeney vėl atsidūrė audros centre po naujos reklamos kampanijos, šįkart susijusios su sporto prognozių ir lažybų programėle „Novig“. Reklama, kurioje aktorė pozuoja beveik nuoga su įvairiu sporto inventoriumi, socialiniuose tinkluose sukėlė aštrią diskusiją apie moterų sporto įvaizdį ir seksualizavimą.

    Vaizdo klipe S. Sweeney kartoja, kad „Novig“ esą yra „tik sportas“, pabrėždama, jog platformoje nėra statymų dėl karų, mirčių ar politikos. Vis dėlto daliai žiūrovų užkliuvo kontrastas tarp šios žinutės ir reklamos estetinių sprendimų, kurie, kritikų teigimu, dėmesį nukreipia ne į sportą, o į nuogą kūną.

    Sportininkių reakcija: „smūgis į veidą“

    Ryškiausiai pasisakė profesionalios sportininkės, tarp jų olimpinės čempionės ir pasaulio čempionatų dalyvės. Australijos plaukikė Ariarne Titmus viešai rašė, kad reklama ją supykdė, nes esą menkina moteris, daugelį metų dirbančias dėl rezultatų, ir sportą paverčia preke, parduodama per kūno seksualizavimą.

    Panašiai kalbėjo ir pasaulio čempionė boksininkė Skye Nicolson, pabrėžusi, jog yra skirtumas tarp sportininkių, kurios gali atrodyti patraukliai dėl treniruočių, ir reklamos, kuri „seksą naudoja tam, kad parduotų sportą“. Kanados slidininkė Cassidy Gray socialiniuose tinkluose priminė, kad sportininkės ir taip dažnai susiduria su nepakankamu rimtumu, mažesniu matomumu ir nelygiomis galimybėmis, o tokio tipo kampanijos šias problemas tik pagilina.

    Ką sako pati aktorė ir kodėl ginčas plečiasi

    Sidney Sweeney, kuri reklamoje ne tik vaidina, bet ir yra „Novig“ strateginė partnerė bei investuotoja, kampaniją pristatė kaip sąmoningai žaismingą idėją. Jos teigimu, tikslas buvo „nukirsti triukšmą“ ir palikti vien sportą, o pasirinktas tonas turėjo turėti humoro ir lengvumo.

    „Kampanija buvo apie smagią idėją: mažiau triukšmo ir daugiau dėmesio sportui“, – sakė Sidney Sweeney.

    Kritikai atkirto, kad būtent kūno eksponavimas tapo pagrindiniu reklamos įrankiu, todėl deklaruojamas sporto fokusas neatrodo įtikinamas. Diskusija greitai išsiplėtė ir į platesnę temą: kur baigiasi provokacija reklamoje ir prasideda žala, kai komerciniai sprendimai prisideda prie stereotipų apie moterų vietą sporte.

    Platesnis kontekstas: reklama, dėmesio ekonomika ir jaunos merginos sporte

    Ši istorija išryškina tendenciją, kai prekių ženklai ir platformos vis dažniau renkasi provokuojančias kampanijas tam, kad pasiektų maksimalų organinį sklaidą socialiniuose tinkluose. Tokia „dėmesio ekonomika“ dažnai remiasi aštriomis reakcijomis, nes ginčas pats savaime tampa reklamos dalimi.

    Didžiosios Britanijos sprinterė Amy Hunt, kritikuodama kampaniją viešame interviu, akcentavo galimą poveikį jaunoms merginoms. Jos teigimu, kai sportas pristatomas per seksualizavimo prizmę, tai gali tapti papildomu barjeru toms, kurios svarsto pradėti sportuoti arba jaučia spaudimą atitikti išvaizdos standartus, o ne siekti sportinio meistriškumo.

    Tuo pat metu internete netrūko ir gynybinių balsų: dalis komentatorių klausė, ar teisinga atsakomybę suversti pačiai aktorei, jei kampanijos kryptį formuoja reklamos kūrėjai ir užsakovai. Vis dėlto kritikai primena, kad vieši asmenys, ypač turintys finansinį ryšį su prekės ženklu, tampa ne tik veidu, bet ir sprendimų dalimi.

    Kol kas „Novig“ nepaskelbė, kad kampanija būtų stabdoma ar koreguojama. Tačiau kilęs pasipiktinimas parodė, kad auditorija vis dažniau vertina ne tik reklamos kūrybiškumą, bet ir tai, kokias vertybes ji normalizuoja, ypač kalbant apie moterų sportą ir jo matomumą.

  • Mirė „Les Rita Mitsouko“ vokalistė Catherine Ringer: prancūzų roko ikona buvo 68-erių

    Mirė „Les Rita Mitsouko“ vokalistė Catherine Ringer: prancūzų roko ikona buvo 68-erių

    Prancūzijos muzikos pasaulis neteko ryškios asmenybės: mirė Catherine Ringer, legendinio poproko dueto „Les Rita Mitsouko“ vokalistė ir bendraįkūrėja. Jai buvo 68 metai, apie atlikėjos mirtį pranešė artimieji.

    Pasak šeimos pateiktos informacijos, mirtį lėmė staigi ir itin agresyvi vėžio forma. Pranešime nurodoma, kad Catherine Ringer mirė 2026 metų rugsėjo 14 dieną.

    Duetas, pakeitęs prancūzų poproką

    Catherine Ringer gimė 1957 metais Suresne, netoli Paryžiaus. Ji ne kartą yra pasakojusi apie šeimos istoriją, taip pat ir tėvo patirtis Antrojo pasaulinio karo metais, kurios vėliau atsispindėjo kūryboje.

    Lemtingu karjeros tašku tapo 1979 metais įvykusi pažintis su muzikantu Fredu Chichinu. Iš kūrybinės ir asmeninės partnerystės gimė „Les Rita Mitsouko“, greitai tapę reiškiniu Prancūzijos scenoje.

    Dueto muzika išsiskyrė tuo, kad joje organiškai susiliejo rokas, popmuzika, funko, elektronikos elementai ir prancūziškos dainos tradicija. Tokia kryptis leido jiems peržengti įprastas žanrų ribas ir pasiekti labai skirtingas auditorijas.

    Hitai ir estetika, tapę epochos ženklu

    Didžiausias pripažinimas atėjo 9-ojo dešimtmečio viduryje, kai daina Marcia Baïla tapo vienu iš ryškiausių Prancūzijos popkultūros simbolių. Vėliau sekė kiti gerai žinomi kūriniai, tarp jų Andy, C’est comme ça ir Les Histoires d’A.

    „Les Rita Mitsouko“ garsėjo ne tik muzika, bet ir stipria vizualine estetika: vaizdo klipai, sceniniai įvaizdžiai ir ekscentriška energija ilgainiui tapo jų tapatybės dalimi. Dėl to duetas dažnai minimas kaip vienas originaliausių prancūzų poproko istorijoje.

    Gyvenimas scenoje po netekties

    2007 metais mirė Fredas Chichinas, jam buvo 53 metai, o mirties priežastimi taip pat tapo vėžys. Nors tai galėjo užbaigti dueto istoriją, Catherine Ringer pasirinko tęsti muzikinį kelią ir išlaikyti repertuarą gyvą.

    Ji tęsė solinę karjerą, koncertavo ir reguliariai grįždavo į sceną su „Les Rita Mitsouko“ dainomis. Iki pat 2026 metų atlikėja išliko aktyvi, o šių metų vasarį dar koncertavo Paryžiuje.

    „Su ja išėjo balsas ir laisvė, kurią atpažino kelios kartos“, – artimųjų žinią apie netektį perdavė naujienų agentūra.

    Catherine Ringer palikimas Prancūzijos muzikoje siejamas su drąsa, provokacija ir kūrybine nepriklausomybe. Daugybei klausytojų ji liks neatsiejama nuo „Les Rita Mitsouko“ skambesio ir laikmečio, kurį šis duetas padėjo apibrėžti.

  • „Widow’s Bay“ triumfas „Emmy“: Matthew Rhys laimėjo tris apdovanojimus ir perrašė rekordus

    „Widow’s Bay“ triumfas „Emmy“: Matthew Rhys laimėjo tris apdovanojimus ir perrašė rekordus

    Rekordinė naktis „Emmy“ ceremonijoje

    Velsietis aktorius Matthew Rhys šių metų „Emmy“ apdovanojimuose pasiekė išskirtinį rezultatą: jis laimėjo pagrindinius prizus net trijose kategorijose, o komedijos serialas „Widow’s Bay“ tapo vakaro žvaigžde. Serialas per vieną sezoną surinko 14 apdovanojimų ir taip pagerino vieno sezono komedijų rekordą.

    Rhys buvo įvertintas kaip geriausias komedijos pagrindinio vaidmens aktorius už vaidmenį „Widow’s Bay“, o taip pat pelnė apdovanojimą už pagrindinį vaidmenį ribotos serijos projekte „The Beast in Me“. Šis dubletas laikomas istoriniu, nes aktorius tapo pirmuoju vyru, tais pačiais metais laimėjusiu dvi pagrindines aktoriaus kategorijas.

    „Šventimas bus ilgas, įvairus ir tikiuosi, kartais pašėlęs“, – sakė Matthew Rhys.

    Komedija su siaubo atspalviu

    Pirmasis „Widow’s Bay“ sezonas, kurį sukūrė Katie Dippold, sąmoningai žaidžia dviejų žanrų sandūroje: čia persipina komedija ir siaubo elementai. Istorija pasakoja apie Naujosios Anglijos salos bendruomenę, kuri susiduria su šimtmečius menamu prakeiksmu, o Rhys seriale įkūnija merą.

    Be Rhys pasiekimų, serialas laimėjo ir režisūros bei scenarijaus kategorijose: apdovanojimai atiteko režisieriui Hiro Murai ir kūrėjai Katie Dippold. Pastarajai tai buvo pirmasis „Emmy“ laimėjimas ir apskritai pirmoji nominacija, o toks šuolis sustiprino serialo kaip metų netikėtumo reputaciją.

    „Apple TV+“ pozicijos stiprėja

    „Widow’s Bay“ laimėjimų lavina tapo reikšminga pergale „Apple TV+“, kuri pastaraisiais metais nuosekliai stiprina pozicijas komedijų kategorijose. Šio transliuotojo projektai vis dažniau konkuruoja dėl svarbiausių titulų, o keturi geriausio komedijos serialo laimėjimai per šešis sezonus rodo ilgalaikę strategiją, o ne vienkartinę sėkmę.

    „Widow’s Bay“ anksčiau jau buvo pelnęs dalį apdovanojimų atskiroje ceremonijoje, tačiau pagrindinio vakaro metu serialas užbaigė triumfą, susižerdamas likusius prizus savo kategorijose. Tarp laimėtojų buvo ir Stephen Root, pripažintas geriausiu antro plano aktoriumi komedijoje, bei Kate O’Flynn, laimėjusi geriausios antro plano aktorės apdovanojimą.

    Drama ir ribotos serijos: kas dar išsiskyrė

    Dramų kategorijoje antrus metus iš eilės geriausio dramų serialo titulą pelnė „The Pitt“. Jo žvaigždė ir vykdomasis prodiuseris Noah Wyle pakartojo pernykštę sėkmę, laimėdamas geriausio dramų aktoriaus apdovanojimą, tačiau pats serialas, nepaisant gausių nominacijų, kitose kategorijose pasirodė kukliau, nei tikėtasi.

    Kiti apdovanojimai taip pat parodė, kad didelis nominacijų skaičius nebūtinai garantuoja gausų laimėjimų derlių. Ribotų serijų lauke geriausios ribotos serijos prizą laimėjo „DTF St. Louis“, o jo aktoriai dalį apdovanojimų buvo atsiėmę dar prieš pagrindinę transliaciją, kai organizatoriai siekė sutrumpinti tiesioginį renginį.

    Tuo metu aktorė Rhea Seehorn pelnė pirmąjį karjeros „Emmy“ už vaidmenį „Apple TV+“ projekte „Pluribus“. Jos laimėjimas buvo svarbus ir simboliškai, nes po ankstesnių nesėkmingų bandymų apdovanojimuose ji pagaliau įtvirtino savo vietą tarp ryškiausių televizijos sezono vardų.

  • Praėjus 30 metų nuo French Touch: kas liko iš prancūzų elektronikos fenomeno ir jo palikimo?

    Praėjus 30 metų nuo French Touch: kas liko iš prancūzų elektronikos fenomeno ir jo palikimo?

    French Touch judėjimas, 1990–2000-aisiais iškėlęs Prancūzijos elektroninę muziką į pasaulinį pirmą planą, šiandien vis dažniau vadinamas nacionaliniu pasididžiavimu. Tačiau kartu jis kelia ginčų: ar tai vis dar gyva scena, ar jau įamžintas istorinis ženklas, kurį patogu pasitelkti politinei ir kultūrinei darbotvarkei.

    Diskusijas sustiprino sprendimas prancūzų elektroninę muziką įtraukti į Nacionalinį nematerialaus kultūros paveldo inventorių. Kultūros ministerijos dokumentuose pabrėžiama, kad tokie vardai kaip Daft Punk, AIR ar Laurent Garnier suformavo tarptautinį etaloną, o žanras įsitvirtino visuose regionuose ir telkia skirtingas auditorijas.

    Nuo pogrindžio iki institucijų

    Toks institucinis pripažinimas dar prieš kelerius metus atrodė paradoksalus scenai, kuri ilgą laiką klestėjo klubų ir reivų kultūroje. Žurnalistas Stéphane’as Jourdain’as, tyrinėjantis French Touch istoriją, primena, kad dalis kūrėjų skeptiškai vertino valstybinius apdovanojimus ir oficialius titulus, nes elektronika gimė kaip laisvės ir alternatyvos erdvė.

    Pasak jo, simboliška įtampa išlieka ir šiandien: valstybės vadovų pagarba didiesiems DJ vardams kartais disonuoja su griežtesne vidaus politikos laikysena neteisėtų reivų atžvilgiu. Tai, anot Jourdain’o, leidžia klausti, ar scena dera su institucionalizacija, kai jos šaknys susijusios su bendruomeniškumu ir neformaliais renginiais.

    Kontekstą paaštrino ir pastarųjų metų įvykiai, tarp jų ir Prancūzijos prodiuserio bei DJ Kavinsky mirtis 2026 metais. Prezidentas Emmanuelis Macronas viešai pagerbė muzikantą, pabrėždamas jo vaidmenį Prancūzijos popkultūroje ir tai, kad French Touch skambėjo pasaulinei auditorijai, įskaitant olimpinių žaidynių uždarymo ceremoniją Paryžiuje.

    Ar French Touch dar gyvas?

    Nepaisant to, kad French Touch dažnai pristatomas kaip praeities aukso amžius, judėjimo įtaka neblėsta. Jourdain’as atkreipia dėmesį į ilgalaikį komercinį gyvybingumą: tokie atlikėjai kaip David Guetta ar Bob Sinclar ir toliau renka dideles perklausas, o senesni hitai platformose išgyvena naujus pakilimus.

    Kartu keičiasi ir pati „French Touch“ sąvoka. Kai kuriems tai gana plati elektronikos kryptis, apimanti įvairius house ir techno atspalvius, kitiems tai labai konkretus skambesys, siejamas su trumpais disco ir soul semplais bei filtruotomis bosinėmis linijomis, kurios tapo 1990-ųjų pabaigos vizitine kortele.

    DJ Svenas Løve, vienas Paryžiaus 1990-ųjų klubinės scenos veikėjų, pabrėžia, kad originalus skambesys buvo paremtas konkrečiais to meto techniniais sprendimais ir estetika. Jo vertinimu, tas stilius šiandien egzistuoja, bet nebeturi naujumo efekto, o popmuzikos logika remiasi nuolatiniu atsinaujinimu.

    Paveldas, nostalgija ir nauja karta

    French Touch istoriją maitina ir pasakojimai apie netektis bei simbolinius momentus, kurie sugrąžina dėmesį į epochą. Løve atkreipia dėmesį, kad scenos revivals dažnai kyla po 20–30 metų, kai nauja karta atranda ankstesnį laikotarpį per įrašus, filmus ir socialinius tinklus.

    Šalia nostalgijos ryškėja ir tiesioginis paveldėjimas šeimose. Pastaraisiais metais vis dažniau pastebima, kad garsiausių vardų vaikai patys imasi didžėjavimo ir pasirodymų, o renginių organizatoriai pabrėžia, jog sprendimą juos kviesti lemia ne pavardė, o realūs įgūdžiai ir kryptingas darbas.

    Praėjus trims dešimtmečiams, French Touch tampa ir gyvu muzikos rinkos reiškiniu, ir kultūriniu simboliu, kurį bandoma įtvirtinti kaip paveldą. Atsakymas į klausimą, kas iš jo liko, priklauso nuo žvilgsnio taško: vieniems tai vis dar skambantis repertuaras ir įtaka, kitiems – laikmečio ženklas, kurį šiandien perrašo institucijos, politika ir naujos kartos interpretacijos.

  • Netanyahu puola Venecijoje apdovanotą dokumentiką NAZA: kalbos apie pilietybės atėmimą

    Netanyahu puola Venecijoje apdovanotą dokumentiką NAZA: kalbos apie pilietybės atėmimą

    Izraelio ministras pirmininkas Benjaminas Netanyahu viešai sukritikavo dokumentinio filmo NAZA kūrėjus po jų sėkmės Venecijos kino festivalyje. Pasak jo, filmas esą kursto antisemitizmą ir pateikia Izraelio kariuomenę kaip karo nusikaltėlius.

    Politiko pareiškimas pasirodė įsisiūbuojant vidaus ginčui Izraelyje dėl karo Gazos Ruože vaizdavimo tarptautinėje erdvėje. Ši tema tapo ypač jautri, kai filmas buvo apdovanotas specialiu žiuri prizu ir sulaukė išskirtinio dėmesio festivalyje.

    Kas yra filmas NAZA?

    80 minučių dokumentika, kaip skelbia kūrėjai, nagrinėja Izraelio taikinių parinkimo praktiką Gazos Ruože ir tai, kaip sprendimuose dėl smūgių vertinamos civilių žūties rizikos. Filme pateikiami interviu su 24 Izraelio karinės žvalgybos pareigūnais, kariais ir pranešėjais, o jų tapatybės slepiamos skaitmeniniu būdu keičiant veidus ir balsus.

    Pasak kūrėjų, pavadinimas siejamas su kariuomenėje vartojamu terminu, nusakančiu numatomą civilių aukų skaičių per oro smūgį, kitaip tariant, šalutinius nuostolius. Būtent ši filmo ašis ir tapo pagrindiniu politinio konflikto taikiniu.

    Vyriausybės reakcija ir grasinimai kūrėjams

    Benjaminas Netanyahu pareiškė, kad tokio pobūdžio kūriniai prisideda prie antisemitinės neapykantos kurstymo pasaulyje. Jis taip pat pabrėžė, kad kritika, kylanti iš šalies vidaus, jam atrodo ypač nepriimtina.

    „Mes kovojame su pasauliniu antisemitizmo kurstymu, o kai tai ateina iš mūsų pačių vidaus, tai yra nepakeliama“, – sakė Benjaminas Netanyahu.

    Prie kritikos prisidėjo ir Izraelio kultūros ministras Miki Zoharas, viešai pavadinęs filmą niekšišku ir pareiškęs ketinantis imtis veiksmų dėl režisierių pilietybės. Nacionalinio saugumo ministras Itamaras Ben-Gviras režisierius taip pat išvadino gėda ir ragino juos palikti šalį.

    Kontekstas: karas Gazoje ir tarptautiniai vertinimai

    Filmas pasirodė tęsiantis ilgalaikiam Izraelio ir „Hamas“ karui, prasidėjusiam po 2023 metų spalio 7 dienos „Hamas“ išpuolio prieš Izraelį. Gazos sveikatos ministerija skelbia, kad per kelerius metus trukusius smūgius žuvo daugiau nei 73 000 žmonių, tačiau šie skaičiai tarptautinėje erdvėje vertinami skirtingai dėl ribotų nepriklausomo patikrinimo galimybių karo zonoje.

    Tuo pat metu dalis tarptautinių organizacijų, įskaitant žmogaus teisių gynėjus ir Jungtinių Tautų struktūras, viešai kėlė klausimus dėl Izraelio veiksmų atitikties tarptautinei humanitarinei teisei. Izraelis tokius kaltinimus atmeta ir teigia, kad jo taikiniai nukreipti į „Hamas“ infrastruktūrą, o civilių žūtys esą yra tragiška karo pasekmė.

    NAZA kūrėjai teigia siekiantys, kad filmą pamatytų Izraelio visuomenė ir kad diskusija vyktų šalies viduje, o ne tik tarptautiniuose festivaliuose. Kol kas oficiali filmo premjeros kino teatruose data nėra paskelbta, tačiau žinoma, kad jis planuojamas rodyti ir kituose festivaliuose Europoje bei JAV.

  • Praėjus dvejiems metams po COP29 Azerbaidžanas klimato pažadus verčia investicijomis: 540 mln.

    Praėjus dvejiems metams po COP29 Azerbaidžanas klimato pažadus verčia investicijomis: 540 mln.

    Praėjus dvejiems metams po COP29 konferencijos Baku, Azerbaidžanas siekia parodyti, kad klimato darbotvarkė gali virsti konkrečiais projektais ir finansavimu. Per Baku klimato veiksmų savaitę šalies valdžia pristatė planą investuoti į žemės ūkio prisitaikymą ir modernizuoti paramos skyrimo tvarką.

    Pagal 2026–2030 metų valstybės programą numatoma iki 540 mln. eurų skirti klimato pokyčiams atsparesnei drėkinimo infrastruktūrai. Žemės ūkio ministro Majnuno Mammadovo teigimu, tai sudaro beveik 40 proc. valstybės žemės ūkio biudžeto dalies, skirtos prisitaikymui prie klimato kaitos.

    Investicijos planuojamos regione, kuriame vis labiau juntamas vandens stygius, kinta vegetacijos sezonai, o dirvožemio degradacija mažina derlingumą. Šios rizikos ypač jautrios Pietų Kaukazui, kur derliaus svyravimai dažnai tiesiogiai priklauso nuo kritulių ir drėkinimo galimybių.

    DI pagrįstas ūkininkų vertinimas

    Kartu Azerbaidžanas šiemet pradėjo taikyti DI pagrįstą ūkininkų vertinimo sistemą, sukurtą bendradarbiaujant su Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacija. Skaitmeninė platforma pirmą kartą išbandyta 2024 metais, o 2025 metais testuota platesniu mastu.

    Sistema skirta avansinėms subsidijoms smulkiesiems ir vidutiniams ūkiams, dirbantiems nuo 5 iki 100 hektarų. Tinkamumas paramai vertinamas pagal modernių praktikų taikymą, auginamos kultūros ekonominę vertę ir ekologinį poveikį, įskaitant vandens taupymo bei dirvožemio atkūrimo priemones.

    „Vertinimo sistema remiasi trimis pagrindiniais ramsčiais: moderniomis praktikomis, auginamos kultūros ekonomine verte ir ekologiniu poveikiu“, – sakė Majnunas Mammadovas.

    „Trečiasis kriterijus parodo, kaip pasirinkta kultūra veikia dirvožemio būklę ir ar ūkininkas taiko vandens taupymo bei dirvožemio atkūrimo sprendimus“, – pridūrė jis.

    Ministras taip pat pabrėžė, kad tarptautiniai investuotojai, plėtojantys žemės ūkio infrastruktūrą šalyje, galėtų pretenduoti į tas pačias subsidijas kaip ir vietos ūkiai. Tai signalas, kad valdžia nori pritraukti kapitalą ne tik į technologijas, bet ir į praktinį įgyvendinimą.

    „Žemės ūkis yra išskirtinėje pozicijoje: jis ir prisideda prie klimato kaitos, ir pats nuo jos nukenčia“, – sakė FAO atstovas Azerbaidžane Nasaras Hayatas.

    Žaliasis vandenilis: pirmiausia vidaus rinkai

    Pramonės srityje Jungtinių Tautų pramonės plėtros organizacija ragino Azerbaidžaną pirmiausia orientuotis į žaliojo vandenilio panaudojimą šalies viduje, o ne skubėti su eksporto į Europą planais. Pasak organizacijos atstovų, vamzdynų infrastruktūra ir logistika, reikalinga didelio masto eksportui, dar nėra sukurta.

    Trumpuoju laikotarpiu realistiškesnis kelias būtų žaliojo vandenilio darinių, pavyzdžiui, žaliojo amoniako, pritaikymas trąšų gamyboje ir laivybos kuruose. Tokie sprendimai gali sumažinti emisijas pramonėje greičiau nei ilgai trunkantys eksporto projektai.

    „Tikrasis pramonės dekarbonizacijos sėkmės matas yra ne pažadai, o patikrinamas anglies dioksido emisijų mažėjimas“, – sakė Petra Schwager.

    Nuo pažadų prie sandorių

    Klimato finansavimo temoje išryškėjo ir platesnė tendencija: šalys bei organizacijos vis dažniau kalba apie perėjimą nuo deklaracijų prie investicijoms paruoštų projektų. Turkija prieš COP31 Antalijoje pristatė dvi naujas priemones, skirtas padėti struktūruoti projektus ir plėsti miestams prieinamą pigesnį finansavimą.

    Azerbaidžano užsienio reikalų viceministras Yalchinas Rafiyevas patvirtino, kad prioritetu išlieka ir Juodosios jūros povandeninio kabelio projektas, kuriuo atsinaujinanti elektra iš Azerbaidžano ir Vidurinės Azijos galėtų pasiekti Europos rinkas. Jo teigimu, COP formatų tęstinumas svarbus tam, kad priimti sprendimai virstų ilgalaikėmis investicijų kryptimis.

    COP29 metu turtingesnės valstybės buvo sutarusios iki 2035 metų kasmet skirti bent 258 mlrd. eurų besivystančioms šalims emisijoms mažinti ir prisitaikymui prie klimato poveikio. Šiandien Baku siunčiamas signalas, kad dalis šios darbotvarkės perkeliamа į konkrečius infrastruktūros ir technologijų sprendimus.

  • Ispanijos Aukščiausiasis Teismas nepritaikė amnestijos Puigdemontui: arešto orderis lieka

    Ispanijos Aukščiausiasis Teismas nepritaikė amnestijos Puigdemontui: arešto orderis lieka

    Ispanijos Aukščiausiasis Teismas atsisakė pritaikyti amnestiją buvusiam Katalonijos vadovui Carles Puigdemontui vadinamojo procés byloje. Teismas paliko galioti nacionalinį arešto orderį, todėl politikas gali būti sulaikytas tik įžengęs į Ispanijos teritoriją.

    Ši byla susijusi su 2017 metais Katalonijoje surengtu nepriklausomybės referendumu ir vėlesniais bandymais vienašališkai atsiskirti nuo Ispanijos. Prokuratūra ir tyrimas Puigdemontui sieja su įtariamu viešųjų lėšų pasisavinimu organizuojant referendumą.

    Kas nulėmė sprendimą?

    Sprendimą priėmė bylą tiriantis teisėjas Pablo Llarena, kuris atmetė Puigdemonto prašymą amnestiją taikyti po 2026 metų liepos 16 dieną paskelbto Europos Sąjungos Teisingumo Teismo išaiškinimo. ES teismas buvo pritaręs argumentui, kad 2024 metais priimtas amnestijos įstatymas iš esmės neprieštarauja ES teisei.

    Vis dėlto Ispanijos Aukščiausiajame Teisme laikomasi pozicijos, kad konkrečiu atveju amnestija negali būti taikoma dėl dviejų argumentų, kuriuos anksčiau buvo akcentavusi ir Ispanijos teisminė praktika. Pirma, įtariama, kad veiksmais buvo siekta asmeninės finansinės naudos, o tai, teismo vertinimu, iš amnestijos taikymo srities iškrenta.

    Antra, buvo keliamas klausimas dėl galimos žalos Europos Sąjungos finansiniams interesams, nors ES Teisingumo Teismas yra pasisakęs, kad amnestijos taikymas lėšų panaudojimo epizoduose pats savaime nebūtinai pažeidžia šiuos interesus. Teisėjas P. Llarena pabrėžė, kad net ir atsižvelgus į ES teismo išaiškinimą, lieka neįvertintas kitas jo argumentas dėl tariamos asmeninės naudos, todėl prašymas atmetamas.

    Arešto orderis ir galimi tolesni žingsniai

    Gynyba taip pat prašė panaikinti nacionalinį arešto orderį, remdamasi tuo, kad byla galėtų būti užbaigta, amnestija turėtų būti taikoma, o pakartotinis persekiojimas už tuos pačius veiksmus esą pažeistų teisės principus. Teismas šiuos argumentus atmetė ir nurodė, kad kol kas nėra pagrindo orderiui naikinti.

    Kartu pažymėta, kad sprendimas dėl orderio ateityje teoriškai galėtų būti peržiūrėtas, jei pasikeistų aplinkybės. Tačiau šiuo metu orderis išlieka nacionalinio masto, todėl Puigdemontas ir su byla siejamas buvęs Katalonijos ministras Toni Comínas rizikuotų būti sulaikyti tik atvykę į Ispaniją.

    Teisėjas taip pat atsisakė perduoti bylą Katalonijos aukštesniajam teismui ar Barselonos teismams. Be to, atmestas prašymas nutraukti procesą remiantis principu non bis in idem, kuriuo draudžiama bausti du kartus už tą patį veiksmą, nors paraleliai dėl finansinės atsakomybės vyksta procedūros Ispanijos Audito rūmuose.

    Situaciją papildomai komplikuoja tai, kad Ispanijos Konstitucinis Teismas dar nėra pateikęs galutinio išaiškinimo, kaip amnestijos įstatymas turi būti taikomas būtent šiame epizode. Aukščiausiasis Teismas akcentuoja, jog kol kas tokio sprendimo nėra, todėl jis negali prognozuoti, kaip bus įvertinti dar nagrinėjami skundai.

    Puigdemonto byla išlieka vienu jautriausių klausimų Ispanijos politikoje, nes 2024 metų amnestija buvo siejama su bandymu mažinti įtampą dėl Katalonijos nepriklausomybės judėjimo. Kartu tai išlieka ir teisinis ginčas, kuriame persipina nacionalinė teisė, ES teisės aiškinimas ir skirtingų teismų kompetencijos ribos.