CP v2

Blog

  • Vilniaus rajone – konferencija apie vaiko gerovę: ekspertai vardijo opiausias problemas ir sprendimus

    Birželio 4 dieną Vilniaus rajono savivaldybėje surengta konferencija Partnerystė vaiko gerovei. Bendradarbiavimas kuria pokytį, subūrusi tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinatorius ir įvairių sričių specialistus. Renginyje akcentuota, kad vaiko saugumas ir gerovė priklauso nuo nuoseklaus institucijų, savivaldybių ir nevyriausybinio sektoriaus veikimo kartu.

    Konferenciją atidarė Tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinatorių asociacijos prezidentė Sigita Šimkienė, pabrėžusi specialistų susitelkimo svarbą. Vilniaus rajono savivaldybės vadovų vardu dalyvius sveikinę vicemerai Algis Vaitkevičius ir Edita Tamošiūnaitė priminė, kad šeimos ir vaiko gerovės klausimai išlieka vienu svarbiausių savivaldos darbotvarkėje.

    Pranešimų dalį pradėjo Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos viceministrė Deimantė Bukeikaitė, apžvelgusi aktualijas socialinės politikos srityje ir pagrindines kryptis, susijusias su vaikų ir šeimų gerove. Diskusijose akcentuota, kad vien socialinių paslaugų plėtra problemų neišsprendžia, jei paraleliai nestiprinama ankstyvoji prevencija ir pagalbos prieinamumas.

    Neseniai prisiekusi vaiko teisių apsaugos kontrolierė Alina Jakavonienė pristatė savo veiklos prioritetus ir atkreipė dėmesį į pagalbos poreikį vaikams, patiriantiems elgesio sunkumų. Pasak jos, svarbu vertinti ne tik konkrečius vaiko elgesio epizodus, bet ir platesnį kontekstą, įskaitant patirtas traumas, šeimos situaciją ir ilgalaikius rizikos veiksnius.

    „Vertinant vaiką svarbu matyti ne tik jo netinkamą elgesį, bet ir analizuoti visą jo gyvenimo istoriją bei aplinkybių visumą“, – sakė Alina Jakavonienė.

    Seimo Savižudybių ir smurto prevencijos komisijos pirmininkė Modesta Petrauskaitė pranešime pristatė komisijos veiklos kryptis, akcentuodama sisteminės stebėsenos svarbą. Pasak jos, tik turint aiškesnį realios situacijos vaizdą ir duomenis galima laiku identifikuoti spragas bei sustiprinti tarpsektorinį bendradarbiavimą sprendžiant vaikams ir šeimoms kylančius iššūkius.

    Renginyje aptarti ir praktiniai pagalbos metodai. Respublikinio priklausomybės ligų centro atstovai Mindaugas Perkauskas ir Greta Zigmantavičienė pristatė multidimensinės šeimos terapijos taikymo kryptis, akcentuodami, kad sudėtingose situacijose sprendimai dažniausiai yra efektyviausi, kai dirbama ne tik su vaiku, bet ir su jo aplinka.

    Partnerystės svarbą iš nevyriausybinio sektoriaus perspektyvos pristatė NVO vaikams konfederacijos direktorė Elena Urbonienė. Ji pabrėžė, kad savivaldybių ir nevyriausybinių organizacijų bendradarbiavimas neretai padeda greičiau pasiekti šeimas, o lankstesni pagalbos modeliai leidžia geriau prisitaikyti prie individualių poreikių.

    Apie vaikų saugumo iššūkius kalbėjo Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktorė Ilma Skuodienė. Ji akcentavo, kad praktikoje ypač svarbu laiku pastebėti rizikos signalus ir užtikrinti, kad pagalbos grandinė veiktų be delsimo, kai šeimai reikalinga krizių prevencija ar intensyvesnė parama.

    Higienos instituto Psichikos sveikatos centro vyriausioji specialistė Lina Chmieliauskienė pristatė jaunimo psichikos sveikatos stiprinimo prevencijos ir intervencijų galimybes. Konferencijoje priminta, kad psichikos sveikatos stiprinimas apima tiek ankstyvąją prevenciją bendruomenėse ir ugdymo įstaigose, tiek prieinamą specialistų pagalbą, kai problemos jau įsisenėjusios.

    Konferencijos pranešimų ciklą užbaigė VšĮ „Social Hug“ direktorius Egidijus Kuckailis, pristatęs sociokultūrinio projekto „Chillin Street“ patirtį. Pasak jo, įtraukiantys bendruomeniniai projektai gali tapti papildomu kanalu pasiekti paauglius, kuriems sudėtinga įsitraukti į tradicines pagalbos formas.

    Renginio pabaigoje dalyviai sutarė, kad nė viena institucija neturi visų atsakymų, tačiau kiekviena gali prisidėti savo kompetencija ir resursais. Konferencijoje akcentuota, jog veiksmingiausi pokyčiai pasiekiami tuomet, kai į vaiko gerovę žiūrima kaip į bendrą atsakomybę, o sprendimai priimami remiantis bendradarbiavimu ir praktikoje patikrintais pagalbos modeliais.

  • Meras Tėvo dieną: kodėl tėčio dėmesys šiandien svarbesnis nei dovanos ir sveikinimai

    Meras Tėvo dieną: kodėl tėčio dėmesys šiandien svarbesnis nei dovanos ir sveikinimai

    Tėvo dienos proga meras kreipėsi į bendruomenę, primindamas, kad ši šventė pirmiausia skirta ne formalumams, o kasdieniam ryšiui su vaikais. Pasak jo, tėvystė prasideda nuo paprastų dalykų: laiko, dėmesio ir patikimo buvimo šalia.

    Sveikinime pabrėžta, kad tėčio vaidmuo šeimoje apima ne tik materialų rūpestį, bet ir emocinį saugumą, vertybių perdavimą bei pavyzdį. Meras ragino Tėvo dieną išnaudoti kaip progą sustoti ir įvertinti, kiek kasdienybėje lieka nuoširdaus pokalbio ir bendrų akimirkų.

    Kreipimesi taip pat akcentuota, kad šeimų stiprumą dažnai lemia ne išorinės aplinkybės, o tarpusavio susitarimai, pagarba ir įsiklausymas. Meras dėkojo tėčiams, kurie įsitraukia į vaikų gyvenimą, domisi jų kasdienybe, palaiko mokymesi ir bendruose sprendimuose.

    Anot mero, Tėvo diena yra priminimas, jog tėvystė nėra vienkartinis gestas ar proginė pareiga, o nuoseklus darbas ir atsakomybė. Jis palinkėjo tėčiams kantrybės, sveikatos ir daugiau laiko šeimai, o vaikams ir artimiesiems paragino nepamiršti padėkoti ne tik žodžiais, bet ir dėmesiu.

    Sveikinimas užbaigtas kvietimu šią dieną praleisti kartu, skiriant laiko pokalbiui, bendroms veikloms ar paprastam buvimui drauge. Meras pažymėjo, kad būtent tokios akimirkos labiausiai kuria pasitikėjimą ir ilgalaikį ryšį šeimoje.

  • Alytaus rajono merė Rasa Vitkauskienė kreipiasi į tėčius: ką primena Tėvo dienos proga

    Alytaus rajono merė Rasa Vitkauskienė kreipiasi į tėčius: ką primena Tėvo dienos proga

    Alytaus rajono merė Rasa Vitkauskienė Tėvo dienos proga pasveikino rajono gyventojus ir visus tėčius. Pasak merės, ši diena skirta sustoti ir prisiminti tėvystės svarbą šeimai bei vaikų kasdienybei.

    Sveikinime akcentuojama, kad tėčio vaidmuo nėra tik pareigos ar formalus statusas. Tai nuolatinis buvimas šalia, atsakomybė ir pavyzdys, kuris vaikams svarbus nuo ankstyvos vaikystės iki suaugusio gyvenimo.

    Tėvo diena Lietuvoje minima birželio pirmąjį sekmadienį, todėl savivaldybės vadovės sveikinimas tapo proga priminti šios tradicijos prasmę. Šventė dažnai skatina šeimas daugiau dėmesio skirti bendram laikui, pokalbiams ir dėkingumo išraiškai.

    Viešuose sveikinimuose dažnai pabrėžiama ir bendruomenės dimensija, kai tėvystė siejama su saugia, palaikančia aplinka vaikams. Tokie kreipimaisi ragina pastebėti tėčių pastangas ne tik šventinę dieną, bet ir kasdienybėje.

    Merės sveikinimas Tėvo dienos proga perduoda paprastą žinią: tėvystė matuojama ne žodžiais, o kasdieniais darbais ir dėmesiu. Ji palinkėjo stiprybės, sveikatos ir prasmingų akimirkų kartu su vaikais bei artimaisiais.

  • Nemunaitis šventė „Čia mūsų namai“: bendruomenės 20-metis, „Smiltės“ jubiliejus ir Radži koncertas

    Nemunaitis šventė „Čia mūsų namai“: bendruomenės 20-metis, „Smiltės“ jubiliejus ir Radži koncertas

    Nemunaitis vasarą pasitiko tradicine miestelio švente „Čia mūsų namai“, subūrusia vietos gyventojus, kraštiečius ir svečius. Renginys šiemet turėjo ir aiškų akcentą: kartu paminėtas Nemunaičio bendruomenės 20-metis bei Alytaus rajono savivaldybės kultūros centro Nemunaičio skyriaus vokalinio ansamblio „Smiltė“ kūrybinės veiklos 15-metis.

    Šventės diena prasidėjo iškilmingomis šv. Mišiomis Nemunaičio Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčioje, kur maldos aukotos už miestelį ir jo žmones. Vėliau pagrindiniai renginiai persikėlė į miestelio aikštę, kur susirinkusiuosius pasitiko šventinė programa ir bendruomeniška atmosfera.

    Į šventę atvyko Alytaus rajono merė Rasa Vitkauskienė, vicemeras Aurimas Truncė, Nemunaičio seniūnas Rimantas Avižienis ir kiti svečiai. Savivaldybės vadovai pabrėžė, kad tokie susibūrimai stiprina vietos ryšius ir leidžia miesteliui išlaikyti gyvas tradicijas, kurios svarbios tiek jaunoms šeimoms, tiek senbuviams.

    „Mes turime kuo didžiuotis, nes didžiausias mūsų turtas yra žmonės ir bendrystė. Puoselėkime tai, kas mus sujungia“, – sakė Alytaus rajono merė Rasa Vitkauskienė.

    Vakaro koncertinėje programoje pasirodė Alytaus rajono meno kolektyvai, atnešę skirtingas muzikines nuotaikas. Žiūrovus dainomis džiugino Vakarės Jarmalavičiūtės vokalo grupė „Vaja“, jaunimo grupė „Qvattro“, Krokialaukio liaudiškos muzikos kapela „Eglynėlis“, vokalinis ansamblis „Akordas“, vokalinis ansamblis „Smiltė“ ir Alytaus dainų ir šokių ansamblis „Tarškutis“.

    Ypatingo dėmesio sulaukė „Smiltė“, minėjusi 15 metų kūrybinę sukaktį, o kartu sveikinimų sulaukė ir 20 metų veiklos jubiliejų švenčianti Nemunaičio bendruomenė. Sukakčių proga skambėjo padėkos žodžiai, įteiktos simbolinės dovanos, o šventės dalyviai negailėjo aplodismentų tiems, kurie kasdien prisideda prie vietos kultūrinio gyvenimo.

    Be koncertų, miestelio aikštėje vyko edukacijos, kūrybinės dirbtuvės, veiklos vaikams ir prekybinė mugė. Šventės lankytojai galėjo susipažinti su įvairiais amatais, išbandyti kūrybines veiklas ir rasti vietos gamintojų bei meistrų dirbinių.

    Renginyje netrūko ir kulinarinio paveldo skonių: vaišinta sriuba, kvietė tradicinė žuvienė, o mugėje buvo galima įsigyti gardėsių bei rankų darbo gaminių. Organizatoriai akcentavo, kad tokie miestelių renginiai tampa ne vien pramoga, bet ir praktine erdve vietos iniciatyvoms, kultūros kolektyvams ir bendruomenės projektams pasimatyti bei pritraukti naujų narių.

    Vakaro kulminacija tapo Radži koncertas, sutraukęs prie scenos įvairaus amžiaus žiūrovus. Programą užbaigė fejerverkai, o šventė dar kartą priminė, kad Nemunaitis išlieka aktyvus ir savo tapatybę per bendrystę bei kultūrą puoselėjantis miestelis.

  • Telefono atmintis pilna? Kur Android rasti paslėptas šiukšlines ir greitai atlaisvinti vietos

    Net ir ištrynus nuotraukas, vaizdo įrašus ar dokumentus, dalis jų kurį laiką gali likti telefone ir toliau užimti atmintį. Taip nutinka todėl, kad Android sistemoje dažniausiai nėra vienos bendros šiukšlinės, kaip kompiuteryje, o kiekviena programa ar gamintojo įrankis turi savo atskirą krepšelį.

    Praktikoje tai reiškia, kad ištrintas turinys gali būti saugomas dar kelias savaites ar apie mėnesį, kol bus pašalintas automatiškai. Tai patogu, kai failą ištrinate netyčia, tačiau jei vidinė atmintis beveik pilna, toks „apsauginis laikotarpis“ ima kainuoti gigabaitus.

    Skirtingai nei „Windows“ ar „macOS“, Android failus tvarko per programas ir jų teises, todėl „nesusikuria“ vienas centralizuotas krepšelis visam įrenginiui. Dėl to nuotraukos gali keliauti į vieną šiukšlinę, failai iš atsisiuntimų aplanko į kitą, o dalis programėlių išvis turi savo atskirą „neseniai ištrinta“ skiltį.

    Tokia logika didina saugumą ir leidžia greitai atkurti ištrintus duomenis, bet kartu gali klaidinti: vartotojas mano, kad vieta jau atlaisvinta, o telefonas vis tiek rodo beveik pilną saugyklą. Dažniausiai didžiausi „tylieji“ atminties valgytojai yra vaizdo įrašai, didelės nuotraukų kolekcijos ir iš anksto atsisiųstas turinys, pavyzdžiui, filmai ar serialai.

    Pirmas žingsnis paprastai yra gamintojo arba Android failų tvarkyklė, kuri gali vadintis Failai, Mano failai, Failų tvarkyklė ar panašiai. Joje dažnai slepiasi atskira skiltis Šiukšlinė arba Neseniai ištrinta, kur failai laikomi laikinai.

    Atidarę šią skiltį, peržiūrėkite, kas ten sukaupta, ir jei esate tikri, kad failų nereikės, ištrinkite juos visam laikui. Tai vienas greičiausių būdų per kelias minutes atlaisvinti reikšmingą vietos dalį, ypač jei anksčiau dažnai trynėte vaizdo įrašus.

    „Samsung“ įrenginiuose programėlė Mano failai paprastai pateikia aiškesnę vidinės atminties apžvalgą ir leidžia greičiau rasti, kas užima daugiausia vietos. Ten gali būti matomi ne tik šiukšlinėje likę failai, bet ir didžiausios programos, pasikartojantys elementai ar seniai nenaudotos programėlės.

    Toks vaizdas padeda ne spėlioti, o tiksliai identifikuoti problemą: kartais didžiausią dalį sudaro ne nuotraukos, o, pavyzdžiui, atsisiųsti vaizdo įrašai ar garso failai, kurie liko telefone po vienkartinio peržiūrėjimo.

    Daugelis nuotraukų programų turi atskirą šiukšlinę, kur ištrinti vaizdai laikomi laikinai. Dažnas terminas yra apie 30 dienų, po kurių turinys pašalinamas automatiškai, tačiau atminties trūkumą tai gali dar ilgai „maskuoti“.

    Verta atsidaryti „Google Photos“ ir telefono galerijos programą bei rasti jų šiukšlinės skiltį. Jei trūksta vietos čia ir dabar, šiukšlinę galima išvalyti rankiniu būdu ir iš karto susigrąžinti dalį saugyklos.

    Jei telefonas pradėjo strigti, nebeleidžia atnaujinti programų ar fotografuoti, pirmiausia verta pradėti nuo šių paslėptų krepšelių. Dažnai tai greitesnis sprendimas nei skubiai trinti svarbias nuotraukas ar atsisakyti reikalingų programėlių.

  • 6 daržovės, kuriose skaidulų daugiau nei obuolyje: kasdieniai produktai ir jų nauda žarnynui

    Skaidulos dažnai siejamos su obuoliais, tačiau nemažai daržovių jų turi dar daugiau. Tai svarbu ne tik virškinimui: pakankamas skaidulų kiekis siejamas su stabilesniu cukraus kiekiu kraujyje, geresne cholesterolio kontrole ir ilgesniu sotumu po valgio.

    Mažame obuolyje įprastai yra apie 3,5 gramo skaidulų, vidutiniame – apie 4,2 gramo. Daugeliui suaugusiųjų rekomenduojama per dieną gauti apie 28 gramus skaidulų, tačiau realybėje dažnas jų suvartoja per mažai, ypač jei racione trūksta ankštinių ir daržovių.

    Viename vidutiniame artišoke yra apie 6,8 gramo skaidulų, todėl tai vienas ryškiausių pasirinkimų, jei siekiate didinti skaidulų kiekį. Artišokuose taip pat yra inulino, prebiotinės skaidulos, kuri gali palaikyti žarnyno mikrobiotos įvairovę.

    Virtos juodosios pupelės taip pat išsiskiria: pusėje stiklinės jų yra apie 7,6 gramo skaidulų. Be to, pupelės yra folio rūgšties šaltinis, o ankštinių įtraukimas į racioną dažnai padeda ilgiau išlikti sotiems.

    Stiklinėje virto moliūgo gali būti apie 9 gramus skaidulų, todėl tai patogus pasirinkimas sriuboms ar troškiniams. Moliūgas taip pat vertinamas dėl kalio ir vitamino A, o jo skonis lengvai pritaikomas tiek sūriems, tiek saldesniems patiekalams.

    Stiklinėje virtų saldžiųjų bulvių yra apie 8,2 gramo skaidulų, o kartu gaunama ir vitamino A bei vitamino B6. Norint išlaikyti didesnį sotumą, svarbu jų nepervirti ir, jei įmanoma, valgyti su odele, kai ji tinkamai paruošta.

    Pusėje stiklinės virtų žirnių yra apie 4,4 gramo skaidulų, be to, jie suteikia ir baltymų, todėl tinka greitam pietų priedui. Žirniai dažnai padeda lengviau surinkti dienos skaidulų normą net ir be radikalių mitybos pokyčių.

    Stiklinėje virtų brokolių yra apie 5,1 gramo skaidulų, o kartu gaunama ir vitaminų C, K bei antioksidantų. Brokoliai dažnai rekomenduojami kaip daržovė, kurią paprasta įtraukti į įvairius patiekalus nuo salotų iki garnyrų.

    Norint didinti skaidulų kiekį, dažniausiai geriausiai veikia paprasta strategija: į kasdienius patiekalus įtraukti ankštinių ir bent 2 skirtingas daržoves. Taip pat svarbu didinant skaidulų kiekį nepamiršti skysčių, nes tai padeda išvengti nemalonaus pilvo pūtimo.

  • Kodėl paukščių ant laidų nenutrenkia elektra: paprastas paaiškinimas ir kada visgi kyla pavojus

    Paukščiai, ramiai tupintys ant elektros laidų, daugeliui atrodo tarsi „apsaugoti“ nuo srovės. Iš tiesų čia veikia ne ypatinga paukščių anatomija, o elementarios elektros taisyklės: srovė teka tik tada, kai atsiranda įtampos skirtumas.

    Elektros srovė yra krūvio judėjimas laidininku, o ji „pasirenka“ kelią, kuriuo lengviausia tekėti. Kad srovė pereitų per kūną, jis turi atsidurti tarp dviejų skirtingos įtampos taškų ir uždaryti grandinę.

    Kai paukštis abiem kojomis liečia tą patį laidą, abi jo kojos yra praktiškai tame pačiame elektriniame potenciale. Įtampos skirtumas tarp kojų būna labai mažas, todėl per paukščio kūną beveik nėra „varomosios jėgos“, kuri priverstų srovę tekėti.

    Tokiu atveju elektra ir toliau teka pačiu laidu, nes jis yra geras laidininkas, o paukščio kūnas nėra „patogesnis“ kelias. Paukštis taip pat neliečia žemės, todėl nesukuria tiesioginio kelio srovei nutekėti į žemę.

    Pavojus atsiranda tada, kai paukštis vienu metu paliečia du skirtingos įtampos taškus. Taip nutinka, jei jis viena koja atsiremia į laidą, o kita paliečia kitą laidą arba įžemintą konstrukciją, pavyzdžiui, stulpą ar skersinį.

    Didžiausia rizika kyla didesniems paukščiams, nes jų sparnų mostas ar kūno dydis lengviau „pasiekia“ antrą laidą ar metalinę atramos dalį. Dėl šios priežasties elektros tinkluose naudojami įvairūs sprendimai, mažinantys trumpų sujungimų tikimybę: izoliatoriai, apsauginiai gaubtai ir atbaidymo priemonės ant atramų.

    Žmogus dažniausiai gauna smūgį, kai paliečia laidą būdamas ant žemės ar kitos laidžios dangos. Tuomet kūnas tampa grandinės dalimi tarp aukštesnės įtampos taško ir žemės, todėl srovė gali tekėti per audinius, sukeldama sunkius sužalojimus.

    Net ir trumpas kontaktas gali būti pavojingas, nes lemiamas veiksnys yra ne tik įtampa, bet ir per kūną tekanti srovė bei kontakto sąlygos. Todėl elektros įrenginių ir oro linijų artumoje saugos taisyklės galioja nepriklausomai nuo to, kaip „saugiai“ atrodo laidai iš šalies.

  • Prieš šimtmetį tūkstančiai žmonių užmigo „miego liga“: kas žinoma apie paslaptingą encefalitą

    Praėjus kiek daugiau nei šimtui metų, medikai vis dar grįžta prie vienos keisčiausių praėjusio amžiaus ligų istorijų – letarginio encefalito, dar vadinamo miego liga. Ji plito maždaug tuo pačiu metu kaip ir ispaniškojo gripo pandemija, tačiau paliko kitokį, sunkiai paaiškinamą pėdsaką: dalis žmonių tiesiog „iškrisdavo“ iš įprasto gyvenimo, valandoms ar net paroms grimzdami į nenormalų mieguistumą.

    Istoriškai dažniausiai minimas laikotarpis – nuo 1917 iki 1930 metų, kai įvairiose šalyse fiksuotos protrūkių bangos ir dešimtys tūkstančių sunkių atvejų. Skirtinguose šaltiniuose nurodomi nevienodi skaičiai, bet vertinama, kad ši liga galėjo nusinešti apie 500 000 gyvybių, o daliai išgyvenusiųjų sukėlė ilgalaikių neurologinių pasekmių.

    Letarginis encefalitas pasižymėjo ne vienu aiškiu simptomu, o įvairiais klinikiniais „veidais“, todėl gydytojams buvo sunku jį atpažinti ir apibrėžti. Vieniems pacientams dominavo hipersomnija – nenugalimas mieguistumas, kai žmogus beveik visą parą praleisdavo miegodamas, kitiems pasireikšdavo priešinga būsena: nerimas, sujaudinimas, net manijos požymiai.

    Medicinos literatūroje dažnai aprašomas dviejų fazių ligos modelis. Pirmiausia pasireikšdavo į gripą panašūs simptomai, o vėliau – ryškūs sąmonės ir miego sutrikimai; daliai ligonių, jei jie išgyvendavo ūminę fazę, po kurio laiko išryškėdavo lėtiniai padariniai, primenantys parkinsonizmą.

    Ilgalaikės pasekmės kai kuriems pacientams buvo ypač sunkios: judesių sulėtėjimas, raumenų rigidiškumas, kalbos ir emocijų pokyčiai. Taip pat aprašyti ryškūs asmenybės pakitimai, o kai kuriais atvejais – psichozės požymiai, dėl kurių žmonės būdavo ilgai gydomi ar slaugomi specializuotose įstaigose.

    Iki šiol neatsakyti trys pagrindiniai klausimai: kas tiksliai sukėlė letarginį encefalitą, kaip jis plito ir kodėl po kelių dešimtmečių praktiškai išnyko. Viena iš populiariausių istorinių hipotezių siejo ligą su ispaniškuoju gripu, nes sutapo laikas ir geografinės vietovės, kuriose fiksuoti susirgimai.

    Vis dėlto ši sąsaja laikoma neįrodyta: miego liga tęsėsi ir tada, kai ispaniškojo gripo banga jau buvo nuslūgusi, o vėlesni bandymai istoriniuose mėginiuose rasti aiškių gripo pėdsakų nebuvo įtikinami. Dėl to atsirado alternatyvių versijų, tarp jų – prielaidos apie enterovirusus ar kitus infekcinius sukėlėjus, taip pat ir autoimuninę reakciją, kai organizmo imunitetas pažeidžia smegenų struktūras.

    Neapibrėžtumas išlieka ir dėl to, kad prieš šimtą metų diagnostikos galimybės buvo gerokai ribotesnės nei šiandien. Dalis atvejų galėjo būti sumaišyti su kitais encefalitais ar neurologinėmis būklėmis, o tai apsunkina šiuolaikinius bandymus tiksliai atsekti, kas iš tiesų vyko.

    Šiandien letarginis encefalitas laikomas itin reta būkle – per pastaruosius 85 metus medicinos literatūroje minimi tik apie 80 patikimai aprašytų atvejų. Tačiau susidomėjimas nedingsta, nes miego liga išlieka vienu ryškiausių pavyzdžių, kaip infekcijos ar imuninės reakcijos gali paveikti smegenis ir elgesį, o kai kurios pandemijų pasekmės paaiškėja tik po laiko.

    Neurologai ir infekcinių ligų specialistai miego ligos istoriją dažnai mini kaip priminimą, kad dalis ligų gali turėti netikėtą, ilgalaikį poveikį nervų sistemai. Šiuolaikiniai tyrimai, įskaitant pažangesnius molekulinius metodus ir geresnį autoimuninių encefalitų atpažinimą, teoriškai didina šansą ateityje tiksliau atsakyti, kas prieš šimtmetį lėmė šį reiškinį.

  • Kraunate telefoną ne ta tvarka? Paprastas įprotis, kuris ilgainiui gali trumpinti baterijos laiką

    Telefoną krauname kasdien, dažnai net kelis kartus, todėl įpročiai atrodo savaime suprantami. Tačiau ekspertai atkreipia dėmesį, kad net smulkmenos, pavyzdžiui, kokia tvarka prijungiate įkroviklį, ilgainiui gali turėti įtakos baterijos dėvėjimuisi.

    Dažniausiai gamintojų rekomenduojamas scenarijus yra pirmiausia įkroviklį prijungti prie elektros lizdo, o tik tada kištuką jungti prie telefono. Taip maitinimo šaltinis stabilizuojamas anksčiau, o telefonas rečiau patiria trumpus įtampos šuolius, kurie teoriškai gali spartinti komponentų senėjimą.

    Įjungiant įkroviklį į tinklą gali įvykti trumpalaikis įtampos pokytis, ypač jei elektros instaliacija sena arba naudojami ilgi prailgintuvai. Kai telefonas tuo metu jau prijungtas, toks momentinis šuolis pirmiausia „pasiekia“ įrenginį, todėl saugesnė praktika yra pirma „užkurti“ įkroviklį, o tik po to jungti telefoną.

    Vis dėlto skirtumas dažniausiai nėra dramatiškas, ypač naudojant kokybiškus, su apsaugomis pagamintus maitinimo adapterius. Praktikoje daug didesnę įtaką baterijos sveikatai turi karštis, netinkami priedai ir nuolatinis įkrovimas iki 100 proc.

    Didžiausia rizika kyla naudojant pigų, nesertifikuotą arba įrenginiui neskirtą įkroviklį. Tokie priedai gali nestabiliai tiekti srovę, labiau kaisti, o kraunant telefoną ilgą laiką didėja ir baterijos degradacijos tikimybė.

    Dėl to saugiausia rinktis originalius arba patikimų gamintojų įkroviklius ir laidus, kurie atitinka konkretaus modelio specifikacijas. Tai ypač aktualu greitojo įkrovimo režimams, kuriuose įtampa ir srovė dinamiškai reguliuojamos pagal suderinamumą.

    Ličio jonų baterijos geriausiai jaučiasi, kai kasdienis įkrovimo intervalas dažniau sukasi maždaug tarp 20 ir 80 proc. Nuolatinis laikymas ties 100 proc. ir ilgalaikis kaitinimas gali paspartinti talpos mažėjimą, todėl naudinga vengti ilgų naktinių įkrovimų, jei įrenginys neturi pažangių baterijos apsaugos režimų.

    Taip pat verta pasirūpinti, kad telefonas nekrautųsi po pagalve, tiesioginėje saulėje ar automobilyje karštą dieną. Net ir naudojant gerą įkroviklį, perkaitimas yra vienas greičiausių kelių į spartesnį baterijos nusidėvėjimą.

    Jei norite laikytis „saugiausios“ schemos, pirmiausia įjunkite įkroviklį į lizdą, tada prijunkite telefoną, o atjungdami darykite atvirkščiai. Tai paprastas įprotis, kuris nekainuoja laiko, o kartu primena ir svarbiausią taisyklę: bateriją labiausiai saugo ne ritualai, o kokybiški priedai ir mažiau karščio.

    Jei pastebite, kad telefonas kraunantis labai kaista, įkrovimas tampa nestabilus arba kabelis „kliba“, tai signalas patikrinti laidą ir adapterį. Tokie simptomai dažniau rodo priedų ar lizdo problemą, o ne paties telefono „kaprizus“.

  • Didžiausias pasaulio miestas Čongčingas: gyventojų daugiau nei Ukrainoje, plotas kaip dvi Šveicarijos

    Kinijos pietvakariuose esantis Čongčingas dažnai vadinamas didžiausiu pasaulio miestu, tačiau šis titulas slepia svarbų niuansą. Čongčingas yra ne vien tankiai užstatytas urbanistinis branduolys, o administracinio lygmens savivaldybė, apimanti ir miestus, ir kaimiškas teritorijas.

    Oficialiai Čongčingo savivaldybė užima apie 82 200 kvadratinių kilometrų plotą, tai yra beveik prilygsta dviem Šveicarijoms. Dėl tokio masto jis dažnai lyginamas su atskiromis valstybėmis ar dideliais regionais, nors reali miesto užstatymo zona sudaro tik dalį visos teritorijos.

    Pagal viešai skelbiamus statistikos duomenis, Čongčingo savivaldybėje gyvena daugiau nei 32 milijonai žmonių. Toks skaičius leidžia jį sieti su didžiausiais pasaulio urbanistiniais regionais, tačiau tarptautiniuose palyginimuose svarbu atskirti administracinę teritoriją nuo metropolinės aglomeracijos.

    Čongčingas turi provincijos lygmens miesto statusą ir yra tiesiogiai pavaldus centrinei Kinijos valdžiai, panašiai kaip Pekinas ar Šanchajus. Šis statusas istoriniu ir administraciniu požiūriu leido prie miesto prijungti plačias aplinkines teritorijas, įskaitant mažesnius miestelius ir kaimiškus rajonus.

    Čongčingo urbanistinį veidą formuoja sudėtingas reljefas: tankiausiai užstatytos dalys įsikūrusios kalvose, kur susilieja Jangdzė ir Dzialing upės. Dėl to mieste gausu tiltų, viadukų, laiptų, o transporto infrastruktūra dažnai planuojama keliais lygiais.

    Vietos žiniasklaidos ir demografijos apžvalgose dažnai akcentuojama, kad gyventojų skaičius Čongčinge kasmet padidėja maždaug 500 000 žmonių. Spartus augimas siejamas su vidine migracija, pramonės ir paslaugų sektoriaus plėtra bei didelio masto infrastruktūros projektais.

    Kartu Čongčingo pavyzdys parodo, kaip skirtingi skaičiavimo metodai gali keisti „didžiausio miesto“ sąvoką. Vienur lyginamos tik tankiai urbanizuotos aglomeracijos, kitur naudojamos administracinės ribos, todėl skirtinguose reitinguose pirmauja skirtingi miestai.

    Vis dėlto Čongčingas išlieka vienu įspūdingiausių Kinijos urbanizacijos simbolių, jungiančiu milžinišką teritoriją, dešimtis administracinių vienetų ir vieną sparčiausiai besikeičiančių miesto kraštovaizdžių šalyje. Būtent ši kombinacija ir maitina jo reputaciją kaip „miesto, kuris mastu peržengia įprastas ribas“.