CP v2

Blog

  • Vištiena ar krevetės: kas palankiau cholesterolio kiekiui ir kodėl svarbiausia – paruošimas

    Renkantis, ką gaminti vakarienei, vištiena ir krevetės dažnai atsiduria pirkinių krepšelyje dėl patogumo ir baltymų kiekio. Tačiau žmonėms, stebintiems cholesterolį, kyla klausimas: kuri iš šių dviejų alternatyvų yra geresnė širdžiai?

    Kaip rašo „EatingWell“, mitybos specialistai pabrėžia, kad vieno „nugalėtojo“ čia nėra – daug ką lemia ne tik produktas, bet ir tai, kuo jis pakeičia kitus patiekalus, kaip yra ruošiamas ir su kuo patiekiamas.

    Svarbi detalė: daugeliui žmonių kraujo LDL („blogąjį“) cholesterolį labiau veikia ne maiste esantis cholesterolis, o sočiųjų riebalų kiekis racione. Dėl to tas pats produktas, paruoštas skirtingai, gali turėti visai kitą poveikį bendrai mitybos kokybei.

    Todėl vertinant vištieną ir krevetes verta žiūrėti plačiau – ne tik į skaičius etiketėje, bet ir į porcijos sudėtį, pasirinktą kepimo būdą bei naudojamus padažus.

    Kaip vištiena siejasi su cholesteroliu

    Specialistai atkreipia dėmesį, kad pati vištiena nėra „cholesterolį mažinantis“ produktas. Galimas privalumas dažniausiai atsiranda tada, kai liesa vištiena pakeičia riebesnę mėsą ar perdirbtus mėsos gaminius, kuriuose būna daugiau sočiųjų riebalų.

    Taip pat svarbu, kokią vištienos dalį renkatės. Vištienos krūtinėlė be odos paprastai turi mažiau sočiųjų riebalų, o šlaunelės su oda – daugiau, tad skirtumas gali būti reikšmingas tiems, kurie siekia mažinti sočiųjų riebalų kiekį.

    Ne mažiau lemia ir gaminimo būdas: kepimas aliejuje, apvoliojimas džiūvėsėliuose, odelės palikimas ar sviesto ir grietinėlės padažai gali smarkiai padidinti sočiųjų riebalų kiekį. Dažniausiai palankesni pasirinkimai – kepti orkaitėje, grilyje, troškinti ar ruošti karšto oro gruzdintuvėje.

    Tekste taip pat minimas tyrimų kontekstas: kai kuriais duomenimis, paukštienos vartojimas nėra nuosekliai siejamas su didesne širdies ir kraujagyslių ligų rizika, o raudonos ar perdirbtos mėsos keitimas paukštiena gali būti palankesnis pasirinkimas.

    Krevetės: daug cholesterolio maiste, bet mažai sočiųjų riebalų

    Krevetės neretai vertinamos atsargiai, nes jose yra nemažai su maistu gaunamo cholesterolio. Vis dėlto specialistai pabrėžia: daugeliui žmonių didesnę įtaką LDL rodikliams turi ne šis cholesterolis, o sočiųjų riebalų perteklius.

    Straipsnyje pateikiamas konkretus pavyzdys: apie 85 gramų (3 uncijų) krevečių porcija turi maždaug 161 miligramą su maistu gaunamo cholesterolio, bet beveik neturi sočiųjų riebalų. Dėl to krevetės, paruoštos paprastai, gali tilpti širdžiai palankioje mityboje.

    Tačiau pabrėžiama ir kita pusė: žmonės į su maistu gaunamą cholesterolį reaguoja nevienodai. Kai kuriems jis gali labiau pakelti kraujo cholesterolio rodiklius, todėl individuali reakcija – svarbi.

    Atskirai išskiriami žmonės, turintys šeiminę hipercholesterolemiją (paveldimą būklę, susijusią su aukštu LDL). Tokiais atvejais mitybos planą rekomenduojama derinti su gydytoju ar kitu sveikatos priežiūros specialistu.

    Lemiamas veiksnys – kaip gaminate ir kuo pakeičiate

    Mitybos specialistai sutaria, kad tiek vištiena, tiek krevetės gali būti tinkamos pasirinktos širdžiai palankioje mityboje. Praktikoje didžiausi „spąstai“ dažniausiai slypi ne pačiame produkte, o paniruotėje, gruzdinime, svieste ar riebiuose, kreminiuose padažuose.

    Jei tikslas – kuo mažiau su maistu gaunamo cholesterolio, pranašumas dažniau atitenka vištienos krūtinėlei be odos. Jei prioritetas – kuo mažiau sočiųjų riebalų, paprastai paruoštos krevetės gali būti labai gera alternatyva.

    Galiausiai, svarbus principas paprastas: didesnę reikšmę turi bendra lėkštė. Baltymus verta derinti su skaidulų turinčiais produktais – daržovėmis, ankštinėmis kultūromis ir viso grūdo produktais, kurie dažnai minimi kaip palankūs cholesterolio kontrolei.

  • Suomijos tyrimas: daugiau augalinių baltymų siejama su kiek aukštesniu testosteronu vyrams

    Daugeliui baltymai ir testosteronas atrodo neatsiejami, o mėsa neretai laikoma „vyriškumo“ maistu. Tačiau Suomijoje atliktas tyrimas rodo kiek kitokią kryptį: su aukštesniu testosterono lygiu labiau siejami augaliniai, o ne gyvūniniai baltymai.

    Tyrime, kuriame analizuoti daugiau nei 2 500 vyrų duomenys, daugiausia augalinių baltymų vartoję dalyviai turėjo maždaug 5 proc. didesnį bendrą testosterono kiekį nei tie, kurie jų valgė mažiausiai.

    Tyrėjai rėmėsi 1984–1989 metais Rytų Suomijoje 42–60 metų vyrų pildytais keturių dienų mitybos dienoraščiais (trys darbo dienos ir viena savaitgalio diena) bei ryto nevalgius paimtais kraujo mėginiais. Vėliau šie įrašai panaudoti siekiant įvertinti, ar baltymų kiekis ir šaltinis susiję su hormonų rodikliais.

    Svarbu tai, kad nustatyti skirtumai buvo statistiškai reikšmingi, bet nedideli, o pats tyrimas neįrodo priežastinio ryšio. Be to, vien bendras testosterono skaičius kraujyje ne visada parodo, kiek hormono realiai „prieinama“ organizmo audiniams.

    Augaliniai prieš gyvūninius baltymus: ką parodė skaičiai

    Dalyviai buvo suskirstyti į grupes pagal tai, kiek baltymų gaudavo iš augalinių ir iš gyvūninių šaltinių, atsižvelgiant į bendrą suvartojamų kalorijų kiekį. Mažiausiai augalinių baltymų vartoję vyrai per dieną jų gaudavo apie 15 gramų, daugiausiai – apie 28 gramus.

    Daugiausia augalinių baltymų šiame tyrime suteikė grūdiniai produktai. Įvertinus tokius veiksnius kaip amžius, rūkymas, fizinis aktyvumas ir kūno masės indeksas, bendras testosteronas aukščiausioje augalinių baltymų grupėje vidutiniškai siekė 21,5 nanomolio litre, o žemiausioje – 20,4.

    Gyvūninių baltymų atveju kryptis buvo priešinga: daugiausia jų vartojusių vyrų bendras testosteronas vidutiniškai buvo 20,3 nanomolio litre, o mažiausiai – 21,5. Tuo pat metu mėsos valgymo kiekis, kaip nurodoma, neparodė aiškaus ryšio su testosteronu: daugiausia mėsos valgę vyrai turėjo panašius rodiklius kaip ir valgę mažiausiai.

    „Kabliukas“: SHBG ir laisvas testosteronas

    Aiškinant rezultatus svarbus baltymas SHBG (lytinius hormonus surišantis globulinas). Didelė testosterono dalis kraujyje cirkuliuoja prisijungusi prie baltymų, o „laisvo“ testosterono, kuris lengviau patenka į ląsteles ir veikia audinius, yra tik nedidelė dalis.

    Tyrime didesnis gyvūninių baltymų vartojimas buvo susijęs su mažesniu SHBG, o didesnis augalinių baltymų vartojimas – su didesniu SHBG. Tai reiškia, kad bendras testosteronas gali būti didesnis, bet kartu gali didėti ir hormono „surišimas“, todėl biologinis poveikis nebūtinai stiprėja.

    Kai tyrėjai analizavo laisvą testosteroną, vaizdas tapo mažiau nuoseklus. Panašių išvadų buvo gauta ir ankstesniuose darbuose: pavyzdžiui, 2000 metais publikuotame tyrime veganiškai besimaitinusių vyrų bendras testosteronas ir SHBG buvo didesni, tačiau laisvo testosterono reikšmingų skirtumų beveik nebuvo.

    Ar tai reiškia, kad vyrams reikia atsisakyti mėsos?

    Tyrėjai neskuba daryti tokios išvados. Detalesnė analizė parodė, kad su mažesniu bendru testosteronu labiau siejosi pieno produktų baltymai, o mėsa apskritai, neperdirbta ir perdirbta raudona mėsa, žuvis bei kiaušiniai aiškios sąsajos neparodė.

    Taip pat buvo modeliuota, kas nutiktų pakeitus dalį gyvūninių baltymų augaliniais. Daugeliu atvejų statistiškai reikšmingo poveikio testosteronui ar SHBG nenustatyta, todėl vien tik „baltymų šaltinio pakeitimas“ nebūtinai reiškia hormonų pokytį.

    Šie rezultatai kartu dar kartą meta iššūkį populiariam mitui, kad soja mažina testosteroną. Straipsnyje primenama, kad 2021 metų 38 klinikinių tyrimų analizė nerado reikšmingo sojų baltymų ar izoflavonų poveikio vyrų testosterono ar estrogenų lygiui.

    Tyrimas publikuotas mokslo žurnale „International Journal of Food Sciences and Nutrition“.

  • Etiopijoje stebėta neįprasta draugystė: bulius ir patinas asilas poravosi ne tik dėl sekso

    Etiopijos plynaukštėje mokslininkai užfiksavo neįprastą dviejų patinų – buliaus Achille ir asilo Patroclo – ryšį: gyvūnai leido laiką kartu, vienas kitą laižė, trynėsi ir kartotinai turėjo penetracinį seksą.

    Toks elgesys aprašytas žurnale „Current Biology“ paskelbtame tyrime, kurio autoriai kelia klausimą, kodėl dviejų skirtingų rūšių patinai rinkosi vienas kitą net ir tuomet, kai šalia buvo jų rūšies patelių.

    Tyrėjai pastebi, kad labiau nei pats faktas, jog gyvūnai poravosi, stebina mūsų pačių reakcija: dažnai linkstama manyti, kad seksas gyvūnų pasaulyje visų pirma yra reprodukcijos įrankis, nors praktikoje jis gali turėti ir socialinių funkcijų.

    Stebėjimų metu poravimąsi lydėjo ir akivaizdūs tarpusavio prieraišumo ženklai, todėl daroma prielaida, kad tokios sąveikos galėjo stiprinti jų tarpusavio ryšį, o ne būti atsitiktinis „paklydimas“.

    Atsitiktinis atradimas ir konkretūs skaičiai

    Achille ir Patroclo pora tyrėjų akį patraukė visai kito darbo metu – mokslininkai Etiopijoje stebėjo geladų (gelada beždžionių) elgesį, kai netikėtai pastebėjo buliaus ir asilo sąveiką.

    Vėliau, nusprendę porą stebėti nuosekliau, jie užfiksavo 51 užšokimo bandymą, iš kurių 34 atvejais buvo penetracija. Tyrime pabrėžiama, kad aktyvų vaidmenį demonstravo ir asilas: jis pats pateikdavo užpakalinę kūno dalį ir inicijuodavo kontaktą.

    Tyrėjai taip pat pastebėjo, kad po poravimosi gyvūnai neretai rodydavo „švelnumo“ gestus – trynimąsi, laižymąsi, buvimą greta. Tai sustiprino mintį, kad seksas galėjo būti jų socialinio ryšio dalis.

    Vis dėlto išvados atsargios: detaliai pora stebėta tik keturias dienas, todėl neįmanoma pasakyti, kiek ilgai šis ryšys tęsėsi ir ar jis kartojosi vėliau.

    Ką apie tai sako gyvūnų elgsenos tyrimai

    To paties lyties seksualinis elgesys gyvūnų pasaulyje nėra retenybė: mokslinėje literatūroje minimi pranešimai apie daugiau nei 1 500 rūšių, kuriose fiksuotos tokios sąveikos.

    Straipsnyje primenamas ir 2023 metų tyrimas, kuriame toks elgesys dokumentuotas 261 žinduolių rūšyje, o dažniau jis pasitaikė socialiose rūšyse. Tai siejama su galimu vaidmeniu palaikant tarpusavio ryšius ar mažinant įtampą grupėje.

    Tuo metu tarprūšinis seksualinis elgesys aptinkamas rečiau, bet taip pat žinomas. Pavyzdžiui, minimi atvejai, kai japoninės makakos užšoka ant sikų elnių, nors tokios sąveikos ne visada būna abipusės.

    Achille ir Patroclo atvejis išskirtinis tuo, kad, sprendžiant iš stebėjimų, jų ryšyje atsirado ir akivaizdus tarpusavio „pasirinkimo“ elementas bei po kontakto sekęs prieraišumas.

    Kodėl seksas nebūtinai reiškia reprodukciją

    Evoliucinėje biologijoje dažnai keliamas klausimas, kodėl gyvūnai investuotų laiką ir energiją į seksualinį elgesį, kuris tiesiogiai nesukuria palikuonių. Tokie atvejai neretai aiškinami klaida atpažįstant partnerį, partnerių trūkumu ar „neatrankiu“ poravimusi.

    Tačiau tyrimo autoriai ir su tema siejama mokslinė diskusija pabrėžia: prielaida, kad „numatytasis“ modelis yra tik patinų ir patelių seksas, gali riboti tai, kokius paaiškinimus laikome įmanomais.

    Tekste aptariama ir vadinamoji „queer“ perspektyva moksle, kuri skatina kritiškai įvertinti, kaip žmogiškos nuostatos apie lytį ir seksualumą formuoja klausimus bei kategorijas. Tai nereiškia, kad gyvūnams priskiriamos žmonių tapatybės ar orientacijos.

    Galutinis atsakymas, kodėl būtent Achille ir Patroclo rinkosi vienas kitą, lieka neaiškus. Vis dėlto šis trumpas stebėjimas primena, kad gyvūnų elgsena gali būti įvairesnė, nei įprasta manyti, o socialiniai ryšiai kartais gali būti tokie pat svarbūs kaip ir reprodukcija.

  • Neurologai išskyrė rudeninius „overnight oats“: moliūgas ir datulės gali būti naudingi smegenims

    Pusryčiai gali turėti daugiau reikšmės nei vien sotumas – ypač smegenų darbui po nakties miego. Neurologai išskiria vieną rudenišką pasirinkimą: per naktį brinkintas avižas su moliūgu ir datulėmis („overnight oats“).

    Kaip rašo „EatingWell“, toks derinys vertinamas dėl ingredientų, kuriuose gausu maistinių medžiagų, siejamų su kognityvine sveikata: moliūgo, avižų, datulių, jogurto ir linų sėmenų.

    Gydytojai primena, kad smegenys yra itin daug energijos naudojantis organas, o pusryčiai – pirmas šansas ją papildyti po naktinio pasninko. Tyrimai taip pat rodo, kad pusryčiavimas suaugusiesiems gali suteikti nedidelį atminties pagerėjimą, ypač gebėjimą prisiminti informaciją vėliau dieną.

    Svarbu tai, kad kalbama ne apie stebuklingą produktą, o apie subalansuotą pusryčių sudėtį, kuri gali prisidėti prie ilgalaikės smegenų sveikatos kartu su kitais įpročiais.

    Kuo naudingas moliūgas ir avižos?

    Moliūgo oranžinė spalva siejama su karotenoidais, tokiais kaip beta karotenas. Neurologų teigimu, šios medžiagos pasižymi antioksidacinėmis savybėmis ir gali padėti neutralizuoti laisvuosius radikalus, o tai svarbu ir smegenims.

    Viename ilgalaikiame tyrime, kuriame buvo stebėta beveik 50 000 moterų ilgiau nei du dešimtmečius, didesnis karotenoidų vartojimas buvo siejamas su mažesne tikimybe vėliau gyvenime pranešti apie atminties ir mąstymo sunkumus.

    Avižos, ypač viso grūdo, vertinamos dėl jų ryšio su širdies ir kraujagyslių rizikos mažinimu – tai svarbu ir smegenims. Neurologai pabrėžia, kad tokie veiksniai kaip cholesterolio lygis, kraujospūdis ar stabilesnė gliukozė gali būti susiję su kognityvinių funkcijų silpnėjimu.

    Taip pat išskiriamas avižose esantis beta gliukanas – tirpioji skaidula, siejama su LDL („blogojo“) cholesterolio mažinimu. Aukštas LDL minimas kaip vienas iš koreguojamų demencijos rizikos veiksnių.

    Datulės, jogurtas ir linų sėmenys: kuo jie siejami su kognityvine sveikata?

    Datulės dažnai vadinamos natūralesne alternatyva rafinuotam cukrui, nes saldumą suteikia kartu su skaidulomis ir kitomis medžiagomis. Neurologai atkreipia dėmesį į datulėse esančius polifenolius, kurie siejami su oksidacinio streso mažinimu smegenyse.

    Jogurtas šiame recepte minimas dėl fermentuotų produktų ryšio su vadinamąja žarnyno ir smegenų ašimi – dvikrypte komunikacijos sistema tarp virškinamojo trakto ir smegenų. Nors tyrimų dar reikia daugiau, pabrėžiama, kad fermentuoti produktai gali prisidėti prie palankesnių procesų, susijusių su uždegimu ir metabolizmu.

    Renkantis jogurtą, siūloma ieškoti tokio, kuriame nurodytos „gyvosios ir aktyviosios kultūros“.

    Linų sėmenys vertinami dėl alfa linoleno rūgšties (ALA) – augalinės omega-3 riebalų rūgšties. Omega-3 siejamos su smegenų funkcija, o tyrimuose jos aptariamos kaip galinčios palaikyti mokymąsi ir atmintį.

    Be to, linų sėmenys yra tirpiųjų skaidulų šaltinis, galintis palaikyti virškinimą ir žarnyno mikrobiotą, kuri taip pat siejama su kognityvine sveikata.

    Kas dar svarbu smegenų sveikatai?

    Neurologai pabrėžia, kad vien pusryčių nepakanka – svarbūs ir kasdieniai įpročiai. Pirmoje vietoje dažniausiai minimas reguliarus fizinis aktyvumas: rekomenduojama siekti bent 150 minučių vidutinio ar didesnio intensyvumo veiklos per savaitę.

    Taip pat akcentuojamas kokybiškas miegas (dažniausiai įvardijama 7–9 val. riba), socialiniai ryšiai ir reguliarus klausos bei regėjimo tikrinimas – ypač jei pastebimi pokyčiai.

    Šie veiksniai kartu su subalansuota mityba laikomi svarbiausiomis ilgalaikės smegenų sveikatos atramomis.

  • Brazilijoje dinozauro kaule aptikti kraujo pėdsakai: 115 mln. metų senumo hemo žymės

    Mokslininkai praneša Brazilijoje aptikę neįprastų pėdsakų 115 milijonų metų senumo dinozauro kojos kaule – jame rasta mikroskopinių struktūrų, primenančių suakmenėjusius raudonuosius kraujo kūnelius. Dar svarbiau, kaulo mėginiuose aptikta cheminių hemo pėdsakų – tai esminė hemoglobino dalis, leidžianti kraujui pernešti deguonį.

    Kaip rašo „ZME Science“, radinys primena „Juros periodo parko“ siužetą, tačiau tyrėjai pabrėžia: apie dinozaurų „prikėlimą“ kalbėti nėra pagrindo. Tyrime nebuvo rasta DNR, o aptiktos medžiagos nėra skystas kraujas – tai mineralizuotos struktūros ir pakitusios molekulinės žymės.

    Tyrėjai analizavo mažo mėsėdžio dinozauro fosiliją, priskiriamą rūšiai Aratasaurus museunacionali. Šis maždaug 3,1 metro ilgio teropodas gyveno ankstyvajame kreidos periode šiaurės rytų Brazilijoje, o, mokslininkų vertinimu, žuvęs galėjo būti dar jaunas – apie ketverių metų.

    Tokie radiniai svarbūs ne dėl sensacingų fantazijų, o dėl galimybės geriau suprasti dinozaurų fiziologiją: kaip jų organizmai pernešė deguonį, kaip veikė medžiagų apykaita ir kokie procesai leido kai kurioms biologinėms žymėms išlikti neįtikėtinai ilgai.

    Kas rasta kaule ir kaip tai tirta

    Kaulo viduje, kanaluose, kur kadaise buvo kraujagyslės, mokslininkai pastebėjo daugybę ovalių „ląsteles primenančių“ struktūrų. Vien tik forma dar nėra įrodymas: panašias struktūras gali sukurti ir mineralai ar bakterijų veikla, todėl komanda ieškojo cheminių patvirtinimų.

    Naudodami mikroskopus ir metodus, leidžiančius identifikuoti molekules pagal jų cheminius „pirštų atspaudus“, tyrėjai aptiko heme B ir chemiškai pakitusios jo formos pėdsakų. Hemas turi geležies ir yra ta hemoglobino dalis, kuri jungiasi su deguonimi.

    Svarbi detalė – buvo tirtos ir aplinkinės nuosėdos. Kaulo ekstraktuose rastos su hemu susijusios medžiagos, o aplinkinis uolienų sluoksnis rodė kitokį cheminį „parašą“, todėl, tyrėjų vertinimu, tikėtina, kad tai nėra paprasta tarša iš aplinkos.

    Be hemo žymių, kai kuriose struktūrose aptikti ir su kolagenu siejami aminorūgščių pėdsakai. Kolagenas yra vienas pagrindinių kaulo baltymų, todėl toks derinys, autorių teigimu, stiprina interpretaciją, kad kaulas išsaugojo biologinės kilmės molekulinių likučių.

    Hipotezė: išsaugojimui padėjo mikroorganizmai

    Paprastai kraujo ląstelės po mirties suyra greitai, todėl kyla klausimas, kaip hemo pėdsakai galėjo išlikti dešimtis milijonų metų. Tyrėjai siūlo paaiškinimą, kad dinozauras galėjo žūti ant mikroorganizmų kilimo – tankios mikrobų bendrijos, kuri kai kuriose šiuolaikinėse pakrantėse aptinkama ir dabar.

    Manoma, kad greitas užsiklojimas nuosėdomis, mažas deguonies kiekis ir mikrobų veikla galėjo sukurti palankesnes sąlygas išsaugojimui. Be to, aplink mikroskopines struktūras, kaip spėjama, susidarė mangano turtingas mineralas hausmanitas, kuris galėjo veikti tarsi natūrali „kapsulė“.

    Vis dėlto pati išsaugojimo schema kol kas išlieka hipotezė – tyrėjai ją pateikia kaip galimą paaiškinimą, o ne galutinį faktą.

    Kodėl tai dar ne „Juros periodo parkas“

    Nors žinios apie „kraujo pėdsakus“ skamba įspūdingai, mokslininkai akcentuoja ribas: hemą sudarančios molekulės nėra DNR ir iš jų neįmanoma „surinkti“ genomo. Tyrėjai mėginiuose ieškojo senovinės DNR, bet jos nerado.

    Taip pat nekalbama apie išlikusį hemoglobiną ar funkcionuojantį kraują – aptiktos mineralizuotos struktūros ir pakitę molekuliniai pėdsakai. Kitaip tariant, tai informacija apie praeitį, o ne „medžiaga“, iš kurios galima atkurti gyvą organizmą.

    Be to, dalis mokslininkų atsargiai vertina pačių struktūrų priskyrimą raudoniesiems kraujo kūneliams. Pavyzdžiui, paleontologė Mary Schweitzer, kuri tyrime nedalyvavo, viešai kėlė klausimą, ar šių struktūrų forma ir dydis tikrai atitinka šiuolaikinių paukščių ir roplių (turinčių branduolį) eritrocitus, nors hemo ir kolageno buvimo kaulo matricoje ji iš esmės neginčijo.

    Taip pat išlieka ir užterštumo scenarijus: ankstesni tyrimai yra parodę, kad fosilizuoti kaulai gali būti „apgyvendinti“ mikroorganizmų, kurie organinių molekulių gali įnešti gerokai vėliau nei gyvūnas mirė. Naujojo darbo autoriai pripažįsta, kad mikrobinio šaltinio visiškai atmesti negalima, nors pabrėžia, jog jų matytas mikroskopinių ir cheminių požymių derinys šią interpretaciją sustiprina.

    Tyrimas paskelbtas žurnale „Proceedings of the National Academy of Sciences“ (PNAS). Komanda taip pat planuoja papildomus bandymus, kad geriau suprastų mineralizacijos procesus – tai gali padėti įvertinti, ar panašios žymės galėtų slypėti ir kituose muziejuose jau seniai saugomuose fosilijų pavyzdžiuose.

  • 4 pratimai, kuriuos kineziterapeutai siūlo kaulams stiprinti senstant

    Kaulų sveikata nėra tik vyresnio amžiaus žmonių rūpestis: didžiausia kaulų masė dažniausiai pasiekiama 18–25 metų, o maždaug nuo 30–35 metų kaulų tankis gali pradėti mažėti.

    Todėl įpročiai, kurie „apkrauna“ kaulus ir skatina juos stiprėti, svarbūs visą gyvenimą. Apie tai rašoma „EatingWell“ parengtoje apžvalgoje, kurioje patarimais dalijasi kineziterapeutai.

    Specialistai pabrėžia dvi kryptis: smūginio pobūdžio judesius (pavyzdžiui, šuolius) ir jėgos pratimus. Tokia veikla sukuria vadinamąjį „naudingą stresą“, kuris signalizuoja organizmui stiprinti kaulinį audinį.

    Be pratimų, reikšmę turi ir ilgalaikė rutina – subalansuota mityba, pakankamas kaulams svarbių medžiagų kiekis bei rūkymo vengimas, nes tai siejama su prastesne kaulų būkle.

    1. Šuoliukai išskėstomis rankomis ir kojomis

    Šis pratimas daugeliui pažįstamas dar iš kūno kultūros pamokų, tačiau jis vertinamas kaip efektyvus būdas suteikti kaulams trumpą, intensyvų smūginį krūvį. Šuoliai įdarbina visą kūną ir nereikalauja jokios įrangos.

    Atlikimas paprastas: atsistokite suglaustomis pėdomis, rankas laikykite prie šonų, šoktelėkite išskėsdami kojas į šalis ir keldami rankas virš galvos, tuomet grįžkite į pradinę padėtį.

    Jei šokinėti dar sunku, galima pradėti nuo mažų šuoliukų vietoje ir tik vėliau pridėti pilną rankų judesį.

    2. Mirties trauka

    Kineziterapeutai šį pratimą mini kaip vieną geriausių būdų palaipsniui didinti apkrovą klubams ir liemeniui. Atliekant mirties trauką raumenys sukuria jėgą, o kaulai tą apkrovą turi „atlaikyti“, todėl judesys siejamas su kaulų tankio palaikymu.

    Mirties trauką galima daryti su hanteliais, giromis arba štanga – priklausomai nuo turimos įrangos. Svarbiausia išlaikyti tiesią nugarą, įtemptą liemenį ir judesį atlikti kontroliuojamai.

    Jei pratimas per sunkus, galima mažinti svorį, koreguoti stovėseną arba riboti pasilenkimo gylį. Taip pat minimas rumuniškos mirties traukos variantas, kai svoris laikomas rankose ir daugiau dėmesio skiriama judesiui per klubus.

    3. Atsispaudimai

    Atsispaudimai vertinami ne tik kaip viršutinės kūno dalies jėgos pratimas – jis perduoda apkrovą per riešus, dilbius ir pečius, o įtemptas liemuo leidžia jėgai „keliauti“ per stuburą.

    Tekste paminima ir mokslinių tyrimų kryptis: prastesnis atsispaudimų „pajėgumas“ (mažiau nei 12 pakartojimų) gali būti siejamas su didesne osteoporozės rizika, tačiau tai nėra tas pats, kas tiesioginis priežasties ir pasekmės įrodymas.

    Pratimą galima pritaikyti pagal pasirengimą: daryti atsispaudimus nuo kelių, nuo sienos ar nuo stalviršio. Norint didesnio iššūkio, siūloma lėtinti nusileidimo fazę.

    4. Trauka pasilenkus

    Trauka pasilenkus įvardijama kaip pratimas, kuriame kojos dirba stabilizuodamos kūną, daug dėmesio tenka liemens stabilumui, nugaros tiesiamiesiems ir viršutinei nugaros daliai. Ilgesnis išlaikymas pasilenkus ir trauka prieš gravitaciją suteikia viso kūno „darbo“.

    Dažniausias variantas atliekamas su hanteliais: šiek tiek sulenkus kelius ir pasilenkus per klubus traukiama alkūnėmis atgal, sutraukiant mentes, o po to svoris nuleidžiamas atgal kontroliuojamai.

    Jei pasilenkusi padėtis nepatogi dėl nugaros ar pusiausvyros, siūloma alternatyva su pasipriešinimo guma – atsisėdus tiesiai ir traukiant gumą link liemens.

    Ką dar verta įtraukti kasdien

    Be fizinio aktyvumo, kaulų būklei svarbi ir mityba: siūloma siekti kuo įvairesnio raciono – daržovių, vaisių, ankštinių, pilno grūdo produktų, žuvies, liesų baltymų ir sveikųjų riebalų.

    Taip pat pabrėžiamas kalcio ir vitamino D vaidmuo: kalcis yra kaulų struktūros pagrindas, o vitaminas D padeda organizmui jį pasisavinti. Tarp kitų paminėtų medžiagų – vitaminas K ir boras.

    Dar viena aiški kryptis – rūkymo vengimas. Tekste nurodoma, kad rūkymas siejamas su neigiamu poveikiu kaulams ir didesne osteoporozės rizika, todėl raginama jo atsisakyti.

    Specialistai primena: nereikia iš karto daryti visko maksimaliai. Saugiau pradėti nuo lengvesnių pratimų versijų, išlaikyti taisyklingą techniką ir krūvį didinti palaipsniui.

  • Šis vabalas išgyvena pervažiuotas automobiliu – jo „šarvais“ susidomėjo aviacijos inžinieriai

    Diaboliškasis geležinis šarvuotis – vos apie 2 cm ilgio neskraidantis vabalas – geba išgyventi net tada, kai per jį pervažiuoja automobilis. Mokslininkus ir inžinierius labiausiai stebina ne vien kietas jo kiautas, o sudėtinga konstrukcija, leidžianti „šarvams“ sugerti smūgio energiją.

    Kaip aprašo „ZME Science“, šio vabalo išorinis skeletas atlaiko jėgas, kurios sutraiškytų daugumą panašaus dydžio gyvių. Dėl to tyrėjai ėmė svarstyti, ar gamtoje rastus sprendimus būtų galima perkelti į transporto ir net orlaivių konstrukcijas.

    Vabalas aptinkamas pietų Kalifornijos miškuose ir kitose vakarinės JAV dalyse. Kadangi jis nebeskraido, jo kieti priekinių sparnų dangalai (elytra) evoliuciškai tapo ne „sparnų apsauga“, o itin tvirtu šarvu, dengiančiu kūną.

    Tyrimai rodo, kad vabalo stiprybės paslaptis slypi jungtyse: vietoje paprasto siūlės tipo sujungimo čia veikia tarpusavyje „susikabinantys“ elementai, o esant ekstremaliam spaudimui sluoksniai gali šiek tiek atsiskirti ir taip slopinti lūžį. Būtent toks „kontroliuojamas gedimas“ inžinieriams atrodo ypač vertingas.

    „Dėlionės“ siūlė, kuri neišyra

    Vabalo šarvų dvi kietos dalys susijungia per centrinę siūlę, einančią per nugarą. Ji nėra tiesi – ją sudaro daugybė tarpusavyje susijungiančių iškyšų, primenančių dėlionės detales, kurios padeda kiautui nesuskilti į dvi dalis.

    2020 metais Kalifornijos universiteto Irvaine ir Purdue universiteto mokslininkai vabalo sandarą tyrė mikroskopija, rentgeno vaizdinimu ir mechaniniais bandymais. Be to, jie naudojo kompiuterines simuliacijas ir 3D spausdintus modelius, kad geriau suprastų, kurios detalės yra svarbiausios tvirtumui.

    Suspaudimo bandymuose vabalo išorinis skeletas atlaikė maždaug 150 niutonų jėgą iki pradėjo skilti – tai prilyginta apie 39 000 kartų didesniam krūviui nei paties vabalo kūno svoris. Tyrėjų teigimu, ant neasfaltuoto paviršiaus per riedančią automobilio padangą vabalą galėtų veikti maždaug 100 niutonų jėga.

    Kodėl svarbu ne tik tvirtumas, bet ir „tąsa“

    Mokslininkai pabrėžia skirtumą tarp stiprumo ir tąsumo: medžiaga gali būti labai tvirta, bet trūkti staiga ir trapiai. Šarvuoto vabalo konstrukcija sukurta taip, kad artėjant prie lūžio ribos ji neatšoka vienu momentu – dalis sluoksnių gali atsiskirti palaipsniui (delaminacija), sugerdami energiją.

    Taip smūgio ar spaudimo energija išsklaidoma, o žala tampa labiau „valdoma“, užuot virtusi staigiu katastrofiniu skilimu. Tyrėjai taip pat nurodo, kad vabalo elytra turi sluoksniuotą vidinę architektūrą ir yra turtinga baltymų, o mineralų jose nėra – išskirtinės savybės pasiekiamos vien organinėmis medžiagomis ir jų išdėstymu.

    Kaip tai gali praversti aviacijoje

    Inžinierių dėmesį patraukė tai, kad didelė dalis konstrukcijų problemų kyla jungtyse – ypač kai reikia sujungti skirtingas medžiagas, pavyzdžiui, metalus ir kompozitus. Tradiciniai tvirtinimo elementai gali pridėti svorio ir sukurti įtempimų koncentracijas, kurios ilgainiui virsta įtrūkimais.

    2020 metų tyrimo autoriai pademonstravo vabalo įkvėpto sprendimo potencialą: jie sukūrė anglies pluošto kompozitinį tvirtinimo elementą, paremtą „dėlionės“ principu. Bandymuose jis buvo tokio pat stiprumo kaip įprastas aviacijoje naudojamas tvirtinimas, tačiau tąsesnis – tai reiškia, kad iki gedimo galėjo sugerti daugiau energijos.

    Vabalo principai pritaikyti ir kitoms sritims. 2023 metais paskelbtame tyrime, įkvėptame tiek vabalo egzoskeleto, tiek baltauodegių elnių kaukolių tarpusavyje besijungiančių struktūrų, mokslininkai siekė padidinti keramikos jungčių atsparumą. Nurodyta, kad kai kuriuose bandymuose tokie sprendimai leido sugerti gerokai daugiau energijos ir atitolinti staigų lūžį.

    Naujesnė kryptis – kompozitų remontas. 2026 metų tyrime aprašyta vabalo elytra įkvėpta „susikabinanti“ remonto sąsaja, skirta pažeistoms kompozitinėms medžiagoms, naudojamoms ir orlaiviuose. Laboratoriniuose tempimo bandymuose tokie sprendimai atlaikė 30,47 proc. didesnę didžiausią jėgą nei tradiciniai „žiedinio laipto“ tipo remontai, o lenkimo bandymuose fiksuotas 8,65 proc. pagerėjimas.

    Vis dėlto patys tyrėjai pabrėžia, kad tai dar nereiškia, jog orlaiviai netrukus bus „apšarvuoti“ kaip vabalai. Tokiems sprendimams reikalingi tolesni bandymai ir patikra realiomis eksploatavimo sąlygomis, tačiau gamtos sukurta „gedimo be suirimo“ logika jau dabar tampa vertinga inžinerijos įkvėpimo kryptimi.

  • 6 tuštinimosi pokyčiai, kurių nereikėtų ignoruoti – kada verta kreiptis į gastroenterologą

    Išmatos gali pasakyti daugiau apie virškinimo sistemos būklę, nei daugelis įsivaizduoja. Gydytojai primena: jei pastebite nuolatinius tuštinimosi dažnio ar išmatų išvaizdos pokyčius, tai gali būti signalas pasitikrinti.

    Kaip rašoma „EatingWell“, vienkartiniai pokyčiai dažnai būna normalūs – juos gali lemti mityba, stresas ar kelionės. Vis dėlto aiškūs ir pasikartojantys pasikeitimai gali rodyti problemą, kurią turėtų įvertinti medikai.

    Pasak gastroenterologų, svarbiausia – stebėti ne pavienį epizodą, o tai, kas kartojasi. Kai kurie požymiai gali būti susiję su infekcija, uždegimu, vaistų poveikiu ar kitais virškinamojo trakto sutrikimais.

    Ypač skubiai į medikus verta kreiptis, jei tuštinimosi pokyčiai pasireiškia kartu su silpnumu, galvos svaigimu, stipriu pilvo skausmu, karščiavimu ar nepaaiškinamu svorio kritimu.

    Kraujas ar juodos, deguto spalvos išmatos

    Labai tamsios, juodos, deguto konsistenciją primenančios išmatos gali būti viršutinės virškinamojo trakto dalies kraujavimo požymis. Gydytojai pabrėžia, kad toks vaizdas ypač neramina, jei žmogus jaučia silpnumą, svaigsta galva, alpsta, skauda pilvą ar vemia krauju.

    Kitas įspėjamasis ženklas – ryškiai raudonas kraujas išmatose. Priežastys gali būti įvairios – nuo hemorojaus iki rimtesnių būklių, tačiau tokio simptomo ignoruoti nereikėtų ir vertėtų planuoti išsamesnį ištyrimą.

    Užsitęsęs viduriavimas, naktinis tuštinimasis ir vidurių užkietėjimas

    Jei vandeningas viduriavimas kartojasi, tai gali būti ne vien „netinkamo maisto“ pasekmė. Gastroenterologai nurodo, kad nuolatinį viduriavimą gali lemti infekcija, vaistų poveikis, uždegimas ar maisto medžiagų įsisavinimo sutrikimai.

    Dar vienas signalas – tuštinimasis naktį, kai dėl jo tenka keltis iš miego. Tai gali būti susiję su uždegiminėmis žarnyno ligomis, kurioms įvertinti gali prireikti tyrimų, įskaitant išmatų tyrimus ar kolonoskopiją.

    Vidurių užkietėjimas paprastai apibūdinamas kaip retesnis nei trijų kartų tuštinimasis per savaitę. Jei tai tampa lėtine problema, atsiranda kietos, „gumulėtos“ išmatos, tenka stipriai stangintis arba lieka nepilno pasišalinimo jausmas, gydytojai ragina pasitikrinti – užsitęsęs sutrikimas gali sukelti komplikacijų.

    Nuolatinis įpročių pasikeitimas – ypač su skausmu ar svorio kritimu

    Medikai pabrėžia: bet koks ryškus ir ilgiau trunkantis tuštinimosi įpročių pokytis, kuriam nėra aiškios priežasties (pavyzdžiui, naujų vaistų), yra pagrindas kreiptis į šeimos gydytoją ar gastroenterologą.

    Pavyzdžiui, jei žmogus įprastai tuštinosi kasdien, o staiga pradeda praleisti kelias dienas, tai gali rodyti besiformuojančią žarnyno obstrukciją, kuri kartais susijusi su susiaurėjimu ar dariniu storojoje žarnoje.

    Taip pat reikėtų įvertinti ir kitus kartu atsirandančius simptomus – naujai prasidėjusį pilvo skausmą, skubos jausmą ar nepaaiškinamą svorio kritimą. Tik apžiūra ir reikalingi tyrimai leidžia tiksliai nustatyti priežastį arba atmesti rimtesnes ligas.

  • Trys populiarūs papildai, kurių vyresniems nei 60 verta vengti: gali konfliktuoti su vaistais

    Maisto papildų lentynos lūžta nuo pažadų – geresnis miegas, ramesnė nuotaika ar mažesnis cholesterolis. Tačiau vyresniame amžiuje dalis iš pirmo žvilgsnio „nekaltų“ produktų gali kelti daugiau rizikų nei naudos.

    Po 60-ies sprendžiant, ką vartoti, svarbu įvertinti ne tik amžių, bet ir turimas ligas bei kitus kasdien vartojamus vaistus. Ne vienas papildas gali veikti panašiai kaip receptiniai preparatai arba trukdyti jiems veikti, todėl savarankiški eksperimentai čia ypač pavojingi.

    „EatingWell“ pateikiamoje apžvalgoje sveikatos priežiūros specialistai išskiria tris dažnai pasitaikančius papildus, dėl kurių vyresniems žmonėms vertėtų būti atsargesniems. Pabrėžiama ir tai, kad jokių paskirtų papildų ar vaistų nutraukti vien dėl tokių sąrašų nereikėtų – sprendimai priimami su gydytoju.

    Šie produktai aptariami ne todėl, kad būtų „uždrausti“ visiems, o todėl, kad būtent vyresniame amžiuje dažniau vartojama daugiau vaistų, pasitaiko kepenų ar inkstų problemų, o nepageidaujami poveikiai gali būti ryškesni.

    Raudonųjų mielių ryžiai

    Raudonųjų mielių ryžiai dažnai reklamuojami kaip natūralus būdas mažinti cholesterolį. Vis dėlto vaistininkė Danielle Oncer perspėja, kad vyresniems nei 60 metų žmonėms šis papildas gali būti problemiškas.

    Priežastis – raudonųjų mielių ryžiuose esanti veiklioji medžiaga monakolinas K yra chemiškai identiška lovastatinui (receptiniam statinui). Tai reiškia, kad galimi panašūs nepageidaujami poveikiai, įskaitant raumenų, kepenų ir inkstų pažeidimus.

    Dar viena bėda – skirtinguose produktuose veikliosios medžiagos kiekis gali skirtis, o etiketėse jis ne visuomet nurodomas. Dėl to žmogui sunku žinoti, kokią dozę jis iš tiesų vartoja.

    Apžvalgoje taip pat minimas atsitiktinių imčių tyrimas, kuriame raudonųjų mielių ryžių papildas per 28 dienas nemažino MTL („blogojo“) cholesterolio labiau nei placebas, kai tuo metu mažos dozės statinas poveikį parodė.

    Oncer pataria ypač vengti raudonųjų mielių ryžių, jei žmogus jau vartoja statinus arba turi inkstų ar kepenų ligų. Jei cholesterolio vaistai sukelia šalutinių reiškinių, saugiausias kelias – ieškoti alternatyvų kartu su gydytoju, o ne keisti vaistus panašiai veikiančiais papildais.

    Jonažolė

    Jonažolė dažnai vartojama dėl nuotaikos ar depresijos simptomų, o moksliniai duomenys iš tiesų rodo, kad ji gali padėti esant lengvai ar vidutinio sunkumo depresijai. Tačiau vaistininkė Reshma Kapadia Patel įspėja: prieš pradedant vartoti būtina įvertinti sąveikas su kitais vaistais.

    Jonažolė gali spartinti tam tikrų vaistų skaidymą organizme, todėl jų gali likti per mažai, kad veiktų taip, kaip reikia. Dėl to gali silpnėti, pavyzdžiui, varfarino (kraujo skystiklio) ar digoksino (širdies vaisto) poveikis.

    Su kai kuriais antidepresantais jonažolės derinimas gali sukelti pavojingą serotonino poveikių sustiprėjimą. Specialistė pabrėžia, kad rizika priklauso nuo konkrečios vaistų kombinacijos – vien mažesnė dozė nebūtinai išsprendžia problemą.

    Jei depresijos ar nerimo simptomai užsitęsia, rekomenduojama kreiptis į gydytoją, kad gydymas būtų parinktas atsižvelgiant į visus vartojamus vaistus. O jei jonažolė jau vartojama, prieš keičiant ar nutraukiant įpročius verta tai aptarti su sveikatos priežiūros specialistu.

    Melatoninas

    Vyresniame amžiuje miegas dažnai tampa trūkinėjantis: gali trukdyti skausmai, kai kurie vaistai ar tokios būklės kaip miego apnėja. Dėl to melatoninas neretai atrodo kaip paprastas sprendimas, tačiau R. K. Patel ragina pirmiausia aiškintis tikrąją nemigos priežastį.

    Melatoninas reguliuoja miego ir budrumo ciklą, bet vyresnių žmonių organizme jis gali veikti ilgiau. Dėl to kitą dieną gali išlikti mieguistumas, o tai ypač aktualu tiems, kurie jau vartoja raminančiai veikiančius vaistus arba turi pusiausvyros problemų.

    Taip pat atkreipiamas dėmesys, kad melatonino vartojimui gali reikėti medikų priežiūros, jei žmogus vartoja kraują skystinančius vaistus ar serga epilepsija.

    Dar vienas niuansas – reali melatonino dozė produktuose ne visuomet atitinka etiketę. Apžvalgoje minimas tyrimas, kuriame iš 25 ištirtų melatonino guminukų produktų 22 buvo netiksliai paženklinti, o viename aptikta beveik 3,5 karto daugiau melatonino nei nurodyta.

    Nors melatoninas gali būti naudingas kai kuriems miego ritmo sutrikimams, apžvalgoje pabrėžiama, kad jo ilgalaikis saugumas nėra iki galo aiškus. Jei miego problemos kartojasi, verta peržiūrėti galimas priežastis (skausmus, vaistų šalutinį poveikį) ir su gydytoju aptarti tokius metodus kaip kognityvinė elgesio terapija nemigai (CBT-I).

    Kaip saugiau vartoti papildus

    Prieš pradedant vartoti naują papildą, siūloma aiškiai įsivardyti, kokio poveikio tikimasi, ir pasitarti su gydytoju ar vaistininku, kokius vaistus žmogus jau vartoja. Svarbu nepamiršti paminėti ir nereceptinių preparatų, net jei jie naudojami tik retkarčiais.

    R. K. Patel rekomenduoja susirašyti visus vartojamus produktus, jų dozes ir vartojimo dažnį – tai padeda specialistui greičiau įvertinti galimas sąveikas. Tuo metu Robin Arends pataria atkreipti dėmesį į nepriklausomo testavimo žymas (pavyzdžiui, USP Verified ar NSF), kurios labiau susijusios su sudėties patikimumu, bet negarantuoja, kad papildas konkrečiam žmogui bus veiksmingas.

    Dar vienas praktinis patarimas – nusistatyti „peržiūros datą“: kada bus vertinama, ar papildas iš tiesų padeda. Tai leidžia išvengti situacijos, kai produktas vartojamas įprastai metų metus, nors nauda neaiški, o rizikos – realios.

  • 5 300 metų senumo „vynuogės“ dydžio šlapimo akmuo atskleidė bronzos amžiaus vyro kančias

    Rusijos Šiaurės Kaukaze archeologų rastas bronzos amžiaus vyro kapas pateikė netikėtą radinį: „vynuogės“ dydžio šlapimo takų akmenį, kuris greičiausiai susiformavo dėl lėtinės infekcijos.

    Mokslininkai akmenį, kurio dydis siekė apie 21 x 17 milimetrų, ištyrė medicininiais skeneriais ir cheminės analizės metodais. Išvados rodo, kad vyras galėjo ilgus metus kentėti nuolatinį skausmą, pasikartojančius uždegimus ir šlapinimosi sutrikimus.

    Vyras mirė būdamas maždaug 40–49 metų, laikotarpiu apie 3300–3000 metus prieš mūsų erą. Jo skelete aptikta sugijusių lūžių ir ryškių sąnarių bei stuburo nusidėvėjimo požymių – tai leidžia spręsti apie fiziškai sunkų gyvenimą.

    Vis dėlto didžiausias jo sveikatos išbandymas galėjo būti nematomas kauluose. Be antibiotikų, bakterinė šlapimo takų infekcija galėjo virsti nuolatine liga, o ją lydintis akmuo – kelti rimtą komplikacijų riziką.

    Keistas radinys kape

    Palaikai buvo rasti Ipatovo-5 laidojimo vietoje, siejamoje su Stepės Maikopo kultūra. Kūnas gulėjo susirietęs ant kairiojo šono laidojimo kameroje po žemių sampilu, vadinamu kurganu.

    Neįprastas objektas pastebėtas vėliau, laboratorijoje, tiriant surinktus kaulus: tarp plaštakos kaulų rastas rusvas, gumbuotu paviršiumi ir kristaline vidine struktūra pasižymintis darinys.

    Iš pradžių kilo klausimas, ar tai paprastas akmenėlis, patekęs į kapą atsitiktinai, ar vis dėlto žmogaus organizme susiformavęs šlapimo akmuo. Atsakymo ieškota pasitelkiant kelis skirtingus tyrimo metodus, įskaitant didelės raiškos kompiuterinę tomografiją.

    Skenavimas parodė sudėtingą vidinę sandarą: kristalai augo iš kelių centrų, vėliau susijungė į didesnę masę ir sluoksniavosi mineralais. Lemiamu įrodymu tapo cheminė sudėtis.

    Ką išdavė mineralų sudėtis

    Tyrėjai nustatė, kad akmenyje yra kalcio fosfato mineralų, įskaitant karbapatitą ir vitlokitą. Pastarasis siejamas su tam tikrais šlapimo akmenimis, kurie susidaro esant bakterinėms infekcijoms.

    Nors vien vitlokito aptikimas savaime dar nereiškia absoliučiai neginčijamo įrodymo, tai laikoma stipriu argumentu infekcijos naudai. Kai kurios bakterijos pakeičia šlapimo chemiją taip, kad mineralai ima kristalizuotis ir ilgainiui sudaro kietą darinį.

    Taip pat pabrėžiama, kad neaptikta kalcio oksalato ar šlapimo rūgšties – dažnų akmenų komponentų, labiau siejamų su medžiagų apykaitos sutrikimais. Todėl daroma išvada, kad šiuo atveju pagrindinis veiksnys greičiausiai buvo infekcija, o ne mityba.

    Kur tiksliai akmuo susiformavo, nustatyti nepavyko: labiausiai tikėtina versija – inksto akmuo dėl užsitęsusios viršutinių šlapimo takų infekcijos. Kita galimybė – akmuo, susidaręs prostatoje dėl lėtinio bakterinio prostatito.

    Kodėl tokie radiniai svarbūs

    Mokslininkai pažymi, kad šlapimo akmenys žmones vargina tūkstantmečius, tačiau archeologiniuose radiniuose jie aptinkami retai: dalis suirsta dirvožemyje, o dalis tiesiog palaikomi paprastais akmenėliais.

    Šis atvejis išsiskiria tuo, kad pateikė ne tik patį radinį, bet ir itin detalų cheminį „parašą“, leidžiantį kalbėti apie galimą lėtinę šlapimo takų infekciją prieš daugiau nei 5 000 metų.

    Tokie atradimai primena, kad senovės žmonių gyvenimus formavo ne vien traumos ir sunkus fizinis darbas, paliekantys pėdsakus kauluose. Lėtinės infekcijos dažnai „neišlieka“ skelete, tačiau kartais jas išduoda mažas mineralinis darinys, išsaugojęs skausmingą istoriją tūkstantmečiams.

    Tyrimas publikuotas mokslo žurnale „Archaeological and Anthropological Sciences“.