CP v2

Blog

  • 5 300 metų senumo „vynuogės“ dydžio šlapimo akmuo atskleidė bronzos amžiaus vyro kančias

    Rusijos Šiaurės Kaukaze archeologų rastas bronzos amžiaus vyro kapas pateikė netikėtą radinį: „vynuogės“ dydžio šlapimo takų akmenį, kuris greičiausiai susiformavo dėl lėtinės infekcijos.

    Mokslininkai akmenį, kurio dydis siekė apie 21 x 17 milimetrų, ištyrė medicininiais skeneriais ir cheminės analizės metodais. Išvados rodo, kad vyras galėjo ilgus metus kentėti nuolatinį skausmą, pasikartojančius uždegimus ir šlapinimosi sutrikimus.

    Vyras mirė būdamas maždaug 40–49 metų, laikotarpiu apie 3300–3000 metus prieš mūsų erą. Jo skelete aptikta sugijusių lūžių ir ryškių sąnarių bei stuburo nusidėvėjimo požymių – tai leidžia spręsti apie fiziškai sunkų gyvenimą.

    Vis dėlto didžiausias jo sveikatos išbandymas galėjo būti nematomas kauluose. Be antibiotikų, bakterinė šlapimo takų infekcija galėjo virsti nuolatine liga, o ją lydintis akmuo – kelti rimtą komplikacijų riziką.

    Keistas radinys kape

    Palaikai buvo rasti Ipatovo-5 laidojimo vietoje, siejamoje su Stepės Maikopo kultūra. Kūnas gulėjo susirietęs ant kairiojo šono laidojimo kameroje po žemių sampilu, vadinamu kurganu.

    Neįprastas objektas pastebėtas vėliau, laboratorijoje, tiriant surinktus kaulus: tarp plaštakos kaulų rastas rusvas, gumbuotu paviršiumi ir kristaline vidine struktūra pasižymintis darinys.

    Iš pradžių kilo klausimas, ar tai paprastas akmenėlis, patekęs į kapą atsitiktinai, ar vis dėlto žmogaus organizme susiformavęs šlapimo akmuo. Atsakymo ieškota pasitelkiant kelis skirtingus tyrimo metodus, įskaitant didelės raiškos kompiuterinę tomografiją.

    Skenavimas parodė sudėtingą vidinę sandarą: kristalai augo iš kelių centrų, vėliau susijungė į didesnę masę ir sluoksniavosi mineralais. Lemiamu įrodymu tapo cheminė sudėtis.

    Ką išdavė mineralų sudėtis

    Tyrėjai nustatė, kad akmenyje yra kalcio fosfato mineralų, įskaitant karbapatitą ir vitlokitą. Pastarasis siejamas su tam tikrais šlapimo akmenimis, kurie susidaro esant bakterinėms infekcijoms.

    Nors vien vitlokito aptikimas savaime dar nereiškia absoliučiai neginčijamo įrodymo, tai laikoma stipriu argumentu infekcijos naudai. Kai kurios bakterijos pakeičia šlapimo chemiją taip, kad mineralai ima kristalizuotis ir ilgainiui sudaro kietą darinį.

    Taip pat pabrėžiama, kad neaptikta kalcio oksalato ar šlapimo rūgšties – dažnų akmenų komponentų, labiau siejamų su medžiagų apykaitos sutrikimais. Todėl daroma išvada, kad šiuo atveju pagrindinis veiksnys greičiausiai buvo infekcija, o ne mityba.

    Kur tiksliai akmuo susiformavo, nustatyti nepavyko: labiausiai tikėtina versija – inksto akmuo dėl užsitęsusios viršutinių šlapimo takų infekcijos. Kita galimybė – akmuo, susidaręs prostatoje dėl lėtinio bakterinio prostatito.

    Kodėl tokie radiniai svarbūs

    Mokslininkai pažymi, kad šlapimo akmenys žmones vargina tūkstantmečius, tačiau archeologiniuose radiniuose jie aptinkami retai: dalis suirsta dirvožemyje, o dalis tiesiog palaikomi paprastais akmenėliais.

    Šis atvejis išsiskiria tuo, kad pateikė ne tik patį radinį, bet ir itin detalų cheminį „parašą“, leidžiantį kalbėti apie galimą lėtinę šlapimo takų infekciją prieš daugiau nei 5 000 metų.

    Tokie atradimai primena, kad senovės žmonių gyvenimus formavo ne vien traumos ir sunkus fizinis darbas, paliekantys pėdsakus kauluose. Lėtinės infekcijos dažnai „neišlieka“ skelete, tačiau kartais jas išduoda mažas mineralinis darinys, išsaugojęs skausmingą istoriją tūkstantmečiams.

    Tyrimas publikuotas mokslo žurnale „Archaeological and Anthropological Sciences“.

  • Vyšnių sultys kaip vakaro gėrimas: kodėl jos tinka laikantis Viduržemio jūros dietos

    Laikantis Viduržemio jūros dietos, vėlyvą vakarą neretai kyla klausimas ne tik ką užkąsti, bet ir ką išgerti. Mitybos specialistai ir kai kurie tyrimai kaip vieną iš tinkamų pasirinkimų mini rūgščiųjų vyšnių sultis.

    Kaip rašo „EatingWell“, šios sultys vertinamos dėl kelių priežasčių: jose yra augalinės kilmės polifenolių, o renkantis 100 proc. nesaldintas sultis išvengiama pridėtinio cukraus. Be to, tai gėrimas be kofeino ir alkoholio.

    Viduržemio jūros dieta laikoma viena sveikiausių mitybos krypčių – joje daug vaisių, daržovių, ankštinių, viso grūdo produktų, žuvies ir sveikųjų riebalų. Todėl gėrimo pasirinkimas vakare dažnai sukasi apie tai, kas neapsunkina organizmo ir neblogina miego.

    Rūgščiosios vyšnios išsiskiria ir tuo, kad sultyse natūraliai gali būti melatonino, taip pat minimi tokie miego kokybei svarbūs elementai kaip triptofanas bei magnis. Vis dėlto pabrėžiama, kad didesnių tyrimų dar reikia, jog potenciali nauda būtų patvirtinta tvirčiau.

    Kuo išsiskiria rūgščiųjų vyšnių sultys

    Mitybos specialistai atkreipia dėmesį, kad rūgščiųjų vyšnių sultyse yra antocianinų – polifenolių, siejamų su antioksidaciniu ir priešuždegiminiu poveikiu. Šie junginiai dažnai minimi kalbant apie augalinį maistą, būdingą Viduržemio jūros dietai.

    Kitas praktinis argumentas – tai gėrimas, kuriame nėra kofeino, todėl jis gali būti tinkamesnis vakare nei kava, juodoji arbata ar kai kurie energiniai gėrimai. Taip pat primenama, kad alkoholis, nors kartais laikomas „migdančiu“, gali trikdyti miegą ir lemti dažnesnį prabudimą.

    Dar viena priežastis – galimybė pakeisti saldintus gėrimus. Viduržemio jūros dieta rekomenduoja riboti produktus ir gėrimus su pridėtiniu cukrumi, o renkantis 100 proc. nesaldintas rūgščiųjų vyšnių sultis jo išvengiama.

    Kaip jas gerti vakare

    Specialistai siūlo kelis paprastus būdus, kaip rūgščiųjų vyšnių sultis pritaikyti vakarui. Vienas populiariausių – sumaišyti su gazuotu vandeniu ir ledukais, pridedant šiek tiek citrinos ar žaliosios mėtos.

    Taip pat siūloma nedidelį kiekį sulčių įmaišyti į glotnutį su natūraliu jogurtu, šaldytomis uogomis ir špinatais. Akcentuojama, kad sulčių dalį verta laikyti saikingą, o saldumą „atiduoti“ vaisiams, kurie kartu suteikia ir skaidulų.

    Dar vienas variantas – šiltas gėrimas: švelniai pašildytos sultys, praskiestos vandeniu, pagardintos cinamonu ar apelsino žievele. Kai kam tinka ir nedidelis sulčių „šlakelis“ į žolelių arbatą, pavyzdžiui, ramunėlių.

    Į ką atkreipti dėmesį renkantis

    Renkantis parduotuvėje, patariama ieškoti 100 proc. rūgščiųjų vyšnių sulčių be pridėtinių saldiklių ar kitų papildomų ingredientų. Kai kurie produktai gali būti saldinti arba maišyti su kitomis sultimis.

    Nors šios sultys minimos kaip galintis tikti vakaro pasirinkimas, jų poveikis miegui nėra garantuotas ir gali skirtis tarp žmonių. Jei miego problemos kartojasi, verta ieškoti priežasčių plačiau – nuo kofeino vartojimo iki vakaro įpročių.

  • Tyrimas: 54 proc. jaunų suaugusiųjų 2 tipo diabetas atslūgo po intensyvios dietos ir sporto programos

    Naujas klinikinis tyrimas rodo, kad daliai jaunų suaugusiųjų 2 tipo diabetas gali pereiti į remisiją laikantis intensyvios mitybos ir fizinio aktyvumo programos. Po šešių mėnesių 27 iš 50 dalyvių (54 proc.) pasiekė gliukozės rodiklius žemiau diabeto ribos be cukraus kiekį mažinančių vaistų bent tris mėnesius.

    Palyginimui, įprastą gydymą tęsusių dalyvių grupėje remisiją pasiekė 4 proc. žmonių. Apie rezultatus pranešta mokslo žurnale „The Lancet Regional Health – Americas“.

    Tyrėjai pabrėžia, kad kalbama apie remisiją, o ne išgijimą: cukraus kiekis kraujyje gali vėl padidėti, ypač grįžus prie ankstesnių mitybos ir sėdimo gyvenimo įpročių. Vis dėlto jaunų žmonių atveju tai gali būti svarbu, nes 2 tipo diabetas jiems dažnai progresuoja sparčiau, o komplikacijos gali pasireikšti anksčiau.

    Programa buvo reikli: ją pilnai įvykdė tik 40 proc. dalyvių, o dalis žmonių patyrė įvairių nemalonių simptomų. Tyrėjai dalyvius stebėjo tik šešis mėnesius, tad lieka atviras klausimas, ar remisija išsilaiko ilgiau.

    Dvylika savaičių: labai mažai kalorijų ir treniruotės

    Tyrime dalyvavo 96 suaugusieji iš centrų Didžiojoje Britanijoje ir Kanadoje. Vidutinis dalyvių amžius buvo 38 metai, visi gyveno su nutukimu, o 2 tipo diabetas buvo diagnozuotas ne seniau kaip prieš šešerius metus.

    Pirmąsias 12 savaičių intervencijos grupė laikėsi griežtai kontroliuojamos dietos – 800–900 kilokalorijų per dieną, o sporto dienomis rekomenduota papildomų kalorijų. Dvi savaites dalyviai vartojo tik maisto pakaitalus, vėliau galėjo įtraukti vieną įprastą valgį per dieną šalia pakaitalų.

    Nuo trečios savaitės prasidėjo ir treniruotės: du prižiūrimi užsiėmimai per savaitę (aerobinė veikla, daugiausia ėjimas, ir jėgos pratimai) bei dar viena treniruotė savarankiškai. Paskutines 12 savaičių dalyviai palaipsniui grįžo prie įprasto maisto ir tęsė sportą su mažesne priežiūra.

    Gydytojai dalyvius atidžiai stebėjo ir, prireikus, koregavo vaistus nuo diabeto bei kraujospūdžio – juos stabdė arba vėl atnaujino.

    Svorio pokytis ir sveikatos rodikliai

    Intervencijos grupė vidutiniškai numetė 7,5 kilogramo daugiau nei įprastą priežiūrą gavę žmonės. Tyrime pažymima, kad visi 14 dalyvių, kurie neteko bent 10 proc. pradinio kūno svorio, pasiekė remisiją, nors ši pogrupio imtis buvo nedidelė.

    Vėliau atlikti tyrimai parodė, kad sumažėjo riebalų kiekis kepenyse, kasoje ir raumenyse, o raumenų apimtis iš esmės buvo išlaikyta. Lyginant su įprasta priežiūra, plaštakos suspaudimo jėga padidėjo 7,6 proc., o fizinis pajėgumas, vertinant pagal kūno svorį, pagerėjo 10,3 proc.

    Taip pat fiksuotas sumažėjęs kraujospūdis, o dalyviai nurodė patiriantys mažiau depresijos simptomų ir mažesnį su diabetu susijusį emocinį stresą.

    Reikli programa ir neatsakyti klausimai

    Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad režimas buvo itin ribojantis, todėl daliai dalyvių jį išlaikyti buvo sunku. Nors rimtų nepageidaujamų įvykių nefiksuota, 43 iš 50 intervencijos grupės dalyvių pranešė apie įvairius negalavimus, dažniausiai – galvos skausmą, vidurių užkietėjimą, svaigulį ar nuovargį.

    Kai kuriems pasireiškė ir su treniruotėmis susiję skausmai ar traumos. Tyrėjai pabrėžė, kad ši programa nebuvo universaliai tinkama visiems.

    Dar vienas svarbus ribojimas – stebėjimas truko tik šešis mėnesius. Ankstesni tyrimai rodo, kad priaugtas svoris gali sugrąžinti diabetą, todėl ateities klausimas – ar tokio tipo programa padeda jauniems suaugusiesiems išlaikyti remisiją metų, o ne mėnesių laikotarpiu.

    Be to, nors šiame tyrime derinta labai mažo kaloringumo mityba ir struktūruotas sportas, kol kas ne iki galo aišku, kokią papildomą dalį rezultatui turėjo būtent treniruotės, o kiek lėmė pats svorio kritimas.

  • Vyrams po 40-ies – 5 svarbiausios maistinės medžiagos: nuo magnio iki vitamino D

    Perkopus 40-metį organizmo poreikiai ima keistis: greičiau mažėja raumenų masė ir kaulų tvirtumas, o su amžiumi dažniau išryškėja ir širdies bei kraujagyslių sistemos rizikos veiksniai. Todėl mityba šiame etape tampa ne tik „sveiko gyvenimo būdo“ dalimi, bet ir praktišku būdu palaikyti jėgą bei savijautą.

    „EatingWell“ publikuotame straipsnyje dietologai išskiria penkias maistines medžiagas, į kurias vyrams po 40-ies verta atkreipti daugiau dėmesio. Tai magnis, skaidulos, kalis, omega-3 riebalų rūgštys ir vitaminas D.

    Bendra rekomendacija paprasta: pirmiausia šių medžiagų siekti su maistu – daugiau viso grūdo produktų, ankštinių, vaisių, daržovių, riešutų ir riebios žuvies. Papildai gali būti svarstomi tuomet, kai mityba neužtikrina pakankamo kiekio arba tam yra konkreti priežastis.

    Vis dėlto su papildais svarbu elgtis atsargiai: kai kurios medžiagos (ypač kalis) tam tikromis sveikatos būklėmis ar vartojant konkrečius vaistus gali kelti rizikų, todėl prieš pradedant vartoti verta pasitarti su gydytoju ar vaistininku.

    Magnis: energijai, raumenims ir kraujospūdžiui

    Magnis dalyvauja šimtuose organizmo procesų – nuo energijos gamybos iki raumenų ir nervų funkcijos, taip pat prisideda prie kaulų sveikatos. Dietologų teigimu, vyrams po 40-ies rekomenduojama paros norma siekia 420 miligramų, tačiau nemaža dalis jos nesurenka.

    Su amžiumi magnio įsisavinimas gali prastėti, o jo netektys didėti, todėl pakankamas kiekis tampa dar svarbesnis. Geri šaltiniai – viso grūdo produktai, moliūgų sėklos, migdolai, žemės riešutai, tamsiai žalios lapinės daržovės, pavyzdžiui, špinatai.

    Papildai kartais svarstomi, jei su maistu nepavyksta surinkti reikiamo kiekio arba sprendžiami kraujospūdžio ar cukraus kiekio kraujyje klausimai. Straipsnyje pažymima, kad magnio papildai kai kuriems žmonėms gali nežymiai mažinti kraujospūdį, ypač jei jis padidėjęs arba trūksta magnio.

    Skaidulos: žarnynui ir širdžiai

    Skaidulos neretai siejamos tik su virškinimu, tačiau jų nauda platesnė – didesnis skaidulų kiekis mityboje siejamas su mažesne nutukimo, diabeto ir širdies bei kraujagyslių ligų rizika. Jos taip pat gali būti svarbios storosios žarnos sveikatai.

    Vyrams po 40-ies siūloma siekti 34–38 gramų skaidulų per parą. Tam tinka vaisiai, daržovės, pupelės, lęšiai, riešutai, sėklos, viso grūdo produktai – net ir spraginti kukurūzai (jei neperkrauti druska ar riebalais).

    Jei su maistu pasiekti normą sudėtinga, straipsnyje kaip viena iš galimų priemonių minimi psilių (gysločio sėklų luobelių) papildai. Rekomenduojama pradėti nuo mažesnių dozių ir gerti pakankamai vandens.

    Kalis: svarbus kraujospūdžiui, bet su papildais – atsargiai

    Kalis svarbus skysčių balansui, nervinių impulsų perdavimui, raumenų susitraukimui, širdies ir inkstų funkcijai. Jo reikšmė ypač išryškėja kalbant apie kraujospūdį – kalis ir natris veikia kartu, o didesnis kalio kiekis mityboje kai kuriems žmonėms siejamas su palankesniu kraujospūdžiu.

    Straipsnyje pabrėžiama, kad vien banano dažnai nepakanka: vidutinio dydžio bananas suteikia tik apie 9 proc. paros kalio poreikio. Tarp maisto šaltinių minimi pienas ir jogurtas, lapinės daržovės, bulvės, apelsinai, lęšiai, pomidorai, lašiša.

    Kartu įspėjama, kad kalio papildai ar kalio turintys druskos pakaitalai gali būti pavojingi, jei inkstai nepašalina pertekliaus. Sergant inkstų ligomis ar vartojant tam tikrus vaistus (pavyzdžiui, AKF inhibitorius, ARB ar kalį tausojančius diuretikus), prieš juos reikėtų pasitarti su sveikatos priežiūros specialistu.

    Omega-3 ir vitaminas D: žuvies lėkštėje ir saulės trūkumo sezono tema

    Omega-3 riebalų rūgštys siejamos su širdies ir smegenų veikla, uždegiminių procesų reguliavimu ir atsistatymu po fizinio krūvio. EPA ir DHA gausu riebioje žuvyje – lašišoje, sardinėse, skumbrėje, silkėje, upėtakyje, o ALA galima gauti iš augalinių šaltinių, pavyzdžiui, graikinių riešutų, čija sėklų, linų sėmenų.

    Jei racione retai atsiranda riebi žuvis (straipsnyje minima riba – bent dvi porcijos per savaitę) arba yra padidėję trigliceridai ar riebalinė kepenų liga, omega-3 papildai su EPA ir DHA gali būti svarstomi kaip viena iš opcijų.

    Dar viena dažnai aptariama tema – vitaminas D. Jis svarbus kaulų ir raumenų funkcijai, o straipsnyje pabrėžiama, kad daug vyrų gauna per mažai saulės, ypač dirbant patalpose. Vitamino D paros poreikis nurodomas 600 TV, tačiau su maistu jį surinkti gali būti sunku.

    Vitamino D yra riebioje žuvyje, kiaušinių tryniuose, taip pat juo gali būti papildyti kai kurie pieno produktai ar gėrimai, jo turi ir ultravioletiniais spinduliais apdoroti grybai. Kadangi maisto šaltinių pasirinkimas ribotas, straipsnyje siūloma aptarti su gydytoju galimybę atlikti kraujo tyrimą ir, prireikus, parinkti papildą – ypač žiemos sezonu ar daug laiko praleidžiant patalpose.

  • Tyrimas: apšviestos trimis lempomis saulėgrąžos netikėtai linksta į silpniausią šviesą

    Saulėgrąžos garsėja tuo, kad „seka“ Saulę, tačiau laboratorinis eksperimentas parodė netikėtą elgesį: apšviesti trimis dirbtinės šviesos šaltiniais daigai ėmė augti ne link ryškiausios, o link silpniausios lempos.

    Naujoje studijoje mokslininkai stebėjo maždaug savaitės amžiaus saulėgrąžų daigus, kurių aukštis siekė 1–3 centimetrus. Juos veikė mėlynos LED lempos, o stiebo linkimas buvo fiksuojamas nuotraukomis bent 21 valandą.

    Paprastame bandyme su viena lempa daigai, kaip ir tikėtasi, krypo į šviesos pusę: kuo intensyviau ji švietė, tuo labiau jie linko. Vis dėlto atsakas nebuvo tiesinis – padvigubinus šviesos intensyvumą, linkimas nepadvigubėdavo.

    Dar įdomiau buvo tada, kai šviesa pradėjo „konkuruoti“ iš kelių krypčių: tyrėjai parodė, kad augalai geba sujungti skirtingus signalus ir pasirinkti augimo kryptį pagal biologines taisykles, kurios primena savotišką skaičiavimą – nors augalai neturi nervų sistemos.

    Kaip daigai reagavo į skirtingas lempas

    Kai lempos buvo dvi ir stovėjo priešingose pusėse, daigai daugiausia krypo link ryškesnės. Kuo didesnis ryškumo skirtumas tarp lempų, tuo labiau stiebas persvirdavo į stipresnės šviesos pusę.

    Trečiajame eksperimente tyrėjai pastatė dvi vienodai ryškias lempas priešpriešiais, o trečią – statmenai joms, ir ji buvo mažiau nei perpus silpnesnė už kitas dvi. Būtent čia paaiškėjo netikėtas efektas.

    Iš 34 daigų vidutinė augimo kryptis beveik tiksliai rodė į tą trečią, silpnesnę lempą, nors atskirų augalų reakcijos skyrėsi. Tyrėjų paaiškinimas paprastas: du stiprūs, vienodai „traukiantys“ signalai iš priešingų pusių iš esmės vienas kitą panaikino, tad kryptį nulėmė likęs – silpnesnis – šoninis signalas.

    Rezultatas meta iššūkį supaprastintai idėjai, kad augalai visada linksta ten, kur šviesos daugiausia. Pasirodo, svarbu ne vien bendras ryškumas, bet ir tai, kaip signalai „susideda“ augalo audiniuose.

    Kas vyksta augalo stiebe

    Mokslininkai aiškina, kad šviesą augalai aptinka fototropinais vadinamais baltymais, susitelkusiais netoli stiebo paviršiaus. Skirtingos stiebo dalys „matuoja“ į jas patenkančią šviesą, o tai sukelia netolygų augimą – viena pusė pailgėja kitaip nei kita, ir stiebas išlinksta.

    Svarbi detalė ta, kad augalo reakcija į šviesą yra tarsi „suspausta“: dvigubai ryškesnis šaltinis sukelia mažiau nei dvigubai stipresnį biologinį atsaką. Todėl augalas, spręsdamas „į kurią pusę augti“, remiasi jau apdorotais signalais, o ne paprasčiausiai sudeda šviesos kiekius.

    Studijos bendraautorė, Tel Avivo universiteto profesorė Yasmine Meroz pranešime teigė, kad toks „skaičiavimas“ atsiranda iš lokalaus šviesos jutimo ir apdorojimo visame stiebe. Kitaip tariant, kryptis gali būti kolektyvinis daugybės mažų „matuoklių“ rezultatas.

    Modelis užsimena ir apie „optinę iliuziją“

    Tyrėjai taip pat sukūrė matematinį modelį, kuris leidžia manyti, kad augalai tam tikromis sąlygomis gali krypti šiek tiek ne visai ta kryptimi, kur šviesos daugiausia – tarsi patirdami „optinę iliuziją“. Tai nereiškia, kad augalai mato kaip žmonės, tačiau jų jutimo sistema gali šiek tiek iškreipti krypties „įvertinimą“.

    Vis dėlto šio efekto realiuose stebėjimuose dar nepavyko patikimai užfiksuoti: modelis prognozuoja iki maždaug 6 laipsnių skirtumą, o jauni saulėgrąžų stiebai natūraliai juda ir „sūpuojasi“, todėl mažus nuokrypius sunku atskirti.

    Tyrimas publikuotas žurnale „Proceedings of the National Academy of Sciences“ (PNAS) ir papildo supratimą, kaip augalai „sprendžia“ krypties uždavinius, kai šviesa sklinda iš kelių pusių vienu metu.

  • Mokslininkai: neandertalietį prieš 75 tūkst. metų mirtinai sužeidė medinė ietis

    Neandertaliečio, gyvenusio prieš maždaug 75 000 metų, kauluose aptikti sužalojimai leidžia įtarti, kad jo mirtį galėjo lemti medinės ieties dūris į krūtinę. Smūgis buvo toks stiprus, kad peties mentėje liko beveik tobulai apvalios formos skylė.

    Šis žmogus, tyrėjų vadinamas Šanidaro A (Shanidar A), rastas Šanidaro oloje Irako Kurdistane – vietoje, kuri nuo XX amžiaus vidurio kasinėjimų reikšmingai pakeitė supratimą apie neandertaliečių gyvenimą. Nauja analizė paremta išlikusiais kaulų fragmentais ir dantimis, tarp jų – beveik visa kairioji mentė.

    Mokslininkai teigia, kad sužalojimas greičiausiai įvyko mirties metu: kauluose nėra gijimo požymių. Pagal pažeidimo pobūdį daroma prielaida, kad aštrus daiktas įsmigo iš priekio, pervėrė krūtinę ir iš vidaus pramušė mentę, palikdamas 15 milimetrų skersmens angą.

    Įdomu tai, kad skelete matyti ir ankstesnio, ne mažiau žiauraus įvykio pėdsakai: kadaise stipriai smogta į veidą, o vienas priekinis dantis buvo perskeltas išilgai. Vis dėlto neandertalietis po šios traumos išgyveno – tai rodo ant pažeisto danties susikaupusios apnašos, kurioms susidaryti reikia laiko.

    Beveik apvali skylė mentėje

    Tyrėjai mentę analizavo didelės raiškos kompiuterinės tomografijos (KT) skenavimu. Nuosėdose po pažeidimu aptikti smulkūs kaulo fragmentai, o vieną jų net pavyko „įstatyti“ atgal, taip patvirtinant, kad kaulas buvo pramuštas traumos metu.

    Angos kraštai ir fragmentų pasislinkimas leido atkurti tikėtiną smūgio kryptį – žemyn. Tai gali reikšti, kad dūris arba smūgis buvo suduotas iš aukščiau esančios pozicijos, nors tikslios aplinkybės lieka neaiškios.

    Pasak tyrėjų, itin apvali forma labiau primena ankstyvų medinių iečių padarytą žalą. Akmeniniais antgaliais aprūpinti ginklai dažniau palieka kitokio pobūdžio pradūrimus.

    Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad vien iš sužalojimo neįmanoma galutinai atmesti ir šūvio iš toliau galimybės. Tačiau kasinėjimų vietoje nėra tiesioginių įrodymų, kad tuo metu būtų naudoti lankai ir strėlės, o medinės ietys neandertaliečiams buvo žinomas ir plačiai taikytas medžioklės įrankis.

    Ar tai buvo smurtas, ar nelaimė?

    Jei rekonstrukcija teisinga, ietis galėjo perverti plautį ir pažeisti stambias kraujagysles, todėl mirtis galėjo būti greita. Tačiau tyrėjai neskuba daryti išvados, kad tai – žmogžudystė.

    Neandertaliečiai medžiojo pavojingus gyvūnus iš arti, todėl nelaimingas atsitikimas medžioklėje taip pat įmanomas. Kita vertus, priešistorinis tarpusavio smurtas taip pat žinomas iš kitų laikotarpių radinių, tad vienareikšmiško atsakymo šiuo atveju nėra.

    Danties trauma ir bendruomenės parama

    Ankstesnė veido trauma, perskėlusi priekinį dantį ir išjudinusi kitus, greičiausiai smarkiai apsunkino valgymą. Tyrėjų dėmesį patraukė tai, kad ant pažeisto danties paviršių susikaupė storas apnašų sluoksnis – jis susidaro ne per dienas ar savaites.

    Tai leidžia manyti, kad Šanidaro A su tokia trauma gyveno bent metus, o gal ir ilgiau. Tokiam išgyvenimui, pasaulyje be šiuolaikinės medicinos, galėjo būti svarbi ir kitų grupės narių pagalba, pavyzdžiui, parūpinant lengviau sukramtomą maistą.

    Šanidaro ola jau anksčiau garsėjo radiniais, rodančiais, kad dalis ten gyvenusių neandertaliečių išgyvendavo su sunkiomis negaliomis. Tai sustiprina prielaidą, kad bent kai kuriose bendruomenėse egzistavo tarpusavio rūpinimasis.

    Laidojimo vieta, į kurią sugrįždavo

    Šanidaro A palaikai aptikti greta mažiausiai keturių kitų neandertaliečių – trijų suaugusiųjų ir kūdikio. Svarbu tai, kad, sprendžiant iš nuosėdų sluoksnių, kūnai galėjo būti paguldyti skirtingu metu – kartais po metų ar net dešimtmečių.

    Tokie požymiai leidžia įtarti, kad neandertaliečiai sugrįždavo į tą pačią vietą laidoti mirusiųjų, o tai suteikia naujų argumentų diskusijose apie jų socialinį elgesį ir ritualus. Anksčiau siūlyta idėja apie „gėlių laidotuves“ šiandien vertinama atsargiau – dalį žiedadulkių galėjo atnešti, pavyzdžiui, urvuose perinčios bitės.

    Tyrimo rezultatai paskelbti žurnale „Scientific Reports“.

  • 8 kasdieniai įpročiai po 60-ies, siejami su geresne smegenų sveikata ir ilgaamžiškumu

    Ilgesnis gyvenimas pats savaime nėra tikslas – daugeliui svarbiau išlikti savarankiškiems, judriems ir išsaugoti aštrų protą. Specialistai pabrėžia, kad tam didžiausią įtaką daro kasdieniai pasirinkimai, o ne „stebuklingi“ papildai ar brangūs sprendimai.

    Apie tai rašoma „EatingWell“ publikacijoje, kurioje aptariami įpročiai, ypač aktualūs sulaukus 60-ies. Dėmesys siūlomas ne vien gyvenimo trukmei, bet ir vadinamajai sveiko gyvenimo trukmei – metams, kuriuos žmogus praleidžia geros savijautos.

    Tarp svarbiausių krypčių išskiriama mityba, fizinis aktyvumas, miegas ir socialiniai ryšiai. Kai kurie šių įpročių siejami su mažesne demencijos rizika ar geresniais kognityviniais rodikliais, tačiau pabrėžiama, kad tai dažniausiai yra sąsajos, o ne tiesioginis priežasties ir pasekmės įrodymas.

    Vis dėlto bendra žinutė paprasta: net ir nedideli pokyčiai, daromi nuosekliai, gali padėti išlaikyti geresnę savijautą vyresniame amžiuje – nuo tvirtesnių raumenų iki stabilesnės kasdienės rutinos.

    Mitybos įpročiai, kuriuos siūlo stiprinti

    Viena dažniausiai minimų rekomendacijų – dažniau rinktis lapines daržoves. Špinatai, lapiniai kopūstai ar rukola siejami su smegenų sveikatai svarbiomis maistinėmis medžiagomis, o į kasdienį racioną juos siūloma įtraukti paprastai: į kokteilius, kiaušinienę, sriubas ar sumuštinius.

    Taip pat akcentuojamos ankštinės daržovės – pupelės, lęšiai, avinžirniai. Jos įvardijamos kaip nebrangus ir sotus augalinių baltymų bei skaidulų šaltinis, galintis dažniau pakeisti dalį mėsos patiekaluose.

    Dar vienas dažnai aptariamas pasirinkimas – alyvuogių aliejus vietoje sviesto ar kitų kietųjų riebalų. Publikacijoje minimas tyrimas, kuriame didesnis alyvuogių aliejaus vartojimas buvo siejamas su mažesne demencijos sukelto mirtingumo rizika.

    Uogos išskiriamos kaip vaisiai, ypač dažnai aptariami su smegenų sveikata siejamose mitybos kryptyse. Straipsnyje nurodoma, kad reguliarus mėlynių vartojimas kai kuriuose tyrimuose siejamas su geresne epizodine ir su kalba susijusia atmintimi vyresniame amžiuje.

    Užkandžiams siūloma dažniau rinktis riešutus, o ne traškučius ar kitus sūrius užkandžius. Aptariami tyrimai, kuriuose riešutų vartojimas vyresniame amžiuje siejamas su mažesne demencijos, silpnumo ar ankstyvos mirties rizika, o atskirame tyrime minimas ir žemės riešutų sviesto vartojimas, sietas su fizinės funkcijos rodiklių pagerėjimu.

    Judėjimas, ryšiai ir miegas – kasdieniai „ramščiai“

    Fizinis aktyvumas įvardijamas kaip vienas svarbiausių sveiko senėjimo elementų. Kaip paprastas startas minimas ėjimas – siūloma pradėti nuo realiai įgyvendinamų pasivaikščiojimų ir didinti krūvį palaipsniui.

    Publikacijoje aptariama metaanalizė, kurioje daugiau žingsnių per dieną siejosi su mažesne mirtingumo rizika, o ryšys, pasak autorių, apie 60 metų ir vyresniems žmonėms mažėjo ties maždaug 6 000–8 000 žingsnių riba. Taip pat minimas tyrimas, kuriame apie 9 800 žingsnių siejosi su mažesne demencijos rizika, bet nauda buvo matoma ir esant mažesniam žingsnių skaičiui.

    Greta ėjimo pabrėžiama ir jėgos treniruočių svarba: jos siejamos su geresne pusiausvyra, eisena ir gebėjimu lengviau atlikti kasdienius judesius, pavyzdžiui, atsistoti nuo kėdės.

    Ne mažiau dėmesio skiriama socialiniams ryšiams. Minima didelės apimties metaanalizė, kurioje socialinė izoliacija ir vienatvė buvo siejamos su didesne bet kokios priežasties mirtingumo rizika, todėl siūloma sąmoningai planuoti bendras veiklas – pasivaikščiojimus, klubus, savanorystę ar užsiėmimus.

    Galiausiai, akcentuojamas reguliarus miegas: svarbu ne tik trukmė, bet ir pastovus ritmas. Straipsnyje minimas tyrimas, kuriame taisyklingesni miego įpročiai siejosi su mažesniu mirtingumu, o kitame – trumpas miegas vidutiniame amžiuje buvo siejamas su didesne vėlesne demencijos rizika.

  • Europos Komisija karpo 2027 metų darbotvarkę: atsisako dalies įstrigusių iniciatyvų

    Europos Komisija karpo 2027 metų darbotvarkę: atsisako dalies įstrigusių iniciatyvų

    Europos Komisija mažina savo 2027 metų teisėkūros užmojus ir į prioritetų viršų kelia konkurencingumą, reguliavimo supaprastinimą bei ekonominį saugumą. Likus vis mažiau laiko iki Ursulos von der Leyen antrosios kadencijos pabaigos, Briuselis nori daugiau dėmesio skirti tam, kas realiai gali būti priimta.

    Kaip rašo „POLITICO“, metinėje Komisijos darbo programoje numatyta ne tik naujų iniciatyvų kryptis, bet ir vadinamasis „teisėkūros valymas“ – atsisakoma pasiūlymų, kurie nebeturi politinių šansų, taip pat panaikinamos pasenusios taisyklės.

    Dokumente akcentuojama, kad ES siekia stiprinti bendrąją rinką, mažinti biurokratiją, modernizuoti pramonę ir didinti gynybinius pajėgumus geopolitinės įtampos bei ekonominio neapibrėžtumo fone.

    Toks posūkis reiškia, kad dalis anksčiau aptartų reformų keliauja į stalčių, o didesnis dėmesys bus skiriamas jau parengtiems teisės aktams „pervaryti“ per finišo liniją – net jei tai mažiau skambu, bet labiau įgyvendinama.

    Kas dingsta iš darbotvarkės

    Komisija ketina oficialiai atsisakyti bandymo reformuoti energijos apmokestinimą – iniciatyvos, kuri buvo pradėta 2021 metais. Ja siekta pakeisti ES mokesčių taisykles taip, kad elektra būtų apmokestinama mažesniu tarifu nei iškastinis kuras, skatinant švaresnės energijos vartojimą.

    Tačiau valstybės narės penkerius metus nesugebėjo susitarti: daliai sostinių reforma būtų reiškusi didesnius mokesčius benzinui, dyzelinui ar gamtinėms dujoms. Dėl to šis pasiūlymas įtrauktas į iniciatyvų, kurių atsisakoma, sąrašą.

    Taip pat numatyta atsiimti vadinamąją „žaliųjų teiginių“ direktyvą (Green Claims Directive), kuri turėjo nustatyti taisykles, kaip įmonės turi pagrįsti aplinkosauginius teiginius apie savo produktus ar paslaugas. Komisija aiškina, kad per „protingą laikotarpį“ nepavyktų užsitikrinti pakankamos valstybių narių paramos.

    Kitas stabdomas projektas – pasiūlymas dėl finansinių duomenų prieigos (Financial Data Access). Jis būtų atvėręs trečiosioms šalims prieigą prie finansų sektoriaus turimų duomenų (pavyzdžiui, draudikų ar pensijų fondų), siekiant paskatinti „fintech“ inovacijas, tačiau susidūrė su stipriu tradicinių rinkos dalyvių pasipriešinimu.

    Kas lieka prioritetuose 2027-aisiais

    Darbo programoje numatyta ir naujų teisėkūros paketų kryptis. Minimas energijos „supaprastinimo paketas“ bei po 2030 metų laikotarpio klimato ir energetikos sistemos rėmai, susiję su ES 2040 metų klimato tikslais, nors konkrečios supaprastinimo priemonės dokumente neišdėstomos.

    Tarp kitų numatomų priemonių – švarios šilumos rinkos mechanizmas, kuris turėtų padėti skatinti šilumos siurblių diegimą. Taip pat planuojama Europos kritinių žaliavų korporacija, kuri galėtų pirkti ir kaupti metalus, reikalingus švariai energetikai, gynybai ir technologijoms.

    Numatyta peržiūrėti laikinas valstybės pagalbos taisykles, taikomas pramonėms, kurios labiausiai nukenčia dėl aukštų energijos kainų. Be to, Komisija planuoja peržiūrėti CO2 standartus sunkiosioms transporto priemonėms.

    Skaitmeninė ir bankų darbotvarkė: daugiau „supaprastinimo“

    Komisija žada 2027 metų viduryje pristatyti skaitmeninės transformacijos paketą – jame turėtų atsirasti supaprastinimo ir autorių teisių klausimai. Tai tęsia jau anksčiau pradėtą supaprastinimo kryptį skaitmeninėje politikoje.

    Duomenų saugojimo tema dokumente įvardijama atsargiai: vietoje žadėto greito visos ES masto pasiūlymo Komisija nurodo dar vertinsianti duomenų saugojimo taisyklių poveikį ir prie šio klausimo grįšianti vėliau.

    Finansų sektoriuje numatomas bankų supaprastinimo ir konkurencingumo paketas pirmajame 2027 metų ketvirtyje. Kartu Komisija ketina atsiimti seniai stringantį Europos indėlių draudimo sistemos projektą, kuriam taip ir nepavyko rasti bendro sutarimo tarp valstybių narių.

    Valymas nuo pasenusių taisyklių

    Be politinių iniciatyvų atsisakymo, Komisija žada panaikinti ir keletą akivaizdžiai pasenusių teisės aktų. Tarp jų minima net taisyklė dėl specialaus intervencinio sviesto atsargų pardavimo Sovietų Sąjungai – valstybei, kuri nustojo egzistuoti 1991 metais.

    Komisija taip pat planuoja naikinti ilgai „užstrigusius“ pasiūlymus, kurie daugelį metų nesulaukė proveržio – pavyzdžiui, susijusius su oro eismo laiko langų paskirstymu ar bendru europiniu indėlių draudimu.

    Visa ši kryptis atspindi aiškų Briuselio signalą: likusios kadencijos pabaigoje bus ieškoma greitesnių, labiau įgyvendinamų sprendimų, o dalis ambicingų reformų užleidžia vietą paprastesniems ir labiau sutariamiems paketams.

  • Po kibernetinių atakų Europos prekybos tinkluose įtarimai krypsta į Rusiją

    Po kibernetinių atakų Europos prekybos tinkluose įtarimai krypsta į Rusiją

    Per kelias savaites Europą sudrebino dvi didelės kibernetinių atakų bangos prieš prekybos tinklus: sutrikdyta parduotuvių šaldymo įranga, o kai kuriose vietose teko spręsti, ką daryti su atšilusiomis prekėmis.

    Pirmoji atakų serija spalio 11–12 dienomis smogė Prancūzijos parduotuvėms, o naujausias incidentas fiksuotas pirmadienį – šįkart šaldymo sistemos sutriko mažiausiai devyniose ES šalyse, apie tai rašo „POLITICO“.

    Tokie taikiniai kibernetinėje erdvėje nėra atsitiktiniai: prekybos tinklai yra maisto tiekimo grandinės dalis, o šaldymo įrangos valdymas priskiriamas prie kasdienės, bet kritiškai svarbios infrastruktūros.

    Kibernetinio saugumo ekspertai ir analitikai vis garsiau svarsto, kad tai gali būti platesnio masto hibridinės veiklos dalis, tačiau pabrėžia: galutinis atsakymas, kas stovi už atakų, kol kas nėra patvirtintas.

    Šaldymo įranga sutriko mažiausiai devyniose ES šalyse

    Pranešama, kad problemos užfiksuotos Belgijoje, Liuksemburge, Švedijoje, Vokietijoje, Airijoje, Nyderlanduose, Estijoje, Suomijoje ir Rumunijoje. Dalies prekybos tinklų atstovai nurodė, kad paveiktas buvo tik nedidelis parduotuvių skaičius.

    Vis dėlto pats incidento pobūdis atkreipė dėmesį: šaldymo ir šaldiklių sistemų išjungimas ar parametrų keitimas gali tiesiogiai paveikti prekių saugumą ir sukelti trikdžių parduotuvėse.

    Europos Komisijos saugumo pareigūnai ketina aiškintis šiuos incidentus, o už žemės ūkį ir maistą atsakingas eurokomisaras Christophe’as Hansenas juos apibūdino kaip tyčinį bandymą sutrikdyti maisto tiekimo grandinę.

    Kodėl įtarimai krypsta į Maskvą

    Nustatyti kibernetinės atakos vykdytojus sudėtinga: net ir surinkus techninius duomenis, oficialus priskyrimas dažnai užtrunka, o valstybės kartais vengia viešai įvardyti kaltininkus dėl diplomatinių ar žvalgybinių priežasčių.

    Belgijos kibernetinio saugumo agentūros atstovas teigė, kad šiuo metu nežinoma, kas yra už atakos, ir gali būti, kad to niekada nepavyks tiksliai nustatyti.

    Visgi dalis analitikų svarsto apie Rusijos pėdsaką. Kartu su Iranu, Kinija ir Šiaurės Korėja Rusija laikoma viena iš valstybių, kurios dažniausiai siejamos su valstybės remiamomis kibernetinėmis atakomis prieš Europą, o kai kurie ekspertai teigia, kad šiuo atveju taikiniai ir veikimo modelis mažiau dera su kitų trijų šalių įprasta taktika.

    Kibernetinio saugumo įmonės „Lupovis“ vadovas Xavieras Bellekens sakė, kad tyrėjų surinkti duomenys iš vadinamųjų „medaus puodų“ (spąstų, skirtų užpuolikams aptikti) leidžia įtarti valstybės remiamą grupę. Jo teigimu, tokiai atakai reikia specifinių žinių apie pramonines valdymo sistemas ir šaldymo technologijas.

    Anot jo, infrastruktūra, kuria naudotasi atakuojant „medaus puodus“, anksčiau esą buvo siejama su rusų grupėmis, o pasikartojantis atakų scenarijus taip pat vertinamas kaip papildomas signalas.

    Neatmetamos ir kitos versijos

    Ekspertai pabrėžia, kad, nepaisant konteksto ir netiesioginių požymių, šiame etape trūksta galutinių įrodymų. Britų analitinio centro RUSI kibernetinio saugumo direktorius Jamesas Sullivanas teigė, kad svarstytinos įvairios versijos – nuo valstybinių veikėjų iki pavienių asmenų.

    Analitikai atkreipia dėmesį ir į tai, kad nėra požymių, jog prekybos tinklai būtų buvę šantažuojami išpirkos reikalavimais – tai dažniausia finansiškai motyvuotų įsilaužimų forma. Taip pat kol kas neatsirado grupių, kurios viešai prisiimtų atsakomybę.

    Belgijos federalinė prokuratūra patvirtino, kad pradėtas baudžiamasis tyrimas. Rusijos užsienio reikalų ministerija į prašymą pakomentuoti neatsakė.

    Tyrimas dar tik įsibėgėja, o ekspertai prognozuoja, kad priešiški veikėjai, kad ir kas jie būtų, atidžiai stebės, kokį realų poveikį tokios atakos sukelia ir kaip greitai į jas reaguojama.

  • Barsčui raudonumą grąžina ne actas ir ne citrina: padeda juodųjų serbentų sultys

    Kūčių ar šventinio stalo barsčiui dažnas kelia vieną tikslą – kad jis būtų sodriai raudonas ir skaidrus. Tačiau neretai nutinka priešingai: prieš pat patiekiant sriuba praranda ryškią spalvą, nors buvo gaminta kruopščiai.

    Taip nutinka dėl burokėliuose esančios betanino (dažnai įvardijamos kaip betalainų pigmentų) savybės – šis dažiklis nėra itin stabilus ir jautriai reaguoja į išorinius veiksnius. Vienas svarbiausių – aukšta temperatūra.

    Jei barsčiai verdami per ilgai arba per smarkiai, spalva ima „išsivaikščioti“ ir sriuba nebėra tokia tamsiai rubininė, kokios tikimasi. Dėl to svarbu nevirti ant didelės ugnies – geriausia, kai sriuba tik švelniai kunkuliuoja.

    Kitas kraštutinumas – per tamsi, beveik ruda spalva. Priežastis gali būti pernelyg didelis burokėlių kiekis arba per daug įpilta burokėlių raugo, todėl gaminant verta laikytis patikrinto recepto ir nematuoti „iš akies“.

    Ne actas ir ne citrina: alternatyva spalvai atkurti

    Kai barsčiai praranda spalvą, dažniausiai griebiamasi acto ar citrinos sulčių. Tai išties gali padėti, tačiau kartu dažnai ryškiai pakeičia skonį – sriuba gali tapti pernelyg rūgšti, su aiškiu acto aromatu.

    Jei norisi atkurti rubininę spalvą, bet skonį keisti minimaliai, siūloma rinktis kitą priedą – juodųjų serbentų sultis. Jos gali sustiprinti spalvą ir suteikti tik lengvą saldumą bei vaisišką natą.

    Tokį variantą, kaip rašoma portale terazgotuje.pl, galima naudoti tiek tada, kai sriuba jau paruošta, tiek koreguojant ją prieš pat patiekimą. Svarbiausia – sultis pilti į jau šiltą, bet ne verdančią sriubą.

    Kaip gaminti, kad barsčiai neišbluktų

    Vienas pagrindinių principų – virti ant mažos ugnies ir nelaikyti puodo ant kaitros ilgiau, nei nurodyta recepte. Kai daržovės suminkštėja, sriubą verta nukelti, kad spalva nenukentėtų.

    Siūlomame variante burokėliai verdami mėsos arba daržovių sultinyje, papildomai dedama česnako, gvazdikėlių, kvapiųjų pipirų, lauro lapų ir mairūno, o skonis sureguliuojamas druska bei pipirais.

    Išvirus rekomenduojama sriubą palaikyti uždengtą apie 3 valandas, kad susistovėtų aromatai. Tuomet perkošti per tankų sietelį, švelniai pašildyti ir tik tada įpilti juodųjų serbentų sulčių.

    Patiekiant toks barsčių variantas dera su įprastais priedais – ausytėmis ar blyneliais su įdaru. O svarbiausia – spalva gali tapti gilesnė, išlaikant subalansuotą skonį.