CP v2

Blog

  • Gessler revoliucija Varšuvoje: po filmavimo pizzerija iššlavė dienos gamybą, o Žyleta liko

    Varšuvoje veikianti pizzerija Pizza Marysin po dalyvavimo Magdos Gessler laidoje apie restoranų pertvarkas susidūrė su staigiu susidomėjimo šuoliu. Įstaigos savininkė Małgorzata Kęska viešai pasakojo, kad verslą buvo beveik priversta uždaryti, o pradėdama neturėjo patirties maitinimo srityje.

    Pasak jos, grįžusi iš darbo užsienyje ji planavo nedidelį užkandžių tašką, tačiau idėja išaugo į pizzeriją. Toks kelias dažnas ir kituose miestuose: mažos šeimos iniciatyvos, augant nuomos, žaliavų ir darbo sąnaudoms, tampa itin pažeidžiamos svyravimams.

    Pizzerijos meniu išsiskiria gausa: jame minima apie 50 picų rūšių, o dalis pavadinimų siejama su Marysin rajono gatvėmis. Tarp ryškiausių pozicijų išliko Žyleta – aštresnė pica, kurios pavadinimas primena kultinę Legia sirgalių tribūną, o sudėtyje – kelių rūšių dešros, aštresnis padažas, svogūnai ir česnakas.

    Po filmavimo į meniu įtraukti ir tradiciniai lenkiški patiekalai bei keli nauji pasiūlymai, pristatyti kaip atnaujintos koncepcijos dalis. Socialiniuose tinkluose pizzerija skelbė, kad dar tą pačią dieną, kai paviešino naujienas, iki 16 valandos buvo išparduota beveik visa dienos produkcija.

    „Trumpam buvome dingę, bet pastarieji mėnesiai po virtuvės revoliucijų mums buvo didžiulis iššūkis: stresas, pamoka ir sunkus darbas, o kartu reikėjo iš naujo atrasti savo kryptį su naujomis žiniomis ir idėjomis“, – rašė savininkė.

    Toks efektas gerai žinomas visoje Europoje: televizinis dėmesys trumpuoju laikotarpiu gali staigiai pakelti srautą, tačiau ilgalaikė sėkmė priklauso nuo kainodaros, stabilios kokybės ir komandos. Pastaraisiais metais maitinimo sektoriuje ryškėja tendencija trumpinti meniu, mažinti maisto švaistymą ir labiau remtis vietinėmis, lengviau prognozuojamomis tiekimo grandinėmis.

    Nors viešojoje erdvėje aptariama, kad laidos žiūrimumas gali mažėti, pavieniams restoranams pasirodymas vis dar veikia kaip stipri reklama. Pizza Marysin atvejis rodo, kad net ir paliekant klientų pamėgtus hitus, tokius kaip Žyleta, auditorija itin jautriai reaguoja į aiškiai pristatytą atsinaujinimą ir naujus patiekalus.

  • Lidl lentynoje – keistas buteliukas: geltonų pomidorų passata primena kokteilį, bet tinka sriuboms

    Lietuvos pirkėjai vis dažniau lentynose pastebi geltonų pomidorų passatą – produktą, kuris iš pirmo žvilgsnio gali priminti kokteilį ar sultis, tačiau iš tiesų yra tirštas pomidorų tyrės pagrindas padažams ir sriuboms. Skirtingai nei įprasta raudona passata, geltonų pomidorų versija dažniausiai būna švelnesnio, saldesnio skonio ir mažesnio rūgštingumo.

    Tokie produktai prekyboje atsiranda dėl augančio susidomėjimo paprastesnės sudėties maistu, kai ieškoma kuo mažiau priedų turinčių kasdienių ingredientų. Dažniausiai geltonų pomidorų passatos sudėtis būna trumpa: pomidorai, druska, o kartais papildomai naudojama citrinos rūgštis rūgštingumui sureguliuoti.

    Kuo skiriasi geltoni pomidorai?

    Geltoni ir raudoni pomidorai panašūs tuo, kad abu gali būti svarbi subalansuotos mitybos dalis, tačiau jų maistinių medžiagų profilis skiriasi. Raudoni pomidorai siejami su didesniu likopeno kiekiu, o šis antioksidantas geriau pasisavinamas po terminio apdorojimo, ypač kai patiekale yra riebalų.

    Geltonuose pomidoruose paprastai būna daugiau beta karoteno ir kitų karotenoidų, taip pat gali būti daugiau vitamino C ir polifenolių, priklausomai nuo veislės ir sunokimo. Dėl kitokio pigmentų derinio keičiasi ne tik spalva, bet ir skonis, todėl geltona passata dažnai atrodo mažiau aštri ir rūgšti.

    Kur panaudoti geltoną passatą?

    Virtuvėje ji tinka ten pat, kur naudojama raudona passata, tačiau rezultatas bus kitokios spalvos ir švelnesnio skonio. Geltonos spalvos pomidorų sriuba, padažas makaronams ar troškinys gali nustebinti tuos, kurie įpratę prie ryškiai raudonų patiekalų, ypač vaikus.

    Švelnesnė rūgštis gali būti privalumas žmonėms, kurie vengia labai rūgščių pomidorinių padažų. Geltona passata tinka ne tik sriuboms, bet ir šakšukai, daržovių kario patiekalams, lečo ar lengviems padažams, kai norisi natūralesnio saldumo ir mažiau poreikio papildomai saldinti.

    Kiek kainuoja ir ką verta žinoti?

    Kainos skirtinguose tinkluose gali smarkiai svyruoti, todėl pirkėjams verta lyginti ne tik buteliuko kainą, bet ir kiekį bei sudėtį. Perskaičius etiketę svarbu atkreipti dėmesį, ar sudėtyje yra tik pomidorai ir druska, ar taip pat pridėta rūgštingumą reguliuojančių medžiagų.

    Norintys passatos gali pasigaminti ir namuose iš geltonų pomidorų: juos pakanka kaitinti, kol suminkštėja ir išleidžia sultis, tuomet pertrinti per sietą ir redukuoti iki norimo tirštumo su druska. Jei gaminama ilgesniam laikymui, reikalinga pasterizacija, kad produktas būtų saugus ir išsilaikytų per žiemą.

  • Ne vien druska ir pipirai: šefai atskleidė, kaip sluoksniais gardina šnicelį, kad netrupėtų

    Traškus, auksinis šnicelis daugeliui siejasi su namų pietumis, tačiau patiekalo šaknys veda į austrų virtuvę ir Vienos šnicelį. Klasikinis variantas vertinamas dėl paprasto skonio, todėl dažniausiai apsiribojama druska ir pipirais.

    Toks minimalizmas turi istorinių ir kulinarinių priežasčių: druska sustiprina mėsos skonį, o pipirai suteikia švelnaus aštrumo, neužgoždami pagrindinio produkto. Būtent dėl to tradiciniuose receptuose dažnai vengiama ryškių prieskonių, tokių kaip rozmarinas ar mairūnas.

    Vis dėlto profesionaliose virtuvėse šnicelis vis dažniau gardinamas ne vienu kartu, o sluoksniais. Idėja paprasta: prieskoniai paskirstomi per visą paniravimo grandinę, kad skonis būtų tolygus, o pati plutelė nebūtų prėska.

    Pirmiausia lengvai pasūdomas ir papipirinamas pats mėsos gabalas. Tuomet itin saikingai pasūdoma miltų dalis, į kurią apvoliojama mėsa, o kai kurie šefai įmaišo vos žiupsnelį granuliuoto česnako, kad sustiprintų aromatą, bet nepaverstų jo dominuojančiu.

    Kitas žingsnis – kiaušinių masė: ji taip pat lengvai pasūdoma ir papipirinama, kad skonis „nesibaigtų“ ties mėsa. Džiūvėsėliuose kai kur naudojamas mažas kiekis kietojo sūrio, kad plutelė įgautų sodrumo ir geriau skrustų, tačiau svarbiausia taisyklė išlieka ta pati – prieskonių dedama labai mažai.

    Viena dažniausių bėdų kepant – nuo mėsos atsiskirianti plutelė. Tai dažnai nutinka tada, kai mėsa per šlapia: jei ji buvo mirkyta piene ar kitaip drėkinta, prieš paniruojant ją būtina kruopščiai nusausinti, kad miltai ir kiaušinis galėtų tinkamai „prikibti“.

    Plutelę taip pat gadina nepakankamai įkaitinti riebalai. Kai riebalai per šalti, džiūvėsėliai prisigeria, plutelė tampa sunki ir linkusi atsiskirti, todėl keptuvę verta gerai įkaitinti dar prieš dedant mėsą.

    Dar vienas įprotis, kuris kainuoja traškumą, yra paniravimas iš anksto. Papaniruota mėsa pradeda leisti sultis, džiūvėsėliai sudrėksta, o kepant plutelė praranda sukibimą, todėl geriausias rezultatas pasiekiamas kepant iškart po paniravimo.

  • Krūtinėlė vis sausa? Virtuvės šefai atskleidė triuką su obuolių actu, kuris keičia viską

    Kodėl krūtinėlė greitai išsausėja

    Vištienos krūtinėlė yra liesa, todėl jai ypač trūksta riebalų, kurie kepant „saugo“ mėsą nuo drėgmės praradimo. Pakanka kelių papildomų minučių keptuvėje, ir baltymai stipriai susitraukia, o mėsa tampa kieta bei plaušinga.

    Prie sausumo prisideda ir per aukšta kaitra bei nevienodas gabalo storis: plonesnė dalis perkeps greičiau, kol storesnė dar bus nepasiekusi tinkamos temperatūros. Dėl to profesionalai dažnai pirmiausia suvienodina filė storį ir leidžia mėsai trumpai „pailsėti“ kambario temperatūroje.

    Obuolių actas: mažas kiekis, didelis efektas

    Virtuvės šefų naudojamas triukas paprastas: įtrinti krūtinėlę nedideliu kiekiu obuolių acto arba įmaišyti jį į trumpą marinatą. Švelni acto rūgštis šiek tiek sumažina mėsos paviršiaus pH ir padeda baltymams lengviau „atsipalaiduoti“, todėl filė gali pasirodyti minkštesnė ir sultingesnė.

    Tokia idėja turi ir mokslinį pagrindą: tyrimuose, kuriuose vertintas rūgštinių tirpalų poveikis vištienos krūtinėlės minkštumui, nustatyta, kad rūgštesnė terpė gali sumažinti kietumą ir palengvinti kramtymą. Svarbiausia nepadauginti, nes per ilgas ar per intensyvus marinavimas gali pakeisti tekstūrą ir spalvą.

    Geriausiai tinka 5–6 proc. rūgštingumo obuolių actas, nes jis švelnesnis ir neužgožia vištienos skonio. Dažniausiai pakanka 1–2 arbatinių šaukštelių dviem krūtinėlėms arba maždaug 1 valgomojo šaukšto trumpam marinatui su aliejumi, druska, pipirais ir česnaku.

    Kaip pritaikyti triuką kepant

    Prieš kepimą krūtinėlę verta nusausinti ir suvienodinti storį, kad ji iškeptų tolygiai. Tuomet mėsą galima 15–30 minučių palaikyti su druska ir nedideliu kiekiu obuolių acto, o vėliau kepti vidutinėje kaitroje, neperkraunant keptuvės.

    Kitas šefų metodas taikomas jau po kepimo, kai mėsa išimama pailsėti. Į karštą keptuvę įpilamas nedidelis kiekis obuolių acto ir keli šaukštai sultinio, nugramdomi apskrudę gabalėliai nuo dugno, o pabaigoje įmaišomas mažas gabalėlis sviesto, kad susidarytų trumpas, blizgus padažas.

    Šis padažas ne tik sustiprina skonį, bet ir padeda kompensuoti drėgmės pojūtį, nes karštas skystis sujungia kepimo metu susidariusias sultis ir skrudinimo aromatus. Praktinis patarimas paprastas: krūtinėlę po kepimo palikite 3–5 minutes pailsėti, tada užpilkite padažu ir patiekite iškart.

    Jei norisi variacijų, baltasis vyno actas gali tikti švelnesniems sviesto, česnako ir žolelių deriniams, o ryžių actas dažniau naudojamas azijietiškuose skoniuose su imbieru, sojų padažu ar medumi. Spiritinį actą geriau palikti konservavimui, nes jo skonis aštresnis ir lengviau „permuša“ subtilią vištieną.

  • Europos saugumas vis dažniau remiasi Izraelio gynybos pramone: kur slypi nauja priklausomybė

    Europos saugumas vis dažniau remiasi Izraelio gynybos pramone: kur slypi nauja priklausomybė

    Europos Sąjungai spartinant persiginklavimą ir siekiant didesnio strateginio savarankiškumo, vis daugiau valstybių kritines saugumo grandis patiki Izraelio gynybos pramonei. Ypač tai matyti ten, kur reikia ne tankų ar naikintuvų, o mažiau matomų, tačiau šiuolaikiniame kare lemiamų sprendimų: oro gynybos, jutiklių, ryšių, elektroninės kovos ir kibernetinio saugumo.

    Ryškiausias pastarojo meto pavyzdys – Graikijos sprendimas įsigyti Izraelio technologijų paketą, skirtą apsaugai nuo raketų, orlaivių ir dronų. Sandoris, vertinamas maždaug 3 000 000 000 eurų, tapo vienu didžiausių gynybos eksporto susitarimų abiejų šalių istorijoje ir atspindi platesnę tendenciją Europoje.

    Technologinis pranašumas ir greitis

    Izraelio patrauklumas Europos pirkėjams dažniausiai aiškinamas greitu pristatymu ir praktikoje patikrintomis technologijomis. Izraelio gynybos sektoriuje glaudžiai susiję kariuomenė, mokslas ir privatus verslas, o patirtis iš realių operacijų greitai virsta komerciniais produktais.

    Toks modelis stiprina ir talentų srautą: nemaža dalis inžinierių karjerą pradeda elitiniuose žvalgybos, kibernetiniuose ar technologiniuose padaliniuose, o vėliau pereina į gynybos bendroves ar kuria startuolius. Dėl to Europai, kuri siekia greitai užpildyti pajėgumų spragas, Izraelis tampa patogiu sprendimu.

    Viešieji pirkimai ir priklausomybės rizika

    Kita medalio pusė – vis didesnė priklausomybės rizika. Dalis sandorių sudaromi tiesiogiai, be konkurso, o tai, ekspertų teigimu, gali ilgainiui užrakinti pirkėją prie vieno tiekėjo: sistemų priežiūra, atnaujinimai ir papildomi moduliai dažnai būna įmanomi tik su pradiniu gamintoju.

    ES pirkimų logika konkurenciją laiko numatytąja taisykle net gynybos ir saugumo srityse, o išimtys leidžiamos tik siaurais atvejais, pavyzdžiui, kai egzistuoja aiškus techninis išskirtinumas arba būtinybė dėl nacionalinio saugumo. Vis dėlto praktikoje, didėjant skubai ir grėsmėms, šalys vis dažniau renkasi trumpesnį kelią.

    Politinis fonas nesustabdo sandorių

    Auganti priklausomybė ryškėja tuo metu, kai politiniai ES ir Izraelio santykiai dėl karų Gazos Ruože ir regione išlieka įtempti. Kritikai įspėja, kad deklaruojamas Europos suvereniteto stiprinimas gali virsti vienos priklausomybės pakeitimu kita, o tai mažintų ES valstybių manevro laisvę užsienio politikos klausimais.

    Izraelio atstovai pabrėžia, kad dvišalis bendradarbiavimas su ES šalimis išlieka intensyvus, net jei politiniame lygmenyje netrūksta nesutarimų.

    „Žiūrint į mūsų santykius su ES, taip, yra iššūkių. Tačiau dvišaliame lygmenyje su ES valstybėmis narėmis konstruktyvus, praktinis bendradarbiavimas yra intensyvus ir klestintis“, – sakė Izraelio ambasadorius ES Avi Nir-Feldklein.

    Kai kurios valstybės bando mažinti ilgalaikę riziką, derėdamosi dėl didesnės kontrolės: pavyzdžiui, siekia prieigos prie išeities kodo ar platesnių teisių techninei priežiūrai, kad galėtų savarankiškai modernizuoti sistemas. Vis dėlto bendra kryptis aiški: Europai bandant užlopyti spragas oro gynyboje ir kibernetinėje erdvėje, Izraelio sprendimai tampa vis svarbesne žemyno saugumo architektūros dalimi.

    Klausimas, kuris lieka atviras, – ar šis pragmatiškas pasirinkimas padės greičiau sustiprinti gynybą, ar ilgainiui sukurs naują strateginę priklausomybę, kurią vėliau bus sunku ir brangu mažinti.

  • Įmeskite tai į sultinį virimo pabaigoje: bus skaidrus ir auksinis, kaip pas šefą

    Skaidrus, auksinės spalvos sultinys daugeliui atrodo kaip sėkmės reikalas, tačiau dažniausiai viską lemia keli konkretūs žingsniai. Virtuvės praktikoje didžiausia klaida yra šaltą mėsą iš šaldytuvo dėti į verdantį vandenį, nes tuomet baltymai greitai sukreša ir sultinys tampa drumstas.

    Kad to išvengtumėte, mėsą verta atšildyti ir dėti į šaltą vandenį, o kaitrą didinti pamažu. Kai skystis pradeda kaisti, ant paviršiaus dažnai susidaro putos, kurias svarbu nuolat nugraibyti, nes jos taip pat didina drumstumą ir gali gadinti skonį.

    Dar vienas triukas, kurį naudoja dalis profesionalų, yra prieš verdant lengvai apskrudinti mėsą ir daržoves orkaitėje arba keptuvėje. Šis žingsnis sustiprina aromatą ir padeda išgauti sodresnę, auksinę spalvą, ypač jei naudojami morkos, svogūnas ir salierai.

    Jei sultinys vis tiek gavosi drumstas, jį galima skaidrinti paprastomis priemonėmis. Vienas švelniausių būdų yra į verdantį sultinį virimo pabaigoje įdėti pusę nedidelės bulvės ir pavirti apie 30 minučių, o tuomet bulvę išimti.

    Kitas metodas yra kiaušinio baltymas: į karštą, bet ne smarkiai verdantį sultinį įmaišomas lengvai suplaktas baltymas, kuris suriša smulkias daleles ir sukreša. Po to sultinį reikia perkošti per smulkų sietelį ar tankią marlę, kad rezultatas būtų maksimaliai skaidrus.

    Svarbiausia taisyklė, jei norite švaraus skonio ir skaidrumo, yra lėtas virimas: sultinys neturėtų smarkiai burbuliuoti, geriau, kad tik lengvai kunkuliuotų. Ilgesnis, ramus virimas ir kokybiški produktai paprastai duoda stabilesnį rezultatą nei bet kokie greitieji triukai.

  • Šis paprastas triukas su stiklainiu išgelbės česnaką: ilgiau nesudygs ir nesuminkštės

    Česnakas yra gyvas augalo svogūnas: kiekviena skiltelė kaupia atsargas naujam daigui. Laikui bėgant šiluma suaktyvina dygimą, o drėgmė silpnina sausą luobelę ir sudaro sąlygas pelėsiui. Todėl svarbiausia – sausa, tamsi ir gerai vėdinama vieta, toliau nuo garų ir kaitros.

    Dažna klaida – česnako laikymas šaldytuve. Namų šaldytuve temperatūra ir drėgmė nuolat kinta atidarant duris, o išėmus šaltą galvutę ant jos gali kondensuotis vanduo. Dėl to česnakas greičiau pradeda leisti daigus, o sudrėkusi luobelė tampa jautresnė pelijimui.

    Geriausiai česnakas laikosi vėsiai, bet ne drėgnai, ir su nuolatine oro apykaita. Namų sąlygomis siekite, kad galvutės būtų laikomos atokiau nuo viryklės, orkaitės, radiatorių, kriauklės ir vietų, kur dažnai kyla garai. Šviesa ir šiluma spartina dygimą, o drėgna aplinka greitina gedimą.

    Stiklainio būdas, kuris veikia

    Paprastas sprendimas – česnaką laikyti stiklainiuke, bet jo neužsandarinti. Į švarų stiklainį dėkite tik kietas, sveikas galvutes su sausa, popierine luobele, jų neskirstykite skiltelėmis ir nelupkite. Svarbu neprigrūsti – česnakui reikia oro.

    Vietoj dangtelio stiklainį uždenkite keliomis marlės arba plonos, laisvo pynimo medvilnės skiautės sluoksniais ir pritvirtinkite gumyte. Taip apsaugosite nuo drėgmės, bet išlaikysite oro cirkuliaciją. Stiklainį laikykite tamsioje, sausoje, kiek įmanoma vėsesnėje spintelėje.

    Ką daryti su nuluptomis skiltelėmis

    Nuluptos skiltelės netenka natūralios apsaugos, todėl greičiau išdžiūsta, sugeria kvapus ir lengviau užsiteršia. Tokį česnaką geriausia laikyti sandariame inde šaldytuve ir sunaudoti kuo greičiau. Jei atsiranda įtartinas kvapas ar gleivėtumas, jo vartoti nereikėtų.

    Susmulkintas ar sutrintas česnakas šviežumą praranda greičiausiai. Pažeidus ląsteles aktyvuojamos reakcijos, kurios sukuria aštrų aromatą, tačiau šie junginiai nėra stabilūs ir greitai suyra. Dėl to česnaką verta smulkinti tik prieš pat gaminimą.

    Dar keli dažni laikymo spąstai

    Česnako nelaikykite plastikinėje pakuotėje ar sandariame maišelyje, nes ten kaupiasi drėgmė ir trūksta oro. Kur kas geriau tinka pintas krepšelis, popierinis maišelis su angomis arba lininis ar medvilninis, orui pralaidus maišelis. Svarbiausia – kad galvutės neprakaituotų ir nebūtų suspaustos.

    Atsargas verta peržiūrėti bent kartą per savaitę: išimkite suminkštėjusias, sudrėkusias ar apnašomis pasidengusias galvutes. Žalias daigelis dar nereiškia, kad česnaką būtina išmesti: jei skiltelė kieta ir be pelėsio, daigą galima pašalinti, o likusią dalį panaudoti gaminant.

    Jei česnako turite daugiau ir jis pradeda senti, dalį galima užšaldyti. Šaldymui tinka nuluptos skiltelės ir susmulkintas česnakas, suformuotas porcijomis, tačiau po atitirpinimo tekstūra bus minkštesnė, todėl geriausiai tiks sriuboms, padažams ir troškiniams. Kitas sprendimas – džiovinimas: plonai supjaustytas česnakas išdžiovinamas iki traškumo ir laikomas sandariai, atokiau nuo šviesos ir garų.

  • „Anthropic“ perspėja: Kinijos ir Rusijos grupės jau bando ginkluoti DI per „Claude“ spragas

    JAV dirbtinio intelekto bendrovė „Anthropic“ paskelbė grėsmių žvalgybos ataskaitą, kurioje teigiama, kad su Kinija ir Rusija siejami veikėjai jau bando panaudoti jos DI asistentą „Claude“ pavojingoms užduotims. Pasak įmonės, tarp fiksuotų atvejų minimi kibernetiniai išpuoliai, įtakos operacijos ir bandymai kurti karinės paskirties sprendimus.

    „Anthropic“ nurodo, kad per pastaruosius mėnesius žmonės iš šalių, kuriose „Claude“ turėtų būti ribojamas, apeidinėjo kontrolę naudodami tarpininkus, fiktyvias ar pavogtas paskyras ir VPN. Tokie metodai, pasak bendrovės, leidžia paslėpti tikrąją prisijungimo vietą ir išvengti dalies saugiklių.

    Kaip apeinami ribojimai

    Bendrovė teigia, kad neteisėtą prieigą dažnai organizuoja tarpininkai, kurie pasiūlo „Claude“ paslaugas regionuose, kur oficialiai jos neteikiamos. Tokia schema ypač patraukli tiek nusikalstamoms grupuotėms, tiek su valstybinėmis struktūromis siejamiems veikėjams, ieškantiems greitesnių būdų automatizuoti darbą.

    „Anthropic“ pabrėžia, kad dalis piktnaudžiavimo buvo susijusi su plačiai prieinamomis „Claude“ versijomis, o ne su labiausiai ribojamais įmonės modeliais. Vis dėlto ataskaita akcentuoja, kad net komerciškai prieinami DI įrankiai jau yra pakankamai galingi, kad netinkamose rankose mažintų „įėjimo kainą“ sudėtingoms operacijoms.

    Kur DI kelia didžiausią riziką

    Ataskaitoje minimi atvejai, kai DI buvo pasitelkiamas automatizuoti kibernetines atakas, kurti kenkėjiško kodo fragmentus ar tobulinti žvalgybines procedūras. Saugumo ekspertai seniai perspėja, kad DI gali pagreitinti vadinamąsias „visą ciklą“ atakas, kai nuo taikinio žvalgybos iki įsilaužimo veiksmų pereinama gerokai greičiau.

    „Anthropic“ taip pat aprašo bandymus naudoti „Claude“ masinei stebėsenai ir propagandos sklaidai, įskaitant didelių socialinių tinklų duomenų kiekių analizę. Praktikoje tai gali reikšti efektyvesnį turinio filtravimą, auditorijų segmentavimą ir pranešimų pritaikymą konkrečioms grupėms.

    Ypatingo dėmesio sulaukė teiginiai apie galimus bandymus DI pasitelkti biologinės rizikos srityje, kai tyrėjai domėjosi pavojingais patogenais ar eksperimentais, galinčiais turėti dvejopą paskirtį. „Anthropic“ pabrėžia, kad ne visais atvejais galima vienareikšmiškai nustatyti, ar užklausos buvo teisėto mokslo dalis, tačiau nerimą kelia mėginimai slėpti tikslus ir apeiti geografinius ribojimus.

    Ką daro „Anthropic“ ir ko tikisi valdžios

    Bendrovė teigia, kad visus ataskaitoje aprašytus atvejus stengėsi nutraukti, o informaciją perdavė atsakingoms institucijoms ir pramonės partneriams. Taip pat buvo griežtinami apsaugos mechanizmai, apimantys paskyrų patikrą, piktnaudžiavimo aptikimą ir papildomus filtrus jautrioms temoms.

    „Mes nesiekiame dramatizuoti. Norime parodyti, kaip ši technologija gali būti piktnaudžiaujama jau šiandien“, – sakė „Anthropic“ grėsmių tyrimų vadovas Jacobas Kleinas.

    Šis pranešimas įsilieja į platesnį JAV ir Europos diskusijų kontekstą, kai DI modelių kūrėjai raginami daugiau investuoti į saugą ir skaidrumą. Reguliuotojai bei įstatymų leidėjai vis dažniau akcentuoja, kad vien savanoriškų priemonių gali nepakakti, jei tarpininkų rinka ir pavogtų paskyrų prekyba leidžia lengvai apeiti apribojimus.

  • „Coinbase“ vadovas: bitkoinas jau pasiekė šio ciklo dugną, o artimiausi 1–2 metai turėtų kilti

    „Coinbase“ vadovas: bitkoinas jau pasiekė šio ciklo dugną, o artimiausi 1–2 metai turėtų kilti

    „Coinbase“ vadovas Brianas Armstrongas sako, kad, jo vertinimu, bitkoino kaina šiame rinkos cikle jau buvo pasiekusi dugną. Pasak jo, artimiausi vieni ar dveji metai gali atnešti nuoseklesnį augimą, ypač artėjant kitam bitkoino halvingui.

    Interviu televizijai jis pabrėžė, kad tokia prognozė nėra garantija, o labiau asmeninis vertinimas, paremtas tuo, kaip rinka elgėsi ankstesniuose cikluose. Istoriškai halvingas dažnai tampa vienu iš veiksnių, kurie keičia rinkos lūkesčius dėl pasiūlos ir ilgalaikių kainos tendencijų.

    Ką reiškia halvingas?

    Halvingas yra iš anksto protokole numatytas įvykis, kai sumažinamas atlygis už naujų bitkoinų kasimą. Tai reiškia, kad į rinką patenka mažiau naujų monetų, o pasiūlos augimas sulėtėja, todėl padidėja jautrumas paklausos pokyčiams.

    Vis dėlto analitikai paprastai akcentuoja, kad vien halvingo nepakanka: kainai svarbūs ir palūkanų normų lūkesčiai, reguliavimas, rizikos apetitas pasaulio rinkose bei institucinių investuotojų elgsena. Dėl to trumpuoju laikotarpiu galimi ir staigūs svyravimai, net jei ilgesnė kryptis atrodo palankesnė.

    Rinkos atšokimas ir pardavėjų spaudimas

    Pastaruoju metu bitkoinas buvo atšokęs nuo vasaros žemumų, o dalis rodiklių rodo sumažėjusį pardavėjų spaudimą. Tokiose fazėse rinkoje dažnai daugėja bandymų testuoti pasipriešinimo lygius, tačiau sėkmė priklauso nuo to, ar atsiranda pakankamai naujos paklausos.

    Armstrongo komentarai nuskambėjo tuo metu, kai kriptoturto rinka ieško naujos krypties, o investuotojai vertina tiek makroekonomines rizikas, tiek kripto sektoriaus naujienas. Tokios viešos vadovų prognozės paprastai veikia labiau kaip nuotaikų indikatorius, o ne kaip tikslus kainos scenarijus.

    „Coinbase“ akcentuoja ir kitus augimo variklius

    „Coinbase“ vadovas taip pat išskyrė augimą už bitkoino ribų, pirmiausia mokėjimų stabiliosiomis monetomis plėtrą. Jis teigė, kad stabiliosiomis monetomis paremti mokėjimai „Base“ tinkle per metus išaugo kelis kartus, o tai rodo didėjantį praktinį kriptovaliutų naudojimą.

    Be to, Armstrongas išskyrė sritis, į kurias bendrovė planuoja sutelkti dėmesį artimiausiais metais: mokėjimus, turto tokenizavimą, prognozių rinkas ir agentinę finansų infrastruktūrą, kurioje didesnį vaidmenį gali atlikti DI. Šios kryptys, pasak jo, turėtų formuoti „Coinbase“ prioritetus iki 2027 metų.

  • „Nasdaq“ investuoja 100 mln. eurų į „Kraken“ savininkę: ką tai keičia tokenizuotų akcijų rinkoje

    „Nasdaq“ investuoja 100 mln. eurų į „Kraken“ savininkę: ką tai keičia tokenizuotų akcijų rinkoje

    „Nasdaq“ pranešė, kad jos rizikos kapitalo padalinys „Nasdaq Ventures“ sutiko investuoti apie 100 mln. eurų į „Payward“, valdančią kriptovaliutų biržą „Kraken“. Sandoris siejamas su bendrovių planu plėsti technologinį bendradarbiavimą, orientuotą į tokenizuotas akcijas ir prekybos infrastruktūrą.

    Pasak bendrovės, „Payward“ diegs „Nasdaq“ rinkos stebėsenos ir priežiūros sprendimus visame savo prekybos vietų portfelyje. Tai apimtų ne tik kriptovaliutas, bet ir akcijas, tokenizuotas akcijas, ateities sandorius bei pasirinkimo sandorius.

    Žiniasklaida, remdamasi su situacija susipažinusiais šaltiniais, skelbia, kad investicija „Payward“ vertę nustato ties maždaug 19,3 mlrd. eurų riba. Tokia vertė rodo, jog tradicinės rinkos infrastruktūros žaidėjai vis aktyviau ieško būdų dalyvauti skaitmeninio turto ir reguliuojamų vertybinių popierių sandūroje.

    Įmonės taip pat tęsia „Nasdaq Equity Tokens“ projektą, kurio starto tikimasi 2027 metų antrąjį ketvirtį. Ši kryptis numato, kad dalis akcijų ar su jomis susietų teisių galėtų būti tvarkoma skaitmeniniuose registruose, kartu išlaikant investuotojams svarbias akcininkų teises.

    „Daugiau nei 1,8 trilijono eurų vertės akcijų sandorių kasdien pereina per JAV atsiskaitymo sistemą. Atsiskaitymas grandinėje panaikina laukimą“, – sakė „Payward“ bendrai vadovaujantis Arjunas Sethi.

    „Nasdaq“ pabrėžia, kad partnerystės plėtra atspindi siekį kurti infrastruktūrą, kuri leistų greičiau judėti kapitalui, bet kartu išsaugotų pasitikėjimą ir skaidrumą. Praktikoje tai reiškia didesnį dėmesį priežiūros įrankiams, atitikties procedūroms ir aiškiam reguliaciniam rėmui, be kurio tokenizuotų akcijų produktai sunkiai pasiektų masinį naudojimą.

    „Nasdaq“ ir „Payward“ bendradarbiavimą pradėjo 2026 metais, kai paskelbė apie planus sujungti reguliuojamas rinkas su blokų grandinių tinklais per vadinamąsias akcijų transformacijos jungtis. Tuomet taip pat buvo nurodyta, kad „Nasdaq“ kuriami akcijų tokenų sprendimai ir su paskirstytojo registro technologija susijusios paslaugos turėtų tapti veikiančios 2027 metų pirmoje pusėje.