CP v2

Blog

  • Rugsėjis – paskutinis šansas: kaip persodinti spygliuočius ir visžalius, kad neperšaltų

    Kodėl svarbus laikas

    Spygliuočiai ir kiti visžaliai augalai, tokie kaip tujos, eglės, pušys, kadagiai, buksmedžiai ar rododendrai, per žiemą neišsijungia iš gyvenimo ritmo. Net šalčiu metu jie garina vandenį per spyglius ar lapus, todėl po persodinimo turi spėti atkurti pažeistas šaknis.

    Jei augalą persodinsite per vėlai, šaknys nespės įsišaknyti, o įšalus dirvai vandens pasisavinimas praktiškai sustos. Tuomet saulė, vėjas ir šaltas oras gali sukelti vadinamąją žiemos sausros žalą, kai augalas džiūsta, nors aplink sniegas.

    Kada persodinti, kad prigytų

    Daugumą spygliuočių ir visžalių krūmų saugiausia persodinti vasaros pabaigoje ir ankstyvą rudenį, kai dirva dar šilta, o oro temperatūra jau nebekaitina. Praktikoje tai dažniausiai reiškia laikotarpį nuo rugpjūčio pabaigos iki rugsėjo pabaigos, kad liktų bent 4–6 savaitės iki pirmųjų rimtesnių šalnų.

    Spalį rizika gerokai išauga: vėsesnėje dirvoje šaknų regeneracija lėtėja, o augalas patenka į stresą tada, kai jam reikia ruoštis žiemai. Išimtis taikoma konteineriuose augintiems augalams su nepažeista šaknų gniužule, tačiau ir juos verta sodinti tik tol, kol dirva neįšalusi.

    Kaip persodinti teisingai

    Vienas svarbiausių žingsnių – gerai palaistyti augalą dieną prieš persodinimą, kad žemė laikytųsi prie šaknų ir mažiau byrėtų. Kasant stenkitės išsaugoti kuo didesnį šaknų gniužulą, o pažeistas, nutrintas ar suplėšytas šaknis tvarkingai patrumpinkite aštriomis, švariomis žirklėmis.

    Naujoje vietoje duobę verta kasti bent du kartus platesnę nei šaknų gniužulas, kad šaknys lengviau skverbtųsi į purenesnį dirvožemį. Sodinkite tokiame pačiame gylyje, kaip augalas augo prieš tai, o pasodinus žemę aplink stiebą švelniai, bet tvirtai sutankinkite, kad neliktų oro ertmių.

    Priežiūra po persodinimo

    Iškart po pasodinimo suformuokite aplink kamieną negilią laistymo įdubą ir gausiai palaistykite, kad vanduo pasiektų šaknų zoną. Vėliau labai svarbu palaikyti tolygią drėgmę rudenį, nes net trumpalaikis perdžiūvimas po persodinimo gali stipriai susilpninti augalą.

    Dirvos paviršių verta mulčiuoti 5–8 centimetrų žievės ar kitos tinkamos organinės medžiagos sluoksniu: tai mažina drėgmės garavimą ir saugo šaknis nuo staigių temperatūros svyravimų. Persodintus visžalius augalus patartina palaistyti ir vėlyvą rudenį, o atodrėkio metu žiemą, jei dirva atitirpsta.

    Jei augalas stovi atviroje, vėjuotoje vietoje, papildomai padeda apsauga nuo žiemos vėjų ir saulės, nes būtent jos dažniausiai sustiprina išdžiūvimo efektą. Tinkamai parinktas laikas ir drėgmės kontrolė dažniausiai lemia, ar spygliuočiai sėkmingai peržiemos po persodinimo.

  • Bulvės rugsėjį? Airiškas triukas žada itin ankstyvą derlių – bet yra viena rizika

    Bulves įprasta sodinti pavasarį, tačiau švelnesnio klimato šalyse paplitusi vadinamoji airiška praktika: pasirinktų, ankstyvų veislių gumbai į dirvą keliauja rugsėjo antroje pusėje. Idėja paprasta: po vasaros dirva dar būna šilta, o rudeninė drėgmė padeda gumbams įsišaknyti iki pirmųjų šalnų.

    Toks startas pavasarį suteikia pranašumą, nes augalas nepraranda laiko šaknų formavimui ir greičiau leidžia ūglius. Dėl to jaunų bulvių derlius gali pasirodyti keliomis savaitėmis anksčiau nei sodinant tradiciškai pavasarį, ypač jei pavasaris vėsus ir dirva ilgai neįšyla.

    Airiškos praktikos esmė

    Sėkmę dažniausiai lemia vieta ir dirvos savybės. Rekomenduojama rinktis saulėtą, nuo šiaurinių vėjų apsaugotą plotą, o dirvai svarbiausia būti laidžiai vandeniui, nes užmirkusios, sunkios molingos žemės žiemą gali paskatinti gumbų puvimą.

    Prieš sodinimą dirvą verta praturtinti subrendusiu kompostu ir gerai supurenti, kad drėgmė pasiskirstytų tolygiai. Rudenį bulvės dažnai sodinamos kiek giliau nei pavasarį, kad gumbai būtų geriau apsaugoti nuo temperatūros svyravimų.

    Kodėl mulčas čia būtinas?

    Šios praktikos šerdis yra storas organinio mulčo sluoksnis, kuris veikia kaip izoliacija. Šiaudai, sausi sveiki lapai ar kitos organinės medžiagos padeda stabilizuoti dirvos temperatūrą ir mažina gilaus įšalo riziką, kartu išlaikydamos drėgmę.

    Vis dėlto būtent čia slypi ir pagrindinė rizika: per šlapias ruduo, netinkama dirva ar per plonas mulčas gali lemti, kad dalis gumbų supus arba bus pažeisti šalčio. Todėl šis metodas patikimesnis vietovėse, kur žiemos ne itin atšiaurios, o dirvos greitai nepermirko.

    Kokias veisles rinktis?

    Rudeniniam sodinimui paprastai renkamasi labai ankstyvos ir ankstyvos veislės, kurios greitai startuoja ir trumpiau vegetuoja. Svarbu sodinti tik sveikus, tvirtus gumbus be pelėsio, puvinio požymių ar mechaninių pažeidimų, nes pažeistos bulvės žiemą prastai laikosi dirvoje.

    Pavasarį, kai didieji šalčiai atsitraukia, viršutinį mulčo sluoksnį galima šiek tiek praskleisti, kad saulė greičiau sušildytų dirvą ir paskatintų dygimą. Jei prognozuojamos stipresnės šalnos, jauniems ūgliams laikinai praverčia papildoma apsauga.

  • Rudeniui – augalų chameleonas: mėlyni žiedai ir ugniniai lapai iki pat šalnų

    Ceratostigma plumbaginoides, lietuviškai dažnai vadinamas plumbagu arba keratostigma, yra žema, šliaužianti dirvą dengianti daugiametė gėlė, kilusi iš Kinijos. Antroje vasaros pusėje ji suformuoja tankius 20–30 centimetrų aukščio kilimus, o nuo rugpjūčio iki pirmųjų stipresnių šalnų pasipuošia ryškiai mėlynais žiedais.

    Didžiausias šio augalo efektas atsiskleidžia rudenį, kai atvėsus naktims lapai iš žalios spalvos pereina į purpurinius, varinius ir raudonus atspalvius. Kontrastas tarp kobalto mėlynumo žiedų ir ugninių lapų sukuria įspūdingą vaizdą gėlyne, ypač saulėtose vietose.

    Kur geriausia sodinti?

    Šiam augalui labiausiai tinka šilta, saulėta vieta, nes tuomet ir žydėjimas, ir lapų nusidažymas būna ryškiausi. Jis gali augti ir lengvame pusšešėlyje, tačiau žiedų paprastai būna mažiau, o rudeninės spalvos ne tokios sodrios.

    Dirvai keliami reikalavimai gana aiškūs: ji turi būti laidi vandeniui, nuo vidutiniškai sausos iki šiek tiek drėgnos, geriausia neutrali arba silpnai šarminė. Svarbiausia vengti sunkios molingos žemės ir vietų, kur žiemą užsistovi vanduo, nes tuomet gali pradėti pūti šakniastiebiai.

    Kaip panaudoti sode?

    Dėl šliaužiančio augimo ir greito plėtimosi požeminiais ūgliais keratostigma ypač tinka kaip dirvos dangos augalas. Juo patogu užpildyti tarpus tarp krūmų, sutvirtinti šlaitelius, apsodinti akmenų sodus ar takelių pakraščius, kur norisi „minkšto“ kilimo.

    Rudenį jis gerai dera su dekoratyvinėmis žolėmis ir vėlyvomis daugiametėmis gėlėmis, nes išryškina jų formas ir spalvas. Taip pat jis tinka auginti vazonuose terasose ar balkonuose, ypač kai norisi ilgai išlaikančios spalvą kompozicijos iki šalnų.

    Priežiūra ir paruošimas žiemai

    Nors augalas laikomas gana atspariu, vėsesniuose regionuose jauni kerai gali būti jautresni stipriems šalčiams, ypač jei žiema permaininga. Vėlyvą rudenį, kai antžeminė dalis nudžiūsta, verta pridengti kerą sausa lapija, kompostu ar spygliuočių šakelėmis.

    Pavasarį keratostigma atželia palyginti vėlai, neretai tik gegužę, todėl ankstyvų tvarkymosi darbų metu svarbu nepažeisti augimo vietos. Nupjovus pernykščius sudžiūvusius stiebus prie pat žemės, augalas skatinamas leisti tankius, šviežius ūglius ir greičiau suformuoti vientisą kilimą.

    Ieškantiems ilgo sezoniškumo ir ryškaus rudens akcento tai viena patikimiausių dirvą dengiančių daugiamečių gėlių. Mėlyni žiedai ir raudonuojantys lapai leidžia sukurti įspūdingą vaizdą tada, kai daugelis augalų jau praranda dekoratyvumą.

  • Serbija ir Uzbekistanas jungia jėgas atsinaujinančiai energetikai: ką apims naujas memorandumas

    CEENERGYNEWSCEENERGYNEWSPRO
    CEENERGYNEWSCEENERGYNEWSPRO

    Search

    CEENERGYNEWSCEENERGYNEWS
    CEENERGYNEWSCEENERGYNEWS
    HomeRenewablesSerbia and Uzbekistan to cooperate on renewables

    Serbia and Uzbekistan to cooperate on renewables

    Emese Fabian

    By Emese Fabian

    Serbia Uzbekistan

    Serbia and Uzbekistan signed a Memorandum of Understanding on cooperation in renewable energy and green technologies.

    It covers research, development and innovation, joint research and pilot projects, investments, feasibility studies and industrial cooperation, as well as the exchange of experts and technical staff.

    The plans also include the development of renewable energy sources and the exchange of experience on regulation and public policies related to renewable energy and green technologies.

    As part of the institutional cooperation, the two sides may also establish a Joint Working Group on Renewable Energy and Green Technologies.

    Previous article

    Green Genius to invest 450 million euros in solar PV capacity in Romania
    Next article

    How could Ukraine’s underused gas storage capacity enhance supply security in Europe?
    CEENERGYNEWSCEENERGYNEWS

  • Azerbaidžanas derasi su „ROX Group“ dėl 200 MW vėjo parko: aptaria vietą, tinklą ir plėtrą

    Azerbaidžanas pradėjo derybas su Vietnamo atsinaujinančios energetikos bendrove „ROX Energy Global“ dėl 200 MW galios vėjo elektrinių parko vystymo šalyje. Apie projektą aptarta energetikos ministro Parvizo Shahbazovo susitikime su „ROX Energy Global“ vadovu Pham Minh Tuanu.

    Pokalbių centre buvo galimos projekto vietos, planuojama galimybių studija bei vėjo matavimai, nuo kurių priklauso technologiniai sprendimai ir galutinė investicijų struktūra. Tokie matavimai paprastai trunka ne vieną mėnesį, o jų duomenys lemia prognozuojamą gamybą ir prijungimo prie tinklo poreikius.

    Šalys taip pat svarstė galimą saulės elektrinių projektą Nachičevanėje, siejant jį su regiono žaliosios energijos zonos koncepcija ir planuojamu atsinaujinančios energijos eksportu. Aptartos potencialios vietos, prijungimo prie elektros tinklo sprendiniai ir tai, kaip pagaminta elektra galėtų būti panaudojama vietoje.

    Nachičevanė yra Azerbaidžano eksklavas, todėl energetikos infrastruktūra čia ypač jautri jungčių klausimui. Derybose paliestos pastangos stiprinti regiono ryšį su pagrindiniu Azerbaidžano elektros tinklu ir planai kurti elektros jungtį tarp Nachičevanės ir Turkijos, kuri atvertų papildomas galimybes eksportui.

    Šis dialogas tęsia ankstesnį bendradarbiavimą: 2025 metais Azerbaidžanas ir „ROX Group“ buvo pasirašę susitarimo memorandumą dėl atsinaujinančios energetikos projektų. Tokie memorandumai paprastai apibrėžia ketinimus ir darbo kryptis, o konkretūs sprendimai priimami po techninio bei finansinio vertinimo.

    Azerbaidžanas pastaraisiais metais aktyviau deklaruoja siekį didinti atsinaujinančios energijos dalį ir plėtoti eksporto maršrutus, ypač per regionines jungtis. 200 MW vėjo parkas būtų reikšmingas žingsnis ne tik vietos gamybos diversifikacijai, bet ir platesnei integracijai į kaimyninių rinkų elektros srautus.

  • Lenkija ruošia centralizuoto šildymo pertvarką iki 2040-ųjų: 46–54 mlrd. eurų ir 52,2 proc. atsinaujinančių

    Kada bus patvirtinta strategija?

    Lenkija tikisi, kad nacionalinė Centralizuoto šildymo transformacijos strategija bus patvirtinta 2026 ir 2027 metų sandūroje. Tai Ekonomikos forume Karpace patvirtino energetikos viceministras Konradas Wojnarowskis.

    Dokumentas turėtų tapti pagrindiniu kelrodžiu, kaip iki 2040 metų modernizuoti vieną didžiausių Europos Sąjungoje centralizuoto šilumos tiekimo sektorių. Strategija numato pereiti prie mažai taršių ir nulinės taršos šilumos šaltinių, mažinant priklausomybę nuo anglies.

    Pagrindiniai tikslai iki 2040 metų

    Strategijos projekte numatyta, kad atsinaujinančių energijos išteklių dalis centralizuoto šildymo tinkluose iki 2040 metų pasiektų 52,2 proc. Taip pat planuojama išplėsti šilumos kaupimo sprendimus, numatant 576 megavatvalandžių šilumos kaupimo pajėgumų tikslą.

    Šie rodikliai svarbūs ne tik klimato politikai, bet ir sistemos patikimumui, nes šilumos kaupimas leidžia lanksčiau integruoti nepastovius atsinaujinančius šaltinius. Praktikoje tai reikštų spartesnį perėjimą prie biokuro, šilumos siurblių, geotermijos, atliekų šilumos panaudojimo ir kitų sprendimų, priklausomai nuo regiono.

    Kiek tai kainuos ir iš kur bus lėšų?

    Skaičiuojama, kad visos pertvarkos kapitalo poreikis gali siekti nuo 46 iki 54 mlrd. eurų. Toks intervalas atspindi skirtingus technologinius scenarijus, kuro kainų prielaidas ir tinklų modernizavimo apimtis.

    Finansavimui Lenkija jau numato instrumentus, tarp jų apie 696 mln. eurų dydžio priemonę, kurią administruoja Nacionalinis aplinkos apsaugos ir vandens ūkio fondas. Ministerija taip pat vertina papildomas priemones, kurias iš dalies galėtų remti pajamos iš apyvartinių taršos leidimų pardavimo.

    „Konsultacijos vyksta sklandžiai. Gavome daug pastabų iš rinkos dalyvių ir institucijų, tačiau tikimės laikytis grafiko ir patvirtinimo metų sandūroje“, – sakė energetikos viceministras Konradas Wojnarowskis.

    Lenkija pabrėžia, kad transformacijos tempą lemia šalies sektoriaus struktūra: centralizuoto šildymo sistema yra itin išplėtota, o šilumos gamyboje istoriškai dominuoja anglis. Dėl to Varšuva Europos Sąjungos diskusijose siekia sprendimų, kurie amortizuotų poveikį vartotojams ir įmonėms, įskaitant mechanizmus, susijusius su ES apyvartinių taršos leidimų sistema.

  • Ukrainos dujų saugyklos stovi tuščios: kaip 31 mlrd. kub. m galėtų sustiprinti Europos saugumą

    Tarptautinė energetikos agentūra (TEA) naujoje analizėje apie dujų atsargų mechanizmus pabrėžia, kad požeminės dujų saugyklos išlieka vienu svarbiausių sistemos lankstumo įrankių. Jos leidžia sukaupti dujas vasarą ir jas išleisti žiemą, kai paklausa šokteli, taip mažinant kainų svyravimus ir tiekimo sutrikimų riziką.

    Europos Sąjungoje saugyklos dažniausiai užpildomos beveik iki maksimumo dar prieš šildymo sezoną, todėl „laisvos vietos“ rinkai būna nedaug. Tuo metu Ukraina, turinti vieną didžiausių požeminio saugojimo sistemų Europoje, pastaraisiais metais ją naudojo gerokai mažiau, nei leidžia techninės galimybės.

    Didelė talpa, mažas panaudojimas

    TEA duomenimis, Ukrainos požeminių dujų saugyklų darbinė talpa siekia apie 31 mlrd. kubinių metrų, todėl ji ilgą laiką buvo tarp pasaulio lyderių pagal šį rodiklį. Ši infrastruktūra susiformavo dar sovietmečiu, kai šalies vidaus vartojimas buvo didesnis, o Ukraina atliko svarbų rusiškų dujų tranzito į Europos Sąjungą koridoriaus vaidmenį.

    Pasikeitus srautams ir sumažėjus poreikiui, 2022–2025 metais Ukrainos saugyklų maksimalus užpildymas vidutiniškai siekė apie 32 proc. Tai reiškia, kad kasmet vidutiniškai likdavo apie 21 mlrd. kubinių metrų nepanaudotos darbinės talpos, kuri teoriškai galėtų tapti papildomu rezervu regionui.

    Didžioji dalis pajėgumų yra šalies vakaruose, arčiau Europos Sąjungos sienos, kur infrastruktūrą paprasčiau integruoti į regioninę prekybą. Kita dalis pajėgumų yra arčiau rytinių įėjimo taškų, o dalis objektų atsidūrė didesnės karinės rizikos zonoje, kas tiesiogiai veikia komercinius sprendimus.

    Reformos atvėrė duris, bet karas jas prilaikė

    Ukraina dar 2020 metais pradėjo reguliavimo pakeitimus, derindama dalį taisyklių su Europos Sąjungos praktika ir mažindama kaštus užsienio rinkos dalyviams. Buvo koreguoti transportavimo tarifai, o laikinai saugomoms dujoms pritaikyta muitų lengvata, kuri supaprastino sandėliavimą Europos prekybininkams.

    Šie sprendimai leido Ukrainos saugyklas naudoti kaip perteklinės pasiūlos „buferį“: 2020 metais, kai Europos saugyklos sparčiai pildėsi, dalis atsargų buvo perkelta į Ukrainą. Pagal galiojančias taisykles dujas galima laikyti muitų lengvatos režimu iki trejų metų, todėl tai teoriškai tinka ir kelių metų atsargų kaupimui, kai kainos palankios.

    Vis dėlto nuo plataus masto karo pradžios pagrindiniu stabdžiu tapo saugumo rizika: infrastruktūros apgadinimo grėsmė ir neapibrėžtumas dėl atskirų objektų kontrolės sumažino rinkos dalyvių norą laikyti dujas Ukrainoje. TEA nurodo, kad užsienio valdomos atsargos 2023 metais buvo pasiekusios mažiau nei 3 mlrd. kubinių metrų, o 2024 ir 2025 metais jos praktiškai išnyko.

    Idėja Europai: bendra strateginė atsarga

    2025 metų spalį Ukrainos valstybinė naftos ir dujų grupė Naftogaz viešai siūlė dalį nepanaudojamos požeminių saugyklų talpos skirti visos Europos strateginei gamtinių dujų atsargai. Tokia schema teoriškai galėtų sustiprinti tiekimo saugumą, ypač Centrinėje ir Rytų Europoje, kai rinkoje pritrūksta lankstumo arba kyla rizika tiekimo maršrutams.

    TEA vertinimu, vien techninės talpos neužtenka: reikėtų aiškios valdymo struktūros, apibrėžtų nuosavybės teisių, prieigos taisyklių ir sąlygų, kada atsargos būtų atlaisvinamos rinkai. Taip pat būtinas viešojo sektoriaus vaidmuo finansuojant dujų pirkimą ir kuriant rizikos pasidalijimo mechanizmus, nes vien komerciniais motyvais tokio masto „draudimas“ dažnai neatsiperka.

    Kitas kritinis aspektas yra fizinė logistika: bendras rezervas Ukrainoje būtų naudingiausias, jei tarpvalstybiniai pajėgumai, tarifai ir regioninė prekyba leistų dujas greitai nukreipti ten, kur jų labiausiai reikia. Platesnis poveikis, pavyzdžiui, netiesioginė nauda suskystintų gamtinių dujų importuotojams Azijoje per pasaulinę kainodarą, priklausytų nuo to, kaip efektyviai veiktų apsikeitimai ir prekybos grandinės Europoje.

    Trumpuoju laikotarpiu karas riboja tokio modelio realumą, tačiau po konflikto Ukrainos saugyklos galėtų tapti svarbia regioninės dujų saugumo architektūros dalimi. Tam reikėtų tvirtų institucinių sprendimų, politinių garantijų ir aiškaus mechanizmo, kuris leistų suderinti rinkos logiką su strateginio saugumo poreikiais.

  • NASA aptiko keistas skylutes Marse: mokslininkai pripažįsta – kol kas neturi atsakymo

    NASA aptiko keistas skylutes Marse: mokslininkai pripažįsta – kol kas neturi atsakymo

    NASA marsaeigis „Curiosity“ Gėlo kraterio regione aptiko neįprastą reiškinį – mažas, negilias skylutes uolienoje ir grunte, kurių kilmė kol kas nėra aiški. Aparatas jau daugiau nei dešimtmetį tyrinėja Marso paviršių, tačiau tokio tipo įdubos, pasak misijos komandos, išsiskiria forma ir kontekstu.

    NASA duomenimis, skylutės pastebėtos „Curiosity“ kylant per Valle Grande – platų slėnį, kertantį sulfatais turtingus Šarpo kalno sluoksnius. Vienos iš nufotografuotų įdubų skersmuo siekia apie 1 centimetrą, o jų paviršius atrodo neįprastai platus ir lėkštas.

    Kas įprastai suformuoja įdubas?

    Marse duobučių ir skylėtų paviršių pasitaiko dažnai, ypač teritorijose, kurias veikė meteoritų smūgiai ir ilga erozijos istorija. Geologijoje įprastas paaiškinimas mažoms ertmėms – kai minkštesnė uoliena eroduojasi, o kietesni į ją įaugę akmenukai ar mineralų gumbeliai iš pradžių laikosi, vėliau iškrenta ir palieka tuštumas.

    Šį kartą, kaip pabrėžia „Curiosity“ komanda, šalia įdubų nėra akivaizdžių akmenukų ar gumbelių, kurie galėjo būti jų pirmtakai. Dėl to tyrėjai neatmeta, kad skylutes galėjo suformuoti kitoks ir dar menkai suprastas procesas, susijęs su uolienos sudėtimi ar irimu.

    Kaip tai tiriama iš arti?

    Norėdami tiksliau įvertinti formą ir gylį, mokslininkai pasitelkė marsaeigio MAHLI artimo plano kamerą, o platesniam kontekstui – „Mastcam“ vaizdus. Stereoskopinės nuotraukos leidžia sudaryti trimatį paviršiaus modelį, iš kurio galima tiksliau išmatuoti įdubų geometriją ir ieškoti užuominų apie jų susidarymą.

    „Curiosity“ šiuo metu važiuoja palyginti nauju maršrutu, todėl kiekvienas netikėtas radinys tampa svarbus. Anksčiau marsaeigis tyrinėjo vadinamąsias „boxwork“ formacijas – mineralizuotų keterų tinklą, kuris, manoma, susiformavo senovėje tekėjus požeminiam vandeniui.

    Kodėl svarbūs Šarpo kalno sluoksniai?

    Kylant aukščiau Šarpo kalnu, „Curiosity“ pasiekia sluoksnius, kuriuose gausu sulfatų mineralų. Tokie dariniai Žemėje dažnai siejami su vandens garavimu ir chemijos pokyčiais, todėl jie gali išsaugoti užrašą apie laikotarpius, kai Marso aplinka kito iš drėgnesnės į vis sausesnę.

    NASA skelbia, kad marsaeigis neseniai pasiekė svarbų etapą – pakilo 1 000 metrų aukščio skirtumą nuo ankstesnių pozicijų kraterio dugno atžvilgiu. Tai reikšminga, nes kylant keičiasi uolienų tekstūra, atsparumas erozijai ir cheminė sudėtis, o šie pokyčiai padeda atkurti planetos geologinę istoriją.

    „Kol kas matome neįprastas, plačias ir negilias įdubas, kurioms neatsiranda paprasto paaiškinimo“, – teigiama NASA „Curiosity“ misijos komentaruose. Mokslininkai tikisi, kad papildomi vaizdai ir cheminės sudėties matavimai leis susiaurinti hipotezes, tačiau aiškus atsakymas gali pareikalauti laiko.

  • Italija žada artėti prie 1 proc. augimo: kodėl 2027 biudžete pinigų vis tiek gali pritrūkti

    Italija žada artėti prie 1 proc. augimo: kodėl 2027 biudžete pinigų vis tiek gali pritrūkti

    Augimas gali viršyti planą

    Italijos ekonomika 2026 metais gali augti sparčiau, nei numatyta oficialiuose valdžios planavimo dokumentuose, ir priartėti prie 1 proc. bendrojo vidaus produkto augimo. Tokią kryptį, kalbėdamas Teha Cernobbio forume, įvardijo ekonomikos ministras Giancarlo Giorgetti.

    Pasak jo, kol kas matomas apie 0,8 proc. tempas, o palankiai besiklostant rodikliams augimas galėtų priartėti prie 1 proc. Tai dar nėra nauja oficiali prognozė, tačiau signalas svarbus, nes sutampa su 2027 metų biudžeto rengimo pradžia.

    Didėja pajamos, bet laisvės mažai

    Ministerijos duomenys rodo ir kitą palankią tendenciją: 2026 metų sausio–liepos mėnesiais Italijos biudžeto mokesčių pajamos siekė 346,1 mlrd. eurų. Tai yra 9,4 mlrd. eurų daugiau nei tuo pačiu 2025 metų laikotarpiu, arba 2,8 proc. augimas.

    Tiesioginiai mokesčiai sudarė 200,7 mlrd. eurų ir augo 3,2 proc., o netiesioginiai siekė 145,5 mlrd. eurų ir didėjo 2,2 proc. Gyventojų pajamų mokesčio įplaukos pakilo iki 138,5 mlrd. eurų, pridėtinės vertės mokesčio – iki 100,3 mlrd. eurų.

    Tuo pačiu laikotarpiu akcizai energijos produktams mažėjo iki 12,7 mlrd. eurų, tai yra 8,5 proc. kritimas. Tai siejama su laikinais sprendimais amortizuoti energijos kainų šuolių poveikį, dėl kurių dalis pajamų trumpuoju laikotarpiu nepasiekia biudžeto.

    Kodėl Italija atsilieka ES?

    LUISS universiteto profesorius ekonomistas Pietro Reichlin pabrėžia, kad beveik 1 proc. augimas yra realistiškas, tačiau dar nereiškia lūžio. Jo vertinimu, bendras euro zonos atsigavimas juntamas plačiau, o Italija pagal tempą vis dar išlieka tarp ES autsaiderių.

    Ekonomistas kaip ilgalaikę problemą įvardija žemą produktyvumą, kuris, anot jo, Italiją stabdo nuo praėjusio amžiaus pabaigos. Net jei darbo rinka demonstruoja atsparumą, daugiau dirbančių žmonių savaime negarantuoja didesnės pridėtinės vertės, atlyginimų augimo ir spartesnio gerovės kilimo.

    Reichlin taip pat atkreipia dėmesį į demografiją: visuomenės senėjimas ir mažėjantis gimstamumas didina spaudimą pensijų sistemai ir sveikatos apsaugai. Dėl to viešosios išlaidos natūraliai auga net ir tuo atveju, kai ekonomika demonstruoja teigiamą dinamiką.

    Ką tai reikš 2027 metų biudžetui?

    Nors didesnės mokesčių pajamos kuria optimistišką foną, jos automatiškai netampa laisvais pinigais naujoms išlaidoms. Biudžeto planavime svarbiausia atskirti, kuri pajamų dalis yra struktūrinė ir tvari, o kuri priklauso nuo laikino ciklo, infliacijos ar vienkartinių veiksnių.

    Reichlin įspėja, kad 2027 metų biudžetas greičiausiai bus itin atsargus, nes fiskalinė erdvė išlieka ribota. Net ir gerėjant pajamoms, teks balansuoti tarp deficito kontrolės, infliacijos poveikio suvaldymo ir augančių socialinių įsipareigojimų.

    Jis teigia, kad mokesčių naštos mažinimas darbui ir verslui galėtų duoti teigiamą impulsą, tačiau tuomet būtina aiškiai nurodyti, kuo bus kompensuotas pajamų netekimas. Be sprendimų produktyvumui ir demografiniam spaudimui, didesnis augimas gali likti per silpnas platesniems pokyčiams finansuoti.

  • Belgrade pasirašė 20 susitarimų: Serbia ir Uzbekistanas kuria strateginę partnerystę

    Belgrade pasirašė 20 susitarimų: Serbia ir Uzbekistanas kuria strateginę partnerystę

    Serbija ir Uzbekistanas Belgrade pasirašė strateginės partnerystės deklaraciją ir sutiko plėsti bendradarbiavimą prekybos, transporto, energetikos, skaitmeninimo bei darbo jėgos judumo srityse. Tai buvo pirmasis Uzbekistano prezidento Šavkato Mirzijojevo oficialus vizitas Serbijoje, per kurį sutarta dėl 20 dvišalių dokumentų.

    Deryboms toną davė abiejų šalių vadovų susitikimas ir verslo forumas, sutraukęs daugiau kaip 200 valdžios bei verslo atstovų. Po jo pasirašyti papildomi komerciniai susitarimai, kurie, pasak Serbijos pusės, turėtų pagreitinti konkrečių projektų startą.

    „Serbija ir Uzbekistanas yra dvi šalys, kurias skiria tūkstančiai kilometrų, tačiau mus sieja pagarba ir tarpusavio pasitikėjimas. Šiandien atveriame naują bendros istorijos puslapį“, – sakė Serbijos prezidentas Aleksandaras Vučičius.

    „Šiandien priėmėme istorinį sprendimą įtvirtinti strateginę partnerystę tarp Serbijos ir Uzbekistano. Tai dar kartą patvirtina, kad šis vizitas yra istorinis“, – sakė Uzbekistano prezidentas Šavkatas Mirzijojevas.

    Prekyba, investicijos ir laisvosios prekybos planai

    Serbijos prekybos rūmų duomenimis, dvišalė prekyba pernai pasiekė rekordą ir siekė apie 39 milijonus eurų, tai yra maždaug 25 proc. daugiau nei 2024 metais. Serbija skelbia, kad žemės ūkio ir maisto produktų eksportas į Uzbekistaną 2026 metų pirmus septynis mėnesius augo daugiau kaip per pusę.

    Šalys pranešė pradedančios pasirengimą deryboms dėl dvišalės laisvosios prekybos sutarties, tam sudaryta bendra darbo grupė. Tokia kryptis atitinka platesnę regiono tendenciją diversifikuoti tiekimo grandines ir ieškoti naujų rinkų Europoje bei Centrinėje Azijoje.

    Pasirašytų dokumentų paketas apima kelių ir geležinkelių transportą, žemės ūkį, vandens valdymą, atsinaujinančią energetiką, farmaciją, biotechnologijas, turizmą, kultūrą, IT ir skaitmeninimą. Taip pat numatyti susitarimai dėl darbo migracijos, darbuotojų saugos ir sveikatos, aplinkos apsaugos, kino bei bendros filmų gamybos, žmonių su negalia įtraukties.

    Skrydžiai ir pramonės planas 2026–2028

    Serbijos prezidentas nurodė, kad tiesioginis oro susisiekimas tarp Belgrado ir Taškento galėtų startuoti per 7–8 mėnesius. Toks maršrutas paprastai vertinamas kaip praktinis impulsas verslo ryšiams, turizmui ir darbo mobilumui, ypač kai stiprėja abipusės investicijų paieškos.

    Taip pat patvirtintas pramoninio bendradarbiavimo veiksmų planas 2026–2028 metams. Juo siekiama pereiti nuo pavienių sandorių prie nuoseklių gamybos, technologijų ir logistikos projektų, kuriems reikalingas ilgesnis planavimo horizontas.

    Vidurinis koridorius ir geopolitinis kontekstas

    Didelė vizito dalis skirta transporto junglumui ir vadinamajam Viduriniam koridoriui – transkaspiniam prekybos maršrutui, jungiančiam Centrinę Aziją su Europa per Kaspijos jūrą, Azerbaidžaną, Sakartvelą ir Turkiją. Šis maršrutas pastaraisiais metais įgijo papildomos svarbos, kai dėl Rusijos karo prieš Ukrainą sutriko dalis įprastų sausumos kelių per Rusijos teritoriją.

    Vizito metu A. Vučičius apdovanojo Š. Mirzijojeva aukščiausiu Serbijos valstybiniu apdovanojimu – Serbijos Respublikos ordinu su didžiuoju antkakliu. Taip pat surengta ceremonija, per kurią viena Belgrado gatvė pavadinta Taškento vardu.

    Be to, Uzbekistano Samarkando regionas ir Serbijos autonominis Vojvodinos kraštas susitarė dėl partnerystės, o Serbija skelbia besirengianti atidaryti ambasadą Taškente. Š. Mirzijojevo vizitas tęsia politinį dialogą po A. Vučičiaus kelionės į Uzbekistaną 2025 metų spalio mėnesį, o Uzbekistanas patvirtino dalyvausiantis Expo 2027 Belgrade su nacionaliniu paviljonu.