CP v2

Blog

  • Šiltos grindys su senais radiatoriais: ekspertai paaiškino, kaip sujungti be kapitalinio remonto

    Šildomų grindų ir tradicinių radiatorių derinys, vadinamas mišria šildymo sistema, vis dažniau pasirenkamas renovuojant būstą etapais. Toks sprendimas leidžia pagerinti komfortą vienoje ar keliose patalpose, nekeičiant visos šildymo infrastruktūros. Tačiau sėkmę čia lemia ne vamzdžių sujungimas, o teisingai suvaldytos temperatūros ir srautai.

    Didžiausias techninis skirtumas yra darbinė temperatūra. Radiatoriams dažnai reikia aukštesnės paduodamo šilumnešio temperatūros, o grindiniam šildymui būtina žemesnė, kad neperkaistų danga ir nekiltų diskomfortas. Todėl tiesioginis karšto vandens paleidimas į grindų kontūrą laikomas viena dažniausių klaidų, galinčių baigtis dangos pažeidimais.

    Kaip sumažinti temperatūrą grindims

    Kad abu šildymo būdai veiktų kartu, grindų kontūrui paprastai įrengiamas maišymo ir reguliavimo mazgas. Jo užduotis yra sumaišyti karštesnį vandenį iš šaltinio su atvėsusiu grįžtamu srautu ir taip užtikrinti tinkamą temperatūrą grindims. Praktikoje tam naudojami 3 arba 4 eigų maišymo vožtuvai, o valdymas gali būti tiek rankinis, tiek automatinis.

    Jei šildomos grindys įrengiamos nedideliame plote, pavyzdžiui, tik vonios kambaryje, kartais pasirenkami sprendimai, ribojantys grįžtamo srauto temperatūrą. Vis dėlto didesniems plotams dažniausiai reikia pilno maišymo mazgo ir atskiro kolektoriaus, kad būtų galima tiksliai subalansuoti srautus bei valdyti zonas.

    Siurblys ir automatika lemia stabilumą

    Grindinis šildymas paprastai turi didesnę hidraulinę varžą ir didesnę šiluminę inerciją nei radiatoriai. Dėl to vien radiatorių kontūrui pritaikytas cirkuliacinis siurblys ne visada užtikrina stabilų darbą, ypač kai grindų kilpų yra daugiau. Tokiais atvejais grindų kontūrui projektuojamas atskiras siurblys ir balansavimo elementai.

    Valdymo automatika taip pat tampa kritiškai svarbi, nes mišrioje sistemoje skirtingos patalpos gali turėti skirtingą šilumos poreikį. Kambarių termostatai leidžia tiksliau reguliuoti komfortą zonose, o nuo lauko temperatūros priklausomas valdymas gali sumažinti bereikalingą šilumos „perdavimą“, kai oras atšyla. Tai ypač aktualu pereinamaisiais sezonais.

    Ką patikrinti prieš įrengiant

    Prieš įrengiant šildomas grindis senesniame būste, svarbu įvertinti konstrukcinius ir praktinius aspektus. Šilumos izoliacijos sluoksnis ir lygintuvas pakelia grindų lygį keliais centimetrais, todėl gali tekti spręsti durų, slenksčių ir baldų pritaikymo klausimus. Taip pat būtina patikrinti perdangos laikomąją galią ir esamų vamzdynų būklę.

    Mišri sistema gali būti racionalus kompromisas, kai norima šiltesnių grindų, bet nėra galimybės ar poreikio iškart keisti visą šildymo sistemą. Tinkamai parinkus maišymo mazgą, kolektorius, siurblį ir automatiką, radiatoriai ir šildomos grindys gali veikti lygiagrečiai patikimai. Svarbiausia, kad sprendimai būtų parinkti pagal pastato šilumos poreikį ir konkretaus šilumos šaltinio parametrus.

  • Miško grybais įdaryti kroketai: kodėl jie idealiai tinka prie raudonųjų barščių

    Miško grybais įdaryti kroketai daugeliui yra klasika, kuri ypač tinka prie raudonųjų barščių. Ryškus grybų aromatas ir lengvas svogūnų saldumas sukuria sodrų įdarą, o apskrudusi paniruotė suteikia traškumo, kuris subalansuoja sriubos rūgštelę.

    Įdarui tinka įvairūs valgomieji miško grybai, tačiau ryškiausiai atsiskleidžia baravykai, lepšės ar voveraitės. Šie grybai turi intensyvesnį skonį ir gerai dera su pakepintais svogūnais, todėl įdaras būna išraiškingas net ir be sudėtingų prieskonių.

    Gera praktika yra maišyti kelias grybų rūšis, nes taip įdaras tampa turtingesnis ir gilesnis. Ne sezono metu patogu naudoti džiovintus grybus: juos verta išmirkyti šiltame vandenyje, o mirkymo skystį, nukošus, panaudoti įdarui pagardinti.

    Kroketus patogu ruošti iš anksto, nes jie išlaiko skonį ir kitą dieną. Po apkepimo juos reikia visiškai atvėsinti, sudėti į sandarų indą ir laikyti šaldytuve, o geriausia suvartoti per 3–4 dienas.

    Jei norite pasiruošti ilgesniam laikui, kroketus galima užšaldyti: pirmiausia išdėlioti po vieną, kad nesuliptų, o sukietėjusius sudėti į maišelį ar dėžutę. Šildant geriausiai tinka orkaitė arba keptuvė, nes taip paniruotė vėl tampa traški, o įdaras įkaista tolygiai.

  • „Lidl“ lentynoje aptiko kimči: kaina kandžiojasi, bet sudėtis stebina ir turi niuansą

    Kimči jau seniai peržengė Korėjos ribas ir tapo įprastu priedu Europos virtuvėse: aštrus, rūgštokas ir traškus raugintų daržovių mišinys tinka prie ryžių, sumuštinių, kiaušinių ar makaronų patiekalų. Vis dažniau jo ieškoma ir parduotuvių lentynose, nes tai patogu, nereikia laukti fermentacijos ir galima greitai paįvairinti kasdienį meniu.

    Vienoje „Lidl“ parduotuvėje pasirodęs paruoštas kimči stiklainyje atkreipia dėmesį ne tik egzotišku pavadinimu, bet ir kaina. 290 gramų pakuotė kainuoja apie 2,20 euro, todėl kilogramo kaina tampa aukšta, ypač lyginant su įprastomis raugintomis daržovėmis.

    Didžiausias šio produkto privalumas – aiški, trumpa sudėtis, kur pirmoje vietoje nurodomas pekininis kopūstas, o toliau seka morkos, česnakas, baltasis ridikas, paprika ir korėjietiški čili dribsniai. Skoniui gylio suteikia ir žuvies padažas iš ančiuvių, būdingas tradiciniam kimči.

    Nors kimči neretai vadinamas vienu sveikiausių pasaulio patiekalų, šį apibūdinimą verta vertinti kritiškai. Tai daržovių rauginys, galintis papildyti racioną skaidulomis, tačiau jis nėra stebuklingas produktas, o jo nauda priklauso nuo bendros mitybos, porcijų dydžio ir individualių sveikatos ypatumų.

    Praktinis niuansas slypi etiketėje: šis kimči yra pasterizuotas. Tai reiškia ilgesnį galiojimą ir stabilesnį skonį, tačiau po terminio apdorojimo produktas nebėra lygiavertis nepasterizuotiems rauginimams, kuriuose išlieka aktyvios bakterijų kultūros.

    Dar vienas aspektas – druska ir cukrus, kurie dažnai naudojami skoniui subalansuoti ir fermentacijai valdyti. Dėl to kimči geriausia vartoti kaip priedą, o ne didelėmis porcijomis, ypač tiems, kurie riboja druską ar stebi cukraus kiekį racione.

    Namie gaminamas kimči paprastai atsieina pigiau, o aštrumą ir sūrumą galima prisitaikyti pagal savo skonį. Jei nenaudojate žuvies padažo, jį galima keisti sojų padažu, tik verta žinoti, kad skonis bus mažiau artimas tradiciniam korėjietiškam variantui.

    Kimči dažniausiai valgomas kaip garnyras, bet jis tinka ir kaip ingredientas karštiems patiekalams, pavyzdžiui, keptiems ryžiams ar sriuboms. Laikomas šaldytuve kimči laikui bėgant įgauna ryškesnį rūgštumą, todėl senstelėjęs ypač gerai tinka termiškai apdorojamiems patiekalams.

  • Šios bulvinės kluskos išeina visada: triukas su ketvirtadaliu keičia viską virtuvėje

    Šlėziškos bulvinės kluskos su duobute, dažnai vadinamos gumiklyjzy, vertinamos dėl elastingos, švelnios tekstūros ir gebėjimo sulaikyti padažą. Sėkmę dažniausiai lemia ne brangūs ingredientai, o tikslus bulvių ir krakmolo santykis bei tinkamai paruošta bulvių masė.

    Pagrindinė taisyklė paprasta: per daug krakmolo kluskas paverčia kietomis ir sausomis, o per mažai gali baigtis tuo, kad verdant jos ims irti. Dėl to virtuvėse dažnai taikomas santykis, kai krakmolo kiekis sudaro maždaug vieną dalį, o bulvių masė – keturias dalis.

    Praktikoje tai patogiai daroma vadinamuoju ketvirtadalio metodu. Išvirtos, gerai nusausintos bulvės pertrinamos, masė dubenyje išlyginama ir peiliu mintyse padalijama į keturias lygias dalis, o vienas ketvirtadalis trumpam išimamas.

    Į atsiradusią ertmę beriama bulvių krakmolo tiek, kad jis būtų tokio pat aukščio kaip likusi bulvių masė, tuomet sugrąžinamas išimtas ketvirtadalis. Įmušamas kiaušinis, įberiama druskos, o tešla minkoma trumpai, tik iki vientisumo, nes per ilgas minkymas gali sutankinti masę.

    Kas dažniausiai sugadina kluskas?

    Dažniausia problema yra vandeningos bulvės. Jei bulvės po virimo nepakankamai nugarintos, masė tampa per drėgna, tenka berti daugiau krakmolo, o tada kluskos praranda švelnumą ir tampa guminės.

    Geriausia naudoti iš vakaro virtas bulves arba leisti ką tik virtoms bulvėms gerai išgaruoti, o tuomet jas pertrinti dar šiltas. Jei masė labai lipni, galima įmaišyti dar 1–2 šaukštus krakmolo, bet persistengus kluskos taps kietesnės, nei norisi.

    Kaip patiekti, kad atsiskleistų skonis?

    Klasikinis patiekimas yra su mėsos padažu, troškiniu ar keptos mėsos sultiniu, nes duobutė kluskos viduryje sulaiko padažą ir kiekvienas kąsnis būna sodrus. Taip pat tinka grybų padažas, ypač kremiškas, kai norisi be mėsos, bet sočiai.

    Verdant svarbu kluskas dėti į švelniai verdantį vandenį ir neperkrauti puodo. Kai kluskos iškyla į paviršių, jos paprastai dar paverdamos kelias minutes, kad vidus spėtų sutvirtėti, o tuomet išgriebiamos ir patiekiamos iš karto.

  • Nei gyros, nei mišrainė: šios domų salotos tapo vakarėlių hitu – štai kas lemia skonį

    Tradicinės mišrainės ir gyros salotos jau seniai turi vietą ant lietuviškų stalų, tačiau vis dažniau žmonės ieško lengvesnių ir ryškesnio skonio alternatyvų. Viena tokių idėjų – vadinamosios domų salotos, kurios išlaiko pažįstamą kreminę tekstūrą, bet nustebina gaivesniais akcentais.

    Šios salotos artimos klasikinei daržovių mišrainei: jose dažnai naudojami kiaušiniai, majonezas ir konservuoti žirneliai. Skirtumą kuria ne bazė, o papildomi ingredientai, suteikiantys daugiau aštrumo ir šviežumo, todėl patiekalas mažiau primena sunkų užkandį ir labiau tinka šiuolaikiškam užkandžių stalui.

    Kas pakeičia skonį?

    Pagrindinė staigmena – šviežias ridikėlis, kuris įneša traškumo ir lengvos aitrumo natos. Ne mažiau svarbus ir padažas: į majonezo pagrindą įmaišomi krienai bei garstyčios, todėl skonis tampa ryškesnis ir labiau subalansuotas nei vien tik su majonezu.

    Dar vienas elementas, kuris iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti netikėtas, yra obuolys. Jo natūralus saldumas padeda sušvelninti krienų ir garstyčių aštrumą, o kartu suteikia gaivumo, todėl salotos dažnai suvalgomos greičiau nei planuota.

    Trys taisyklės, kad nepavyktų sugadinti

    Pirmiausia svarbu labai gerai nusausinti konservuotus žirnelius, nes papildomas skystis greitai suardys salotų tekstūrą. Juos verta bent kelias minutes palaikyti sietelyje, o prireikus švelniai nusausinti popieriniu rankšluosčiu.

    Antra, padažą geriau dėti palaipsniui: įmaišykite mažiau, o jei reikia, papildykite prieš pat patiekiant. Trečia, šias salotas geriausia ruošti beveik prieš pat valgymą, nes po kelių valandų daržovės pradeda leisti vandenį, o patiekalas tampa skystesnis ir mažiau apetitiškas.

    Kodėl tokios salotos populiarėja?

    Pastaraisiais metais ryškėja tendencija rinktis paprastesnius, greitai paruošiamus patiekalus, kuriuos lengva pritaikyti pagal turimus produktus. Kreminės, bet gaivios salotos atitinka ir kitą kryptį: norą išlaikyti pažįstamą skonį, tačiau jį pagyvinti aštresnėmis natomis ir šviežiomis daržovėmis.

    Tokio tipo užkandžiai ypač tinka vakarėliams, nes juos patogu patiekti dubenyje, derinti su duona ar traškučiais, o ingredientus galima keisti pagal sezoniškumą. Svarbiausia išlaikyti balansą tarp kremiškumo, traškumo ir rūgščiai aštraus padažo.

  • Ar reikia druskos verdant burokėlius? Atsakymas nustebins: taip galite sugadinti skonį

    Burokėlių virimas dažnai užtrunka, todėl kyla klausimas, ar į puodą verta berti druskos, kad skonis būtų ryškesnis, o procesas greitesnis. Praktikoje druska šiame etape dažniausiai neduoda norimo efekto, o prieskonius patikimiau sureguliuoti jau paruošus patiekalą. Daugiausia naudos gausite burokėlius verdami su odele ir gardindami tik vėliau.

    Burokėliai pasižymi natūraliu saldumu, žemišku poskoniu ir intensyvia spalva, kurią svarbu išsaugoti. Geriausia rinktis panašaus dydžio, kietus, nepažeistus burokėlius, kad jie išvirtų tolygiai. Jei daržovės skirtingo dydžio, mažesni pervirs, o didesni liks kietoki.

    Verdant sveikus burokėlius su odele, druska į vidų skverbiasi menkai, todėl skonis beveik nepasikeičia. Taip pat nereikėtų tikėtis, kad druska pastebimai sutrumpins virimo laiką ar padės išlaikyti ryškesnę spalvą. Daug svarbiau išlaikyti odelę nepažeistą.

    Norint išsaugoti sultingumą ir spalvą, patartina nenupjauti burokėlio „uodegėlės“ ir nepašalinti vietos, kur buvo lapai. Kai burokėlis pažeidžiamas, sultys lengviau išteka į vandenį, o daržovė gali tapti sausesnė ir blankesnė. Išvirtus burokėlius verta trumpai atvėsinti, tuomet odelė nusilupa lengviau.

    Druską logiškiausia dėti jau nulupus ir supjausčius burokėlius, kai aišku, kokį patiekalą gaminsite. Taip lengviau tiksliai suvaldyti skonį, ypač jei recepte yra sūrių ingredientų, pavyzdžiui, fetos, marinuotų ar raugintų agurkų, krienų, garstyčių ar ožkos sūrio. Skonį dažnai gerai subalansuoja ir rūgštis, pavyzdžiui, citrinų sultys ar actas.

    Alternatyva virimui yra garinimas arba kepimas, kurie padeda išsaugoti skonį ir aromatą. Kepant burokėlius su odele, sandariai uždengtame inde, dažnai išryškėja natūrali salduma, o skonis tampa labiau koncentruotas. Ir šiais atvejais druską geriausia naudoti po terminio apdorojimo, kai burokėliai jau keliauja į salotas, sriubą ar garnyrą.

  • Tyrimas: „Meta“ ir „Google“ įrankiai prisidėjo prie verbavimo į Rusijos karą per fiktyvias darbo reklamas

    Tyrimas: „Meta“ ir „Google“ įrankiai prisidėjo prie verbavimo į Rusijos karą per fiktyvias darbo reklamas

    Naujas tyrimas rodo, kad su Rusija siejami verbuotojai į karo veiksmus naudojosi Vakarų technologijų infrastruktūra ir platformomis, kad pasiektų potencialius kandidatus Afrikoje, Azijoje ir Baltarusijoje. Schemos dažnai maskuojamos kaip įprasti darbo pasiūlymai, o karo tema reklamuose beveik neminima.

    Žmogui naršant „Facebook“ ar ieškant informacijos per „Google“, gali būti pateikiama reklama, atrodanti kaip eilinės įdarbinimo agentūros skelbimas. Žadamas darbas statybose, apsaugoje, filmavimo projektuose arba pagalba tvarkant dokumentus ir vizas į Rusiją.

    Paspaudus skelbimą, vartotojas nukreipiamas į profesionaliai parengtą verbavimo svetainę, kurioje kartais net naudojami žinomų Vakarų žiniasklaidos ženklai, siekiant sukurti patikimumo įspūdį. Tyrėjai pabrėžia, kad tai yra sisteminga manipuliacijos taktika, skirta sumažinti įtarumą ir paskatinti žmones palikti kontaktus.

    Kaip veikia verbavimo grandinė

    Tyrimą vykdžiusi organizacija „Code for Africa“ nustatė, kad verbavimo tinklas rėmėsi reklamos ir vartotojų sekimo technologijomis, kurios leidžia tiksliai atrinkti auditorijas ir įvertinti kampanijų efektyvumą. Tyrėjai identifikavo 89 interneto svetaines, 7 socialinių tinklų paskyras ir 39 susirašinėjimo kanalus ar paskyras, susijusias su šiomis operacijomis.

    Taikiniais dažniausiai tampa jauni vyrai, susiduriantys su nedarbu ar nestabiliomis pajamomis, ypač šalyse, kuriose atlyginimų lygis gerokai žemesnis. Tyrime aprašyti reklaminiai pavyzdžiai žadėjo vienkartinę išmoką pasirašius sutartį ir dideles mėnesines pajamas, tačiau realios sąlygos ir rizikos dažnai nutylimos.

    Viename pavyz buvo reklamuojamas tariamas filmavimo projektas su dirbtinis intelektas sugeneruotu vaizdu, kuriame žmonės vaizduojami su karine apranga. Tyrėjų vertinimu, tokie skelbimai kuriami taip, kad atrodytų kaip civiliniai pasiūlymai, o ryšys su karu išryškėja tik vėlesniuose etapuose.

    Vakarų technologijų pėdsakai

    Tyrėjai nurodo, kad dalis tinklo veikė naudojantis serveriais ir paslaugomis Europoje, o kai kurios svetainės buvo kuriamos pasitelkiant dirbtinis intelektas įrankius. Pildant paraiškų formas, kandidatų asmens duomenys buvo renkami per trečiųjų šalių programinę įrangą ir vėliau perduodami į Rusiją.

    „Už šio Vakarų technologijų sluoksnio slypi įprasti Rusijos komerciniai paslaugų teikėjai, o dar giliau yra infrastruktūra, sukurta taip, kad atlaikytų skundus ir pašalinimo prašymus“, – teigė tyrimo autoriai.

    Tyrime pabrėžiama, kad tokias operacijas apsunkina kelių sluoksnių infrastruktūra: viešai matomi kanalai ir reklamos, tarpiniai duomenų rinkimo sprendimai bei talpinimo paslaugos. Tokia struktūra leidžia greitai pakeisti domenus, kurti naujas svetaines ir tęsti kampanijas net ir užblokavus dalį jų elementų.

    Ką daro platformos ir kokios rizikos išlieka

    „Code for Africa“ teigimu, technologijų bendrovės turi priemonių greitai šalinti paskyras, reklamas ir paslaugas, kurios akivaizdžiai naudojamos verbavimui. Organizacijos vadovas Justinas Arensteinas nurodė, kad „Meta“ jau pašalino daugiau nei 300 reklaminių kampanijų, siejamų su šiais verbuotojais.

    Tyrėjai taip pat pastebėjo, kad paieškos rezultatai gali nukreipti tiesiai į verbavimo puslapius, priklausomai nuo naudojamų frazių ir kalbos. Be to, iškeliamas klausimas, kaip skirtingomis kalbomis pateikiamos įspėjamosios žinutės apie rizikas: kai kuriais atvejais jos matomos aiškiau, o kitais gali būti pateikiamos mažiau pastebimai.

    „Google“ atstovas tyrimo dalį vertino kritiškai ir teigė, kad bendrovė tikrina nurodytas detales bei taiko taisykles, skirtas apsaugoti vartotojus ir riboti piktnaudžiavimą reklamos produktais. Tyrimo autoriai pabrėžia, kad dėl greitai atsirandančių naujų domenų ir paskyrų vien tik pavieniai pašalinimai problemos neišsprendžia.

    Tikslaus nepriklausomai patvirtinto užsieniečių, įtrauktų į Rusijos karines struktūras, skaičiaus nėra, tačiau Ukrainos pareigūnai anksčiau buvo skelbę vertinimus apie maždaug 1 700–1 800 iš 36 Afrikos valstybių. Rusija tokius kaltinimus dėl organizuoto verbavimo atmeta ir tvirtina, kad asmenys esą prisijungė savanoriškai.

    Tema pasiekė ir diplomatinį lygmenį: kai kurių Afrikos valstybių vadovai ir ministrai yra viešai kėlę šį klausimą derybose su Rusijos pareigūnais. Ekspertai įspėja, kad verbavimo schemos gali būti glaudžiai susijusios su platesnėmis informacinėmis operacijomis, kurios formuoja palankesnį požiūrį į Rusiją ir kartu padeda pritraukti žmones į rizikingas situacijas.

  • Europos Parlamentas svarsto DI žalos atsakomybę: kas mokės, jei pažangūs modeliai sukels nuostolių?

    Europos Parlamentas svarsto DI žalos atsakomybę: kas mokės, jei pažangūs modeliai sukels nuostolių?

    Europos Parlamento nariai ragina Europos Komisiją grįžti prie idėjos įtvirtinti aiškias atsakomybės taisykles, kai žalą sukelia dirbtinis intelektas. Tikslas – užpildyti spragas, kurias paliko 2024 metais priimtas DI aktas: jis daugiausia nustato, kaip valdyti rizikas, bet mažiau atsako į klausimą, kas atlygina jau padarytą žalą.

    Pagal parlamentarų siūlymą, atsakomybė galėtų labiau kristi ant pažangiausius modelius kuriančių ir tiekiančių bendrovių pečių, jei jų technologijos realiame pasaulyje būtų panaudotos nenumatytais būdais. Diskusijų centre atsiduria didieji DI tiekėjai, kurių modeliai diegiami tiek versle, tiek viešajame sektoriuje.

    Kas keistųsi nukentėjusiems

    Vienas svarbiausių svarstomų pokyčių – supaprastinti kelią nukentėjusiems gauti kompensaciją. Praktikoje tai galėtų reikšti mažesnes bylinėjimosi sąnaudas ir aiškesnį mechanizmą, kai žalos aplinkybės susijusios su sudėtingais modeliais, duomenimis ar automatizuotais sprendimais.

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad DI sistemų žala dažnai yra netiesioginė: nuo klaidingų rekomendacijų, diskriminacinių sprendimų ar netinkamos automatizacijos iki kibernetinių incidentų, kai DI įrankiai paspartina atakų vykdymą. Tokiose situacijose įrodyti priežastinį ryšį ir kaltę paprastam vartotojui ar mažai įmonei gali būti ypač sudėtinga.

    Kodėl DI aktas gali būti nepakankamas

    DI aktas nustato rizikos lygmenis ir pareigas kūrėjams bei diegėjams, tačiau jis nėra klasikinis žalos atlyginimo įstatymas. Be to, reguliavimas mažiau aprėpia etapą iki sistemų diegimo, kai modeliai mokomi ir testuojami, nors būtent šiame etape gali išryškėti pažeidžiamumai, vėliau išnaudojami realiose atakose ar piktnaudžiavime.

    Kita problema – polinkis sureikšminti pačią technologiją, tarsi sprendimus priimtų autonomiškas veikėjas. Teisininkai pabrėžia, kad DI neturi būti traktuojamas kaip atsakomybę prisiimantis subjektas: vertinant incidentus svarbu identifikuoti konkrečius sprendimus priėmusius asmenis ir organizacijas, taip pat grandinę nuo kūrėjo iki diegėjo.

    Politinis kontekstas ir galimos kliūtys

    Ši iniciatyva politiškai jautri, nes Europos Sąjunga pastaruoju metu vienu metu siekia ir griežtesnio skaitmeninių rizikų valdymo, ir reguliavimo supaprastinimo, kad būtų lengviau augti verslui. Be to, atsakomybės klausimai persidengia su atnaujintomis bendrosiomis produktų atsakomybės taisyklėmis, todėl reikėtų aiškiai atskirti, kas sprendžiama bendrai, o kas reikalauja DI specifinių nuostatų.

    Jei Europos Komisija ryžtųsi naujam teisėkūros paketui, jis galėtų tapti esminiu signalu rinkai: saugumo investicijos, testavimas, incidentų valdymas ir skaidrumas taptų ne tik reputacijos, bet ir tiesioginės finansinės rizikos klausimu. Verslui tai reikštų didesnį aiškumą, tačiau kartu ir didesnes pareigas už tai, kaip pažangūs DI modeliai veikia realiose situacijose.

    „Dabartinis modelis iš esmės nepalieka aiškių teisių žmonėms, kurie nukenčia nuo dirbtinio intelekto, ir mažina kūrėjų paskatas investuoti į saugumą“, – sakė „Bruegel“ tyrėjas Mario Mariniello.

  • Kinijos хakerių grupė „Mustang Panda“ taikėsi į ES laivybą: atakos fiksuotos bent 7 šalyse

    Kinijos хakerių grupė „Mustang Panda“ taikėsi į ES laivybą: atakos fiksuotos bent 7 šalyse

    Kinijoje veikianti kibernetinio šnipinėjimo grupė „Mustang Panda“ 2025 metais nuosekliai rengė atakas prieš Europos jūrų sektoriaus organizacijas, pranešė ES kibernetinio saugumo agentūra ENISA. Anot agentūros, kampanijos vyko nuolat ir paveikė mažiausiai septynias ES valstybes nares.

    ENISA vertinimu, šios atakos buvo orientuotos ne į vienkartinius incidentus, o į ilgalaikį informacijos rinkimą ir strateginę žvalgybą. Tai rodo, kad užpuolikams svarbiausia buvo prieiga prie duomenų apie veiklą, maršrutus, partnerius ir sprendimų priėmimo procesus, o ne momentinis sutrikdymas.

    Kodėl laivyba tampa patraukliu taikiniu?

    Laivyba ir logistika laikomos ypač jautriomis dėl poveikio tiekimo grandinėms: sutrikimai gali greitai persimesti į prekybą, pramonę ir kritinių prekių judėjimą. ENISA pabrėžia, kad transporto ir logistikos sektorių duomenys yra vertingi ir ekonominiu, ir politiniu požiūriu.

    Agentūra atkreipia dėmesį, jog jūrinė ekosistema dažnai remiasi daug tiekėjų turinčiomis IT ir operacinėmis technologijomis, todėl išauga rizika per silpnesnes grandis pasiekti platesnį tinklą. Praktikoje tai reiškia, kad atakuojami gali būti ne tik uostai ar laivybos bendrovės, bet ir jų rangovai, programinės įrangos tiekėjai ar paslaugų centrai.

    „Mustang Panda“ keliamas pavojus

    ENISA „Mustang Panda“ įvardija kaip reikšmingą grėsmę ES organizacijoms, nes grupė turi pažangių gebėjimų ir gali vykdyti pasikartojančias atakas prieš jūrų sektorių bei viešąjį administravimą. Tokios grupės paprastai taiko metodus, leidžiančius išlikti nepastebėtoms, palaikyti prieigą ir pamažu plėsti kontrolę tinkle.

    Pranešime primenama, kad „Mustang Panda“ anksčiau buvo siejama su taikymusi į ES diplomatines misijas, o vėliau ENISA ją įvardijo kaip vieną svarbiausių grėsmių. 2025 metais taip pat fiksuota informacija apie grupės domėjimąsi kitų šalių gynybos ir aviacijos sektoriais, kas sustiprina prielaidą apie plataus masto žvalgybinius tikslus.

    Ką tai reiškia įmonėms ir institucijoms?

    ENISA išvados signalizuoja, kad jūrų transporto ir logistikos organizacijoms vien techninių priemonių nepakanka: būtinos nuolatinės rizikos vertinimo procedūros, tiekėjų kontrolė ir incidentų valdymo pratybos. Praktinis prioritetas dažnai būna ankstyvas įsilaužimų aptikimas, prieigos teisių peržiūra ir segmentuota infrastruktūra.

    Agentūra pabrėžia, kad susidomėjimas transportu, įskaitant jūrinį, glaudžiai susijęs su geopolitinėmis aplinkybėmis. Tai reiškia, kad grėsmių intensyvumas gali augti priklausomai nuo tarptautinių įtampų, prekybos srautų pokyčių ir jautrių maršrutų svarbos.

    „Transporto, įskaitant jūrinį, ir logistikos taikymas yra ypač įdomus dėl ekonominių ir politinių priežasčių, ypač atsižvelgiant į geopolitinius pokyčius“, – teigiama ENISA vertinime.

    ENISA rekomendacijos ir naujausi stebėjimai rodo, kad jūrų sektoriui svarbu investuoti ne tik į apsaugą, bet ir į atsparumą: gebėjimą greitai atkurti veiklą, komunikuoti su partneriais ir dalintis informacija apie incidentus. Tokia praktika padeda sumažinti poveikį, net jei ataka vis dėlto įvyksta.

  • Europos DI vadovas apie „pabėgusius“ agentus: daug triukšmo kyla iš rinkodaros, ne realybės

    Europos DI vadovas apie „pabėgusius“ agentus: daug triukšmo kyla iš rinkodaros, ne realybės

    Pastaraisiais mėnesiais viešojoje erdvėje daugėjo istorijų apie esą savarankiškai veikiančius DI agentus, kurie „ištrūko iš kontrolės“, bandė apeiti saugiklius ar net atakuoti kitų įmonių sistemas. Vis dėlto vienos ryškiausių Europos DI bendrovių vadovas ragina į dalį tokių perspėjimų žiūrėti kritiškai ir vertinti, kam jie naudingi.

    Švedų kilmės verslininkas Maxas Junestrandas, vienas „Legora“ įkūrėjų ir vadovas, teigia, kad dalis garsių įspėjimų apie „nevaldomą“ DI gali būti išpūsti komunikacijos tikslais. Jo vertinimu, kai kurios laboratorijos ir rinkos žaidėjai linkę akcentuoti modelių tariamą galią, nes tai kuria įspūdį apie išskirtinumą ir padeda formuoti naratyvą apie būtinybę gauti daugiau resursų ar laiko.

    „Manau, kad nemaža dalis to yra rinkodara, skirta perdėtai pabrėžti siūlomas galimybes“, – sakė Maxas Junestrandas.

    Tuo pačiu jis pabrėžia, kad realios kibernetinės rizikos niekur nedingo, o DI gali tapti tiek gynybos, tiek puolimo įrankiu. Bendrovės, dirbančios su jautriais duomenimis, ypač teisinėje srityje, privalo saugumą laikyti svarbesniu už naujas funkcijas, nes net ir ribotos klaidos gali lemti konfidencialios informacijos nutekėjimą ar reputacinę žalą.

    „Legora“, kuri kuria bendradarbiavimui skirtus DI įrankius teisininkams, tvarko teisinius dokumentus ir klientų informaciją, todėl saugumas, pasak vadovo, yra aukščiausias prioritetas. Jis akcentuoja, kad pažangiausių modelių prieinamumas padeda ne tik kurti produktus, bet ir greičiau aptikti pažeidžiamumus, modeliuoti grėsmes ir stiprinti apsaugą nuo DI padedamų atakų.

    Interviu kontekste išryškėjo ir Europos problema, apie kurią pastaraisiais metais kalba daug įmonių: naujausi didžiųjų JAV kūrėjų DI modeliai Europą dažnai pasiekia vėliau. Vėlavimai reiškia, kad verslas lėčiau gauna naujas saugos funkcijas, atnaujintas apsaugas ir galimybes, kurios padeda atlaikyti sparčiai besikeičiančius kibernetinius scenarijus.

    Paklaustas, ar tai sukuria konkurencinį minusą, Junestrandas atsakė tiesiai: tai akivaizdus trūkumas. Kai pažangiausi įrankiai rinkoje atsiranda anksčiau kitur, greičiau juda ir produktų kokybė, ir gynybos priemonės, o tai ypač svarbu sektoriams, kuriuose jautri informacija yra kasdienybė.

    Ar Europai reikia savo „frontier“ laboratorijos?

    Kalbėdamas apie strategiją, Junestrandas skeptiškai vertina idėją, kad Europa turėtų mesti milžiniškas pastangas kurti nuosavą „frontier“ lygio DI laboratoriją, kuri varžytųsi su pačiais didžiausiais pasaulio modelių kūrėjais. Jo teigimu, toks planas gali būti labiau ambicija nei racionali investicija, ypač jei tikslas yra kopijuoti tai, ką jau daro didžiausi rinkos lyderiai.

    Vietoje to jis siūlo koncentruotis į tai, kur Europa tradiciškai stipri: kuriant aukštos vertės pritaikymus konkrečiose industrijose, keliant patikimumo kartelę ir diegiant sprendimus, kurie realiai didina našumą. Toks kelias reikštų daugiau dėmesio teisiniams, sveikatos, pramonės, viešojo sektoriaus procesams, kur svarbūs duomenų valdymas, atsekamumas ir atsakomybė.

    Rinkodara prieš rizikas: kur riba?

    DI saugos diskusijose dažnai susiduria dvi tiesos: viena vertus, grėsmės gali būti hiperbolizuojamos, kita vertus, technologija tikrai keičia atakų kainą ir mastą. DI gali padėti automatizuoti socialinę inžineriją, pagerinti kenkėjiškų pranešimų kokybę, greitinti pažeidžiamumų paiešką, o organizacijoms tai reiškia didesnį spaudimą investuoti į apsaugą.

    Ši įtampa paaiškina, kodėl vieši perspėjimai kartais skamba dramatiškai: jie vienu metu veikia kaip rizikų signalas, politinės darbotvarkės argumentas ir konkurencinė komunikacija. Pasak Junestrando, kritinis požiūris nereiškia rizikų neigimo, bet ragina atskirti faktus nuo viešųjų ryšių, kai kalbama apie realias DI galimybes šiandien.

    Diskusijoms stiprėjant, auga ir spaudimas didžiausiems technologijų kūrėjams prisiimti daugiau atsakomybės už pažangiausių modelių sukeltą žalą. Tai apima tiek aiškesnius incidentų atskleidimo principus, tiek vidaus procesus, kurie padėtų greičiau identifikuoti nesuderinamumo su saugos tikslais atvejus ir užkirsti kelią pasikartojimui.