CP v2

Blog

  • Šias baterijų laikymo klaidas daro beveik visi: pasekmės gali būti brangios ir pavojingos

    Atsarginės baterijos dažnai atsiduria virtuvės stalčiuje, įrankių dėžėje ar rankinėje ir apie jas prisimename tik tada, kai jos staiga prireikia. Tačiau netinkamas laikymas ne tik greičiau mažina baterijų talpą, bet kai kuriais atvejais gali tapti ir saugumo rizika.

    Didžiausias baterijų priešas yra karštis ir temperatūros svyravimai. Ilgai laikomos prie viryklės, radiatoriaus, ant saulėtos palangės ar automobilyje jos greičiau sensta, o jų veikimo laikas pastebimai sutrumpėja. Saugiausia vieta – vėsi, sausa, pastovios temperatūros spintelė ar stalčius, toliau nuo šilumos šaltinių.

    Ne mažiau pavojinga baterijas sumesti į vieną dėžutę kartu su monetomis, rakteliais, varžtais ar kitais metaliniais daiktais. Kai kontaktai paliečia metalą, gali įvykti trumpasis jungimas, baterijos įkaista, sparčiai išsikrauna arba pradeda leisti skystį. Patikimiausia jas laikyti originalioje pakuotėje arba plastikinėje dėžutėje, kur kontaktai atskirti.

    Dažna klaida – viename įrenginyje naudoti senas ir naujas baterijas, taip pat maišyti skirtingų gamintojų ar talpos elementus. Tokiu atveju išsikrovimas vyksta netolygiai, silpnesnė baterija patiria didesnę apkrovą ir didėja pratekėjimo rizika, o tai gali sugadinti prietaiso kontaktus. Jei įrenginiui reikia kelių baterijų, geriausia naudoti vienodo tipo, tuo pačiu metu įsigytą komplektą.

    Ar verta baterijas laikyti šaldytuve?

    Anksčiau buvo paplitęs patarimas baterijas laikyti šaldytuve, tačiau šiandien dauguma gamintojų to nerekomenduoja. Nors pats šaltis dažniausiai nėra kenksmingas, šaldytuve susidaro drėgmė ir kondensatas, kurie gali pažeisti kontaktus. Be to, prieš naudojant baterijoms būtina leisti visiškai sušilti iki kambario temperatūros.

    Kasdienėms buitinėms baterijoms paprastai pakanka sausos vietos namuose. Jei kyla abejonių, verta vadovautis gamintojo nurodymais ant pakuotės ir vengti drėgnų patalpų, pavyzdžiui, vonios spintelių.

    Kada baterijas būtina išimti?

    Jei žinote, kad žibintuvėlio, šventinių girliandų ar kito įrenginio nenaudosite kelis mėnesius, baterijas geriau išimti. Net ir nenaudojamos jos laikui bėgant gali pradėti tekėti, o išsiliejusios medžiagos neretai negrįžtamai sugadina prietaiso vidinius kontaktus.

    Taip pat verta periodiškai patikrinti galiojimo terminą. Nors baterijos „nesugenda“ vieną dieną, ilgai sandėliuojant jų talpa mažėja, o rizika, kad jos nuvils pačiu netinkamiausiu metu, didėja.

    Specialistai pabrėžia, kad saugus baterijų laikymas nereikalauja daug pastangų: vėsi ir sausa vieta, jokio kontakto su metalu, nemaišyti skirtingų būklių elementų ir laiku išimti iš nenaudojamų prietaisų. Šie įpročiai padeda išvengti nemalonių staigmenų ir prailgina tiek baterijų, tiek pačių įrenginių tarnavimo laiką.

  • Du smūgiai A1 ir A2 parodė tiesą: štai kas kelio darbuose iš tiesų gelbsti gyvybes

    Vasarą Lietuvos keliuose eismas tampa intensyvesnis, o kartu daugėja ir remonto bei priežiūros darbų. Dėl to vairuotojai vis dažniau susiduria su laikinai susiaurintomis juostomis, greičio ribojimais, nukreiptu eismu ir šalia važiuojamosios dalies dirbančia technika.

    AB „Kelių priežiūra“ pabrėžia, kad kelio darbų zonose svarbiausia ne spėti, o laiku prisitaikyti prie pasikeitusių sąlygų. Tokiose atkarpose lemiamą reikšmę turi dėmesingumas, kelio ženklų laikymasis ir saugaus atstumo išlaikymas.

    Pastarosiomis dienomis du incidentai magistraliniuose keliuose A1 ir A2 priminė, kokią realią funkciją atlieka papildomos apsaugos priemonės. Abiem atvejais transporto priemonės atsitrenkė į kelio darbų zonose naudojamus mobiliuosius apsauginius smūgio slopintuvus, o įrenginiai buvo smarkiai apgadinti, tačiau sušvelnino smūgį.

    „Keliuose ir darbų zonose nuolat diegiame saugumo priemones, o pastarieji įvykiai parodė, kad jos gali apsaugoti eismo dalyvius nuo skaudžiausių pasekmių. Tačiau jokia saugumo priemonė neatstoja vairuotojo budrumo“, – sakė susisiekimo viceministrė Dovilė Sujetaitė.

    Pasak jos, artėjant prie kelio darbų zonos būtina sumažinti greitį, atidžiai stebėti kelio ženklus ir pasikeitusias eismo sąlygas, taip pat gerbti kelyje dirbančius žmones. Kelių sektoriuje pabrėžiama, kad būtent šiose vietose dažniausiai išryškėja įprotis važiuoti „autopilotu“ ir per vėlai pastebėti pasikeitusią situaciją.

    AB „Kelių priežiūra“ nurodo, kad kelio darbų zonose taikoma visa saugos priemonių sistema: laikini ženklai, laikinasis ženklinimas, nukreipiamosios priemonės, atitvarai ir kiti sprendimai. Smūgio slopintuvai yra viena paskutinių grandžių, kuri suveikia tada, kai vairuotojas vis dėlto įvažiuoja į darbo zoną.

    Smūgio slopintuvai montuojami prie sunkiosios kelių priežiūros technikos ir skirti sugerti dalį susidūrimo energijos. Tokiu būdu mažinamas smūgio poveikis automobiliui ir jo keleiviams, o kartu geriau apsaugomi ir kelio darbų zonoje dirbantys darbuotojai.

    „Suprantame, kad šie metai yra išskirtiniai automagistralių tvarkymo darbų mastu, todėl vairuotojams reikia prie pasikeitusių eismo sąlygų priprasti. Tačiau svarbiausia visuomet laikytis Kelių eismo taisyklių“, – sakė AB „Via Lietuva“ generalinis direktorius Martynas Gedaminskas.

    Kelių sektoriaus atstovai akcentuoja, kad saugumas darbų zonose nėra vienas ženklas ar viena tvorelė. Tai iš anksto suplanuota priemonių seka, kurios tikslas yra kuo anksčiau perspėti vairuotoją ir maksimaliai apsaugoti žmones darbo vietoje, o prireikus sumažinti susidūrimo pasekmes.

    „Mums svarbiausia žmogaus gyvybė. Kiekvienas darbuotojas po darbo turi saugiai grįžti namo pas savo šeimą“, – sakė AB „Kelių priežiūra“ generalinis direktorius dr. Audrius Vaitkus.

    Bendrovė primena, kad artėjant prie kelio darbų zonos verta iš anksto mažinti greitį, laikytis saugaus atstumo, nesiblaškyti telefonu ar multimedija ir būti pasirengus staigiems eismo pokyčiams. Praktikoje būtent dėmesio stoka ir per didelis greitis dažniausiai paverčia laikinus ribojimus pavojingais.

  • Ar tikrųjų kambariniai augalai kovoja su pelėsiu? Ekspertai paaiškino, kas veikia

    Kambariniai augalai dažnai siejami su švaresniu oru ir jaukesniais namais, tačiau internete paplitęs teiginys, kad jie esą mažina pelėsio riziką. Specialistai pabrėžia: šioje idėjoje yra kruopelė tiesos, bet augalai nėra sprendimas, kuris išsprendžia drėgmės problemą.

    Karališkoji sodininkystės draugija (Royal Horticultural Society) atkreipia dėmesį, kad dauguma augalų per lapus išskiria vandens garus. Šis procesas vadinamas transpiracija, todėl realybėje augalai dažniau didina, o ne mažina patalpų oro drėgmę.

    Kaip augalai veikia drėgmę?

    Kuo daugiau augalų ir kuo intensyviau jie laistomi, tuo daugiau vandens garų jie gali išgarinti į aplinką. Dėl to patalpose, kur augalų labai daug, santykinė oro drėgmė kartais gali šiek tiek padidėti, ypač šaltuoju sezonu, kai rečiau vėdinama.

    Kai kurios rūšys gali sugerti nedidelį kiekį drėgmės per lapus ar substratą, tačiau šis poveikis buityje paprastai būna per mažas, kad reikšmingai sumažintų pelėsio riziką. Dažniau žmonės augalus sieja su gaivesniu oru dėl subjektyviai pagerėjusio mikroklimato ir geresnės savijautos.

    Kodėl namuose atsiranda pelėsis?

    Pelėsis atsiranda ten, kur ilgą laiką išlieka drėgna ir prasta oro cirkuliacija. Didžiausi rizikos taškai yra kampai, vietos už baldų, šiltesnio ir šaltesnio oro susidūrimo zonos, taip pat patalpos, kuriose susidaro kondensatas.

    Dažniausios priežastys yra nepakankamas vėdinimas, kondensatas ant langų, vandens pratekėjimai, silpna šilumos izoliacija ir nuolat per didelė santykinė oro drėgmė. Praktikoje pelėsio rizika ryškiai didėja, kai drėgmė ilgiau laikosi apie 60 proc. ir daugiau.

    Ką daryti, kad pelėsis negrįžtų?

    Specialistai rekomenduoja pirmiausia šalinti priežastį, o ne ieškoti greitų triukų. Padeda reguliarus vėdinimas, efektyviai veikianti vonios ir virtuvės ventiliacija, o pratekėjimus svarbu sutvarkyti kuo greičiau.

    Taip pat verta stebėti drėgmę higrometru ir siekti, kad namuose ji dažniausiai laikytųsi 40–60 proc. ribose. Šaltuoju metų laiku naudinga neleisti kondensatui ilgai kauptis ant langų, nes tai sukuria palankias sąlygas pelėsiui.

    Jei namuose drėgna, galima rinktis rūšis, kurios geriau toleruoja tokią aplinką, pavyzdžiui, papartis ar spatifiles, tačiau jų paskirtis nėra naikinti pelėsį. Kambariniai augalai gali pagerinti namų atmosferą, bet pelėsio problemą išsprendžia tik tinkamas vėdinimas, drėgmės kontrolė ir statybinių defektų pašalinimas.

  • Per 10 liepos dienų iškrito beveik mėnesio lietus: 7 ženklai namuose, kad liūtys jau padarė žalą

    Per pirmąsias 10 liepos dienų Lietuvoje vidutiniškai iškrito 78,4 milimetro kritulių, tai prilygsta beveik įprastai viso mėnesio normai. Sinoptikai fiksavo pavojingai smarkaus lietaus atvejus daugiau nei pusę šio laikotarpio dienų, todėl daugiabučių stogams ir vandens nuvedimo sistemoms teko neįprastai didelė apkrova.

    Tokia statistika svarbi ne vien dėl nepatogumų lauke. Po intensyvių liūčių dalis pažeidimų paaiškėja ne iš karto, o po kelių valandų ar net dienų, kai vanduo konstrukcijose pradeda „keliauti“ ir išryškėja drėgmės pėdsakai butuose, laiptinėse ar rūsiuose.

    Kur dažniausiai prasideda bėdos

    Didžiausia rizika paprastai kyla ten, kur vanduo turi būti surenkamas ir nukreipiamas: plokščių stogų įlajose, šlaitinių stogų latakuose ir lietvamzdžiuose. Vasarą šios vietos greitai užsineša lapais, samanomis, smulkiomis šakelėmis ar smėliu, o po kelių audrų net ir neseniai valyta sistema gali vėl tapti nepralaidi.

    Kai įlajos ar lietvamzdžio pralaidumas sumažėja, vanduo užsistovi ant stogo, telkiasi prie sujungimų, skverbiasi po danga ar į perdangas. Dėl to drėgmės dėmė ant lubų ar sienos ne visada rodo tikslų pratekėjimo tašką, vanduo gali būti patekęs visai kitoje vietoje.

    „Per stiprią liūtį ant stogo per keliolika minučių gali susikaupti didelis vandens kiekis. Tikrindami situaciją vertiname visą jo kelią: nuo įlajų ir stogo dangos iki laiptinės, rūsio ir patalpų, kuriose įrengti elektros skydai“, – sakė „Civinity“ plėtros projektų vadovas Andrius Soikinas.

    Ženklai, kurių nevalia ignoruoti

    Po liūčių pirmieji signalai dažnai atrodo nereikšmingi: patamsėjęs lubų kampas, iškilę dažai, nauja dėmė viršutiniame aukšte ar laiptinėje. Kitas tipiškas požymis yra girdimas lašėjimas prie ventiliacijos ar inžinerinių šachtų, ypač jei jis pasikartoja per kiekvieną stipresnį lietų.

    Rūsyje verta reaguoti į staiga atsiradusį drėgmės kvapą, sudrėkusią sieną ar balas, kurių anksčiau nebūdavo. Lauke dažnai išduoda per latako kraštą bėgantis vanduo, atsikabinusi jungtis, nuolat šlapia vieta ties lietvamzdžiu ar vandens srovė, kuri lietaus metu krenta ne į numatytą vietą.

    Praktikoje pasitaiko situacijų, kai užsikimšus stogo įlajoms vanduo per trumpą laiką pasiekia bendrąsias patalpas. Viename „Civinity Namai“ administruojamame name liūties metu vanduo užliejo laiptinę, tačiau greita avarinės komandos reakcija padėjo išvengti didesnių nuostolių.

    Ką daryti gyventojui ir ko nedaryti

    Gyventojui nebūtina pačiam nustatyti gedimo priežasties, tačiau labai svarbu kuo tiksliau užfiksuoti požymį. Administratoriui labiausiai padeda nuotrauka, nurodyta konkreti vieta ir laikas, kada drėgmė pastebėta, pavyzdžiui, laiptinė, aukštas, rūsio patalpa ar konkretus kambarys bute.

    Jeigu vanduo artėja prie elektros skydų, laidų ar kitų elektros įrenginių, jų liesti negalima. Tokiu atveju būtina nedelsiant pranešti avarinei tarnybai ir namo administratoriui, nes vanduo ir elektra kelia tiesioginę grėsmę saugumui.

    Gyventojams patiems lipti ant stogo nerekomenduojama, nes tai yra ir pavojinga, ir dažnai neefektyvu. Stogo dangos, įlajų, latakų, lietvamzdžių ir kitų bendrųjų konstrukcijų būklę turi vertinti už techninę priežiūrą atsakingas specialistas, o nustatyti defektai turi būti fiksuojami ir šalinami organizuotai.

    Artėjant rudeniui apkrova vandens nuvedimo sistemoms didėja dar labiau, nes prasidėjus lapų kritimui kamščiai formuojasi greičiau. Todėl po intensyvių vasaros liūčių verta pasiteirauti administratoriaus, kada paskutinį kartą tikrintos įlajos ir lietvamzdžiai bei ar po audrų buvo atlikta papildoma apžiūra.

    Net ir nedidelė dėmė ant lubų neatsako į klausimą, kiek vandens pateko į konstrukcijas. Laiku sureagavus technikas gali įvertinti, ar užteks išvalyti įlają, ar reikės taisyti stogo dangą, džiovinti konstrukcijas ir patikrinti šalia esančias inžinerines sistemas.

  • Vadinama kalnų višta, bet tai varlė: kuo išskirtinė nykstanti Karibų kalnų višta

    Kalnų višta skamba kaip paukštis, tačiau iš tiesų tai didelė varlė, gyvenanti Karibų jūros regione. Šis gyvūnas moksliškai vadinamas Leptodactylus fallax ir natūraliai aptinkamas tik Dominikoje bei Montserate.

    Vietinis pavadinimas prigijo dėl kelių priežasčių. Dažniausiai minimas paaiškinimas susijęs su kulinarija: tradiciškai teigiama, kad jos mėsa savo skoniu primena vištieną, todėl varlė ir gavo tokį vardą.

    Kiti aiškinimai labiau siejami su išvaizda ir elgsena. Kalnų višta yra stambi varlė, o jos skleidžiamas įspėjamasis garsas kai kam primena vištos kudakavimą, todėl pavadinimas galėjo kilti ir iš šio panašumo.

    Dar viena teorija akcentuoja jauniklių auginimą: varliukai kurį laiką laikosi netoli motinos, o toks elgesys vietiniams galėjo priminti, kaip višta saugo viščiukus. Nepriklausomai nuo pavadinimo kilmės, tai viena iš labiausiai atpažįstamų Karibų varliagyvių rūšių.

    Vis dėlto šiandien kalnų vištos istorija pirmiausia siejama su nykimu. Tarptautinė gamtos apsaugos sąjunga šią rūšį vertina kaip esančią ties išnykimo riba, o kai kuriose teritorijose populiacija smuko ypač sparčiai.

    Grėsmės susideda iš kelių veiksnių: buveinių nykimo, invazinių rūšių poveikio ir medžioklės. Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais didžiausią žalą padarė grybelinė liga, vadinama chytridiomikoze, kuri varliagyviams dažnai baigiasi mirtinai.

    Gamtosaugininkai pabrėžia, kad varliagyviai yra vieni jautriausių ekosistemų pokyčių indikatoriai, todėl kalnų vištos nykimas signalizuoja platesnes problemas. Dėl to daug dėmesio skiriama buveinių apsaugai, ligų stebėsenai ir populiacijos atkūrimo priemonėms salose, kur ši rūšis dar išlikusi.

  • Arkansase bandoma plūduriuojanti saulės elektrinė: ar 96 panelės pakeis ančių ir žąsų migraciją?

    JAV Arkanzaso valstijoje viename iš drėgnų teritorijų regionų pradėtas neįprastas bandymas: nedideliame drėkinimo tvenkinyje įrengta plūduriuojanti saulės elektrinė. Tyrėjai siekia išsiaiškinti, kaip į vandens paviršiuje atsiradusias konstrukcijas reaguos migruojantys vandens paukščiai, ypač antys ir žąsys.

    Projektą sudaro 96 plūduriuojančios saulės panelės, išdėstytos maždaug 40 kvadratinių metrų plote. Pats vandens telkinys yra kur kas didesnis, apie 16 hektarų, ir naudojamas žemės ūkio drėkinimui, todėl bandymas laikomas mažos apimties, bet galinčiu duoti svarbių įžvalgų.

    Tvenkinys yra Arkanzaso upės deltos regione, netoli vieno svarbiausių Šiaurės Amerikos vandens paukščių migracijos koridorių, siejamo su Misisipės slėnio migracijos keliu. Dėl to mokslininkams svarbu įvertinti, ar naujas objektas netaps kliūtimi, ar neskatins paukščių keisti įprastų sustojimo ir maitinimosi vietų.

    Vienas pagrindinių klausimų paprastas: ar paukščiai plūduriuojančių panelių vengs, ar prie jų prisitaikys. Bus stebima, ar antys ir žąsys keičia skrydžių trajektorijas, ar rečiau leidžiasi į tvenkinį, ar priešingai, konstrukciją ignoruoja ir toliau naudojasi vandens telkiniu kaip įprasta.

    Plūduriuojančios saulės elektrinės pasaulyje dažniausiai pristatomos kaip būdas taupyti žemės plotą, ypač ten, kur dideli antžeminiai saulės parkai konkuruoja su žemdirbyste. Tokios sistemos teoriškai gali būti patrauklios ūkiams, nes leidžia gaminti elektrą neaukojant dirbamos žemės ir išnaudojant jau turimą infrastruktūrą, pavyzdžiui, drėkinimo tvenkinius.

    Tyrėjai taip pat vertins galimą poveikį vandens ištekliams. Praktikoje plūduriuojančios panelės dalį vandens uždengia nuo tiesioginių saulės spindulių ir vėjo, todėl kai kuriais atvejais gali mažinti garavimą, o kartu ir vandens praradimus karščio laikotarpiais.

    Kita vertinama kryptis yra kranto būklė. Jei vandens telkinyje sumažėja bangavimas ir vėjo sukelti svyravimai, teoriškai gali mažėti erozija aplink tvenkinio pakraščius, o tai aktualu vietoms, kuriose krantai nuolat ardomi ir reikalauja priežiūros.

    Vis dėlto ekologinis aspektas išlieka svarbiausias, nes net ir nedidelis infrastruktūros pokytis jautriose migracijos teritorijose gali turėti platesnių pasekmių. Dėl to projektas stebimas kaip ekonominių ir aplinkosauginių interesų susikirtimo pavyzdys, o surinkti duomenys gali lemti, ar tokios plūduriuojančios saulės elektrinės bus aktyviau diegiamos panašiuose žemės ūkio regionuose.

    Jei bandymas parodys, kad paukščiai prie konstrukcijų prisitaiko, o papildoma nauda vandeniui ir ūkiams pasiteisina, plūduriuojančios panelės galėtų tapti viena iš alternatyvų, padedančių plėsti atsinaujinančią energetiką mažinant spaudimą žemės ūkiui. Jei paaiškės priešingai, ateities projektams greičiausiai būtų keliami griežtesni vietos parinkimo ir poveikio gamtai reikalavimai.

  • Dunojus nuseko iki rekordų: iš lėktuvo matyti milžiniškos smėlio salos ir naujos vagos

    Dunojus šią vasarą susidūrė su vienu ryškiausių mažo vandeningumo laikotarpių per kelis pastaruosius dešimtmečius. Dėl užsitęsusios sausros ir karščio kai kuriose atkarpose didžiulė upė vizualiai primena siauresnę, vingiuojančią vagą, o vandens lygio kritimą išryškina iškilę smėlio plotai.

    Rumunijoje, virš Teleormano apskrities, keleivinio lėktuvo keleivių darytose nuotraukose aiškiai matyti smėlio sąnašų suformuotos salos ir atsišakojusios srovės. Tokie vaizdai paprastai pasirodo tik tada, kai vandens lygis krenta tiek, kad atsiveria dugne susikaupusios nuosėdos ir susiformuoja laikinos salpos.

    Remiantis Rumunijoje fiksuotais hidrologiniais duomenimis, rugpjūčio 16–17 dienomis Dunojumi į šalį įtekančio vandens debitas sumažėjo iki maždaug 1 350 kubinių metrų per sekundę. Tai gerokai mažiau nei daugiametis rugpjūčio vidurkis, siekiantis apie 3 900 kubinių metrų per sekundę.

    Prognozuojama, kad artimiausiomis dienomis srautas gali smukti dar labiau, iki maždaug 1 300 kubinių metrų per sekundę. Toks debitas reiškia ne tik mažesnį vandens kiekį, bet ir spartesnį seklumų plitimą, didesnę laivybos trikdžių riziką bei sudėtingesnes sąlygas uostams ir krovinių gabenimui upe.

    Ekspertai pagrindine priežastimi įvardija ilgai trunkančias karščio bangas ir kritulių stygių Centrinėje Europoje, kurios mažina intakų pritekėjimą. Aukšta oro temperatūra taip pat didina garavimą, todėl vandens netenkama greičiau, nei jis spėja pasipildyti.

    Papildomas veiksnys yra šylantis klimatas Alpėse, iš kurių tradiciškai atkeliaudavo dalis upės „atsargų“ per sniego ir ledynų tirpsmą. Mažėjant sniego dangai ir ledynams, silpnėja sezoninis vandens papildymas, kuris anksčiau bent iš dalies amortizuodavo sausras.

    Mažas Dunojus daugelyje šalių reiškia ne tik įspūdingus vaizdus, bet ir praktines problemas. Seklėjant upei, laivams tenka mažinti krovinį, keisti maršrutus ar laukti palankesnių sąlygų, o tai brangina logistiką ir trikdo tiekimo grandines.

    Kai kuriose atkarpose vandeniui atsitraukus išryškėja seniai nuskendę objektai, įskaitant istorinių laikotarpių laivus. Žemas vandens lygis taip pat gali apsunkinti energetikos sektorių, ypač ten, kur upės srautas susijęs su hidroenergetika ar aušinimo vandens poreikiu pramonėje.

  • Kalifornijos upelyje po 19 metų aptiktas bebras: ką parodė žmonių atkurta buveinė

    Kalifornijoje, Grait Beisino nacionaliniame parke, gamtininkai pirmą kartą per 19 metų užfiksavo bebro buvimo požymių. Gyvūnas pasirodė Strawberry Creek upelyje, kur pastaraisiais metais buvo vykdomi darbai, imituojantys bebrų užtvankų poveikį ir padedantys upeliui atsikurti natūraliais procesais.

    Parko specialistai rado šviežiai nugraužtų drebulių ir kitų medžių žymių šalia įrengtų konstrukcijų. Tai buvo aiškiausias signalas, kad atkurta upelio atkarpa vėl tapo pakankamai patraukli rūšiai, kuri dažnai vadinama ekosistemų inžinieriumi dėl gebėjimo keisti vandens tėkmę ir kurti naujas buveines.

    Bebrai keičia vandens telkinių struktūrą taip, kad nauda pasiekia daugybę rūšių: sulėtėja srovė, susiformuoja gilesnės duobės, vanduo labiau pasiskirsto į užliejamas pakrantes. Tokie pokyčiai gali sumažinti eroziją, padėti kauptis sąnašoms ir sudaryti sąlygas atželti pakrančių augmenijai.

    Šiuo atveju ypač reikšminga tai, kad artimiausios žinomos aktyvios bebrų užtvankos buvo daugiau nei už 8 kilometrų žemiau upeliu. Tai leidžia manyti, kad gyvūnas į atstatytą vietą atėjo iš toliau, tyrinėdamas tinkamas buveines ir reaguodamas į pasikeitusias sąlygas.

    Strawberry Creek pakrančių zona stipriai nukentėjo per 2016 metais kilusį gaisrą, kuris paveikė daugiau nei 11 kvadratinių kilometrų parko teritorijos. Sudegusi augmenija reiškė mažiau pavėsio, aukštesnę vandens temperatūrą ir didesnį sąnašų kiekį, o tai ypač nepalanku žuvims ir jautrioms upelių ekosistemoms.

    Pasak parko duomenimis remtų projekto aprašymų, prieš gaisrą upelis buvo vienas produktyviausių parke tam tikroms upėtakinių žuvų populiacijoms. Po gaisro dalyje atkarpų žuvų nebeliko, o bendras gausumas sumažėjo, nes pasikeitė tiek vandens kokybė, tiek upelio vagos struktūra.

    Nuo 2021 metų parko tarnybos ir partneriai ėmėsi vadinamojo mažai technologijų reikalaujančio atkūrimo: vietoje prieinamomis medžiagomis statė medines ir sąnašų konstrukcijas, kurios veikia panašiai kaip bebrų užtvankos. Tokie sprendimai dažnai taikomi siekiant ne „sutaisyti“ upelį iki vienos stabilios formos, o sukurti sąlygas, kad jis galėtų pats evoliucionuoti ir atsikurti.

    Per 2021–2024 metų laikotarpį buvo pastatytos ir prižiūrimos 74 tokios konstrukcijos. Stebėsena rodė, kad daugėja lėtesnės tėkmės plotų ir baseinėlių, o tai padeda mažinti eroziją, gerina slėptuves žuvims ir sudaro palankesnes sąlygas pakrančių augmenijai grįžti.

    Šioje atkarpoje fiksuotas ir žuvų populiacijų atsigavimas: sugavimų skaičius, kaip nurodoma projekto apžvalgose, daugiau nei padvigubėjo, o žuvys aptiktos 8 iš 9 tirtų ruožų. Tokie pokyčiai svarbūs, nes rodo, kad buveinė gerėja ne vien „ant popieriaus“, bet ir realiai tampa tinkamesnė gyvūnams.

    Vis dėlto specialistai pabrėžia, kad vienkartinis bebro apsilankymas dar nereiškia nuolatinės populiacijos sugrįžimo. Tačiau nugraužti medžiai tapo aiškiu signalu, jog kryptingas atkūrimas gali sukurti tokias sąlygas, kai pati gamta pradeda perimti dalį darbo, o atkurta teritorija ima traukti laukinius gyvūnus.

  • Prancūzijos paplūdimiuose daugėja portugališkųjų galerių: kuo pavojingi jų įkandimai

    Pietvakarių Prancūzijos pakrantėje šią vasarą fiksuojamas išskirtinis portugališkųjų galerių, dar vadinamų Physalia physalis, antplūdis. Akvitanijos pakrantėje, ypač Baskų krašte, gelbėtojai ir vietos tarnybos registruoja vis daugiau įgėlimų, o dalis paplūdimių laikinai uždaromi dėl rizikos poilsiautojams.

    Vietos institucijų duomenimis, Baskų krašte užfiksuota daugiau nei 1 100 įgėlimų atvejų. Dėl to kai kuriose vietose keliamos raudonos vėliavos ir ribojamas maudymasis net ir esant geroms oro sąlygoms, nes didžiausia grėsmė kyla vandenyje.

    Kas yra portugališkoji galerа?

    Nors iš pirmo žvilgsnio ji primena medūzą, portugališkoji galerа nėra viena medūza. Tai sifonoforas, kelių tarpusavyje susijusių organizmų kolonija, veikianti kaip vienas gyvis ir prisitaikiusi plūduriuoti vandens paviršiuje.

    Virš vandens dažniausiai matomas melsvas, želė primenantis plūduras, paprastai siekiantis apie 10–30 centimetrų. Tačiau pavojingiausia dalis yra po vandeniu esantys čiuptuvai, kurie gali nusidriekti iki maždaug 30 metrų ir dažnai lieka nepastebimi.

    Kuo pavojingas įgėlimas?

    Portugališkosios galeros čiuptuvai padengti geliančiomis ląstelėmis, kurios kontaktuodamos su oda suleidžia nuodus. Įgėlimas dažnai apibūdinamas kaip staigus, rykštės smūgį primenantis skausmas, po kurio seka intensyvus deginimas ir odos sudirginimas.

    Sunkesniais atvejais gali pasireikšti stiprus skausmas, pykinimas, raumenų spazmai, galvos svaigimas ar kvėpavimo sutrikimai, todėl gali prireikti skubios medicininės pagalbos. Pavojus didėja vaikams, alergiškiems žmonėms ir tais atvejais, kai įgėlimų būna keli arba jie apima didelį odos plotą.

    „Jei žmogų stipriai sugelia toliau nuo kranto, skausmas gali būti toks intensyvus, kad jis nebesugebės grįžti atgal ir gali pradėti skęsti“, – sakė Prancūzijos jūrinių tyrimų instituto IFREMER mokslininkė Elvire Antajan.

    Kodėl jų tiek daug ir ką daryti paplūdimyje?

    Mokslininkai pabrėžia, kad šios rūšies pasirodymas tam tikrais metų laikais nėra neįprastas, tačiau šią vasarą dėmesį traukia dažnis ir mastas, kuriuo galeros išmetamos į krantą. Tyrėjai vertina, ar situaciją lemia vėjai, srovės ir bangavimas, o taip pat stebi, ar ilgalaikėje perspektyvoje prie tokių reiškinių gali prisidėti klimato kaitos nulemti pokyčiai.

    Specialistai primena, kad net į krantą išmesta portugališkoji galerа gali išlikti pavojinga, nes čiuptuvai gali gelti ir po kurio laiko. Pastebėjus į vandenį ar krantą išmestus melsvus plūdurus, rekomenduojama jų neliesti, laikytis gelbėtojų nurodymų ir, pajutus stipresnius simptomus po įgėlimo, nedelsti kreiptis į medikus.

  • Juodasis gulbinas prie Dnipro: retas svečias Ukrainoje ir kodėl jo pasirodymas kelia klausimų

    Dnipropetrovsko srityje, prie Samaros upės, poilsiautojai paplūdimyje pastebėjo juodąjį gulbiną. Ši rūšis Ukrainoje laikoma reta viešnia, todėl paukščio pasirodymas sukėlė diskusijų, iš kur jis galėjo atskristi ir ar nėra pabėgęs iš nelaisvės.

    Vietos gyventojai socialiniuose tinkluose dalijosi įrašais, kad gulbinas žmonių beveik nebijo ir priplaukia visai arti. Toks elgesys dažnai būdingesnis nelaisvėje augintiems paukščiams, pripratusiems prie žmogaus, nei laukiniams vandens paukščiams.

    Ornitologų vertinimu, juodieji gulbinai natūraliai Ukrainoje neperi, o stabilios laukinės populiacijos šalyje nėra susiformavusios. Dažniausiai šie paukščiai laikomi privačiuose ūkiuose, parkuose, zoologijos soduose ar ekoparkuose, o pavieniai individai kartais iš ten išskrenda ir kuriam laikui apsistoja atviruose vandens telkiniuose.

    Juodųjų gulbinių tėvynė yra Australija, tačiau dėl žmonių veiklos jie paplito ir kitose pasaulio vietose, kur buvo introdukuoti kaip dekoratyviniai paukščiai. Europoje pavieniai pastebėjimai neretai siejami būtent su pabėgusiais ar paleistais individais, kurie gali prisitaikyti prie vietinių sąlygų ir migruoti tarp ežerų, upių bei tvenkinių.

    Ukrainoje apie juoduosius gulbinius viešojoje erdvėje buvo pranešta ir anksčiau, kai pavieniai paukščiai pastebėti skirtinguose regionuose, įskaitant didesnius vandens telkinius bei pakrančių teritorijas. Specialistai tokiais atvejais paprastai stebi paukščio būklę ir elgseną, o jei kyla rizika jo gerovei ar saugumui, gali būti sprendžiama dėl sugavimo ir grąžinimo į saugią aplinką.

    Istoriškai Europoje juodasis gulbinas ilgą laiką buvo apipintas prietarais, o vienišas tamsus paukštis tarp baltųjų gulbių neretai laikytas neramiu ženklu. Šiandien posakis juodasis gulbinas dažniausiai vartojamas kaip metafora netikėtam, sunkiai prognozuojamam įvykiui, turinčiam didelį poveikį.

    Ekspertai primena, kad laukinius ar nežinomos kilmės paukščius geriausia stebėti iš atstumo ir nemaitinti netinkamu maistu. Jei paukštis atrodo sužeistas, nusilpęs ar elgiasi neįprastai, rekomenduojama kreiptis į vietos gyvūnų globos tarnybas arba aplinkosaugos specialistus.