CP v2

Blog

  • Kongo plinta reta Ebolos atmaina be patvirtintos vakcinos: PSO įspėja dėl dešimčių mirčių

    Demokratinėje Kongo Respublikoje fiksuojamas retos Ebolos viruso atmainos protrūkis, dėl kurio, vietos sveikatos tarnybų vertinimu, jau galėjo žūti dešimtys žmonių. Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) patvirtino, kad protrūkį sukėlė Bundoibudžio (Bundibugyo) atmaina, kuri pasaulyje nustatoma itin retai.

    PSO duomenimis, šalies šiaurės rytuose, Iturio regione, registruojama apie 246 įtariami susirgimai ir mažiausiai 65 mirtys. Ne visi atvejai yra nauji, todėl specialistai vertina, kad virusas galėjo plisti nepastebėtas kelias savaites, kol buvo pradėtas aktyvesnis ištyrimas.

    „Ne visi šie atvejai įvyko per pastarąją savaitę, tai tęsiasi jau kurį laiką“, – sakė tyrėja Susan McLellan.

    Židinys siejamas su sunkiai pasiekiamomis teritorijomis netoli sienos su Uganda, kur ribota sveikatos infrastruktūra, sudėtinga logistika ir nestabilumo rizika apsunkina reagavimą. Tokiomis sąlygomis lėčiau pasiekiami pacientai, sunkiau užtikrinti mėginių transportavimą ir kontaktų atsekimą.

    Papildomą riziką kelia gyventojų judėjimas ir didesnis kontaktų skaičius tankiau apgyvendintose vietovėse, įskaitant laikinas gyvenvietes ir kasybos rajonus. Epidemiologai pabrėžia, kad efektyvus atvejų izoliavimas ir saugios laidojimo praktikos dažnai nulemia, ar protrūkis bus greitai sustabdytas.

    „Yra didelė rizika, kad situacija gali smarkiai pablogėti“, – sakė vietos pilietinės visuomenės atstovas.

    Bundoibudžio atmaina laikoma viena rečiausių Ebolos viruso atmainų ir anksčiau buvo identifikuota tik kelis kartus, įskaitant protrūkius Ugandoje ir Konge. Dėl riboto atvejų skaičiaus ir mažesnio klinikinių tyrimų masto šiai atmainai nėra tokio paties apimties profilaktikos ir gydymo „įrankių rinkinio“ kaip geriau ištirtoms atmainoms.

    Ebola yra sunki virusinė hemoraginė karštligė, o mirštamumas gali smarkiai skirtis priklausomai nuo atmainos ir medicininės pagalbos prieinamumo. PSO pabrėžia, kad virusas neplinta taip lengvai kaip kvėpavimo takų infekcijos, tačiau rizika išauga artimo kontakto metu, ypač prižiūrint sergančius žmones ar kontaktuojant su kūno skysčiais.

    PSO praneša į protrūkio zoną siunčianti epidemiologus, laboratorijų specialistus ir asmens apsaugos priemones. Kartu stiprinamas testavimas, mėginių logistika ir kontaktų paieška, kad būtų aiškiau nustatytas realus užsikrėtimų mastas ir plitimo grandinės.

    Nors pavieniai atvejai už Afrikos ribų istoriškai buvo fiksuoti, ilgalaikio ir tvaraus viruso plitimo už žemyno ribų paprastai nepavykdavo įsitvirtinti. Vis dėlto ekspertai akcentuoja, kad svarbiausia yra greitas aptikimas ir pasitikėjimą kelianti komunikacija vietos bendruomenėms, nes delsimas ankstyvoje stadijoje dažniausiai kainuoja daugiausia gyvybių.

  • Ką į kavą įmaišyti vietoj cinamono ar kardamono: ekspertai siūlo pistacijų pastą

    Kavos skonį dažniausiai sustiprina cukrus, grietinėlė ar sirupai, bet tokie priedai paprastai didina kalorijų kiekį ir ne visada palankūs kasdienei mitybai. Mitybos specialistai vis dažniau ragina rinktis natūralesnius sprendimus, o vienas jų – pistacijų pasta be pridėtinio cukraus.

    Pistacijos yra vienas iš nesočiųjų riebalų šaltinių, taip pat turi baltymų ir skaidulų. Mokslinėje literatūroje pistacijų vartojimas siejamas su palankesniais širdies ir kraujagyslių rizikos veiksniais, pavyzdžiui, cholesterolio rodikliais, kai jos įtraukiamos į subalansuotą mitybą vietoj mažiau palankių užkandžių.

    Dar viena priežastis, kodėl pistacijų pasta gali tikti prie kavos, – jos santykinai nedidelis poveikis gliukozės kiekiui kraujyje, lyginant su saldintais priedais. Dėl skaidulų ir riebalų derinio toks pagardas kai kuriems žmonėms gali padėti ilgiau išlaikyti sotumo jausmą, ypač jei kava geriama su pienu ar kaip užkandžio dalis.

    Vis dėlto svarbu atkreipti dėmesį į sudėtį: rinkoje neretai pasitaiko pistacijų kremų su cukrumi, palmių aliejumi ar aromatizatoriais. Jei tikslas – maistingesnis pasirinkimas, verta ieškoti pastos, kurios sudėtyje būtų tik pistacijos, o druska ar aliejus būtų naudojami minimaliai.

    Jei norite pasigaminti pistacijų pastą namuose, paprastai pakanka trumpai paskrudinti nesūdytas, gliaudytas pistacijas ir sutrinti jas trintuvu iki vientisos masės. Jei konsistencija per tiršta, galima įpilti šlakelį alyvuogių aliejaus, o saldumui, jei jo reikia, rinktis nedidelį kiekį medaus ar kito saldiklio.

    Kavai pagardinti dažnai užtenka vieno ar dviejų arbatinių šaukštelių pistacijų pastos: ją galima išmaišyti puodelyje, o ant viršaus užpilti espreso ir pieno putą. Skoniui sustiprinti tinka ir smulkintos pistacijos, tačiau saikas svarbus, nes riešutų produktai yra kaloringi.

    Gydytojai taip pat primena, kad kava gali būti kasdienės rutinos dalis, bet jautresniems žmonėms ji gali skatinti rūgštingumą, nerimą ar miego sutrikimus. Jei pastebite nemalonius pojūčius, verta mažinti kofeino kiekį, rinktis mažesnę porciją ar kavą gerti po valgio.

    Nors pistacijos laikomos maistingu pasirinkimu, jos yra dažnas alergenas, todėl alergiškiems žmonėms toks pagardas netinka. Taip pat verta įsivertinti bendrą dienos riebalų ir kalorijų kiekį, ypač jei pistacijų pasta naudojama ne tik kavoje, bet ir desertuose.

    Jei kyla klausimų dėl mitybos esant diabetui, padidėjusiam cholesterolio kiekiui ar kitoms būklėms, saugiausia pasitarti su šeimos gydytoju ar dietologu. Tuomet net ir nedidelis kasdienis įprotis, kaip kavos pagardinimas, gali būti pritaikytas jūsų tikslams.

  • Vitaminas B12 ir senėjimas: mokslininkai aiškinasi, kaip net nedidelis trūkumas veikia raumenis

    Vitaminas B12 (kobalaminas) svarbus ne tik kraujodarai ir nervų sistemai, bet ir energijos apykaitai. Naujesni tyrimai rodo, kad net nežymiai per žemas jo lygis gali būti susijęs su prastesniu raumenų ląstelių gebėjimu efektyviai gaminti energiją, o tai ypač aktualu vyresniame amžiuje.

    Kornelio universiteto mokslininkų darbe daug dėmesio skirta tam, kaip B12 trūkumas veikia raumenų mitochondrijas, kurios ląstelėse atsakingos už energijos gamybą. Tyrėjai pabrėžia, kad su amžiumi raumenys natūraliai atsistato lėčiau, todėl bet koks energijos gamybos sutrikimas gali turėti didesnę praktinę reikšmę kasdieniam judrumui.

    Ką parodė tyrimas?

    Tyrime, apie kurį pranešta viešojoje erdvėje, nustatyta, kad B12 stoka gali bloginti energijos gamybą raumenų ląstelėse. Eksperimentuose su gyvūnais pastebėta, kad papildomas vitaminas B12 siejosi su geresniais raumenų funkcijos rodikliais vyresnėms pelėms.

    „Tai ypač svarbu vyresniame amžiuje, kai raumenys ir taip atsinaujina lėčiau ir jiems reikia daugiau energijos“, – teigiama tyrimo apžvalgoje.

    Vis dėlto mokslininkai atkreipia dėmesį, kad dalis išvadų remiasi laboratoriniais ir gyvūnų modeliais, todėl ryšiui patvirtinti reikalingi platesni tyrimai su žmonėmis. Praktikoje tai reiškia, kad B12 nereikėtų vertinti kaip „jaunystės vitamino“, tačiau jo trūkumas gali būti vienas iš veiksnių, turinčių įtakos savijautai ir fiziniam pajėgumui.

    Kodėl B12 trūkumas dažnas?

    B12 trūkumas pasaulyje laikomas gana paplitusiu, ypač vyresnio amžiaus žmonėms. Tai siejama ne tik su mityba, bet ir su prastesniu pasisavinimu, kuris dažnėja senstant ar esant tam tikroms virškinamojo trakto būklėms.

    Rizika didėja, jei racione mažai gyvūninės kilmės produktų, nes natūraliai daugiausia B12 yra mėsoje, žuvyje, kiaušiniuose ir pieno produktuose. Taip pat svarbu tai, kad daliai žmonių B12 pasisavinimą gali silpninti ilgalaikis kai kurių vaistų vartojimas ar skrandžio rūgštingumo sumažėjimas.

    Ką tai reiškia praktikoje?

    Specialistai pabrėžia, kad nerimą gali kelti ne tik ryškus, bet ir „ribinis“ B12 kiekis, kai simptomai dar neryškūs. Tokiais atvejais galimi nuovargis, silpnumas, tirpimai, dėmesio ar atminties sutrikimai, nors šie požymiai nėra specifiniai vien B12 trūkumui.

    Mokslininkai svarsto, kad ateityje pagal individualų B12 lygį gali būti tikslinamos mitybos rekomendacijos. Tačiau sprendimus dėl tyrimų ir papildų vartojimo reikėtų priimti su gydytoju, nes B12 rodikliai ir jų interpretacija priklauso nuo bendros sveikatos, mitybos bei kitų laboratorinių tyrimų.

  • Šparagai ir cukraus lygis kraujyje: dietologai paaiškina, kuo naudingas šis sezoninis daržovė

    Šparagai vis dažniau minimi tarp daržovių, kurias verta rinktis žmonėms, stebintiems cukraus kiekį kraujyje. Dietologai pabrėžia, kad šis sezoninis produktas turi mažai angliavandenių, o dėl skaidulų gliukozė iš maisto į kraują patenka lėčiau.

    Vienas svarbiausių šparagų privalumų siejamas su skaidulomis, ypač prebiotinėmis, kurios tampa maistu naudingosioms žarnyno bakterijoms. Toks poveikis gali prisidėti prie stabilesnės savijautos po valgio ir mažesnių staigių cukraus šuolių.

    Mitybos specialistų teigimu, šparagai išsiskiria tuo, kad jų angliavandenių kiekis yra nedidelis, o dalį jų sudaro maistinės skaidulos. Dėl šios priežasties po valgio gliukozės lygis paprastai kyla palaipsniui, o ne staigiai.

    Svarbu ir tai, kad skaidulos lėtina virškinimą, todėl sotumo jausmas išlieka ilgiau. Praktikoje tai gali padėti lengviau kontroliuoti porcijas ir sumažinti norą užkandžiauti saldumynais, kas daugeliui žmonių yra viena didžiausių kliūčių siekiant stabilaus cukraus lygio.

    Kai kuriuose moksliniuose darbuose aptariama, kad šparaguose esantys biologiškai aktyvūs junginiai gali būti susiję su insulino veiklos procesais. Insulinas yra hormonas, padedantis ląstelėms pasisavinti gliukozę, todėl geresnis jautrumas insulinui paprastai laikomas palankiu veiksniu medžiagų apykaitai.

    Vis dėlto dietologai akcentuoja, kad dalis tyrimų atlikta laboratorinėmis sąlygomis ar su gyvūnais, todėl rezultatų negalima tiesiogiai prilyginti kasdieniam poveikiui žmogui. Dėl to šparagai neturėtų būti vertinami kaip savarankiška priemonė diabetui ar padidėjusiam cukraus lygiui gydyti.

    Šparaguose taip pat yra antioksidantų ir mikroelementų, kurie siejami su uždegimo ir oksidacinio streso mažinimu. Oksidacinis stresas dažnai minimas tarp veiksnių, susijusių su metaboliniais sutrikimais, todėl daržovių gausus racionas laikomas viena svarbiausių prevencinių krypčių.

    Didžiausia nauda paprastai pasiekiama tuomet, kai šparagai tampa subalansuotos mitybos dalimi kartu su pakankamu baltymų kiekiu, kitomis daržovėmis, neskaldytais grūdais ir reguliariu fiziniu aktyvumu. Jei vartojate cukraus kiekį kraujyje veikiančius vaistus ar turite diagnozuotą diabetą, mitybos pokyčius verta aptarti su gydytoju ar dietologu.

    „Šparagai gali būti vertinga raciono dalis, tačiau stabilų cukraus lygį labiausiai lemia bendras mitybos ir gyvenimo būdo paveikslas“, – sako dietologai.

  • PSO skelbia tarptautinę ekstremalią situaciją dėl Ebolos protrūkio: rizika auga Kongo DR ir Ugandoje

    Pasaulio sveikatos organizacija paskelbė tarptautinę ekstremalią situaciją dėl Ebolos protrūkio Kongo Demokratinėje Respublikoje ir Ugandoje. PSO pabrėžė, kad rizika kaimyninėms šalims išlieka didelė, o fiksuoti atvejai už pirminio židinio ribų rodo galimą plitimą per sienas.

    Organizacijos vertinimu, situacija laikoma ekstremalia ir dėl to, kad protrūkį sukėlė Bundibugijo atmaina. Skirtingai nei Ebolos Zairo atmainos atvejais, šiai atmainai nėra patvirtintų specifinių gydymo metodų ar vakcinų, skirtų būtent jai.

    PSO duomenimis, Kongo DR Iturio provincijoje keliuose sveikatos priežiūros rajonuose registruota dešimtys mirties atvejų, taip pat patvirtinti laboratoriniai susirgimai ir šimtai įtariamų atvejų. Kongo DR sveikatos institucijos taip pat pranešė apie reikšmingą mirčių skaičių per šį protrūkį šalies rytuose.

    Ugandos sostinėje Kampaloje nustatyti du tarpusavyje nesusiję laboratoriniu tyrimu patvirtinti atvejai žmonėms, atvykusiems iš Kongo DR, vienas jų baigėsi mirtimi. Be to, Kongo DR sostinėje Kinšasoje patvirtintas atvejis asmeniui, grįžusiam iš Iturio.

    PSO ragina šalis aktyvuoti nacionalinius ekstremalių situacijų valdymo mechanizmus, stiprinti sienų kontrolės priemones ir taikyti sveikatos patikrą kertant sieną. Taip pat rekomenduojama vykdyti patikras pagrindiniuose vidaus keliuose, kuriais juda žmonės ir kroviniai.

    Ebola plinta per tiesioginį kontaktą su užsikrėtusio žmogaus kūno skysčiais, užterštais paviršiais ar medžiagomis, taip pat kontaktuojant su mirusiųjų kūnais. Liga dažnai pasireiškia karščiavimu, kūno skausmais, vėmimu ir viduriavimu, o daliai pacientų gali išsivystyti sunkios komplikacijos.

    „Asmenys, kurie turėjo kontaktą su Bundibugijo virusu sergančiais žmonėmis arba patys susirgo, neturėtų vykti į užsienį, išskyrus medicininės evakuacijos atvejus“, – teigė PSO.

    PSO pabrėžia, kad nors situacija neatitinka pandeminės ekstremalios situacijos kriterijų, šalių, besiribojančių su Kongo DR, rizika vertinama kaip aukšta. Tolimesnė eiga priklausys nuo to, kaip greitai bus nutrauktos perdavimo grandinės, sustiprinta infekcijų kontrolė gydymo įstaigose ir užtikrinta kontaktų paieška.

  • Kukurūzų lazdelės: iš ko jos gaminamos, kiek turi kalorijų ir kada geriau jų nevalgyti

    Kukurūzų lazdelės daugeliui asocijuojasi su vaikystės užkandžiu, tačiau jų sudėtis ir maistinė vertė dažnai lieka nuošalyje. Nors produktas atrodo lengvas ir „nekaltas“, jis gali būti gana kaloringas ir turėti daug cukraus ar druskos.

    Dažniausiai lazdelės gaminamos iš kukurūzų miltų, o priklausomai nuo gamintojo į mišinį gali būti dedama ir kvietinių miltų. Skoniui ir tekstūrai formuoti dažnai naudojami cukrus, druska, aromatizatoriai bei įvairūs priedai, pavyzdžiui, sūrio ar žalumynų skonio mišiniai.

    Kaip gaminamos kukurūzų lazdelės?

    Pagrindinis gamybos etapas vyksta naudojant ekstruderį, pramoninį įrenginį, kuriame sudrėkinta miltų masė veikiama aukšta temperatūra ir dideliu slėgiu. Išėjusi iš įrenginio masė staiga išsiplečia, todėl susiformuoja porėta, trapi struktūra.

    Skirtingų užkandžių porėtumas gali skirtis: kukurūzų lazdelės paprastai būna labai purios, o kiti panašūs užkandžiai gali būti tankesni. Technologiškai ta pati ekstruzijos kryptis šiandien taikoma ir produktams iš kitų žaliavų, pavyzdžiui, ankštinių kultūrų ar pseudogrūdų.

    Ar galima pasigaminti namuose?

    Namuose kukurūzų lazdelių pagaminti praktiškai neįmanoma, nes reikalingas ekstruderis. Net ir mažesni eksperimentiniai modeliai yra profesionali įranga, kuriai dažniausiai reikia specifinių elektros, vandens ir montavimo sprendimų.

    Pramoniniai ekstruderiai per pamainą gali pagaminti labai didelį kiekį produkcijos, o mažesnės linijos dažniau naudojamos nišiniams, brangesniems ar mažų partijų gaminiams. Būtent todėl buitinė virtuvė šiai technologijai paprastai nepritaikoma.

    Kiek kalorijų ir kokia nauda?

    Nors kukurūzų lazdelės atrodo lengvos, jų kaloringumas gali būti nemažas. Paprastos saldintos kukurūzų lazdelės dažnai turi apie 370–380 kilokalorijų 100 gramų, o sūrio skonio ar riebesni analogai gali viršyti 500 kilokalorijų 100 gramų.

    Specialistai pabrėžia, kad tokio užkandžio maistinė nauda ribota: tai daugiausia greitai pasisavinami angliavandeniai, kurie suteikia trumpalaikės energijos. Be to, dėl purios struktūros lengva suvalgyti daugiau, nei atrodo, todėl didėja rizika nepastebimai viršyti dienos kalorijų poreikį.

    Ar galima valgyti kasdien?

    Jei kukurūzų lazdelės įtraukiamos į racioną, jos turėtų likti retu užkandžiu, o ne kasdieniu įpročiu. Dažniausiai minima saikinga porcija yra apie 20–30 gramų, tačiau svarbiausia, kad toks užkandis neišstumtų visaverčio maisto.

    Didesnio atsargumo reikėtų žmonėms, kurie turi antsvorio, cukrinį diabetą ar insulino rezistenciją, padidėjusius trigliceridus, arterinę hipertenziją, polinkį į tinimus ar inkstų ligų. Ypač tai aktualu sūriems užkandžiams, kuriuose gali būti daug druskos.

    Vaikams, jei nėra sveikatos problemų, kukurūzų lazdelės gali būti retas skanėstas, tačiau ne kasdienis užkandis. Praktikoje verta tikrinti etiketę ir atkreipti dėmesį į cukraus, druskos bei riebalų kiekį, nes skirtingų gamintojų sudėtis gali smarkiai skirtis.

  • Dietologė įspėja: omega-3 dažnai stinga, o pasekmes jaučia smegenys, širdis ir regėjimas

    Kodėl omega-3 taip svarbios?

    Dietologė ir ilgaamžiškumo ekspertė Michiko Tomioka atkreipia dėmesį, kad daugelis žmonių kasdienėje mityboje negauna pakankamai omega-3 riebalų rūgščių. Šios medžiagos siejamos su smegenų veikla, širdies ir kraujagyslių sistema bei regėjimu, o jų trūkumą dažniausiai lemia menkas riebios žuvies ir kitų omega-3 šaltinių vartojimas.

    Omega-3 vadinamos nepakeičiamomis riebalų rūgštimis, nes organizmas jų pats nepasigamina ir turi gauti su maistu. Pasak specialistės, svarbu nepamiršti, kad omega-3 nėra vienas junginys: dažniausiai išskiriamos trys pagrindinės formos, kurios organizme atlieka skirtingas funkcijas.

    „Patariu pirmiausia remtis maistu, o papildus vertinti tik kaip papildomą šaltinį. Prieš keičiant mitybą verta pasitarti su gydytoju“, – sakė Michiko Tomioka.

    Trys omega-3 formos ir kuo jos skiriasi

    DHA forma dažnai minima dėl reikšmės smegenims ir akims. Specialistė aiškina, kad DHA dalyvauja struktūrinėse nervų sistemos funkcijose ir siejama su tinklainės būkle, todėl kasdienėje mityboje jos verta nepamiršti ypač tiems, kurie mažai valgo žuvies.

    Pagrindinis DHA šaltinis yra riebi žuvis. Tomioka teigia mėgstanti ją valgyti kelis kartus per savaitę, renkantis įprastą, nedidelę porciją, o tarp praktiškų pasirinkimų mini skumbrę, lašišą, sardines ir riebią silkę.

    Kita svarbi forma yra EPA, kuri dažnai siejama su širdies ir kraujagyslių sveikata. Ji aptariama dėl galimos įtakos uždegiminiams procesams ir kraujospūdžio kontrolei, nors konkretus poveikis priklauso nuo bendros mitybos ir sveikatos būklės.

    EPA dažniausiai gaunama iš riebios žuvies ir jūros gėrybių, taip pat kai kurių jūros dumblių. Dietologė pabrėžia, kad pasirinkimų yra įvairių, todėl verta ieškoti tokių produktų, kuriuos realu įtraukti į įprastą racioną.

    Trečioji forma yra ALA, kuri paprastai siejama su bendru augimu ir ilgalaikiu organizmo vystymusi. Kūnas dalį ALA gali paversti į EPA ir DHA, tačiau šis virtimas nėra labai efektyvus, todėl vien augalinių šaltinių kartais gali nepakakti.

    Vis dėlto ALA yra svarbi alternatyva tiems, kurie nevalgo jūros gėrybių. Tarp lengvai prieinamų šaltinių dažniausiai minimi linų sėmenys, chia sėklos, graikiniai riešutai, lapinės daržovės ir sojų produktai, tokie kaip tofu ar edamame.

    Maistas ar papildai?

    Specialistė akcentuoja, kad daugeliu atvejų patikimiausias kelias yra mitybos korekcijos, nes kartu gaunama ir kitų naudingų medžiagų, pavyzdžiui, baltymų, vitaminų bei mineralų. Papildai, jos vertinimu, gali būti svarstomi tada, kai mityba objektyviai neleidžia pasiekti reikiamo kiekio arba kai taip rekomenduoja gydytojas.

    Praktikoje omega-3 trūkumo rizika didėja žmonėms, kurie retai valgo žuvį, laikosi griežtos augalinės mitybos arba renkasi daug itin perdirbtų produktų. Tokiais atvejais verta peržiūrėti racioną ir, jei kyla abejonių, aptarti situaciją su šeimos gydytoju ar dietologu.

    Norint omega-3 vartojimą padaryti tvaresnį, dažniausiai padeda paprastas principas: kelis kartus per savaitę įtraukti riebią žuvį, o kasdienybėje nepamiršti augalinių šaltinių. Taip mažėja tikimybė, kad organizmas ilgą laiką gaus per mažai šių nepakeičiamų riebalų.

  • 103 metų gydytojo 3 taisyklės ilgam ir laimingam gyvenimui: nuo proto iki saiko kasdienybėje

    Amerikiečių neurologas Howardas Tuckeris, Gineso rekordų knygoje pripažintas vyriausiu pasaulyje praktikuojančiu gydytoju, prieš mirtį pasidalijo trimis principais, kurie, jo teigimu, padėjo išlikti žvaliam ir patenkintam gyvenimu. Jis mirė 2025 metų gruodžio 22 dieną, sulaukęs 103 metų.

    Gydytojas pabrėžė, kad ilgaamžiškumo formulė nėra vien tik genai ar sėkmė, nors šie veiksniai svarbūs. Jo patirtis rodė, kad kasdieniai įpročiai ir požiūris į gyvenimą gali turėti ne mažesnę reikšmę nei mityba ar fizinis aktyvumas.

    Howardas Tuckeris kartojo, kad smegenims, kaip ir raumenims, būtina nuolatinė „treniruotė“. Jis pats daugiau nei 75 metus dirbo neurologu ir iki pat vėlyvo amžiaus stengėsi turėti veiklų, kurios reikalauja mokytis, spręsti problemas ir bendrauti.

    Pasak jo, protinę formą palaiko ne vien darbas pareigose. Tam tinka savanorystė, skaitymas, naujo įgūdžio mokymasis, muzika ar bet kuri veikla, kuri verčia mąstyti ir išlaiko ryšį su aplinka.

    „Aš neieškau priežasčių sustoti: jei vienas mano karjeros etapas baigėsi, susiradau kitą būdą judėti pirmyn“, – sakė Howardas Tuckeris.

    Jis yra pasakojęs, kad šeštajame dešimtmetyje ėmė studijuoti teisę vakariniu būdu ir vėliau laikė advokato egzaminą, o vyresniame amžiuje mokėsi naudotis socialiniais tinklais. Gydytojo žinutė paprasta: smalsumas ir pastovus mokymasis saugo nuo užsisklendimo.

    Gydytojas teigė pastebėjęs, kad daugelis ieško ilgaamžiškumo paslapčių lėkštėje ar sporto salėje, tačiau pamiršta emocinę sveikatą. Jo požiūriu, pyktis ir nuoskaudos gali „suvalgyti“ energiją ir ilgainiui veikti fizinę savijautą.

    Nors Tuckeris neslėpė, kad gyvenime patyrė netekčių, nusivylimų ir neteisybės, jis nematė prasmės ilgai laikyti nuoskaudų. Praktikoje tai reiškė gebėjimą judėti pirmyn, išlaikyti domėjimąsi kitais žmonėmis ir koncentruotis į prasmingą veiklą.

    „Nemanau, kad yra prasmės savyje laikyti neapykantą: ji pirmiausia kenkia tam, kuris ją nešioja“, – sakė Howardas Tuckeris.

    Šiuolaikinėje medicinoje vis daugiau kalbama apie ilgalaikio streso įtaką organizmui, o emocinis perdegimas ir socialinė izoliacija vyresniame amžiuje siejami su prastesniais sveikatos rodikliais. Tuckerio patarimas šioje vietoje skamba kaip raginimas investuoti į santykius ir psichologinį atsparumą.

    Trečioji taisyklė, anot gydytojo, yra balansas: norint gyventi ilgai, nebūtina atsisakyti visų malonumų. Jis atvirai sakė mėgęs tam tikrus patiekalus ir gėrimus, tačiau bendras principas buvo nuosaikumas ir įvairesnė mityba.

    Tuckeris pabrėžė, kad būtent saikas leidžia malonumais džiaugtis ilgai, o perteklius dažnai atsisuka prieš žmogų. Tą jis taikė ne tik maistui ar alkoholiui, bet ir darbui, poilsiui bei kasdieniams įpročiams.

    „Perteklius bet kurioje srityje gali išsekinti, bet ir nuolatinis trūkumas nėra išeitis“, – sakė Howardas Tuckeris.

    Jo istorija išsiskiria tuo, kad ilgaamžiškumo idėja čia siejama ne su viena stebuklinga priemone, o su keliomis paprastomis kryptimis: aktyviu protu, emocine higiena ir subalansuota kasdienybe. Tai patarimai, kuriuos dauguma žmonių gali pritaikyti be radikalių gyvenimo pokyčių.

  • Kas nutinka cholesterinui, kasdien suvalgant saują graikinių riešutų: ką sako kardiologai

    Aukštas cholesterolio kiekis dažnai ilgai nesukelia jokių simptomų, tačiau gali didinti širdies ir kraujagyslių ligų, infarkto bei insulto riziką. Gydytojai primena, kad vien tik „jaustis gerai“ nereiškia, jog rodikliai yra saugūs, todėl cholesterolį verta periodiškai pasitikrinti.

    Kardiologai pabrėžia, kad mitybos pokyčiai veikia ne tik per tai, ko atsisakome, bet ir per tai, ką įtraukiame į kasdienį racioną. Vienas paprastų įpročių, kurį lengva išlaikyti ilgą laiką, yra kasdien suvalgyti nedidelę saują riešutų, ypač graikinių.

    Pasak kardiologų, graikiniuose riešutuose yra daug nesočiųjų riebalų, skaidulų, antioksidantų ir augalinių sterolių. Šių medžiagų derinys siejamas su palankesniu lipidų profiliu, ypač mažesniu bendrojo ir MTL cholesterolio (vadinamojo blogojo) kiekiu.

    Mokslinėje literatūroje aprašoma, kad riešutų vartojimas, lyginant su jų nevartojimu, neretai siejamas su statistiškai reikšmingu cholesterolio rodiklių pagerėjimu. Kardiologai atkreipia dėmesį, kad svarbu ne „stebuklingas produktas“, o nuoseklus kasdienis pasirinkimas ir bendra mitybos kokybė.

    „Jei norite pagerinti cholesterolio rodiklius, svarbu ne tik riboti sočiuosius riebalus, bet ir protingai rinktis tai, kas keičia užkandžius kasdienybėje“, – sakė kardiologas.

    Kartu pabrėžiama, kad graikiniai riešutai yra kaloringi, todėl per didelis kiekis gali prisidėti prie svorio augimo, o tai cholesterolio kontrolei nėra palanku. Dažniausiai rekomenduojamas kiekis yra nedidelė porcija per dieną, maždaug ketvirtis stiklinės arba sauja, priklausomai nuo bendro raciono.

    Specialistai akcentuoja paprastą principą: riešutai geriausiai veikia tada, kai jie pakeičia mažiau palankius užkandžius, o ne tiesiog papildomai „uždedami“ ant jau kaloringos dienos. Kitaip tariant, jei riešutai suvalgomi vietoje sausainių, traškučių ar saldumynų, tikimybė pamatyti naudą yra didesnė.

    Praktinis pasirinkimas, kurį dažnai mini gydytojai, yra avižinė košė su riešutais pusryčiams. Avižose esanti tirpi skaidula gali padėti mažinti cholesterolio įsisavinimą, o riešutai suteikia nesočiųjų riebalų ir didesnį sotumą.

    Dar vienas dažnai rekomenduojamas derinys yra graikiniai riešutai su uogomis, nes uogos papildo racioną antioksidantais. Jei norisi sotesnio užkandžio, galima rinktis natūralų graikišką jogurtą, kuris prideda baltymų ir padeda ilgiau išlikti sotiems.

    Kardiologai taip pat atkreipia dėmesį, kad tamsus šokoladas nedideliais kiekiais gali būti pasirinkimas desertui, nes jame yra flavanolių. Vis dėlto pagrindinis patarimas išlieka paprastas: nuoseklumas ir saikas, ypač jei tikslas yra geresni cholesterolio rodikliai ilgalaikėje perspektyvoje.

  • Bulguras lieknėjimui: kuo naudingos šios kruopos, kam netinka ir kaip jas valgyti kasdien

    Bulguras – iš kietųjų kviečių gaminamos pilno grūdo kruopos, kurios prieš džiovinant ir smulkinant yra apdorojamos garais. Dėl to jos greitai paruošiamos, o skonis dažnai apibūdinamas kaip švelniai riešutinis.

    Šios kruopos dažnai minimos kaip tinkamas pasirinkimas svorį kontroliuojantiems žmonėms, nes jos suteikia sotumo. Tai lemia didesnis skaidulų kiekis, palyginti su rafinuotais grūdais, ir tai, kad bulguras paprastai valgomas kaip pagrindinio patiekalo dalis, o ne kaip užkandis.

    Bulguras yra pilno grūdo produktas, todėl jame išlieka daugiau grūdo dalių, kuriose yra skaidulų ir mikroelementų. Skaidulos lėtina virškinimą, padeda ilgiau išlaikyti sotumo jausmą ir gali prisidėti prie stabilesnio cukraus kiekio kraujyje po valgio.

    Praktikoje tai reiškia paprastą dalyką: kai pietų lėkštėje yra daugiau skaidulų turinčio garnyro, dažnam žmogui lengviau suvaldyti porcijų dydį ir rečiau norisi užkandžiauti. Vis dėlto pats bulguras nėra stebuklingas produktas, o rezultatus labiausiai lemia bendras racionas ir kalorijų balansas.

    Bulguras suteikia angliavandenių energijai, o kartu dažnai būna ir nedidelis baltymų kiekis. Jis taip pat gali būti magnio, mangano, geležies ir B grupės vitaminų šaltinis, todėl tinka kaip kasdienio raciono įvairovė, ypač kai keičiami labiau perdirbti garnyrai.

    Pilno grūdo produktų vartojimas mitybos rekomendacijose siejamas su palankesniais širdies ir kraujagyslių sveikatos rodikliais, įskaitant cholesterolio kontrolę. Tokį ryšį aiškina skaidulos ir tai, kad pilno grūdo produktai dažnai pakeičia rafinuotus, mažiau maistingus pasirinkimus.

    Kadangi bulguras gaminamas iš kviečių, jis netinka žmonėms, sergantiems celiakija ar turintiems glitimo netoleravimą, taip pat esant alergijai kviečiams. Tokiais atvejais net ir nedideli kiekiai gali sukelti nepageidaujamą reakciją.

    Kai kuriems jautresnį virškinamąjį traktą turintiems žmonėms didesnis skaidulų kiekis gali sukelti pilvo pūtimą ar diskomfortą. Jei taip nutinka, verta pradėti nuo mažesnės porcijos, gerti daugiau vandens ir stebėti savijautą.

    Norint bulgurą įtraukti į lieknėjimui palankią mitybą, dažniausiai rekomenduojama jį derinti su daržovėmis ir baltymų šaltiniu, pavyzdžiui, ankštiniais ar liesesne mėsa. Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į priedus: aliejaus, padažų ir sūrio perteklius gali greitai padidinti patiekalo kaloringumą.