CP v2

Blog

  • Šiltnamį uždarote per lietų? Ši klaida gali dešimteriopai padidinti ligų riziką

    Šiltnamį uždarote per lietų? Ši klaida gali dešimteriopai padidinti ligų riziką

    Šiltnamyje temperatūra dažniausiai būna maždaug 5 laipsniais aukštesnė nei lauke, tačiau staigūs orų pokyčiai gali greitai paversti jį tvankia, augalams pavojinga erdve. Perkaitimas ir užsistovėjęs drėgnas oras silpnina daigus, lėtina augimą ir didina jautrumą ligoms bei kenkėjams.

    Viena dažniausių sodininkų klaidų – per lietų sandariai uždaryti šiltnamį, tikintis apsaugoti augalus nuo drėgmės. Praktikoje poveikis dažnai būna priešingas: drėgmė vis tiek patenka per dirvą ir smulkius plyšius, o be oro judėjimo ji užsistovi ir sudaro palankias sąlygas grybiniams susirgimams.

    Tokioje aplinkoje greičiau plinta pomidorams ir kitiems augalams pavojingos ligos, o šaknų zona gali pradėti dūsti dėl prastesnės dujų apykaitos. Todėl vėdinimas svarbus ne tik per karščius, bet ir apniukusiomis ar lietingomis dienomis, ypač kai šiltnamyje juntamas tvankumas.

    Kada vėdinti, kad nepakenktumėte

    Jei lauke vėsu ir temperatūra žemesnė nei 15 laipsnių, dažniausiai pakanka praverti vieną langą arba duris vienoje pusėje. Taip užtikrinama minimali oro apykaita ir sumažinama skersvėjo bei augalų atšaldymo rizika.

    Kai lauko temperatūra viršija 17 laipsnių, galima atverti langus ar duris abiejose šiltnamio pusėse, sudarant kryžminį vėdinimą. Toks oro judėjimas greitai pašalina drėgmės perteklių ir sumažina sąlygas ligoms plisti.

    Pomidorai, agurkai ir paprikos – skirtingi poreikiai

    Pomidorai paprastai geriau toleruoja intensyvesnį vėdinimą, todėl šiltomis dienomis šiltnamį galima laikyti pravertą ilgiau. Praktinis orientyras – duris dažnai saugu laikyti atviras iki tol, kol nakties temperatūra nenukrenta žemiau 6 laipsnių.

    Agurkai ir paprikos yra šilumamėgiškesni ir jautresni skersvėjui, todėl jiems vėdinimą verta taikyti atsargiau. Paprikoms nepageidautina, kad naktimis temperatūra kristų žemiau 15 laipsnių, o agurkams kritinė riba paprastai laikoma apie 7 laipsnius.

    Temperatūros riba, kurios geriau neperžengti

    Vėdinimą verta didinti palaipsniui, kad augalai nepatirtų šoko, kai staiga kelioms valandoms plačiai atveriamos durys. Geriau pradėti nuo trumpų intervalų ir juos ilginti, stebint tiek temperatūrą, tiek kondensato kiekį ant plėvelės ar stiklo.

    Specialistai dažnai kaip viršutinę komforto ribą šiltnamyje įvardija apie 27 laipsnius. Jei termometras rodo daugiau, didėja perkaitimo rizika, o kartu ir streso poveikis, dėl kurio augalai prasčiau mezga žiedus ir tampa imlesni ligoms.

  • Pīlādži lūst nuo uogų: ar tai reiškia atšiaurią žiemą? Mokslas atsako ir griauna mitą

    Kiekvieną vasaros pabaigą socialiniuose tinkluose vėl atgyja senas posakis: jei šermukšnis (pīlādzis) pilnas uogų, žiema būsianti atšiauri. Ryškiai raudonais kekėmis nusagstyti medžiai išties atrodo įspūdingai, tačiau mokslininkai pabrėžia, kad tai nėra patikimas būdas prognozuoti artėjančios žiemos orus.

    Ekologų ir fenologijos tyrimai rodo, kad uogų gausą daug labiau lemia praėjusių ir einamųjų metų sąlygos, o ne ateities šalčiai. Svarbiausi veiksniai yra sėkmingas žydėjimas, pakankamai saulės, drėgmės balansas, apdulkinimo sąlygos ir tai, kiek energijos medis sukaupė vegetacijos metu.

    Šermukšniai negali „nuspėti“, kokie orai bus po kelių mėnesių, nes augalai reaguoja į jau įvykusius pokyčius, o ne į būsimus atmosferos procesus. Be to, gausaus derėjimo metai daugeliui medžių ir krūmų būdingi bangomis, kai po dosnesnio sezono dažnai seka ramesnis.

    Kaip gimė šis tikėjimas?

    Šio įsitikinimo šaknys greičiausiai yra praktinės. Šermukšnio uogos yra svarbus maisto šaltinis daugeliui paukščių, ypač vėlyvą rudenį ir žiemą, todėl žmonės seniau pastebėdavo: kai uogų daug, paukščiai jų lesa ilgiau ir dažniau laikosi arčiau sodybų.

    Iš to natūraliai gimė mintis, kad gamta esą iš anksto „ruošiasi“ sunkiai žiemai. Vis dėlto toks ryšys nėra priežastinis: uogų gausa nerodo, kad bus daugiau šalčių ar sniego, ji rodo, kad augalui palankiai susiklostė augimo ir derėjimo sąlygos.

    Įdomu tai, kad skirtinguose regionuose egzistuoja ir visiškai priešingos interpretacijos. Pavyzdžiui, dalyje Šiaurės Europos tradicijų pasitaiko aiškinimas, jog gausus šermukšnių derlius kaip tik reiškia švelnesnę ar mažiau sniegingą žiemą, o tai tik dar labiau parodo, kad tai labiau kultūrinė tradicija nei patikima prognozė.

    Ką uogų gausa vis dėlto pasako?

    Nors šermukšnių uogos nėra žiemos „barometras“, jos gali daug pasakyti apie ekosistemą. Gausus derlius yra reikšmingas maisto resursas, galintis keisti paukščių mitybos pasirinkimus ir net migracijos elgseną, nes dalis rūšių ilgiau užsibūna ten, kur maisto netrūksta.

    Meteorologai pabrėžia, kad ilgalaikės žiemos prognozės remiasi atmosferos cirkuliacijos, vandenynų ir kitų klimato veiksnių analize, o ne pavieniais gamtos ženklais. Liaudiški stebėjimai išlieka įdomi kultūros dalis, tačiau kasdieniams sprendimams patikimiau sekti profesionalias prognozes ir sezonines apžvalgas.

    Todėl jei šiemet šermukšniai tiesiog raudonuoja nuo uogų, tai pirmiausia ženklas, kad medžiams buvo palankūs metai. O ar žiema bus atšiauri, lemia visai kiti procesai, kurių uogų kekėse neperskaitysi.

  • Nepjaukite levandų bet kada: vienas momentas lemia, ar krūmas kitąmet bus kuplus

    Levandos vertinamos ne tik dėl kvapo ir ryškių žiedynų, bet ir dėl naudos sodui: jų žiedai pritraukia bites bei kitus apdulkintojus. Vis dėlto net ir patyrę daržininkai kartais suklysta pasirinkdami netinkamą genėjimo laiką. Tada krūmas kitą sezoną gali išretėti, prasčiau žydėti ar pradėti „plikti“ nuo apačios.

    Svarbiausia taisyklė paprasta: levandas labiausiai apsimoka genėti tada, kai augalui tai palankiausia, o ne tada, kai atsiranda laisvo laiko. Tinkamas metas padeda išlaikyti kompaktišką formą ir paskatina naujų ūglių augimą, kurie vėliau tampa gausesnio žydėjimo pagrindu.

    Tinkamiausias laikas po žydėjimo

    Dažniausiai rekomenduojama levandas formuoti iš karto po žydėjimo, kai didžioji žiedų dalis pradeda blukti, bet augalas dar aktyviai auga. Lietuvos klimato sąlygomis tai paprastai būna liepos pabaiga arba rugpjūtis, nors tikslus laikas priklauso nuo veislės ir konkrečių metų orų.

    Šiuo periodu levandos dar spėja užauginti naujus ūglius, kurie iki rudens subręsta ir sėkmingiau peržiemoja. Tai ypač svarbu, nes švieži, nespėję sumedėti ūgliai jautresni šalčiui ir gali nukentėti per pirmąsias rimtesnes šalnas.

    Kodėl pavojinga genėti per vėlai

    Jei levandos smarkiai nukerpamos rugsėjo pabaigoje ar spalį, naujai išaugę ūgliai dažnai nebespėja sustiprėti. Dėl to augalas gali nusilpti, o pavasarį dalis šakelių apšąla, neišsprogsta arba atželia labai netolygiai.

    Vėlyvą rudenį, jei reikia, patariama apsiriboti tik nužydėjusių žiedynų kotelių pašalinimu. Stipresnį formuojamąjį genėjimą saugiau palikti vasaros antrai pusei, kai dar pakanka šilumos ir šviesos augimui.

    Didžiausia klaida – kirpti į seną medieną

    Viena dažniausių klaidų – levandas nukirpti per giliai, iki senų, sumedėjusių stiebų. Levandos prastai atželia iš senos medienos, todėl nukirpus be „žalios“ dalies krūmas gali nebeatsistatyti arba likti su plikomis, negražiomis vietomis.

    Dažniausiai rekomenduojama šalinti maždaug trečdalį to sezono prieaugio, visada paliekant pakankamai lapuotų, žalių ūglių. Tokia taktika padeda išlaikyti taisyklingą kupstą ir sumažina riziką, kad krūmas pradės retėti.

    Pavasarį levandas geriau tik nežymiai pakoreguoti, išpjaunant aiškiai apšalusias ar išdžiūvusias šakeles. Skubėti nereikėtų: verta palaukti, kol matysis, kurios šakos tikrai gyvos ir pradeda sprogti, nes per ankstyvas genėjimas gali pašalinti gyvybingus ūglius.

    Reguliari, kasmetinė, bet saikinga priežiūra paprastai duoda geresnį rezultatą nei retas, labai stiprus kirpimas po kelių metų. Laikui bėgant levandos natūraliai medėja, todėl nuoseklus formavimas padeda išlaikyti krūmą tankų, ilgaamžį ir gausiai žydintį.

    Nukirptų žiedynų taip pat nebūtina išmesti: juos galima džiovinti gerai vėdinamoje, nuo tiesioginės saulės apsaugotoje vietoje. Džiovintos levandos dažnai naudojamos namų kvapams, dekorui ar maišeliams spintoms, o maistui tinka tik tam užaugintos, švariai prižiūrėtos levandos.

  • Mokslininkai perspėja: šios drabužių spalvos vasarą traukia uodus labiausiai

    Mokslininkai perspėja: šios drabužių spalvos vasarą traukia uodus labiausiai

    Vasarą išvengti uodų įkandimų ne visada padeda vien repelentai ar uždari drabužiai. Naujausi tyrimai rodo, kad uodams svarbūs ne tik žmogaus kvapas, kūno šiluma ar iškvepiamas anglies dioksidas, bet ir vizualiniai signalai, tarp jų – drabužių spalva.

    Uodai grobio paieškoje remiasi kelių pojūčių deriniu. Iš toliau juos priartina kvapai ir anglies dioksidas, o kai jie jau netoli, didelę reikšmę įgyja tai, ką vabzdžiai mato: kontrastas aplinkoje ir tam tikri spalvų atspalviai.

    Kokios spalvos uodams patraukliausios?

    Eksperimentai su Aedes aegypti rūšies uodais, kuri yra žinoma kaip geltonojo drugio uodas, parodė aiškią tendenciją. Šie uodai dažniau artėja prie žmonių, kai mato tamsius arba sodrius atspalvius, ypač juodą, tamsiai mėlyną, rudą, taip pat raudoną ir tamsiai žalią spalvas.

    Tokių spalvų drabužiai sukuria ryškesnį kontrastą su fonu, todėl žmogus uodams tampa lengviau pastebimas. Be to, tamsūs audiniai neretai labiau įkaista saulėje, o šiluma uodams yra papildomas signalas, padedantis pasirinkti taikinį.

    Ką rinktis, kad uodų būtų mažiau?

    Mokslininkų rekomendacijos paprastos: karštuoju sezonu dažniau rinktis šviesius atspalvius. Balta, šviesiai mėlyna ir šviesiai žalia spalvos uodus paprastai traukia mažiau, todėl gali sumažinti įkandimų tikimybę, ypač vakare ar prie vandens telkinių.

    Vis dėlto vien spalva problemos iki galo neišspręs, nes uodams itin svarbūs kvapai, kūno šiluma ir iškvepiamas anglies dioksidas. Praktikoje geriausiai veikia kelių priemonių derinys: šviesesni drabužiai, lengvas, odą dengiantis audinys, repelentai ir buvimo lauke planavimas, kai uodų aktyvumas didžiausias.

  • Minkštas agurkas šaldytuve? Paprastas triukas, kuris gali sugrąžinti traškumą

    Atidarote šaldytuvą, paimate agurką, o jis jau nebetraškus? Dažnas tokį iškart išmeta, tačiau lengvai suminkštėjęs agurkas dažnai nėra sugedęs – jis tiesiog būna praradęs dalį drėgmės ir stangrumo.

    Agurkų tekstūra paprastai nukenčia dėl netinkamo laikymo ar ilgesnio gulėjimo šaldytuve. Kai daržovė netenka vandens, jos ląstelės praranda „įtempimą“, todėl agurkas tampa minkštesnis, nors skonis dar gali būti normalus.

    Greitas būdas atgaivinti

    Jei agurkas nėra gleivėtas, neturi pelėsio, tamsių įdubusių dėmių ir neskleidžia nemalonaus kvapo, verta išbandyti paprastą metodą. Pripilkite dubenį labai šalto vandens ir įberkite saują ledo.

    Įdėkite agurką į ledinį vandenį visą, neluptą ir nepjaustytą. Jei jis plūduriuoja, prispauskite nedidele lėkšte, kad būtų visiškai apsemtas, ir palaikykite bent 30 minučių.

    Jei agurkas aiškiai suminkštėjęs, vonelėje jį galima laikyti ilgiau – iki 1–2 valandų. Šaltas vanduo padeda audiniams vėl sugerti dalį prarastos drėgmės, todėl tekstūra neretai pastebimai pagerėja.

    Išėmę agurką nusausinkite popieriniu rankšluosčiu ir naudokite iš karto arba grąžinkite į šaldytuvą. Svarbu suprasti, kad šis triukas padeda tik tuomet, kai minkštumą sukėlė drėgmės praradimas, o ne gedimas.

    Kada jau nebeverta gelbėti?

    Agurką reikėtų išmesti, jei matote pelėsį, paviršius tapo gleivėtas, juntamas rūgštus ar aitrus nemalonus kvapas. Taip pat įspėja tamsios, įdubusios dėmės ar akivaizdžiai pakitusi minkštimo struktūra.

    Tokiais atvejais tikėtina, kad gedimo procesas jau pažengęs, todėl bandyti „atgaivinti“ nebesaugu. Verta vadovautis paprasta taisykle: jei kyla abejonių dėl kvapo ar paviršiaus, geriau nerizikuoti.

    Jei traškumo negrąžino

    Net ir likęs minkštesnis agurkas dažnai puikiai tinka patiekalams, kuriuose tekstūra nėra esminė. Jį galima tarkuoti į padažus, naudoti šaltoms sriuboms, trinti į glotnučius ar gardinti vandeniui.

    Norint, kad agurkai ilgiau išliktų stangrūs, juos laikykite šaldytuve taip, kad nepermirktų, ir venkite kaimynystės su etileną išskiriančiais vaisiais bei daržovėmis. Pavyzdžiui, laikant šalia bananų ar pomidorų, agurkai neretai greičiau praranda kokybę.

  • Išmetate vyno kamščius? Šis paprastas triukas gali išgelbėti jūsų kambarinius augalus

    Dauguma tuščių vyno butelių kamščių atsiduria šiukšliadėžėje, tačiau natūralaus kamščio gabalėliai gali praversti ir namuose, prižiūrint kambarinius augalus. Sodininkystės ekspertai atkreipia dėmesį, kad svarbiausia sąlyga čia viena: kamštis turi būti pagamintas iš natūralios kamštinio ąžuolo žievės, o ne sintetikos.

    Natūralus kamštis dažniausiai naudojamas kaip papildomas drenažo sluoksnis vazono apačioje. Smulkiai supjaustyti gabalėliai padeda sukurti daugiau oro tarpų, todėl žemė mažiau susispaudžia, o vanduo lengviau pasišalina iš šaknų zonos.

    Kaip kamštis padeda vazone

    Nors kamščio gabalėliai nepakeičia drenažo skylių vazono dugne, jie gali sumažinti riziką, kad dirva bus per šlapia ir ims rūgti. Tai ypač aktualu didesniems vazonams, kuriuose drėgmė linkusi laikytis ilgiau, o perlaistymo klaidos kainuoja brangiausiai.

    Praktiškai tai reiškia paprastą veiksmą: kamštį supjaustyti mažais gabalėliais ir plonu sluoksniu paskleisti vazono apačioje prieš pilant žemę. Tokia „pagalvė“ palengvina vandens nutekėjimą ir pagerina oro cirkuliaciją, o tai svarbu daugeliui kambarinių augalų.

    Kada kamštis geresnis už akmenukus

    Didelių vazonų dugne žmonės dažnai pila keramzitą ar akmenukus, tačiau tai smarkiai padidina vazono svorį. Natūralus kamštis yra gerokai lengvesnis, todėl tampa patogesne alternatyva, kai vazoną reikia dažnai perkelti, pavyzdžiui, tarp kambario ir balkono.

    Be to, natūralus kamštis gana atsparus drėgmei ir suyra lėtai, todėl jo poveikis gali išlikti ne vieną sezoną. Tai taip pat vienas paprastesnių būdų pakartotinai panaudoti medžiagą, kuri kitu atveju taptų atlieka.

    Dar vienas panaudojimas: mulčias

    Smulkintas natūralus kamštis gali būti naudojamas ir kaip plonas mulčio sluoksnis ant vazono žemės paviršiaus. Jis gali kiek sumažinti drėgmės garavimą karštomis dienomis ir pristabdyti greitą viršutinio sluoksnio išdžiūvimą, ypač balkonuose ar saulėtose palangėse.

    Svarbu įvertinti ir ribas: kamštis nėra trąša ir savaime augimo nepaspartins, tačiau gali padėti geriau suvaldyti drėgmę bei struktūrą vazone. Taip pat rekomenduojama nenaudoti sintetinių kamščių, nes jie neturi tų pačių savybių ir nėra skirti irimui dirvožemyje.

  • Pamirštas virtuvės ingredientas, dėl kurio burokėliai užauga saldesni ir didesni: svarbu nepadauginti

    Pamirštas virtuvės ingredientas, dėl kurio burokėliai užauga saldesni ir didesni: svarbu nepadauginti

    Jei burokėlių lapai suvešėję, o šakniavaisiai lieka maži, kieti ar suskeldėję, dažniausiai problema slypi ne vien veislėje. Tam įtakos turi drėgmės svyravimai, per gausus azotas ir maisto medžiagų disbalansas, ypač kalio bei boro trūkumas. Vis dėlto kai kurie daržininkai vasaros pabaigoje naudoja ir paprastą druską, tik su aiškiomis ribomis.

    Virtuvinė druska į dirvą įneša natrio, o burokėliai laikomi palyginti pakantūs natriui augalai. Praktikoje natrio papildymas kartais siejamas su intensyvesniu cukrų kaupimu šaknyse ir ryškesniu skoniu, tačiau tai nėra universali taisyklė kiekvienam dirvožemiui. Esminis principas paprastas: jei druskos per daug, nukenčia dirvos struktūra ir augalų šaknys.

    Dažniausiai minimas būdas yra silpnas tirpalas: apie 1 valgomąjį šaukštą nejoduotos druskos ištirpinti 10 litrų vandens. Tokiu tirpalu laistoma tik prie šaknų, prieš tai lysvę paliejus paprastu vandeniu, kad sumažėtų druskos koncentracijos šokas. Ant lapų tirpalo pilti nerekomenduojama, nes galima nudeginti audinius.

    Tręšiant natriu svarbiausia nepersistengti, ypač lengvose, smėlingose dirvose ir vietose, kur vanduo greitai išgaruoja. Dėl per didelės druskų koncentracijos augalams tampa sunkiau pasisavinti vandenį, gali sulėtėti augimas, o dirvoje ilgainiui didėja sūrumas. Jei dirva natūraliai šarmingesnė, eksperimentai su druska taip pat laikomi rizikingesni.

    Kada burokėliams to iš tiesų reikia?

    Burokėlių branda priklauso nuo veislės ir oro: ankstyvos veislės dažnai subręsta per 70–80 dienų nuo sudygimo, vidutinio ankstyvumo per 90–100 dienų, vėlyvos gali augti iki rudens. Vasaros pabaigoje šakniavaisiai dar aktyviai stambėja, todėl svarbiausia užtikrinti tolygią drėgmę ir maisto medžiagas, kurios lemia skonį ir laikymą.

    Šiuo laikotarpiu dažna klaida yra toliau skatinti lapiją azoto trąšomis. Jei azoto per daug, burokėliai „eina į lapus“, o šaknis lėčiau storėja, be to, prastėja laikymas. Dėl to vasaros viduryje ir pabaigoje paprastai labiau vertinamos kalio ir fosforo trąšos.

    Saugesnės alternatyvos saldumui ir derliui

    Skoniui ir šakniavaisių kokybei ypač svarbus kalis, o fosforas prisideda prie šaknų vystymosi. Daržininkai dažnai renkasi kalio sulfatą ar monokalio fosfatą, tirpalus naudodami po įprasto laistymo. Tokie sprendimai labiau prognozuojami nei druskos naudojimas, nes tiesiogiai papildo augalui reikalingus elementus.

    Dar viena praktika yra medžio pelenai, kurie gali papildyti dirvą kaliu, tačiau jų poveikis priklauso nuo pelenų sudėties ir dirvos reakcijos. Jei dirva linkusi į šarmingumą, pelenus reikėtų naudoti itin saikingai. Saldumui ir puvinių prevencijai taip pat svarbus boras, todėl kartais naudojami boro tirpalai, tik griežtai laikantis normų.

    Ne mažiau svarbi ir priežiūra: retinimas, ravėjimas, dirvos purenimas pagerina deguonies patekimą šaknims ir sumažina konkurenciją dėl vandens. Jei šakniavaisiai auga per tankiai, net ir geriausios trąšos nepadės pasiekti didelio dydžio. Prieš retinant naudinga lysvę palaistyti, kad augalus būtų galima ištraukti nepažeidžiant likusiųjų šaknų.

  • Skruzdėlės sode gali kainuoti derlių: 5 veiksmingi būdai jas išvyti be cheminių priemonių

    Skruzdėlės sode gali kainuoti derlių: 5 veiksmingi būdai jas išvyti be cheminių priemonių

    Skruzdėlės sode dažnai atrodo nepavojingos, tačiau didesnės kolonijos gali pakenkti daržovėms, uogoms ir dekoratyviniams augalams. Ypač problematiška tai, kad jos saugo ir platina amarus, nes minta jų išskyromis, todėl kenkėjai greitai išplinta.

    Be to, skruzdėlynai prie šaknų gali trukdyti augalams normaliai augti, o pačios skruzdėlės neretai pažeidžia braškes, morkas, moliūgus ir žiedus. Dėl to sodininkai vis dažniau ieško švelnesnių, aplinkai draugiškesnių sprendimų, kurie padėtų sumažinti jų kiekį nenaudojant agresyvios chemijos.

    Kaip skruzdėles veikia kvapai ir masalai

    Skruzdėlės orientuojasi pagal kvapus ir takus, todėl stiprūs kvapai arba jų judėjimo kelių trikdymas gali sumažinti aktyvumą. Dar efektyvesni būna masalai, kai skruzdėlės pačios nuneša medžiagą į lizdą ir taip paveikia didesnę kolonijos dalį.

    Svarbu suprasti, kad vienkartinis nupurškimas dažnai duoda tik trumpą efektą, ypač jei šalia gausu amarų. Ilgesniam rezultatui paprastai reikia derinti priemones ir kartu mažinti amarų plitimą ant augalų.

    5 paprastos priemonės be chemikalų

    Viena iš dažniausiai minimų naminių priemonių yra sodos ir cukraus masalas. Sumaišykite po pusę šaukšto valgomosios sodos ir cukraus pudros, įpilkite kelis šaukštus vandens, o masę sudėkite į negilius indelius prie skruzdėlių takų.

    Dar viena plačiai naudojama priemonė yra boro rūgštis, tačiau ją būtina vartoti labai atsargiai, ypač jei kieme yra vaikų ar augintinių. Paprastai ji maišoma su saldžiu priedu ir vandeniu, o mišinys pilamas į mažus indelius arba vakare atsargiai apdorojamas skruzdėlynas.

    Skruzdėlių sankaupas galima mažinti ir silpnu kalio permanganato tirpalu. Pirmiausia paruošiamas ryškesnis rausvas tirpalas, vėliau jis praskiedžiamas didesniu kiekiu vandens ir naudojamas skruzdėlynams bei jų judėjimo vietoms laistyti.

    Kai kurie sodininkai renkasi amoniako tirpalą, kuris dėl aštraus kvapo veikia kaip atbaidymo priemonė. Nedidelį kiekį amoniako praskiedus vandeniu galima palaistyti dirvą aplink lysves, tačiau persistengti nereikėtų, kad nebūtų išbalansuota dirva.

    Greitam poveikiui dažnai pasitelkiamas ir actas, nes skruzdėlėms nepatinka stiprūs kvapai. Paprastai actas praskiedžiamas vandeniu ir naudojamas purkšti takus ar vietas, kur skruzdėlės aktyviausios, o procedūra kartojama kelis kartus.

    Kaip sumažinti problemą ilgam

    Vien naminių priemonių gali nepakakti, jei sode įsiveisę amarai, nes būtent jie dažnai pritraukia skruzdėles. Todėl verta reguliariai stebėti augalus, šalinti amarus, o užkrėstus ūglius prireikus nugenėti.

    Taip pat padeda švara ir tvarka: laiku surinktos pernokusių vaisių liekanos mažina saldžių kvapų šaltinius, o ravėjimas ir dirvos purenimas trikdo skruzdėlių lizdų plėtrą. Nuoseklus kelių priemonių derinimas dažniausiai duoda tvirtesnį rezultatą nei vienas trumpalaikis bandymas.

  • Kritę obuoliai po obelimi gali kainuoti derlių: ekspertai paaiškino, kada būtina surinkti

    Vasaras otrajā pusē un rudenī zem ābelēm nereti sakrājas desmitiem kritušu augļu. Daudzi dārzu saimnieki domā, ka tie ar laiku sapūs un kļūs par dabisku mēslojumu, tāpēc nesteidzas tos savākt. Tomēr augļkopības speciālisti norāda – vairumā gadījumu tas nav labākais risinājums. Dārzkopības eksperti no “Royal Horticultural Society” skaidro, ka kritušie āboli var kļūt par slimību un kaitēkļu avotu, kas nākamajā sezonā atkal apdraudēs koku.

    Ne visi kritušie āboli ir vienādi

    Vispirms ir svarīgi saprast, kāpēc āboli nokrituši – ja tos nogāzis stiprs vējš vai tie vienkārši sasnieguši gatavību, veselos augļus var izmantot sulai, ievārījumam vai kompostam.

    Savukārt ābolus ar brūniem plankumiem, puves pazīmēm vai kukaiņu bojājumiem zem koka nav vēlams atstāt, jo tie var izplatīt slimības

    Dārzkopji skaidro, ka bojātos augļos bieži pārziemo sēnīšu slimību ierosinātāji, piemēram, augļu puve var saglabāties kritušajos ābolos un nākamajā gadā inficēt jaunās ražas augļus. Jo ilgāk bojātie āboli paliek zem koka, jo lielāka iespēja, ka slimību izraisītāji izplatīsies tālāk.

    pexels.com

    Kritušie augļi piesaista kaitēkļus

    Nogatavojušies un bojāti āboli ir pievilcīgi dažādiem kukaiņiem – tos labprāt izmanto augļu mušas, lapsenes un citi kaitēkļi. Dažkārt kritušajos augļos attīstās arī ābolu tinēja kāpuri, kas vēlāk var pārziemot un nākamajā sezonā bojāt jaunās ražas augļus.

    Tāpēc augļkopji iesaka regulāri savākt nobirušos ābolus, īpaši tad, ja tie ir bojāti.

    Vai tos drīkst likt kompostā?

    Jā, taču ar nosacījumiem.

    Ja komposts sasniedz pietiekami augstu temperatūru, slimību ierosinātāji un kaitēkļu kāpuri lielākoties iet bojā, taču nelielos piemājas kompostos temperatūra ne vienmēr ir tik augsta.

    Tāpēc stipri sapuvušus vai ar slimībām inficētus ābolus daudzi dārzkopības speciālisti iesaka nekompostēt, bet utilizēt citā veidā atbilstoši pašvaldības noteikumiem.

    Kad kritušos ābolus var atstāt?

    Ja augļi ir pilnīgi veseli un tos nokratījis vējš, tie zem koka var atrasties īsu laiku, taču arī tad nav vēlams tos atstāt līdz rudenim.

    Savlaicīgi savākta dārza teritorija palīdz samazināt slimību un kaitēkļu izplatīšanās risku.

    pexels.com

    Vēl viens ieguvums

    Regulāri savācot kritušos ābolus, ir vieglāk novērtēt koka veselību.

    Ja zem ābeles ik dienu parādās daudz negatavu augļu, tas var liecināt par sausumu, barības vielu trūkumu, slimībām vai kaitēkļu bojājumiem. Šādā gadījumā problēmu iespējams pamanīt laikus un rīkoties, pirms tiek apdraudēta nākamā raža.

    Lai gan var šķist, ka kritušie āboli kļūs par dabisku mēslojumu, dārznieki lielākoties iesaka tos regulāri savākt. Tas palīdz ierobežot slimību un kaitēkļu izplatību, uztur dārzu sakoptāku un var pasargāt ābeles no problēmām nākamajā sezonā.

    Ja augļi ir veseli, tos vēl var izmantot virtuvē vai kompostā, bet bojātus un sapuvušus ābolus zem koka atstāt nevajadzētu.

    Izmēģiniet pirmo kritušo ābolu kūkas recepti.

  • Dietologai perspėja: 5 pirkimo klaidos, dėl kurių vaisiai ir daržovės greitai atsiduria šiukšlėse

    Dietologai perspėja: 5 pirkimo klaidos, dėl kurių vaisiai ir daržovės greitai atsiduria šiukšlėse

    Švieži vaisiai ir daržovės daugeliui siejasi su sveikesne mityba, tačiau būtent šie pirkiniai namuose genda greičiausiai. Dietologai atkreipia dėmesį, kad dažniausios klaidos parduotuvėje virsta ne tik išmestais produktais, bet ir prarastomis maistinėmis medžiagomis.

    Vaisiai ir daržovės yra svarbus skaidulų, kalio, vitamino C bei antioksidantų šaltinis, padedantis virškinimui ir sotumui. Kai produktai sugenda ir yra išmetami, prarandama ir dalis jų vertės, o kartu didėja maisto švaistymas.

    Dažniausia bėda – pirkimas be plano

    Viena tipinių klaidų – į parduotuvę eiti neapsisprendus, ką realiai gaminsite artimiausiomis dienomis. Tokiu atveju krepšyje atsiranda daugiau greitai gendančių pirkinių, nei spėjama sunaudoti, todėl savaitės pabaigoje dalis jų keliauja į atliekas.

    Praktika paprasta: prieš pirkdami įsivertinkite savaitės ritmą ir numatykite kelis patiekalus, kuriuose panaudosite tuos pačius ingredientus. Taip lengviau planuoti, kad pirmiausia būtų suvalgomi labiausiai gendantys produktai, o vėliau – ilgiau išsilaikantys.

    Klaidingas įsitikinimas, kad gražiausia – geriausia

    Per didelis pasitikėjimas išvaizda dažnai priverčia rinktis tobulai atrodančius, bet nebūtinai skaniausius ar tinkamiausius produktus. Nelygios formos morkos ar netobulos paprikos gali būti tokios pat maistingos, o jų vengimas skatina švaistymą tiek parduotuvėse, tiek namuose.

    Dietologai pataria vertinti tai, kas iš tiesų rodo šviežumą: tvirtumą, kvapą ir tekstūrą. Pavyzdžiui, kopūsto gūžė turėtų būti kieta ir sunki, o paprika – standi, blizgia odele, be minkštų dėmių.

    Perkama per daug greitai gendančių produktų

    Uogos, grybai ir lapiniai žalumynai dažnai sugenda greičiausiai, todėl jų pirkimas dideliais kiekiais be aiškaus plano yra tiesus kelias į šiukšliadėžę. Dar viena klaida – viską pirkti vienam apsipirkimui, nors dalį produktų realistiškiau įsigyti dažniau, bet mažesniais kiekiais.

    Jei savaitė įtempta, patariama rinktis ilgiau išsilaikančias alternatyvas, tokias kaip kopūstai, morkos ar paprika, o greitai gendančius produktus planuoti pirmoms dienoms. Lankstumo suteikia ir šaldyti vaisiai bei daržovės, kurie dažnai būna užšaldomi netrukus po derliaus nuėmimo.

    Ignoruojamas sezoniškumas ir šviežumo ženklai

    Ne sezono metu atvežti vaisiai ir daržovės neretai būna mažiau aromatingi ir trumpiau išsilaiko, nes jie ilgiau keliauja ir dažnai skinami ne visiškai prinokę. Sezono produktai paprastai būna kvapnesni, skanesni ir praktiškesni kasdieniam naudojimui.

    Ekspertai ragina apsiperkant pasitelkti ne vien akis: patikrinti, ar nėra perteklinės drėgmės pakuotėje, gleivėtos tekstūros, minkštų dėmių ar rūgštaus kvapo. Uogoms ypač pavojingas pelėsis, nes net viena sugedusi uoga gali greitai sugadinti visą dėžutę.