CP v2

Blog

  • Keistas triukas vištidėje: pakabinta kojinė su soda gali sumažinti smarvę, bet yra viena sąlyga

    Keistas triukas vištidėje: pakabinta kojinė su soda gali sumažinti smarvę, bet yra viena sąlyga

    Pakabinta kojinė, pripildyta valgomosios sodos, vištidėje gali atrodyti kaip keistenybė, tačiau šis buities triukas turi praktinį tikslą. Soda sugeria dalį kvapų, todėl gali padėti sumažinti nemalonų tvankų kvapą patalpoje. Vis dėlto vien šios priemonės nepakanka, jei vištidėje nesutvarkytos pagrindinės problemos.

    Stiprus kvapas dažniausiai atsiranda tada, kai šiltoje ir drėgnoje aplinkoje ima skaidytis išmatos ir išsiskiria amoniakas. Amoniakas yra aitraus kvapo dujos, kurios gali dirginti žmonių ir paukščių kvėpavimo takus, o nuolatinė koncentracija rodo prastas laikymo sąlygas. Drėgmę dažnai didina pratekantis stogas, išsiliejęs vanduo prie girdyklų ar nuolat šlapias paklotas.

    Sodą vištidėje verta naudoti tik kaip papildomą kvapų sugėriklį, o ne kaip būdą užmaskuoti problemą. Paprasčiausia priemonė paruošiama iš švarios, visiškai sausos, geriausia medvilninės kojinės. Į ją įberiama maždaug 4–6 valgomieji šaukštai sodos ir viršus tvirtai užrišamas, kad milteliai neišbyrėtų.

    Kojinę reikėtų kabinti aukščiau, sausoje vietoje, atokiau nuo lesyklų ir girdyklų, kad paukščiai jos nepasiektų. Audinys praleidžia orą, todėl soda gali „dirbti“, tačiau svarbu, kad ji nesudrėktų. Didesnėje vištidėje galima pakabinti kelias tokias kojines skirtingose vietose, jei jos netrukdo kasdieniam valymui.

    Sodą būtina reguliariai keisti, nes sudrėkusi ir sukietėjusi ji kvapų sugeria gerokai prasčiau. Praktikoje tai dažnai daroma maždaug kartą per mėnesį, tačiau tikslus laikas priklauso nuo drėgmės ir vištidės ventiliacijos. Jei milteliai greitai sušlampa ar sukimba į gumulus, tai signalas, kad patalpoje per daug drėgna ir pirmiausia reikia spręsti priežastį.

    Geriausią efektą duoda ne soda, o nuoseklūs higienos ir mikroklimato sprendimai. Reguliarus išmatų šalinimas iš po laktų, sausas ir gerai sugeriantis paklotas, greitai sutvarkyti pratekėjimai bei tinkama oro apykaita sumažina amoniako susidarymą. Tik sutvarkius šias sąlygas, kojinė su soda tampa prasmingu, bet vis tiek pagalbiniu žingsniu.

  • Varėnos rajone sutvarkė partizanų kapus: kai kurios istorijos iki šiol sukrečia

    Varėnos rajone sutvarkė partizanų kapus: kai kurios istorijos iki šiol sukrečia

    Varėnos rajone sutvarkytos istorinę ir memorialinę reikšmę turinčios partizanų ir savanorių kapavietės Paulių, Zervynų, Perlojos, Marcinkonių ir Mergežerio kapinėse. Tokie darbai laikomi svarbia atminimo įamžinimo dalimi, nes daugelis laisvės kovų vietų ilgus metus buvo apleistos, o dalies žuvusiųjų pavardės ir aplinkybės ilgai liko nežinomos.

    Paulių kapinėse naujai įrengta partizano Vinco Rasimavičiaus-Žvirblio kapavietė. Pastatytas tipinis kario kryželis su įrašu, įrengti kapavietės borteliai, ji uždengta granito plokšte, o ant kryžiaus pritvirtintas partizano atminimo ženklas.

    Zervynų kapinėse sutvarkytas nežinomo Nepriklausomybės kovų savanorio kapas. Įrengtas tipinis kario kryželis su įrašu, suformuoti kapavietės borteliai ir paklota granito plokštė, kad kapas būtų aiškiai atpažįstamas ir apsaugotas nuo nykimo.

    Perlojos kapinėse sutvarkyta Vytenio tėvūnijos Genio būrio partizanų kapavietė. Sutvirtintos aplink paminklą esančios plokštės, o po jomis pagrindas išgrįstas trinkelėmis, taip užtikrinant, kad memorialas nebeskeldėtų ir nebesėstų.

    Marcinkonių kapinėse atlikti darbai Dainavos apygardos Merkio rinktinės perlaidotų partizanų kapavietėje. Išlygintas pasviręs paminklas, sutvarkyti nutrupėjimai, atnaujintos esamos paminklinės plokštės, įrengti nauji kapavietės borteliai ir paklota granito plokštė, o ant paminklo pritvirtintas partizano atminimo ženklas.

    Mergežerio kapinėse sutvarkytas bendras partizano Alfonso Siauraičio-Klevo, jo žmonos ir partizano vokiečio iš Hamburgo, slapyvardžiu Algirdas, Berlynas, kapas. Dešinėje kapavietės pusėje įrengta juodo granito paminklinė plokštė, skirta Algirdui, Berlynui, su biografiniais duomenimis, o ant A. Siauraičio ir Algirdo, Berlyno plokščių pritvirtinta po partizanų atminimo ženklą.

    Taip pat atstatytas nugriautas senasis Siauraičių šeimos antkapinis paminklas, kuris buvo svarbi šeimos ir vietos atminties žymė. Vietos bendruomenėms tokios iniciatyvos svarbios ne tik kaip pagarbos ženklas žuvusiesiems, bet ir kaip istorijos perdavimas jaunajai kartai per konkrečias vietas bei vardus.

    Atminimo vietų priežiūra šiandien vis dažniau suvokiama kaip ilgalaikis įsipareigojimas, o ne vienkartinis sutvarkymas. Sutvarkytos kapavietės padeda išsaugoti Lietuvos laisvės kovotojų atminimą ir primena Varėnos krašto vaidmenį rezistencijos istorijoje, kuri iki šiol išlieka jautri ir reikšminga visuomenės tapatybei.

  • 7 neįprasti krūmai rudeniui: pasodinsite dabar – pavasarį kiemas atrodys visai kitaip

    7 neįprasti krūmai rudeniui: pasodinsite dabar – pavasarį kiemas atrodys visai kitaip

    Ruduo daugeliui dekoratyvinių krūmų yra vienas palankiausių sodinimo laikotarpių, nes dirva dar būna įšilusi po vasaros, o dažnesni krituliai padeda šaknims greičiau įsitvirtinti. Specialistai pabrėžia, kad ankstyvas ruduo dažnai suteikia augalams daugiau laiko įsišaknyti nei pavasaris, kai dirva neretai ilgiau išlieka vėsi ir permirkusi.

    Praktikoje geriausia netempti iki vėlyvo sezono, kai jau prasideda pirmosios šalnos. Jautresnius šalčiui krūmus saugiau sodinti pavasarį, o sodinant rudenį būtina pasirūpinti apsauga nuo žiemos šalčių ir sausinančių vėjų.

    Neįprasti krūmai, kurie keičia vaizdą

    Diervilija yra patikimas pasirinkimas norint mažiau lepios, bet dekoratyvios žalumos. Ji gerai auga saulėje ir pusiau pavėsyje, pakankamai lengvai prisitaiko prie skurdesnės dirvos, o įsitvirtinusi ištveria ir trumpesnes sausras.

    Vasarą diervilija žydi smulkiais geltonais žiedais, o rudenį lapai dažnai nusidažo ryškesnėmis spalvomis. Kadangi krūmas gali plėstis atžalomis, jis tinka ir didesnėms grupėms ar natūralistiškesniems želdynams.

    Cephalantus occidentalis, dar vadinamas sagžiedžiu, išsiskiria rutuliškais žiedynais, kurie pritraukia apdulkintojus. Svarbiausia jam parinkti vietą, kur žemė neišdžiūsta, todėl jis tinka prie vandens telkinių ar drėgnesnėse sklypo vietose.

    Calycanthus floridus vertinamas dėl kvapnių, neįprastos formos žiedų ir stambių, dekoratyvių lapų. Jam reikia derlingesnės, tolygiai drėgnos dirvos ir užuovėjos, o jaunas rudenį pasodintas krūmas dažnai prašo papildomos apsaugos žiemai.

    Clethra alnifolia žavi vasaros pabaigoje pasirodančiais kvapniais žiedynais ir tuo, kad pritraukia vabzdžius apdulkintojus. Rudenį jos lapai gelsta, todėl krūmas išlieka pastebimas ir keičiantis sezonui.

    Callicarpa bodinieri dažniausiai įspūdingiausia tampa rudenį, kai ant šakelių sukrauna violetinius purpurinius vaisius. Kad šis efektas džiugintų ilgiau, krūmui svarbi šiltesnė, nuo vėjo apsaugota vieta ir derlingesnė, vidutiniškai drėgna dirva.

    Itea virginica išsiskiria dvigubu dekoratyvumu: vasarą žydi ilgais baltais žiedynais, o rudenį lapai gali nusidažyti intensyviais raudonais ir oranžiniais atspalviais. Jai palankiausia drėgnesnė, derlinga dirva, o jauniems augalams rudenį verta numatyti žiemos apsaugą.

    Leucothoe fontanesiana vertinamas dėl visžalių lapų, kurie priklausomai nuo veislės gali būti margi ar rausvėjantys. Kadangi tai visžalis krūmas, žiemą jam pavojingas ne tik šaltis, bet ir išdžiūvimas, todėl svarbi drėgmę sulaikanti dirva bei apsauga nuo vėjų.

    Kaip prižiūrėti ką tik pasodintus?

    Pasodinus krūmą, svarbiausia jį gausiai palaistyti, kad vanduo pasiektų visą šaknų gumulą. Taip augalas greičiau pradeda šaknytis ir sumažėja persodinimo stresas.

    Dirvą aplink krūmą verta mulčiuoti, kad mažėtų drėgmės garavimas ir šaknys būtų apsaugotos nuo staigių temperatūros svyravimų. Rudenį taip pat geriau vengti azoto trąšų, nes jos skatina naują augimą, o augalui svarbiau pasiruošti ramybės periodui.

    Mažiau atsparius ar ką tik pasodintus krūmus pravartu pridengti prieš stipresnes šalnas, ypač jei vieta atvira vėjui. Apsauga dažniausiai sutelkiama ties šaknų zona, nes būtent ji pirmiausia nukenčia nuo įšalo ir temperatūros šuolių.

  • Nepražūstanti dzwonek gargański: ši daugiametė gėlė akmenyną paverčia žydinčia jūra

    Nepražūstanti dzwonek gargański: ši daugiametė gėlė akmenyną paverčia žydinčia jūra

    Dzwonek gargański (lot. Campanula garganica) – žema, tvirta daugiametė gėlė, ypač vertinama dėl gausaus žydėjimo ir atsparumo šalčiui. Ji formuoja kompaktiškas, 10–15 cm aukščio kupstines pagalvėles, kurios greitai uždengia žemę ir atrodo tvarkingai net be intensyvios priežiūros.

    Pagrindinis šio augalo privalumas – ilgas ir ryškus žydėjimas. Dažniausiai jis prasideda pavasario pabaigoje ir tęsiasi iki vasaros vidurio, o nukirpus nužydėjusius stiebus, neretai sulaukiama ir antros bangos vėlyvą vasarą. Žiedai paprastai būna melsvai violetiniai, žvaigždės formos, su šviesesniu viduriu.

    Dėl gero atsparumo šalčiui dzwonek gargański tinkamas auginti visoje Lietuvoje, o žiemai paprastai nereikia papildomos dangos. Svarbu ir tai, kad augalas nėra agresyvus: jis neplinta nekontroliuojamai ir neužgožia kaimyninių gėlių, todėl tinka mišrioms kompozicijoms.

    Kur ir kaip sodinti?

    Geriausiai dzwonek gargański auga saulėtoje vietoje, tačiau pakenčia ir pusiau pavėsį. Saulėje jis suformuoja tankesnes, gausiau žydinčias pagalvėles, o daliniame pavėsyje gali šiek tiek labiau išsitempti, bet išlieka dekoratyvus.

    Dirvai keliami kuklūs reikalavimai: ji turi būti lengva, pralaidi vandeniui, vidutiniškai derlinga arba net skurdesnė. Palankus neutralus ar silpnai šarminis dirvožemis, o didžiausia klaida – užmirkimas, nes stovintis vanduo skatina šaknų puvinį.

    Įsitvirtinusiam augalui laistymas dažniausiai reikalingas tik užsitęsus sausroms, ypač jei jis auga akmenyne ar pakeltose lysvėse. Tręšti intensyviai nereikia: pavasarį dažniausiai pakanka vieno saikingo papildymo organinėmis trąšomis, kad augalas startuotų stipriau.

    Ką daryti po žydėjimo?

    Kai pirmoji žydėjimo banga baigiasi, verta nukirpti nužydėjusius stiebus žemai, paliekant tik lapų skroteles. Tai padeda augalui greičiau suformuoti naujus ūglius ir dažnai paskatina pakartotinį žydėjimą vėlyvą vasarą.

    Vėlyvą rudenį, kai antžeminė dalis pradeda nykti, galima atlikti dar vieną tvarkomąjį kirpimą. Tokia priežiūra ne tik palaiko estetiką, bet ir sumažina ligų riziką, nes pašalinama sena, drėgmę kaupianti augalinė masė.

    Kur jis gražiausiai atrodo?

    Klasikinė vieta – akmenynas, kur dzwonek gargański gali tapti alternatyva ar papildymu kitiems kiliminiams augalams. Jis ypač gražiai atrodo, kai žiedai leidžiasi per akmenis ar atramines sieneles ir sukuria kaskados įspūdį.

    Tačiau pritaikymas tuo nesibaigia: augalas tinka takelių pakraščiams, rabatų kraštams, šlaitams, taip pat auginimui vazonuose ar loveliuose. Dėl nedidelio ūgio ir tankaus augimo jis padeda suvaldyti piktžoles, o žydėjimo metu suteikia ryškų spalvinį akcentą.

    Renkantis veislę verta atkreipti dėmesį į žiedų atspalvį ir lapų spalvą: prekyboje pasitaiko formų su ryškesniais melsvais žiedais, liliiniu atspalviu ar net gelsvesniais, dekoratyviais lapais. Tai leidžia dzwonek gargański priderinti tiek prie minimalistinių, tiek prie spalvingų gėlynų.

  • Žydi visą vasarą, o puokštė namuose laikosi iki 3 savaičių: alstromerijos paslaptis

    Žydi visą vasarą, o puokštė namuose laikosi iki 3 savaičių: alstromerijos paslaptis

    Alstromerija, dar vadinama inkų lelija, pastaraisiais metais vis dažniau atsiduria ne tik floristų, bet ir sodininkų sąrašuose. Ši daugiametė gėlė vertinama dėl ilgo žydėjimo, ryškių spalvų ir to, kad nuskinta vazoje gali išlikti dekoratyvi iki 3 savaičių.

    Augalas kilęs iš Pietų Amerikos, todėl mėgsta šilumą ir saulę, tačiau selekcijos dėka atsirado veislių, geriau prisitaikančių prie vėsesnio klimato. Priklausomai nuo veislės, alstromerijos gali užaugti maždaug nuo 30 iki 150 centimetrų, o žiedai būna geltoni, oranžiniai, raudoni, rožiniai ar violetiniai, neretai marginti.

    Kur sodinti ir ko vengti

    Norint, kad alstromerija gausiai žydėtų, svarbiausia parinkti tinkamą vietą. Geriausiai tinka saulėta, nuo stipraus vėjo apsaugota lysvė, o dirva turi būti lengva, derlinga ir pralaidi vandeniui.

    Didžiausia klaida, kuri dažniausiai pražudo augalą, yra užmirkimas. Alstromerija jautri vandens sąstoviui, todėl molingose, sunkiose dirvose verta pasirūpinti drenažu ir nepadauginti laistymo, ypač vėsesniais laikotarpiais.

    Kaip pratęsti žydėjimą

    Žydėjimas paprastai prasideda pavasario pabaigoje ar vasaros pradžioje, o palankiomis sąlygomis tęsiasi iki rudens. Kad augalas nuolat formuotų naujus pumpurus, peržydėjusius žiedynus verta reguliariai šalinti.

    Alstromerija nemėgsta dažnų persodinimų, nes jos šaknys jautrios pažeidimams, todėl vietą geriausia apgalvoti iš anksto. Vegetacijos metu padeda saikingas tręšimas, o praktikoje dažniausiai pasiteisina kompostas arba subalansuotos daugiasudėtinės trąšos.

    Žiemojimas ir auginimas vazone

    Nors dalis veislių gali ištverti šalčius iki maždaug minus 15 laipsnių, saugiausia prieš žiemą antžeminę dalį patrumpinti ir pridengti storesniu mulčio sluoksniu. Tai ypač aktualu vietovėse, kur žiemos permainingos ir dažni atodrėkiai.

    Alstromerijas galima auginti ir didesniuose vazonuose balkone ar terasoje, tačiau tuomet ypač svarbu pralaidus substratas ir skylės vandens pertekliui nutekėti. Vazonuose augalai dažniau reikalauja laistymo karščio metu, bet taisyklė išlieka ta pati: geriau rečiau, bet kai pradžiūsta viršutinis dirvos sluoksnis.

    Sode alstromerijos dera tiek moderniose, tiek klasikinėse kompozicijose ir ypač gražiai atrodo šalia rožių, dekoratyvinių žolių ar kitų daugiamečių vasaros gėlių. Dėl ilgaamžių žiedų jos laikomos viena praktiškiausių pasirinkimų tiems, kas nori ir žydinčios lysvės, ir patvarių puokščių namuose.

  • Ši žemaūgė astrų rūšis rudenį sukuria spalvotus kamuolius: kaip prižiūrėti, kad žydėtų ilgai

    Ši žemaūgė astrų rūšis rudenį sukuria spalvotus kamuolius: kaip prižiūrėti, kad žydėtų ilgai

    Spalva sode, kai kitos gėlės baigia

    Krūminis astras (Symphyotrichum dumosum) – žemaūgis daugiametis augalas, kuris vasaros pabaigoje ir rudenį suformuoja tankius, apvalius kupstus. Dėl gausybės smulkių žiedų augalas dažnai atrodo tarsi spalvotas kamuolys, todėl ypač tinka vietoms, kur rudenį gėlynas ima prarasti ryškumą.

    Priklausomai nuo veislės, krūminiai astrai paprastai užauga apie 25–50 centimetrų, o žiedų spalvos varijuoja nuo baltos iki rožinės, violetinės ar melsvos. Dauguma veislių gausiausiai žydi nuo rugpjūčio iki spalio, o palankiomis sąlygomis dekoratyvūs išlieka ir ilgiau.

    Kur sodinti, kad atrodytų įspūdingai

    Šie astrai geriausiai atsiskleidžia gėlyno priekyje, palei takelius ir apvadus, nes jų kompaktiška forma vizualiai sukuria tvarką. Jie tinka ir alpinariumams, šlaitams ar žemoms atraminėms sienelėms, kur apvalus kupstas matosi iš toliau.

    Norint ryškaus efekto, verta sodinti ne po vieną, o nedidelėmis grupėmis. Tarp augalų palikite apie 30–40 centimetrų, kad geriau cirkuliuotų oras ir sumažėtų ligų rizika, ypač drėgnesniais sezonais.

    Priežiūra: saulė, vanduo ir paprasti triukai

    Krūminiai astrai gausiausiai žydi saulėtoje vietoje, tačiau gali augti ir lengvame pusšešėlyje. Svarbiausia sąlyga – laidus, vidutiniškai drėgnas dirvožemis: tiek užmirkimas, tiek ilgas perdžiūvimas silpnina augalą ir trumpina žydėjimą.

    Laistyti rekomenduojama prie pat žemės, nemirkiant lapų, nes drėgmė ant antžeminės dalies ir prasta ventiliacija didina grybelinių ligų tikimybę. Tręšimas neturi būti intensyvus: dažniausiai pakanka pavasarį papildyti dirvą kompostu ar organinėmis trąšomis.

    Žydėjimą prailgina reguliarus nužydėjusių žiedynų šalinimas, nes augalas mažiau energijos skiria sėkloms. Dar vienas būdas – vėlyvą pavasarį dalį ūglių patrumpinti maždaug trečdaliu: krūmelis labiau išsišakoja, o žydėjimas išsisklaido laike.

    Kas 3–5 metus senesnius, sutankėjusius kupstus verta išskirstyti ir atjauninti. Tai paprastas sprendimas, kuris dažnai sugrąžina gausesnį žydėjimą ir padeda išlaikyti taisyklingą, kompaktišką formą.

    Deriniuose krūminiai astrai ypač gražiai atrodo su rudenį dekoratyviais augalais, pavyzdžiui, rudbekijomis, šilokais ar dekoratyvinėmis žolėmis. Tokie kaimynai padeda gėlynui išlikti ryškiam iki vėlyvo sezono, kai dauguma vasarinių gėlių jau būna baigusios žydėti.

  • Įpyliau šaukštelį į laistytuvą: viržiai tankėja ir žydi įspūdingai – kada tai daryti

    Įpyliau šaukštelį į laistytuvą: viržiai tankėja ir žydi įspūdingai – kada tai daryti

    Viržiai yra vieni populiariausių rudenį žydinčių augalų, tačiau jų sėkmė dažniausiai prasideda ne nuo trąšų, o nuo tinkamos vietos ir dirvos. Kad krūmeliai ilgai išliktų tankūs ir gausiai žydėtų, jiems reikia saulėtos, šiltos vietos ir lengvos, laidžios žemės, kurioje neužsistovi vanduo.

    Specialistai pabrėžia, kad viržiams itin svarbus rūgštus substratas: geriausiai jie auga, kai dirvos pH yra apie 3,5–5,5. Tokį rūgštingumą paprasčiausia palaikyti naudojant žemę viržiniams augalams arba ruošiant mišinį iš rūgštaus komposto, smulkaus smėlio ir kompostuotos pušų žievės.

    Laistymo klaidos yra dažniausia priežastis, kodėl viržiai pradeda retėti ar nykti. Šie augalai geriau pakelia trumpą sausros periodą nei perlaistymą, o nuolat šlapia žemė greitai lemia šaknų pažeidimus ir puvinį.

    Nuo balandžio iki spalio viržius grunte paprastai pakanka laistyti maždaug 1–2 kartus per savaitę, o vazonuose augantys krūmeliai gali prašyti vandens ir iki 3 kartų per savaitę. Prieš laistant verta patikrinti drėgmę kelių centimetrų gylyje: jei žemė dar limpa prie piršto, laistymą geriau atidėti.

    Viržiams dažniausiai tinka minkštas vanduo, o stabiliai drėgmei palaikyti padeda mulčiavimas pušų žieve, kuris kartu saugo seklų šaknyną nuo temperatūros svyravimų. Jei vanduo kietas, kalkėtas, ilgainiui jis gali didinti dirvos pH, todėl augalas prasčiau pasisavina maisto medžiagas.

    Kad krūmeliai neatželėtų plikais plotais ir išliktų kompaktiški, viržius būtina kasmet genėti. Tai daroma anksti pavasarį, kai didesni šalčiai jau pasitraukę: pašalinami peržydėję žiedynai ir patrumpinami žali ūgliai maždaug trečdaliu, nekerpant į seną, sumedėjusią dalį.

    Tręšimas turėtų būti pritaikytas augimo vietai: grunte viržiams dažniausiai pakanka 3–4 tręšimų per sezoną, o vazonuose maisto medžiagos išplaunamos greičiau, todėl tręšti tenka dažniau, maždaug kartą per mėnesį. Svarbu rinktis trąšas, kurios skirtos viržiniams augalams ir padeda išlaikyti rūgščią dirvą.

    Sezono pabaigoje, nuo rugpjūčio vidurio iki spalio pabaigos, dažniau rekomenduojamos rudeninės trąšos su didesniu kalio ir fosforo kiekiu, nes jos padeda pasiruošti žiemai. Azoto perteklius rudenį yra rizikingas, nes skatina naują augimą, kuris nespėja sumedėti ir gali nukentėti nuo šalčių.

    Norint švelniai palaikyti rūgštingumą, kai kurie sodininkai kartais naudoja parūgštintą vandenį, pavyzdžiui, į 5 litrų laistytuvą įberia apie 2 gramus citrinos rūgšties arba įspaudžia kelių citrinų sulčių. Toks laistymas turėtų būti retas, maždaug kartą per 3–4 savaites, ir nėra trąšų pakaitalas, o tik pagalbinė priemonė, ypač jei vanduo namuose yra kietesnis.

    Dar viena praktika, minima sodininkų patirtyse, yra svogūnų lukštų užpilas, kuriame yra kalio ir kitų mineralų. Vis dėlto tokias namines priemones verta vertinti kaip papildymą, o ne pagrindą: ilgalaikį rezultatą viržiams duoda saulė, rūgšti ir laidi dirva, saikingas laistymas, pavasarinis genėjimas ir tinkamai parinktos trąšos.

  • Pasėkite rugsėjį ir gėlynas sprogs spalvomis: paprastas būdas išauginti šluotelinį flioksą

    Pasėkite rugsėjį ir gėlynas sprogs spalvomis: paprastas būdas išauginti šluotelinį flioksą

    Rugsėjo sėja, kuri atsiperka vasarą

    Šluotelinis flioksas yra daugiametė, Lietuvos žiemas paprastai gerai ištverianti gėlė, vasarą žydinti tankiais, kvapniais žiedynais. Sodininkai vertina ją dėl spalvų įvairovės ir to, kad tinkamai prižiūrimas kerelis gali žydėti ilgiau, o kartais ir pakartotinai rudenėjant.

    Rugsėjis laikomas tinkamu laiku sėti šluotelinio fliokso sėklas tiesiai į dirvą, jei norima augalą įkurdinti ilgesniam laikui toje pačioje vietoje. Kadangi flioksas ilgainiui plečiasi ir formuoja vešlius kerus, vietą verta pasirinkti iš karto apgalvotai.

    Kokia vieta ir dirva geriausia?

    Šluoteliniam flioksui labiausiai tinka saulėta vieta arba lengvas pusšešėlis, o dirva turėtų būti derlinga, humusinga ir laidi vandeniui. Prieš sėją rekomenduojama išravėti plotą, supurenti viršutinį sluoksnį ir, jei žemė skurdi, įmaišyti komposto.

    Sėklos paprastai sėjamos negiliai ir užberiamos plonu žemės sluoksniu, o vėliau substratas švelniai sudrėkinamas. Svarbu neperlaistyti, nes nuolat šlapia dirva didina šaknų problemų riziką, tačiau visiškai išdžiūti sėjos vieta taip pat neturėtų.

    Dažniausios priežiūros klaidos

    Po sėjos svarbiausia neleisti plotui apželti piktžolėmis, nes jos atima šviesą ir maisto medžiagas. Pavasarį jauni augalai pradės augti ten, kur buvo pasėti, todėl patogu iš karto užtikrinti pakankamą atstumą, kad vėliau nereikėtų tankinti ar persodinti.

    Viena dažniausių problemų – per tankiai augantys kerai, kai prastėja oro cirkuliacija ir didėja grybelinių ligų rizika, ypač miltligei. Laistant geriau vandenį pilti prie šaknų, o ne ant lapų, nes nuolat drėgni lapai ligoms sudaro palankesnes sąlygas.

    Šluotelinis flioksas dažnai sodinamas ten, kur norisi jausti kvapą: prie takelių, terasos ar įėjimo, taip pat po langais. Tinkamai parinkus vietą ir prižiūrint, per kelis sezonus jis gali suformuoti įspūdingą, spalvingą gėlyno akcentą.

  • Atsisveikinkite su karščio nualintomis pelargonijomis: 7 rudeninės gėlės balkonui ir palangei

    Atsisveikinkite su karščio nualintomis pelargonijomis: 7 rudeninės gėlės balkonui ir palangei

    Laikas keisti vasaros gėles

    Rugsėjį daugeliui balkonų ir palangių augalų vasaros sezonas baigiasi: po karščio bangų gėlės dažnai praretėja, lapai pagelsta, o žiedų lieka vis mažiau. Vietoje to, kad iki šalnų laikytumėte pavargusias pelargonijas, verta jas pakeisti augalais, kurie gražiausiai skleidžiasi rudenį.

    Svarbiausia taisyklė renkantis rudenines gėles vazonams yra atsparumas vėsesnėms naktims ir mažesniam saulės kiekiui. Tinkamai parinktos rūšys balkone gali žydėti iki vėlyvo rudens, o kai kurios išlaiko dekoratyvumą ir per pirmas nedideles šalnas.

    7 gėlės, kurios išgelbės rudeninį balkoną

    Viržiai yra vienas populiariausių rudens pasirinkimų, nes žydi nuo vasaros pabaigos iki vėlyvo rudens ir išlaiko kompaktišką formą. Jiems reikia rūgštesnės žemės ir nuolat šiek tiek drėgno substrato, todėl vazone patartina naudoti specialų durpinį žemių mišinį.

    Chrizantemos vertinamos už spalvų įvairovę ir tankius žiedynus, kurie greitai „užpildo“ vazoną. Balkonui geriausiai tinka žemesnės, kompaktiškos veislės, o žydėjimas, priklausomai nuo oro, gali tęstis iki lapkričio pabaigos.

    Astrai, dar vadinami rudeninėmis astrėmis, suteikia ryškių akcentų ir dažnai žydi iki vėlyvo sezono. Vazonams verta rinktis žemaūges veisles, nes aukštesni augalai balkone gali išgulti nuo vėjo ir lietaus, ypač kai naktys atvėsta.

    Ciklamenai išsiskiria elegantiškais žiedais ir tamsiai žaliais lapais, todėl puikiai tinka ir palangei, ir balkonui. Jie geriau jaučiasi šviesioje, nuo skersvėjo apsaugotoje vietoje, o perlaistymas rudenį yra dažnesnė klaida nei vandens trūkumas.

    Celiozija įneša sodrių spalvų ir išraiškingų, pūkuotų žiedynų, todėl tinka kaip ryškus kompozicijos akcentas. Ji žydi ilgai, tačiau jautriau reaguoja į staigius atšalimus, tad atvėsus naktims pravartu ją laikyti arčiau sienos arba įnešti į vidų.

    Aksamitės laikomos vienomis ištvermingiausių sezoninių gėlių, kurios pakelia ir trumpalaikę sausrą, ir pirmuosius vėsius orus. Jos dažnai žydi iki pirmųjų rimtesnių šalnų, o kompaktiškos formos veislės patogios vazonams.

    Našlaitės yra klasikinis pasirinkimas rudeniui, nes jos nebijo vėsesnių temperatūrų ir gali žydėti labai gausiai. Jei ruduo švelnus, našlaitės neretai išsilaiko ilgai, o pavasarį, priklausomai nuo sąlygų, gali atsigauti ir žydėti iš naujo.

    Kaip prižiūrėti rudenines gėles vazone

    Rudenį gėlėms parinkite saulėtą, nuo vėjo apsaugotą vietą, nes būtent šaltas vėjas labiausiai trumpina žydėjimą. Vazone svarbus ir drenažas: jei vanduo užsistovi, šaknys greitai pradeda pūti net tada, kai lauke nėra labai šalta.

    Laistyti reikėtų pagal realų substrato drėgnumą, o ne pagal įprotį: trumpesnės dienos ir dažnesni krituliai reiškia, kad žemė džiūsta lėčiau. Prieš laistant verta patikrinti viršutinį žemės sluoksnį, o jautresniems augalams geriau tinka retesnis, bet kruopštus laistymas.

    Nors sode rudenį tręšimas dažnai mažinamas, vazonuose žydintiems augalams papildomos maisto medžiagos gali padėti ilgiau išlaikyti žiedus. Vis dėlto svarbu nepadauginti azoto, nes jis skatina lapiją, o ne žydėjimą, todėl geriau rinktis trąšas, skirtas žydintiems augalams.

  • Šių augalų vėlyvą vasarą nebekirpkite: kitąmet galite likti be žiedų ir vaisių

    Šių augalų vėlyvą vasarą nebekirpkite: kitąmet galite likti be žiedų ir vaisių

    Vėlyva vasara ir ankstyvas ruduo daugeliui sodininkų atrodo tinkamas metas tvarkyti krūmus ir medžius, tačiau ne visiems augalams toks kirpimas naudingas. Specialistai įspėja, kad stiprus genėjimas šiuo metu gali paskatinti naujus ūglius, kurie iki šalčių nespėja sumedėti, todėl žiemą dažniau apšąla.

    Kita dažna problema – kitų metų žydėjimas. Dalis krūmų žiedinius pumpurus būsimam sezonui suformuoja ant praėjusių metų ūglių dar vasaros pabaigoje, todėl trumpinant šakas rudenėjant kartu pašalinama ir būsimo žydėjimo „programa“.

    Ką geriau palikti ramybėje?

    Vėlyvą vasarą nerekomenduojama smarkiai genėti hortenzijų, kurios žydi ant pernykščių ūglių, ypač darželinių hortenzijų. Tokiais atvejais paprastai pakanka pašalinti nužydėjusius žiedynus, nulūžusias ar akivaizdžiai sergančias šakas, tačiau neformuoti krūmo „iš esmės“.

    Atsargiai reikėtų elgtis ir su pavasarį žydinčiais krūmais, tokiais kaip forsitijos ar alyvos. Jų žiediniai pumpurai dažnai susiformuoja netrukus po žydėjimo, todėl genėjimas vasaros pabaigoje ar rudenį gali reikšti, kad kitą pavasarį žiedų bus gerokai mažiau.

    Dar viena jautri grupė – rododendrai ir azalijos. Jie paprastai nereikalauja reguliaraus stipraus genėjimo, o vėlyvas šakų trumpinimas gali pažeisti pumpurus ir silpninti augalo pasirengimą žiemai, ypač jei rudenį vyrauja staigūs temperatūrų svyravimai.

    Rudenį genėkite kaip sanitarą

    Rudeninį genėjimą patikimiausia laikyti sanitariniu darbu: šalinti sausas, nulūžusias, ligų pažeistas šakas ir džiūstančius ūglius. Taip pat verta nurinkti ant šakų likusius sudžiūvusius vaisius, nes jie gali tapti infekcijų židiniu kitą sezoną.

    Darbus geriausia atlikti sausą, nešaltą dieną, naudojant švarius ir aštrius įrankius, kad pjūviai būtų lygūs ir greičiau užgytų. Jei reikia atjauninamojo ar formuojamojo genėjimo, dažniausiai saugesnis metas yra žiemos pabaiga arba ankstyvas pavasaris, kai didžiųjų šalčių rizika jau mažesnė.

    Daugiamečiai augalai: ne viską pjaukite iki žemės

    Daugiamečių gėlių rudeninis tvarkymas taip pat turėtų būti selektyvus. Jei matomi ligų požymiai, pažeistas dalis verta pašalinti ir išnešti iš sodo, kad užkratas neplistų, tačiau sveikų, tvirtų stiebų ne visada būtina nupjauti.

    Dalį dekoratyvių daugiamečių augalų galima palikti iki pavasario, nes sėklos ir žiedynai žiemą tampa maistu paukščiams, o stiebai suteikia prieglobstį naudingiems vabzdžiams. Be to, palikta antžeminė dalis dažnai geriau saugo šaknų zoną nuo šalčio ir temperatūros svyravimų.