CP v2

Blog

  • Nuo Rygos iki Rytų Timoro: 7 kryptys, kurios šią vasarą aktyviai vilioja turistus

    Kai dalis populiarių kurortų Europoje ir kituose regionuose vis atviriau kalba apie perteklinį turizmą, kitos kryptys elgiasi priešingai – investuoja į rinkodarą ir ieško būdų pritraukti daugiau keliautojų šią vasarą. Kelionių portalų apžvalgose vis dažniau minimos vietos, kurios dar nėra perpildytos, bet turi aiškų tikslą auginti turizmo srautus.

    Tokios šalys ir miestai vilioja paprasta formule: mažiau eilių, daugiau autentiškumo ir dažnai – palankesnės kainos. Kartu jos stengiasi išspręsti kliūtis, kurios iki šiol trukdė turistams, pavyzdžiui, prastas susisiekimas, menkas žinomumas ar reputacija dėl saugumo.

    Latvijos sostinė Ryga keliautojams siūlo išskirtinę secesijos architektūrą, senamiestį ir patogų formatą trumpai 2–3 dienų išvykai. Miestas dažnai išlieka Baltijos maršrutų paraštėse, nors logistiškai yra patogus ir kaip startas kelionei po regioną.

    Turizmo sektoriui tai svarbu: augant kelionių kainoms ir trumpėjant atostogoms, vis daugiau europiečių renkasi artimesnes kryptis. Ryga tokioje tendencijoje atrodo natūralus pasirinkimas, ypač ieškantiems miesto atostogų be masinių srautų.

    Kipras, esantis Europos ir Artimųjų Rytų kryžkelėje, šiemet aktyviau komunikuoja saugumo aspektą. Dalis keliautojų, planuodami maršrutus Viduržemio regione, jautriau vertina geopolitines rizikas, todėl kryptys siekia aiškiai paaiškinti situaciją vietoje.

    Saloje papildomas pranašumas – ilgas šiltasis sezonas, todėl kelionės planuojamos ne tik piko mėnesiais. Tai leidžia paskirstyti srautus ir pasiūlyti ramesnę patirtį, kai karščiai ir kainos būna mažiau ekstremalūs.

    Gernsis Lamanšo sąsiauryje dažnai siejamas su Jungtine Karalyste, tačiau tai savivaldi Karūnos valda, turinti savas taisykles. Keliautojus vilioja viduramžiškos pilys, takai palei skardžius, ramūs paplūdimiai ir uostų miesteliai.

    Vis dėlto ši kryptis turi biurokratinių niuansų: kai kuriais atvejais atvykimui gali reikėti papildomų formalumų. Dėl to sala nėra masinė, bet būtent tai ir tampa jos privalumu ieškantiems lėtesnio tempo poilsio.

    JAV Teksaso miestas Dalasas daugeliui pažįstamas dėl vieno aktyviausių oro uostų, todėl neretai laikomas tik tarpine stotele. Vietos turizmo rinkodara siekia pakeisti šį įvaizdį ir paskatinti keliautojus mieste pasilikti ilgiau.

    Dalasas siūlo restoranų sceną, apsipirkimo galimybes, viešbučius ir priemiesčius, kurie tinka ramesniam pažinimui. Tokios kryptys taikosi į keliautojus, kurie nori miesto patirčių, bet vengia per daug turistinių centrų.

    Trinidadas ir Tobagas Karibuose vis dar ieško platesnės auditorijos ir aktyviai reklamuoja mažiau atrastą salų patirtį. Pagrindiniai argumentai – įspūdingi paplūdimiai, kriokliai, ryški kultūra ir mažesni turistų srautai nei garsiausiuose regiono kurortuose.

    Kartu keliautojams svarbu realistiškai įvertinti saugumo situaciją ir planuoti kelionę atsakingai. Tokiose kryptyse dažnai laimi tie, kurie renkasi patikimus apgyvendinimo sprendimus ir laikosi vietos rekomendacijų.

    Paragvajus Pietų Amerikoje ilgą laiką buvo mažiau matomas turistiniuose žemėlapiuose, tačiau pastaruoju metu vis dažniau minimas skaitmeninių klajoklių bendruomenėse. Šalis bando pritraukti ne tik regiono keliautojus, bet ir atvykstančius iš toliau.

    Vietos argumentas – autentiškos, mažai žinomos vietovės, upių pakrančių paplūdimiai ir palyginti ramesnis turizmo ritmas. Be to, Paragvajus stengiasi išnaudoti faktą, kad dalis keliautojų ieško alternatyvų labiau perkrautoms Pietų Amerikos kryptims.

    Rytų Timoras Pietryčių Azijoje siekia tapti pasirinkimu tiems, kurie kadaise į Balį važiavo dėl laukinės gamtos ir atradimo jausmo. Šalis akcentuoja mažiau urbanizuotus paplūdimius, kalnuotus kraštovaizdžius ir vietinę kultūrą.

    Tokios kryptys dažniausiai patinka keliautojams, kurie sąmoningai renkasi mažiau „nušlifuotas“ vietas. Tačiau planuojant kelionę svarbu iš anksto pasidomėti susisiekimu, paslaugų prieinamumu ir sezoniniais orais, nes infrastruktūra gali būti kuklesnė nei populiariuose kurortuose.

  • Kinologė įvardijo 8 žodžius, kurie akimirksniu patraukia šuns dėmesį: ką jie signalizuoja

    Šunys dažnai supranta daugiau žmogaus kalbos, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio, o kai kurie žodžiai jiems veikia kaip aiškus signalas veikti. Kinologai pabrėžia, kad svarbiausia ne vien žodis, bet ir tai, ką jis ilgainiui pradeda reikšti per rutiną, toną ir pasekmes.

    Specialistai šį reiškinį sieja su asociaciniu mokymusi: šuo susieja garsą su įvykiu, kuris jam svarbus. Dėl to vieniems augintiniams užtenka ištarti konkretų žodį, kad jie pakeltų ausis, atbėgtų ar pradėtų ieškoti pavadėlio.

    Kinologai primena, kad šunys yra itin jautrūs žmogaus balso intonacijai, kūno kalbai ir veido mimikai. Neretai jie sureaguoja dar iki paties žodžio pabaigos, nes atpažįsta tembrą, ritmą ar įprastą situacijos kontekstą.

    Be to, šuo mokosi per pasikartojančius modelius: jei po konkretaus žodžio visada seka pasivaikščiojimas, maistas ar žaidimas, tas garsas tampa lyg mygtukas. Kuo nuoseklesnė rutina ir kuo aiškesnis atlygis, tuo reakcija greitesnė.

    Pirmasis iš jų dažnai būna paprastas kvietimas eiti, pavyzdžiui, einam arba į lauką. Daugeliui šunų tai reiškia kvapus, judėjimą ir naujoves, todėl reakcija būna itin ryški, ypač jei šuo netrukus pamato pavadėlį.

    Labai stipriai veikia ir su maistu susiję žodžiai, tokie kaip sūris, skanėstas ar vakarienė. Maistas šunims yra vienas galingiausių motyvatorių, todėl net neutralus žodis, dažnai kartojamas prieš šėrimą, greitai įgauna reikšmę.

    Treniruotėse dažnai naudojamas žodis žiūrėk arba dėmesio, kuris padeda nukreipti šuns žvilgsnį į šeimininką. Jei po jo nuolat seka pagyrimas ar skanėstas, šuo ima reaguoti beveik automatiškai.

    Daug šunų jautriai sureaguoja į frazes, reiškiančias mylimo žmogaus sugrįžimą, pavyzdžiui, tėtis namie ar mama namie. Ilgainiui tai tampa emociniu signalu, nes dažniausiai po jo seka dėmesys, pasisveikinimas ir artumas.

    Žaidimus pranašaujantys žodžiai, tokie kaip kamuolys, atnešk ar žaislas, dažnam augintiniui sukelia tikrą sujudimą. Jie siejami su aktyvumu, bendravimu ir galimybe iškrauti energiją, todėl šunys neretai pradeda ieškoti žaislo dar jo nepamatę.

    Giriamosios frazės, pavyzdžiui, geras berniukas ar gera mergaitė, veikia pirmiausia per toną. Net jei šuo nesupranta pažodinės prasmės, jis atpažįsta džiaugsmingą intonaciją ir tai, kad po jos dažnai seka malonūs dalykai.

    Žodis kelionė ar važiuojam vieniems šunims reiškia nuotykį, kitiems kelia nerimą, jei važiavimas siejamas su veterinaru. Reakcija priklauso nuo patirties, tačiau pats signalas dažniausiai atpažįstamas greitai.

    Galiausiai yra žodžiai, kurie šunims neretai skamba kaip neišvengiamas scenarijus, pavyzdžiui, vonia. Net jei maudynės nepatinka, šuo greitai perpranta, kad po šio žodžio dažnai seka konkretūs veiksmai, todėl ima ruoštis iš anksto.

    Kinologai pataria rinktis trumpus, aiškius žodžius ir vartoti juos nuosekliai tose pačiose situacijose. Jei komanda ar signalas kartais reiškia viena, o kartais kita, šuo gali pradėti dvejoti arba reaguoti lėčiau.

    Taip pat svarbu nepamiršti, kad šunys „skaito“ žmogų visumą: balsą, laikyseną, judesius ir kasdienę rutiną. Todėl greita reakcija dažnai rodo ne „stebuklingą“ žodį, o gerai išmoktą ryšį tarp signalo ir to, kas po jo seka.

    „Šunys yra neverbalios būtybės, todėl dažnai labiau remiasi balso tonu, kūno kalba ir rutina nei pačiais žodžiais“, – sako kinologė.

  • Panašūs į kregždes, bet ne jos: čiurliai per dieną gali sugaudyti tūkstančius uodų

    Čiurliai iš pirmo žvilgsnio dažnai supainiojami su kregždėmis, tačiau tai visai kita paukščių grupė. Jų kūnas stambesnis, sparnai ilgesni, o plunksnos paprastai tamsios, su nedidele šviesesne dėme gerklės srityje.

    Žmonėms čiurliai ypač naudingi dėl mitybos: jie gaudo ore skraidančius vabzdžius, tarp jų ir uodus. Medžiodami skrydžio metu, šie paukščiai prisideda prie natūralaus vabzdžių gausos mažinimo šiltuoju sezonu.

    Čiurliai didžiąją gyvenimo dalį praleidžia skrisdami, nuolat ieškodami vabzdžių sankaupų virš vandens telkinių, pievų ar miestų. Jų siauri, ilgi sparnai ir aptakus kūnas leidžia greitai manevruoti ir taikliai gaudyti grobį net dideliu greičiu.

    Be uodų, jų racione yra musės, smulkūs sparnuočiai ir kiti ore sklendžiantys vabzdžiai. Dėl tokios mitybos čiurliai laikomi svarbiais ekosistemų dalyviais, o jų buvimas šalia gyvenamųjų vietų gali būti pastebimas kaip mažesnis vabzdžių aktyvumas aplink namus.

    Čiurliai mėgsta aukštas vietas ir atvirus skrydžio koridorius, todėl dirbtines inkilų dėžes verta kelti kuo aukščiau. Dažniausiai tam tinka pastatų sienos, kur mažiau tiesioginės kaitros ir mažesnė perkaitimo rizika jaunikliams.

    Svarbu, kad prieš landą būtų pakankamai laisvos erdvės: čiurliams reikia vietos įsibėgėti, nes nuo žemės jie pakyla sunkiau nei daugelis kitų paukščių. Įsikūrimas ne visada įvyksta iš karto, todėl rezultato kartais tenka laukti ne vieną sezoną.

    Kadangi čiurliai linkę perėti kolonijomis, keli inkilai vienoje vietoje paprastai padidina tikimybę pritraukti poras. Kai paukščiai įsikuria, jų maitinimosi įpročiai gali tapti ilgalaike, natūralia pagalba kovoje su uodais ir kitais smulkiais vabzdžiais.

    Vabzdžiais minta ir kiti dažni mūsų aplinkos paukščiai, pavyzdžiui, kregždės, zylės ar žvirbliai. Skirtumas tas, kad čiurliai beveik visą medžioklę atlieka ore, todėl ypač efektyviai „šukuoja“ skraidančių vabzdžių sluoksnį virš miestų ir atvirų erdvių.

    Gamtoje tokie ryšiai primena, kad biologinė įvairovė turi tiesioginę, praktiškai juntamą naudą žmogui. Palaikydami paukščiams tinkamas perėjimo vietas ir mažindami pesticidų naudojimą, kartu stipriname ir natūralią vabzdžių kontrolę.

  • Mokslininkai nustatė, kad nektare natūraliai yra alkoholio: ką tai reiškia bitėms ir kolibriams

    Gėlių nektare gali būti nedidelių alkoholio kiekių, o jį kasdien gauna ne tik vabzdžiai, bet ir nektaru mintantys paukščiai. Tokią išvadą pateikė Kalifornijos universiteto Berklyje biologai, ištyrę, kaip nektare susidaro etanolis ir kiek jo realiai suvartoja apdulkintojai.

    Tyrėjai aiškina, kad alkoholis atsiranda natūraliai, kai nektaro cukrus ima fermentuotis. Fermentaciją sukelia mielės, kurios patenka į žiedus iš aplinkos, todėl mažo stiprumo etanolis gali būti gana įprastas reiškinys įvairių augalų nektare.

    Nektaras daugeliui rūšių yra pagrindinis energijos šaltinis, todėl net ir maža etanolio koncentracija gali virsti apčiuopiamu kiekiu per parą. Tyrime minima, kad vienas kolibrių tipas gali gauti apie 0,2 gramo etanolio kilogramui kūno masės per dieną, kai maitinasi natūraliomis sąlygomis.

    Mokslininkai pabrėžia, kad kolibriai turi itin greitą medžiagų apykaitą, todėl alkoholis greičiausiai nesikaupia taip, kaip žmogaus organizme. Vis dėlto lieka atviras klausimas, ar net ir mažos dozės gali subtiliai keisti elgesį, pavyzdžiui, pasirinkimus, dėmesį ar maitinimosi ritmą.

    „Kolibriai panašūs į mažas krosneles: jie viską sudegina labai greitai, todėl neverta tikėtis, kad alkoholis ilgai laikysis jų kraujyje“, – sakė tyrime dalyvavęs aspirantas Aleksejus Maro.

    Tyrėjai atliko eksperimentus, kuriuose paukščiams buvo siūlomas cukraus tirpalas su alkoholiu. Kolibriai noriai gėrė, kai alkoholio koncentracija neviršijo 1 proc. tūrio, tačiau padidinus iki 2 proc. jų apsilankymų lesykloje skaičius sumažėjo maždaug perpus.

    Tokie rezultatai leidžia manyti, kad paukščiai gali reguliuoti suvartojimą ir vengti didesnių koncentracijų. Tai svarbu, nes laukinėje gamtoje etanolio kiekiai greičiausiai dažniau svyruoja žemame diapazone, priklausomai nuo fermentacijos intensyvumo ir nektaro cheminės sudėties.

    Dar vienas tyrimo aspektas buvo biologiniai žymenys, rodantys, kad alkoholis ne tik patenka į organizmą, bet ir yra metabolizuojamas. Kai kurių paukščių plunksnose aptiktas etilgliukuronidas, kuris laikomas etanolio apykaitos produktu, todėl tai rodo panašų skaidymo principą kaip ir žinduoliams.

    Tyrėjai lygino nektaru mintančių rūšių teorinį alkoholio suvartojimą su kitais gyvūnais. Skaičiavimai parodė, kad europinės medunešės bitės galėtų gauti itin mažai etanolio, apie 0,05 gramo kilogramui per dieną, o kai kurie nektaru ar vaisiais mintantys žinduoliai teoriškai galėtų suvartoti daugiau.

    Mokslininkai pabrėžia, kad etanolis nektare veikia ne vienas: augalai ir nektaras turi ir kitų biologiškai aktyvių junginių, pavyzdžiui, kofeino ar nikotino, kurie gali daryti įtaką apdulkintojų elgesiui. Todėl ateities tyrimai turėtų atsakyti, ar alkoholis veikia kaip papildomas signalas, ar keičia apdulkintojų sprendimus, pavyzdžiui, kokius žiedus rinktis.

    Tyrėjų teigimu, tolesni darbai bus skirti išsiaiškinti, kaip nuolatinis labai mažų alkoholio dozių vartojimas per visą gyvenimą veikia vabzdžius, paukščius ir kitus gyvūnus. Neatmetama, kad skirtingos rūšys gali būti prisitaikiusios detoksikuoti etanolį taip efektyviai, kad žmogui būdingas poveikis būtų greičiau išimtis, o ne taisyklė.

  • Sahara vėl pažaliavo: 500 špurotųjų vėžlių urvai padėjo sulaikyti lietų ir atgaivino sėklas

    Sahelio regione į pietus nuo Sacharos dirvožemis daug kur būna toks sausas, kad susiformuoja kieta pluta. Per liūtis vanduo ne įsigeria, o nubėga paviršiumi ir greitai išgaruoja, todėl sėklos lieka „užmigusios“, o daigai neprigyja.

    2021 metais mokslininkai pasirinko neįprastą sprendimą ir į degradavusį plotą paleido apie 500 špurotųjų vėžlių, moksliškai vadinamų Centrochelys sulcata. Tai didžiausia žemyninė Afrikos vėžlių rūšis, prisitaikiusi išgyventi karštyje ir ilgose sausrose.

    Pagrindinis efektas atsirado ne dėl to, kad gyvūnai „sodino“ augalus, o dėl jų instinkto rausti gilius urvus. Tokie tuneliai gali siekti apie 10–15 metrų gylį, o kasant suardoma dirvos pluta, kuri anksčiau veikė tarsi sandarus dangtis.

    Įtrūkus plutai, lietaus vanduo ima skverbtis į gilesnius sluoksnius, o ne nubėga į šonus. Dėl to drėgmė išsilaiko ilgiau, o sėklos, kurios anksčiau neišdygdavo, gauna sąlygas sudygti ir įsitvirtinti.

    Praėjus keleriems metams, palydoviniai vaizdai ėmė fiksuoti žalius plotelius, išsibarsčiusius smėlyje. Tyrėjai pabrėžia, kad tai nėra staigus dykumos virtimas mišku, tačiau lokalūs atsigavimo židiniai rodo, jog net ir minimalus fizinis dirvos „atrakinimas“ gali pakeisti rezultatą.

    Aplink urvų angas susidaro palankesnis mikroklimatas: purenesnėje dirvoje drėgmė išsilaiko ilgiau, lengviau įsitvirtina pirmieji augalai. Vėliau į tokius plotus grįžta vabzdžiai ir mikroorganizmai, o maža ekosistema pradeda formuotis iš naujo.

    Ekologijoje tokie gyvūnai dažnai vadinami ekosistemų inžinieriais, nes jie fiziškai pertvarko aplinką taip, kad naudą gauna kitos rūšys. Špurotieji vėžliai šiuo požiūriu įdomūs pusdykumėms, kur vandens sulaikymas yra kritinis veiksnys.

    Praktinių programų pavyzdžių yra ir Senegale, kur vėžlių veisimo bei reintrodukcijos iniciatyvos vykdomos dešimtmečius. Tokia patirtis rodo, kad vietinių rūšių sugrąžinimas gali būti pigesnė ir tvaresnė priemonė nei vien tik masiniai želdinimo projektai, ypač ten, kur trūksta vandens.

    Mokslininkai įspėja, kad vien vėžliai dykumėjimo problemos neišspręs. Sahelio regioną veikia klimato kaita, ilgėjančios sausros, perintensyvus gyvulių ganymas, žemės naudojimo pokyčiai ir buveinių fragmentacija, todėl rezultatą lemia ir kritulių kiekis, ir ilgalaikis žemėnaudų valdymas.

    Be to, pati rūšis susiduria su grėsmėmis: nykstančios buveinės, neteisėta prekyba laukiniais gyvūnais ir medžioklė mažina populiacijas dalyje natūralaus arealo. Todėl atkūrimo projektai turi eiti kartu su apsaugos priemonėmis, kad „pagalbininkai“ neišnyktų.

    Vis dėlto šis atvejis išryškino paprastą, bet svarbią įžvalgą: kartais ekosistemai atsigauti labiausiai padeda ne technika ar chemija, o tinkamai sugrąžinta vietinė rūšis, kuri daro tai, ką ir taip moka geriausiai.

  • Mirtinai nuodingos gyvatės vis arčiau namų: mokslininkai paaiškino, kas keičia jų arealus

    Nuodingų gyvačių susidūrimai su žmonėmis ateityje gali dažnėti, nes šylantis klimatas ir besiplečiančios gyvenvietės keičia gyvūnų buveines. Mokslininkai pabrėžia, kad kai kurios pavojingos rūšys pradeda judėti į teritorijas, kur anksčiau buvo retos arba visai nefiksuotos.

    Tyrimuose apie klimato kaitos poveikį ropliams akcentuojama paprasta grandinė: kylant temperatūrai ir keičiantis kritulių režimui, kinta grobio gausa, vandens prieinamumas ir slėptuvių sąlygos. Dėl to dalis rūšių plečia arealą į vėsesnes vietoves, aukštesnes zonas arba arčiau žmogaus kuriamų žaliųjų plotų.

    Vien klimato šiltėjimas nepaaiškina visko: didelę reikšmę turi ir žemėnaudos pokyčiai. Miškų fragmentacija, nauji keliai, ūkininkavimo plėtra ir priemiesčių augimas sukuria mozaikiškas buveines, kuriose gyvatėms lengviau rasti graužikų, paukščių ar varliagyvių.

    Prie namų, sodų ir ūkių gyvates traukia ne tik maistas, bet ir priedanga: malkų krūvos, komposto dėžės, akmenų sangrūdos, sandėliukai ar tankūs krūmynai. Didesnę riziką didina ir tai, kad žmonės šiltesniu sezonu daugiau laiko praleidžia lauke, o kontaktų tikimybė natūraliai auga.

    Mokslininkai išskiria kelias grupes nuodingų gyvačių, kurioms arealo pokyčiai gali būti ryškesni per artimiausius dešimtmečius. Tarp jų minimos Šiaurės Amerikos mokasinės gyvatės, Afrikos spjaudančios kobros, įvairios angys ir Azijos kraitai.

    Atskirai pabrėžiama, kad juodosios mambos paplitimas kai kuriose Afrikos dalyse teoriškai gali pasislinkti link tankiau apgyvendintų teritorijų. Tokie pokyčiai paprastai nevyksta staiga, tačiau sveikatos apsaugos sistemoms svarbus net ir nuosaikus rizikos augimas.

    Didžiausia įkandimų našta pasaulyje tenka tropiniams regionams, ypač Pietų Azijai, kur incidentų mastas vertinamas milijonais per metus. Ekspertai atkreipia dėmesį, kad didžiausią mirčių dalį lemia ne vien nuodų stiprumas, o pavėluota pagalba, ribotas priešnuodžių prieinamumas ir ilgas kelias iki gydymo įstaigų.

    Gyvatės vis dažniau gali būti sutinkamos ne tik atokiose vietovėse, bet ir šalia namų: soduose, ūkiuose, vaikų žaidimų aikštelėse ar miesto žaliuosiuose plotuose. Labiausiai pažeidžiamos išlieka kaimiškos teritorijos, kuriose medicinos paslaugos sunkiau pasiekiamos.

    „Pagrindinis būdas sumažinti riziką yra atsargumas ir bazinės žinios, kaip elgtis vietovėse, kur gali būti nuodingų gyvačių“, – sakė tyrimo autorius Davidas Williamsas.

    Specialistai dažniausiai rekomenduoja paprastas prevencines priemones: avėti uždarą avalynę, atidžiai žiūrėti, kur dedama koja ar ranka, nekelti akmenų ir rąstų plikomis rankomis, o kiemuose mažinti slėptuvių kiekį. Sveikatos politikos lygmeniu akcentuojama priešnuodžių tiekimo grandinių stiprinimo ir greitesnės skubios pagalbos svarba regionuose, kur rizika didžiausia.

  • Pakruojo gėlininkų klubui – 20 metų: kaip bendruomenė savo rankomis keičia miesto veidą

    Pakruojo gėlininkų klubui – 20 metų: kaip bendruomenė savo rankomis keičia miesto veidą

    Pakruojo gėlininkų klubas mini 20 metų veiklos sukaktį. Per du dešimtmečius bendruomenė prisidėjo prie Pakruojo miesto ir apylinkių puoselėjimo, o jų iniciatyva įrengti gėlynai tapo atpažįstama vietos aplinkos dalimi.

    Jubiliejaus renginyje klubo nariams ir bičiuliams už bendrystę padėkojo klubo vadovė Audronė Kibildienė. Ji pabrėžė, kad gėlininkų veikla remiasi savanoryste ir nuosekliu darbu, kuris matomas ne tik per žydėjimo sezoną, bet ir planuojant bei prižiūrint želdinius.

    Padėkos už bendruomeninę veiklą

    Šventėje sveikinimo žodžius tarė Seimo narė Ilona Gelažnikienė, Pakruojo rajono savivaldybės meras Saulius Margis, vicemerė Simona Lipskytė ir Pakruojo seniūnijos seniūnas Svajūnas Miknevičius. Renginyje taip pat dalyvavo ir Seimo narės padėjėja Erika Junevičienė bei Pakruojo krašto garbės pilietė Janina Dirbanauskienė.

    Pakruojo meras Saulius Margis atkreipė dėmesį, kad klubo nariai aktyviai įsitraukia į miesto šventes ir prisideda prie jų organizavimo savo idėjomis. Už aktyvią bendruomeninę veiklą padėkos įteiktos Felomenai Andrašunienei, Genei Laurikietienei, Vidai Lukšienei, Dariui Šimoliūnui ir klubo vadovei Audronei Kibildienei.

    Bičiulių palaikymas ir muzika

    Sukakties proga klubo narius sveikino ir kitos Pakruojo bendruomenės: Pakruojo moterų draugija, Pakruojo pagyvenusių žmonių asociacija, Pakruojo miesto bendruomenė Malūnas. Prie sveikinimų prisidėjo ir Raseinių gėlininkų klubo atstovai.

    Šventinę nuotaiką kūrė Pakruojo kultūros centro Balsių skyriaus kapela Linksmieji kaimynai. Renginio organizatoriai pabrėžė, kad tokie susitikimai tampa proga ne tik pasidžiaugti pasiekimais, bet ir aptarti naujas iniciatyvas, kurios ir toliau stiprins miesto aplinkos puoselėjimą.

  • Pakruojo trečiojo amžiaus universitetas uždarė 11-uosius mokslo metus: už ką dėkojo meras ir rektorė

    Pakruojo trečiojo amžiaus universitetas uždarė 11-uosius mokslo metus: už ką dėkojo meras ir rektorė

    Pakruojo kultūros centre gegužės 26 dieną surengtas Pakruojo trečiojo amžiaus universiteto mokslo metų uždarymas. Bendruomenė užbaigė 11-uosius veiklos metus, o renginyje dalyvavo ir savivaldybės vadovai bei kviestiniai svečiai.

    Trečiojo amžiaus universitetai Lietuvoje veikia kaip neformalaus suaugusiųjų švietimo iniciatyva, skirta senjorų aktyvumui ir įsitraukimui stiprinti. Tokios veiklos paprastai apima paskaitas, susitikimus, kultūrines išvykas ir bendruomeninius projektus, kurie padeda palaikyti socialinius ryšius.

    Į šventę atvykę Pakruojo rajono savivaldybės meras Saulius Margis ir vicemeras Virginijus Kacilevičius dėkojo TAU klausytojams už visuomeninę veiklą ir indėlį į rajono kultūrinį gyvenimą. Savivaldybės vadovai pabrėžė, kad aktyvi senjorų bendruomenė prisideda ir prie platesnių diskusijų apie gyvenimo kokybę rajone.

    Padėką už bendrą darbą ir mokymąsi išsakė ir TAU rektorė Rima Juozapavičienė. Pasak jos, kasmet augantis dalyvių skaičius rodo, kad mokymasis ir bendrystė išlieka svarbūs nepriklausomai nuo amžiaus.

    „Džiaugiamės jūsų aktyvumu, iniciatyvomis ir tuo, kad TAU bendruomenė telkia žmones prasmingoms veikloms“, – sakė Pakruojo rajono savivaldybės meras Saulius Margis.

    Renginio metu muzikinius kūrinius dovanojo vokalinis moterų ansamblis „Versmė“ ir Linkuvos kultūros centro Guostagalio skyriaus moterų trio „Prie kavos“. Šventė tapo proga ne tik apžvelgti metų veiklas, bet ir simboliškai užbaigti sezoną bendruomenės susitikimu.

    Trečiojo amžiaus universitetų veikla pastaraisiais metais vis dažniau siejama ir su platesnėmis senėjimo politikos kryptimis, kai akcentuojamas aktyvus, savarankiškas ir socialiai įtraukus vyresnio amžiaus žmonių gyvenimas. Pakruojo TAU mokslo metų uždarymas parodė, kad tokios iniciatyvos regione išlieka gyvos ir auginančios bendruomenę.

  • Pakruojyje – savivaldybių architektų ir kultūros atstovų vizitas: kaip sutars menas viešose erdvėse?

    Pakruojyje – savivaldybių architektų ir kultūros atstovų vizitas: kaip sutars menas viešose erdvėse?

    Pakruojyje lankėsi šalies savivaldybių architektai ir kultūros srities atstovai, atvykę kartu su kultūros viceministre Edita Utariene. Vizitas surengtas kaip išvažiuojamojo posėdžio dalis įgyvendinant Kultūros ministerijos ir Aplinkos ministerijos su 31 savivaldybe pasirašytą susitarimą dėl meno ir dizaino viešose erdvėse.

    Susitarimo įgyvendinimui sudaryta darbo grupė, kuri posėdžių metu iš arčiau susipažįsta su skirtingų savivaldybių patirtimis ir realiais viešųjų erdvių sprendimais. Pakruojyje vykusiame posėdyje dalyvavo ir Pakruojo rajono savivaldybės vyriausioji architektė Rūta Aleknienė.

    Posėdis Pakruojyje ir susitikimai

    Renginys vyko Pakruojo ugniagesių draugijos stoginėje. Svečius pasveikino Pakruojo rajono savivaldybės meras Saulius Margis, vicemerai Simona Lipskytė ir Virginijus Kacilevičius, taip pat administracijos direktorė Aušra Dvelienė.

    Pakruojo rajono savivaldybės vadovams už priėmimą padėkojo kultūros viceministrė Edita Utarienė. Susitikime akcentuota, kad viešųjų erdvių kokybė priklauso ne tik nuo infrastruktūros sprendimų, bet ir nuo aiškios meninių iniciatyvų krypties bei suderintų procedūrų.

    Kas pristatyta svečiams?

    Išvažiuojamojo posėdžio metu atvykę specialistai iš Šiaulių, Šiaulių rajono, Radviliškio rajono, Molėtų, Klaipėdos ir kitų savivaldybių supažindinti su Pakruojo krašto išskirtinumu. Pristatymą parengė Pakruojo rajono savivaldybės Kultūros skyriaus vedėja Renata Budrienė, apžvelgusi įgyvendintus projektus, tradicines šventes ir akmens simpoziumų patirtį.

    Šiais metais Pakruojyje penktą kartą planuojama šventė Marso kanjonai, kurios metu atveriama AB „Dolomitas“ teritorija ir rengiami koncertai. Apie idėjos gimimą netradicinėje erdvėje, konceptą ir tolesnę viziją pasakojo vicemerė Simona Lipskytė.

    Pakruojo krašto pramoninį savitumą papildė ir pasakojimas apie dolomito gavybą bei jos reikšmę regionui. Apie išgaunamą žaliavą pristatymą skaitė Pakruojo krašto muziejaus muziejininkas Algirdas Pilipauskas.

    Kultūros objektai ir praktiniai pavyzdžiai

    Vizito metu svečiai taip pat apžiūrėjo miesto kultūros objektus ir viešąsias erdves, kuriose matomi ankstesnių iniciatyvų rezultatai. Dalis programos skirta akmens skulptorių simpoziumo Akmens dialogai metu sukurtoms skulptūroms ir jų integracijai miesto aplinkoje.

    Darbo grupė lankėsi ir Pakruojo dvare, susipažino su miesto urbanistine struktūra, aptarė viešųjų erdvių tvarkymo sprendimus bei dalijosi darbinėmis patirtimis. Tokie išvažiuojamieji posėdžiai siejami su praktiniu tikslu ieškoti modelių, kaip meną ir dizainą viešose erdvėse planuoti nuosekliai, skaidriai ir ilgalaikėje perspektyvoje.

    „Viešosios erdvės tampa miesto vizitine kortele, todėl svarbu, kad meniniai sprendimai būtų apgalvoti, o savivaldybės turėtų aiškias gaires ir partnerystes“, – sakė kultūros viceministrė Edita Utarienė.

    Informacija parengta pagal Pakruojo rajono savivaldybės pateiktą medžiagą.

  • Linkuvos gimnazijoje nuskambėjo paskutinis skambutis: 102-oji laida palydėta į egzaminus

    Linkuvos gimnazijoje nuskambėjo paskutinis skambutis: 102-oji laida palydėta į egzaminus

    Linkuvos gimnazijoje gegužės 22 dieną nuaidėjo paskutinis skambutis – simbolinė šventė, žyminti 102-osios gimnazijos laidos finišo tiesiąją. Dvyliktokams tai ne tik atsisveikinimas su kasdienėmis pamokomis, bet ir startas į brandos egzaminų laikotarpį.

    Šventinį rytą abiturientai pradėjo tradiciniu apsilankymu pas savo auklėtoją Nijolę Mikalajūnienę. Tokios gimnazijų tradicijos kasmet tampa proga sustoti, prisiminti nueitą kelią ir padėkoti mokytojams už palydėjimą į savarankišką etapą.

    Vakarą vainikavo trečių gimnazijos klasių mokinių parengtas pasirodymas Linkuvos kultūros centre. Renginys tapo bendruomenišku susitikimu, kuriame abiturientus sveikino ne tik bendraamžiai, bet ir gimnazijos bendruomenė bei svečiai.

    Į šventę atvyko Pakruojo rajono savivaldybės meras Saulius Margis ir vicemeras Virginijus Kacilevičius. Savivaldybės vadovai linkėjo sėkmės artėjančiuose egzaminuose ir pabrėžė, kad jauni žmonės visada laukiami sugrįžtant į gimtąjį Pakruojo kraštą.

    Abiturientus taip pat pasveikino Linkuvos gimnazijos direktorė Daiva Danielienė, akcentavusi šventės prasmę ir atsakingą laikotarpį, kuris laukia artimiausiomis savaitėmis. Paskutinis skambutis tradiciškai tampa riba tarp mokyklinio ritmo ir egzaminų maratono, kai kiekvienas sprendimas bei pastangos įgauna dar didesnį svorį.

    Pakruojo rajone paskutinio skambučio šventės tęsiasi – gegužės 28 dieną ji vyks ir Pakruojo „Atžalyno“ gimnazijoje. Šiais metais rajono ugdymo įstaigas baigia 104 abiturientai.