CP v2

Blog

  • Garsenybės su dėžutėmis Powązkų kapinėse: renka pinigus, nes istoriniai antkapiai nyksta

    Varšuvoje esančiose Senosiose Powązkų kapinėse Vėlinių laikotarpiu vyksta ilgametė paramos akcija, per kurią žinomi Lenkijos kultūros žmonės ir visuomenės veikėjai renka aukas istorinių kapaviečių tvarkymui. Užuot daliję autografus, jie kapinių alėjose kalbina lankytojus ir kviečia prisidėti prie nykstančio paveldo išsaugojimo.

    Ši tradicija Powązkose tęsiasi daugiau nei penkis dešimtmečius ir kasmet sutraukia didelę savanorių komandą. Organizatoriai skelbia, kad šiemet į aukų rinkimą įsitraukė apie 250 žmonių, o pati rinkliava numatyta iki lapkričio 1 dienos vakaro.

    Akcijos esmė paprasta, bet jautri: daug senųjų antkapių ir šeimos mauzoliejų dėl laiko, oro sąlygų ir akmens irimo reikalauja skubaus restauratorių įsikišimo. Kapinės yra ne tik laidojimo vieta, bet ir kultūrinės atminties erdvė, kurioje palaidota daug Lenkijos istorijai svarbių asmenybių.

    Kam skiriamos surinktos lėšos?

    Surinkti pinigai paprastai skiriami konservavimo ir restauravimo darbams: sutvirtinami paminklai, valomi ir atnaujinami užrašai, tvarkomos suskilusios plokštės, atstatomi dekoratyviniai elementai. Tokie darbai dažnai užtrunka ir reikalauja kvalifikuotų specialistų, todėl net ir nedidelės aukos tampa realia pagalba.

    Specialistai pabrėžia, kad paveldo objektams ypač kenkia drėgmė ir temperatūrų kaita, dėl kurių skilinėja akmuo, byrėja siūlės, atsiranda samanų bei kitų apnašų. Dėl to restauravimas neretai tampa ne estetiniu, o saugumo klausimu, kai nestabilūs elementai gali kelti riziką lankytojams.

    Kodėl įsitraukia žinomi žmonės?

    Žinomų aktorių, menininkų ar visuomenės veikėjų dalyvavimas padeda atkreipti dėmesį į problemą, kuri kasdienybėje lieka nematoma. Gyvas pokalbis su lankytojais ir viešas kvietimas prisidėti dažnai paskatina aukoti ir tuos, kurie į kapines ateina tik pagerbti artimųjų.

    Organizatoriai akcentuoja, kad ši iniciatyva turi ir bendruomeninę reikšmę: ji primena, jog istorinės kapinės yra bendras paveldas, o jo išsaugojimas priklauso ne vien nuo institucijų, bet ir nuo pačių žmonių įsitraukimo.

    Ilgametė tradicija Vėlinių dienomis

    Vėlinių ir Visų Šventųjų dienomis Powązkų kapinės sulaukia itin daug lankytojų, todėl būtent šis laikotarpis tampa palankiausias paramos rinkimui. Intensyvus žmonių srautas leidžia per trumpą laiką surinkti daugiau aukų ir kartu skleisti žinią apie paveldo būklę.

    Tokios iniciatyvos Europoje vis dažniau siejamos su platesnėmis paveldo apsaugos tendencijomis, kai visuomenė skatinama tapti aktyvia kultūros vertybių saugotoja. Powązkų pavyzdys rodo, kad ilgalaikė tradicija ir aiškus tikslas gali išlaikyti žmonių dėmesį dešimtmečiais.

  • Madride pristatytas 2026 metų Mirusiųjų dienos altorius: Michoakano motyvai ir Agustín Lara muzika

    Madride pristatytas 2026 metų Mirusiųjų dienos altorius: Michoakano motyvai ir Agustín Lara muzika

    Altorius Madride – devintą kartą

    Madrido Casa de México fondas pristatė 2026 metų Mirusiųjų dienos altorių „Viva la vida!“, kuris kasmet sutraukia daugiausia lankytojų iš visų institucijos parodų. Šių metų instaliaciją sukūrė meksikiečių menininkė Beatriz Redo, o scenografija įkvėpta Michoakano kalnų ir kapinių vaizdinių.

    Parodos erdvė sukurta taip, kad primintų naktinę kelionę po kalnų kapines – tai aliuzija į tradiciją, kai artimieji simboliškai susitinka su išėjusiais šeimos nariais. Lankytojams žadama ne tik vizualinė, bet ir garsinė patirtis, nes pirmą kartą maršrutas per ekspoziciją papildytas muzika.

    Monarchų drugiai ir protėvių atmintis

    Beatriz Redo teigė, kad vienas svarbiausių šio altoriaus simbolių – monarchų drugelis, siejamas su Michoakanu. Šis regionas kasmet sulaukia masinės monarchų drugelių migracijos, kuri sutampa su spalio pabaiga ir lapkričio pradžia, kai minima Mirusiųjų diena.

    „Michoakanas yra Meksikos vieta, į kurią atskrenda monarchų drugeliai, o jų migracija sutampa su spalio pabaigos ir lapkričio pradžios dienomis. Tradicijoje tai siejama su Mirusiųjų diena“, – sakė Beatriz Redo.

    Kai kuriose Michoakano bendruomenėse, tarp jų purépecha ir mazahua, šių vabzdžių pasirodymas miškuose aiškinamas kaip mirusiųjų sielų sugrįžimas. Dėl to drugelis altoriuje tampa ne dekoracija, o pasakojimo ašimi, susiejančia gamtą, atmintį ir ritualą.

    Agustín Lara – šių metų herojus

    2026 metų altorius dedikuotas dainininkui ir kompozitoriui Agustín Lara, gyvenusiam 1897–1970 metais. Jis laikomas vienu ryškiausių Meksikos populiariosios muzikos kūrėjų, o jo repertuare – tokios dainos kaip „Granada“ ir „Solamente una vez“.

    Organizatoriai pabrėžia ir Lara ryšį su Ispanija: kūrėjas buvo sukūręs kūrinį „Madrid“, atspindintį jo asmeninį santykį su šalimi. Altoriaus viršuje kompozitorius pavaizduotas šalia pianino, o figūra sukurta tradicinėmis rankų darbo technikomis.

    Didžiausia šių metų naujovė – muzika, lydinti lankytojus visame maršrute. Skelbiama, kad ekspozicijos kelionę papildys labiausiai atpažįstamos Agustín Lara dainos, kurios sujungia scenografiją ir pasakojimą į vientisą patirtį.

    Rankdarbiai, augintinių altorius ir žinutės artimiesiems

    Ekspozicijoje išskiriamas ir papel picado – tradicinis dekoravimo būdas, kai popierius raižomas ar kaldinamas kuriant ornamentus. Jis Mirusiųjų dienos kontekste interpretuojamas kaip ženklas, kad vėjas ir judesys simboliškai praneša apie atvykstančias sielas.

    „Kai papel picado pakabinamas ir pradeda judėti, tai reiškia akimirką, kai sielos ateina prie altoriaus priimti to, ką joms palikome“, – sakė Casa de México komunikacijos atstovė Citlali Pérez.

    Be pagrindinio altoriaus numatytas maršrutas per meksikietiškos liaudies dailės kūrinius ir papildomas erdves. 2026 metais pirmą kartą pristatomas ir atskiras altorius augintiniams – jis skirtas prisiminti gyvūnus, kurie daugeliui šeimų buvo svarbūs kasdieniai palydovai.

    Dar viena tradicija – galimybė palikti žinutę mirusiems artimiesiems. Pasibaigus parodai, šios žinutės sudeginamos atskiroje ceremonijoje, taip simboliškai užbaigiant atminimo ciklą.

    Datos, laikas ir nemokamas lankymas

    Casa de México skelbia, kad 2026 metų Mirusiųjų dienos altorių galima aplankyti nuo spalio 2 dienos iki lapkričio 8 dienos. Įėjimas nemokamas, tačiau lankymas be išankstinės registracijos vyksta eilės principu ir priklauso nuo užimtumo.

    Taip pat rengiamos trumpos, maždaug 20 minučių trukmės ekskursijos per tris pastato aukštus. Norint dalyvauti ekskursijoje su rezervacija, nurodoma, kad reikia užsiregistruoti institucijos naujienlaiškiui.

    Tradicija, pripažinta pasaulyje

    Meksikos Mirusiųjų dienos tradicija tarptautiniu mastu vertinama kaip gyvas kultūrinės tapatybės reiškinys, jungiantis šeimų atmintį, meną ir ritualus. Altorius šioje tradicijoje suvokiamas ne kaip gedulo ženklas, o kaip ryšio su artimaisiais išraiška.

    UNESCO yra pripažinusi Mirusiųjų dienos tradiciją kaip nematerialųjį žmonijos paveldą. Šis statusas dažnai įvardijamas kaip vienas veiksnių, skatinančių tradicijos matomumą už Meksikos ribų ir įkvepiantis tokias parodas kaip Casa de México Madride.

  • Tyrimas: per Heloviną JAV pėsčiųjų žūčių 43 proc. daugiau, 4–8 m. vaikams – 10 kartų

    Helovino vakaras JAV, kai gatvėse pilna vaikų su kostiumais, išsiskiria ne tik šventine nuotaika, bet ir gerokai didesne rizika pėstiesiems.

    2018 metais „JAMA Pediatrics“ publikuotas tyrimas, paremtas daugiau nei keturių dešimtmečių JAV eismo duomenimis, nustatė, kad per Heloviną pėsčiųjų žūčių vakare būna 43 proc. daugiau nei panašiomis dienomis.

    Didžiausia rizika tenka 4–8 metų vaikams: šioje amžiaus grupėje mirtinų pėsčiųjų incidentų per Heloviną fiksuota net 10 kartų dažniau.

    Tyrėjai pabrėžia, kad pavojus siejamas ne su pačia švente, o su tuo, kad tamsiu paros metu staiga padaugėja pėsčiųjų, o eismas gyvenamuosiuose rajonuose vis dar intensyvus.

    42 metų duomenys: Helovinas išsiskiria

    Tyrimą atlikę Kanados Britų Kolumbijos universiteto mokslininkai analizavo JAV Nacionalinės kelių eismo saugos administracijos Fatality Analysis Reporting System duomenis. Apžvelgtas 42 metų laikotarpis – nuo 1975 iki 2016 metų.

    Per šį laiką užfiksuota 1 580 608 mirtinos eismo avarijos, kuriose dalyvavo 2 333 302 vairuotojai ir 268 468 pėstieji.

    Mokslininkai lygino pėsčiųjų žūtis Helovino vakarais nuo 17 iki 24 valandos su tuo pačiu laiku lygiai savaitę prieš ir savaitę po Helovino.

    Skaičiai parodė aiškų skirtumą: per 42 Helovino vakarus žuvo 608 pėstieji – vidutiniškai po 14,5 per vieną Helovino naktį. Palyginimui, įprastą vakarą – apie 10,1, todėl bendra santykinė rizika buvo 43 proc. didesnė.

    Pavojingiausias metas – apie 18 valandą

    Tyrime teigiama, kad pikas fiksuojamas apie 18 valandą – tuo metu vaikai dažniausiai išeina rinkti saldainių, o dalis vairuotojų dar važiuoja įprastu vakaro srautu.

    Tyrimo autoriai dėmesį atkreipė ir į „rutininės“ saugos spragas: vaikų pėsčiųjų žūtys dažniausiai įvyksta gyvenamuosiuose rajonuose, o prie rizikos gali prisidėti šaligatvių stoka, nesaugios perėjos, per didelis greitis ir ribotos erdvės žaidimams.

    Kitaip tariant, vien raginimo vaikams „apsidairyti“ neužtenka – svarbi ir aplinka, ir eismo valdymas.

    Panašios tendencijos pastebėtos ir Jungtinėje Karalystėje

    Helovino vakaro išskirtinumas nėra tik JAV reiškinys. 2021 metais „International Journal of Environmental Research and Public Health“ publikuotas tyrimas, apėmęs beveik tris dešimtmečius Jungtinės Karalystės eismo įrašų, taip pat fiksavo didesnį vaikų sužalojimų skaičių Helovino metu.

    Autoriai nurodė, kad tarp 17 ir 19 valandos vaikų ir paauglių eismo traumos buvo dažnesnės nei įprastomis dienomis ar kitų švenčių metu.

    Dar viena detalė – sužalojimų sunkumas. Vaikams, patyrusiems avarijas tarp 17 ir 18 valandos, tikimybė žūti ar būti sunkiai sužeistiems per Heloviną buvo 34 proc. didesnė nei įprastomis darbo dienomis.

    Ką siūlo tyrėjai: matomumas ir mažesnis greitis

    Tyrėjai pabrėžia, kad tikslas nėra atsisakyti „saldainių medžioklės“, o sumažinti riziką. Tarp priemonių minimi geresnis gatvių apšvietimas, saugesnės perėjos, sprendimai, verčiantys vairuotojus mažinti greitį, taip pat geresnis matomumas po sutemų.

    Praktiškai tai gali reikšti šviesą atspindinčias detales ant kostiumų ar maišelių, taip pat geresnį matomumą sankryžose – pavyzdžiui, vengiant statyti automobilius taip, kad jie užstotų vaizdą.

    Pasak tyrėjų, tokios priemonės svarbios ne tik per Heloviną: saugesnė infrastruktūra gyvenamuosiuose rajonuose mažina pėsčiųjų riziką visus metus.

  • Rutgers tyrimas: lošia 42,7 proc. JAV paauglių, daliai fiksuojama didelė priklausomybės rizika

    Beveik pusė JAV paauglių per pastaruosius metus bent kartą lošė, o daliai jų jau fiksuojami rimti probleminio lošimo požymiai. Tokias išvadas pateikia naujas Rutgers universiteto nacionalinis tyrimas.

    Tyrėjai nustatė, kad 42,7 proc. 13–17 metų paauglių per metus dalyvavo lošimo veiklose. Iš lošusių paauglių 10,8 proc. pagal standartinį vertinimą pateko į didžiausios rizikos grupę, siejamą su galimu lošimo sutrikimu (tai nėra formali diagnozė).

    Svarbi detalė – lošimas šiuo atveju neapsiribojo kazino ar sporto lažybų programėlėmis. Į tyrimą pateko ir bingo, loterijos, loterijiniai bilietai, loterijos tipo renginiai, fantazijos sportas, prognozių rinkos, prekyba kriptovaliutomis bei spekuliacinė prekyba akcijomis.

    Autoriai akcentuoja, kad daugelis paauglių net neturi teisės legaliai patekti į kazino ar statyti lažybų reguliuojamose platformose, tačiau su lošimo elementais susiduria kasdien – per sporto transliacijas, socialinius tinklus, vaizdo žaidimus ir įvairų „greitų pinigų“ turinį internete.

    Kas laikyta lošimu

    Tyrimas apėmė 21 skirtingą veiklą – nuo tradicinių loterijų ar bingo iki prognozių rinkų, kuriose vartotojai „perka“ ir „parduoda“ įvykių baigties kontraktus. Šių platformų logika dažnai pristatoma kaip investavimas ar prekyba, tačiau rizikos struktūra daugeliui vartotojų primena statymus už įvykio baigtį.

    Tyrėjai pabrėžia, kad šiandien lošimo patirtys persikelia į telefoną, todėl „kazinas kišenėje“ jaunimui tampa lengviau pasiekiamas. Be to, lošimo praktikos gali formuotis dar iki pirmosios sporto lažybų programėlės atsisiuntimo.

    Apklausa vyko 2026 metų balandį–liepą, joje dalyvavo 1 677 JAV gyventojai nuo 13 iki 27 metų. Duomenys rinkti naudojant nacionaliniu mastu reprezentatyvią apklausų panelę.

    Ką rodo rizikos vertinimas

    Probleminio lošimo požymiai vertinti pagal Problem Gambling Severity Index (PGSI) klausimyną. Jis fiksuoja sunkumus kontroliuoti lošimą, dėl to patiriamą finansinę ar asmeninę žalą ir kitus simptomus.

    Visoje 13–27 metų imtyje 52,5 proc. respondentų teigė per metus lošę, o tarp lošusiųjų 39,5 proc. turėjo bent dalį probleminio lošimo požymių. 10,3 proc. lošusiųjų pateko į didžiausios rizikos kategoriją.

    Įdomu tai, kad didžiausios rizikos dalis tarp paauglių lošėjų (10,8 proc.) buvo panaši į 21–27 metų lošėjų grupės rodiklį (11,3 proc.). Tyrimas taip pat rodo, kad problema nėra vien berniukų: didžiausios rizikos dalis tarp lošusiųjų panaši tiek merginoms (10,7 proc.), tiek vaikinams (9,9 proc.) visame 13–27 metų amžiaus intervale.

    Autoriai nurodo ir tyrimo ribotumus: duomenys paremti pačių respondentų atsakymais, tyrimas fiksuoja situaciją vienu laiko momentu ir negali nustatyti priežasties bei pasekmės ryšių. Paauglių grupės paklaida buvo gana didelė – 6,1 procentinio punkto.

    Šeimos įtaka ir psichikos sveikata

    Vienas ryškiausių signalų – šeimos vaidmuo. Tarp didžiausios rizikos 13–17 metų paauglių 75,5 proc. turėjo šeimos narį, kuris lošia, 66,3 proc. manė, kad kažkas šeimoje turi lošimo problemą, o 61,2 proc. buvo lošę kartu su šeimos nariu.

    Tyrėjai pabrėžia, kad tai nereiškia, jog tėvai tiesiogiai „sukelia“ vaikų priklausomybę: šeimos gali dalintis ir kitais pažeidžiamumais, pavyzdžiui, finansiniais sunkumais ar elgesio modeliais. Vis dėlto tokie skaičiai rodo, kad lošimas gali būti normalizuojamas labai anksti.

    Dar vienas aspektas – ryšys su psichikos sveikata tarp pačios didžiausios rizikos dalyvių. Šioje grupėje 52,8 proc. nurodė nerimo simptomus, 38,4 proc. – depresijos simptomus, o apie 13 proc. – suicidines mintis (tyrėjai pažymi, kad skirtumai pagal rizikos kategorijas nebuvo statistiškai reikšmingi).

    Taip pat pastebėta, kad didžiausios rizikos lošėjai dalyvavo gerokai daugiau skirtingų lošimo formų: vidutiniškai 6,7 veiklose, kai lošėjai be probleminių požymių – 2,7. Beveik du trečdaliai naudojo ir internetines, ir fizines lošimo vietas.

    Tyrimo autoriai ragina prevenciją pradėti anksčiau – dar pagrindinėje mokykloje, stiprinti apsaugas prognozių rinkose bei lošimo elementų turinčiuose žaidimuose ir ieškoti standartų, geriau apsaugančių pažeidžiamus vartotojus.

  • Lenkas dingo po žygio Tatruose: naktinė gelbėjimo drama baigėsi Slovakijoje

    Tatruose dingusio 44 metų Lenkijos turisto paieškos virto naktine gelbėjimo operacija. Vyras, išėjęs į žygį į Švinicos viršūnę, negrįžo į Murowaniec kalnų prieglobstį Hala Gąsienicowa rajone, todėl buvo sutelktos Lenkijos ir Slovakijos gelbėjimo pajėgos.

    Gelbėtojai nurodė, kad žygį apsunkino prastos oro sąlygos ir ribotas matomumas, dėl kurių kalnuose ypač lengva prarasti orientaciją. Įtariama, kad turistas suklydo pasirinkdamas nusileidimo kryptį ir vietoje grįžimo į Lenkijos pusę pasuko Slovakijos link.

    Paieška naktį ir technologijos

    Slovakijos gelbėjimo tarnybos pradėjo paiešką dar sutemus, nes tokiose situacijose laikas yra kritinis veiksnys. Operacijos metu pasitelktas dronas su termovizoriumi, leidžiančiu aptikti žmogų pagal kūno skleidžiamą šilumą net tamsiu paros metu.

    Taip pat naudota ryšio signalų paieškos įranga, padedanti tikslinti mobiliojo telefono buvimo vietą. Gelbėtojai pabrėžia, kad tokie sprendimai spartina paiešką didelėse ir sudėtingose kalnų teritorijose, tačiau jie nepanaikina oro sąlygų ir reljefo keliamų rizikų.

    Laiminga atomazga Slovakijos pusėje

    Paieška baigėsi sėkmingai: vyras rastas Tyliojoje slėnyje Slovakijos pusėje. Apie operacijos baigtį pranešė Slovakijos kalnų gelbėjimo tarnyba, nurodžiusi, kad turistas nenukentėjo ir medicininės pagalbos neprireikė.

    Gelbėtojai palydėjo jį iki tako pradžios, kad jis saugiai pasiektų civilizuotas vietas. Pasak specialistų, net ir be traumų tokiose situacijose didžiausią grėsmę kelia hipotermija, išsekimas bei greitai besikeičiantis oras.

    Gelbėtojai primena, kad rudenį ir pereinamuoju sezonu aukštuose kalnuose sąlygos gali keistis per minutes. Rūkas, trumpėjanti diena ir staigūs temperatūros kritimai didina tikimybę pasiklysti, todėl prieš žygius būtina įvertinti maršruto sudėtingumą, numatyti grįžimo laiką ir pasirūpinti ryšio priemonėmis.

  • Piotras Żyła parodė naujus namus: po skyrybų su Marcelina Ziętek įsikūrė įspūdingai

    Lenkijos šuolių su slidėmis žvaigždė Piotras Żyła gerbėjams parodė naujus namus, kuriuos vadina išsvajotais. Sportininkas po skyrybų gyvenimą dėlioja iš naujo ir vis dažniau viešumoje pasirodo su aktore Marcelina Ziętek.

    Socialiniuose tinkluose pasidalinti kadrai greitai sulaukė reakcijų, nes akivaizdu, kad pora įsikūrė apgalvotai ir komfortiškai. Tokie įrašai sportininkams tampa ne tik asmenine akimirka, bet ir būdu palaikyti ryšį su auditorija už varžybų ribų.

    Žyła yra vienas ryškiausių pastarojo dešimtmečio Lenkijos šuolininkų, daugkartinis pasaulio čempionatų medalininkas, ilgus metus buvęs nacionalinės rinktinės lyderių gretose. Dėl to jo asmeninis gyvenimas Lenkijoje nuolat atsiduria dėmesio centre, ypač po viešai aptartų skyrybų.

    Pastaraisiais metais sporto žvaigždės vis dažniau dalijasi ne tik treniruočių rutina, bet ir kasdienybe namuose, taip stiprindamos savo asmeninį prekės ženklą. Ekspertai atkreipia dėmesį, kad tokį atvirumą skatina ir platformų algoritmai, prioritetą teikiantys asmeniškam, įtraukiam turiniui.

    Vis dėlto viešumas turi ir kitą pusę: augant susidomėjimui, didėja spaudimas saugoti privatumą, ypač kai kalbama apie gyvenamąją vietą. Dėl to nemažai žinomų žmonių sąmoningai riboja detales, o dalį informacijos pateikia taip, kad ji neatskleistų konkrečios lokacijos.

    Kol kas pora daugiau dėmesio skiria kasdienybei ir bendroms akimirkoms, o ne detaliems planams ateičiai. Gerbėjams belieka sekti naujus įrašus ir sportininko sezoną, kuris šuolininkams tradiciškai priklauso nuo vasaros pasirengimo ir žiemos startų ritmo.

  • Šveicarija atnaujino diplomatinį biurą Šiaurės Korėjoje: ką žada pirmasis vizitas nuo 2003 metų

    Šveicarija atnaujino diplomatinį biurą Šiaurės Korėjoje: ką žada pirmasis vizitas nuo 2003 metų

    Šveicarija oficialiai atnaujino diplomatinio biuro veiklą Šiaurės Korėjoje, o šalies užsienio reikalų ministras Ignazio Cassis apsilankė Pchenjane. Tai pirmasis tokio lygio Šveicarijos vadovo vizitas šioje šalyje nuo 2003 metų, o Bernas sako siekiantis grįžti prie tiesioginio politinio dialogo.

    Vizitas Pchenjane vyko spalio 29 ir 30 dienomis, po jo ministras išvyko į Seulą. Šveicarijos užsienio reikalų ministerijos teigimu, tikslas buvo palaikyti ryšį su abiem Korėjos pusiasalio pusėmis ir sumažinti riziką, kad didėjanti įtampa peraugs į sunkiau suvaldomą krizę.

    Diplomatinis biuras Pchenjane veiklą atnaujino spalio 19 dieną, o administraciniu požiūriu jis pavaldus Šveicarijos ambasadai Pekine. Ankstesnė Šveicarijos misija Šiaurės Korėjoje daugiausia rūpinosi humanitariniais klausimais, tačiau 2020 metais buvo uždaryta per COVID-19 pandemiją, kai Pchenjanas faktiškai izolavosi nuo išorinio pasaulio.

    Dialogas Pchenjane ir Šveicarijos vaidmuo

    Šveicarija su Šiaurės Korėja diplomatinius santykius palaiko nuo 1974 metų, tačiau reguliarūs politiniai konsultavimai, Berno teigimu, sustojo po 2019 metų. Dėl to atnaujintas biuras vertinamas kaip bandymas sugrąžinti bent minimalų tiesioginio bendravimo kanalą su viena uždariausių valstybių pasaulyje.

    Pchenjane Ignazio Cassis susitiko su Šiaurės Korėjos užsienio reikalų ministre Choe Son Hui ir valdančiosios Darbininkų partijos vadovybės atstovu Jo Yong Won. Šveicarija nurodė, kad pokalbiuose aptartas politinio dialogo atkūrimas, saugumo padėtis Korėjos pusiasalyje bei platesni saugumo iššūkiai Europoje ir Azijoje.

    „Pasiūliau Šveicarijos pagalbą ieškant būdų mažinti įtampą ir atverti erdvę dialogui“, – sakė Ignazio Cassis.

    Šiaurės Korėjos valstybinė žiniasklaida pranešė, kad ministrų susitikimas vyko „draugiškoje atmosferoje“, tačiau detalių apie konkrečius susitarimus nepateikė. Šveicarijos pusė taip pat akcentavo praktinį tikslą: turint biurą Pchenjane lengviau tiesiogiai bendrauti su vietos institucijomis ir stebėti pokyčius regione.

    Seulo lūkesčiai ir auganti įtampa

    Po Pchenjano Šveicarijos ministras apsilankė Seule, kur susitiko su Pietų Korėjos nacionalinio saugumo patarėju ir aukštais užsienio reikalų ministerijos pareigūnais. Pietų Korėja viešai išreiškė viltį, kad Šveicarijos biuras galėtų prisidėti prie kontaktų su Šiaurės Korėja atnaujinimo ir suteikti papildomą kanalą komunikacijai.

    Šis diplomatinis žingsnis sutapo su nauju karinės įtampos šuoliu: Pietų Korėjos kariuomenė pranešė, kad Šiaurės Korėja paleido apie 10 trumpojo nuotolio balistinių raketų į jūrą. Seulas tuo pat metu kartojo raginimus atnaujinti karinius ryšius, kad būtų sumažinta atsitiktinių incidentų pasienyje rizika.

    Šveicarijos vaidmuo Korėjos pusiasalyje nėra naujas. Nuo 1953 metų ji dalyvauja Neutral Nations Supervisory Commission misijoje, kuri stebi paliaubų, sustabdžiusių Korėjos karą, laikymąsi. Vizito Seule metu ministras aptarė ir šios misijos darbą, pabrėždamas, kad saugumo situacija regione išlieka trapi ir reikalauja nuoseklių diplomatinių pastangų.

  • Molio lentelė atskleidė seniausią rašytinį bučinį: jam – daugiau nei 4 500 metų

    Seniausias iki šiol žinomas rašytinis bučinio aprašymas yra daugiau nei 4 500 metų senumo ir atkeliauja iš senovės Mesopotamijos molio lentelių. Jose bučinys minimas pasakojime apie dievus, o tai leidžia suprasti, kad intymumo gestai žmonėms buvo pažįstami gerokai anksčiau nei atsirado dauguma rašytinių šaltinių.

    Šie tekstai užrašyti dantiraščiu – rašmenimis, kuriuos Mesopotamijos raštininkai įspausdavo į molį. Tūkstantmečius išlikusiose lentelėse aptinkama ne tik bučinio, bet ir aistringų santykių detalių: nuo erotinės poezijos iki kasdienių, net konfliktinių santykių užuominų.

    Vienas ankstyviausių pavyzdžių siejamas su šumerų mitu apie grūdų deivę Ezinan ir dievą An. Išlikę rankraščiai datuojami maždaug 2600–2500 metais prieš mūsų erą, o pasakojime aiškiai minima, kad dievai turėjo lytinių santykių, bučiavosi ir vėliau susilaukė vaikų.

    Tyrėjai pabrėžia, kad rašytinis paminėjimas nebūtinai reiškia „pirmąjį“ bučinį istorijoje – greičiau tai ankstyviausia iki mūsų dienų išlikusi užuomina. Vis dėlto tokie šaltiniai leidžia palyginti, kaip senovėje suvoktas bučinys ir kokią vietą jis užėmė santykiuose.

    Bučiniai Mesopotamijos tekstuose

    Danijos Kopenhagos universiteto asiriologas Troelsas Pankas Arbøllas, nagrinėjęs dantiraščio šaltinius, 2025 metais publikuotame tyrime aptarė, kad Ezinan mito fragmentai gali būti dar ankstesnė bučinio nuoroda, nei buvo manyta iki šiol. Kitas panašaus laikotarpio pavyzdys – vadinamasis Bartono cilindras (apie 2500–2350 metus prieš mūsų erą), kuriame taip pat aprašomas dievų susitikimas, po kurio seka bučinys.

    Tačiau bučiniai senovės Mesopotamijoje neapsiriboja vien mitologija. Tekstuose aptinkami ir labiau „žmogiški“ jausmų aprašymai, rodantys, kad bučinys buvo suprantamas kaip artumo ir troškimo išraiška, atpažįstama ir šiandien.

    Beveik 4 000 metų senumo „meilės laiškas“

    Maždaug prieš 4 000 metų Mesopotamijos mieste Sipare užfiksuotas ypač emocingas troškimas pabučiuoti mylimą žmogų. Išlikusiame akadų literatūros fragmente aprašomas laukimas ir kūniškos reakcijos, kurios skamba stebėtinai šiuolaikiškai.

    „Mano viršutinė lūpa sudrėksta, o apatinė virpa! Aš jį apkabinsiu, aš jį pabučiuosiu.“

    Šį fragmentą analizavo mokslininkas Nathan Wassermanas, 2016 metais išleidęs knygą apie akadų meilės literatūrą. Nors neįmanoma tiksliai pasakyti, ar tekstas atspindi realius santykius, ar literatūrinę sceną, jis rodo, kad bučinys buvo siejamas su romantika ir geismu jau prieš kelis tūkstančius metų.

    Be rašytinių šaltinių, išliko ir vizualinių liudijimų: minimas Babilono laikotarpio molinis modelis (apie 1800 metus prieš mūsų erą), kuriame vaizduojama nuoga pora, besibučiuojanti intymaus akto metu. Tokie radiniai leidžia manyti, kad bučinys nebuvo vien literatūrinė metafora.

    Net atsisakymas bučiuotis pateko į dokumentus

    Dar vienas netikėtai „atpažįstamas“ pavyzdys – teisinis dokumentas iš Larsos, datuojamas maždaug 1800 metais prieš mūsų erą. Jame moteris, vardu Shat-Marduk, pareiškia, kad vyras nebegrįš pas ją intymiai.

    „Jis nebegrįš pas mane, jis nebepasiūlys turėti lytinių santykių ir jis nebučiuos mano lūpų.“

    Toks įrašas rodo, kad bučinys buvo ne tik aistros, bet ir santykių ribų, socialinės reikšmės dalis – jis galėjo tapti ir intymumo „matu“, ir aiškiu ženklu, kad ryšys nutrūko.

    Kiek senas iš tiesų gali būti bučinys?

    Anksčiau mokslininkai dažnai kaip ankstyviausią rašytinį bučinio paminėjimą minėjo Pietų Azijos tekstą, apytiksliai datuojamą apie 1500 metus prieš mūsų erą. Tačiau 2023 metų moksliniame straipsnyje Troelsas Pankas Arbøllas ir biologė Sophie Lund Rasmussen argumentavo, kad Mesopotamijos įrašai stumteli užfiksuotą bučinių istoriją maždaug tūkstančiu metų atgal.

    Tyrėjų teigimu, bučinys greičiausiai nebuvo vieno regiono išradimas, vėliau paplitęs į kitur – veikiau tai galėjo būti praktika, įvairiose kultūrose egzistavusi per ilgą laiką. Vis dėlto, kadangi raštas Mesopotamijoje atsirado maždaug prieš 5 200 metų, o iš pradžių daugiausia tarnavo administraciniams tikslams, intymumo aprašymai į rašytinius šaltinius pateko tik vėliau.

    Tekste minima ir daug senesnė užuomina: netoli šiuolaikinio Betliejaus rasta apie 11 000 metų senumo kalcito skulptūrėlė „Ain Sakhri Lovers“, vaizduojanti apsikabinusius žmones. Britų muziejus nurodo, kad jų lūpos gali liestis, tačiau dėl stilizuotos formos mokslininkai negali užtikrintai pasakyti, ar tai bučinys, ar tiesiog labai artimas fizinis kontaktas.

    Galutinio atsakymo, kada įvyko pirmasis bučinys, nėra – rašytiniai šaltiniai tik parodo, kada apie jį imta kalbėti raštu. Tačiau lentelėse išlikę žodžiai leidžia suprasti vieną dalyką: kai kurie žmonių intymumo gestai per tūkstantmečius pasikeitė gerokai mažiau, nei galėtume tikėtis.

  • Ispanijos traukinių avarijoje žuvo Kembridžo universiteto mokslininkė: aiškėja nelaimės detalės

    Ispanijos traukinių avarijoje žuvo Kembridžo universiteto mokslininkė: aiškėja nelaimės detalės

    Ispanijoje po mirtinos traukinių avarijos, nusinešusios mažiausiai 69 žmonių gyvybes, tarp žuvusiųjų įvardyta ir Kembridžo universitete dirbusi mokslininkė Marta Shahbazi. Apie jos žūtį pranešė su Kembridžo universitetu siejamos institucijos ir Ispanijos mokslo bendruomenė.

    Nelaimė įvyko Toledo provincijoje, netoli Urdos, kai vienas traukinys susidūrė su kitu reisu. Pirminė informacija rodo, kad greitaeigis „Renfe“ traukinys rėžėsi į sustojusį „Iryo“ sąstatą.

    Mokslininkė vyko atsiimti apdovanojimo

    Skelbiama, kad Marta Shahbazi buvo pakeliui į apdovanojimų ceremoniją, kurioje turėjo atsiimti 2026 metais skirtą José Luis Gómez-Skarmeta premiją. Ji turėjo būti įteikta už reikšmingą indėlį tiriant ankstyvuosius žmogaus vystymosi etapus.

    Mokslininkė ėjo grupės vadovės pareigas Medicinos tyrimų tarybos Molekulinės biologijos laboratorijoje, taip pat buvo siejama su Kembridžo Kamieninių ląstelių institutu. Jos darbai buvo orientuoti į klausimus, kaip žmogaus embrionas organizuojasi ankstyvoje raidoje ir kaip ląstelės priima sprendimus, lemiančius jų specializaciją.

    „Marta buvo įkvepianti, talentinga ir savo darbui atsidavusi mokslininkė. Jos mirtis yra didžiulis sukrėtimas ir skaudi netektis“, – sakė laboratorijos atstovai.

    Reakcija Ispanijos mokslo bendruomenėje

    Apie netektį taip pat informavo Santjago de Kompostelos mokslinių tyrimų centras CiMUS, kuriame ji buvo žinoma kaip perspektyvi jaunosios kartos tyrėja. Centras viešai išreiškė užuojautą artimiesiems ir kolegoms.

    Tragedija dar kartą atkreipė dėmesį į geležinkelių saugos klausimus, ypač intensyviai naudojamuose maršrutuose ir mazguose, kur vienas incidentas gali paveikti kelias skirtingas vežėjų sistemas. Tyrėjai Ispanijoje aiškinasi tikslias susidūrimo aplinkybes, vertinami signalizacijos, eismo valdymo ir žmogiškojo veiksnio aspektai.

    Ką šiuo metu žinoma apie avariją?

    Kol kas viešai pateikiama informacija apsiriboja bazine avarijos schema ir patvirtintais faktais apie aukas. Žuvusiųjų skaičius įvardijamas kaip mažiausiai 69, tačiau tokiais atvejais duomenys gali kisti, kai tikslinami sąrašai ir identifikavimo procedūros.

    Institucijos Ispanijoje tęsiant tyrimą paprastai skelbia tarpines išvadas tik tuomet, kai surenkama pakankamai patikrintų duomenų. Tikimasi, kad vėliau bus aiškiau, kodėl vienas traukinys konkrečioje atkarpoje buvo sustojęs ir kokios aplinkybės lėmė susidūrimą.

  • Lenkijoje – naktinė drama prie Konstitucinio Tribunolo: dėl prezidento Nawrockio stumdymosi kreipsis į prokuratūrą

    Lenkijos prezidento Karolo Nawrockio kanceliarija pranešė ketinanti kreiptis į prokuratūrą po naktinio incidento prie Konstitucinio Tribunolo pastato Varšuvoje. Pasak prezidento atstovo Rafało Leśkiewicziaus, per susistumdymą esą buvo pažeistas valstybės vadovo fizinis neliečiamumas. Kita konflikto pusė pateikia priešingą įvykių versiją ir tvirtina, kad agresyviai elgėsi pats prezidentas.

    Skandalas prie Konstitucinio Tribunolo

    Incidentas įvyko prezidentui naktį atvykus prie Konstitucinio Tribunolo, kur, pasak jo kanceliarijos, jis norėjo asmeniškai įvertinti situaciją institucijoje. Prie įėjimo kilo grumtynės, kurias užfiksavo ir internete paplitę vaizdo įrašai.

    R. Leśkiewiczius viešai teigė, kad bus teikiami pareiškimai prokuratūrai dėl veiksmų, kuriais, jo vertinimu, buvo trukdoma prezidentui patekti į pastatą. Jis taip pat įvardijo kelis asmenis, kurių atžvilgiu, anot jo, galėtų būti pradėti teisiniai veiksmai.

    Dvi priešingos įvykių versijos

    Prezidento kanceliarijos versijoje akcentuojama, kad Konstitucinis Tribunolas yra vieša institucija, todėl prezidentas turėjo teisę į ją patekti, o jam kelią užtvėrę asmenys, kaip teigiama, ėmėsi fizinių veiksmų. Prezidento atstovas taip pat tvirtino, kad naktį daryti vaizdo įrašai esą rodo dramatišką situaciją.

    Tuo metu viena iš konflikte dalyvavusių asmenų, Anna Korwin-Piotrowska, pateikė kitokį pasakojimą. Ji tvirtino, kad prezidentas bandė jėga prasiveržti pro žmones prie įėjimo, o susistumdymas kilo jam mėginant prasiskinti kelią.

    Viešai paskelbtose vaizdo ištraukose matyti įtampos kupinas momentas prie durų, kai abi pusės stumia viena kitą ir ginčijasi, kas turi teisę kontroliuoti patekimą į pastatą. Dėl to dalis visuomenės ir politikų ragina situaciją vertinti ne emocijomis, o remiantis objektyvia medžiaga ir teisėsaugos išvadomis.

    Konflikto fonas ir politinė įtampa

    Šis incidentas įsiliejo į platesnį politinį ginčą dėl Konstitucinio Tribunolo valdymo ir sprendimų teisėtumo. Tekste minimi pokyčiai, susiję su Tribunolo vadovybės įgaliojimais ir laikinu institucijos vairavimu, tapo kibirkštimi, po kurios prie pastato susirinko demonstrantai, o situaciją stebėjo policija.

    Prezidento aplinka dėl krizės politinę atsakomybę siejo su premjeru Donaldu Tusku, o pats D. Tuskas viešuose pareiškimuose kalbėjo apie siekį užtikrinti tvarką ir demokratinių procedūrų laikymąsi. Prezidentas, kaip skelbiama, net nutraukė kelionę ir grįžo į Varšuvą, pabrėždamas situacijos svarbą.

    Artimiausiu metu daug kas priklausys nuo to, ar prokuratūra pradės ikiteisminį tyrimą ir kaip bus įvertinti įrašuose matomi veiksmai. Teisininkų vertinimu, tokiose bylose esminiai tampa konkretūs veiksmų intensyvumo, provokavimo ir proporcingumo kriterijai, todėl aiškumo gali suteikti tik oficialus procesinis sprendimas.