CP v2

Blog

  • Genų terapija ir specialūs akiniai padėjo akliesiems atgauti dalį regėjimo

    Žmonėms, netekusiems regėjimo, net menkiausias šviesos ar daikto kontūro atpažinimas gali reikšti didžiulį pokytį. Mokslininkai praneša apie bandymą, kuriame pažengusiu aklumu sergantiems pacientams pavyko atkurti dalį regos funkcijų „perjungiant“ kitas akies ląsteles taip, kad jos taptų jautrios šviesai.

    Klinikiniame tyrime, kuriame dalyvavo 10 pacientų, eksperimentinė genų terapija kartu su specialiais aukštųjų technologijų akiniais pagerino šviesos jautrumą 7 dalyviams. Šešiems iš jų fiksuotas kliniškai reikšmingas pagerėjimas, o kai kurie įgijo ribotą gebėjimą aptikti objektus ir orientuotis aplinkoje.

    Šis metodas skiriasi nuo įprastų bandymų „sutaisyti“ pažeistus fotoreceptorius – ląsteles, kurios normaliai priima šviesą ir pradeda regėjimo signalą. Vietoje to buvo siekiama, kad šviesą pradėtų „matyti“ kitos tinklainės ląstelės, kurios dažnai išlieka net ir pažengus ligai.

    Rezultatai dar nereiškia, kad pacientams sugrąžintas normalus regėjimas, tačiau rodo, kad net ir tada, kai natūralūs šviesą juntantys receptoriai jau smarkiai sunykę, gali būti įmanoma sukurti alternatyvų kelią vizualiai informacijai pasiekti smegenis.

    Kas yra pigmentinis retinitas

    Tyrime dalyvavę pacientai sirgo pigmentiniu retinitu – paveldimų ligų grupe, kuri palaipsniui ardo tinklainės fotoreceptorius. Sergantieji dažniausiai pirmiausia pradeda prasčiau matyti prieblandoje, vėliau siaurėja periferinis matymas, o ligai progresuojant regėjimas gali smarkiai suprastėti iki aklumo.

    Šią būklę sudėtinga gydyti ir dėl to, kad ją gali sukelti daugybė skirtingų genetinių mutacijų. Net jei konkreti mutacija būtų pataisyta, tai ne visada atkuria jau žuvusias fotoreceptorių ląsteles.

    Dėl šios priežasties tarptautinė mokslininkų komanda pasirinko kitą kelią: bandė išnaudoti tinklainės ganglionines ląsteles. Šios nervinės ląstelės paprastai perduoda apdorotą regos signalą į smegenis, o svarbiausia – jų nemažai išlieka net pažengus pigmentiniam retinitui.

    Kaip veikia optogenetinė terapija

    Idėja buvo paprasta: jei išlikusias ganglionines ląsteles pavyktų paversti jautriomis šviesai, būtų galima apeiti pažeistą tinklainės dalį. Tam pasitelkta optogenetika – technologija, kai į ląsteles įterpiami šviesai jautrių baltymų genai, leidžiantys ląstelėms reaguoti į apšvietimą.

    Pacientams į vieną akį buvo sušvirkštas modifikuotas, ligų nesukeliantis virusas, pernešantis genetines instrukcijas baltymui „ChrimsonR“. Šis baltymas veikia tarsi šviesos įjungiama „jungtis“: jam atsiradus ląstelėse, jos gali reaguoti į specialiai parinktus šviesos signalus.

    Tačiau vien injekcijos nepakako. Kartu taikyti ir specialūs akiniai su kamera bei šviesos projektoriumi: jie fiksavo aplinką, apdorodavo vaizdo informaciją ir tinklainėje projektuodavo šviesos raštus, kuriuos jau galėjo „perskaityti“ modifikuotos ląstelės.

    Ką parodė tyrimo rezultatai

    Tyrėjai nurodo, kad gydymas buvo saugus visiems 10 dalyvių – tai svarbu, nes tai buvo 1/2 fazės klinikinis tyrimas, kurio pagrindinis tikslas yra saugumo vertinimas. Vis dėlto buvo stebimi ir funkcinių pokyčių požymiai: vertintas šviesos jautrumas bei praktinių užduočių atlikimas naudojant akinius.

    Septyniems iš dešimties dalyvių, naudojant akinius, pagerėjo šviesos jautrumas. Pagerėjimo mastas skyrėsi: nuo maždaug dvigubai geresnio iki daugiau nei 60 kartų, priklausomai nuo žmogaus.

    Tyrėjai pabrėžia, kad tai nėra įprastas regėjimas – veikiau supaprastinta vizualinė informacija, kuri anksčiau buvo visiškai nepasiekiama. Tačiau net toks ribotas gebėjimas gali būti reikšmingas kasdienybėje, pavyzdžiui, atpažįstant objektų buvimą ar kryptį aplinkoje.

    Šie rezultatai papildo ankstesnius tos pačios krypties darbus: 2021 metais „Nature Medicine“ paskelbtame tyrime aprašyta, kad po optogenetinės terapijos vienas aklas pacientas galėjo suvokti, lokalizuoti ir pasiekti objektus.

    Naujausias darbas publikuotas „New England Journal of Medicine“. Autoriai akcentuoja, kad iki plataus taikymo dar reikia daugiau tyrimų, tačiau kryptis teikia vilčių sukurti sprendimus žmonėms, kuriems įprastai šviesą juntančios ląstelės jau yra prarastos.

  • Visų Šventųjų dieną Ščecine – minios didžiausiose Lenkijos kapinėse ir ypatinga rudens scena

    Visų Šventųjų dieną Ščecine į Centrines kapines plūdo tūkstančiai žmonių, atėjusių aplankyti artimųjų kapų. Rudenišką vaizdą kūrė saulė, auksiniai lapai ir gausybė uždegtų žvakių, o atmosfera išliko rami ir pagarbi.

    Centrinės kapinės Ščecine dažnai įvardijamos didžiausiomis Lenkijoje ir vienomis didžiausių Europoje. Dėl didžiulės teritorijos, senų medžių alėjų ir istorinių laidojimo vietų jos Visų Šventųjų laikotarpiu tampa ne tik atminties, bet ir miesto judėjimo iššūkiu.

    Kapinėse šią dieną žmonės rinkosi šeimomis, tvarkė kapus, degė žvakes ir skyrė laiko tyliai maldai bei prisiminimams. Nors lankytojų srautai buvo dideli, bendra tvarka ir susitelkimas kūrė iškilmingą nuotaiką, būdingą šiai dienai.

    Visų Šventųjų tradicija Lenkijoje išlieka itin gyva: daugelis keliones planuoja iš anksto, o kapinių lankymas tampa svarbia šeimos susitikimų ir atminimo ritualų dalimi. Miestuose tokiomis dienomis įprastai stiprinamas viešasis transportas ir eismo ribojimai prie didžiųjų nekropolių, kad būtų suvaldytos spūstys ir užtikrintas saugumas.

    Ščecino Centrinių kapinių aplinka rudenį traukia ir dėl išskirtinio kraštovaizdžio: plati žaluma, medžių alėjos ir istorinė architektūra sukuria ypatingą foną susikaupimui. Miesto bendruomenei tai kasmetinis priminimas, kad atmintis dažnai gyvuoja ne tik žodžiais, bet ir paprastais, kartojamais veiksmais.

  • 8 klasikinės siaubo knygos Helovinui: nuo „Frankenšteino“ iki Lovecrafto (yra ir premija)

    Ieškote siaubo, kuris veikia ne tik „išgąsčio“ principu, o pasilieka mintyse dar ilgai po to, kai užverčiate knygą? Klasikinė literatūra tam tinka idealiai – ji gąsdina ne monstrais, o žmogaus psichika, moraliniais pasirinkimais ir mokslinės ambicijos kaina.

    Portalas „ZME Science“ prieš Heloviną primena aštuonias knygas, kurios tapo žanro pamatais: nuo Mary Shelley „Frankenšteino“ iki H. P. Lovecrafto kosminio siaubo ir Bram Stokerio „Drakulos“.

    Šiuos kūrinius sieja ne tik gotikinė atmosfera. Daugelis jų kelia klausimus, kurie skamba stebėtinai šiuolaikiškai – apie atsakomybę už sukurtą gyvybę, apie ribą tarp mokslo ir etikos, apie baimę, kuri gimsta mūsų pačių galvose.

    Tai taip pat patogus sąrašas tiems, kurie nori „įšokti“ į klasiką be ilgo svarstymo, ką rinktis: knygos žinomos, lengvai randamos ir dažnai turi daugybę ekranizacijų, bet originalai paprastai palieka stipresnį įspūdį.

    Mary Shelley „Frankenšteinas“

    Ši istorija dažnai klaidingai sutrumpinama iki „monstro“ mito, tačiau romanas pirmiausia kalba apie kūrėjo atsakomybę ir ambiciją „peržengti“ ribas. Victoras Frankenšteinas atranda, kaip sukurti gyvybę, bet neįvertina to pasekmių.

    Knygoje pabaisa vaizduojama ne kaip nebylus siaubo objektas, o kaip mąstanti, kalbanti ir tragiška būtybė. Dėl to „Frankenšteinas“ tampa ne vien siaubo istorija, o ir etiniu pasakojimu, kuris aktualus kalbant apie biotechnologijas ar net dirbtinį intelektą.

    Edgaro Allano Poe apsakymai

    Jei siaubas jums pirmiausia yra psichologinis, Poe apsakymai – klasikinis pasirinkimas. Jo pasakotojai neretai yra nepatikimi: juos valdo kaltė, paranoja, apsėdimas, o didžiausia grėsmė slypi ne išorėje, o sąmonėje.

    Tarp ryškiausių kūrinių paprastai minimi „Išdavikiška širdis“, „Ašerių namų žlugimas“, „Duobė ir švytuoklė“ bei „Amontiljado statinė“ – istorijos apie kaltę, neišvengiamą nuojautą ir kerštą.

    Shirley Jackson „Namas ant kalvos“

    Shirley Jackson romanas laikomas vienu geriausių vaiduoklių istorijų pavyzdžių, nes iki galo neatsako, kas iš tiesų vyksta. Paranormalių reiškinių tyrėjas į Hill House sukviečia žmones ieškoti „įrodymų“, tačiau namo atmosfera ima veikti jų psichiką.

    Kūrinio stiprybė – dviprasmybė: riba tarp antgamtinio ir vidinių išgyvenimų nuolat tirpsta, ypač sekant Eleanor Vance istoriją. Romaną galima skaityti ir kaip pasakojimą apie izoliaciją bei visuomenės lūkesčius.

    Bram Stoker „Drakula“

    „Drakula“ – ne tik vampyrų klasika, bet ir romanas, parašytas laiškų, dienoraščių ir ištraukų forma, todėl primena tyrimą. Tokia struktūra sustiprina įspūdį, kad personažai renka faktus ir bando suprasti grėsmės šaltinį.

    Stokerio vampyrizmas primena užkrečiamą „negalią“: plinta per įkandimą ir kraują, keičia auką, kelia paniką. Nors tai nėra tiesioginė ligos metafora, romane jaučiamos Viktorijos laikų baimės dėl užkrato, svetimumo ir kūno ribų.

    Roberto Louiso Stevensono „Daktaro Džekilo ir pono Haido keista istorija“

    Šis kūrinys – vienas ryškiausių pasakojimų apie žmogaus dualumą. Gerbiamas daktaras Henris Džekilas sukuria mikstūrą, kuri paverčia jį žiauriu ir nevaldomu ponu Eduardu Haidu.

    Kuo toliau, tuo mažiau Džekilas kontroliuoja virsmus, o tai virsta tragedija. Londono rūkas ir viktorietiška moralė tampa puikiu fonu istorijai apie tapatybę, slopinamą prigimtį ir rizikingus eksperimentus.

    Oscaro Wilde’o „Doriano Grėjaus portretas“

    Ši knyga nėra tradicinis siaubas, tačiau joje netrūksta makabriškų ir antgamtinių elementų. Dorianas Grėjus trokšta išlikti amžinai jaunas, o senėjimą ir moralinį nuosmukį „perleidžia“ portretui – ir noras išsipildo.

    Kuo labiau herojus pasineria į hedonizmą, tuo labiau bjūra paveikslas, o pats Dorianas lieka išoriškai nepakitęs. Šio romano siaubas gimsta iš klausimo, kas nutinka, kai žmogus jaučiasi visiškai atleistas nuo pasekmių.

    H. P. Lovecraftas ir „Ktulhu šauksmas“

    Lovecrafto vardas beveik sinonimiškas „kosminiam siaubui“ – baimei, kuri kyla iš suvokimo, jog žmogus Visatoje gali būti nereikšmingas. Jo istorijose grėsmę kelia ne tiek konkretus monstras, kiek tai, kas nepaaiškinama ir per didelė žmogaus protui.

    Tokio siaubo esmė – ne priešiškumas, o abejingumas: mintis, kad kosmosas gali mūsų nė nepastebėti. Ši nuotaika ir daro Lovecraftą išskirtinį.

    H. G. Wellsas „Daktaro Moro sala“

    Jei „Frankenšteinas“ klausia apie kūrėjo atsakomybę, tai Wellsas rodo, kaip ši atsakomybė gali virsti košmaru. Pagrindinis veikėjas po laivo katastrofos atsiduria atokioje saloje, kur gyvena fiziologas daktaras Moras.

    Čia eksperimentai atliekami brutalios vivisekcijos būdu: gyvūnai „perdirbami“ į iškreiptus žmogaus pavidalus. Knyga tiesiai kalba apie bioetiką, žiaurumą ir ribą tarp civilizacijos ir instinkto.

    Premija: kodėl verta skaityti?

    Sąrašo autoriai primena ir bendresnę mintį: žmonių, kurie skaito savo malonumui, mažėja, nors pats skaitymas įtraukia dėmesį, atmintį, kalbą ir vaizduotę. Kartu pabrėžiama, kad teiginius apie „automatiškai padidinantį intelektą“ skaitymą vertėtų vertinti atsargiai.

    Vis dėlto, jei ieškote prasmingo Helovino „ritualo“, klasikinis siaubas gali būti būdas patirti įtampą, kuri ne tik gąsdina, bet ir priverčia galvoti.

  • Helovino saldumynai ir žarnynas: kurie pasirinkimai palankesni mikrobiomui, o kurie kenkia

    Helovino saldumynų kalnai džiugina vaikus ir suaugusiuosius, tačiau kai kurie skanėstai gali gerokai išbalansuoti žarnyno mikrobiomą – trilijonus mikroorganizmų, susijusių su virškinimu, imunine sistema ir savijauta.

    Apie tai rašoma „The Conversation“ publikuotame gastroenterologo ir žarnyno mikrobiomo tyrėjo tekste, kuriame aiškinama, kodėl saldainiuose esantis didelis cukraus kiekis, sotieji riebalai ir įvairūs priedai kai kada tampa nemaloniu išbandymu žarnynui.

    Įprastai mikrobiomas padeda skaidyti tai, ko organizmas pats nesuvirškina – pavyzdžiui, skaidulas – ir gamina sveikatai svarbius junginius (metabolitus). Kai mityboje daug koncentruoto cukraus ir mažai skaidulų, ši pusiausvyra gali krypti nepalankia linkme.

    Tekste pabrėžiama, kad saldainiai nėra „sveikas“ maistas, tačiau jų poveikis gali skirtis: vieni pasirinkimai turi bent šiokios tokios maistinės vertės, o kiti – praktiškai vien cukrų ir priedus.

    Kaip saldainiai „išmuša“ mikrobiomą iš vėžių

    Žarnyno mikrobiomą galima įsivaizduoti kaip „gamyklą“, kuri iš maisto pagamina organizmui naudingus junginius. Tam ypač svarbios skaidulos ir augaliniai junginiai, vadinami polifenoliais.

    Didelis cukraus kiekis, sotieji riebalai ir priedai gali skatinti uždegiminius procesus ir silpninti žarnyno barjerą – apsauginę žarnyno gleivinę, kuri padeda „atskirti“ mikrobiomą nuo likusio organizmo.

    Kai ši apsauga susilpnėja, gali daugėti uždegimo, o tai siejama su įvairiais sveikatos sutrikimais – nuo antsvorio iki imuninės sistemos problemų. Taip pat minimas ir vadinamasis žarnyno bei smegenų ryšys: mikrobiomas dalyvauja gaminant junginius, galinčius turėti įtakos nuotaikai ir pažinimo funkcijoms.

    Kurie Helovino skanėstai – mažesnė blogybė?

    Ne visi Helovino saldumynai vienodai prasti maistinės vertės prasme. Tekste kaip palankesni minimi cukrumi padengti riešutai ar vaisiai (pavyzdžiui, meduje skrudinti migdolai ar karameliniai obuoliai) – po saldžiu sluoksniu jie vis tiek išlieka „tikresnis“ maistas.

    Blogiausioje pozicijoje atsiduria lipnūs, kramtomi saldainiai, tokie kaip „candy corn“, „Skittles“, „Starbursts“ ar „Twizzlers“: juose dažnai dominuoja cukrus, sirupai, sotieji riebalai ir įvairūs priedai, o skaidulų beveik nėra.

    Tarp „draugiškesnių“ variantų išskiriami šokoladiniai saldainiai, ypač juodasis šokoladas, kuriame daugiau kakavos. Saikingai vartojamas juodasis šokoladas (minima 80–85 proc. kakavos) dėl skaidulų ir polifenolių gali būti palankesnis mikrobiomui nei gryni cukriniai saldainiai.

    Taip pat geresniu pasirinkimu laikomi šokoladiniai saldainiai su riešutais – migdolais ar žemės riešutais. Riešutai prideda skaidulų ir baltymų, todėl toks saldumynas gali būti „mažiau tuščias“ nei variantai be riešutų.

    Kaip „atsigauti“ po saldaus savaitgalio

    Jei po švenčių saldumynų buvo daugiau, siūloma grįžti prie mitybos, kuri palaiko mikrobiomą. Tekste pateikiama paprasta kryptis – orientuotis į vadinamąsias keturias „F“ grupes: skaidulas, fitochemines medžiagas, nesočiuosius riebalus ir fermentuotus produktus.

    Skaidulų šaltiniai – viso grūdo produktai, riešutai, sėklos, ankštiniai, daržovės ir vaisiai – maitina naudingas bakterijas ir padeda virškinimui.

    Polifenolių gausu uogose, raudonosiose vynuogėse, žaliojoje arbatoje, ypač tyruose alyvuogių aliejuose, o taip pat ir juodajame šokolade. Fermentuoti produktai, tokie kaip rauginti kopūstai, kimči, jogurtas ar kefyras, gali papildyti racioną naudingomis bakterijomis.

    Pagrindinė žinutė paprasta: retkarčiais pasmaguriauti galima, tačiau žarnynui palankiausia strategija – saikas ir kuo daugiau tikro, įvairaus maisto kasdienėje mityboje.

  • Aštuoni 2026 metų mokslo atradimai, skambantys lyg siaubo filmo siužetas

    Mokslininkų 2026 metais aprašyti atradimai kartais skamba taip, lyg būtų ištraukti iš siaubo filmo scenarijaus – nuo „zombių“ grybų parazitų iki senovinių palaidojimų su „apsaugomis“ nuo prisikėlimo.

    Kaip rašo „ZME Science“, šie atvejai apima ir biologijos, ir archeologijos, ir teismo medicinos tyrimus – visur, kur smalsumas verčia pažvelgti į tai, kas paprastai lieka paslėpta.

    Dalis tyrimų pateikia naujų detalių apie parazitų ir jų šeimininkų santykius, kiti – apie audinių gebėjimą išlikti gyvybingiems net ir atskyrus juos nuo organizmo.

    Kai kurie rezultatai turi ir praktišką prasmę: pavyzdžiui, teismo medicinoje ieškoma būdų aptikti suirimą išduodančius cheminius pėdsakus net tada, kai akivaizdžių įkalčių nebelieka.

    „Zombių“ grybus puola kiti parazitai

    Borneo Danumo slėnyje tyrėjai aptiko naują hiperparazito rūšį – grybelį, kuris auga ant kito grybo, parazituojančio skruzdėse. Taip vienas parazitas tampa ištekliumi dar vienam organizmui.

    Šis reiškinys vadinamas hiperparazitizmu – kai parazituojamas pats parazitas. Atrasta rūšis priskiriama Pleurocordyceps genčiai ir papildo jau žinomą sudėtingų „parazitų grandinių“ paveikslą.

    Atskirtos jūrų agurko dalys išgyveno ilgiau nei trejus metus

    Tirdami raudonąjį jūrų agurką (Psolus fabricii), mokslininkai nustatė, kad atskirti vamzdelinių kojelių ir čiuptuvų fragmentai gali užgyti ir išlikti gyvybingi ilgiau nei trejus metus natūraliame tekančiame jūros vandenyje.

    Fragmente buvo keli audinių tipai, įskaitant raumenis ir nervus. Tyrėjai stebėjo ląstelių dalijimąsi, audinių persitvarkymą ir ištirpusių aminorūgščių įsisavinimą iš vandens.

    Publikacijoje šis reiškinys pavadintas „natūraliu audinių nemirtingumu“, nors patys autoriai pabrėžia: vien ilgas išgyvenimas dar neįrodo, kad toks audinys galėtų gyventi amžinai.

    XVII amžiaus kapas: spyna, pjautuvas ir galimai antras „įsikišimas“

    Lenkijoje rastas XVII amžiaus jaunos moters kapas jau anksčiau stebino detalėmis: prie kojos piršto buvo pritvirtinta spyna, o per kaklą padėtas pjautuvas, ašmenimis nukreiptas į gerklę.

    Šiais metais publikuotas daugiadalykis tyrimas pateikė prielaidą, kad pjautuvas galėjo būti įdėtas ne iš karto – kapą galimai vėliau atidarė ir papildomai „apsaugojo“.

    Manoma, kad palaidojimas atspindi to meto „anti-vampyrines“ praktikas: tokie daiktai turėjo sulaikyti mirusįjį, jei jis bandytų „sugrįžti“. Merginai mirties metu buvo apie 17–19 metų, tačiau jos mirties priežastis lieka nežinoma.

    Užšaldytas pelių smegenų audinys vėl parodė aktyvumą

    Vokietijoje atliktuose eksperimentuose naudota vitrifikacija – metodas, kai audinys, pasitelkus apsaugines chemines medžiagas ir valdomą aušinimą, paverčiamas į stiklą panašią būseną, išvengiant destruktyvių ledo kristalų.

    Atšildžius pelių smegenų pjūvius, tyrėjai hipokampo srityje fiksavo atsinaujinusį neuronų elektrinį aktyvumą ir signalų perdavimą sinapsėse. Taip pat stebėtas ilgalaikis potencijavimas – procesas, siejamas su mokymusi ląstelių lygiu.

    Tyrime nebuvo siekiama „prikelti“ gyvūno, o apie atminties išsaugojimą kalbėti per anksti. Vis dėlto rezultatai rodo, kad dalis sudėtingų funkcijų gali atsistatyti po itin ekstremalaus biologinės veiklos „sustabdymo“.

    Voras, apsimetantis jį žudančiu grybu

    Ekvadoro Amazonėje naktinių stebėjimų metu mokslininkai aptiko neįprastą vorą, kuris atrodė tarsi jau užkrėstas vorus parazituojančio grybo. Tačiau gyvūnas buvo gyvas – „grybiškos“ ataugos buvo jo paties kūno dalis.

    Naujai aprašyta rūšis Taczanowskia waska turi pailgas ataugas ant pilvelio, primenančias parazitinių grybų vaisiakūnius. Tyrėjai spėja, kad tokia mimikrija gali padėti išvengti plėšrūnų arba prisivilioti grobį, bet šios naudos dar nebuvo patikrintos.

    Betonas gali „išsaugoti“ suirimo chemiją

    Teismo medicinos atvejo analizėje tyrėjai nagrinėjo rūsio betoną vietoje, kur, kaip teigiama, nužudyto žmogaus kūnas buvo laikytas 57 dienas, o vėliau išardytas ir pašalintas.

    Nors kūno vietoje nebeliko, betono mėginiuose aptikti šeši lakieji junginiai, siejami su suirimu. Tyrimas rodo, kad porėtos statybinės medžiagos gali kaupti ir „užrakinti“ cheminius pėdsakus ant paviršiaus, jo viduje ir po juo.

    Vis dėlto pabrėžiami apribojimai: vien cheminiai junginiai ne visada leidžia atskirti, ar suiro žmogaus, ar kito gyvūno palaikai, be to, tai – vienas konkretus atvejis, o ne universalus testas kiekvienai situacijai.

    Negirdimi garsai gali keisti savijautą

    Eksperimente savanoriai klausėsi muzikos – vieni raminančios, kiti neraminančios. Tuo pat metu daliai dalyvių buvo taikytas infragarsas, maždaug 18 hercų dažnio, esantis ties apatine žmogaus klausos riba.

    Dalyviai patikimai neatskyrė, kada infragarsas buvo įjungtas, tačiau jų reakcijos skyrėsi: siejama su didesniu dirglumu, neigiamu muzikos vertinimu ir aukštesniu kortizolio lygiu.

    Tyrėjai atkreipė dėmesį, kad žemo dažnio garsai pastatuose gali kilti dėl ventiliacijos, įrangos ar vamzdynų. Tokie, sąmoningai nepastebimi dirgikliai gali prisidėti prie „nejaukios“ atmosferos pojūčio.

    Senoviniai kaulai su pasikartojančio kanibalizmo žymėmis

    Pietų Ispanijoje trijose olose rasti beveik tūkstantis žmogaus kaulų ir dantų šiemet vėl buvo detaliai ištirti, sujungiant kaulų paviršiaus žymes ir tiesioginį radiokarbono datavimą.

    Tyrėjai aptiko pjovimo, laužymo, kramtymo ir kitus pėdsakus, taip pat požymius, suderinamus su virimu. Carigüela oloje, kaip teigiama, dvi kaukolės buvo modifikuotos į talpas.

    Analizė rodo, kad tai galėjo būti ne vienkartinis įvykis – nustatyti epizodai galėjo skirtis šimtmečiais, o tai leidžia kalbėti apie pasikartojančias praktikas skirtingu laikotarpiu.

  • Mokslininkai aiškinasi, kodėl žmonės jaučia „vaiduoklių“ buvimą: tai vadinama „jaučiama presencija“

    Būna akimirkų, kai esate vieni, tačiau apima aiškus jausmas, kad kažkas yra šalia. Nors nėra nei garso, nei šešėlio, pojūtis gali būti toks stiprus, kad primena „vaiduoklį“.

    Psichologai šį reiškinį vadina „jaučiama presencija“ (angl. felt presence) – įsitikinimu, kad netoliese yra nematoma esybė ar asmuo. Apie tai rašo „ZME Science“, apžvelgdamas naują tyrimą, publikuotą žurnale „Psychosis“.

    Tyrimo autoriai teigia, kad tokių patirčių pobūdis gali priklausyti nuo žmogaus įsitikinimų ir psichologinės būsenos. Ypač ryškiai nematomą „buvimą“ linkę apibūdinti tie, kurie dažnai jaučia ryšį su Dievu, dvasiomis ar „aukštesne jėga“ ir kartu nurodo turintys daugiau neįprastų suvokimo patirčių, siejamų su psichozės rizika.

    Svarbu pabrėžti: vien pats jausmas, kad kažkas yra šalia, savaime nereiškia psichikos sutrikimo. Tyrėjai akcentuoja, kad šis reiškinys pasitaiko labai skirtingose situacijose – nuo gedulo ir religinių patirčių iki miego paralyžiaus ar ekstremalaus nuovargio.

    Kas yra „jaučiama presencija“

    Skirtingai nei klasikinės regos haliucinacijos, „jaučiama presencija“ nebūtinai reiškia, kad žmogus kažką mato. Dažniau tai – stiprus įsitikinimas, jog kambaryje, už nugaros ar visai greta yra kitas „kažkas“.

    Vieni šį pojūtį apibūdina kaip draugišką ar net saugantį, kiti – kaip grėsmingą. Dėl to jis gali būti ir guodžiantis, ir keliantis baimę.

    2024 metų Nyderlanduose atliktas tyrimas, kuriame dalyvavo 10 447 žmonės, parodė, kad 1,6 proc. respondentų per pastarąjį mėnesį buvo patyrę „jaučiamos presencijos“ epizodą. Kai kurie jautėsi stebimi, kiti net aprašė įspūdį, tarsi kažkieno ranka būtų palietusi petį, nors šalia nieko nebuvo.

    Įdomu tai, kad pati patirtis gali būti labai panaši, net jei paaiškinimai skiriasi: gedintis žmogus gali jausti mirusio artimojo buvimą, religingas – Dievo artumą, o išsekęs alpinistas – tarsi nematomą palydovą pavojingame kelyje.

    Kada nematomas „buvimas“ tampa bauginantis

    Naujojo tyrimo autoriai analizavo 337 suaugusiųjų atsakymus anoniminėje internetinėje apklausoje, vykdytoje 2020–2022 metais. Dalyvių buvo klausiama apie dvasines patirtis, neįprastus suvokimus (susijusius su psichozės rizika) ir susidūrimus su nematoma „presencija“.

    Tyrėjai vertino ne tik tai, ar žmogus kada nors patyrė tokį jausmą, bet ir kaip dažnai tai nutiko, kiek tai buvo „ryšku“ bei ar sukėlė malonumą, ar stresą. Apie 60 proc. apklaustųjų nurodė, kad bent kartą gyvenime buvo patyrę „jaučiamos presencijos“ epizodą, tačiau patys autoriai pabrėžė: šių duomenų negalima laikyti reprezentatyviais visai populiacijai, nes dalyviai buvo kviečiami per socialinius tinklus ir el. pašto sąrašus.

    Išryškėjo viena grupė: žmonės, kurie dažniau patirdavo dvasinius išgyvenimus ir kartu nurodydavo daugiau psichozės riziką primenančių suvokimo ypatumų, dažniau patirdavo intensyvesnius ir labiau trikdančius „nematomo buvimo“ pojūčius.

    Tyrimas taip pat parodė netikėtą niuansą: tie, kurie turėjo daugiau neįprastų suvokimo patirčių, dažniau aprašė „presenciją“ ir kaip bauginančią, ir kaip malonią – tarsi tas pats reiškinys kartais suteiktų paguodos, o kartais keltų grėsmę.

    Kaip „vaiduoklio“ pojūtis gimsta smegenyse

    Viena iš aiškinimų krypčių susijusi su tuo, kaip smegenys kuria kūno ir „aš“ pojūtį. Kasdien smegenys nuolat integruoja signalus iš raumenų, odos, regos ir kitų jutimų, kad suprastų, kur esame ir ką darome.

    Kai šie signalai nesutampa, smegenys gali „priskirti“ dalį informacijos ne sau, o tariamam kitam šalia esančiam asmeniui. Tokiais atvejais gali atsirasti įtikinamas įspūdis, kad šalia yra kažkas kitas, nors objektyvių ženklų nėra.

    2014 metais žurnale „Current Biology“ aprašytame eksperimente Lozanos Šveicarijos federalinio technologijos instituto mokslininkai robotais sukėlė „vaiduokliškas“ patirtis sveikiems savanoriams: kai rankų judesiai ir tuo pat metu nugarą liečiantys pojūčiai buvo specialiai „išderinti“ nedideliu vėlavimu, dalis dalyvių pradėjo jausti, kad šalia yra kitas žmogus.

    Dar anksčiau, 2006 metais žurnale „Nature“ aprašytu atveju, epilepsijos tyrimo metu moteriai elektriškai stimuliavus tam tikrą smegenų sritį, ji pakartotinai patyrė šešėlinės figūros už nugaros pojūtį – atrodė, kad ši figūra atkartoja jos judesius.

    Kultūra ir lūkesčiai taip pat svarbūs

    Mokslininkai pabrėžia, kad patirčių interpretacijai didelę įtaką gali daryti kultūra ir asmeniniai lūkesčiai. 2021 metų tyrime, kuriame dalyvavo daugiau nei 2 000 žmonių iš skirtingų religinių bendruomenių JAV, Ganoje, Tailande, Kinijoje ir Vanuatu, ryškesnės dvasinės patirtys buvo siejamos su kultūriniais įsitikinimais ir žmogaus polinkiu stipriai „įsitraukti“ į vidinius vaizdinius bei pojūčius.

    Kitaip tariant, tai, ką laikome įmanoma nematomo pasaulio sąveika su žmogumi, gali formuoti ir tai, kaip suvokiame neaiškius pojūčius. Vieniems tai tampa paguodžiančiu ryšiu su netektimi, kitiems – nerimą keliančiu išgyvenimu.

    Ar „vaiduokliai“ egzistuoja, mokslas nei patvirtins, nei paneigs, tačiau gali tirti, kodėl kartais nematomas buvimas atrodo toks tikras. Šiuo metu tyrimai rodo, kad svarbūs ir smegenų jutimų derinimo mechanizmai, ir žmogaus įsitikinimai bei psichologinis fonas.

  • Pirmasis nešiojamasis kompiuteris „Osborne 1“ svėrė 11 kg, bet pakeitė technologijų istoriją

    Šiandien nešiojamąjį kompiuterį įsimesti į kuprinę atrodo savaime suprantama, tačiau 1981 metais „portabilumas“ atrodė visai kitaip. Tuomet pristatytas „Osborne 1“ laikomas pirmuoju nešiojamuoju kompiuteriu – nors svėrė apie 11 kilogramų ir turėjo vos 5 colių ekraną.

    Kaip rašo „ZME Science“, „Osborne 1“ pirmą kartą plačiai parodytas 1981 metų balandį San Fransiske, „West Coast Computer Faire“ parodoje. Aparatas priminė mažą lagaminą su atsegama klaviatūra, o skeptikų pašaipos dėl žodžio „nešiojamas“ netruko pasklisti po salę.

    Visgi idėja buvo revoliucinė: kompiuterį galima buvo nusinešti ten, kur reikia – kad ir į viešbutį, ir dirbti „ne prie stalo“. Tiesa, jokios baterijos jis neturėjo, tad reikėjo elektros lizdo, tačiau vien faktas, kad kompiuterį galima transportuoti, tais laikais buvo didelis lūžis.

    „Osborne 1“ išskirtinumą sustiprino ir komplektacija: pirkėjas gaudavo ne tik įrenginį, bet ir didelį programinės įrangos paketą. Būtent „komplektas iš dėžės“ daugeliui tapo argumentu, kodėl verta susitaikyti su mažu ekranu ir didele mase.

    „Biuras lagamine“: ką siūlė „Osborne 1“

    Atvertus priekinę dalį (iš esmės – nuimamą klaviatūrą), viduje buvo 5 colių vienspalvis CRT ekranas ir du 5 1/4 colio diskelių įrenginiai. Uždarytas kompiuteris tapdavo vientisu „lagaminu“, patogiu gabenti.

    Ekrane tilpo 52 simboliai eilutėje ir 24 teksto eilutės, o norint patogesnio vaizdo buvo galima prijungti išorinį monitorių. Vienas diskelis talpino 90 KB, tad pagal šiandienos standartus tai menka talpa, bet tuo metu jos pakako nedidelėms byloms ir programoms.

    Didžiausias „Osborne 1“ kozirius buvo programos. Į komplektą įėjo CP/M 2.2 operacinė sistema, „WordStar“ tekstų redaktorius, „SuperCalc“ skaičiuoklė, „MailMerge“, taip pat „Microsoft BASIC“ ir CBASIC.

    Vėlesniuose modeliuose pasirodė ir „dBase II“ – vienas žinomiausių to meto duomenų bazių sprendimų. Pats Adamas Osborne’as neslėpė, kad greičiu įrenginys nėra įspūdingas, tačiau tikslas buvo kitas – paruoštas darbui „biuras viename komplekte“.

    Nuo proveržio iki „Osborne efekto“

    Kompiuteris greitai rado savo auditoriją. Straipsnyje minimi žurnalistai, kurie pradėjo rašyti tekstus ne redakcijoje, o viešbučiuose ar kelionėse, taip pat teisininkai ir buhalteriai, vertinę galimybę dokumentus turėti „čia ir dabar“.

    Pirmieji įrenginiai išsiųsti 1981 metų birželį, o jau tų pačių metų rugsėjį bendrovė pasiekė pirmą 1 mln. JAV dolerių pardavimų mėnesį. 1982 metų pradžioje, teigiama, siuntos siekė apie 10 000 vienetų per mėnesį, o pajamos per pirmus metus išaugo iki 73 mln. JAV dolerių ir kitais metais pasiekė 100 mln. JAV dolerių.

    Tačiau sėkmė turėjo ir kitą pusę – konkurentai greitai ėmė siūlyti alternatyvas su didesniais ekranais ar kitais patobulinimais. O kai 1983 metų pradžioje rinkai buvo užsiminta apie naujus, geresnius modelius, pirkėjai ir platintojai ėmė vengti senesnio „Osborne 1“ – kam pirkti tai, kas netrukus atrodys pasenę?

    Ši situacija vėliau imta vadinti „Osborne efektu“ – rizika pakenkti dabartinio produkto pardavimams per anksti viešinant būsimą naujovę. Nors žlugimą lėmė ne vien komunikacinė klaida, o ir technologijų kaita bei konkurencijos spaudimas, 1983 metų rugsėjo 13 dieną „Osborne Computer Corporation“ pateikė bankroto paraišką.

    Kodėl „Osborne 1“ vis dar svarbus

    Įmonė bandė atsitiesti, bet vėlesni modeliai nebeįtvirtino ankstesnės sėkmės, o 1986 metais veikla galutinai nutrūko. Adamas Osborne’as vėliau ėmėsi kitų projektų ir mirė 2003 metais, būdamas 64-erių.

    Vis dėlto „Osborne 1“ paliko ryškų pėdsaką: jis parodė, kad rinkoje yra paklausa pernešamiems kompiuteriams, o programų „paketo“ idėja tapo pramonės standartu. Kartu tai ir pamoka apie tai, kaip trapiai technologijų versle dera inovacijos, konkurencija ir komunikacija.

    Šiandien „Osborne 1“ galima pamatyti muziejuose ar privačiose kolekcijose – kai kurie egzemplioriai vis dar veikia. Nors jis sunkiai tilptų į šiuolaikinę „nešiojamojo“ sąvoką, būtent nuo tokių „lagaminų“ prasidėjo kelias į dabartinius plonus kompiuterius, planšetes ir išmaniuosius įrenginius.

  • Tyrimas: kai kurių paukščių skrydis gali būti taupesnis už plaukimą

    Kai kurių didelių, sklandančių paukščių skrydis, esant tinkamoms sąlygoms, gali kainuoti mažiau energijos nei plaukimas. Tokią išvadą pateikia naujas, realiomis sąlygomis atliktas gyvūnų judėjimo energijos sąnaudų vertinimas.

    Pavyzdžiui, Andų kondoras ir trimituojanti gulbė sveria panašiai – apie 11 kilogramų, abu gali skristi, tačiau jų „kuro sąnaudos“ ore skiriasi kardinaliai. Nurodoma, kad gulbė apie 99 proc. skrydžio laiko plasnoja sparnais, o kondoras – vos apie 0,1 proc.

    Tyrėjų skaičiavimais, kondoras, įveikdamas tą patį atstumą, gali sunaudoti maždaug 79 proc. mažiau energijos nei gulbė. Pagrindinis skirtumas tas, kad gulbė labiau remiasi raumenų darbu, o kondoras sugeba „įdarbinti“ atmosferą.

    Šis rezultatas meta iššūkį įprastam požiūriui, kad energetiškai „pigiausias“ judėjimas gyvūnams yra plaukimas, po jo seka skrydis, o brangiausias – bėgimas. Pasirodo, aplinka – ypač vėjas ir kylančios oro srovės – gali iš esmės pakeisti kelionės kainą.

    Senas energijos „reitingas“ ne visada veikia

    Mokslininkai gyvūnų judėjimo kainą dažnai vertina rodikliu, vadinamu transporto kaina – tai energija, kurios reikia įveikti tam tikrą atstumą (dažnai vertinama atsižvelgiant į kūno masę). Pagal šią logiką vanduo gyvūnams tarsi „padeda“ išlaikyti svorį, todėl plaukti turėtų būti efektyviausia.

    Tačiau tarptautinė 68 mokslininkų komanda pabrėžia, kad didelė dalis ankstesnių žinių buvo gauta laboratorijose: žuvys plaukiojo rezervuaruose, paukščiai skraidė vėjo tuneliuose, o žinduoliai bėgo bėgtakiais. Tokios sąlygos patogios matuoti, bet gamtoje gyvūnų judėjimą smarkiai veikia aplinka.

    Pirmoji tyrimo autorė dr. Martina Scacco atkreipia dėmesį, kad dangus mums gali atrodyti tik fonas, tačiau skraidantiems gyvūnams tai – esminis išteklius, galintis dramatiškai pakeisti kelionės kainą.

    „Nemokama“ energija danguje: kaip veikia termikai

    Sklandantys paukščiai, tokie kaip ereliai ar grifai, gali ilgai išsilaikyti ore beveik neplasnodami. Jie išnaudoja fiziką: Saulei įkaitinus žemės paviršių, šis šildo orą, o šiltesnio oro „stulpai“ kyla aukštyn – tai vadinamieji termikai.

    Paukštis gali įskristi į tokį kylantį oro srautą ir ratu „užkilti“ beveik be raumenų darbo, o tada – sklęsti link tikslo, kol ras kitą termiką. Tyrėjai tai palygina su važiavimu liftu į viršų ir sklandymu iki kito „lifto“.

    Ši „išorės subsidija“ iš esmės ateina iš Saulės energijos, kuri sukuria atmosferos judėjimą. Todėl, esant palankioms sąlygoms, skrydis gali tapti itin ekonomiškas.

    Milijonai kilometrų skrydžio ir vos trupinėlis plasnojimo

    Kad įvertintų realias energijos sąnaudas gamtoje, tyrėjai sukaupė didelį duomenų rinkinį: sujungė 17 metų GPS ir akselerometrų įrašus iš maždaug 850 paukščių ir šikšnosparnių (38 rūšys). Taip pat į analizę įtraukė ketverių metų radarinius mažesnių paukščių stebėjimus, suskirstytus į 12 dydžio kategorijų.

    Iš viso buvo išanalizuota beveik 200 000 GPS fiksuotų skrydžio atkarpų ir tūkstančiai papildomų radarinių stebėjimų. Gyvūnų svoris svyravo nuo kiek daugiau nei 12 gramų iki daugiau nei 11 kilogramų.

    Akselerometrai leido atskirti energijai „brangų“ plasnojimą nuo taupesnio sklandymo, o judėjimo duomenys buvo sulyginti su informacija apie vėją ir kylančias oro sroves. Rezultatai parodė, kad kai kurios rūšys, ypač didieji sklandytojai, gali keliauti milžiniškus atstumus su labai menkomis raumenų sąnaudomis.

    Pavyzdžiui, analizuojant septynių grifų rūšių skrydžius, buvo sukaupta daugiau nei 4,3 mln. kilometrų kelionių duomenų ir apie 128 000 skrydžio dienų. Priklausomai nuo rūšies, paukščiai sparnais plasnojo tik 0,1–7 proc. laiko, o mažiausiai – Andų kondoras.

    Kodėl didesni paukščiai kartais efektyvesni

    Tyrimas parodė ir dar vieną tendenciją: didesnės rūšys dažnai plasnoja rečiau ir, vertinant pagal kūno masę, būna efektyvesnės skraidūnės. Nors absoliučiai didesniems gyvūnams energijos reikia daugiau, svarbu tai, kiek jos tenka vienam nuvažiuotam (ar „nuskristam“) atstumo vienetui.

    Vis dėlto yra ir „kaina“: didesni paukščiai labiau priklausomi nuo tinkamų atmosferos sąlygų – termikų ir palankių vėjų. Mažesni paukščiai yra lankstesni, bet dėl dažnesnio plasnojimo paprastai išeikvoja daugiau energijos.

    Tyrėjai pažymi, kad gautos energijos sąnaudos yra modeliuotos, o ne tiesiogiai išmatuotos metabolinės reikšmės. Tačiau pagrindinė žinutė aiški: kelionės „kaina“ priklauso ne vien nuo paties gyvūno, bet ir nuo aplinkos, kuri jį neša.

    Daroma prielaida, kad tai gali keisti ir požiūrį į migraciją: ilgesnis maršrutas su palankiais vėjais bei kylančiomis oro srovėmis gali pareikalauti mažiau energijos nei trumpesnis, bet „sunkesnis“ kelias. Tyrimas publikuotas žurnale „Science“.

  • JAV karinis planas „Orange“: kaip dar iki Perl Harboro buvo numatytas karas Ramiajame vandenyne

    Dar gerokai iki Perl Harboro išpuolio JAV karinis jūrų laivynas rengė planą, kuris vėliau tapo vienu svarbiausių orientyrų kovojant su Japonija Ramiajame vandenyne. Šis dokumentas buvo žinomas kaip planas „Orange“.

    Kaip rašo „The Collector“, planą XX amžiaus pradžioje pradėjo kurti JAV Karinio jūrų laivyno koledžo (Naval War College) pareigūnai Rodo saloje, o vėlesniais dešimtmečiais jis nuolat buvo koreguojamas pagal technologijų ir geopolitikos pokyčius.

    Tuo metu JAV sparčiai stiprėjo kaip tarptautinė galybė, tačiau jai teko spręsti sudėtingą uždavinį: kaip pasirengti galimiems konfliktams skirtinguose pasaulio regionuose. Ispanijos–JAV karas parodė, kad dideliais atstumais koordinuoti kariuomenės ir laivyno veiksmus nėra paprasta.

    Reaguojant į tai, prezidentas Theodore’as Rooseveltas inicijavo Jungtinės armijos ir laivyno tarybos (Joint Army-Navy Board) sukūrimą. Ji tapo ankstyvu bendro strateginio planavimo mechanizmu ir ėmė rengti skirtingų valstybių atžvilgiu numatytus karo planus, kurie buvo žymimi spalvomis.

    Spalvoti planai ir „Orange“ gimimas

    Spalvinė sistema leido kurti skirtingus scenarijus neįvardijant konkrečių valstybių viešai, o patys dokumentai buvo laikomi griežtai įslaptinti – ilgus metus tai padėjo išvengti diplomatinių incidentų.

    „Orange“ kodinis pavadinimas buvo siejamas su Japonija – valstybe, kurios karinės galios augimas po Rusijos–Japonijos karo 1904–1905 metais daugeliui stebėtojų tapo aiškiu signalu, kad Ramiajame vandenyne formuojasi naujas jėgų balansas.

    Nors JAV tarpininkavo sudarant Portsmoutho taiką, santykiai su Tokiju ėmė vėsti: dalis Japonijos visuomenės jautėsi nusivylusi dėl JAV spaudimo derybose. Vašingtone tai buvo pastebėta, todėl dėmesys galimam konfliktui Ramiajame vandenyne stiprėjo.

    Praktinis galvosūkis buvo akivaizdus: JAV turėjo pažeidžiamų teritorijų ir įgulų Ramiajame vandenyne, o laivynui tektų įveikti milžiniškus atstumus, kad galėtų jas paremti. Situaciją dar labiau komplikavo tai, kad ankstyvuoju planavimo laikotarpiu Panamos kanalas dar nebuvo baigtas.

    Karo žaidimai: šimtai simuliacijų iki 1941-ųjų

    Planas nebuvo vien teorinis dokumentas – jis buvo nuolat tikrinamas karo žaidimais. Nuo 1905 iki 1941 metų JAV Karinio jūrų laivyno koledže buvo surengta šimtai simuliacijų, kuriose amerikiečių pusė žymėta „Blue“, o Japonijos – „Orange“.

    Šiuose žaidimuose buvo modeliuojamos realios karo sąlygos: informacijos stoka, ryšio vėlavimai, žvalgybos klaidos, „karo migla“. Simuliacijos leido išryškinti silpnas grandis ir koreguoti planą, kai keitėsi techninės galimybės ar politinė aplinka.

    Viena svarbiausių pamokų – abejonės dėl vieno „lemiamo mūšio“ idėjos. Vietoje jos vis dažniau buvo akcentuojamas ilgesnis alinantis konfliktas, kuriame svarbų vaidmenį turėtų logistika ir galimybė išlaikyti pajėgas didžiuliame regione.

    Kitas lūžis – orlaivių nešėjų reikšmė. Didėjant aviacijos nuotoliui ir laivų galimybėms, planuotojams teko pergalvoti laivyno veiksmus ir rizikas, susijusias su priešo oro pajėgų grėsme.

    Filipinai ir „salų šokinėjimo“ strategija

    Vienas jautriausių taškų buvo Filipinai – svarbi JAV teritorija Ramiajame vandenyne, kuri, planuotojų akimis, galėjo tapti staigaus Japonijos puolimo taikiniu. Simuliacijose buvo vertinama, kad dėl salyno dydžio ir atstumo jis itin pažeidžiamas desantui.

    Vėlesnė plano versija, minima kaip War Plan Orange-3, numatė, kad pajėgos nebūtinai gins paplūdimius – veikiau trauksis į sunkiau įveikiamas vietoves ir laikysis iki pagalbos arba iki tokių sąlygų, kurios priverstų priešą derėtis.

    Straipsnyje taip pat pabrėžiama, kad generolas Douglasas MacArthuras 1941–1942 metais turėjo šių planų kopijas, bet pasirinko kitokią kryptį – didesnį pasitikėjimą oro galia. Vis dėlto, kai dalis oro pajėgų buvo sunaikinta ant žemės, realybėje teko veikti pagal numatytą gynybos logiką, tik be pakankamų resursų.

    Dar viena reikšminga „Orange“ idėja – „salų šokinėjimas“ (island-hopping): siekiant priartėti prie Japonijos pagrindinių salų, reikėjo perimti strategiškai svarbias salų grandines arba izoliuoti stipriai įtvirtintas bazes. Laikui bėgant ši strategija evoliucionavo, o Ramiojo vandenyno kampanijoje ji tapo vienu esminių JAV veikimo principų.

    Planas „Orange“ nebuvo nekintantis „receptas“ – tai veikiau ilgus metus tobulinta idėjų sistema, paremta realistiškomis pratybomis, technologijų kaita ir bandymais suprasti tikėtiną priešininko elgesį. Dalis JAV karo vadų, vadovavusių operacijoms Ramiajame vandenyne, buvo gerai susipažinę su šiomis išvadomis, kurios padėjo formuoti karo eigą.

  • Antarktidos dvi vietinės žydinčios rūšys į šiltėjimą reaguoja priešingai

    Antarktidoje auga vos dvi vietinės žydinčių augalų rūšys, tačiau jos į klimato šiltėjimą reaguoja visiškai skirtingai. Eksperimentas parodė, kad viena jų šiltėjančiomis sąlygomis „lėtėja“, o kita – priešingai, sustiprėja.

    Apie tai rašo „ZME Science“, remdamasis žurnale „Physiologia Plantarum“ publikuotu tyrimu. Mokslininkai daugiau nei dešimtmetį kas vasarą stebėjo Antarktidos plaukuotąją žolę (Deschampsia antarctica) ir antarktinę perlinę gubą (Colobanthus quitensis) King Džordžo saloje, netoli Antarktidos pusiasalio.

    Ankstesni stebėjimai rodė, kad šios dvi rūšys, šylant Antarktidos pusiasaliui, sparčiai plečiasi: 1960–2009 metais abiejų arealas, kaip nurodoma, maždaug patrigubėjo. Vis dėlto vien tik plitimas nepasako, kaip augalai išties prisitaiko prie naujų sąlygų.

    Tyrėjai pabrėžia, kad regione laukiami pokyčiai nebūtinai reiškia vien aukštesnę vidutinę temperatūrą. Prognozuojama, kad dažnės užšalimo–atitirpimo ciklai, kai temperatūra svyruoja apie 0 laipsnių ribą, o tai augalams gali būti ypač svarbu.

    Kaip buvo imituojamas šiltėjimas

    2012 metų gruodį netoli Lenkijos Henryko Arctowskio Antarktidos stoties buvo įrengtos šešiakampės atviros viršaus kameros (angl. open-top chambers), dažnai naudojamos lauko sąlygomis augalams šildyti. Jų sienelės sulaiko šilumą, o atvira viršutinė dalis leidžia patekti krituliams.

    Per šešis augimo sezonus tokios kameros vidutinę paros oro temperatūrą padidindavo maždaug 1,5–3 laipsniais Celsijaus. Tačiau 2018–2019 metų vasarą užfiksuotas netikėtas efektas: dienomis kamerose buvo tik apie 1 laipsniu šilčiau, bet naktimis – apie 2 laipsniais šalčiau nei atvirose, greta esančiose augavietėse.

    Dėl to augalai kamerose tą sezoną 309 valandas praleido žemiau nulio, kai tuo metu augalai už kamerų ribų – 32 valandas. Tai leidžia manyti, kad augalus veikė ne tik „šiluma“, bet ir didesni paros temperatūros svyravimai.

    Skirtingos „vandens tiekimo sistemos“

    Norėdami tiksliai įvertinti, kaip augalai reaguoja fiziologiškai, mokslininkai iškasė visus augalus iš kamerų vidaus ir kontrolinių plotų bei pernešė juos į laboratoriją maždaug už 1 kilometro nuo lauko vietos. Dėl stiprių vėjų subtilius matavimo prietaisus naudoti vietoje buvo sudėtinga, todėl tyrėjai stengėsi visus matavimus užbaigti per 24 valandas.

    Buvo vertinama lapų hidraulinė laidumo geba – kiek lengvai vanduo juda lapais, taip pat fotosintezė ir lapų sandara iki vandens gyslų (indų) dydžio. Trumpai tariant, mokslininkai tikrino augalų „vamzdyną“, kuris tiesiogiai susijęs su augimu ir ištverme.

    Rezultatai parodė ryškų skirtumą. Antarktidos plaukuotosios žolės lapai kamerose pernešė maždaug dviem trečdaliais mažiau vandens nei augusių atvirai, o fotosintezė sumažėjo maždaug trečdaliu; taip pat formavosi siauresni indai ir storesni lapai.

    Tuo metu antarktinė perlinė guba reagavo priešingai: jos vandens tėkmė lapuose ir fotosintezė padidėjo maždaug 44 proc. Be to, šis augalas vystė platesnius indus ir elastingesnes ląsteles.

    Kodėl vienam tai naudinga, o kitam – žalinga?

    Viena galimų priežasčių – skirtinga augalų „forma“ ir apsauga nuo staigių temperatūros pokyčių. Perlinė guba auga tankia „pagalvėle“, kuri, kaip teigiama, gali slopinti greitus kasdienius temperatūros svyravimus ir geriau išlaikyti mikroklimatą prie pat augalo.

    Plaukuotoji žolė yra laisvesnės struktūros ir tokios natūralios užuovėjos neturi, todėl gali būti labiau pažeidžiama pasikartojančių užšalimo–atitirpimo epizodų. Tyrėjai mano, kad žolės pokyčių vargu ar paaiškintų vien „oro burbulai“ induose po užšalimo, nes siauresni indai kaip tik mažiau linkę į tokį pažeidimą.

    Vis dėlto pabrėžiama ir tyrimo ribos: kai kurie procesai, pavyzdžiui, galimas ankstyvesnis lapų senėjimas ar pokyčiai už indų ribų, tiesiogiai nebuvo matuojami. Kiti mokslininkai atkreipė dėmesį, kad svarbu vertinti ne tik vidutinį atšilimą, bet ir temperatūros svyravimus apie 0 laipsnių ribą.

    Tyrėjų komanda tęsia darbus ir analizuoja augalus, kurie kamerose praleido jau 16 metų, taip pat tiria su augalais susijusius mikroorganizmus. Šis atvejis primena, kad net labai panašiose sąlygose skirtingos rūšys gali rinktis visiškai skirtingas prisitaikymo strategijas.