CP v2

Blog

  • Neravėte piktžolių iki rudens? Štai kodėl pavasarį tai kainuos daugiau darbo sode

    Neravėte piktžolių iki rudens? Štai kodėl pavasarį tai kainuos daugiau darbo sode

    Vėsesnės vasaros pabaigos ir ankstyvo rudens dienos dar nereiškia, kad piktžolės nustoja augti. Dalis jų būtent šiuo metu subrandina ir išbarsto sėklas, kurios dirvoje gali išlikti per žiemą. Todėl kruopštus ravėjimas prieš rudenį dažnai tampa paprastu būdu sumažinti pavasarinių darbų apimtį.

    Paliktos piktžolės konkuruoja su dekoratyviniais augalais ir daržovėmis dėl vandens bei maisto medžiagų, o sėklų „atsarga“ dirvoje kitą sezoną gali greitai sudygti. Ypač svarbu nelaukti, kol augalai visiškai nudžius, nes tuomet sėklos lengviau patenka į dirvos paviršių ir išplinta po lysves.

    Piktžolės rudenį dar nesustoja

    Rugsėjį ir spalį augalų vegetacija lėtėja, bet daug piktžolių vis dar išlieka gyvybingos. Jei jos spėja pražysti ar jau formuoja sėklas, vienas praleistas ravėjimas gali reikšti, kad kitą pavasarį teks kovoti su gerokai didesniu jų kiekiu.

    Apžiūrėti verta ne tik matomiausias gėlynų vietas, bet ir pakraščius prie tvoros, plotus tarp krūmų ar mažiau prižiūrimus kampus. Net viena nepastebėta piktžolė, subrandinusi sėklas, gali tapti priežastimi, kodėl kitą sezoną ravėti reikės dažniau.

    Po lietaus rauti lengviau

    Praktiškiausias metas ravėti yra po lietaus, kai dirva drėgna, bet dar nevirtusi klampia koše. Tokiu metu šaknys dažniau išsitraukia su mažesniu pasipriešinimu, todėl sumažėja rizika, kad dalis jų liks dirvoje.

    Daugiametės piktžolės, pavyzdžiui, varputis ar garšva, neturėtų būti tiesiog nupjaunamos ties paviršiumi. Jų šakniastiebiai ar šaknų dalys dirvoje gali ataugti, tad efektyviau juos traukti kantriai, stengiantis išimti kuo daugiau požeminių dalių.

    Po ravėjimo verta uždengti dirvą

    Išravėjus lysves ar gėlynus, plika dirva greitai tampa patogia vieta naujoms piktžolėms sudygti. Dėl to darbą naudinga užbaigti mulčiavimu, kuris sumažina šviesos patekimą į dirvos paviršių ir slopina dalies piktžolių dygimą.

    Mulčią svarbu rinktis pagal augalus ir sodo zoną, o prieš klojant kruopščiai pašalinti jau augančias piktžoles. Vien tik uždengti suaugusių piktžolių mulčiu nepakanka, ypač kai jos turi stiprias šaknis ar šakniastiebius.

  • Ne radiatoriai ir ne grindinis šildymas: užsienyje karaliauja sprendimas su oro grotelėmis

    Ne radiatoriai ir ne grindinis šildymas: užsienyje karaliauja sprendimas su oro grotelėmis

    Daugelyje JAV ir dalyje Vakarų Europos namų žiemą įėję galite ir nerasti radiatorių. Šiluma dažnai sklinda per nedideles groteles grindyse, prie sienų ar lubose, nes patalpos šildomos šilto oro srautu.

    Toks sprendimas vadinamas šildymu oru, arba priverstinės oro cirkuliacijos šildymu. Skirtingai nei įprastose vandens sistemose, čia šilumnešis yra ne vanduo, o pašildytas oras, kuris ortakiais paskirstomas į skirtingas patalpas.

    Kaip veikia šildymas oru

    Širdis tokioje sistemoje yra šilumos šaltinis ir ventiliatorius, kuris stumia pašildytą orą ortakiais iki difuzorių arba grotelių. Oras į patalpas patenka per tiekimo angas, o atvėsęs grįžta atgal į sistemą per grįžtamojo oro kanalus.

    Praktikoje tai reiškia, kad nereikia radiatorių kiekviename kambaryje, o šiluma paskirstoma per oro srautą. Ortakių trasos ir grotelių vietos turi būti suplanuotos iš anksto, nes vėliau tai pakeisti sudėtinga ir brangu.

    Kuo skiriasi nuo grindinio šildymo

    Vienas dažniausiai įvardijamų privalumų yra reakcijos greitis. Grindiniam šildymui reikia įšildyti konstrukcijas, todėl temperatūros pokyčiai paprastai jaučiami lėčiau, o sistema yra inertiška.

    Šildymas oru, priešingai, neturi „įkaitinamos masės“ kaip betono sluoksnis ar didelis vandens kiekis vamzdynuose. Dėl to, pakeitus termostato nustatymus, šiltesnis oras į patalpas gali būti paduotas greičiau, nors komfortas labai priklauso nuo srauto sureguliavimo ir ortakyno kokybės.

    Kodėl groteles painioja su vėdinimu

    Grotelės lubose ar grindyse daugeliui primena vėdinimo angas, tačiau jų paskirtis gali būti visai kita. Šildymo oru sistema pirmiausia transportuoja šilumą po namą, o ne užtikrina šviežio oro tiekimą.

    Vėdinimas atsakingas už oro apykaitą ir patalpų oro kokybę, todėl vien šildymas oru jo automatiškai nepakeičia. Vis dėlto šios sistemos dažnai projektuojamos taip, kad galėtų veikti kartu su mechaniniu vėdinimu, filtrais ir drėgmės kontrole, ypač sandaresniuose, energiškai efektyviuose pastatuose.

    Interjero požiūriu radiatoriams nereikia vietos ant sienų, todėl lengviau planuoti baldus ir apdailą. Kita vertus, būtina numatyti erdvę ortakiams, triukšmo slopinimui, filtrų priežiūrai ir sandarumui, nes nuo to priklauso ir sąnaudos, ir komfortas.

  • Taip genėdami vaismedžius galite jiems pakenkti: 5 klaidos, kurias daro daugelis sodininkų

    Taip genėdami vaismedžius galite jiems pakenkti: 5 klaidos, kurias daro daugelis sodininkų

    Vaismedžių genėjimas nėra kuo daugiau šakų nupjauti. Per stiprus retinimas, netinkamas laikas ar prasti įrankiai gali ne tik sumažinti derlių, bet ir susilpninti medį, paskatinti ligas bei nekokybišką naujų ūglių augimą.

    Specialistai pabrėžia, kad svarbu ne tik ką nupjaunate, bet ir kaip tai darote. Lemiamą reikšmę turi pjūvio vieta, šakos storis, oro sąlygos ir tai, ar genėjimas pritaikytas konkrečiai rūšiai bei medžio būklei.

    Per daug išretinta laja

    Dažna klaida – vienu kartu pašalinti per didelę lajos dalį, nes po kiekvieno pjūvio medis atrodo tvarkingesnis. Tačiau staigus ir radikalus genėjimas medžiui tampa stresu, jis gali nusilpti ir pradėti leisti gausybę stačių, greitai augančių vilkūglių.

    Tokie ūgliai tankina lają, blogina vėdinimą ir šešėliuoja vaisines šakeles, todėl rezultatas būna priešingas nei tikėtasi. Jei medis apleistas, saugiau jį tvarkyti etapais per kelis sezonus, pirmiausia šalinant sausas, pažeistas ir akivaizdžiai sergančias šakas.

    Vienas terminas visiems vaismedžiams

    Nors obelys, vyšnios ar persikai priklauso tai pačiai vaismedžių grupei, jų genėjimo laikas ir intensyvumas gali skirtis. Praktikoje klaida yra visą sodą genėti pagal vieną pasirinktą kalendorinę dieną, neįvertinant rūšies ir konkrečios veislės savybių.

    Skiriasi ir medžių reakcija į pjūvius, ypač pavasarį, kai prasideda aktyvus sulčių judėjimas. Planuojant darbus verta atsižvelgti į vietos klimatą, šalnų riziką ir tai, ar genite jauną formuojamą, ar seną derantį medį.

    Neteisingas pjūvis ir prasti įrankiai

    Net ir pasirinkus tinkamą šaką galima suklysti paliekant ilgus kelmus arba pjaunant per arti pumpuro. Per ilgi kelmai lėčiau gyja ir gali tapti infekcijų židiniu, o per arti pumpuro padarytas pjūvis didina jo pažeidimo riziką.

    Ne mažiau svarbi ir įrankių būklė. Bukas sekatorius šaką spaudžia ir plėšo, palikdamas nelygų, sunkiau užgyjantį paviršių, o nešvarūs ašmenys gali pernešti ligų sukėlėjus nuo vieno medžio kitam, ypač genint sergančias šakas.

    Patyrę sodininkai pataria prieš darbą pagaląsti sekatorių, nuvalyti ir, jei reikia, dezinfekuoti ašmenis, o didesnius pjūvius atlikti apgalvotai, ne per lietų ir ne tada, kai tikėtinos staigios orų permainos. Tvarkingas genėjimas prasideda dar prieš pirmą pjūvį.

  • Įmeskite tai į actą ir užsukite: naminis valiklis su gvazdikėliais stebina rezultatu

    Įmeskite tai į actą ir užsukite: naminis valiklis su gvazdikėliais stebina rezultatu

    Kalkių nuosėdos ir baltos vandens dėmės dažniausiai susidaro ten, kur ant paviršių nuolat lieka vandens lašų: ant čiaupų, kriauklių, dušo kabinų sienelių ar plytelių siūlių. Būtent todėl namų ūkyje dažnai pasitelkiamas actas, nes jame esanti acto rūgštis gali padėti atpalaiduoti dalį mineralinių apnašų, susidarančių dėl kieto vandens.

    Visgi actas tinka ne visur. Jis yra rūgštinis, todėl netinkamai naudojamas gali pažeisti kai kurias medžiagas, ypač natūralų akmenį ar jautrias dangas, o taip pat palikti matines dėmes. Prieš valant verta įsitikinti, kad gamintojas leidžia paviršių valyti rūgštiniais valikliais.

    Naminis actas su gvazdikėliais

    Šiam mišiniui reikia dviejų ingredientų: baltojo acto ir kelių sveikų gvazdikėlių. Į sandariai užsukamą butelį ar stiklainį supilkite apie 500 mililitrų baltojo acto ir įmeskite tris sveikus gvazdikėlius.

    Gvazdikėlių geriau nemalti, nes smulkios dalelės vėliau sunkiai iškošiamos ir gali likti ant valomų paviršių, ypač šviesių. Indą užsukite ir palikite kelioms dienoms, kad prieskonis išskirtų aromatines medžiagas.

    Po kelių dienų skystį perkoškite, kad neliktų prieskonių fragmentų. Jei norite švelnesnio poveikio, pradėkite nuo praskiedimo vandeniu santykiu 1:1, tačiau tik tada, jei konkrečiai medžiagai tai saugu ir rekomenduojama.

    Kas iš tiesų valo apnašas?

    Svarbu suprasti, kad gvazdikėliai acto nepaverčia stipresniu nukalkintoju. Pagrindinį darbą, kai kalbama apie mineralines apnašas, atlieka acto rūgštis, o prieskonis šiame recepte labiausiai reikalingas kvapui.

    Gvazdikėliai skysčiui suteikia intensyvų, prieskoninį aromatą, todėl actas namuose dažnai tampa malonesnis naudoti. Tai gali būti ypač aktualu valant vonios kambarį ar virtuvę, kur acto kvapas daugeliui atrodo per aštrus.

    Kaip naudoti saugiai namuose

    Paruošto skysčio nereikia pilti gausiai. Patogiau nedidelį kiekį užtepti ant minkštos šluostės, nuvalyti paviršių, palaukti trumpą laiką ir dar kartą perbraukti švaria, drėgna šluoste.

    Jei paviršius reikalauja, pabaigoje jį nuplaukite švariu vandeniu ir nusausinkite, kad neliktų naujų vandens lašų. Prieš valant didesnį plotą verta išbandyti priemonę mažiau matomoje vietoje, kad įsitikintumėte, jog danga nereaguoja nepageidaujamai.

  • Vienas dažnas džiovinimo triukas sugadina grybus: orkaitėje tai daro beveik visi

    Vienas dažnas džiovinimo triukas sugadina grybus: orkaitėje tai daro beveik visi

    Po sėkmingo grybavimo ne visus grybus verta iškart panaudoti virtuvėje. Dalis jų puikiai tinka džiovinimui, nes taip atsargos išsilaiko mėnesius, o aromatas ir skonis dažnai net sustiprėja. Tačiau viena dažna klaida orkaitėje gali baigtis tuo, kad grybus teks išmesti.

    Dažniausiai problemos prasideda tuomet, kai norima procesą paspartinti ir pasirenkama per aukšta temperatūra. Vietoj lėto drėgmės šalinimo prasideda kepimas, o dalis grybų išorėje sukietėja, viduje lieka drėgni. Toks rezultatas didina gedimo ir pelėsio riziką laikant.

    Kurie grybai tinka džiovinti

    Džiovinimui labiausiai tinka tvirtesnio minkštimo, mažiau vandeningi grybai, pavyzdžiui, baravykai, lepšės, raudonviršiai ar rudmėsės. Tinkamai išdžiovinti grybai išlaiko dalį maistinių medžiagų, o prieš naudojimą juos paprasta atgaivinti mirkant vandenyje ar sultinyje.

    Prieš džiovinimą grybus svarbu gerai nuvalyti, tačiau neplauti po tekančiu vandeniu. Grybai greitai sugeria drėgmę, todėl džiovinimas užsitęsia, o tolygiai išdžiovinti tampa sunkiau. Smėlį ir žemes patogiausia nuimti minkštu šepetėliu, o drėgną paviršių nusausinti švaria šluoste.

    Kaip išdėlioti skardoje

    Didelius grybus reikėtų supjaustyti panašaus storio gabalėliais, kad jie džiūtų vienodu tempu. Plonesnės riekelės išsausėja greičiau, o storuose gabaluose drėgmė laikosi ilgiau, todėl vienoje partijoje lengva gauti nevienodą rezultatą.

    Ant skardos grybai neturi liestis ir juo labiau dengti vieni kitų. Tarp gabalėlių būtina palikti tarpus, kad karštas oras galėtų cirkuliuoti ir tolygiai ištraukti drėgmę. Jei derliaus daug, geriau naudoti kelias skardas, o ne sutalpinti viską į vieną.

    Tinkama temperatūra ir trukmė

    Orkaitėje rekomenduojama rinktis švelnų režimą, dažniausiai apie 40–60 laipsnių. Jei yra galimybė, praverčia termoobiegis, nes jis padeda tolygiau paskirstyti šilumą. Svarbu ir tai, kad drėgmė turėtų kur pasišalinti, todėl dažnai paliekamos pravertos orkaitės durelės.

    Džiovinimo trukmė priklauso nuo gabalėlių dydžio ir grybų drėgnumo, todėl vieno universalaus laiko nėra. Procesas gali trukti maždaug 3–6 valandas, bet kartais užsitęsia gerokai ilgiau, ypač kai gabalėliai storesni. Grybus verta periodiškai apversti ir tikrinti, ar džiūsta tolygiai.

    Paruošti grybai turi būti sausi ir trapūs: spaudžiami jie turėtų lūžti, o ne lankstytis. Atvėsusius grybus geriausia laikyti sandariuose stikliniuose induose, metalinėse dėžutėse ar vakuuminiuose maišeliuose, atokiau nuo šviesos ir drėgmės. Taip sumažinama rizika, kad jie vėl sudrėks ir pradės gesti.

  • Mėgstate arbatą ir kavą itin karštas? Mokslininkai perspėja dėl stemplės vėžio rizikos

    Įprotis gerti itin karštą arbatą ar kavą gali būti siejamas su didesne stemplės vėžio rizika. Tokią išvadą pateikė Oksfordo universiteto tyrėjai, išanalizavę apie 980 000 Jungtinės Karalystės gyventojų duomenis.

    Tyrime žmonės patys įvertino, ar gėrimai jiems būna šilti, karšti ar labai karšti. Tie, kurie nurodė geriantys karštus gėrimus, turėjo maždaug 1,7 karto didesnę stemplės vėžio riziką, o pasirinkę „labai karštus“ – beveik tris kartus didesnę, palyginti su šiltus gėrimus mėgusiais dalyviais.

    Kokia vėžio forma siejama labiausiai?

    Tyrėjai pabrėžė, kad ryšys aiškiausiai matytas su plokščialąsteliniu stemplės vėžiu. Tuo metu aiškios sąsajos tarp gėrimų temperatūros ir stemplės adenokarcinomos rizikos šiame darbe nebuvo nustatyta.

    Svarbus buvo ne vien karštis. Didesnė rizika išryškėjo ir tiems, kurie per dieną išgerdavo šešis ar daugiau karštų gėrimų, palyginti su geriančiais rečiau.

    Kodėl temperatūra gali būti svarbi?

    Tyrime tiksliai nematuota, kokios temperatūros buvo dalyvių gėrimai, tačiau ankstesnės išvados leidžia orientuotis į aiškią ribą. Tarptautinė vėžio tyrimų agentūra yra nurodžiusi, kad gėrimai, karštesni nei 65 laipsniai Celsijaus, laikomi tikriausiai didinančiais stemplės vėžio riziką.

    Galimas paaiškinimas siejamas su terminiu pažeidimu. Itin karšti skysčiai gali nuolat dirginti ir žaloti stemplės gleivinę, o pasikartojantis audinių pažeidimas ir uždegimas ilgainiui gali didinti piktybinių pakitimų tikimybę.

    Ką pataria specialistai?

    Ekspertai neakcentuoja būtinybės atsisakyti arbatos ar kavos. Paprastas sprendimas – neskubėti ir leisti gėrimui atvėsti kelias minutes po užplikymo, ypač jei įprastai geriate „degina“ temperatūros gėrimus.

    Taip pat primenama, kad didžiausią stemplės vėžio riziką didinantys veiksniai išlieka rūkymas ir gausus alkoholio vartojimas. Tyrėjų teigimu, reikia papildomų darbų, kad būtų tiksliau nustatyta temperatūra ir vartojimo įpročiai, nuo kurių rizika pradeda ryškiau augti.

    „Tai didžiausias Jungtinėje Karalystėje atliktas gyventojų tyrimas šiuo klausimu ir jis papildo įrodymus, kad itin karšti gėrimai gali didinti plokščialąstelinio stemplės vėžio riziką“, – sakė Oksfordo universiteto Oxford Population Health tyrėja dr. Keren Papier.

  • 5 raudoni ir violetiniai produktai, galintys mažinti kraujospūdį ir blogąjį cholesterolį

    Širdies ir kraujagyslių ligos išlieka viena dažniausių mirties priežasčių pasaulyje, todėl mokslininkai nuolat ieško kasdienėje mityboje pritaikomų būdų, galinčių mažinti riziką. Naujesnės apžvalgos ir klinikiniai tyrimai vis dažniau akcentuoja augalinių junginių, ypač polifenolių, svarbą kraujagyslių sveikatai.

    Didžiausio dėmesio sulaukia raudonos, mėlynos ir violetinės spalvos vaisiai bei daržovės, nes jų atspalvį dažnai lemia antocianinai. Šie polifenoliai siejami su geresne endotelio, tai yra kraujagyslių vidinio sluoksnio, funkcija, o tai gali turėti reikšmės tiek kraujospūdžiui, tiek cholesterolio apykaitai.

    Kuo svarbūs antocianinai?

    Antocianinai laikomi antioksidantais, galinčiais padėti mažinti oksidacinį stresą ir uždegiminius procesus, kurie prisideda prie aterosklerozės. Tyrimuose jie siejami su nedideliais, bet statistiškai reikšmingais kraujospūdžio ir lipidų rodiklių pokyčiais, ypač kai tokie produktai vartojami reguliariai.

    Vis dėlto specialistai pabrėžia, kad tai nėra gydymas ir nepakeičia gydytojo paskirtų vaistų. Didžiausia nauda paprastai pasireiškia tada, kai spalvingi augaliniai produktai tampa viso sveikesnio mitybos modelio dalimi, kartu ribojant druską, itin perdirbtą maistą ir sočiuosius riebalus.

    Produktai, kuriuos verta įtraukti

    Viena dažniausiai minimų alternatyvų yra raudonosios vynuogės, kuriose aptinkama antocianinų, kitų polifenolių ir resveratrolio. Kai kuriuose nedideliuose tyrimuose kasdien vartojant didesnį kiekį raudonųjų vynuogių buvo fiksuotas bendrojo ir mažo tankio lipoproteinų, dažnai vadinamų bloguoju cholesteroliu, sumažėjimas.

    Ne mažiau dėmesio sulaukia mėlynės, gervuogės ir kitos tamsios uogos, kurios laikomos vienu patogiausių antocianinų šaltinių. Jas paprasta derinti su natūraliu jogurtu, avižomis ar varške, o pasirinkus šaldytas uogas galima išlaikyti įprotį visus metus.

    Iš daržovių dažnai išskiriami raudonieji svogūnai, kuriuose be antocianinų yra ir kvercetino, siejamo su kraujagyslių tonusu. Taip pat minima raudongūžė kopūstė, kurioje derinami antocianinai, vitaminas C ir skaidulos, svarbios cholesterolio mažinimui per tulžies rūgščių apykaitą.

    „Svarbiausia yra daryti viską, kas įmanoma, kad apsaugotume širdį, o raudoni ir violetiniai produktai gali būti paprasta ir praktiška mitybos dalis“, – sakė gydytoja Nisa Aslam.

    Kada verta pasitarti su gydytoju?

    Jei kraujospūdis ar cholesterolio rodikliai yra padidėję, vien mitybos pokyčių gali nepakakti, todėl svarbi individuali gydymo taktika. Ypač tai актуalu žmonėms, sergantiems cukriniu diabetu, turintiems inkstų ligų, patyrusiems infarktą ar insultą, taip pat vartojantiems kelis vaistus.

    Praktinis patarimas paprastas: siekite, kad lėkštėje kasdien atsirastų kuo daugiau natūralių augalinių spalvų, o raudoni ir violetiniai produktai būtų ne epizodas, o įprotis. Tokia strategija dažniausiai dera su bendromis kardiologinėmis rekomendacijomis dėl skaidulų, mažesnio druskos kiekio ir aktyvesnio gyvenimo būdo.

  • Telefoną naršote be sustojimo? Gydytojas įspėja: 5 pasekmės, kurios gali smogti tyliai

    Išmanusis telefonas daugeliui tapo kasdieniu įrankiu darbui, bendravimui ir laisvalaikiui, tačiau ilgos valandos prie ekrano turi kainą. Gydytojai vis dažniau pabrėžia, kad problema nėra vien pavargusios akys – ilgalaikis įprotis gali paveikti miegą, laikyseną, psichologinę savijautą ir fizinį aktyvumą.

    Britų gydytojas ir televizijos laidų vedėjas daktaras Amir Khan atkreipia dėmesį į penkias dažniausias pasekmes, kurias jis mato praktikoje. Nors atskiri simptomai gali pasirodyti menki, ilgainiui jie linkę kauptis ir tapti nuolatine savijautos problema.

    Akys ir galvos skausmai

    Ilgai žiūrint į ekraną žmonės dažniausiai rečiau mirksi, todėl akies paviršius greičiau išsausėja. Dėl to gali atsirasti akių perštėjimas, tempimo jausmas, neryškus matymas ir galvos skausmai, ypač po ilgo naršymo ar darbo telefonu.

    Specialistai primena, kad akis vargina ne vien ryškumas, bet ir nuolatinis fokusavimas į artimą atstumą. Padėti gali paprastas įprotis reguliariai nukreipti žvilgsnį į tolimesnius objektus, kad akys pakeistų fokusavimo režimą.

    Laikysenos problemos ir kaklo skausmas

    Vadinamoji technologinė kaklo problema atsiranda tuomet, kai galva ilgą laiką palenkta į priekį, o kaklo raumenys patiria nuolatinę apkrovą. Tai gali lemti maudimą, sustingimą, pečių įtampą ir ilgainiui prisidėti prie laikysenos pokyčių.

    Gydytojai pabrėžia, kad dažnai skausmas prasideda nepastebimai: iš pradžių juntamas tik nuovargis, tačiau vėliau diskomfortas gali kartotis kasdien. Padeda paprasti dalykai: telefono laikymas arčiau akių lygio ir trumpos pertraukos judesiui.

    Miegas, nerimas ir mažesnis judėjimas

    Ekranų skleidžiama šviesa ir įprotis naršyti prieš miegą gali trikdyti užmigimą, nes veikia organizmo pasiruošimą poilsiui. Net trumpas naršymas lovoje neretai prailgina laiką, per kurį žmogus užmiega, o miego kokybė tampa prastesnė.

    Dar viena problema – nuolatiniai pranešimai ir informacijos srautas, palaikantis įtampą. Tyrimuose per didelis ekranų laikas dažnai siejamas su didesniu nerimo lygiu ir depresiniais simptomais, ypač paaugliams ir jauniems suaugusiesiems.

    Galiausiai, kuo daugiau laiko praleidžiama sėdint su telefonu, tuo mažiau jo lieka judėjimui. Mažas fizinis aktyvumas yra susijęs su didesne antsvorio, širdies ir kraujagyslių ligų bei 2 tipo diabeto rizika, todėl net nedideli kasdieniai įpročių pokyčiai gali turėti realios naudos.

    „Kitą kartą, kai automatiškai imsite slinkti ekraną, duokite poilsio akims, kaklui ir protui. Jūsų ateities savijauta jums už tai padėkos“, – sakė daktaras Amir Khan.

  • Dronų kompetencijų centras Druckūnuose: Vyriausybė perdavė Šauliams 51,9 ha valstybinės žemės

    Vyriausybė pritarė sprendimui Varėnos seniūnijoje, Druckūnų kaime, perduoti Lietuvos šaulių sąjungai 51,9 hektaro valstybinės žemės sklypą patikėjimo teise. Šiame sklype planuojama steigti Lietuvos šaulių sąjungos Dronų kompetencijų centrą, skirtą mokymams ir gebėjimų stiprinimui.

    Patikėjimo teisė reiškia, kad žemė ir toliau lieka valstybės nuosavybė, tačiau Šaulių sąjunga įgyja teisę sklypą valdyti, naudoti ir vystyti jame numatytą infrastruktūrą pagal nustatytas sąlygas. Tokia schema dažnai taikoma, kai valstybė siekia greičiau įgyvendinti viešąjį interesą atitinkančius projektus.

    Numatoma, kad teritorijoje galėtų atsirasti infrastruktūra, skirta Alytaus, Marijampolės, Kauno ir Vilniaus regionams, vystant dronų bei priešdroninių sistemų pajėgumus. Akcentuojama, jog dronai būtų naudojami tik mokymo tikslais, todėl triukšmo poveikis aplinkai, tikėtina, būtų ribotas.

    Dronų ir priešdroninių sprendimų plėtra pastaraisiais metais tapo vienu svarbiausių šiuolaikinės gynybos prioritetų Europoje, ypač įvertinus karo Ukrainoje patirtis. Praktinis operatorių rengimas, saugus treniruočių laukas ir gebėjimas testuoti taktikas realiomis sąlygomis laikomi esminiais elementais kuriant veiksmingą teritorinės gynybos sistemą.

    Tikėtina, kad toks centras gali prisidėti ir prie standartizuotų mokymų, bendradarbiavimo su valstybės institucijomis bei greitesnio naujų technologijų įsisavinimo. Kartu tai gali stiprinti visuomenės pasirengimą krizinėms situacijoms, kai bepiločių orlaivių panaudojimas aktualus ne tik gynyboje, bet ir žvalgyboje, paieškos bei gelbėjimo darbuose.

    Apie konkrečius centro įrengimo terminus, planuojamas investicijas ir infrastruktūros apimtį šiame etape detaliai neskelbiama. Sprendimo pagrindas siejamas su krašto apsaugos sistemos poreikiu nuosekliai auginti dronų operatorių rengimo ir priešdroninių priemonių taikymo kompetencijas.

  • Pamirškite ravėjimą: 5 žemę dengiantys augalai greitai sukuria tankų, spalvingą kilimą

    Pamirškite ravėjimą: 5 žemę dengiantys augalai greitai sukuria tankų, spalvingą kilimą

    Žemę dengiantys augalai vis dažniau pasirenkami kaip praktiška alternatyva nuolatiniam ravėjimui. Tanki lapų ir stiebų danga užtamsina dirvos paviršių, todėl daugeliui piktžolių sėklų trūksta šviesos dygimui, o jauni daigeliai tampa silpnesni.

    Tokie augalai konkuruoja ne tik dėl šviesos, bet ir dėl vandens bei maisto medžiagų. Plisdami horizontaliai jie suformuoja tankesnį šaknyną, kuris greičiau surenka drėgmę, o tai ypač svarbu karštomis ir sausomis vasaromis, kai dirva išdžiūsta sparčiau.

    Tankus želdinių kilimas keičia ir mikroklimatą: žemė mažiau įkaista, lėčiau praranda drėgmę, o liūčių metu būna geriau apsaugota nuo išplovimo. Dėl to dirva ilgiau išlaiko struktūrą ir derlingumą, o nuolatinio purenimo ir ravėjimo poreikis mažėja.

    Vis dėlto žemę dengiantys augalai nėra stebuklinga priemonė nuo visų piktžolių. Patvarias daugiametes piktžoles su šakniastiebiais geriausia pašalinti prieš sodinimą, o pirmus 1–2 sezonus verta prižiūrėti tuščias vietas, kol danga visiškai susiglaudžia.

    Kaip pasiekti geriausią efektą?

    Prieš sodinant rekomenduojama kruopščiai išravėti plotą, supurenti dirvą ir, jei įmanoma, pagerinti ją kompostu. Svarbu parinkti augalus pagal apšvietimą ir dirvos drėgnumą, nes pavėsyje mėgstančios rūšys saulėje skurs, o sausrai atsparūs augalai per šlapiame grunte gali nykti.

    Tankumas sodinant yra kritiškai svarbus: kuo mažiau atvirų, apšviestų tarpų, tuo mažiau šansų piktžolėms įsitvirtinti. Reguliarus laistymas įsikūrimo laikotarpiu dažnai paspartina dangos susiformavimą ir leidžia greičiau pasiekti norimą rezultatą.

    5 patikimi augalai skirtingoms vietoms

    Žiemė mažoji paprastai tinka pusšešėliui ir pavėsiui, greitai plinta ir pavasarį pražysta melsvai violetiniais žiedais. Ji vertinama dėl ištvermingumo ir gebėjimo sudaryti vientisą dangą, jei tik pradžioje suteikiama pakankamai vietos įsišaknyti.

    Japoninė pachisandra dažnai pasirenkama ten, kur trūksta saulės, nes pavėsyje formuoja lygią, visžalę dangą. Pavasarį pasirodantys smulkūs šviesūs žiedai nėra pagrindinė puošmena, tačiau tvarkinga lapija ilgai išlaiko dekoratyvumą.

    Europos ašarūnė yra klasikinis pasirinkimas pavėsingiems kampams, kur norisi tamsiai žalios, blizgios dangos. Ji auga lėčiau, bet laikoma ilgaamže, o susiformavęs kilimas padeda stabilizuoti dirvos drėgmę po medžiais ar krūmais.

    Smiltyninė čiobrelė labiau tinka saulėtoms, lengvesnėms dirvoms ir patinka tiems, kas nori aromatingo, žemo kilimo. Vasarą ji gausiai žydi, pritraukia apdulkintojus ir gerai jaučiasi ten, kur kiti augalai greitai perdžiūsta.

    Aštrusis šilokas yra vienas patikimiausių pasirinkimų karštoms, sausoms vietoms, nes kaip sukulentas taupiai naudoja vandenį. Jis sudaro ryškiai žalią dangą ir vasarą pražysta geltonais žiedais, tačiau geromis sąlygomis gali plisti gana sparčiai.

    Ką verta įsivertinti prieš sodinant?

    Renkantis žemę dengiančius augalus svarbu numatyti jų plėtimosi mastą ir priežiūros strategiją. Kai kurios rūšys gali lengvai užimti gretimas lysves ar takelių kraštus, todėl pravartu iš anksto suplanuoti aiškią ribą ir periodiškai ją palaikyti.

    Jei tikslas yra mažiau ravėti, ilgalaikis rezultatas dažniausiai pasiekiamas derinant tris dalykus: tinkamą rūšį konkrečiai vietai, pakankamai tankų sodinimą ir tvarkingą startą be daugiamečių piktžolių. Tuomet po kelių sezonų darbas sode pastebimai sumažėja, o vaizdas tampa vientisas ir estetiškas.