CP v2

Blog

  • Dingusiųjų krizė sprogo: Ukraina skaičiuoja 280 000, ekspertai Baku kaltina valdžių neveiklumą

    Dingusiųjų krizė sprogo: Ukraina skaičiuoja 280 000, ekspertai Baku kaltina valdžių neveiklumą

    Skaičiai auga, atsakymų trūksta

    Ginkluotuose konfliktuose visame pasaulyje dingusių žmonių skaičius auga, o didžiausia kliūtis dažnai yra ne technologijos, bet politinė valia. Tai pabrėžė Baku susirinkę teismo medicinos ir tarptautinės humanitarinės teisės ekspertai, aptarę dingusiųjų paieškos ir identifikavimo praktiką.

    Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus komiteto (ICRC) duomenimis, 2019–2024 metais visame pasaulyje registruotų dingusių asmenų skaičius išaugo 70 proc. Ekspertai sako, kad daugėjant konfliktų ir prievartinio gyventojų perkėlimo, dingimų bylos vis dažniau virsta ilgalaikėmis humanitarinėmis krizėmis.

    Ukrainoje – 280 000 dingusiųjų

    ICRC nurodo, kad Ukrainoje iki 2026 metų rugsėjo buvo registruota apie 280 000 dingusių žmonių. Skaičiai kas mėnesį didėja, o vidutiniškai per mėnesį esą fiksuojama apie 10 000 naujų atvejų, siejamų su Rusijos pradėtu plataus masto karu.

    Baku vykusioje ketvirtojoje Tarptautinėje dingusių asmenų konferencijoje pareigūnai, diplomatai ir kriminalistikos specialistai aptarė, kaip valstybės gali keistis informacija, organizuoti palaikų paiešką ir mažinti klaidingo identifikavimo rizikas. Akcentuota, kad svarbu ne tik DNR ir duomenų bazės, bet ir aiškūs teisiniai procesai, užtikrinantys tyrimų patikimumą.

    „Šeimos nori teisingumo, nori žalos atlyginimo, nori atminties ir nori sužinoti, kas įvyko“, – sakė Argentinos teismo antropologas Luisas Bernardo Fondebrideris.

    „Valstybių įsipareigojimai kalbose dažnai lieka tik žodžiais: trūksta tikros valios tirti dingimų aplinkybes ir siekti atsakomybės“, – teigė L. B. Fondebrideris.

    Technologijų užtenka, bet stinga procesų

    Konferencijoje skambėjo mintis, kad technologinė bazė per pastaruosius metus smarkiai pažengė. DNR profiliavimas, skaitmeninės duomenų bazės, geografinis žymėjimas ir pažangesni palaikų paieškos metodai leidžia greičiau kaupti įrodymus ir tiksliau identifikuoti aukas.

    Vis dėlto ICRC Centrinės paieškos agentūros vadovas Christianas Rivier pabrėžė, kad vien technologijų nepakanka. Pasak jo, esminė užduotis yra suvaldyti didžiulius duomenų srautus ir užtikrinti medicininį-teisinį tyrimą, kuris veiktų pagal efektyvias procedūras ir padėtų išvengti klaidų.

    „Technologijos padeda, tačiau didžiausias iššūkis yra gebėjimas suprasti informaciją, ją įprasminti ir užtikrinti veiksmingą medicininį-teisinį tyrimą, kad nebūtų klaidingų identifikacijų“, – sakė Ch. Rivier.

    Azerbaidžane dingusiųjų paieška tęsiasi

    Kalbėta ir apie Azerbaidžano patirtį: iki 2026 metų rugpjūčio 31 dienos šalyje buvo registruota 4 010 dingusių piliečių, siejamų su pirmaisiais ir antraisiais Kalnų Karabacho konfliktais. Azerbaidžano valstybinė komisija pranešė surinkusi DNR mėginius iš daugiau nei 11 000 donorų ir taip prisidėjusi prie daugiau nei 3 700 dingusiųjų identifikavimo.

    Komisijos atstovai akcentavo, kad tarpvalstybinis informacijos apsikeitimas yra būtina sąlyga siekiant pasitikėjimo ir realios pažangos. Praktikoje tai reiškia prieigą prie archyvų, galimybę patikrinti sulaikymo vietas ir vienodus standartus, kad duomenys būtų palyginami.

    Karo realybė ir artimųjų laukimas

    Buvęs Ukrainos prezidentas Viktoras Juščenka teigė, kad žuvusių karių paieška ir sugrąžinimas išlieka itin didelės apimties užduotis. Jo vertinimu, sprendimą sunkina ir tai, kad karo sąlygomis informacija apie dingusiuosius dažnai būna fragmentiška, o prieiga prie teritorijų ribota.

    Ekspertai pabrėžia, kad dingusiųjų tema nėra vien statistika: tai ir psichologinė našta šeimoms, ir valstybės pareiga užtikrinti tyrimą. Pasak jų, greitesniam proveržiui reikalinga aiški politinė kryptis, tvarus finansavimas bei institucijų bendradarbiavimas, o DI sprendimai gali pagreitinti duomenų apdorojimą tik tada, kai veikia patikimos procedūros.

  • Ispanijoje mokesčiai suvalgo per 53 proc. darbo kainos: tyrimas kelia audrą dėl Sánchez politikos

    Ispanijoje mokesčiai suvalgo per 53 proc. darbo kainos: tyrimas kelia audrą dėl Sánchez politikos

    Kiek kainuoja darbuotojas ir kas atitenka valstybei

    Daugiau nei pusė vidutinio darbuotojo įdarbinimo kainos Ispanijoje atitenka viešajam sektoriui, teigiama liberalios krypties analitinio centro Juan de Mariana instituto tyrime. Skaičiuojama, kad mokesčių našta siekia 53,60 euro už kiekvienus 100 eurų darbo sąnaudų.

    Tyrime vertinamos ne tik darbuotojo atlyginimo išskaitos, bet ir darbdavio įmokos bei netiesioginiai mokesčiai, tokie kaip pridėtinės vertės mokestis. Dėl tokios metodikos akcentuojama bendra darbo kaina, o ne vien atlyginimas į rankas.

    Skaičiai: nuo metinės naštos iki viso gyvenimo mokesčių

    Instituto pateiktais skaičiavimais, vidutinė metinė darbuotojo darbo kaina sudaro 39 481 eurą, iš kurių 21 144 eurai esą tenka mokesčiams ir socialinio draudimo įmokoms. Tai prilyginama 53,60 euro naštai nuo 100 eurų darbo sąnaudų.

    Taip pat skelbiama, kad per visą gyvenimą vidutinis mokesčių mokėtojas sumoka apie 460 600 eurų įvairių mokesčių. Tyrimo autoriai šią sumą lygina su beveik 30 metų dažniausiai mokamu atlygiu arba 16,4 metų vidutiniu atlygiu.

    Analitinio centro vertinimu, nuo 2018 metų iki 2026 metų buvo užfiksuotas 141 mokestinis pakeitimas, kurį jie įvardija kaip mokesčių didinimo tendenciją. Tyrimas apibūdinamas kaip premjero Pedro Sánchez valdymo laikotarpio ekonominė analizė.

    Biudžeto pajamos augo, bet kritika skiriama paslaugoms

    Ataskaitoje teigiama, kad mokesčių ir socialinio draudimo įmokų pajamos nuo 2018 metų nominaliai išaugo 39,7 proc., arba maždaug 168,17 mlrd. eurų. Kartu nurodoma, kad mokesčių santykis su BVP pakilo nuo 34,9 proc. iki 37,1 proc.

    Tyrimas pripažįsta, jog išlaidos sveikatos apsaugai augo 43 proc., o švietimui 40 proc., tačiau tvirtina, kad paslaugų kokybė blogėjo. Kaip argumentai pateikiami ilgesni gydymo eilių rodikliai ir PISA rezultatai, nors ryšys tarp šių veiksnių tyrime vertinamas kritiškai.

    Skelbiama, kad valstybės skola siekia 1,763 trln. eurų ir yra maždaug 600 mlrd. eurų didesnė nei prieš aštuonerius metus. Taip pat teigiama, kad dalis pensijų finansavimo tenka biudžeto dotacijoms, o tai, autorių nuomone, didina ilgalaikį spaudimą viešiesiems finansams.

    Būsto krizė ir algų spaudimas

    Tyrime daug dėmesio skiriama būsto rinkai, kuri pastaraisiais metais tapo vienu jautriausių klausimų Ispanijos politikoje. Teigiama, kad medianinė nuomos kaina siekia 1 080 eurų ir viršija jauno darbuotojo medianinį atlyginimą, kuris nurodomas kaip 1 048 eurai.

    Autoriai šią situaciją sieja su pasiūlos stygiumi, nes nuo 2021 metų, jų skaičiavimu, susikūrė 1,16 mln. naujų namų ūkių, o rinkai buvo perduota 465 000 užbaigtų būstų. Taip pat kritikuojami nuomos ribojimai, teigiant, kad kai kuriose teritorijose dėl jų mažėjo naujų nuomos sutarčių skaičius.

    Užimtumo temoje pripažįstama, kad minimalus atlygis per laikotarpį didėjo 66 proc., tačiau instituto vertinimu tai prisidėjo prie atlyginimų susispaudimo, kai mažesnės ir vidutinės algos artėja viena prie kitos. Taip pat keliami klausimai dėl nedarbo statistikos interpretavimo, akcentuojant sezoninių darbo sutarčių ypatumus.

    „Jei už kiekvienus 100 eurų darbo sąnaudų daugiau nei 53 eurai nukeliauja valstybei, tai tampa ne tik biudžeto, bet ir konkurencingumo klausimu“, – teigiama tyrimo išvadose.

    Ataskaita paskelbta politinio neapibrėžtumo fone, kai Pedro Sánchez paskelbė pirmalaikius visuotinius rinkimus po to, kai parlamente nebuvo patvirtinti dalis Vyriausybės dekretų. Mokesčių ir darbo sąnaudų tema tikėtina išliks viena centrinių rinkimų darbotvarkėje.

  • Paryžiaus autosalonas atveria duris: kinų gamintojų šturmas kelia nerimą Europos milžinams

    Paryžiaus autosalonas atveria duris: kinų gamintojų šturmas kelia nerimą Europos milžinams

    Paryžiaus automobilių paroda, pirmą kartą surengta 1898 metais Tiuilri soduose, 2026 metais žada apie šimtą naujų modelių ir dar kartą taps lakmuso popierėliu Europos rinkai. 91-asis renginys vyks spalio 12–18 dienomis, o pirmoji diena bus skirta žiniasklaidai.

    Šių metų parodos fonas aiškus: spartėjanti elektrifikacija ir vis ryškesnės Kinijos gamintojų ambicijos Europoje. Organizatoriai pabrėžia, kad būtent elektrinius modelius pirkėjams svarbu pamatyti gyvai, įsėsti ir išbandyti, nes pasirinkimas rinkoje plečiasi kaip niekada.

    Elektrifikacija įgauna pagreitį

    Europos automobilių gamintojų asociacijos ACEA duomenimis, 2026 metų pirmuosius aštuonis mėnesius visiškai elektriniai automobiliai sudarė 21,7 proc. visų naujų registracijų Europos Sąjungoje. Prieš metus tuo pačiu laikotarpiu jų dalis siekė 15,8 proc., tad augimo tempas išlieka reikšmingas.

    Prancūzija išsiskiria kaip viena sparčiausiai augančių rinkų: ACEA skaičiuoja, kad visiškai elektrinių automobilių registracijos šalyje per metus šoktelėjo 74,2 proc. Tokį šuolį dažniausiai lemia keli veiksniai vienu metu: didesnis modelių pasirinkimas, valstybės paskatos ir kainų konkurencija.

    Kinijos prekių ženklų spaudimas

    Į Paryžių, kaip skelbiama, turėtų atvykti apie 20 Kinijos automobilių prekių ženklų, siekiančių įsitvirtinti tarp Europos pirkėjų. Analitikų vertinimu, Kinijos automobilių pramonė per pastarąjį dešimtmetį padarė išskirtinę pažangą, o per paskutinius penkerius metus ji dar labiau paspartėjo.

    „Perspektyva tradiciniams Europos gamintojams atrodo itin neraminanti“, – sakė Mobility Global pagrindinis automobilių rinkos analitikas Timas Urquhartas.

    Europos gamintojams iššūkis yra dvejopas: jie turi išlaikyti pelningumą pereinamuoju laikotarpiu ir tuo pat metu atlaikyti pigesnių, dažnai gerai sukomplektuotų elektrinių modelių konkurenciją. Būtent kainodara, baterijų tiekimo grandinės ir gamybos mastas šiandien tampa viena svarbiausių kovos dėl pirkėjo ašių.

    Pereinamasis laikotarpis sudėtingomis sąlygomis

    ACEA duomenimis, iki 2026 metų rugpjūčio mėnesio populiariausi ES išliko hibridiniai automobiliai, užėmę 36,6 proc. rinkos, o įkraunami hibridai pasiekė 10 proc. Tuo metu benzininių ir dyzelinių automobilių bendra dalis smuko iki 29 proc., kai prieš metus siekė 37,5 proc.

    Gamintojams šis poslinkis vyksta nepalankiame fone: vartotojų pasitikėjimą veikia lėtesnis ekonomikos augimas, o sąnaudas spaudžia žaliavų ir energijos kainų svyravimai. Papildomą įtampą kuria ir geopolitika, įskaitant Europos Sąjungos bei Kinijos prekybinius ginčus dėl valstybės paramos ir tarifų.

    „Buvo laikas, kai Kinijos rinka Europos gamintojams buvo tarsi pinigų karvė. Dabar taip nebėra“, – sakė T. Urquhartas.

    Šiame kontekste Paryžiaus parodoje ryškės ir dar viena kryptis: gamintojai bando suderinti ateitį su nostalgija, pristatydami retro stiliaus modelius. Tikimasi naujienų iš „Renault“, „Citroën“, „Peugeot“, „Opel“, „Lancia“ ir „Fiat“, o parodos lankytojams tai taps proga vienoje vietoje palyginti skirtingas elektrifikacijos strategijas.

    Paryžiaus autosalonas vyks Paris Expo Porte de Versailles erdvėse: spalio 12 dieną numatyta spaudos diena, o visuomenė kviečiama nuo spalio 13 iki 18 dienos. Renginio rezultatai, dalyvių sudėtis ir lankytojų dėmesys šiemet bus atidžiai stebimi kaip indikatorius, kur link juda Europos automobilių rinka.

  • Turkmėnistanas šventė 35 metus laisvės: kodėl neutralumas ir dujos tapo jo didžiausiu koziriu?

    Turkmėnistanas šventė 35 metus laisvės: kodėl neutralumas ir dujos tapo jo didžiausiu koziriu?

    Paradas Ašchabade ir žinia pasauliui

    Turkmėnistanas pažymėjo 35-ąsias nepriklausomybės metines didelio masto renginiais sostinėje Ašchabade. Šventiniuose minėjimuose dalyvavo ir tarptautiniai partneriai, tarp jų Jungtinių Tautų atstovai.

    Valdžia šį jubiliejų pristatė kaip proga ne tik prisiminti kelią nuo 1991 metų, bet ir parodyti ambicijas artimiausiems dešimtmečiams. Akcentuota, kad šalia reprezentacinių renginių šalis siekia pritraukti investicijų ir stiprinti ryšius su kaimynais.

    Neutralumas – užsienio politikos pamatas

    Turkmėnistano nuolatinio neutralumo statusas, pripažintas Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 1995 metais, iki šiol išlieka pagrindine užsienio politikos doktrina. Šis pasirinkimas leidžia šaliai vengti karinių blokų įsipareigojimų ir kurti įvaizdį kaip tarpininkei regione.

    Tuo pat metu neutralumas turi ir praktinę ekonominę pusę: jis padėjo formuoti stabilesnę prekybos ir tranzito darbotvarkę, ypač energijos išteklių srityje. Vis dėlto ekspertai dažnai pabrėžia, kad neutralumo politika nesumažina priklausomybės nuo kelių pagrindinių eksporto krypčių.

    Dujos, skolos ir infrastruktūra

    Šalies ekonomikos stuburu išlieka gamtinės dujos, o vienas svarbiausių išteklių centrų yra Galkynyšo telkinys, priskiriamas prie didžiausių pasaulyje. Valdžia skelbia, kad ekonomikos augimas viršijo 6 proc., o viešoji skola išliko mažesnė nei 2 proc.

    Kartu pristatomi infrastruktūros prioritetai: plečiami uostai, modernizuojami keliai, vystomos švietimo programos. Turkmėnistanas vis dažniau kalba apie tranzito koridorius tarp Vidurinės Azijos ir Kaspijos regiono, siekdamas didesnio vaidmens logistikoje.

    Paveldas kaip valstybės simbolis

    Jubiliejinių renginių darbotvarkėje ryškiai išskirta ir kultūrinė tapatybė, ypatingą vietą skiriant achaltekų žirgams. Ši veislė laikoma vienu atpažįstamiausių Turkmėnistano simbolių, o jos įvaizdis naudojamas ir šalies reprezentacijoje užsienyje.

    Valstybės žinutė buvo aiški: istorinis pasididžiavimas turi eiti greta modernizacijos planų. Tačiau tarptautinėje erdvėje Turkmėnistanui toliau tenka atsakyti į klausimus dėl ekonomikos skaidrumo, statistikos patikimumo ir investuotojų aplinkos nuspėjamumo.

  • Europos Parlamente prabilo žvejai: 24 val. pamainos, sulaikyti dokumentai ir troškulys jūroje

    Europos Parlamente prabilo žvejai: 24 val. pamainos, sulaikyti dokumentai ir troškulys jūroje

    Liudijimai apie išnaudojimą jūroje

    Europos Parlamento Žuvininkystės komitete aptartos itin sunkios žvejų darbo sąlygos, kurios kai kurių liudytojų buvo įvardytos kaip šiuolaikinė vergovė. Diskusijoje skambėjo pasakojimai apie ilgas pamainas, prastą maistą, vandens stygių ir spaudimą, kai darbuotojai faktiškai praranda galimybę laisvai išvykti.

    Vienas ryškiausių liudijimų buvo indoneziečio jūreivio Fredi Seprizal pasakojimas apie 16 mėnesių darbą Kinijos laive. Jis teigė dirbęs po 16–20 valandų per parą, o kai kada ir ištisas 24 valandas be realaus poilsio, miegui gaudamas tik 3–6 valandas.

    „Maistas buvo labai prastos būklės, o gerti galėjau tik filtruotą jūros vandenį. Kitos išeities neturėjau“, – sakė Fredi Seprizal.

    Ką siekia pakeisti Europos Sąjunga?

    Susitikimo tikslas buvo įvertinti žvejų darbo sąlygas ir ieškoti priemonių, kaip veiksmingiau kovoti su priverstiniu darbu tiek ES, tiek importo grandinėse. Diskusiją inicijavo Europos Parlamento Žuvininkystės komiteto pirmininkė Carmen Crespo kartu su Europos Komisijos nario, atsakingo už žuvininkystę ir vandenynus, kabineto atstove Virginia Battu-Henriksson.

    C. Crespo pabrėžė, kad ES neturėtų konkuruoti mažindama standartus, o priešingai – paversti juos pranašumu, užtikrinant tvarumą, saugą ir darbuotojų teises. Pasak jos, konkurencingas žvejybos sektorius neatsiejamas nuo skaidrių tiekimo grandinių ir apsaugos nuo išnaudojimo.

    „Europa negali konkuruoti mažindama standartus, ji turi juos paversti didžiausiu savo pranašumu“, – sakė Carmen Crespo.

    Tyrimai rodo sistemines problemas

    Diskusijoje pristatyti ir akademinių tyrimų rezultatai, paremti interviu su 121 žveju ir 32 jų šeimų nariais iš Filipinų, Indonezijos, Kambodžos ir Fidžio. Tyrime nurodyta, kad 94 proc. apklaustųjų buvo susidūrę su atlygio nemokėjimu, o visi be išimties teigė patyrę jiems nepalankius sutarčių pakeitimus.

    Taip pat akcentuota, kad maždaug kas ketvirtas apklaustas žvejys teigė matęs kolegos mirtį, o mirties atvejai buvo fiksuoti kas ketvirtame analizuotame laive. Tai, ekspertų vertinimu, rodo ne pavienius incidentus, bet pasikartojančias rizikas, susijusias su sauga, pervargimu ir kontrole laivuose.

    Tarptautinės darbo organizacijos atstovai priminė, kad Darbo žvejybos sektoriuje konvencija nustato minimalius reikalavimus darbui laivuose, tačiau ją yra ratifikavusi tik dalis valstybių. Žmogaus teisių ir profesinių sąjungų atstovai ragino neapsiriboti formaliu atitikties tikrinimu ir pereiti prie realiai veikiančių kontrolės mechanizmų.

    „Turime pereiti nuo formalaus atitikimo prie realios darbuotojų teisių apsaugos, įskaitant atlyginimų patikrą ir atsakomybę įdarbinimo tarpininkams“, – sakė tyrėja Sallie Yea.

    ES tuo pat metu įgyvendina priverstinio darbo reglamentą, kuris etapais bus taikomas iki 2027 metų pabaigos. Tikimasi, kad šios taisyklės sustiprins patikrą ir sumažins riziką, jog į Europos rinką pateks žuvies produkcija, susijusi su priverstiniu darbu.

    F. Seprizal liudijime nuskambėjo ir kita, su išnaudojimu dažnai siejama detalė – dokumentų sulaikymas. Jis teigė, kad kapitonas laikė jo dokumentus, todėl pabėgimas buvo praktiškai neįmanomas, o norint juos atgauti, esą teko mokėti papildomai.

    „Man kilo minčių šokti nuo laivo ar jį padegti, bet pabėgti negalėjau, nes kapitonas laikė mano dokumentus“, – sakė Fredi Seprizal.

  • Vokiečių „Rhenus“ planas stebina: iki 14 terminalų Viduriniame koridoriuje – ką tai keis?

    Vokiečių „Rhenus“ planas stebina: iki 14 terminalų Viduriniame koridoriuje – ką tai keis?

    Didelis statymas į Vidurinį koridorių

    Vokietijos logistikos grupė „Rhenus“ planuoja plėtrą vadinamajame Viduriniame koridoriuje, dar žinomame kaip Transkaspijos tarptautinis transporto maršrutas. Bendrovė skelbia sieksianti įrengti iki 14 terminalų grandinę nuo Uzbekistano per Kazachstaną ir Azerbaidžaną iki Turkijos.

    Pagrindinis projekto akcentas – naujas trimodalis konteinerių terminalas Aktau mieste prie Kaspijos jūros. Jis turėtų sujungti jūrų, geležinkelio ir kelių transportą, o tai logistikos rinkoje laikoma vienu svarbiausių patikimumo veiksnių.

    Aktau mazgas ir ES pinigai

    „Rhenus“ projektą vysto kartu su Kazachstano nacionaliniu geležinkelių operatoriumi KTZ ir Aktau uostu. Planuojama, kad naujasis mazgas užims mažiausiai 30 hektarų ir pasieks bent 150 000 TEU metinį krovos pajėgumą.

    Toks mastas reikšmingas, nes tarptautinės asociacijos duomenimis, konteinerių srautai Viduriniame koridoriuje 2025 metais siekė apie 76 900 TEU, tai buvo 36 proc. daugiau nei 2024 metais. Kitaip tariant, vien Aktau terminalo planuojamas pajėgumas būtų beveik dvigubai didesnis už visą 2025 metų konteinerių srautą maršrute.

    Europos Komisija 2026 metų rugsėjį pareiškė siekianti sutelkti iki 12 mlrd. eurų viešų ir privačių investicijų Viduriniam koridoriui. Tikslas – iki 2030 metų patrigubinti prekybos srautus ir sutrumpinti krovinių tranzito laiką.

    Ką sako „Rhenus“ vadovas

    Pasak bendrovės, tikslas yra ne atskiri infrastruktūros projektai, o komerciškai sujungtas logistikos tinklas, kurį būtų galima integruoti į jau veikiančią įmonės infrastruktūrą Europoje. „Rhenus“ pabrėžia, kad tai aktualu Europos verslui, ieškančiam stabilesnių grandinių su Azijos tiekėjais.

    „Iš viso norime pastatyti 14 terminalų Viduriniame koridoriuje ir juos sujungti su mūsų tinklu Europoje, kur jau turime 23 konteinerių uostus ir apie 70 uostų infrastruktūros objektų“, – sakė „Rhenus“ generalinis direktorius ir valdybos pirmininkas Tobias Bartz.

    Plėtra Centrinėje Azijoje jau vyksta

    Aktau projektas nėra vienintelė „Rhenus“ investicija regione. 2026 metų sausį bendrovė įsigijo pirmąjį geležinkelio terminalą Almataus regione, kuriame numatyta konteinerių saugojimo, muitinės sandėliavimo ir blokinių traukinių aptarnavimo veikla.

    Taip pat planuojama apie 11 mln. eurų investicija į terminalo modernizavimą Andižane, Uzbekistane, bendradarbiaujant su valstybine geležinkelių bendrove. Skelbiama, kad modernizuotas objektas galėtų aptarnauti apie 200 000 TEU per metus.

    Rinkos kontekstas aiškus: po geopolitinių sukrėtimų Europoje verslas vis dažniau ieško alternatyvų tradiciniams Eurazijos maršrutams. Vidurinis koridorius laikomas vienu realiausių variantų, tačiau jo sėkmė priklausys nuo infrastruktūros suderinimo, procedūrų supaprastinimo ir pralaidumo Kaspijos jūroje.

  • Kur dingo „OpenAI“ 17,8 mlrd. eurų? Painiava dėl pajamų supurtė Nasdaq ir lustų milžinus

    Kur dingo „OpenAI“ 17,8 mlrd. eurų? Painiava dėl pajamų supurtė Nasdaq ir lustų milžinus

    JAV technologijų rinkas ketvirtadienį supurtė pranešimai apie skirtingai skaičiuojamas „OpenAI“ pajamas. Investuotojai, iki šiol rėmęsi spartaus DI augimo istorija, staiga ėmė abejoti, kiek realiai uždirba „ChatGPT“ kūrėja.

    Po šios informacijos Nasdaq Composite smuko apie 1,25 proc., o puslaidininkių bendrovių indeksas „Philadelphia Semiconductor Index“ krito apie 3,4 proc. Penktadienio rytą ateities sandoriai rodė dalinį atšokimą: Nasdaq 100 kilo apie 0,8 proc., o S&P 500 – apie 0,4 proc.

    Skaičiai nesutapo: kodėl?

    „Financial Times“ nurodė, kad rugsėjo pabaigoje „OpenAI“ metinė pajamų sparta, perskaičiuota pagal naujausius mėnesius, siekė apie 44,6 mlrd. eurų. Tai maždaug 17,8 mlrd. eurų mažiau nei ankstesni rinkoje cirkuliavę skaičiavimai.

    Svarbiausia detalė – tai nėra pranešimas apie staigų pardavimų kritimą ar nepasiektą oficialų tikslą. Skirtumas atsirado dėl metodikos: skirtingai interpretuojama, kas laikoma pajamomis, ypač kai DI paslaugos parduodamos per debesijos platformas.

    Ką skaičiuoja „OpenAI“, o ką – kiti?

    Pagal publikacijoje aptartą logiką, dalis rinkos skaičiavo „OpenAI“ pajamas taip, tarsi į jas patektų ir klientų išlaidos per debesijos tarpininkus, pavyzdžiui, „Amazon Web Services“ ar „Google Cloud“. Tuo metu „OpenAI“ tokių pardavimų, anot pranešimo, neįtraukia į savo pajamų eilutę.

    Šis niuansas svarbus, nes DI modelių paslaugos vis dažniau perkamos ne tiesiogiai iš kūrėjo, o per debesijos ekosistemas, kuriose apmokestinimas, nuolaidos, perpardavimas ir pajamų pasidalijimas gali reikšmingai pakeisti galutinį vaizdą. Dėl to tiesiogiai lyginti skirtingų bendrovių pajamų skaičius tampa sudėtinga.

    Rinkos reakcija ir kas toliau

    Žinia labiausiai kirto bendrovėms, kurių vertinimai remiasi prielaida, kad „OpenAI“ auga labai sparčiai ir ilgainiui išlaikys milžinišką skaičiavimo resursų paklausą. Tarp labiau nukentėjusių minėta „Oracle“, taip pat DI infrastruktūros tiekėja „CoreWeave“.

    Krito ir didžiųjų technologijų bendrovių akcijos, tarp jų „Microsoft“, „Amazon“, „Alphabet“ ir „Meta“, taip pat lustų gamintojai, įskaitant „Nvidia“, AMD ir „Broadcom“. Investuotojai į jautrias DI grandinės dalis reagavo ypač nervingai, nes pajamų skaidrumas tiesiogiai veikia lūkesčius dėl duomenų centrų ir lustų paklausos.

    Tuo pat metu rinka gauna ir priešingų signalų: šią savaitę paskelbti skaičiai rodė itin didelę lustų paklausą, o kai kurios didžiosios puslaidininkių ekosistemos įmonės fiksavo rekordinius pardavimus bei pelningumą. Aiškesnį vaizdą gali suteikti artėjantys svarbūs ataskaitų skelbimai, o galimi „OpenAI“ ir konkurentų žingsniai į biržą ateityje reikštų daugiau audituotos informacijos apie realias pajamas ir jų pripažinimo principus.

  • „QatarEnergy“ dujų planas jau su data: startas 2027-aisiais ir 2,7 mlrd. eurų paskola iš Kinijos

    „QatarEnergy“ dujų planas jau su data: startas 2027-aisiais ir 2,7 mlrd. eurų paskola iš Kinijos

    Valstybinė Kataro energetikos bendrovė „QatarEnergy“ tęsia ambicingą suskystintų gamtinių dujų plėtrą Šiaurės telkinyje ir taikosi pradėti pirmąją gamybą 2027 metų pradžioje. Apie tai skelbiama remiantis su projekto planais susipažinusiais šaltiniais, o bendrovė pati yra minėjusi, kad pirmasis įrenginys turėtų pradėti veikti 2027 metų pirmąjį pusmetį.

    Pagrindinis plėtros etapas yra North Field East projektas, kuriame numatytos keturios didelės gamybos linijos, vadinamos traukiniais. Kiekviena jų suprojektuota pagaminti maždaug po 8 mln. tonų SGD per metus, o tai reiškia, kad vien šis etapas reikšmingai didins Kataro tiekimo galimybes pasaulinei rinkai.

    Projektu siekiama padidinti šalies SGD eksporto pajėgumus nuo 77 mln. iki 110 mln. tonų per metus. Toks šuolis svarbus Europai ir Azijai, nes po Rusijos dujų srautų sumažėjimo Europa intensyviai diversifikavo tiekimą, o SGD tapo vienu iš pagrindinių alternatyvių šaltinių.

    Hormūzo sąsiauris išlieka rizika

    Plėtros grafikus ir tiekimo grandines apsunkina geopolitinė įtampa regione, ypač su laivyba susijusios rizikos Hormūzo sąsiauryje. „QatarEnergy“ vadovas Saad Sherida Al-Kaabi yra įspėjęs, kad trikdžiai šiame maršrute gali vėlinti įrangos pristatymą vėlesniems projekto etapams.

    Katarui papildomų iššūkių kelia ir ankstesni incidentai Ras Laffan pramoninėje zonoje, kur buvo apgadinti SGD gamybos pajėgumai. Vertinimai rodo, kad dalies infrastruktūros atstatymas gali užtrukti kelerius metus, nors nepažeistos grandys, atsiradus palankioms sąlygoms, gali grįžti į įprastą ritmą greičiau.

    Rinkos dalyviai taip pat stebi faktinius srautų pokyčius: nors laivyba per Hormūzo sąsiaurį buvo pradėjusi atsigauti, ji, remiantis skelbtais duomenimis, vis dar reikšmingai atsiliko nuo laikotarpio iki eskalacijos. Tai didina neapibrėžtumą dėl trumpalaikių pristatymų ir kainų svyravimų.

    Kinijos bankų finansavimas – apie 2,7 mlrd. eurų

    Lygiagrečiai plėtros darbams pasirodė pranešimų, kad „QatarEnergy“ užsitikrino 3 mlrd. JAV dolerių vertės penkerių metų paskolą iš Kinijos bankų. Konvertavus sumą, tai sudaro apie 2,7 mlrd. eurų, o lėšos, kaip nurodoma, būtų skirtos bendrosioms apyvartinėms reikmėms.

    Pranešimuose minimi keli didieji Kinijos skolintojai, o pats sandoris vertinamas platesniame kontekste: pastaraisiais metais Kinijos bankų skolinimas Persijos įlankos šalims augo, stiprėja ir energetiniai ryšiai. Tokia dinamika rodo, kad regiono projektai vis dažniau remiasi Azijos kapitalu, ypač kai pasaulinės energijos tiekimo grandinės tampa jautresnės geopolitikai.

    SGD plėtra Katare laikoma vienu svarbiausių pasiūlos didinimo projektų pasaulyje šio dešimtmečio pabaigoje. Tačiau galutinis grafikas priklausys ne tik nuo statybų tempo, bet ir nuo laivybos saugumo, įrangos tiekimo bei rinkos sąlygų, kurios pastaraisiais metais keitėsi ypač sparčiai.

  • Euro zonos obligacijos siunčia įspėjimą: prancūzų skola, brangi energija ir ECB dilema

    Euro zonos obligacijos siunčia įspėjimą: prancūzų skola, brangi energija ir ECB dilema

    Rinka kol kas neperka recesijos

    Euro zonos obligacijų rinkoje didžiąją metų dalį dominavo infliacija: kainos kilo, o Europos Centrinis Bankas (ECB) didino palūkanų normas. Investuotojai už skolinimą vyriausybėms ėmė reikalauti vis didesnės grąžos, todėl daugelio šalių skolinimosi kaina augo.

    Vis dėlto rudenį diskusijose vis dažniau pasigirsta ir recesijos terminas, nes ekonomikos augimas lėtėja. Eurostat verslo ciklo rodikliai signalizuoja ryškesnį sulėtėjimą, tačiau obligacijų kainos kol kas nerodo klasikinio bėgimo į saugumą scenarijaus.

    Vienas aiškiausių ženklų būtų krintanti Vokietijos obligacijų grąža, nes būtent Vokietija euro zonoje laikoma saugiausiu skolininku. Tačiau Vokietijos 10 metų obligacijų grąža išliko aukšta ir, lyginant su metų pradžia, buvo pakilusi, vadinasi, rinka vis dar labiau bijo infliacijos nei staigaus nuosmukio.

    Kas paprastai išduoda artėjančią recesiją

    Jei investuotojai pradeda tikėti ekonomikos susitraukimu, jie dažniausiai daro du dalykus: perkelia pinigus į saugiausias obligacijas ir pradeda lažintis, kad centrinis bankas netrukus mažins palūkanas. Tokiu atveju trumpalaikių ir ilgalaikių palūkanų lūkesčiai ima keistis, o Vokietijos skolinimosi kaina paprastai smunka.

    Šiame cikle situacija kitokia: trumpesnio laikotarpio obligacijų grąža išlieka aukšta, todėl investuotojai labiau tikisi, kad ECB dar laikysis griežtos linijos. Kitaip tariant, rinkoje kol kas dominuoja scenarijus, kuriame palūkanos išlieka aukštos dėl užsitęsusio kainų spaudimo.

    Infliaciją vėl stumia energijos ištekliai, o geopolitinė įtampa didina naftos ir dujų kainų rizikos premiją. Kai energija brangsta, kainų augimas tampa atsparesnis, o tai apsunkina ECB sprendimus ir neleidžia rinkai lengvai „įkainoti“ greitų palūkanų mažinimų.

    Didžiausias nervingumas – Prancūzijoje

    Ryškiausias spaudimas euro zonos rinkose šiuo metu matomas Prancūzijoje. Investuotojai už Prancūzijos skolą prašo gerokai didesnės grąžos nei už Vokietijos, o skirtumas tarp šių šalių obligacijų grąžų, vadinamasis skirtumas, per trumpą laiką pastebimai išaugo.

    Toks skirtumo didėjimas paprastai reiškia silpnesnį pasitikėjimą šalies fiskaline kryptimi ir politine galimybe įgyvendinti taupymo ar pajamų didinimo priemones. Kai rinkos pradeda abejoti deficito mažinimo planų realumu, skolinimosi kaina kyla greitai, o tai dar labiau apsunkina biudžeto padėtį.

    Prancūzijos problema svarbi visai euro zonai ir dėl šalies dydžio: tai viena didžiausių bendros valiutos ekonomikos narių. Dėl to net ir santykinai nedideli pasitikėjimo pokyčiai gali sukelti platesnį efektą visame regione.

    Stagfliacijos rizika ir ECB dilema

    Dabartinis paveikslas vis labiau primena stagfliaciją, kai ekonomika praranda pagreitį, o infliacija išlieka per aukšta. Tokioje aplinkoje ECB pasirinkimai tampa ypač skausmingi: griežtesnė politika slopina paklausą ir didina skolų aptarnavimo kainą, o per anksti sustabdytas griežtinimas gali įtvirtinti kainų augimo lūkesčius.

    Jei energijos kainų šokas tęstųsi, žiemą rizikos galėtų sustiprėti, nes brangesni ištekliai greitai persiduoda į gamybos ir paslaugų savikainą. Tuomet rinka gali vienu metu reikalauti didesnių palūkanų dėl infliacijos ir labiau baimintis silpnesnio augimo, o tai padidintų svyravimus obligacijų rinkoje.

    Investuotojai įdėmiai stebi, ar neatsiras aiškesni recesijos „pirštų atspaudai“: staigesnis trumpalaikių palūkanų kritimas, Vokietijos obligacijų brangimas ir platesnis skirtumų didėjimas tarp branduolio ir labiau įsiskolinusių šalių. Kol kas pagrindinis signalas išlieka kitas: euro zonoje brangūs pinigai ir brangi energija spaudžia augimą, bet infliacijos baimė dar nenusileidžia recesijos baimei.

  • IEEFA įspėja: ES gali tekti žiemą mažinti dujų vartojimą 7 proc. – kas kelia kainas

    IEEFA įspėja: ES gali tekti žiemą mažinti dujų vartojimą 7 proc. – kas kelia kainas

    Europos Sąjungai šią žiemą gali tekti sumažinti gamtinių dujų vartojimą maždaug 7 proc., nes atsargos saugyklose rudenį pasiekė žemiausią lygį šiuo metų laiku per daugiau nei dešimtmetį. Apie tai savo ataskaitoje perspėjo energijos rinkas analizuojantis JAV nevyriausybinis institutas IEEFA.

    Instituto skaičiavimu, norint išvengti didesnės įtampos šildymo sezono pabaigoje, blokui gali reikėti sudeginti apie 14 mlrd. kubinių metrų mažiau dujų nei praėjusią žiemą. Nurodoma, kad spalio 3 dieną ES saugyklos buvo užpildytos apie 72,4 proc., o tai reiškia mažesnę atsargų „pagalvę“ lapkričio–kovo laikotarpiui.

    „Tai nereiškia, kad ES saugyklos šią žiemą išseks, tačiau mažesnės atsargos reiškia ir lėtesnį dujų atidavimą į tinklą, o tai ypač pavojinga vėlyvų šalčių metu“, – teigiama IEEFA vertinime.

    IEEFA pabrėžia, kad atsargų trūkumas sutampa su artėjančiais struktūriniais pokyčiais rinkoje: nuo 2027 metų sausio planuojamas visiškas rusiškų suskystintų gamtinių dujų importo draudimas į ES. Tai, pasak analitikų, didina spaudimą alternatyviems tiekimo šaltiniams ir verčia atidžiau vertinti paklausos mažinimo priemones.

    Kainas kelia geopolitinė įtampa

    Dujų kainoms Europoje papildomą įtampą kelia karas Irane ir jo pasekmės laivybai per Hormūzo sąsiaurį, kuris yra vienas svarbiausių suskystintų gamtinių dujų maršrutų pasaulyje. Dėl trikdžių rinkos dalyviai riziką įkainoja iš anksto, todėl brangsta tiek momentiniai, tiek ateities sandoriai.

    Nyderlandų TTF biržos ateities sandorių kainos rugsėjo viduryje buvo pakilusios iki maždaug 84,5 euro už megavatvalandę ir pasiekė aukščiausią lygį nuo 2022 metų. Spalio pradžioje kainos vėl buvo priartėjusios prie 80 eurų ribos, o savaitės pabaigoje svyravo apie 78 eurus už megavatvalandę.

    Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen šią savaitę akcentavo, kad dėl kainų šuolio importuojamas iškastinis kuras ES kainavo apie 100 mlrd. eurų daugiau, nors realiai papildomos energijos dėl to neatsirado. Energetikos komisaras Danas Jørgensenas yra raginęs valstybes toliau mažinti paklausą, kai atsargos išlieka išskirtinai mažos.

    Brangesnės atsargos ir brangus papildymas

    IEEFA skaičiuoja, kad atsargų spragą užpildyti papildomu importu, užuot mažinus vartojimą, galėtų kainuoti apie 3 mlrd. eurų. Institutas pažymi, kad tai reikštų maždaug 12 proc. priemoką, palyginti su tuo, kiek toks pats dujų kiekis būtų kainavęs prieš metus.

    Rinkos mechanika, kai vasarą dujos perkamos pigiau, saugomos ir žiemą parduodamos brangiau, pastaruoju metu veikia prasčiau. Kai kuriais laikotarpiais šiemet vasaros kontraktai buvo brangesni nei žiemos, todėl kaupimas saugyklose daliai rinkos dalyvių tapo labiau finansine rizika nei pelninga strategija.

    Dėl to vis dažniau įsikiša valstybės: Nyderlandai yra skyrę iki 993 mln. eurų paramą, kad valstybei priklausanti EBN galėtų sukaupti atsargų, Vokietija yra įpareigojusi valstybės valdomą importuotoją SEFE sukaupti nustatytą kiekį, o Ispanija didino suskystintų dujų rezervus importo terminaluose.

    Ką siūlo analitikai

    Analitikai primena, kad po 2022 metų krizės dujų vartojimas žiemą buvo smarkiai sumažėjęs, tačiau pastaraisiais sezonais vėl augo, todėl greitų ir lengvų taupymo sprendimų gali nebeužtekti. Tuo pat metu didesnė priklausomybė nuo saugyklų reiškia, kad po šalto sezono reikės daugiau ir brangiau pildyti atsargas.

    IEEFA ragina daugiau investuoti į atsinaujinančią energetiką, šilumos siurblius, pramonės elektrifikaciją ir energijos vartojimo efektyvumą. Pasak instituto, tai padėtų mažinti žiemos paklausos pikus, kurie ištuština saugyklas, ir sumažintų riziką, kad Europa dešimtmečiams „užsirakins“ iškastinio kuro infrastruktūroje.