Tag: Alergijos

  • Diagnozavo egzemą? Dermatologai pataria, ką daryti pirmiausia, kad nuramintumėte odą

    Nauja egzemos diagnozė dažnai atneša ir palengvėjimą, ir nerimą: pagaliau aišku, kas sukelia niežtinčias, sausas ar paraudusias odos vietas, tačiau ne visada aišku, nuo ko pradėti.

    Egzema – tai kelių odos būklių grupė, kuriai būdingi uždegimas, niežėjimas ir sausumas, o simptomai dažniausiai paūmėja „bangomis“.

    Nors egzemos išgydyti šiuo metu neįmanoma, tinkama medicininė priežiūra ir kasdieniai įpročiai daugeliui žmonių padeda suvaldyti simptomus ir sumažinti paūmėjimų dažnį.

    Portalas „EatingWell“ apžvelgia dermatologų rekomenduojamus pirmuosius žingsnius po diagnozės – nuo odos barjero stiprinimo iki dirgiklių sekimo ir gydymo plano sudarymo.

    Pradėkite nuo odos barjero

    Dermatologai pabrėžia, kad vienas svarbiausių pirmųjų tikslų – stiprinti odos barjerą, t. y. išorinį odos sluoksnį, kuris sulaiko drėgmę ir apsaugo nuo dirgiklių.

    Kai barjeras sutrikęs, oda greičiau praranda drėgmę ir lengviau reaguoja į kontaktą su įvairiomis medžiagomis. Pasak dermatologės Lycios Thornburg, drėgmės atkūrimas yra paprasčiausias dalykas, kurį galima pradėti daryti iš karto.

    Ne visi drėkikliai vienodai veiksmingi: egzemai labiau tinka tiršti kremai ir tepalai, o ne losjonai, nes losjonuose daugiau vandens, kuris gali greitai išgaruoti ir vėl palikti odą sausą.

    Renkantis priemonę rekomenduojama atkreipti dėmesį į tokius ingredientus kaip keramidai, vazelinas (petrolatumas) ar glicerinas – jie padeda sulaikyti drėgmę odoje.

    Svarbus ir naudojimo laikas: dermatologė Hannah Kopelman pataria drėkiklį tepti bent du kartus per dieną, ypač iškart po maudynių, kai oda dar šiek tiek drėgna.

    Maudantis verta rinktis trumpą dušą ar vonią ir drungną, o ne karštą vandenį – karštis odą labiau sausina. Po prausimosi odą geriau švelniai nusausinti rankšluosčiu tapšnojant, o ne trinti.

    Peržiūrėkite priemones, kurios gali dirginti

    Daugelis kasdienių priemonių turi sudedamųjų dalių, galinčių paaštrinti egzemos simptomus. Kai oda sudirgusi, net seniai naudojamas prausiklis ar losjonas gali pradėti sukelti perštėjimą ar paraudimą.

    Dermatologė Debra Jaliman rekomenduoja pirmiausia atsisakyti muilo ar kitų agresyvių prausiklių, nes jie pašalina natūralius odos riebalus ir gali pabloginti būklę.

    H. Kopelman taip pat siūlo kuriam laikui atidėti priemones su aktyviais ingredientais – pavyzdžiui, šveičiamąsias rūgštis, retinoidus, kvapiklius turinčius produktus.

    Ieškant pakaitalų patariama rinktis priemones su žyma „be kvapiklių“ („fragrance-free“), o ne „be kvapo“ („unscented“), nes pastarosios vis tiek gali turėti kvapus maskuojančių medžiagų.

    Taip pat verta patikrinti skalbiklius, audinių minkštiklius ir džiovyklės servetėles – jų likučiai gali išlikti ant drabužių ir patalynės. Prieš pradedant naudoti naują priemonę, rekomenduojama kelias dienas ją išbandyti mažame odos plote.

    Dar vienas orientyras – Nacionalinės egzemos asociacijos „Seal of Acceptance“ ženklas: jis rodo, kad produktas atitinka dermatologų, alergologų ir egzemos ekspertų parengtas gaires.

    Veskite simptomų užrašus ir sudarykite gydymo planą

    Egzemą provokuojantys veiksniai kiekvienam žmogui gali skirtis, todėl jų atpažinimas padeda išvengti bent dalies paūmėjimų.

    Dažnesni dirgikliai – sausas ar šaltas oras, karštis ir prakaitas, stresas, vilna ar šiurkštūs sintetiniai audiniai, kvapikliai, dulkių erkutės, naminių gyvūnų pleiskanos. Kai kurie žmonės paūmėjimus pastebi po tam tikrų veiklų, konkrečiais metų laikais ar pavartoję konkrečias priemones.

    Dermatologai siūlo paprastą būdą pastebėti dėsningumus – vesti simptomų dienoraštį: pasižymėti, kada paūmėjo oda, ką valgėte, ką vilkėjote, kokias priemones naudojote ir koks buvo oras.

    Šiuos užrašus verta parodyti dermatologui – tai gali padėti tiksliau parinkti gydymą ir priežiūros rutiną.

    Specialistai pabrėžia, kad vien odos priežiūros gali nepakakti. Dermatologė Tanya Kormeili atkreipia dėmesį, jog dažnam žmogui prireikia receptinių vaistų uždegimui suvaldyti, o kartais – ir papildomo gydymo, jei egzema komplikuojasi infekcija.

    Gydymo planas priklauso nuo egzemos sunkumo, vietos, kur ji pasireiškia, ir žmogaus amžiaus. Taip pat svarbu stebėti galimus infekcijos požymius, nes sergant egzema odos infekcijų rizika yra didesnė.

    Į gydytoją patariama kreiptis, jei atsiranda šlapiuojančių vietų, gelsvų šašų, pūlingų bėrimų, plintantis paraudimas, skausmas ar karščiavimas.

  • Naujus drabužius iškart į spintą? Ekspertai įspėja: viena smulkmena gali brangiai kainuoti

    Naujus drabužius iškart į spintą? Ekspertai įspėja: viena smulkmena gali brangiai kainuoti

    Nauja palaidinė ar suknelė iš parduotuvės dažnai atrodo nepriekaištingai, tačiau tai dar nereiškia, kad ją saugu vilktis iškart. Dermatologai ir higienos specialistai primena, kad audinys iki pirkimo nueina ilgą kelią, o ant jo gali likti ir nematomų nešvarumų, ir cheminių medžiagų pėdsakų.

    Drabužiai gamybos metu liečiasi su įvairiais paviršiais, yra pakuojami, sandėliuojami ir gabenami. Net tvarkingai supakuotas gaminys gali būti turėjęs kontaktą su dulkėmis, nešvarumais ar gamybos procese naudojamomis apdailos priemonėmis, todėl pirmas skalbimas laikomas paprastu būdu sumažinti riziką.

    Kodėl parduotuvėje jie nebūna švarūs?

    Prekybos salėje drabužius nuolat liečia pirkėjai: tikrina dydį, prideda prie kūno, matuojasi matavimosi kabinose. Dalis prekių grįžta ant pakabų ne vieną kartą, todėl ant audinio gali kauptis prakaito, odos dalelių ir mikroorganizmų pėdsakai, nors plika akimi to nesimato.

    Dar viena detalė, apie kurią dažnai pamirštama, yra grąžinimai. Internetu įsigytas drabužis gali būti pasimatuotas namuose, grąžintas ir vėl atsidurti prekyboje, todėl etiketė nebūtinai reiškia, kad daiktas niekada nebuvo dėvėtas.

    Rizika ne tik bakterijos

    Tekstilės pramonėje naudojami dažai, fiksatoriai, minkštikliai ir kitos apdailos medžiagos, padedančios išgauti spalvą, blizgesį ar mažesnį glamžumą. Jų likučiai kai kuriems žmonėms gali sukelti odos sudirginimą ar alerginę reakciją, ypač jei oda jautri arba yra polinkis į dermatitą.

    Dažniausiai sudirgimas pasireiškia ten, kur drabužis labiausiai priglunda: ties pažastimis, kaklu, juosmeniu, kirkšnų srityje. Pirmas skalbimas paprastai sumažina kontaktą su dalimi likusių medžiagų ir nešvarumų, todėl ypač rekomenduojamas apatiniams, pižamoms, sportinei aprangai ir kūdikių drabužėliams.

    Kaip išskalbti pirmą kartą?

    Pirmiausia verta patikrinti priežiūros simbolius etiketėje, nes daliai audinių reikia žemos temperatūros ar itin švelnaus režimo. Intensyvių spalvų drabužius patariama skalbti atskirai, nes pirmo skalbimo metu jie gali paleisti dažą ir nudažyti kitus audinius.

    Jei drabužis bus dėvimas tiesiai ant kūno, pravartu rinktis papildomą skalavimo funkciją ir švelnesnį, mažiau kvapnų detergentą. Tai ypač aktualu jautriai odai ir vaikams, nes stiprūs kvapai bei priemaišos gali sukelti niežėjimą ar paraudimą.

  • Pavojus namuose? Šias kambarines gėles vadina energijos vagimis, bet štai ką sako mokslas

    Mitai apie „energijos vagis“

    Socialiniuose tinkluose ir dalyje gyvenimo būdo publikacijų periodiškai grįžta pasakojimai apie kambarinius augalus, kurie esą „siurbia energiją“ ir kelia nuovargį ar konfliktus. Dažniausiai minimos monsteros, difenbachijos, paparčiai ar net orchidėjos, ypač kai jos laikomos miegamajame.

    Vis dėlto mokslas „blogos energetikos“ sąvokos netaiko, o savijautos pokyčius dažniau aiškina labai konkrečiais veiksniais: oro kokybe, drėgme, alergijomis, toksišku augalų sultimis ar net psichologiniu lūkesčio efektu. Kitaip tariant, ne mistika, o aplinkos ir sveikatos rizikos gali lemti, kad namuose jaučiamės prasčiau.

    Monstera ir miegas: kas tikra?

    Monstera dažnai įvardijama kaip „kaltininkė“, nes turi didelius lapus ir greitai auga, todėl vizualiai dominuoja interjere. Kartais teigiama, kad ji naktį „sunaudoja daug deguonies“ ir dėl to prastėja miego kokybė.

    Realybėje visi augalai naktį kvėpuoja, tačiau įprastomis namų sąlygomis vienas vazonas paprastai nepakeičia deguonies kiekio taip, kad sveikam žmogui tai taptų problema. Daug didesnę įtaką miegui dažniau daro prastas vėdinimas, per šiltas kambarys, dulkės, pelėsis ar netinkama drėgmė.

    Difenbachija: reali rizika vaikams ir gyvūnams

    Skirtingai nei miglota „energetika“, difenbachija turi aiškiai aprašytą pavojų: jos sultyse yra kalcio oksalato kristalų, kurie gali dirginti gleivines. Patekus sulčių į akis ar burną, gali atsirasti deginimas, patinimas, skausmas, o mažiems vaikams ar augintiniams tai ypač nemalonu ir pavojinga.

    Jei namuose yra smalsių mažylių ar gyvūnų, tokį augalą verta laikyti jiems nepasiekiamoje vietoje arba rinktis saugesnes alternatyvas. Dirbant su difenbachija pravartu mūvėti pirštines ir po to nusiplauti rankas, nes kontaktinis dirginimas gali pasireikšti net ir suaugusiesiems.

    Paparčiai ir orchidėjos: kada problema ne augalas?

    Paparčiai dažnai siejami su „sunkesne atmosfera“, tačiau praktiškas klausimas paprastesnis: jie mėgsta drėgmę, todėl netinkamai prižiūrimi gali kaupti dulkes, o perlaistymo atvejais atsiranda pelėsio rizika vazone ar lėkštelėje. Tokie dalykai jau tiesiogiai veikia oro kokybę ir gali erzinti alergiškus žmones.

    Orchidėjos paprastai nėra siejamos su toksiškumu, bet jautresniems asmenims nepatogumą gali sukelti kvapai, žiedadulkės ar priežiūros klaidos, pavyzdžiui, užmirkęs substratas. Jei po augalo atsiradimo prastėja savijauta, verta stebėti ne tik augalą, bet ir bendrą namų mikroklimatą.

    Ką daryti, jei namuose prastėja savijauta?

    Jei pastebite nuovargį, galvos skausmą ar prastą miegą, pirmiausia verta įvertinti praktiškus dalykus: ar reguliariai vėdinate, ar ne per sausa, ar nėra pelėsio, ar nepadidėjo dulkių kiekis. Taip pat svarbu atkreipti dėmesį, ar simptomai neprasideda po kontakto su konkrečiu augalu.

    Jei įtariate, kad augalas dirgina ar kelia riziką vaikams bei augintiniams, perkelkite jį į saugesnę vietą arba atsisakykite. O jei namuose norisi daugiau „žalumos“ be papildomų rūpesčių, dažniausiai geriau rinktis lengviau prižiūrimus ir mažesnę riziką keliančius augalus, o svarbiausia užtikrinti švarią, vėdinamą aplinką.

  • Prarandate uoslę ir skonį? Lėtinis sinusitas su polipais gali vogti energiją – štai ką daryti

    Užsitęsusi sloga dažnai laikoma smulkmena, tačiau ji gali slėpti lėtinį prienosinių ančių uždegimą su nosies polipais. Ši būklė neretai sukelia ilgalaikį nosies užgulimą, prastina uoslę ir skonį, vargina nuovargiu bei galvos skausmais.

    Gydytojai pabrėžia, kad signalas sunerimti yra ne tik nuolat tekanti išskyra iš nosies, bet ir spaudimo jausmas veide, galvos ar net viso veido skausmas, ypač pasilenkus. Jei įprasti vaistai nuo slogos ar trumpalaikiai purškalai beveik nepadeda, verta įvertinti, ar nėra lėtinio uždegimo ir polipų.

    Lėtinis prienosinių ančių uždegimas su polipais dažnai nėra vien nosies problema. Klinikinėje praktikoje pastebima, kad daliai pacientų kartu pasireiškia ir kitos uždegiminės ligos, pavyzdžiui, astma ar atopinis dermatitas, todėl gydymas neretai reikalauja kelių sričių specialistų dėmesio.

    Kaip atpažinti ir kodėl kartojasi?

    Polipai yra gleivinės išvešėjimai, kurie gali mechaniškai blokuoti nosies landas ir prienosinių ančių ventiliaciją. Dėl to kvėpavimas per nosį tampa apsunkintas, prastėja miegas, o uoslės susilpnėjimas kai kuriems pacientams tampa vienu sunkiausių simptomų.

    Įprastinis gydymas dažniausiai prasideda nuo kasdienės nosies higienos: praplovimų druskos tirpalais ir gydytojo paskirtų į nosį purškiamų gliukokortikosteroidų. Taip pat svarbu suvaldyti gretutines ligas, ypač jei kartu diagnozuojama astma ar alerginis rinitas.

    Chirurginis polipų šalinimas paprastai svarstomas tada, kai taikant įprastas priemones nepavyksta pasiekti kontrolės. Vis dėlto vien operacija problemos ne visada išsprendžia, nes polipai linkę ataugti, todėl po procedūros dažniausiai reikalingas tęstinis priešuždegiminis gydymas ir stebėsena.

    Naujesnės gydymo kryptys

    Pastaraisiais metais vis daugiau dėmesio skiriama biologinei terapijai, kuri kai kuriems pacientams gali padėti sumažinti uždegimą ir simptomus, ypač esant sunkiai, nuolat atsinaujinančiai ligos eigai. Toks gydymas paprastai svarstomas specializuotuose centruose, įvertinus ligos sunkumą, polipų atsinaujinimą ir gretutines būkles.

    Specialistai pataria nedelsti, jei nosies užgulimas ir uoslės sutrikimai tęsiasi savaites ar mėnesius, o savipagalbos priemonės neveikia. Ankstyvas otorinolaringologo įvertinimas, endoskopinis nosies ištyrimas ir prireikus vaizdiniai tyrimai padeda tiksliau nustatyti priežastį ir parinkti efektyvesnį gydymo planą.

    „Dalis pacientų metų metus patenka į pasikartojantį ratą: polipai atauga, tenka vartoti steroidus, atliekama operacija, būklė trumpam pagerėja ir viskas kartojasi“, – sako alergologijos ir kvėpavimo ligų srityje dirbantys specialistai.

  • Užvirink virtuvės ingredientą ir patepk blakstienas: po nakties jos pastebimai tamsesnės

    Tankesnės ir tamsesnės blakstienos daugeliui siejasi su tušu ar grožio procedūromis, tačiau dalį efekto galima pasiekti ir namuose. Vis dėlto akių sritis yra itin jautri, todėl net ir natūralios priemonės turi būti naudojamos atsargiai, laikantis higienos.

    Blakstienos ne tik formuoja žvilgsnį, bet ir saugo akis nuo dulkių bei smulkių dalelių. Dermatologai ir oftalmologai pabrėžia, kad dažnas trynimas, netinkamas makiažo nuvalymas ir nešvarūs įrankiai yra vienos dažniausių dirginimo ir infekcijų priežasčių.

    Nuoviras, galintis švelniai patamsinti

    Vienas iš minimų naminių metodų yra nuoviras iš žalių graikinio riešuto kevalų, kuriame yra natūralių dažančių junginių. Paruošimas paprastas: kevalai užpilami vandeniu ir verdami apie valandą, o atvėsus skystis naudojamas labai taupiai.

    Priemonė tepama švariu šepetėliu, pavyzdžiui, nuo anksčiau naudoto tušo, bet tik kruopščiai išplautu ir dezinfekuotu. Svarbu vengti patekimo į akis, nes nuoviras gali nudažyti odą ir sukelti sudirgimą, ypač jautresniems žmonėms.

    Prieš pirmą kartą rekomenduojama atlikti alergijos mėginį ant mažo odos plotelio ir įsitikinti, kad neatsiranda paraudimo. Jei jaučiamas deginimas, perštėjimas ar prasideda ašarojimas, priemonę reikia nedelsiant nuplauti ir jos nebenaudoti.

    Ricinų aliejus: daugiau apie stiprinimą

    Kitas populiarus pasirinkimas yra ricinų aliejus, dažniausiai naudojamas blakstienų ir antakių priežiūrai. Jo sudėtyje dominuoja ricinoleino rūgštis, o pats aliejus veikia kaip emolientas: padengia plaukelį, mažina išsausėjimą ir gali padėti sumažinti lūžinėjimą.

    Praktikoje žmonės neretai pastebi, kad blakstienos atrodo glotnesnės ir vizualiai tankesnės, nes plaukeliai mažiau šiaušiasi. Tačiau svarbu suprasti, kad mokslinių įrodymų, jog ricinų aliejus patikimai pagreitina naujų blakstienų augimą, yra nedaug, todėl rezultatai gali skirtis.

    Aliejus tepamas itin plonu sluoksniu, tik ant švarių blakstienų, vengiant vokų krašto ir akių gleivinės. Paliekant per naktį būtina stebėti, ar neatsiranda dirginimo, o naudojami aplikatoriai turi būti švarūs, kad į akis nepatektų bakterijų.

    Kada geriau nerizikuoti?

    Naminių priemonių reikėtų vengti, jei vargina akių uždegimai, miežis, blefaritas, yra alergijų istorija arba nešiojami kontaktiniai lęšiai ir dažnai pasitaiko dirginimas. Jei blakstienos pradėjo akivaizdžiai slinkti, atsirado vokų pleiskanojimas ar skausmas, saugiausia pasitarti su gydytoju.

    Ekspertai primena, kad didžiausią įtaką blakstienų būklei dažnai daro kasdieniai įpročiai: švelnus makiažo nuvalymas, netrynimas, kokybiškos priemonės ir poilsis akims. O ieškant ryškesnio, bet saugaus efekto, verta pasidomėti oftalmologiškai patikrintomis priemonėmis ir jų tinkamu naudojimu.

  • Riešutų aliejus už kelis eurus vietoj 70: štai ką jis gali padaryti blakstienoms be laminavimo

    Daugelis moterų svajoja apie ilgesnes ir tankesnes blakstienas, tačiau dažnos saloninės procedūros ir kasdienis makiažas gali jas silpninti. Vis dažniau dėmesys krypsta į paprastesnes priemones namuose, ypač kai norisi sutaupyti ir kartu pagerinti blakstienų būklę.

    Grožio salonuose blakstienų laminavimas, pakėlimas ar vadinamasis botoksas dažnai kainuoja keliasdešimt eurų, o efektas nėra amžinas. Specialistai pabrėžia, kad procedūros rezultatą lemia ir natūrali plaukelio būklė, todėl daliai žmonių svarbiausia tampa ne momentinis vaizdas, o ilgalaikis stiprinimas.

    Kas silpnina blakstienas?

    Blakstienoms kenkia agresyvus akių makiažo valymas, dažnas trynimas, netinkamai parinktas tušas ar vandeniui atsparių priemonių perteklius. Prisideda ir priauginimai, kai klijai bei mechaninis svoris ilgainiui gali didinti lūžinėjimą, o kartais ir slinkimą.

    Dermatologai taip pat primena, kad blakstienų būklę gali bloginti alerginis kontaktinis dermatitas, akių vokų uždegimai, hormonų pokyčiai ir mitybos trūkumai. Jei blakstienos staiga pastebimai retėja, o kartu slenka ir plaukai ar atsiranda odos problemų, verta pasitarti su gydytoju.

    Ricinos aliejus: ką verta žinoti

    Viena populiariausių namų priemonių blakstienoms yra ricinos aliejus, dažnai parduodamas vaistinėse. Jis pasižymi riebalų rūgščių gausa, ypač ricinoleino rūgštimi, todėl gali padėti sumažinti sausumą, pagerinti plaukelio elastingumą ir vizualiai suteikti tankumo, kai blakstienos mažiau lūžinėja.

    Svarbu suprasti ribas: patikimų klinikinių duomenų, kad ricinos aliejus tiesiogiai paskatina naujų blakstienų augimą, nėra daug. Vis dėlto reali nauda dažniausiai siejama su geresne plaukelio būkle, mažesniu lūžinėjimu ir apsauga nuo išsausėjimo, o tai per kelias savaites gali atrodyti kaip akivaizdus pagerėjimas.

    Kaip naudoti saugiai namuose

    Ricinos aliejų įprasta tepti švaria blakstienų šepetėlio tipo šluotele labai plonu sluoksniu, geriausia vakare, kai makiažas visiškai nuvalytas. Rekomenduojama vengti pertekliaus, nes produktui patekus į akis gali atsirasti perštėjimas, ašarojimas ar laikinas miglotas matymas.

    Prieš pradedant verta atlikti jautrumo mėginį ant odos, ypač jei akys linkusios į alergijas. Jei atsiranda paraudimas, niežėjimas, vokų patinimas ar deginimas, naudojimą reikia nutraukti ir, jei simptomai nepraeina, kreiptis į gydytoją.

    Jei tikslas yra maksimalus, moksliškai pagrįstas augimo efektas, dermatologijoje naudojami receptiniai sprendimai, tačiau jie turi kontraindikacijų ir galimų šalutinių poveikių. Todėl renkantis namų priežiūrą svarbiausia laikytis higienos, nenaudoti abejotinos kilmės priemonių ir neperlenkti lazdos tikintis rezultato per naktį.

  • Sezamkos laikomos sveikesnėmis už batonėlį: ką iš tiesų duoda kalcis ir magnis, o kada geriau vengti?

    Sezamkos laikomos sveikesnėmis už batonėlį: ką iš tiesų duoda kalcis ir magnis, o kada geriau vengti?

    Sezamkos dažnai pristatomos kaip saldumynas, kuris yra geresnis pasirinkimas nei įprastas šokoladinis batonėlis. Pagrindą čia sudaro sezamo sėklos, suklijuotos cukrumi, gliukozės sirupu arba medumi, todėl užkandis turi ir maistinių medžiagų, ir nemažai energijos.

    Sezamo sėklose daug riebalų, įskaitant nesočiąsias riebalų rūgštis, taip pat yra augalinių baltymų ir skaidulų. Jose randama ir mineralų, tokių kaip magnis, kalcis, fosforas, cinkas bei geležis, svarbūs raumenų, nervų sistemos veiklai ir kaulų būklei.

    Sezamas išsiskiria ir lignanais, ypač sezaminu bei sezamolinu, kurie siejami su antioksidaciniu poveikiu. Pastaraisiais metais publikuotos klinikinių tyrimų apžvalgos rodo, kad sezamo produktai kai kuriems žmonėms gali būti susiję su palankesniais atskirais širdies ir kraujagyslių rizikos rodikliais, pavyzdžiui, trigliceridais ar kraujospūdžiu.

    Vis dėlto moksliniai duomenys nėra tokie vienareikšmiai, kad sezamą ar sezamkas būtų galima laikyti priemone cholesterolio mažinimui ar apsauga nuo širdies ligų. Tyrimų rezultatai nevienodi, o įrodymai ne visada yra aukštos kokybės, todėl lemiamą vaidmenį turi ne vienas produktas, o visa mitybos visuma.

    Kodėl sezamkos greitai prideda kalorijų

    Didžiausia problema paprasta: daugelyje parduodamų sezamkų yra nemažai pridėtinių cukrų. Be to, pats sezamas yra kaloringas, nes natūraliai turi daug riebalų, todėl net nedidelė porcija gali turėti netikėtai daug kalorijų.

    Dėl to sezamkas verta vertinti kaip saldumyną su kiek įdomesne maistine verte, o ne kaip riešutų, sėklų ar nesaldintų užkandžių pakaitalą. Retkarčiais suvalgytos viena ar dvi nedidelės sezamkos paprastai yra visai kas kita nei įprotis ištuštinti visą pakuotę.

    Kaip išsirinkti ir kam būtinas atsargumas

    Renkantis sezamkas pravartu pasižiūrėti į sudėtį: kuo trumpesnis ingredientų sąrašas, tuo geriau. Taip pat svarbu, kad sezamas sąraše būtų kuo aukščiau, nes tai dažniausiai reiškia didesnę sėklų dalį ir santykinai mažiau saldiklių.

    Ypatingą dėmesį turėtų skirti žmonės, alergiški sezamui, nes jis priskiriamas prie alergenų, kurių buvimas maiste Europos Sąjungoje turi būti aiškiai nurodomas. Sezamkų kiekį taip pat verta riboti tiems, kurie kontroliuoja pridėtinio cukraus vartojimą ar bendrą kalorijų kiekį, o sergant diabetu ar esant atsparumui insulinui svarbiausia yra konkretaus produkto sudėtis ir porcija.

    Namų gamybos sezamkos leidžia geriau kontroliuoti, kiek naudojama sezamo ir kiek saldiklių. Tačiau net ir tokia versija išlieka saldi ir kaloringa, todėl pagrindinis principas nesikeičia: svarbiausia saikas ir bendras mitybos kontekstas.

  • Kilimas miegamajame traukia dulkes ir alergenus: štai ką rinktis, kad miegas netaptų kančia

    Kilimas miegamajame traukia dulkes ir alergenus: štai ką rinktis, kad miegas netaptų kančia

    Kilimas miegamajame daugeliui asocijuojasi su jaukumu: malonu ryte išlipti iš lovos ant šilto, minkšto paviršiaus. Tačiau būtent šie tekstilės gaminiai dažnai tampa nematomu dulkių, odos pleiskanų ir kitų dalelių kaupikliu, o tai ilgainiui gali paveikti savijautą.

    Skirtingai nei lygios grindys, kilimas sulaiko nešvarumus pluošte. Net ir reguliariai siurbiant, dalis smulkių dalelių įsiskverbia gilyn, o vaikštant jos vėl pakyla į orą ir nusėda ant patalynės, naktinių staliukų bei kitų paviršių.

    Ypač problemiški dideli kilimai, pakišti po lova ar kitais baldais. Juos sunku tinkamai išsiurbti, išpurtyti ar išvalyti, o įprastoje skalbyklėje tokie kilimai dažniausiai netelpa, todėl su laiku jie gali tapti nuolatiniu alergenų rezervuaru.

    Kaip išlaikyti jaukumą ir švarą?

    Norint išvengti situacijos, kai jaukus sprendimas ima kelti problemų, svarbiausia yra kilimo pasirinkimas. Praktika rodo, kad lengviau prižiūrimi yra trumpo plauko arba plokščiai austi kilimai, nes siurblys efektyviau pašalina dulkes ir smulkias šiukšles.

    Dar patogesnė išeitis yra mažesni takeliai iš medžiagų, kurias galima reguliariai skalbti skalbyklėje. Padėti abipus lovos jie sukuria minkštą zoną kojoms, suteikia interjerui jaukumo, bet leidžia paprasčiau palaikyti higieną visame kambaryje.

    Jei namuose yra alergiškų žmonių, verta įvertinti ir tai, kaip dažnai galima kokybiškai išvalyti tekstilę, o ne tik ją išsiurbti. Reguliarus skalbimas, geras vėdinimas ir švaros palaikymas miegamajame dažnai turi didesnę įtaką miego kokybei nei vien interjero sprendimai.

  • Įkyrus šlapių drabužių kvapas namuose: ką jis išduoda ir kaip greitai jo atsikratyti

    Įkyrus šlapių drabužių kvapas namuose: ką jis išduoda ir kaip greitai jo atsikratyti

    Įkyrus šlapių ar jau į pelėsį linkusių drabužių kvapas namuose nėra tik nemalonus pojūtis. Dažniausiai tai signalas, kad audiniuose ir skalbyklės viduje pradėjo daugintis bakterijos, o drėgnoje aplinkoje gali plisti ir pelėsių sporos.

    Ilgiau kvėpuojant tokiu oru gali paūmėti alergijos, sudirgti kvėpavimo takai, o jautresniems žmonėms, ypač turintiems astmą ar silpnesnį imunitetą, padidėja nemalonių simptomų rizika. Todėl svarbu ne tik užmaskuoti kvapą, bet pašalinti jo priežastį.

    Dažniausios kvapo priežastys

    Tipiškas scenarijus yra lėtai džiūstantys skalbiniai arba per ilgai palikti skalbyklėje drabužiai. Šiluma, drėgmė ir uždaras būgnas sukuria sąlygas mikroorganizmams, kurie ir išskiria būdingą tvankų kvapą.

    Kvapas dažnai kyla ir iš pačios skalbyklės: užsiteršusio stalčiuko, guminių tarpinių, filtro ar būgno. Ten kaupiasi ploviklių likučiai, riebalai nuo audinių ir nešvarumai, kurie kartu su drėgme sudaro puikią terpę bakterijoms.

    Ką daryti, kad kvapas dingtų

    Pirmas žingsnis yra pašalinti šaltinį: drabužius, kurie įgavo kvapą, reikėtų išskalbti dar kartą aukščiausioje jiems saugioje temperatūroje. Prie skalbimo galima pridėti baltojo acto arba valgomosios sodos, nes jos padeda neutralizuoti kvapus ir mažina mikroorganizmų kiekį.

    Išskalbtus drabužius būtina pakabinti džiūti iškart, o ne palikti būgne. Jei įmanoma, verta užtikrinti didesnį oro judėjimą: praverti langus, įjungti vonios ar virtuvės ventiliatorių, o džiovinant patalpoje palikti daugiau tarpo tarp drabužių.

    Jei kvapas jau išplitęs po būstą, svarbiausia yra vėdinimas ir drėgmės mažinimas. Naudinga kelis kartus per dieną trumpai padaryti skersvėjį, nes toks vėdinimas greičiau pakeičia drėgną orą sausesniu.

    Patalpose ar spintose galima pastatyti atvirus indelius su soda, druska ar kavos pupelėmis, kurios sugeria dalį drėgmės ir kvapų. Spintų lentynas pravartu nuvalyti vandens ir baltojo acto tirpalu santykiu 1:1, kad būtų sumažinta pelėsių sporų ir bakterijų tikimybė.

    Kaip išvalyti skalbyklę ir užkirsti kelią

    Norint, kad kvapas negrįžtų, būtina išvalyti skalbyklę: išplauti stalčiuką, kruopščiai nuvalyti guminę tarpinę, patikrinti ir išvalyti filtrą. Periodiškai pravartu paleisti aukštos temperatūros tuščią ciklą su specialia skalbyklės valymo priemone arba actu, jei tai leidžia gamintojo rekomendacijos.

    Kasdienė taisyklė paprasta: po skalbimo palikite praviras skalbyklės dureles ir šiek tiek atvertą stalčiuką, kad vidus pilnai išdžiūtų. Taip sumažinsite drėgmės kaupimąsi ir gerokai rečiau susidursite su tuo pačiu kvapu.

  • Šios sėklytės turi daugiau kalcio nei pienas: svarbu, kokias perkate ir kaip valgote

    Šios sėklytės turi daugiau kalcio nei pienas: svarbu, kokias perkate ir kaip valgote

    Kalcio dažniausiai ieškome piene, jogurte ar sūryje, tačiau dalį jo galima gauti ir iš augalinių produktų. Vienas dažniausiai minimų pavyzdžių yra sezamo sėklos, kurios maistinėmis medžiagomis išsiskiria ne tik kaulams, bet ir širdžiai palankiu riebalų profiliu.

    JAV žemės ūkio departamento duomenys rodo, kad 100 gramų džiovintų, neskaldytų sezamo sėklų gali turėti apie 975 miligramus kalcio. Palyginimui, 100 mililitrų karvės pieno dažniausiai turi apie 120 miligramų kalcio, tačiau tai nereiškia, kad sezamas turėtų tiesiogiai pakeisti pieną.

    Praktikoje porcijos skiriasi: pieno išgeriama stiklinėmis, o sezamo dažniausiai suvalgoma po vieną ar dvi valgomuosius šaukštus. Dėl to realiai gaunamas kalcio kiekis iš sezamo dažnai būna mažesnis, nebent sėklos vartojamos reguliariai ir sąmoningai.

    Didžiausias skirtumas slypi produkto formoje: daugiau kalcio paprastai turi nelukštentos sėklos, nes nemaža dalis šio mineralo yra išorinėje luobelėje. Lukštentame sezame kalcio gali būti gerokai mažiau, todėl perkant verta atkreipti dėmesį, ar sėklos nelukštentos, ar lukštentos.

    Kalcio kiekis etiketėje dar ne viskas, nes svarbi ir jo įsisavinimo dalis. Pieno produktuose kalcis dažnai pasisavinamas efektyviau, o sezame esantys fitatai ir oksalatai gali surišti mineralus ir sumažinti jų pasisavinimą.

    „Svarbu ne tik tai, kiek kalcio yra produkte, bet ir kiek jo organizmas realiai pasisavina“, – pabrėžia mitybos specialistai, kalbėdami apie augalinius kalcio šaltinius.

    Tyrimai rodo, kad tam tikras apdorojimas gali sumažinti antimaistinių medžiagų poveikį. Sezamo mirkymas, daiginimas ar terminis apdorojimas kai kuriais atvejais siejamas su mažesniu fitatų kiekiu, o tai gali pagerinti mineralų panaudojimą.

    Kasdienėje mityboje patogus pasirinkimas yra ir tahini, tai yra sezamo pasta. Sumalimas padeda lengviau panaudoti sėklose esančias medžiagas, nes sveikos sėklos ne visada būna pakankamai sukramtomos.

    Be kalcio, sezamas suteikia ir kitų vertingų medžiagų, įskaitant magnį, cinką, geležį, skaidulas ir nesočiąsias riebalų rūgštis. JAV žemės ūkio departamento duomenimis, 100 gramų sezamo gali būti apie 18 gramų baltymų ir apie 12 gramų skaidulų, tačiau tokios porcijos kasdien dažniausiai nereikia.

    Mokslinėje literatūroje dėmesio sulaukia ir sezamo lignanai, pavyzdžiui, sezaminas. Metaanalizė, apėmusi 16 tyrimų ir daugiau nei 900 dalyvių, siejo sezamo ar jo produktų vartojimą su mažesniu trigliceridų kiekiu ir žemesniu kraujospūdžiu, nors autoriai pabrėžė, kad išvadoms sustiprinti reikia didesnių tyrimų.

    Kartu specialistai ragina sezamo nevertinti kaip vaisto nuo cholesterolio ar greito sprendimo širdžiai. Naujesnės apžvalgos taip pat rodo potencialią naudą kai kuriems lipidų ir medžiagų apykaitos rodikliams, tačiau rezultatai nėra vienodi visiems vertinamiems parametrams.

    Reikia prisiminti ir energinę vertę: 100 gramų sezamo turi apie 573 kilokalorijas, todėl saikas čia itin svarbus. Dažniausiai pakanka mažų, bet reguliarių kiekių, pavyzdžiui, pabarstyti salotas, košę, daržovių patiekalus ar įmaišyti į padažą.

    Renkantis produktus verta įvertinti ir sudėtį: chalva ar sezamo saldainiai gali turėti sezamo, bet dažnai būna su daug pridėtinio cukraus. Paprasčiausias pasirinkimas paprastai yra natūralios sėklos arba tahini be nereikalingų priedų.

    Dar vienas svarbus aspektas, sezamas yra vienas stipresnių alergenų. Jei alergija patvirtinta, jo reikėtų visiškai vengti, o naujus sezamo produktus jautresniems žmonėms verta ragauti atsargiai.

    Keli šaukšteliai sezamo nekompensuos visos mitybos ir nebūtinai padengs visą paros kalcio poreikį. Vis dėlto tai gali būti paprastas būdas praturtinti racioną mineralais, skaidulomis ir nesočiaisiais riebalais, ypač kai sezamas pakeičia labiau perdirbtus priedus.