Įprotis kvėpuoti per burną dažnai prasideda nuo paprastos priežasties, pavyzdžiui, užgulusi nosis, alergija ar vaikystėje susiformavęs įprotis. Tačiau miego specialistai ir otorinolaringologai pabrėžia, kad ilgainiui tai gali tapti nuolatiniu prastesnio miego ir kasdienio nuovargio veiksniu.
Miegant praverta burna dažniau keičiasi liežuvio padėtis ir ryklės raumenų tonusas, todėl kvėpavimo takai gali susiaurėti. Dėl to oras teka ne taip stabiliai, o organizmas neretai reaguoja mikroprabudimais, kurių žmogus ryte neprisimena, bet jų poveikį jaučia visą dieną.
Medicininėje literatūroje burninis kvėpavimas siejamas su didesne knarkimo ir miego sutrikimų, įskaitant obstrukcinę miego apnėją, rizika. Kai gilusis miegas tampa trumpesnis ir fragmentuotas, silpnėja natūrali nervų sistemos ir organizmo atsistatymo funkcija, todėl net ir išmiegojus daug valandų galima pabusti pavargus.
Prastesnė miego kokybė dažnai pasireiškia vadinamuoju protiniu rūku, kai sunkiau susikaupti, ilgiau užtrunka sprendimų priėmimas, o darbingumas krenta. Kvėpavimas per nosį paprastai užtikrina tolygesnį kvėpavimo ritmą, efektyvesnį oro paruošimą ir stabilesnę fiziologinę būseną, kuri svarbi kokybiškam miegui.
Ką tai gali reikšti vaikams
Daugiausia įrodymų apie išvaizdos pokyčius siejama su vaikais ir paaugliais, kai veidas dar formuojasi. Sisteminių apžvalgų ir metaanalizių duomenys rodo, kad lėtinis kvėpavimas per burną gali būti susijęs su būdingais veido ir žandikaulių raidos ypatumais, pavyzdžiui, pailgesniu veidu ar siauresniu viršutiniu žandikauliu.
Šie pokyčiai aiškinami biomechanika: kvėpuojant per nosį liežuvis natūraliai remiasi į gomurį ir dalyvauja formuojant žandikaulio lanką. Kai burna dažnai praverta, liežuvio padėtis ir raumenų balansas pakinta, o augant tai gali daryti įtaką veido struktūroms.
Suaugusiesiems pokyčiai subtilesni
Suaugusiesiems kaukolės kaulai jau yra susiformavę, todėl greitų ir ryškių veido pokyčių vien pakeitus kvėpavimo įprotį tikėtis neverta. Vis dėlto specialistai atkreipia dėmesį, kad burninis kvėpavimas gali būti susijęs su didesne burnos džiūvimo, gerklės dirginimo, knarkimo ir laikysenos įtampos tikimybe.
Didžiausia klaida yra bandyti greitai spręsti problemą neįvertinus priežasties. Kvėpavimas per burną dažniausiai yra pasekmė, o ne liga, todėl pirmas žingsnis paprastai turėtų būti nosies praeinamumo įvertinimas, ypač jei vargina lėtinis užgulimas, alerginis rinitas ar įtariama nosies pertvaros deformacija.
Jei kvėpavimas per burną pasireiškia naktį ir kartu vargina knarkimas, ryto galvos skausmai, stiprus mieguistumas ar dusulio epizodai miegant, verta pasitarti su šeimos gydytoju ar miego specialistu. Tokiais atvejais gali būti svarbus išsamesnis ištyrimas, nes negydomi miego sutrikimai ilgainiui siejami su didesne širdies ir kraujagyslių ligų rizika.
Kasdienėje rutinoje dažnai padeda paprasti dalykai: alergijų kontrolė, miegamojo oro drėgmė, nosies praeinamumo gerinimas ir sąmoningas kvėpavimas per nosį dienos metu. Tačiau ilgalaikiam rezultatui svarbiausia yra aiškiai suprasti, kodėl nosis užsikemša ir kodėl organizmas renkasi kvėpavimą per burną.
