Tag: Antarktida

  • Prie stoties Akademikas Vernadskis Antarktidoje fiksuotas staigus atšilimas iki 11,1 laipsnio: kas jį sukėlė

    Prie Ukrainos mokslinės stoties Akademikas Vernadskis, esančios Galindezo saloje, užfiksuotas neįprastai staigus oro atšilimas. Meteorologiniai matavimai parodė, kad oro temperatūra spalį pakilo iki 11,1 laipsnio, o tai tapo nauju šio mėnesio rekordu per visą stebėjimų istoriją.

    Anksčiau aukščiausia spalio temperatūra šioje vietoje buvo užfiksuota 1968 metais ir siekė 7,9 laipsnio. Absoliutus vietovės maksimumas išlieka 12,7 laipsnio, pasiektas 2022 metais vasarį, tačiau mokslininkus neramina mažas skirtumas tarp vasaros rekordo ir naujo spalio rekordo.

    Šį kartą atšilimas buvo itin greitas: temperatūra nuo 1,2 laipsnio iki 11,1 laipsnio pakilo maždaug per dvi su puse valandos. Kartu su šuoliu keitėsi ir kiti rodikliai, padėję mokslininkams įvertinti reiškinio prigimtį.

    Per tą patį laiką santykinė oro drėgmė sumažėjo nuo 90 proc. iki 54 proc., o vėjas sustiprėjo nuo 1,5 iki 13,1 metro per sekundę. Taip pat fiksuotas vėjo krypties pasikeitimas, būdingas staigiems oro masių persitvarkymams.

    Ukrainos Nacionalinio Antarkties mokslo centro specialistai aiškina, kad labiausiai tikėtina tokio atšilimo priežastis yra kalnų fenas. Tai sausas ir šiltas vėjas, susiformuojantis tuomet, kai oro srautas persirita per kalnagūbrį ir leidžiasi žemyn pavėjui, sparčiai šildamas dėl suspaudimo.

    Šioje Antarktidos dalyje feno efektas siejamas su kalnuotomis Kyjivo pusiasalio viršūnėmis, esančiomis priešais Galindezo salą. Kai drėgnas oras kyla šlaitu aukštyn, jis vėsta, dalis drėgmės kondensuojasi, o išsiskirianti šiluma bei tolesnis oro nusileidimas gali sukelti staigų temperatūros šuolį ir labai sumažinti drėgnumą.

    Tokie vėjai regione nėra reti, tačiau mokslininkai pabrėžia, kad šį kartą jie buvo ypač intensyvūs. Prie sustiprėjimo galėjo prisidėti ir vadinamoji atmosferos upė – siaura, didelės drėgmės ir šilumos masę pernešanti oro srovė, galinti atgabenti šiltesnį orą iš žemesnių platumų į poliarinius regionus.

    „Skirtumas tarp absoliutaus maksimumo ir spalio rekordo yra tik 1,6 laipsnio, nors tai skirtingi sezonai: vasaris yra Antarktidos vasaros įkarštis, o spalis – tik pavasario pradžia. Tai kelia nerimą“, – sakė Ukrainos Nacionalinio Antarkties mokslo centro atmosferos fizikos skyriaus atstovas Denysas Pyšniakas.

    Staigūs atšilimai su feno epizodais gali spartinti vietinį sniego ir ledo tirpsmą, o tokie reiškiniai tampa svarbia tema klimato kaitos tyrimuose. Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad dažnesnės šilto ir drėgno oro įsiveržimo bangos į poliarinius regionus pastaraisiais metais fiksuojamos vis dažniau, todėl tokie atvejai tampa ypač reikšmingi vertinant platesnes atmosferos cirkuliacijos tendencijas.

    Per atšilimą virš kalnų taip pat buvo stebimi lęšio formos debesys, kurie neretai pasirodo esant feno sąlygoms. Jie susidaro oro srautui prarandant drėgmę, o stabilus vėjas gali išlaikyti šiuos debesis beveik nejudančius ilgesnį laiką.

  • Mokslininkai pervertino Thwaiteso ledyno stabilumą: iki 2100 metų jūros lygis gali kilti sparčiau

    Vakarų Antarktidoje esantis Thwaiteso ledynas, dažnai vadinamas lemtingu klimato rizikos tašku, gali tirpti ir trauktis greičiau, nei buvo manyta iki šiol. Nauji modeliavimai rodo, kad jau šiame šimtmetyje jo indėlis į pasaulinį jūros lygio kilimą gali būti maždaug dvigubai didesnis, palyginti su ankstesniais vertinimais.

    Thwaiteso ledynas yra milžiniška ledo masė, savo plotu prilyginama didelėms valstybėms ar regionams. Vien jo visiškas suirimas ilgainiui galėtų reikšmingai prisidėti prie jūros lygio kilimo, o svarbiausia rizika slypi tame, kad jis gali paleisti grandininę reakciją Vakarų Antarktidos ledo skydyne.

    Ledynų elgsena priklauso ne tik nuo oro temperatūros, bet ir nuo to, kas vyksta ties riba, kur ledas remiasi į sausumą ir pereina į plūduriuojantį ledo šelfą. Naujesni skaičiavimai pabrėžia, kad ši riba nėra siaura linija, o kelių kilometrų pločio pereinamoji zona, kurioje procesai gali būti gerokai dinamiškesni.

    Šiose zonose santykinai šiltesnis vandenyno vanduo gali lengviau patekti po ledu ir jį ardyti iš apačios. Be to, potvynių ir atoslūgių ciklai gali periodiškai pakelti ledo pakraščius, mažindami sukibimą su dugnu ir didindami nestabilumą.

    Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad Thwaiteso ledyno stabilumą šiuo metu dar gali palaikyti povandeninės reljefo struktūros, veikiančios tarsi „atrama“. Tačiau jei šiltesnis vanduo ir toliau skverbsis į pereinamąsias zonas, ledynas gali silpninti ryšį su šia atrama ir tapti jautresnis staigiems pokyčiams.

    Pagal naujus vertinimus, iki 2100 metų Thwaiteso indėlis į vidutinį pasaulinį jūros lygio kilimą gali siekti apie 30 milimetrų, su maždaug 6 milimetrų paklaida. Tai yra maždaug dvigubai daugiau, nei rodė dalis ankstesnių skaičiavimų, o svarbiausia tai, kad šis procesas didina ir platesnės Vakarų Antarktidos destabilizacijos riziką.

    Nors keli centimetrai iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti nedaug, pasauliniu mastu net ir toks papildomas jūros lygio kilimas reiškia dažnesnius pakrančių potvynius, spartesnę krantų eroziją ir didesnį sūrių vandenų prasiskverbimą į gėlo vandens išteklius. Didžiausią poveikį paprastai pajunta žemose pakrantėse esantys miestai, salos ir deltos.

    Mokslininkai pabrėžia, kad ledo skydynų reakcija nėra momentinė, tačiau kai kurie pokyčiai gali tapti sunkiai sustabdomi. Šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijų mažinimas, pasak jų, vis dar gali sulėtinti procesų tempą ir sumažinti ilgalaikę riziką.

  • Thwaiteso ledynas Antarktidoje tirpsta sparčiau nei prognozuota: ką tai reiškia jūros lygiui

    Vakarų Antarktidoje esantis Thwaiteso ledynas, dar vadinamas Paskutinės dienos ledynu, gali prisidėti prie didesnio jūros lygio kilimo, nei manyta anksčiau. Naujas JAV mokslininkų modeliavimas rodo, kad iki šio amžiaus pabaigos jo tirpsmas vienas pats gali pakelti pasaulinį jūros lygį maždaug 3 centimetrais, tai yra apie du kartus daugiau nei ankstesnės kai kurios įverčių ribos.

    Thwaitesas yra milžiniškas, jo plotas prilyginamas vidutinio dydžio Europos valstybei. Jis jau dabar laikomas vienu svarbiausių pasaulio ledynų, lemiančių jūros lygio augimą, nes jo tirpsmas prisideda prie pastebimos dalies metinio kilimo, o dar svarbiau, jis tarsi „stabdis“ sulaiko didesnių Vakarų Antarktidos ledo masyvų slinkimą į vandenyną.

    Atnaujintuose skaičiavimuose daugiau dėmesio skiriama procesams ledyno apačioje, ten, kur ledas remiasi į jūros dugną ir pereina į plūduriuojančią ledo lentyną. Tyrėjai pabrėžia, kad ši riba nėra statiška linija, kaip dažnai buvo supaprastintai laikoma anksčiau, o veikiau plati zona, kurią nuolat veikia potvyniai ir atoslūgiai.

    Tokioje zonoje šiltesnis vandenyno vanduo gali dažniau ir giliau patekti po ledu, spartindamas tirpimą iš apačios. Palydoviniai stebėjimai ir detalizuoti fizikiniai modeliai leidžia tiksliau įvertinti, kiek greitai silpnėja ledyno „atrama“ ir kaip tai keičia jo stabilumą.

    Mokslininkai pabrėžia, kad didžiausia rizika siejama ne vien su kelių centimetrų įnašu per kelis dešimtmečius, o su galimu slenksčio efektu. Jei Thwaitesas prarastų atramą ant povandeninių keterų, jo atsitraukimas gali paspartėti, o tai ilgainiui didintų tikimybę, kad į vandenyną greičiau ims slinkti ir kiti Vakarų Antarktidos ledo masyvai.

    Įvairių tyrimų kontekste Thwaiteso visiškas suirimas siejamas su daugiau nei pusės metro jūros lygio kilimu, o platesnis Vakarų Antarktidos ledo skydo destabilizavimas teoriškai galėtų reikšti kelių metrų augimą per ilgesnį laikotarpį. Tokie pokyčiai reikštų didėjantį pavojų pakrančių miestams, uostams, žemumoms ir geriamojo vandens ištekliams dėl sūdrėjimo.

    Net ir nedideli, bet nuoseklūs jūros lygio pokyčiai kelia praktinių problemų: dažnesnius pakrančių užliejimus per audras, spartesnę eroziją ir didesnes išlaidas infrastruktūros apsaugai. Dėl to mokslininkai akcentuoja, kad tikslinant Thwaiteso prognozes realiau įvertinamos rizikos draudimui, miestų planavimui ir prisitaikymo priemonėms.

    Ekspertai taip pat pabrėžia, kad Antarktidos procesai yra glaudžiai susiję su vandenyno šilimu ir ilgalaikėmis klimato kaitos tendencijomis. Kuo ilgiau išlieka aukštesnė pasaulio temperatūra, tuo didesnė tikimybė, kad šiltesnis vanduo pasieks ledo lentynas ir toliau silpnins jų stabilumą.

    „Mūsų rezultatai rodo, kad pakrančių teritorijoms rizika gali būti didesnė, nei buvo vertinama anksčiau“, – sakė vienas iš tyrėjų.

  • Antarktidoje fiksuojamas didelis pingvinų nuosmukis: didžiausia kolonija per 14 metų susitraukė

    Atokiame Zavodovskio salos vulkaniniame masyve, priklausančiame Pietų Sandvičo saloms, mokslininkai fiksuoja ryškų pingvinų kolonijos mažėjimą. Naujausiais vertinimais, kadaise viena didžiausių pasaulyje kolonijų per pastaruosius 14 metų neteko didelės dalies populiacijos.

    Britų Antarkties tarnybos tyrėjai, remdamiesi lauko stebėjimais ir nuotoliniais skaičiavimais, nurodo, kad vadinamųjų antarktinių pingvinų (pingvinų šnurovininkų) čia sumažėjo nuo maždaug 550 000 individų 2011 metais iki kiek daugiau nei 200 000 2025 metais. Tai reiškia kritimą, artimą dviem trečdaliams per palyginti trumpą laikotarpį.

    Tyrėjai pagrindine ilgalaikio nykimo kryptimi laiko klimato kaitą, kuri keičia maisto prieinamumą pietų vandenynuose. Šie pingvinai itin priklausomi nuo krilio, o šis, šylant vandenynui ir kintant ledo sąlygoms, gali trauktis į šaltesnes, tolesnes zonas.

    Profesorius Normanas Ratcliffe, vienas tyrimo autorių ir Britų Antarkties tarnybos ekologas, situaciją apibūdino kaip labai neraminančią.

    „Kai atvykome į salas ir pamatėme tokį ryškų sumažėjimą, tapo akivaizdu, kiek populiacija pasikeitė: vietose, kur anksčiau buvo tankūs lizdynai, dabar matėme tuščias teritorijas“, – sakė N. Ratcliffe.

    Įdomu tai, kad toje pačioje saloje gyvenantys auksaplaukiai pingvinai, kurių mityba laikoma įvairesne, demonstruoja kitokią kryptį. Tyrėjai nurodo, jog jų gausa, palyginti su 2011 metais fiksuotais daugiau nei 90 000 individų, vėliau išaugo ir išliko didesnė.

    Mokslininkų vertinimu, toks kontrastas gali rodyti, kaip nevienodai rūšys reaguoja į sparčiai kintančias sąlygas, kai vienoms užtenka alternatyvių maisto šaltinių, o kitos lieka stipriai priklausomos nuo krilio.

    Pasiekti Zavodovskio salą sudėtinga, nes ji nutolusi daugiau nei 2 000 kilometrų nuo artimiausios nuolat gyvenamos vietovės, o kelionė jūra gali užtrukti apie 15 dienų. Dėl to populiacijos vertinimui naudojami keli metodai, tarp jų dronų skrydžiai, aerofotografija ir kolonijų užimamų lizdaviečių analizė.

    Tyrėjai pabrėžia, kad pokyčių greitis svarbus ne tik konkrečiai rūšiai, bet ir platesniam vaizdui, nes Antarktidos ir subantarktinių salų ekosistemos laikomos itin jautriomis temperatūros, ledo režimo ir maisto grandinės pokyčiams.

  • Mokslininkai įspėja dėl Vilkso poledyninio baseino Antarktidoje: jūros lygį gali kilstelėti 3–4 metrais

    Rytų Antarktidos ledynas ilgą laiką buvo laikomas santykinai stabilesniu nei Vakarų Antarktida, tačiau naujausi tyrimai ragina šią prielaidą vertinti atsargiau. Mokslininkai atkreipia dėmesį į Vilkso poledyninį baseiną – milžinišką įdubą po ledu, kurioje sukaupta tiek ledo, kad jo praradimas globalų jūros lygį galėtų padidinti maždaug 3–4 metrais.

    Ši sritis yra po Rytų Antarktidos ledo skydu ir didžiąja dalimi lieka menkai ištirta, nes ją dengia storas ledo sluoksnis. Dėl to tyrėjai remiasi palydoviniais stebėjimais, radarų duomenimis ir skaitmeniniais modeliais, o tiesioginių matavimų regione vis dar trūksta.

    Vilkso poledyninis baseinas priskiriamas vadinamajai jūrinei ledo skydo daliai: po ledu esanti uoliena kai kur yra žemiau jūros lygio. Tokia sandara laikoma pažeidžiama, nes šiltesnis vandenyno vanduo, patekęs arčiau ledo atramos zonų, gali spartinti ledynų atsitraukimą ir plonėjimą.

    Tyrėjai pabrėžia, kad ledo dinamika priklauso ne tik nuo oro temperatūros, bet ir nuo vandenyno cirkuliacijos, vandens temperatūros pokyčių bei ledo lentynų būklės. Ledo lentynos veikia tarsi „kamštis“: jos pristabdo ledynų slinkimą į vandenyną, o joms silpnėjant ledas į jūrą gali tekėti greičiau.

    Apžvalginiame tyrime, publikuotame mokslo žurnale „Nature Reviews Earth & Environment“, apibendrinti turimi stebėjimai ir modeliavimas, rodantys, kad kai kuriose vietose ledas galėtų trauktis itin sparčiai. Skaičiavimai leidžia manyti, kad už tam tikrų uolienos „atramos“ taškų atsitraukimas teoriškai galėtų siekti apie 1 kilometrą per metus.

    Mokslininkai pabrėžia, kad tai nereiškia nei neišvengiamo, nei greito kelių metrų jūros lygio šuolio artimiausiais metais. Vis dėlto tokie scenarijai stiprina argumentą, kad Vilkso poledyninį baseiną būtina stebėti atidžiau, nes ilgalaikis klimato šiltėjimas gali didinti tikimybę, jog procesai taps sunkiau sustabdomi.

    Tyrėjai nurodo požymius, kad dalyje regiono pokyčiai jau vyksta: kai kurių šelfinių ledynų plonėjimas ir irimas stebimas ne vienerius metus. Taip pat akcentuojamas Kuko ledynas, siejamas su šiuo baseinu – teigiama, kad nuo 1990-ųjų jo plonėjimo tempai didėja, o į vandenyną kasmet gali patekti apie 40 milijardų tonų ledo.

    Tokie skaičiai svarbūs ne tik pačiam Antarktidos regionui. Jūros lygio kilimas didina pakrančių eroziją, potvynių riziką ir druskingo vandens skverbimąsi į gėlo vandens telkinius, o tai ilgainiui tampa infrastruktūros, draudimo ir miestų planavimo klausimu visame pasaulyje.

    Pagrindinė problema – duomenų spragos: kai kur nėra detalaus dugno reljefo kartografavimo ir nuoseklių vandenyno sąlygų matavimų, kurie padėtų tiksliau įvertinti, kiek šiltesnis vanduo gali pasiekti kritines zonas. Tyrėjai ragina stiprinti stebėseną, nes nuo jos priklauso, kaip tiksliai bus prognozuojamas būsimasis jūros lygio kilimas.

    Pastaraisiais metais vis plačiau naudojami palydoviniai gravitacijos, aukščio ir ledo judėjimo matavimai, o modeliai tampa tikslesni, kai juos papildo nauji radarų ir lauko tyrimų duomenys. Mokslininkų vertinimu, būtent tokia duomenų ir modelių kombinacija artimiausiu metu gali geriausiai atsakyti, kiek didelė ilgalaikė rizika kyla iš Vilkso poledyninio baseino.

    „Vilkso poledyninis baseinas yra viena iš mažiausiai tiesiogiai ištirtų Antarktidos vietų, o apie vandenyno sąlygas, galinčias lemti būsimą tirpimą, turime per mažai duomenų“, – sakė Tasmanijos universiteto profesorius Mattas Kingas.

  • Antarktidos lede atsivėrė Portugalijos dydžio skylė: mokslininkai paaiškino, kas ją sukėlė

    Rytų Antarktidoje žiemos įkarštyje jūros lede atsivėrė milžiniška atviro vandens zona, kurios plotas siekė apie 90 000 kvadratinių kilometrų. Tai šiek tiek mažiau nei Portugalijos teritorija ir, mokslininkų teigimu, tokio reiškinio šioje vietoje ir šiuo metų laiku iki šiol nebuvo fiksuota.

    Neįprastas darinys buvo pastebėtas Breido įlankoje 2024 metų rugpjūtį, kai šis regionas paprastai būna vientisai sukaustytas ledo. Palydoviniai stebėjimai parodė didelį atviro vandens plotą, išsilaikiusį tarp aplinkinio jūros ledo.

    Tyrėjai aiškina, kad skylė susiformavo dėl kelių vienu metu sutapusių ekstremalių veiksnių. Pagrindinį vaidmenį atliko atmosferos upės, siauros, tačiau itin drėgnos oro masių juostos, pernešančios didelius vandens garų kiekius iš šiltesnių platumų į poliarinius regionus.

    2024 metų liepos ir rugpjūčio mėnesiais link Antarktidos nusidriekė keli tokie srautai, atnešę šiltesnį ir drėgnesnį orą. Dėl to sustiprėjo šiluminis fonas, o į vandenyno paviršių pateko daugiau šilumos, todėl ledui formuotis tapo gerokai sunkiau.

    Tuo pat metu stiprūs vėjai pakeitė paviršinių vandenų judėjimą ir paskatino gilesnių, šiltesnių vandens masių kilimą į viršų. Šis procesas dažnai siejamas su Ekmano efektu, kai vėjas stumia paviršinį vandenį, o jo vietą užima iš gylio pakilęs šiltesnis vanduo.

    Kai šiltesnis vanduo pasiekia paviršių, jis ne tik stabdo užšalimą, bet ir padeda išlaikyti atviro vandens plotą net tada, kai aplinkui ledo danga turėtų storėti. Tokia kombinacija gali veikti kaip savotiškas pastiprinantis mechanizmas, nes atviras vanduo sugeria daugiau šilumos nei ledas.

    Autoriai perspėja, kad ateityje panašios skylės gali pasitaikyti dažniau, jei dėl klimato kaitos stiprės atmosferos upės ir daugės jūrinių karščio bangų. Tai reikštų papildomą spaudimą jūros ledo stabilumui net ir regionuose, kurie anksčiau buvo laikomi atsparesniais.

  • Antarktidoje atsivėrė skylė didesnė už Čekiją: mokslininkai paaiškino netikėtą priežastį

    Antarktidoje atsivėrė skylė didesnė už Čekiją: mokslininkai paaiškino netikėtą priežastį

    Antarktidoje, Breid įlankoje, 2024 metų rugpjūtį palydoviniai vaizdai užfiksavo milžinišką atviro vandens plotą ten, kur žiemą paprastai turėtų būti ištisinis jūros ledas. Toks reiškinys vadinamas polinija, o šį kartą jos mastas buvo išskirtinis ir, kaip teigia tyrėjai, šiame regione tokiu metų laiku anksčiau nefiksuotas.

    Polinija susidaro, kai ledo danga tam tikroje vietoje išretėja ar atsitraukia ir atsiveria atviras vanduo, nors aplinkui laikosi ledas. Breid įlankoje jūros ledas paprastai stabiliausiai laikosi liepos ir rugpjūčio mėnesiais, todėl toks „langas“ vandenyne žiemos pike mokslininkams tapo aiškiu signalu, kad sutapo keli neįprasti procesai.

    Kas iš tikrųjų ją atvėrė

    Tyrėjai analizavo atmosferos ir vandenyno duomenis ir padarė išvadą, kad vienos priežasties nebuvo. Lemiamas tapo kelių veiksnių derinys, kai atmosfera ir vandenynas tarsi sustiprino vienas kito poveikį, o ledas nespėjo atsistatyti.

    Viena svarbiausių grandžių buvo vadinamosios atmosferos upės, tai siauri, bet itin drėgni oro srautai, pernešantys didelius vandens garų kiekius iš žemesnių platumų Antarktidos kryptimi. Nuo 2024 metų liepos iki rugpjūčio virš regiono užėjo šeši tokie epizodai, o dalis jų priskirta prie stipriausių žieminių drėgmės pernašos atvejų toje teritorijoje.

    Šiltesnis ir drėgnesnis oras didino temperatūrą, keitė kritulių pobūdį ir didino energijos patekimą į vandenyno paviršių. Dėl to naujas jūros ledas formavosi sunkiau, o esamas ledas silpo greičiau nei įprastai.

    Vandenynas pridėjo dar daugiau šilumos

    Kartu svarbų vaidmenį suvaidino vėjai ir vandenyno dinamika. Stiprūs vėjai judino paviršinį vandenį ir skatino Ekmano pernašą, kai paviršinis vanduo yra „nustumiamas“, o iš gilesnių sluoksnių iškeliama šiltesnė vandens masė.

    Į paviršių patekęs šiltesnis ir labiau turbulentiškas Pietų vandenyno vanduo stabdė užšalimą. Papildomai situaciją galėjo paaštrinti ir jūrinės karščio bangos, kai tam tikru laikotarpiu vandens temperatūra būna neįprastai aukšta, todėl ledas ne tik neauga, bet ir greičiau praranda tvirtumą.

    Kodėl tai svarbu ne tik mokslui

    Jūros ledas tiesiogiai jūros lygio nekelia, nes jis plūduriuoja. Vis dėlto jis veikia kaip apsauginis barjeras, mažinantis šiltesnio vandenyno poveikį Antarktidos šelfiniams ledynams ir kranto ledynams, todėl jo mažėjimas gali netiesiogiai didinti riziką spartesniam sausumos ledo nykimui.

    Ne mažiau reikšmingas ir poveikis ekosistemoms, nes jūros ledas yra pagrindinė buveinių ir maisto grandinių dalis Pietų vandenyne. Mokslininkai įspėja, kad jei atmosferos upės stiprės, o šilumos bangos atmosferoje ir vandenyne dažnės, panašios polinijos gali atsirasti vis dažniau ir ten, kur žiemos ledas iki šiol buvo laikomas gana stabiliu.

    Šis atvejis sustiprina bendrą pastarųjų metų signalą: Antarktidos jūros ledo režimas darosi mažiau nuspėjamas, o trumpalaikiai ekstremalūs įvykiai gali turėti didelį poveikį tiek ledo dinamikai, tiek biologinėms sistemoms. Dėl to didėja poreikis tankesniems palydoviniams stebėjimams ir geresniems atmosferos bei vandenyno sąveikos modeliams.

  • 10 mėnesių Antarktidoje atskleidė paradoksą: daugiau bendravimo – daugiau konfliktų ir streso

    10 mėnesių Antarktidoje atskleidė paradoksą: daugiau bendravimo – daugiau konfliktų ir streso

    Žmogus laikomas socialia būtybe, tačiau naujas tyrimas iš Antarktidos primena, kad vien tik daugiau kontaktų nebūtinai reiškia geresnę savijautą. Dešimt mėnesių vienoje izoliuočiausių vietų pasaulyje gyvenusių žmonių duomenys parodė netikėtą ryšį tarp bendravimo intensyvumo ir įtampos grupėje.

    Tyrimą, publikuotą mokslo žurnale Proceedings of the National Academy of Sciences, atliko Andrea Cantisani, Jan B. Schmutz ir bendraautoriai. Jie stebėjo žiemojančią komandą Antarktidos stotyje Concordia, kur kelis mėnesius beveik nėra galimybių pakeisti aplinką ar atitrūkti nuo tos pačios mažos grupės.

    Tyrime dalyvavo 12 žmonių, o stebėjimas truko apie 10 mėnesių. Tyrėjai siekė įvertinti, kaip tokiomis sąlygomis keičiasi socialiniai ryšiai, pasitikėjimas, konfliktai ir bendras komandos funkcionavimas.

    Kaip buvo matuojami kontaktai

    Komandos nariai ne tik pasakojo, su kuo leidžia laiką, bet ir nešiojo specialius jutiklius, fiksavusius fizinį artumą su kitais žmonėmis. Tai leido palyginti subjektyvius pasakojimus su realiu kasdienių kontaktų „žemėlapiu“.

    Keturių matavimų metu dalyviai taip pat pildė klausimynus apie vienišumo jausmą, pasitikėjimą, konfliktus ir komandinę dinamiką. Tokia kombinacija svarbi, nes vien skaičiuoti susitikimus neužtenka, reikia matyti ir psichologinį foną.

    Netikėta išvada: daugiau kontakto, daugiau įtampos

    Intuityviai būtų galima manyti, kad nuolatinis buvimas tarp žmonių mažina vienišumą ir stiprina bendrumą. Tačiau tyrėjai aptiko priešingą tendenciją: daugiau ilgalaikių, dažnų kontaktų buvo susiję su didesniu konfliktų skaičiumi, mažesniu pasitikėjimu ir prastesniu savo pačių funkcionavimo vertinimu.

    Tai nereiškia, kad izoliuotis yra sveikiau. Greičiau tai rodo, kad uždaroje aplinkoje, kur stinga privatumo ir pasirinkimo, net ir įprastai neutralus bendravimas gali tapti papildomu krūviu, ypač kai nėra galimybės atsitraukti.

    „Mums reikia ne tik ryšio su kitais, bet ir erdvės bei privatumo, kad galėtume reguliuoti artumą“, – teigė tyrėjai, apibendrindami pagrindinę tyrimo žinutę.

    Ką tai sako apie darbą ir ateities misijas

    Concordia stoties sąlygos laikomos analogiškomis ilgoms kosminėms misijoms: maža grupė, ribota erdvė, menkas kontaktas su išoriniu pasauliu, monotoniška rutina. Dėl to tokie tyrimai padeda planuoti ne tik įrangą, bet ir psichologines bei organizacines priemones, kurios mažina trintį komandoje.

    Vienas pastebėtų reiškinių buvo polinkis skaidytis į mažesnes grupeles, dažnai pagal kultūrinį artumą ar bendrą patirtį. Tai gali trumpuoju laikotarpiu suteikti saugumo, tačiau ilgainiui kelia riziką susilpninti visos komandos komunikaciją ir tarpusavio pasitikėjimą.

    Tyrėjai pabrėžia, kad vien kontaktų skaičius neatsako, ar bendravimas buvo palaikantis, neutralus ar konfliktinis. Praktinė pamoka paprasta: gerą savijautą lemia ne tik ryšių „kiekis“, bet ir jų kokybė bei galimybė pačiam nuspręsti, kada būti su žmonėmis, o kada pabūti vienam.

  • Antarktidoje atsivėrė milžiniška skylė lede: mokslininkai paaiškino, kas ją sukėlė

    Antarktidoje atsivėrė milžiniška skylė lede: mokslininkai paaiškino, kas ją sukėlė

    Kiekvieną žiemą Antarktida tarsi išsiplečia, kai aplink žemyną susiformuoja jūros ledas. Tačiau 2024 metų rugpjūtį Rytų Antarktidoje, Breido įlankoje, palydoviniai vaizdai užfiksavo neįprastą reiškinį – didžiulę atviro vandens zoną, apsuptą ledo.

    Tokios ledo properšos, vadinamos polinijomis, mokslininkams nėra naujiena, bet jų atsiradimas viduržiemį šioje vietoje – ypač retas. Didžiausiu metu properšos plotas siekė apie 89 121 kvadratinį kilometrą, tai yra beveik Portugalijos dydžio teritorija.

    Indijos mokslininkų komanda, vadovaujama Žemės mokslų tyrėjo Jeebanjyoti Swaino, nustatė, kad reiškinį sukėlė keli vienu metu susidėję ekstremalūs veiksniai. Tarp jų – intensyvios atmosferos drėgmės pernašos, vadinamos atmosferos upėmis, ir jūrinės karščio bangos, kurios slopino ledo formavimąsi.

    Kas yra atmosferos upės?

    Atmosferos upės – tai siauri, bet labai drėgni oro srautai, kurie perneša šilumą ir vandens garus iš žemesnių platumų į poliarinius regionus. Tyrėjai skaičiuoja, kad nuo 2024 metų liepos iki rugpjūčio Antarktidos link fiksuotos šešios tokios drėgmės pernašos, o dalis jų priskiriamos prie stipriausių viduržiemio epizodų, užregistruotų stebėjimų istorijoje.

    Šiltesnis ir drėgnesnis oras didino vadinamąją žemyn nukreiptą ilgabangę spinduliuotę, šildė atmosferą ir net sniegą, todėl susidarė papildomas šilumos srautas į vandenyną. Dėl to jūros ledas augo lėčiau, o kai kuriose vietose jo formavimasis buvo visai sustabdytas.

    Vėjai ir šiltesnis vanduo iš gelmių

    Prie properšos atsiradimo prisidėjo ir stiprūs vėjai, sukėlę Ekmano siurbimą – procesą, kai vėjas stumia paviršinį vandenį ir sudaro sąlygas šiltesniam vandeniui iš gilesnių sluoksnių pakilti aukštyn. Šiuo atveju į paviršių pateko palyginti šiltesnis cirkumpoliarinis giluminis vanduo, kuris dar labiau trukdė vandeniui užšalti.

    Tyrėjai pabrėžia, kad efektą sustiprino jūrinės karščio bangos, kai tam tikrą laiką paviršinio vandens temperatūra išlieka neįprastai aukšta. Toks derinys – šiltesnė atmosfera, papildoma šiluma vandenyne ir vėjų sukelta vandens cirkuliacija – sudarė sąlygas polinijai išlikti ir plėstis.

    Kodėl tai svarbu?

    Jūros ledas plūduriuoja, todėl tiesiogiai jūros lygio nekelia. Vis dėlto jis veikia kaip apsauginė juosta, slopinanti bangavimą ir šiltesnių vandenų poveikį ledo lentynoms bei ledynams, kurie jau gali prisidėti prie jūros lygio kilimo.

    Mokslininkai taip pat atkreipia dėmesį į ekosistemas: sezoninis jūros ledo sugrįžimas yra svarbus maisto grandinėms, kurios palaiko daugelį Pietų vandenyno rūšių. Jei žiemą ledo danga plonėja ar formuojasi vėliau, gali kisti ir biologiniai procesai, nuo kurių priklauso platesnės ekosistemos.

    Tyrėjų vertinimu, šiltėjant klimatui atmosferos upės gali stiprėti, o karščio bangos ore ir jūroje tapti dažnesnės bei ilgesnės. Tai reikštų, kad ateityje polinijos gali vis dažniau formuotis net tose Antarktidos vietose, kur jūros ledas anksčiau laikytas santykinai stabilus.

    Tyrimo rezultatai publikuoti mokslo žurnale „Geophysical Research Letters“.

  • Mokslininkai perspėja: šylantis Ramusis vandenynas keičia vandens amžių – pasekmės gali būti netikėtos

    Mokslininkai perspėja: šylantis Ramusis vandenynas keičia vandens amžių – pasekmės gali būti netikėtos

    Vandenyno vanduo, nors to plika akimi nematyti, turi vadinamąjį amžių: kuo ilgiau jis nepasiekia paviršiaus, tuo labiau išeikvojamas jame ištirpęs deguonis. Deguonį sunaudoja jūrų organizmai, bakterijos ir cheminės reakcijos, o atsargos atsikuria tik vandeniui susimaišius su oru.

    Naujas tyrimas rodo paradoksalų scenarijų Ramiajame vandenyne: dalis vadinamojo jauno vandens sensta, o dalis seno vandens tarsi atjaunėja. Mokslininkai šį efektą sieja su šylančio klimato keičiamomis vandenyno cirkuliacijos kryptimis ir maišymosi greičiu.

    Kas yra termoklina?

    Ryškiausi pokyčiai prognozuojami viršutinėje Ramiojo vandenyno termoklinoje, maždaug 200–1 000 metrų gylyje. Tai pereinamasis sluoksnis tarp šilto, vėjų gerai išmaišomo paviršiaus ir šaltesnių, gilesnių vandens masių.

    Šylant vandenynui, didėja temperatūrų skirtumas tarp viršaus ir gelmės, todėl stiprėja sluoksniavimasis. Paprastai tariant, vandens sluoksniai prasčiau susimaišo, o tai tiesiogiai veikia ir deguonies tiekimą į gilesnius horizontus.

    Kodėl vienur vanduo sensta, o kitur jaunėja?

    Tyrėjai, naudodami idealizuotą vandenyno cirkuliacijos modelį, simuliavo šimtmečio pokyčius ir analizavo, kaip šylantis klimatas lėtina vertikalius srautus. Paaiškėjo, kad poveikis skirtinguose Ramiojo vandenyno regionuose nėra vienodas.

    Šiaurės Ramiojo vandenyno subtropikuose termokliną labiau papildo jaunesnis, deguonies turtingesnis vanduo iš viršaus. Kai vertikalus maišymasis sulėtėja, šio papildymo mažėja, todėl vanduo tampa senesnis ir dažniau siejamas su mažesniu deguonies kiekiu.

    Tuo metu tropinėje Ramiojo vandenyno dalyje termokliną labiau veikia senesnio vandens priemaiša iš apačios. Jei šis maišymasis taip pat lėtėja, į termokliną patenka mažiau seno vandens, todėl vidutinis vandens amžius gali mažėti.

    „Modeliuodami siekėme atskirti ir aiškiai parodyti, kokie šilimo sukelti cirkuliacijos pokyčiai lemia modelį, kai jaunas vanduo sensta, o senas vanduo jaunėja Ramiojo vandenyno termoklinoje“, – teigė tyrimo autoriai.

    Ką tai gali reikšti ekosistemoms?

    Nors tyrime daugiausia dėmesio skirta fiziniams procesams, jo išvados svarbios ir biologijai: mažėjant maišymuisi, giliau esantys sluoksniai dažniau susiduria su deguonies deficitu. Tai ypač aktualu žuvims ir kitiems organizmams, kurių paplitimą riboja deguonies kiekis.

    Mokslininkai pažymi, kad didžiausi pokyčiai, tikėtina, bus juntami Šiaurės Ramiajame vandenyne, kur vandens tinkamumas gyvybei gali keistis labiausiai. Tuo pačiu kai kuriuose jau dabar mažo deguonies plotuose prognozuojamas nuostolis per artimiausią šimtmetį gali būti ne toks staigus, tačiau pradinis fonas šiose zonose ir taip išlieka prastesnis.

    Tyrėjai taip pat atkreipė dėmesį į vadinamąjį nuotolinį poveikį: Pietų vandenyno ties Antarktida šilimas gali daryti įtaką Ramiojo vandenyno vertikaliems srautams. Tokia sąveika rodo, kad atskiri vandenynų regionai klimato sistemoje yra glaudžiai susieti.

    Autoriai pabrėžia, kad tolesniems vertinimams reikės detalesnių modelių, įtraukiant vėjų laukų pokyčius ir biogeocheminius procesus. Vis dėlto jau dabar aišku, kad šiltėjant planetai, vandenyno cirkuliacijos sulėtėjimas gali nevienodai perbraižyti deguonies ir vandens amžiaus žemėlapį skirtingose Ramiojo vandenyno dalyse.