CP v2

Tag: Antarktida

  • Ozono skylė virš Antarktidos rugsėjį išsiplėtė iki 25 mln. kv. km: ką rodo nauji matavimai

    Rugsėjį mokslininkai fiksavo spartų ozono skylės virš Antarktidos didėjimą, o jos plotas per kelias savaites šoktelėjo gerokai virš sezoninio vidurkio. Europos Sąjungos programos „Copernicus“ atmosferos stebėsenos tarnyba (CAMS) skelbė, kad vasaros pabaigoje procesas vyko įprastu tempu, tačiau ankstyvą rudenį situacija staiga pasikeitė.

    Remiantis CAMS vertinimais, rugpjūtį ozono skylė siekė apie 15 mln. kvadratinių kilometrų. Tačiau rugsėjo 12 dieną jos plotas buvo įvertintas maždaug 25 mln. kvadratinių kilometrų, tai yra apie 5 mln. kvadratinių kilometrų daugiau nei įprasta šiuo metų laiku.

    CAMS specialistai pabrėžia, kad ozono skylės dydį nulemia ne vienas veiksnys, o atmosferinių procesų ir chemijos derinys. Viena tikėtinų priežasčių šiemet buvo neįprastai žema stratosferos temperatūra, sudaranti palankias sąlygas ozoną ardančioms reakcijoms.

    Šaltomis sąlygomis formuojasi poliariniai stratosferiniai debesys, ant kurių paviršiaus aktyvėja halogenų junginių reakcijos. Kai sugrįžta saulės šviesa, šios medžiagos gali greičiau skatinti ozono irimą, todėl ozono koncentracija virš Antarktidos krinta sparčiau, o ozono skylė vizualiai ir statistiškai „išsiplečia“.

    Ozono sluoksnis sugeria didelę dalį kenksmingos Saulės ultravioletinės spinduliuotės, todėl jo suplonėjimas siejamas su didesne rizika gyvajai gamtai ir žmonių sveikatai. Antarktidoje ozono skylė paprastai susiformuoja per pietų pusrutulio pavasarį, dažniausiai nuo rugsėjo iki lapkričio, o jos dinamika kasmet skiriasi.

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad vien plotas ne visada pasako visą istoriją, nes reikšmingi ir kiti rodikliai, pavyzdžiui, ozono kiekis Dobsono vienetais bei stratosferos sūkurio stabilumas. Būtent todėl sezono vertinimai paprastai pateikiami pasibaigus aktyviausiam laikotarpiui, kai sukaupta pakankamai palyginamų duomenų.

    Mokslininkai pabrėžia, kad staigus ozono skylės padidėjimas dar nereiškia, jog ilgalaikė ozono sluoksnio atsikūrimo kryptis pasikeitė. Per pastaruosius dešimtmečius ozoną ardančių medžiagų naudojimas buvo smarkiai apribotas, todėl bendroji tendencija siejama su palaipsniu ozono sluoksnio atsistatymu.

    Tačiau metiniai svyravimai išlieka dideli: skirtingais metais ozono skylė gali būti didesnė arba mažesnė, priklausomai nuo stratosferos temperatūrų, poliarinio sūkurio elgsenos ir kitų atmosferos sąlygų. Artimiausios savaitės parodys, ar šį sezoną ozono skylė dar plėsis, ar stabilizuosis.

  • Mokslininkai fiksuoja: Žemė keičia formą – ir apvalėja, ir plokštėja tuo pat metu

    Mokslininkai fiksuoja: Žemė keičia formą – ir apvalėja, ir plokštėja tuo pat metu

    Žemė nėra idealiai apvali: dėl sukimąsi apie ašį ją „išpučia“ ties pusiauju ir šiek tiek suplokština ties ašigaliais. Šis efektas menkas akiai, tačiau geodeziniai ir palydoviniai matavimai leidžia tiksliai sekti, kaip kinta planetos forma.

    Nauja analizė rodo paradoksą: kietoji Žemė, vertinant plutos deformacijas, tampa kiek mažiau suplota, tačiau gravitacinė Žemės „forma“ elgiasi priešingai. Kitaip tariant, priklausomai nuo to, ką matuojame, planeta vienu metu tarsi ir apvalėja, ir darosi labiau suplota.

    Kas iš tiesų „keičiasi“?

    Tyrimuose atskiriami du dalykai: kietosios Žemės paviršiaus vertikalūs judesiai ir geoidu vadinama gravitacinio lauko „nelygi“ forma. Geoidą lemia masės pasiskirstymas, todėl jis gali kisti net tada, kai pluta juda kita kryptimi.

    Geologo Christopherio Kotsakio (Aristotelio universitetas Tesalonikuose) darbe panaudoti pasaulinio GNSS stočių tinklo duomenys. Jie leidžia milimetrų tikslumu fiksuoti, kur Žemės paviršius kyla, o kur sėda, ir kaip šie pokyčiai greitėja.

    Poliai kyla, pusiaujo zona sėda

    Skaičiavimai rodo, kad 1997–2000 metais poliariniuose regionuose kilimas siekė apie 0,5 milimetro per metus. Iki 2015 metų tempas išaugo iki maždaug 1 milimetro per metus, tad per mažiau nei du dešimtmečius jis iš esmės padvigubėjo.

    Tuo pat metu ties pusiauju fiksuotas priešingas signalas: kietoji Žemė ten vidutiniškai sėdo, o šis procesas taip pat stiprėjo. Sudėjus abu efektus, gaunamas vaizdas, kad pluta tampa mažiau „suplota“.

    Kodėl gravitacija rodo priešingai?

    Pagrindinis paaiškinimas siejamas su masės persiskirstymu dėl ledynų tirpsmo ir vandens pernašos vandenynuose. Kai Grenlandija ir Antarktida netenka ledo masės, sumažėja apkrova, todėl poledinė pluta pamažu „atsistato“ ir kyla.

    Tačiau ištirpęs vanduo pasiskirsto pasaulio vandenynuose ir dalis masės nukeliauja į žemesnes platumas. Gravitacinis laukas reaguoja į masę, todėl toks perskirstymas gali didinti „suplotumo“ signalą geoidu matuojamoje Žemės formoje, net jei kietoji pluta tuo pačiu apvalėja.

    „Mūsų rezultatai rodo spartėjantį ašigalių kilimą, lydimą panašiai augančio pusiaujo zonos sėdimo“, – rašė C. Kotsakis.

    Mokslininkai pabrėžia, kad šie pokyčiai nėra vien akademinė detalė. Kylant ir sėdant žemei kinta vietinis santykinis jūros lygis, didėja pakrančių rizikų netolygumas, o tiksliems žemėlapiams, navigacijai ir palydoviniams aukščių modeliams reikia nuolatinių korekcijų.

    Tyrimas taip pat primena, kad klimato kaita veikia ne tik orus ar jūros lygį, bet ir planetos masės balansą. Norint suprasti bendrą vaizdą, būtina derinti GNSS, palydovinę gravimetriją ir geofizinius modelius, nes nė vienas matavimo metodas vienas pats neatskleidžia visos istorijos.

    Tyrimo rezultatai publikuoti žurnale Journal of Geophysical Research: Solid Earth.

  • Prie Ukrainos stoties Antarktidoje gimė pirmasis sezono Vedelio ruonio jauniklis: ką tai rodo?

    Netoli Ukrainos tyrėjų stoties Akademik Vernadskis Antarktidoje užfiksuotas pirmasis šio sezono Vedelio ruonio jauniklis. Apie tai pranešė Ukrainos nacionalinis Antarktidos mokslo centras, paviešinęs nuotraukas iš apylinkių.

    Jauniklis gimė netoliese esančioje Vinterio saloje, priešais Galindezo salą, kur įsikūrusi stotis. Mokslininkai pabrėžia, kad Antarktidos pavasario pradžia yra metas, kai Vedelio ruonių patelės paprastai atsiveda po vieną jauniklį.

    „Iš valties pamačiau kiras, garsiai besisukančias tarp Vinterio ir Skua salų. Tai dažnai reiškia, kad netoliese yra lengvo grobio, pavyzdžiui, ruonio placentos, todėl pakėliau droną ir pamačiau patelę, ką tik atsivedusią jauniklį“, – sakė biologas Kyrylas Sulima.

    Tyrėjas netrukus nuvyko į vietą ir surinko placentos mėginius. Tokia biologinė medžiaga vėliau naudojama molekuliniams genetiniams tyrimams ir aplinkos taršos pėdsakams vertinti, nes audiniuose gali kauptis kai kurios cheminės medžiagos.

    Mokslininkai taip pat stebi, kaip sėkmingai vyksta Vedelio ruonių jauniklių gimimai, nes šis procesas glaudžiai susijęs su jūriniu ledu. Pastaraisiais dešimtmečiais kai kuriuose Antarktidos regionuose jūrinio ledo režimas keičiasi, o tai gali apsunkinti veisimosi sąlygas, kai ruoniams reikia stabilių, saugių aikštelių ant ledo.

    Pasak stebėtojų, pirmasis sezono jauniklis ir jo motina kol kas atrodo geros būklės. Pirmosiomis dienomis Vedelio ruonio jaunikliai paprastai sveria apie 25–30 kilogramų ir sparčiai auga, maitindamiesi itin riebiu motinos pienu, kurio riebumas gali siekti apie 54 proc.

    Žindymo laikotarpis trunka maždaug 3 mėnesius, o jo pabaigoje jaunikliai gali pasiekti apie 90 kilogramų. Suaugę Vedelio ruoniai neretai sveria apie 400 kilogramų, tačiau jauniklio lyties iš karto nustatyti nepavyko.

    Toks ankstyvas sezono įvykis tyrėjams yra proga ne tik papildyti ilgalaikių stebėjimų duomenų bazę, bet ir įvertinti, kaip besikeičiančios ledo ir oro sąlygos veikia rūšies veisimąsi konkrečioje stoties apylinkių vietovėje.

  • Katastrofos receptas: kodėl baltųjų meškų perkėlimas į Antarktidą būtų pavojingas gamtai

    Baltosios meškos gyvena tik Arkties regione, o pingvinai ir didžioji dalis Antarktidos pakrančių faunos vystėsi visiškai kitoje, nuo sausumos plėšrūnų beveik izoliuotoje aplinkoje. Dėl to šie gyvūnai neturi elgsenos, padedančios efektyviai gintis nuo tokio tipo medžiotojo.

    Baltasis lokys (Ursus maritimus) nėra toks siauras specialistas, kaip kartais manoma. Nors pagrindinis jo grobis yra ruoniai, šis plėšrūnas gali maitintis ir paukščiais, jų kiaušiniais, dvėseliena, o esant progai prisitaiko prie įvairių lengvai pasiekiamų maisto šaltinių.

    Iš pirmo žvilgsnio Antarktida netgi atrodo tinkama: čia taip pat yra jūros ledas, o pakrantėse gyvena kelios ruonių rūšys. Be to, didelės pingvinų kolonijos galėtų tapti lengvu, gausiu ir nuolat pasiekiamu grobiu.

    Tačiau būtent prisitaikymo gebėjimas ir jėga paverstų baltąją mešką ypač pavojinga. Ji galėtų greitai išnaudoti vietinius maisto išteklius, o tai staigiai pakeistų visos ekosistemos pusiausvyrą ir paveiktų ne vieną rūšį, bet visą mitybos grandinę.

    „Baltųjų meškų elgsena pakankamai lanksti, kad jos prisitaikytų prie kitokių sąlygų, tačiau pasekmės Antarktidos faunai būtų pražūtingos“, – teigiama gamtos publikacijose, nagrinėjančiose tokio perkėlimo rizikas.

    Toks scenarijus atitinka tipinį invazinių rūšių poveikį: naujas, efektyvus plėšrūnas patenka į aplinką, kur vietiniai gyvūnai neturi apsauginių prisitaikymų. Rezultatas dažnai būna staigus populiacijų smukimas, buveinių pokyčiai ir ilgalaikės pasekmės, kurias suvaldyti itin sunku.

    Klimato kaitai mažinant jūros ledo plotus Arktyje, diskusijos apie baltųjų meškų ateitį tik stiprės. Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad sprendimų reikia ieškoti mažinant šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas ir saugant Arkties buveines, o ne perkeliant plėšrūnus į naujus žemynus.

  • Antarktidos dirvožemyje rado netikėtą gyvybę: 90 proc. bakterijų štamų – dar nematyti

    Antarktidos dirvožemyje rado netikėtą gyvybę: 90 proc. bakterijų štamų – dar nematyti

    Mokslininkai praneša, kad Antarktidos dirvožemyje aptiko mikroorganizmų, kurių artimų atitikmenų iki šiol nepavyko rasti kitų regionų duomenų bazėse. Tyrimas sutelktas į Arthrobacter genties bakterijas, kurios įprastai laikomos plačiai paplitusiomis visame pasaulyje.

    Komanda paėmė dirvožemio mėginius iš atokių Antarktidos vietovių ir iš jų išskyrė bakterijų genomus. Analizė parodė, kad apie 90 proc. identifikuotų Arthrobacter štamų neturėjo atitikmenų tarptautinėse genetinėse duomenų bazėse, kuriose kaupiami kitų pasaulio vietų mikroorganizmų duomenys.

    Toks rezultatas meta iššūkį ilgai mikrobiologijoje gyvavusiai prielaidai, kad mikrobai yra beveik visur, o jų paplitimą labiau riboja sąlygos, o ne geografija. Antarktida, kaip itin izoliuotas ir ekstremalus žemynas, gali būti viena iš išimčių, kur vietinės linijos formavosi atskirai ir ilgą laiką išliko lokalios.

    Norėdami įvertinti, ar skirtumai yra tik genetiniai, dalį mėginių tyrėjai augino laboratorijoje, imituodami Antarktidos sąlygas. Svarbiausi veiksniai buvo žema temperatūra ir labai ribotas vandens prieinamumas, būdingi didžiajai žemyno daliai už ledynų ribų.

    Eksperimentai parodė, kad antarktiniai štamai augo lėčiau nei jų giminaičiai iš švelnesnio klimato, tačiau išsiskyrė atsparumu. Tai leidžia manyti, kad dalis bakterijų nėra atsitiktinai atneštos vėjų ar paukščių, o yra prisitaikiusios prie vietinės aplinkos ir joje evoliucionavo ilgesnį laiką.

    Antarktidos dirvožemiai pasižymi ekstremaliu šalčiu, sausra ir labai menku maisto medžiagų kiekiu, todėl čia išlikti gali tik specifinių savybių turintys mikroorganizmai. Tokios sąlygos taip pat riboja naujų rūšių įsikūrimą ir gali skatinti unikalių, vietinių genetinių linijų stabilumą.

    Tyrėjai pabrėžia, kad kalbant apie biologinę įvairovę dažnai susitelkiama į stambius ir lengvai pastebimus gyvūnus, nors didelė Antarktidos išskirtinumo dalis gali slypėti mikroskopiniame pasaulyje. Kiekvienas dirvožemio mėginys gali saugoti dar neatskleistą žemyno biologinės istorijos fragmentą.

    Šis kontekstas ypač svarbus dėl klimato kaitos: Antarktidoje fiksuojami spartūs aplinkos pokyčiai, galintys keisti drėgmės režimą, temperatūrą ir ledynų dinamiką. Keičiantis sąlygoms, rizikuojama prarasti ir mikroorganizmų bendrijas, kurių įvairovę mokslas tik pradeda suprasti ir aprašyti.

  • Mokslininkų įspėjimas dėl klimato lūžio taškų: kokia grandininė reakcija gali sukelti sistemos griūtį

    Mokslininkai vis dažniau įspėja, kad pasaulis artėja prie vadinamųjų klimato lūžio taškų, kai natūralios sistemos ima keistis taip greitai, kad įprastomis priemonėmis procesų suvaldyti tampa itin sunku. Tokie pokyčiai gali neapsiriboti vien karščio rekordais ar ekstremaliais reiškiniais, bet virsti grandinine reakcija, darančia įtaką maistui, vandeniui, migracijai ir ekonomikai.

    Lūžio taškai siejami su skirtingomis planetos „gyvybės palaikymo“ sistemomis: poliarinių ledo skydų stabilumu, atogrąžų miškų būkle, vandenynų šilumos ir anglies apykaita. Kai kurios šių sistemų turi vadinamąją inerciją, todėl net ir sumažinus šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas, dalis pasekmių gali tęstis dešimtmečius.

    Klimato lūžio taškas paprastai apibūdinamas kaip riba, kurią peržengus tam tikra sistema ima keistis savipalaikiu režimu. Kitaip tariant, pokyčius pradeda maitinti patys pokyčiai, todėl rizika tampa ne vien „didesnė“, bet ir sunkiau prognozuojama.

    Ši logika svarbi vertinant, kodėl mokslininkai kalba ne tik apie vidutinės temperatūros kilimą, bet ir apie staigius šuolius, regioninius griūties scenarijus bei kumuliacinius padarinius. Tai aktualu ir politikos formuotojams, nes sprendimai vėluojant gali tapti brangesni ir mažiau veiksmingi.

    Viena dažniausiai minimų rizikų yra Amazonijos miškų degradacija, kurią skatina kirtimai, gaisrai ir sausros. Šie miškai svarbūs ne tik biologinei įvairovei, bet ir anglies dioksido sugėrimui, todėl jų silpnėjimas gali papildomai didinti šiltėjimą.

    Kita didelė grėsmė siejama su Grenlandijos ir Antarktidos ledo skydais. Jiems tirpstant, kyla pasaulinis jūros lygis, o tai didina pakrančių užliejimo, infrastruktūros nuostolių ir gyventojų perkėlimo riziką, ypač tankiai apgyvendintose deltose bei žemumose.

    Didžiausią nerimą kelia scenarijus, kai vienas lūžio taškas paskatina kitą ir susidaro kaskada. Pavyzdžiui, didesnis šilimas spartina ledynų tirpimą ir jūros lygio kilimą, o kartu keičiasi vandenynų cirkuliacija bei šilumos pasiskirstymas, kas gali paveikti kritulių režimus ir sausras.

    Papildomas rizikos šaltinis yra amžinasis įšalas, kurio plotas šiauriniuose regionuose siekia apie 18 mln. kvadratinių kilometrų. Skaičiuojama, kad jame gali būti iki 1,5 trln. tonų anglies, o tirpstant dalis jos gali patekti į atmosferą kaip šiltnamio efektą sukeliančios dujos, stiprinančios šiltėjimo spiralę.

    Australijos nacionalinio universiteto profesorius Willas Steffenas yra įspėjęs, kad dėl Žemės sistemų ir visuomenės sprendimų inercijos laiko langas rizikoms mažinti gali būti siauresnis, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.

    „Atsižvelgiant į Žemės ir žmonių sistemų inerciją bei didėjantį atotrūkį tarp laiko, kurio reikia nukreipti pasaulį į tvaresnę ateitį, ir laiko, likusio išvengti kai kurių katastrofų, jau esame giliai trajektorijoje, vedančioje į griūtį“, – sakė W. Steffenas.

    Pastaraisiais metais mokslinė bendruomenė taip pat akcentuoja, kad šiltėjimas reiškia ne tik aukštesnę vidutinę temperatūrą, bet ir dažnesnes karščio bangas, intensyvesnes liūtis po sausrų, didesnę miškų gaisrų tikimybę. Tokie ekstremumai tiesiogiai veikia sveikatą, energetikos paklausą, žemės ūkį ir draudimo rinkas.

    Ekspertai pabrėžia, kad rizikų mažinimas remiasi dviem kryptimis: emisijų mažinimu ir prisitaikymu. Pirmoji lemia, kiek greitai artėjama prie pavojingų ribų, o antroji apsprendžia, kiek visuomenės ir infrastruktūra pasiruošusios suvaldyti jau neišvengiamus pokyčius.

  • Antarktidos ledas tirpsta, o į vandenyną plūsta gyvsidabris: mokslininkai įspėja dėl rizikų

    Antarktidos ledas tirpsta, o į vandenyną plūsta gyvsidabris: mokslininkai įspėja dėl rizikų

    Antarktidos ledo tirpsmas gali turėti netikėtą pasekmę: į Pietų vandenyną vis aktyviau patenka gyvsidabris, dešimtmečius ir net šimtmečius kauptas lede. Naujas tyrimas rodo, kad klimato šiltėjimas paverčia Antarktidą antriniu taršos šaltiniu, o poveikis gali išplisti už poliarinio regiono ribų.

    Gyvsidabris į aplinką patenka natūraliai, pavyzdžiui, per vulkaninę veiklą ar uolienų irimą, tačiau pramonės laikotarpiu jo kiekiai smarkiai išaugo. Didžiausią indėlį sieja iškastinio kuro deginimas ir kai kurios kasybos veiklos, dėl kurių gyvsidabrio junginiai atmosferoje gali keliauti didelius atstumus.

    Ilgą laiką Antarktidos ledas veikė kaip savotiška saugykla: ore nusėdęs gyvsidabris buvo įšaldomas ir užkonservuojamas sniego bei ledo sluoksniuose. Tačiau spartėjant tirpsmui, šis istorinis teršalų rezervas vėl įtraukiamas į apytaką ir per tirpsmo vandenis bei eroziją patenka į pakrančių ekosistemas.

    Ką parodė nuosėdų tyrimai

    Tyrėjų grupė, vadovaujama Pekino universiteto mokslininko Chengzhen Zhou, analizavo nuosėdų gręžinius Antarktidos pusiasalio regione. Tai viena sparčiausiai šylančių ir greičiausiai besikeičiančių Antarktidos vietų, todėl ji laikoma ankstyvu indikatoriumi, kas gali vykti ir kitur.

    Duomenys rodo, kad Antarktidos pusiasalio šelfe gyvsidabris kaupiasi maždaug dukart greičiau nei pasaulinis šelfų vidurkis. Be to, nuo pramonės revoliucijos pradžios, maždaug nuo XIX amžiaus vidurio, kaupimosi tempas išaugo apie 160 proc.

    Vienas pagrindinių kelių, kaip gyvsidabris pasiekia Antarktidą, yra atmosfera: nusėdęs jis gali būti įtraukiamas į jūros vandenį ir vėl grįžti į orą. Mokslininkai šį procesą apibūdina kaip atmosferos ir vandenyno apytakos ciklą, kuris leidžia teršalams cirkuliuoti net atokiuose regionuose.

    Du ciklai, kurie stiprina taršą

    Tyrime pabrėžiama, kad dabar veikia ne tik atmosferos ir vandenyno apytaka, bet ir papildomas mechanizmas, susijęs su ledynų tirpsmu. Kai ledas tirpsta, o pakrantėse intensyvėja erozija, gyvsidabris iš ledo ir sausumos nuosėdų lengviau mobilizuojamas ir patenka į jūrą.

    „Šių dviejų ciklų sąveika padidino tirpsmo skatinamą gyvsidabrio išsiskyrimą iš sausumos apie 550 proc., o oro ir jūros mainus apie 350 proc.“, – teigiama tyrėjų išvadose.

    Tyrėjų vertinimu, tai reiškia, kad klimato šiltėjimas Antarktidoje ne tik keičia ledynų būklę, bet ir sustiprina cheminių teršalų judėjimą. Kitaip tariant, istorinė tarša, kuri buvo laikoma tarsi užrakinta, tampa aktyvia ir gali didinti poveikį ekosistemoms.

    Kodėl tai svarbu žmonėms

    Pasaulio sveikatos organizacija gyvsidabrį įvardija tarp 10 didžiausią susirūpinimą keliančių cheminių medžiagų visuomenės sveikatai. Net mažos koncentracijos gali būti toksiškos, o didžiausia rizika siejama su metilgyvsidabriu, kuris kaupiasi gyvūnų audiniuose ir stiprėja kylant mitybos grandine.

    Ankstesni tyrimai Antarktidoje yra fiksavę, kad jūros lede gyvenančios bakterijos gali paversti gyvsidabrį metilgyvsidabriu. Būtent ši forma laikoma ypač pavojinga, nes ji linkusi bioakumuliuotis planktono, krilio, žuvų ir galiausiai aukštesnių plėšrūnų organizmuose.

    Naujausi duomenys taip pat kelia nerimą dėl taršos plitimo: gyvsidabrio pernaša iš Antarktidos pusiasalio į atvirą vandenyną srovėmis, tyrimo vertinimu, išaugo apie 400 proc. Tai reiškia, kad poveikis teoriškai gali persiduoti platesnėms Pietų vandenyno teritorijoms ir potencialiai paliesti žvejybos bei ekosistemų stabilumą.

    Mokslininkai pabrėžia, kad problema yra susijusi su žmogaus veikla, todėl sprendimai taip pat priklauso nuo pasirinkimų: mažesni iškastinio kuro deginimo mastai ir taršos kontrolė lemia ne tik šiltnamio efektą sukeliančių dujų, bet ir gyvsidabrio emisijų mažėjimą. Tyrimas publikuotas Proceedings of the National Academy of Sciences.

  • Virš „Akademiko Vernadskio“ Antarktidoje nufotografuoti perlamutriniai debesys: kodėl jie tokie reti

    Ukrainos poliarininkai, dirbantys Antarktidoje esančioje „Akademiko Vernadskio“ tyrimų stotyje, užfiksavo retą atmosferos reiškinį – perlamutrinius, dar vadinamus poliariniais stratosferiniais, debesis. Nuotraukose jie matyti naktiniame danguje šalia Mėnulio, o pats reiškinys stoties apylinkėse pasitaiko nedažnai.

    Perlamutriniai debesys formuojasi stratosferoje, maždaug 15–30 kilometrų aukštyje, kai oras būna itin šaltas. Tokiose sąlygose drėgmė virsta smulkiais, gana vienodo dydžio ledo kristalais, o būtent jie ir sukuria būdingą švytėjimą.

    Kai šviesa praeina pro ledo kristalus, ji išskaidoma į skirtingas spalvas ir danguje pasirodo vaivorykštę primenantys perėjimai. Šis optinis reiškinys vadinamas irizacija, o dėl jos debesys atrodo tarsi perlamutriniai ir „spalvoti“.

    Dažniausiai perlamutriniai debesys pastebimi prieblandoje, saulėtekio ar saulėlydžio metu, kai žemesni atmosferos sluoksniai jau patamsėję, o stratosfera dar apšviesta. Vis dėlto poliarininkai paaiškina, kad panašus kontrastas gali susidaryti ir naktį, jei šviesos šaltinis yra Mėnulis.

    „Naktį dangus ir taip tamsus, nes Mėnulio šviesa yra palyginti silpna. Todėl jai nereikia „pasislėpti“ už horizonto, kad atsirastų kontrastas, o perlamutriniai debesys tampa matomi šalia šviesulio“, – teigiama Ukrainos Nacionalinio antarktinio mokslo centro pranešime.

    Stoties darbuotojai pabrėžia, kad tokios akimirkos pasitaiko retai ir dėl vietos meteorologijos. Virš stoties dangus didžiąją laiko dalį būna apniukęs troposferiniais debesimis, o krituliai čia fiksuojami apie 300 dienų per metus, todėl tinkamų sąlygų išvysti reiškinį susidaro ne dažnai.

    „Akademiko Vernadskio“ stotis įsikūrusi Galindezo saloje, prie Antarkties pusiasalio, kur orų kaita greita, o debesuotumas dažnas. Dėl to kiekvienas giedresnis vakaras, ypač kai sutampa su retais optiniais reiškiniais, tampa reikšmingu stebėjimu tiek mokslininkams, tiek visuomenei.

  • Galindezo saloje pingvinai išsikraustė rekordiškai vėlai: mokslininkai paaiškino, kas nutiko

    Ukrainos poliarininkai, dirbantys Akademiko Vernadskio stotyje Galindezo saloje, šį sezoną užfiksavo neįprastą reiškinį: pingvinai iš salos migravo rekordiškai vėlai, palyginti su ankstesniais stebėjimų metais. Pasak tyrėjų, dalis paukščių saloje laikėsi net ir Antarktidos žiemos įkarštyje, kai įprastai kolonijos jau būna gerokai išretėjusios.

    Ukrainos Nacionalinis Antarktidos mokslinis centras pranešė, kad paskutiniai pingvinai iš Galindezo pasitraukė tik visai neseniai, o tai laikoma vėliausia registruota migracija per visą stoties stebėsenos laikotarpį. Palyginimui, ankstesniais metais paukščiai salą dažniausiai palikdavo dar pirmoje gegužės pusėje.

    Mokslininkai pagrindine priežastimi įvardija neįprastai švelnią žiemą. Iki liepos pabaigos prie stoties nebuvo fiksuojami ilgalaikiai stiprūs šalčiai, o vandens temperatūra išliko pakankamai aukšta, kad akvatorijoje nesiformuotų storas, stabilus ledas.

    Tai pingvinams buvo palanku dėl maisto: kol jūra neužsitraukė ledu, paukščiai galėjo lengviau pasiekti pagrindinius mitybos šaltinius, įskaitant krilį ir smulkias žuvis. Tokios sąlygos mažina energijos sąnaudas maisto paieškoms, todėl kolonija neskuba trauktis į kitus rajonus.

    Situacija ėmė keistis, kai aplink Galindezą pradėjo formuotis ledas, o medžioklės sąlygos vandenyje staiga pablogėjo. Tuomet saloje liko tik mažos grupelės ir pavieniai individai, o netrukus vaizdo stebėjimo kameros bei ekspedicijos nariai pingvinų nebefiksavo.

    Tyrėjų teigimu, staigesnis atšalimas tiesiogiai paveikia pingvinų kasdienę rutiną: kai ledo daugėja, paukščiams sudėtingiau pasiekti atvirus vandens plotus, o maisto paieškos užtrunka ilgiau ir tampa mažiau efektyvios.

    Biologai aiškina, kad pingvinai paprastai pasitraukia į šiaurę, tai yra į kiek šiltesnius rajonus, kur žiemą lengviau rasti maisto. Svarbu ir tai, kad pasibaigus veisimosi sezonui paukščiai nebeprisirišę prie konkrečios kolonijos, todėl gali judėti tarp gretimų salų ir maitinimosi teritorijų.

    Nors pingvinai migruoja, jie dažniausiai neiškeliauja labai toli už savo regiono ribų ir linkę laikytis Antarktidos pusiasalio šiauresnėse salose. Poliarininkai prognozuoja, kad pavasarį, prasidedant naujam veisimosi sezonui, paukščiai į Galindezą sugrįš.

    Ilgesnių stebėjimų duomenys rodo, kad Galindezo kolonijų gausumas pastaraisiais metais apskritai auga. Mokslininkai pabrėžia, kad tokie svyravimai kaip vėluojanti migracija yra svarbus signalas, leidžiantis vertinti, kaip kintančios oro ir ledo sąlygos veikia gyvūnų elgseną ir maitinimosi galimybes.

  • Antarktidos Kruvinieji kriokliai atskleidė paslaptį: lede rasta daugiau nei milijono metų gyvybės pėdsakų

    Antarktidos Kruvinieji kriokliai atskleidė paslaptį: lede rasta daugiau nei milijono metų gyvybės pėdsakų

    Antarktidoje esantys vadinamieji Kruvinieji kriokliai jau daugiau nei šimtmetį glumina mokslininkus: iš Tayloro ledyno ištekantis vanduo nusidažo ryškiai rūdžių raudonumo spalva, tarsi ledas kraujuotų. Ilgą laiką manyta, kad neįprastą atspalvį galėjo sukelti dumbliai, tačiau vėliau paaiškėjo, kad spalvą lemia geležies gausi sūrymo srovė.

    Šis sūrus vanduo veržiasi iš po storų ledo sluoksnių, o jam susidūrus su oru ištirpusi geležis oksiduojasi ir nusėda rausvai rudomis nuosėdomis. Būtent todėl susidaro įspūdis, kad iš ledyno teka kraujo spalvos srovė, nors iš tiesų tai cheminė reakcija, susijusi su geležies junginiais.

    Naujausi tyrimai sustiprino hipotezę, kad po ledynu slypintis sūrymas yra senovinio jūrinio vandens likutis, kadaise buvęs susijęs su vandenynu. Mokslininkai ištyrė 167 vandens, nuosėdų ir oro mėginius iš Kruvinųjų krioklių ir kitų McMurdo sausųjų slėnių vietų, pasitelkdami modernias genetines analizės metodikas.

    Rezultatai parodė aiškų skirtumą: mėginiuose iš Kruvinųjų krioklių aptikta gerokai daugiau jūrinės kilmės organizmų nei kitose tirtose teritorijose. Ypač išsiskyrė eukariotai, tai yra organizmai, kurių ląstelės turi branduolį, o dalies jų genetiniai pėdsakai buvo artimi vandenynuose gyvenančioms rūšims.

    Toks pasiskirstymas svarbus dar ir todėl, kad jis silpnina versiją apie šiuolaikinį mikroorganizmų pernešimą vėjais. Jei jūriniai organizmai būtų atkeliaujantys iš kitur, jų pėdsakai regione turėtų būti tolygesni, tačiau oro mėginiuose jūrinės kilmės organizmų rasta tik menkai.

    Remiantis tyrėjų interpretacija, labiausiai tikėtina, kad mikroorganizmai šiame sūryme buvo įkalinti dar prieš tai, kai teritoriją galutinai uždengė ledynas. Skaičiavimai leidžia manyti, kad izoliuotas vandens telkinys po Tayloro ledynu galėjo būti atskirtas daugiau nei prieš 1 000 000 metų, kai jūrų lygis buvo aukštesnis, o Antarktidos pakrantės ir ledynų ribos atrodė kitaip.

    Mokslininkams tai yra natūrali laboratorija, leidžianti suprasti, kaip gyvybė prisitaiko prie kraštutinių sąlygų. Poledinis ekosistemų pasaulis čia egzistuoja beveik be šviesos, esant dideliam druskingumui, žemai temperatūrai ir ribotam deguonies kiekiui, todėl mikroorganizmai energiją gali gauti ne iš fotosintezės, o iš cheminių reakcijų.

    Tokios aplinkos domina ir astrobiologus, nes panašios sąlygos teoriškai galėtų egzistuoti po ledu kituose Saulės sistemos kūnuose. Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad klausimų lieka: dar neaišku, kada tiksliai sūrymas buvo atskirtas nuo vandenyno, kokio dydžio yra visas poledinis rezervuaras ir kaip plačiai paplitę skirtingi mikroorganizmų tipai.

    Artimiausiu metu tikimasi detalesnių genetinių tyrimų ir tikslesnio požeminio vandens sistemų kartografavimo, kad būtų galima patikimiau atkurti šio išskirtinio reiškinio istoriją. Kuo geriau bus suprastas poledinis Antarktidos pasaulis, tuo daugiau atsakymų jis gali duoti ne tik apie Žemės praeitį, bet ir apie gyvybės ribas apskritai.