Mintis baltąsias meškas išgelbėti perkeliant jas į Antarktidą skamba logiškai, tačiau ekologai ją vadina invazinių rūšių scenarijumi, galinčiu sugriauti vietos ekosistemas.
Baltosios meškos gyvena tik Arkties regione, o pingvinai ir didžioji dalis Antarktidos pakrančių faunos vystėsi visiškai kitoje, nuo sausumos plėšrūnų beveik izoliuotoje aplinkoje. Dėl to šie gyvūnai neturi elgsenos, padedančios efektyviai gintis nuo tokio tipo medžiotojo.
Baltasis lokys (Ursus maritimus) nėra toks siauras specialistas, kaip kartais manoma. Nors pagrindinis jo grobis yra ruoniai, šis plėšrūnas gali maitintis ir paukščiais, jų kiaušiniais, dvėseliena, o esant progai prisitaiko prie įvairių lengvai pasiekiamų maisto šaltinių.
Iš pirmo žvilgsnio Antarktida netgi atrodo tinkama: čia taip pat yra jūros ledas, o pakrantėse gyvena kelios ruonių rūšys. Be to, didelės pingvinų kolonijos galėtų tapti lengvu, gausiu ir nuolat pasiekiamu grobiu.
Tačiau būtent prisitaikymo gebėjimas ir jėga paverstų baltąją mešką ypač pavojinga. Ji galėtų greitai išnaudoti vietinius maisto išteklius, o tai staigiai pakeistų visos ekosistemos pusiausvyrą ir paveiktų ne vieną rūšį, bet visą mitybos grandinę.
„Baltųjų meškų elgsena pakankamai lanksti, kad jos prisitaikytų prie kitokių sąlygų, tačiau pasekmės Antarktidos faunai būtų pražūtingos“, – teigiama gamtos publikacijose, nagrinėjančiose tokio perkėlimo rizikas.
Toks scenarijus atitinka tipinį invazinių rūšių poveikį: naujas, efektyvus plėšrūnas patenka į aplinką, kur vietiniai gyvūnai neturi apsauginių prisitaikymų. Rezultatas dažnai būna staigus populiacijų smukimas, buveinių pokyčiai ir ilgalaikės pasekmės, kurias suvaldyti itin sunku.
Klimato kaitai mažinant jūros ledo plotus Arktyje, diskusijos apie baltųjų meškų ateitį tik stiprės. Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad sprendimų reikia ieškoti mažinant šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas ir saugant Arkties buveines, o ne perkeliant plėšrūnus į naujus žemynus.
Leave a Reply