Tag: Antioksidantai

  • Miškuose praeinate pro šalį? Šis uogas mūsų protėviai naudojo kepenims ir skrandžiui

    Miškuose praeinate pro šalį? Šis uogas mūsų protėviai naudojo kepenims ir skrandžiui

    Paprastoji ir vėlyvoji ieva dažnam atrodo tik dar vienas krūmas miške, todėl ją lengva praeiti net nepastebėjus. Vis dėlto ieva nuo seno buvo vertinama dėl tamsių uogų, kurios vasaros pabaigoje ir rudenį subręsta kekėmis, ypač drėgnesnėse vietose prie upelių ar užliejamose miško pakraščiuose.

    Lietuvoje dažniau aptinkama paprastoji ieva, o invazine laikoma vėlyvoji ieva, kilusi iš Šiaurės Amerikos. Pastaroji neretai plinta greitai, stelbia vietines rūšis ir keičia miško paklotę, todėl kai kur jos gausėjimas laikomas problema gamtosauginiu požiūriu.

    Ievių uogos paprastai prinoksta nuo rugpjūčio pabaigos iki spalio, priklausomai nuo vietos ir oro. Prinokimą išduoda labai tamsi, beveik juoda spalva ir minkštesnė tekstūra, o ne iki galo sunokusios, rausvos uogos būna itin sutraukiančio skonio.

    Tradiciškai ievių vaisiai ir jų gaminiai buvo siejami su pagalba virškinimui: sutraukiantys junginiai, ypač taninai, gali prisidėti prie gleivinių apsaugos ir padėti esant lengviems žarnyno sudirginimams. Šiuolaikinėje mitybos ir fitocheminių medžiagų analizėje ievių uogos minimos kaip flavonoidų ir kitų antioksidacinių junginių šaltinis, o tai siejama su bendra uždegiminių procesų mažinimo kryptimi mityboje.

    Tačiau su ieva svarbiausia taisyklė yra atsargumas dėl kauliukų. Ievių sėklose yra cianogeninių glikozidų, kurie, sėklas sutraiškius ar sukramčius, gali virsti toksiškais junginiais, todėl kauliukų negalima nei graužti, nei smulkinti.

    Dėl mažo vaisių dydžio patikimiausias būdas ruošiant gaminius yra atskirti minkštimą nuo kauliukų ne „išrankiojant“, o pertrinant per tankų sietą. Taip galima pasigaminti tyrę, kuri tinka švelniam padažui, uogienei ar kitokiam terminiam apdorojimui, išvengiant kontakto su susmulkintomis sėklomis.

    Renkant uogas verta rinktis sausą dieną ir skinti kekėmis, kad namuose būtų paprasčiau tvarkyti derlių. Jei kyla abejonių dėl augalo rūšies ar uogų saugaus paruošimo, geriau pasitarti su specialistais, nes laukinių augalų vartojimas reikalauja tikslaus atpažinimo ir atsargaus apdorojimo.

  • Raudonieji ar baltieji svogūnai: kas iš tiesų sveikiau ir kur slypi didžiausia nauda?

    Svogūnas yra vienas dažniausių virtuvės ingredientų, tačiau prie lentynos neretai kyla klausimas, kurį rinktis: raudonąjį ar baltąjį. Abu yra maistingi, bet jų bioaktyviųjų medžiagų sudėtis ir skonis skiriasi, todėl nauda gali priklausyti ir nuo vartojimo būdo. Specialistai pabrėžia, kad svarbiausia yra įvairovė ir reguliarus daržovių vartojimas.

    Raudonieji svogūnai išsiskiria spalvą suteikiančiais antocianinais, kurie priskiriami flavonoidams ir veikia kaip antioksidantai. Dėl šių junginių raudonieji svogūnai dažnai turi platesnį apsauginių augalinių medžiagų spektrą nei baltieji. Tačiau tiksli sudėtis gali skirtis priklausomai nuo veislės, auginimo sąlygų ir laikymo.

    Abiejų rūšių svogūnuose randama kvercetino, vieno labiausiai tiriamų svogūnų flavonoidų. Tyrimai rodo, kad antioksidantų ir fenolinių junginių kiekiai gali smarkiai skirtis ne tik tarp spalvų, bet ir tarp tos pačios spalvos veislių. Dėl to teiginys, kad raudonasis visada sveikesnis, būtų pernelyg supaprastintas.

    Praktiškai raudonasis svogūnas dažniau pasirenkamas valgyti žalias, nes jis suteikia ryškesnį skonį salotoms, sumuštiniams ar daržovių patiekalams. Toks vartojimas leidžia išlaikyti daugiau jautrių junginių, kuriuos gali paveikti aukšta temperatūra. Vis dėlto termiškas apdorojimas ne visada reiškia, kad nauda dingsta.

    Kepant ar troškinant keičiasi fenolinių junginių ir antioksidantų profilis, o kai kuriomis sąlygomis bendras antioksidacinis aktyvumas gali net padidėti. Todėl nėra pagrindo atsisakyti keptų ar troškintų svogūnų vien dėl baimės, kad jie tampa beverčiai. Svarbiau, kaip dažnai svogūnai atsiranda mityboje ir su kokiais produktais jie derinami.

    Dar viena detalė, kurią verta prisiminti ruošiant svogūnus, yra išoriniai sluoksniai. Būtent arčiau paviršiaus dažnai sukaupta daugiau flavonoidų, todėl per storai nupjaunant ar nuvalant galima prarasti dalį vertingų medžiagų. Sausos luobelės įprastai nevalgome, bet valgomų išorinių sluoksnių geriau nepašalinti per daug.

    Žmonėms, kuriems svogūnai sukelia pilvo pūtimą ar diskomfortą, spalva nebūtinai bus lemiamas kriterijus. Dažnai geriau toleruojami termiškai apdoroti svogūnai, taip pat švelnesnės veislės ir mažesni kiekiai. Sveikiausias pasirinkimas yra tas, kurį žmogus gali valgyti reguliariai ir be nemalonių pojūčių.

    Jei tikslas yra gauti kuo daugiau įvairių antioksidantų, raudonieji svogūnai dažnai turi nedidelį pranašumą dėl antocianinų. Tačiau baltieji svogūnai taip pat vertingi ir daugeliui patiekalų yra patogesni dėl skonio ir tekstūros, ypač verdant, kepant ar gaminant padažus. Kasdienėje mityboje geriausias sprendimas paprastas: rinktis abu ir kaitalioti pagal patiekalą.

  • Japoniška arbata su skrudintais ryžiais užkariauja virtuves: kuo genmaicha lenkia kavą

    Japoniška arbata su skrudintais ryžiais užkariauja virtuves: kuo genmaicha lenkia kavą

    Kas yra genmaicha?

    Genmaicha – japoniška žalioji arbata, maišoma su skrudintais ryžiais, dažniausiai gaminama iš sencha arba bancha lapelių. Ryžiai suteikia gėrimui švelnų, skrudintos duonos ir riešutų primenantį aromatą, o kai kuriose mišiniuose juntama ir kukurūzų spragėsių nata.

    Dėl ryžių genmaicha dažnai būna mažiau karti ir sutraukianti nei įprasta žalia arbata, todėl tinka tiems, kuriems klasikinės žaliosios arbatos skonis per intensyvus. Tai ir viena priežasčių, kodėl šis gėrimas pastaraisiais metais populiarėja už Japonijos ribų.

    Kuo ji išsiskiria nuo kavos?

    Genmaichoje yra kofeino, tačiau jo kiekis paprastai mažesnis nei puodelyje kavos, nors reali koncentracija priklauso nuo mišinio, arbatžolių ir ryžių santykio bei plikymo. Dėl to ji gali tikti ryte ar pirmoje dienos pusėje, kai norisi švelnesnio tonuso be staigaus „šuolio“.

    Žaliojoje arbatoje natūraliai esanti L-teanina kartu su kofeinu gali būti viena priežasčių, kodėl arbatos poveikis dažnai apibūdinamas kaip tolygesnis. Tyrimuose analizuojama, kad toks derinys gali padėti išlaikyti budrumą, tačiau reakcija vis tiek individuali.

    Nauda sveikatai: ką sako mokslas?

    Daugiausia potencialios naudos siejama ne su ryžiais, o su žaliosios arbatos lapeliais, kuriuose yra polifenolių, įskaitant katechinus. Vienas dažniausiai nagrinėjamų junginių yra epigalokatechino galatas, siejamas su antioksidaciniu poveikiu.

    Vis dėlto svarbu atskirti faktus nuo marketingo: genmaicha nėra detoksikuojantis gėrimas ir nepakeičia gydymo. Reguliarus nesaldintos arbatos vartojimas gali būti dalis sveikesnės mitybos, ypač jei ji pakeičia saldintus gėrimus ir taip padeda mažinti pridėtinio cukraus kiekį.

    Žalioji arbata neretai pristatoma kaip priemonė lieknėjimui, tačiau poveikis kūno masei paprastai būna nedidelis. Katechinai ir kofeinas gali nežymiai prisidėti prie energijos apykaitos, bet reikšmingų pokyčių tikėtis neverta, jei nesikeičia bendra mityba ir fizinis aktyvumas.

    Kaip teisingai paruošti?

    Genmaichos nereikėtų užpilti verdančiu vandeniu, nes per aukšta temperatūra gali sustiprinti kartumą. Dažniausiai rekomenduojama 70–80 laipsnių temperatūra ir 1–2 minučių plikymas, o tikslius parametrus verta derinti pagal gamintojo nurodymus.

    Daugelį genmaichos mišinių galima plikyti pakartotinai: antras užpilas paprastai būna švelnesnis, bet aromatingas. Tai patogu tiems, kurie nori ilgiau mėgautis skoniu nepadidindami kofeino dozės taip smarkiai, kaip ruošiant naują stiprų puodelį.

    Kam reikėtų atsargumo?

    Nors daugumai žmonių genmaicha yra saugi, joje esantis kofeinas gali sukelti nemigą, nerimą ar širdies plakimą jautresniems asmenims. Dėl to vėlyvą vakarą šios arbatos geriau vengti, ypač jei miego kokybė jums jautri.

    Atsargumo turėtų laikytis ir nėščiosios, vertindamos bendrą dienos kofeino kiekį iš visų šaltinių. Taip pat verta prisiminti, kad arbatos junginiai gali mažinti neheminės geležies įsisavinimą, todėl esant geležies trūkumui geriau ja nepopinti geležies turinčių patiekalų.

  • Šie 10 Biblijoje minimų produktų vėl ant bangos: dietologai įvardijo, ką verta įtraukti

    Maisto produktai, minimi Biblijoje, vis dažniau grįžta į mitybos rekomendacijas ne dėl simbolikos, o dėl maistinės sudėties. Alyvuogių aliejus, granatai ar fermentuoti vynuogių produktai siejami su Viduržemio jūros regiono mityba, kurią specialistai dažnai įvardija kaip vieną palankiausių širdžiai ir bendrai sveikatai.

    Pastaraisiais metais ypač daug dėmesio skiriama uždegiminius procesus organizme veikiančioms medžiagoms, skaiduloms ir gerųjų riebalų šaltiniams. Dalis Biblijoje aprašomų produktų atitinka šias kryptis, tačiau svarbu išlaikyti saiką ir vertinti bendrą racioną, o ne vieną „stebuklingą“ ingredientą.

    Kas iš tiesų vertinga šiandien?

    Alyvuogės ir alyvuogių aliejus išlieka vienu dažniausių pasirinkimų, kai siekiama pakeisti sočiuosius riebalus. Šis produktas vertinamas dėl mononesočiųjų riebalų, vitamino E ir polifenolių, kurie siejami su antioksidaciniu poveikiu.

    Granatai dažnai minimi dėl polifenolių ir kalio, o jų sultys tiriamos širdies ir kraujagyslių sveikatos kontekste. Vis dėlto gėrimų atveju svarbu rinktis be pridėtinio cukraus, nes kitaip nauda lengvai „prapuola“ dėl didesnio cukrų kiekio.

    Vynuogės ir jų produktai tradiciškai siejami su vynu, tačiau sveikatos požiūriu alkoholio nereikėtų laikyti profilaktikos priemone. Norint gauti vynuogių bioaktyvių medžiagų, praktiškiau rinktis šviežias uogas arba sultis be pridėtinio cukraus.

    Nuo skaidulų iki baltymų

    Linų sėmenys dažnai įvardijami kaip patogus būdas papildyti mitybą skaidulomis ir omega-3 riebalų rūgštimis. Jie gali padėti virškinimui, tačiau didesni kiekiai kai kuriems žmonėms sukelia pilvo pūtimą, todėl pradėti verta nuo mažesnės porcijos.

    Daigintų grūdų duona, neretai siejama su Ezechielio knygoje minima grūdų ir ankštinių kombinacija, išsiskiria tuo, kad viename produkte sujungiami grūdai ir ankštiniai. Tokie deriniai gali pagerinti aminorūgščių profilį ir padidinti skaidulų kiekį, tačiau pasirinkimas priklauso ir nuo individualios tolerancijos.

    Ožkos pienas minimas kaip alternatyva karvės pienui, nes daliai žmonių jis lengviau virškinamas. Vis dėlto saugumo požiūriu svarbu rinktis pasterizuotą produktą, nes nepasterizuotas pienas gali kelti didesnę mikrobiologinę riziką.

    Ką daryti su mėsa, žolelėmis ir medumi?

    Aviena vertinama dėl visaverčių baltymų, geležies, cinko ir vitamino B12, tačiau, kaip ir kita raudona mėsa, turėtų būti valgoma saikingai. Šiuolaikinėse gairėse pabrėžiama, kad geriausia sveikatai palankią mitybą kurti taip, kad dominuotų augaliniai produktai, o mėsa būtų tik dalis raciono.

    „Karčios žolės“ Biblijoje minimos kaip ritualinės mitybos dalis, o šiandien tai gali reikšti paprastą principą: daugiau žalumynų ir žolelių kasdieniuose patiekaluose. Petražolės, kalendros ir kitos žolelės papildo racioną vitaminais ir augaliniais junginiais, be to, padeda mažinti druskos poreikį dėl ryškesnio skonio.

    Daržovės išlieka universaliausia ir moksliškai geriausiai pagrįsta „biblinių“ produktų grupė, nes jos didina skaidulų kiekį, aprūpina vitaminais ir mineralais. Specialistai dažniausiai akcentuoja įvairovę ir skirtingas spalvas lėkštėje, nes taip didėja tikimybė gauti platesnį mikroelementų spektrą.

    Medus nuo senų laikų vartojamas kaip saldiklis ir tradicinė priemonė, tačiau mitybos požiūriu tai visų pirma cukrų šaltinis. Dėl to medų geriausia traktuoti kaip desertą ar prieskonį, o ne kaip kasdienę sveikatingumo „dozę“.

    Galiausiai, Biblijoje aprašomi „švaraus“ ir „nešvaraus“ maisto principai šiandien dažniau vertinami kaip kultūrinė istorija, o ne medicininė taisyklė. Praktinė šių idėjų vertė gali būti paprasta: rinktis mažiau perdirbtą maistą, daugiau augalinių produktų ir laikytis saiko.

  • Miško uogos ar „amerikinės“ šilauogės: skirtumai stebina, o viena klaida plaunant kainuoja sveikatą

    Vasarą ant stalo dažnai atsiduria dvi panašios, bet iš tiesų skirtingos uogos: miško mėlynės ir plantacijose auginamos aukštaūgės šilauogės, dažnai vadinamos „amerikinėmis“. Nors jos priklauso tai pačiai spanguolinių šeimai, skiriasi ne tik dydžiu, bet ir skoniu, pigmentų kiekiu bei tuo, kaip elgiasi virtuvėje.

    Lengviausia jas atskirti perpjovus uogą. Aukštaūgės šilauogės paprastai būna didesnės, tvirtesne odele ir šviesesniu, žalsvu minkštimu, todėl geriau atlaiko transportą ir laikymą šaldytuve. Miško mėlynės mažesnės, jų sultys tamsios ir greitai nudažo pirštus, lūpas bei liežuvį.

    Maistine prasme abi uogos vertingos: jos suteikia skaidulų, vitaminų ir polifenolių, ypač antocianinų, siejamų su antioksidaciniu poveikiu. Miško mėlynių intensyvi spalva dažnai reiškia didesnį pigmentų kiekį, tačiau bendras poveikis sveikatai priklauso nuo suvalgomo kiekio ir visos mitybos.

    Skiriasi ir praktinis panaudojimas. Šilauogės dėl tvirtesnės struktūros dažnai geriau išlaiko formą kepiniuose, todėl tinka pyragams, varškės desertams ar pusryčių dubenėliams. Miško mėlynės labiau išryškina spalvą ir skonį, todėl neretai pasirenkamos uogienėms, džemams ir kitiems naminiams konservams.

    Didžiausia klaida, kurią žmonės daro vasarą, yra uogų ragavimas jų nenuplovus. Parduotuvėje pirktos uogos galėjo liestis su pakuotėmis, rankomis, dulkėmis ir transportavimo paviršiais, todėl jas verta trumpai perplauti po tekančiu vandeniu. Miške rinktos uogos gali būti užterštos dirvožemiu ar laukinių gyvūnų paliktais teršalais, todėl kruopštus plovimas ypač svarbus vaikams ir jautresniems žmonėms.

    Renkantis, kurios uogos „sveikesnės“, vieno atsakymo nėra. Jei norisi švelnesnio skonio ir patogumo, dažniau pasirenkamos šilauogės, jei norisi ryškaus aromato ir spalvos, pranašumą įgauna miško mėlynės. Geriausia strategija paprasta: naudotis sezonu ir keisti uogas tarpusavyje.

  • Vienas prieskonis į sultinį pabaigoje: spalva tampa auksinė, o nauda organizmui – didesnė

    Sultinys daugeliui yra klasika, tačiau net ir įprastą receptą galima lengvai atnaujinti vienu prieskoniu. Virtuvės entuziastai pataria baigiant virti įberti didesnį žiupsnį ciberžolės – tuomet sultinys įgauna sodrią, auksinę spalvą ir atrodo tarsi virtas gerokai ilgiau.

    Ciberžolės ryškią spalvą lemia kurkuminas – natūralus augalinis junginys, kuris pastaraisiais metais dažnai minimas moksliniuose tyrimuose. Jis siejamas su antioksidaciniu ir priešuždegiminiu poveikiu, kuris gali padėti organizmui kovoti su oksidaciniu stresu ir uždegiminiais procesais.

    Svarbu žinoti, kad kurkuminas organizme pasisavinamas gana prastai, todėl vien ciberžolės įbėrimas nebūtinai užtikrins didžiausią efektą. Tyrimuose dažnai pabrėžiama, kad kurkumino biologinį prieinamumą gali padidinti pipiruose esanti piperino medžiaga, todėl prie ciberžolės verta įberti ir žiupsnį juodųjų pipirų.

    Dar viena taisyklė, apie kurią kalba mitybos specialistai, yra riebalų vaidmuo. Kurkuminas tirpsta riebaluose, todėl patiekaluose, kuriuose yra bent šiek tiek riebalų, jis gali būti geriau įsisavinamas, o pats skonis tampa harmoningesnis. Sultiniui tai ypač aktualu, nes jame natūraliai būna šiek tiek riebalų nuo mėsos ar kaulų.

    Praktiškai geriausia ciberžolę berti pačioje pabaigoje, kai sultinys jau beveik paruoštas, ir trumpai pavirti dar kelias minutes. Taip lengviau kontroliuoti skonį, nes per didelis kiekis gali suteikti kartumo, o spalva ir aromatas atsiskleidžia greitai.

    Jei norisi daugiau įvairovės, ciberžolė tinka ir kitiems šiltiems patiekalams, pavyzdžiui, daržovių trintoms sriuboms ar troškiniams. Vis dėlto sultinyje ji ypač pasiteisina dėl vizualaus efekto: dubenėlyje jis atrodo ryškesnis, o prieskonių derinys su pipirais išlaiko klasikinį, namų virtuvės skonį.

    Nors ciberžolė laikoma saugiu prieskoniu, didesni kiekiai ar papildų vartojimas gali netikti visiems, ypač vartojantiems kraują skystinančius vaistus ar turintiems tulžies pūslės problemų. Jei kyla abejonių dėl sveikatos, verta pasitarti su gydytoju ar vaistininku.

  • Aronija – vienas stipriausių antioksidantų: kuo ji naudinga širdžiai ir cukrui kraujyje?

    Aronija – vienas stipriausių antioksidantų: kuo ji naudinga širdžiai ir cukrui kraujyje?

    Aronija, priklausanti erškėtinių šeimai, į Europą atkeliavo iš Šiaurės Amerikos dar XX amžiaus pradžioje. Šiandien ji plačiai auginama Vidurio Europoje, o dėl atsparumo šalčiui ir sausroms sėkmingai dera ir mūsų klimato sąlygomis.

    Dažniausiai kalbama apie juodąją aroniją, kuri vertinama dėl itin didelės bioaktyvių medžiagų koncentracijos. Taip pat sutinkamos raudonoji ir purpurinė formos, tačiau mitybos ir sveikatos tyrimuose daugiausia dėmesio skiriama būtent juodųjų uogų sudėčiai.

    Aronijoje yra vitamino C, taip pat nedideli kiekiai B grupės vitaminų, vitaminų A, E ir K. Uogose aptinkama ir mineralų, tarp jų kalio, magnio, kalcio, geležies bei mangano, tačiau didžiausias jos išskirtinumas siejamas ne su vitaminais.

    Pagrindinė aronijos vertė yra polifenoliai, ypač antocianinai, proantocianidinai, flavonoliai ir fenolinės rūgštys. Būtent šie junginiai suteikia uogoms tamsią spalvą ir lemia stiprų antioksidacinį potencialą, kuris įvairiuose tyrimuose dažnai išskiriamas tarp uoginių vaisių.

    Antioksidantai padeda neutralizuoti laisvuosius radikalus, siejamus su oksidaciniu stresu, kuris laikomas vienu iš lėtinių ligų rizikos veiksnių. Dėl to aronija dažnai minima kaip vertingas raciono papildymas, tačiau svarbu pabrėžti, kad tai nėra vaistas ir nepakeičia gydymo.

    Vienas geriausiai ištirtų aronijos vartojimo aspektų – galimas poveikis širdies ir kraujagyslių sistemai. Mokslinėje literatūroje aprašoma, kad polifenoliai gali prisidėti prie kraujagyslių funkcijos palaikymo, o kai kuriuose klinikiniuose stebėjimuose fiksuotos palankios lipidų rodiklių ir kraujospūdžio pokyčių tendencijos.

    Taip pat nagrinėjamas aronijos ryšys su gliukozės apykaita. Tyrimuose aptariama, kad polifenoliai gali turėti įtakos audinių jautrumui insulinui ir gliukozės panaudojimui, todėl aronija kartais įvardijama kaip potencialiai naudinga mitybos dalis siekiant geresnės cukraus kontrolės, ypač kartu su subalansuotu racionu.

    Pastaraisiais metais daug dėmesio skiriama ir uždegimo mažinimo temai, nes lėtinis uždegimas siejamas su įvairiomis civilizacijos ligomis. Aronijoje esantys fenoliniai junginiai laboratoriniuose ir dalyje klinikinių tyrimų siejami su uždegiminių procesų slopinimo mechanizmais, tačiau rezultatai priklauso nuo vartojamo kiekio ir individualių veiksnių.

    Aronija dažnai turi ryškų, sutraukiantį skonį, todėl ne visiems patinka šviežia. Praktikoje ji dažniausiai vartojama kaip sultys, tyrės, uogienės, šaldytos uogos ar džiovinti vaisiai, o kulinarijoje tinka tiek saldiems patiekalams, tiek padažams prie mėsos ar sūrių.

    Renkantis aronijos produktus verta atkreipti dėmesį į pridėtinio cukraus kiekį, nes būtent jis gali sumažinti bendrą naudą, ypač žmonėms, stebintiems gliukozės rodiklius. Dėl galimų sąveikų ar individualių sveikatos būklių, pavyzdžiui, vartojant vaistus nuo kraujospūdžio ar cukrinio diabeto, geriausia pasitarti su gydytoju ar vaistininku.

    Apibendrinant, aronija išsiskiria polifenoliais ir stipriu antioksidaciniu potencialu, o tyrimai dažniausiai akcentuoja galimą palankų poveikį kraujagyslėms, lipidų apykaitai ir gliukozės kontrolei. Tai paprastas būdas praturtinti kasdienį racioną, jei tik pasirenkami mažiau cukraus turintys produktai ir išlaikomas saikas.

  • Šis egzotiškas marakujų gėrimas ramina nervus: stiklinė vakare ir užmigsite lengviau

    Marakuja, dar vadinama pasiflora, yra tropinis vaisius, kurio rūgštokas, aromatingas minkštimas dažnai naudojamas desertams, tačiau vis dažniau atrandamas ir kaip gėrimų ingredientas. Namuose paruoštas marakujų gėrimas yra palyginti nekaloringas ir gali būti geras pasirinkimas tiems, kurie vakare ieško lengvesnės alternatyvos saldiems užkandžiams.

    Nors internete dažnai teigiama, kad marakujų sultys padeda užmigti, svarbu atskirti pojūtį nuo įrodyto poveikio. Moksliniai duomenys rodo, kad pasifloros augalo ekstraktai kai kuriems žmonėms gali turėti lengvą raminamąjį poveikį ir mažinti nerimą, tačiau tai nereiškia, jog bet kuris marakujų gėrimas veiks kaip vaistas nuo nemigos.

    Marakujoje yra vitamino C, įvairių polifenolių ir kitų antioksidantų, o taip pat kalio, kuris svarbus normaliai nervų sistemos ir raumenų funkcijai. Vis dėlto miegui didžiausią reikšmę paprastai turi ne vienas produktas, o bendra rutina, streso valdymas, kofeino ribojimas ir reguliarus miego grafikas.

    Kaip pasigaminti marakujų gėrimą?

    Dažniausiai rekomenduojama rinktis prinokusius vaisius, kurių odelė būna šiek tiek susiraukšlėjusi, ir išskobti minkštimą į trintuvą. Tuomet įpilama šalto vandens ir trumpai sutrinama, stengiantis per smarkiai nesusmulkinti sėklų, nes jos gali suteikti kartumo.

    Gėrimas perkošiamas per smulkų sietelį, o skystis pagal skonį papildomai praskiedžiamas vandeniu. Jei norisi saldumo, geriau jo nepadauginti, nes didesnis cukraus kiekis vakare kai kuriems žmonėms gali apsunkinti užmigimą ir pabloginti miego kokybę.

    Kada verta būti atsargiems?

    Marakujų gėrimas dėl rūgštingumo ne visiems tinka vienodai. Žmonėms, kurie turi refliuksą, opaligę ar jautresnį skrandį, didesni kiekiai gali dirginti virškinamąjį traktą, ypač jei gėrimas vartojamas vėlai vakare.

    Taip pat atsargumo turėtų laikytis turintieji alergijų, ypač jei yra žinoma reakcijų į lateksą, nes kai kuriems žmonėms pasitaiko kryžminių alerginių reakcijų. Jei vartojate raminamuosius vaistus ar turite lėtinių sveikatos problemų, saugiausia dėl tokių gėrimų vartojimo pasitarti su gydytoju.

    Norint išlaikyti saiką, dažniausiai pakanka vienos stiklinės praskiesto gėrimo, tačiau tai nėra universali miego problemai skirta priemonė. Jei miego sutrikimai kartojasi ilgiau, verta ieškoti priežasčių ir rinktis įrodymais grįstus sprendimus.

  • Nustokite lupti jaunas daržoves: po odele ir lapuose slepiasi tai, ką daug kas išmeta veltui

    Nustokite lupti jaunas daržoves: po odele ir lapuose slepiasi tai, ką daug kas išmeta veltui

    Jaunų bulvių, morkų ar cukinijų plona odelė dažnai keliauja į šiukšliadėžę vien iš įpročio, tačiau būtent joje ir po ja susikaupia nemaža dalis vertingų medžiagų. Kartu su odele netenkama skaidulų, dalies vitaminų ir antioksidantų, kurie svarbūs sotumui, žarnyno veiklai ir ląstelių apsaugai nuo oksidacinio streso.

    Ne mažiau nuvertinama ir žalioji dalis: morkų, ridikėlių, burokėlių lapai ar kitos jaunos viršūnėlės neretai išmetamos, nors gali būti maistingos. Žaliuose lapuose vyksta aktyvi medžiagų sintezė, todėl jie dažnai turi daugiau biologiškai aktyvių junginių nei pats šakniavaisis.

    Specialistai pabrėžia, kad skaidulos padeda palaikyti stabilesnį gliukozės kiekį kraujyje ir gerina virškinimą, o augaliniai antioksidantai siejami su mažesne lėtinių ligų rizika. Daržovių odelėje ir žaliojoje dalyje taip pat aptinkama mineralų, pavyzdžiui, kalio ir magnio, reikalingų normaliai nervų bei raumenų funkcijai.

    Vis dėlto svarbiausia taisyklė prieš valgant odeles ar lapus yra higiena: paviršiuje dažniausiai lieka dirvožemio, dulkių ir kitų nešvarumų. Daržoves verta kruopščiai nuplauti po tekančiu vandeniu, prireikus švelniai nušveisti minkštu šepetėliu, o lapus perrinkti ir pašalinti pažeistas vietas.

    Jei norisi papildomo saugumo, lapus galima trumpai pamirkyti ir po to dar kartą perplauti švariu vandeniu, o prieš vartojimą gerai nusausinti. Ypač atidžiai reikėtų elgtis su žalumynais, kurie valgomi žali, nes jų paviršiuje lengviau išlieka nešvarumai.

    Skirtingos žaliosios dalys turi savitą skonį ir panaudojimą virtuvėje. Morkų lapai dažnai primena žoleles ir tinka padažams, ridikėlių lapai gali būti švelniai aštroki, o jauni burokėlių lapai puikiai dera sriubose ar troškiniuose.

    „Išmetame ne tik lapus ar odeles, bet ir dalį maistinės vertės, kurią daržovė sukaupia augdama“, – sako mitybos specialistai, primindami, kad racionalus vartojimas padeda ir sveikatai, ir mažina maisto švaistymą.

    Praktinis būdas panaudoti lapus yra naminiai padažai, pavyzdžiui, pesto: žalumynai sutrinami su aliejumi, česnaku, riešutais ar sėklomis ir trupučiu citrinos sulčių. Toks priedas tinka prie makaronų, kruopų, keptų daržovių ar sumuštinių.

    Tačiau yra ir išimčių, kurias svarbu žinoti. Žmonėms, turintiems polinkį į inkstų akmenligę, kai kurie lapai, pavyzdžiui, burokėlių, dėl oksalatų gali būti mažiau tinkami dideliais kiekiais, todėl verta laikytis saiko ir derinti su kalcio turinčiais produktais.

    Renkantis daržoves, ypač jei planuojama valgyti odeles ir lapus, pravartu teikti pirmenybę patikimiems augintojams ir sezoninei produkcijai. Taip lengviau užtikrinti ir skonį, ir kokybę, o virtuvėje mažiau to, kas be reikalo atsiduria atliekose.

  • Šių uogų vitamino C gali būti net 4 kartus daugiau nei apelsinuose: valgykite, kol sezonas

    Vasarą turguose ir soduose prasideda serbentų sezonas. Raudonieji, baltieji ir juodieji serbentai dažnai keliauja į kompotus ar uogienes, tačiau didžiausia jų vertė slypi maistinėse medžiagose. Specialistai pabrėžia, kad tai vienos turtingiausių uogų pagal vitamino C kiekį.

    Juodieji serbentai išsiskiria tuo, kad 100 gramų gali turėti apie 180 miligramų vitamino C. Palyginimui, tokioje pačioje apelsinų porcijoje jo dažniausiai būna apie 50 miligramų. Tai reiškia, kad juoduosiuose serbentuose vitamino C gali būti daugiau nei 3 kartus, o kai kurių veislių atveju artėti ir prie 4 kartų skirtumo.

    Vitamino C svarba siejama su normalia imuninės sistemos veikla, kolageno gamyba ir geležies įsisavinimu. Vis dėlto mitybos specialistai primena, kad geriausią efektą duoda nuosekli, subalansuota mityba, o ne vienas atskiras produktas. Serbentai gali būti patogus sezoninis būdas papildyti racioną vitaminu C.

    Serbentai taip pat vertinami dėl skaidulų, kurios padeda virškinimo sistemai ir ilgiau išlaiko sotumo jausmą. 100 gramų šviežių juodųjų serbentų paprastai turi apie 60–65 kilokalorijas, todėl tai gana lengvas užkandis. Dėl santykinai žemo glikeminio indekso, kuris dažnai nurodomas apie 25, jie rečiau siejami su staigiais gliukozės šuoliais.

    Dar viena priežastis, kodėl serbentai laikomi vertingomis uogomis, yra antioksidantai, ypač antocianinai, kurie suteikia tamsią spalvą juodiesiems serbentams. Antioksidantai siejami su ląstelių apsauga nuo oksidacinio streso, o skaidulos gali prisidėti prie palankesnių cholesterolio rodiklių mityboje, kurioje gausu augalinio maisto. Serbentuose taip pat aptinkama vitamino K, B grupės vitaminų ir kalio.

    Norint išsaugoti kuo daugiau vitamino C, serbentus geriausia valgyti šviežius. Šis vitaminas jautrus karščiui, todėl ilgai verdant ar kepant jo kiekis mažėja. Jei norisi atsargų žiemai, praktikuojamas greitas užšaldymas dažnai padeda išlaikyti didesnę dalį vertingų medžiagų nei ilgas terminis apdorojimas.

    Kasdienėje mityboje serbentus patogu įmaišyti į natūralų jogurtą, varškę, košes ar kokteilius. Jų rūgštumas gerai dera su saldesniais vaisiais ir uogomis, todėl lengva pasigaminti subalansuotą užkandį be papildomo cukraus. Prieš valgant pirktas uogas rekomenduojama gerai nuplauti.