CP v2

Tag: Antioksidantai

  • Ne visa konservacija bevertė: 3 daržovės, kurios net po kaitinimo išlaiko vitaminus

    Dalis žmonių vis dar mano, kad konservuojant daržoves jos netenka beveik visų naudingųjų medžiagų, todėl žieminės atsargos tėra skoniui. Tačiau mitybos mokslas rodo, kad terminis apdorojimas ne visada reiškia mažesnę naudą: kai kurie junginiai išlieka, o kai kurie net tampa lengviau pasisavinami.

    Konservuojant svarbiausi pokyčiai vyksta su vandenyje tirpiais vitaminais, ypač vitaminu C ir dalimi B grupės vitaminų, kurie jautresni karščiui. Vis dėlto riebaluose tirpūs junginiai ir antioksidantai, pavyzdžiui karotenoidai, gali išlikti geriau, o kaitinimas kartais padidina jų biologinį prieinamumą.

    Vienas dažniausiai minimų pavyzdžių yra pomidorai. Kaitinant pomidorų ląstelių sienelės suminkštėja, todėl organizmui lengviau pasisavinti likopeną, antioksidantą, siejamą su širdies ir kraujagyslių sistemos nauda. Dėl to konservuoti ar termiškai apdoroti pomidorai gali būti vertingas pasirinkimas žiemą.

    Ne mažiau įdomios yra morkos ir kitos oranžinės daržovės. Verdant ar troškinant dalis beta karoteno gali tapti lengviau prieinama, ypač jei daržovės valgomos su nedideliu kiekiu riebalų, nes tai riebaluose tirpus junginys. Konservuojant svarbu nepervirti ir rinktis kuo trumpesnį kaitinimą, kad mažiau nukentėtų jautresnės maistinės medžiagos.

    Trečias dažnas pasirinkimas žieminėms atsargoms yra burokėliai. Nors dalis vitaminų kaitinant mažėja, burokėliuose esantys betalainai ir kiti antioksidaciniai junginiai išlieka reikšmingi, o pati daržovė ir po apdorojimo išsaugo mineralines medžiagas bei skaidulas. Be to, konservuotos daržovės gali prisidėti prie didesnio daržovių kiekio racione tada, kai šviežių pasirinkimas mažesnis.

    Vis dėlto maistinę vertę lemia ne tik daržovė, bet ir konservavimo būdas. Marinatai su dideliu druskos ar cukraus kiekiu gali pabloginti bendrą patiekalo maistinį profilį, todėl verta rinktis receptus su mažiau druskos, vengti perteklinio cukraus, o atidarius stiklainį įvertinti porcijos dydį.

    Norint išsaugoti kuo daugiau naudos, svarbu ir laikymo sąlygos: sandarumas, švara, tinkama temperatūra bei apsauga nuo šviesos. Jei kyla abejonių dėl produkto saugumo, pavyzdžiui atsirado nemalonus kvapas, dujos ar pakitusi spalva, tokį konservą geriau išmesti, nes maisto sauga visada svarbiau už vitaminų kiekį.

  • „Baltoji“ ir „juodoji“ morva – retai valgomas vaisius, galintis padėti cukrui ir širdžiai

    Morvos vaisiai Lietuvoje ir kaimyninėse šalyse dažnai lieka sodo egzotika, nors maistine verte nenusileidžia populiarioms uogoms. Dažniausiai sutinkamos dvi rūšys – baltoji ir juodoji morva, kurių uogos valgomos šviežios, džiovintos ar perdirbtos.

    Morvoje natūraliai gausu skaidulų ir polifenolių, o tai siejama su oksidacinio streso mažinimu. Dėl to morvos produktai dažnai minimi širdies ir kraujagyslių sveikatos kontekste, ypač kai mityboje siekiama daugiau augalinės kilmės antioksidantų.

    Didžiausio dėmesio sulaukia baltoji morva dėl lapuose ir vaisiuose esančių junginių, galinčių lėtinti angliavandenių skaidymą. Praktikoje tai reiškia, kad daliai žmonių po valgio gali mažiau kilti gliukozės šuoliai, tačiau tai nėra gydymas ir nepakeičia paskirtų vaistų.

    Juodoji morva paprastai turi intensyvesnį skonį ir tamsesnę spalvą, kuri dažnai siejama su didesniu antocianinų kiekiu. Šie junginiai tiriami dėl galimo poveikio kraujagyslių funkcijai ir uždegiminiams procesams, tačiau poveikis priklauso nuo bendros mitybos ir gyvenimo būdo.

    Morvą verta įtraukti kaip alternatyvą saldumynams ar itin perdirbtiems užkandžiams, ypač sezono metu. Šviežios uogos tinka pusryčiams su natūraliu jogurtu, varške ar koše, o džiovintos gali pakeisti saldainius, tačiau porcijas svarbu kontroliuoti dėl koncentruotų cukrų.

    Virtuvėje morvos uogos tinka kompotams, trintoms uogienėms ar padažams prie varškės desertų, taip pat dera su švelnesniais sūriais. Iš lapų ruošiami užpilai, tačiau žmonėms, vartojantiems vaistus nuo diabeto, prieš tai verta pasitarti su gydytoju, nes gliukozę mažinantis poveikis gali sumuotis.

    Sodininkams morva patraukli tuo, kad tai ilgaamžis medis, o jo vaisiai džiugina kasmet, jei parenkama tinkama vieta ir veislė. Vis dėlto, kaip ir su kitais vaisiais, didžiausią naudą duoda ne vienas produktas, o nuoseklus racionas, kuriame daug daržovių, pilno grūdo produktų ir pakankamai judėjimo.

  • „Gyvybės duona“ iš dykumos: šis vaisius žarnynui daro stebuklus, o širdžiai – skydą

    Datulės – nuo senovės Artimųjų Rytų vertinami palmių vaisiai, dažnai vadinami dykumos maistu, nes ilgai išsilaiko ir yra labai kaloringi. Šiandien jos plačiai auginamos Šiaurės Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose, o parduotuvėse dažniausiai randamos džiovintos – patogios užkandžiui ir desertams.

    Maistine prasme datulės yra koncentruotas energijos šaltinis: jose gausu natūralių cukrų, tačiau kartu jos suteikia ir skaidulų. Taip pat jose yra kalio, magnio, vario, mangano, geležies, vitaminų B grupės, o tamsesnėse veislėse neretai aptinkama daugiau antioksidacinių junginių.

    Kasdieniam virškinimui – skaidulos

    Vienas dažniausių datulių privalumų – skaidulų kiekis, ypač džiovintuose vaisiuose. Skaidulos padeda žarnynui dirbti reguliariau, gali mažinti vidurių užkietėjimo riziką ir palaikyti palankią žarnyno mikrobiotos pusiausvyrą.

    Svarbu ir tai, kad skaidulos lėtina cukrų pasisavinimą, todėl datulės, lyginant su dalimi saldumynų, gali būti palankesnis pasirinkimas, jei jų valgoma saikingai. Vis dėlto žmonėms, sergantiems diabetu ar turintiems insulinui atsparumo, jų kiekį verta derinti su gydytoju ar dietologu.

    Širdžiai svarbūs mineralai

    Datulėse esantis kalis siejamas su normalia širdies ir kraujagyslių sistemos veikla, nes jis svarbus kraujospūdžio reguliavimui. Jos taip pat turi polifenolių – antioksidantų, kurie mityboje siejami su mažesniu oksidaciniu stresu ir uždegiminiais procesais.

    Praktikoje tai nereiškia, kad datulės pačios apsaugo nuo infarkto, tačiau jos gali būti viena iš širdžiai palankesnės mitybos detalių, jei jomis pakeičiami itin perdirbti saldumynai. Didžiausią naudą paprastai duoda visuma: daugiau daržovių, ankštinių, neskaldytų grūdų ir mažiau pridėtinio cukraus.

    Atminčiai ir nuotaikai – ne vien saldumas

    Datulėse yra B grupės vitaminų ir mikroelementų, kurie svarbūs nervų sistemos funkcijoms. Jose taip pat aptinkama aminorūgščių, dalyvaujančių neuromediatorių sintezėje, todėl datulės dažnai pristatomos kaip užkandis, padedantis palaikyti energiją ir susikaupimą.

    Vis dėlto geriausias efektas tikėtinas tada, kai datulės tampa subalansuoto raciono dalimi, o ne pagrindiniu energijos šaltiniu. Jei žmogus nuolat jaučia nuovargį ar koncentracijos sutrikimus, vien mitybos korekcijų gali nepakakti – verta įvertinti miego, streso ir sveikatos būklę.

    Saiką verta prisiminti dėl kaloringumo: 100 gramų džiovintų datulių gali turėti apie 280 kilokalorijų ir daug natūralių cukrų. Dažniausiai pakanka 3–5 datulių per dieną, ypač jei jos valgomos kartu su baltymais ar riebalais, pavyzdžiui, su riešutais ar natūraliu jogurtu.

    Renkantis datules verta skaityti sudėtį: geriausia, kai joje tik vaisiai, be pridėtinio cukraus, gliukozės-fruktozės sirupo ar perteklinių konservantų. Laikant sandariame inde vėsioje vietoje jos ilgai išlieka minkštos, o pernelyg sukietėjusias galima trumpai pamirkyti šiltame vandenyje.

  • Ne visas saldžiosios paprikos vienodai naudingos: dietologai įvardijo, kuri spalva geriausia

    Saldžiosios paprikos spalva dažnai siejama tik su skoniu, tačiau ji daug pasako ir apie maistinę vertę. Dietologai pabrėžia, kad paprikos nokimo stadija lemia, kiek joje susikaupia antioksidantų, vitaminų ir natūralių augalinių pigmentų.

    Žalioji paprika paprastai skinama dar nevisiškai prinokusi, todėl jos skonis ryškesnis, kartesnis, o cukraus joje mažiau. Ji išlieka geru vitamino C ir skaidulų šaltiniu, kurie siejami su imuninės sistemos, širdies ir žarnyno veiklos palaikymu.

    Vis dėlto, palyginti su vėliau sunokstančiomis spalvomis, žaliojoje paprikoje dažniausiai būna mažiau antioksidantų. Kita vertus, ji gali turėti daugiau liuteino ir zeaksantino, kurie siejami su regėjimo ir smegenų sveikatos apsauga.

    Geltona ir oranžinė

    Geltonos paprikos, bręsdamos ilgiau, įgauna saldesnį skonį ir paprastai sukaupia daugiau augalinių junginių. Jose aptinkamas kvercetinas, kuris moksliniuose tyrimuose siejamas su uždegiminių procesų mažinimu ir galimu teigiamu poveikiu fiziniam pajėgumui.

    Geltonose paprikose, kaip ir kitose, yra skaidulų bei vitamino C, o taip pat dažnai randama kalio ir vitamino K. Šios medžiagos svarbios normaliai širdies veiklai, kraujo krešėjimui, kaulų ir raumenų funkcijai.

    Oranžinės paprikos išsiskiria karotinoidais ir beta karotinu, kurį organizmas gali paversti vitaminu A. Vitaminas A siejamas su normalia rega, odos būkle ir imunine funkcija, todėl oranžinė paprika dažnai pristatoma kaip gera kasdienio raciono dalis.

    Kodėl raudona laikoma naudingiausia

    Raudona paprika yra labiausiai prinokusi, todėl dažniausiai turi didžiausią dalį naudingų junginių. Specialistai teigia, kad kuo ilgiau paprika bręsta nuo žalios iki raudonos, tuo daugiau joje susikaupia vitaminų ir antioksidantų.

    Raudonoji paprika ypač vertinama dėl didelio vitamino C kiekio, kuris prisideda prie normalios imuninės sistemos veiklos. Vitaminas C taip pat svarbus kolageno sintezei, žaizdų gijimui ir geležies pasisavinimui iš maisto.

    Be to, raudonoje paprikoje dažnai būna daugiau beta karotino ir likopeno, kurie priskiriami stipriems antioksidantams. Dėl ilgesnio sunokimo laiko raudona paprika paprastai būna ir saldesnė, tad ją lengviau įtraukti į kasdienius patiekalus.

    Nors raudona dažnai įvardijama kaip maistingiausias pasirinkimas, dietologai pabrėžia, kad visų spalvų paprikos turi savų privalumų. Praktinis patarimas paprastas: rinktis skirtingų spalvų paprikas ir taip praplėsti gaunamų maistinių medžiagų spektrą.

  • Ne tik uogos desertui: šis vasaros vaisius gali padėti kolageno gamybai ir odai

    Ne tik uogos desertui: šis vasaros vaisius gali padėti kolageno gamybai ir odai

    Kolagenas yra vienas svarbiausių odos struktūrinių baltymų: jis prisideda prie stangrumo, elastingumo ir audinių atsistatymo. Su amžiumi natūrali kolageno sintezė lėtėja, o procesą gali paspartinti ultravioletinė spinduliuotė, rūkymas, ilgalaikis stresas, miego trūkumas ir menkavertė mityba.

    Kad organizmas galėtų normaliai gaminti kolageną, jam būtinas vitaminas C, dalyvaujantis reakcijose, kurios leidžia formuotis ir stabilizuotis kolageno skaiduloms. Kadangi žmogaus organizmas vitamino C pats negamina, jo kasdien reikia gauti su maistu.

    Viena ryškiausių vasaros pasirinkimų šiuo požiūriu yra juodieji serbentai. Priklausomai nuo veislės, sunokimo, laikymo ir apdorojimo, 100 gramų šių uogų gali turėti apie 160–285 miligramus vitamino C, todėl net nedidelė porcija reikšmingai prisideda prie dienos poreikio.

    Juodųjų serbentų nauda neapsiriboja vien vitaminu C. Tamsiai melsvą spalvą jiems suteikia antocianinai, priskiriami polifenoliams, kurie pasižymi antioksidaciniu poveikiu ir padeda mažinti oksidacinio streso poveikį ląstelėms.

    Vis dėlto svarbu nepainioti sąvokų: antioksidantai nestabdo senėjimo ir nepakeičia apsaugos nuo saulės. Odos būklei didžiausią reikšmę turi nuoseklūs įpročiai, ypač kasdienė SPF apsauga, miegas ir subalansuota mityba.

    Renkantis serbentus, palankiau juos valgyti visus, o ne rinktis skaidrintas sultis. Uogose esantis skaidulų kiekis svarbus sotumui, žarnyno veiklai ir cukraus kiekio kraujyje svyravimų mažinimui, o sultyse skaidulos dažnai prarandamos.

    Mažiau naudingas pasirinkimas yra stipriai saldinti sirupai, nektarai ar uogienės, nes didelis cukraus kiekis tokį produktą paverčia labiau desertu nei kasdiene mitybos atrama. Be to, kaitinimas ir ilgas laikymas gali sumažinti vitamino C kiekį.

    Paprastas būdas įtraukti serbentus į racioną yra sauja uogų košėje, natūraliame jogurte ar varškėje. Jų aitrumą galima sušvelninti bananu, kriauše ar nedideliu kiekiu medaus, o vasarą populiarus ir kokteilis su kefyru bei avižomis.

    Juodieji serbentai tinka ir nesaldiems patiekalams: trumpai pakaitinti su vandeniu ir prieskoniais, jie gali virsti rūgštoku padažu prie keptos paukštienos, žuvies ar brandesnių sūrių. Uogos taip pat dera salotose su lapiniais žalumynais ir švelnesniu baltymu.

    Karštomis dienomis alternatyva desertams gali būti naminis šerbetas, sumaišytas iš šaldytų serbentų ir prinokusio banano. Dar vienas variantas yra iš vakaro paruoštas čija sėklų pudingas su pienu ar augaliniu gėrimu ir uogų tyre.

    Ne sezono metu verta rinktis šaldytus serbentus, nes jie dažnai užšaldomi netrukus po derliaus nuėmimo. Jei renkatės sultis, geriausia, kad jos būtų 100 proc. ir be pridėtinio cukraus, tačiau jas reikėtų laikyti tik raciono papildymu, o ne vandens ar vaisių pakaitalu.

    Kosmetikoje dažniausiai naudojamas serbentų ekstraktas ir iš sėklų spaudžiamas aliejus. Šis aliejus turi nesočiųjų riebalų rūgščių, įskaitant gamma linoleno rūgštį, todėl gali padėti mažinti odos išsausėjimą ir stiprinti komforto pojūtį, ypač sausai ar sudirgusiai odai.

    Saugiausia rinktis pagamintus ir dermatologiškai įvertintus produktus su serbentų aliejumi ar ekstraktu. Jei naudojate gryną kosmetinį aliejų, keli lašai ant drėgnos odos ar sumaišyti su nedidele kremo porcija dažnai būna pakankami, tačiau jo nereikėtų pilti į visą pakuotę dėl galimo produkto stabilumo pokyčio.

    Norint pasigaminti paprastą kaukę namuose, uogas galima sutrinti ir sumaišyti su natūraliu jogurtu bei smulkintomis avižomis, tačiau tokį mišinį būtina sunaudoti iškart. Jautresnei odai rūgštus uogų sultingumas gali sukelti perštėjimą ar paraudimą, todėl prieš pirmą kartą verta atlikti mėginį mažame odos plote.

    Serbentai gali būti vertingas vasaros mitybos elementas, palaikantis vitamino C suvartojimą, tačiau nereikėtų jiems priskirti greito odos patempimo efekto. Kolageno sintezę lemia ne tik vitaminas C, bet ir pakankamas baltymų kiekis, mikroelementai, miegas bei apsauga nuo UV spinduliuotės.

    Žmonėms, turintiems alergijų, jautrų skrandį ar ryškų refliuksą, uogas geriau pradėti ragauti mažomis porcijomis. Sergant lėtinėmis ligomis ar vartojant papildus su serbentų sėklų aliejumi, dėl tinkamumo saugiau pasitarti su gydytoju ar vaistininku.

  • Kur slypi daugiausia vitamino E: šie virtuvės produktai gali nustebinti net sveikuolius

    Kur slypi daugiausia vitamino E: šie virtuvės produktai gali nustebinti net sveikuolius

    Vitaminas E nėra viena medžiaga: tai grupė junginių, vadinamų tokoferoliais ir tokotrienolais. Svarbiausia jų funkcija – antioksidacinė, padedanti apsaugoti ląsteles nuo oksidacinio streso, siejamo su spartesniu senėjimu ir kai kurių ligų rizika.

    Ši maistinė medžiaga taip pat svarbi imuninei sistemai, nervų veiklai ir normaliai kraujagyslių funkcijai. Nors vitaminas E dažnai minimas grožio kontekste, mokslinėje literatūroje labiausiai pabrėžiama jo reikšmė ląstelių membranų apsaugai ir uždegiminių procesų balansui.

    Rekordininkai – nerafinuoti aliejai

    Didžiausi vitamino E kiekiai įprastoje mityboje dažniausiai randami šaltai spaustuose augaliniuose aliejuose. Ypač išsiskiria kviečių gemalų aliejus – nedidelis jo kiekis gali reikšmingai prisidėti prie paros normos, todėl jis neretai įvardijamas kaip vienas turtingiausių šaltinių.

    Geri pasirinkimai taip pat yra saulėgrąžų, rapsų ir alyvuogių aliejai, ypač jei jie nerafinuoti. Svarbi detalė – kaitinant aukštoje temperatūroje jautrūs junginiai gali irti, todėl šiuos aliejus dažniau verta naudoti šaltai: salotoms, padažams ar jau paruoštų patiekalų pagardinimui.

    Riešutai ir sėklos – patogu kasdien

    Vitaminu E gausūs ir riešutai, sėklos bei įvairūs grūdai. Vieni dažniausiai minimų pasirinkimų – saulėgrąžų sėklos, migdolai ir lazdyno riešutai: jie patogūs kaip užkandis, tinka į košes ar salotas.

    Šie produktai vertingi ne tik dėl vitamino E. Kartu jie suteikia nesočiųjų riebalų, skaidulų ir mineralų, todėl dažnai rekomenduojami kaip dalis subalansuotos mitybos, ypač keičiant saldumynus ar itin sūrius užkandžius maistingesnėmis alternatyvomis.

    Vitaminas E slepiasi ir daržovėse

    Nors vitaminas E labiau siejamas su riebalais, jo yra ir žalialapėse daržovėse, pavyzdžiui, špinatuose, lapiniuose kopūstuose, brokoliuose ar petražolių lapuose. Viename produkte koncentracija gali būti mažesnė nei aliejuose, tačiau daržovių suvalgoma daugiau, todėl bendra nauda mityboje gali būti reikšminga.

    Dar vienas dažnai išskiriamas produktas – avokadas, kuriame vitaminas E derinasi su riebalais, padedančiais šią medžiagą įsisavinti. Kadangi vitaminas E yra tirpus riebaluose, praktiškas sprendimas – žalialapes daržoves pagardinti aliejumi arba pabarstyti sėklomis.

    Svarbus ir laikymas: aliejus bei riešutus verta saugoti nuo šviesos ir oro, laikyti vėsiau, sandariai uždarytus. Taip lėčiau vyksta oksidacija, o maistinė vertė išlieka aukštesnė.

    Jei kyla klausimų dėl papildų, svarbu žinoti, kad vitaminas E papildų forma ne visada reikalingas, o didelės dozės kai kuriems žmonėms gali kelti rizikų, ypač vartojant kraują skystinančius vaistus. Saugiausia pradėti nuo mitybos korekcijų ir, esant poreikiui, pasitarti su gydytoju ar vaistininku.

  • Geltonieji pomidorai – švelnesni skrandžiui ir naudingi akims: kodėl juos verta valgyti dažniau

    Geltonieji pomidorai – švelnesni skrandžiui ir naudingi akims: kodėl juos verta valgyti dažniau

    Kuo skiriasi nuo raudonųjų?

    Geltonųjų pomidorų skonis dažniausiai būna švelnesnis ir saldesnis, o rūgštumo pojūtis – mažesnis. Tai siejama su mažesniu organinių rūgščių kiekiu, todėl daliai žmonių jie gali būti lengviau toleruojami.

    Dėl šios priežasties geltonieji pomidorai neretai pasirenkami, kai po įprastų pomidorų jaučiamas diskomfortas, pavyzdžiui, rėmuo ar refliukso simptomai. Visgi reakcijos individualios, todėl vieniems tinka, kitiems skirtumo gali ir nebūti.

    Nauda akims ir antioksidantai

    Raudonieji pomidorai labiausiai siejami su likopenu, tačiau geltonieji išsiskiria kitais karotenoidais. Jų spalvą dažnai lemia beta karotenas ir liuteinas – antioksidantai, svarbūs regėjimo funkcijai ir akių apsaugai nuo oksidacinio streso.

    Organizmas beta karoteną gali paversti vitaminu A, kuris prisideda prie normalios odos ir gleivinių būklės bei imuninės sistemos veiklos. Be to, pomidoruose yra ir polifenolių, kurie taip pat siejami su antioksidacine apsauga kasdienėje mityboje.

    Širdžiai, kraujotakai ir kasdieniam balansui

    Pomidorai yra vienas iš kalio šaltinių, o kalis prisideda prie normalios kraujospūdžio kontrolės. Dėl to geltonieji pomidorai, kaip ir kitos pomidorų rūšys, gali būti naudinga subalansuotos mitybos dalis.

    Juose taip pat yra geležies, nors jos kiekiai priklauso nuo veislės ir sunokimo. Praktikoje svarbiausia įvairovė lėkštėje: derinant skirtingų spalvų daržoves paprasčiau gauti platesnį biologiškai aktyvių medžiagų spektrą.

    Geltonieji pomidorai ypač tinka tiems, kurie nori švelnesnio skonio ir ieško alternatyvos įprastoms rūgštesnėms daržovėms. Jie taip pat patogūs norint mažiau kaloringų, daugiau vandens turinčių pasirinkimų, kurie padeda palaikyti įprastą skysčių balansą.

    Norint maksimalios naudos, verta rinktis kuo labiau sunokusius pomidorus, valgyti juos įvairiais pavidalais ir derinti su kokybiškais riebalais, pavyzdžiui, alyvuogių aliejumi. Taip riebaluose tirpūs karotenoidai įsisavinami efektyviau.

  • Šis senovinis vaisius vadinamas kinišku datuliu: ką iš tiesų daro kepenims, žarnynui ir atminčiai

    Jujubos, dar vadinamos paprastosios zizifos (Ziziphus jujuba) vaisiais, pastaraisiais metais vis dažniau aptariamos kaip egzotiškas, bet lengvai pritaikomas užkandis. Jos kilusios iš Azijos, ypač plačiai auginamos Kinijoje, tačiau paplitusios ir kai kuriose Pietų Europos šalyse, kur šiltesnis klimatas palankus šiam medžiui.

    Šviežios jujubos savo išvaizda ir saldumu primena mažas slyvas ar datules, o džiovintos dažnai lyginamos su džiovintais vaisiais, kuriais įprasta pakeisti saldumynus. Dėl trumpesnio šviežių vaisių sezoniškumo Europoje dažniau pasirenkamos džiovintos ar marinuotos jų formos.

    Maistiniu požiūriu jujubos vertinamos dėl skaidulų, vitaminų ir biologiškai aktyvių junginių, įskaitant antioksidantus. Mokslinėje literatūroje dažniausiai pabrėžiama, kad skaidulos siejamos su geresne žarnyno veikla, o antioksidantai padeda mažinti oksidacinį stresą, kuris susijęs su įvairių ligų rizika.

    Vis dėlto specialistai primena, kad teiginiai apie stebuklingą poveikį kepenims ar atminčiai dažnai pervertinami. Dalis tyrimų atlikta su gyvūnais arba laboratorinėmis sąlygomis, todėl rezultatų negalima tiesiogiai prilyginti žmogaus kasdienybei, o poveikis priklauso nuo visos mitybos, gyvenimo būdo ir gretutinių ligų.

    Kalbant apie virškinimą, jujubose esančios skaidulos gali prisidėti prie reguliaresnės tuštinimosi funkcijos ir sotumo jausmo. Tačiau džiovintuose vaisiuose paprastai būna daugiau cukrų ir kalorijų nei šviežiuose, todėl svarbus saikas, ypač žmonėms, kurie stebi gliukozės kiekį kraujyje ar laikosi svorio kontrolės plano.

    Jujubas galima valgyti kaip užkandį, dėti į košes, jogurtą ar kepinius, o kai kuriose virtuvėse jos naudojamos arbatoms, padažams ir desertams. Jei turite jautrų virškinimą, naują produktą verta įtraukti palaipsniui ir stebėti savijautą, o esant lėtinėms ligoms ar vartojant vaistus, pasitarti su gydytoju ar vaistininku.

  • Mitybos specialistas paaiškino, kurie pomidorai sveikesni: atsakymas nustebins daugelį

    Ar sveikiau rinktis įprastus didelius pomidorus, ar mažus vyšninius? Mitybos specialistai pabrėžia, kad abiejų tipų pomidorai yra vertingi, tačiau vyšniniuose dažnai būna didesnė naudingų junginių koncentracija viename kąsnyje, ypač jei valgoma su odele.

    Esminis skirtumas slypi santykyje tarp odelės ir minkštimo. Vyšniniai pomidorai yra mažesni, todėl suvalgant tą patį kiekį dažniau gaunama daugiau odelės, o būtent joje sukaupta nemaža dalis biologiškai aktyvių medžiagų, taip pat skaidulų.

    Kas naudingo slypi pomidoruose?

    Pomidorų raudoną spalvą lemia likopenas – antioksidantas, siejamas su ląstelių apsauga nuo oksidacinio streso. Tyrimuose aptariama jo galima nauda širdies ir kraujagyslių sistemai, o taip pat ryšys su mažesne kai kurių ligų rizika, kai laikomasi subalansuotos mitybos.

    Pomidoruose taip pat yra kitų antioksidantų, vitaminų ir mineralų, o odelėje aptinkama daugiau fenolinių junginių, tarp jų flavonoidų. Dėl to patariama, jei leidžia virškinimas ir nėra individualių kontraindikacijų, pomidorus valgyti nenuskustus.

    Kodėl vyšniniai dažnai laikomi pranašesniais?

    Vyšniniai pomidorai, lyginant su didesniais, kai kuriais atvejais turi daugiau antioksidantų vienam produkto gramui, nes didesnę dalį sudaro odelė. Be to, praktiškai žmonės dažnai suvalgo ne vieną, o kelis vyšninius pomidorus, tad per užkandį „susirenka“ daugiau odelės ir joje esančių junginių.

    Vis dėlto tai nereiškia, kad dideli pomidorai yra prastesnis pasirinkimas. Jie taip pat suteikia likopeno ir kitų naudingų medžiagų, o dėl sultingumo ir tekstūros dažnai geriau tinka salotoms, padažams ar kepimui.

    Kaip rinktis ir vartoti kasdien?

    Norint maksimalios naudos, verta derinti skirtingas veisles ir spalvas, nes maistinių medžiagų profilis gali skirtis. Paprasta taisyklė – rinktis prinokusius, kvapnius pomidorus ir juos valgyti kuo mažiau apdorotus, jei patiekalas to nereikalauja.

    Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į laikymą: pomidorai geriau išlaiko skonį kambario temperatūroje, o šaldytuvas gali susilpninti aromatą ir tekstūrą. Prieš valgant juos verta gerai nuplauti, ypač jei pomidorai bus valgomi su odele.

    Sodininkai primena, kad pomidorai gali nukentėti nuo ligų, tarp jų fitoftorozės, todėl auginant svarbi gera ventiliacija ir tinkama priežiūra. Sveiki, nepažeisti vaisiai ir šviežumas – dar vienas kriterijus, lemiantis, kiek malonumo ir naudos gausite iš šios daržovės.

  • Shakiros jaunystės paslaptis? 3 kasdieniai įpročiai ir vienas paprastas vaistinės triukas

    Shakiros jaunystės paslaptis? 3 kasdieniai įpročiai ir vienas paprastas vaistinės triukas

    Socialiniuose tinkluose vėl įsiplieskė diskusijos apie Shakiros išvaizdą: gerbėjai lygina dainininkės nuotraukas nuo 2006 metų ir stebisi, kad jos oda vis dar atrodo jaunatviška. Didžioji dalis komentarų sukasi apie tai, kaip įmanoma išlaikyti švytinčią veido odą beveik nekeičiant įvaizdžio.

    Nors grožio industrija kasmet siūlo vis sudėtingesnes procedūras, pati Shakira yra ne kartą pabrėžusi, kad jos rutina nėra komplikuota. Interviu grožio žiniasklaidai ji yra minėjusi kelis bazinius principus, kurie, dermatologų vertinimu, sutampa su plačiai taikoma odos priežiūros logika: švelnus valymas, antioksidantai, drėkinimas ir kasdienė apsauga nuo saulės.

    Svarbiausias įprotis, kurį ji akcentuoja, yra kruopštus makiažo nuvalymas prieš miegą. Vakarinis nuvalymas padeda pašalinti apsauginių priemonių, makiažo ir teršalų likučius, kurie gali dirginti odą ir skatinti uždegiminius procesus.

    „Jei kažko niekada nepraleidžiu, tai makiažo nuvalymo prieš miegą“, – sakė Shakira.

    Kitas jos minimas žingsnis – veido masažas, atliekamas naudojant aliejų, turtingą antioksidantais, pavyzdžiui, marulos. Masažas dažnai siejamas su maloniu ritualu ir laikinu paburkimo sumažėjimu, tačiau specialistai pabrėžia, kad svarbiausia yra švelnumas ir tai, kad aliejus ar kremas sumažintų trintį, ypač jautriose veido vietose.

    Kasdienėje rutinoje Shakira taip pat siejama su vitamino C serumo naudojimu. Vitaminas C laikomas vienu populiariausių antioksidantų kosmetikoje: jis dažnai pasirenkamas dėl skaistinančio efekto, pagalbos kovojant su pigmentacija ir paramos kolageno sintezei, todėl tokios priemonės ypač dažnos rytinėje priežiūroje.

    Ne mažiau svarbus akcentas – drėkinimas. Shakira yra minėjusi, kad naudoja daugiau drėkinamojo kremo, kai oda reikalauja intensyvesnės priežiūros, o kremą tepa ir nakčiai, ir kaip pagrindą prieš makiažą. Dermatologai primena, kad drėgmės balansas padeda palaikyti odos barjerą, nuo kurio priklauso ir komfortas, ir odos reakcijos į aplinkos veiksnius.

    Dar vienas kasdienis žingsnis, kurį ji pabrėžia, yra apsauginis kremas nuo saulės su aukštu SPF. Apsauga nuo UVA ir UVB spinduliuotės laikoma viena efektyviausių priemonių mažinant ankstyvo odos senėjimo riziką, o ją rekomenduojama naudoti ne tik vasarą, bet ir ištisus metus, ypač esant intensyvesnei saulei ar leidžiant laiką lauke.

    Galiausiai, daug dėmesio sulaukė ir Shakiros minėtas paprastas triukas sausai odai: vitamino E kapsulės, kurių turinį ji, anot jos pačios, kartais naudoja tiesiai ant odos. Vitaminas E kosmetikoje vertinamas kaip antioksidantas, tačiau odos priežiūros specialistai pataria tokias priemones naudoti atsargiai, ypač jei oda linkusi į bėrimus ar jautrumą, ir prieš tai pasitarti su gydytoju dermatologu.

    „Kartais perku vitamino E kapsules vaistinėje ir jų turinį tepu ant odos“, – sakė Shakira.

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad „stebuklingos“ jaunystės formulės dažniausiai nėra, o geriausią rezultatą duoda nuoseklumas: kasdienis odos valymas, apsauga nuo saulės, tinkamas drėkinimas ir saikingai parinkti aktyvieji ingredientai. Būtent tokia, paprasta ir disciplinuota rutina dažniausiai ir sukuria įspūdį, kad žmogus „beveik nesikeičia“.