Tag: Aplinkosauga

  • Lenkija beveik pasivijo Vakarus, bet tempas staiga krito: kas užstrigdė pažangą?

    Pastaruosius du dešimtmečius Lenkija sparčiai artėjo prie turtingiausių Europos Sąjungos valstybių pagal pajamas ir gyvenimo kokybę, tačiau pastaraisiais metais konvergencijos tempas akivaizdžiai sulėtėjo. Ekonomistai tai sieja su pasikeitusiomis finansavimo sąlygomis, demografiniais iššūkiais ir vis sudėtingesne užduotimi didinti produktyvumą, kai lengviausi modernizacijos darbai jau atlikti.

    Ankstesnį šuolį daugiausia palaikė investicijos, eksporto augimas ir ES fondų lėšos, padėjusios modernizuoti kelius, miestus bei pramonę. Tačiau kylant atlyginimams ir mažėjant laisvos darbo jėgos rezervui, vis didesnę reikšmę įgauna inovacijos, vadybos efektyvumas ir aukštos pridėtinės vertės sektoriai.

    Kur ryškėja didžiausios spragos?

    Didesnis atotrūkis matomas švietime, aplinkosaugos politikoje ir sveikatos apsaugoje. Švietimo kokybę šiandien lemia ne tik programos, bet ir mokytojų trūkumas, regioniniai skirtumai bei gebėjimas pritaikyti technologijas taip, kad jos gerintų rezultatus, o ne didintų nelygybę.

    Aplinkosaugos srityje Lenkijai spaudimą didina ES klimato tikslai, energetikos transformacijos kaina ir oro taršos problema miestuose. Energetikos pertvarka reikalauja didelių investicijų į tinklus, atsinaujinančius išteklius ir efektyvumą, o tai trumpuoju laikotarpiu gali riboti kitų sričių finansavimą.

    Sveikatos sistemoje lėtesnę pažangą dažnai lemia ribotas pajėgumas, medikų trūkumas ir didėjančios senstančios visuomenės išlaidos. Ilgesnės eilės pas specialistus ir regioninis paslaugų netolygumas tampa ne tik socialine, bet ir ekonomine problema, nes silpnesnė visuomenės sveikata mažina darbo našumą.

    Kas pasikeitė ekonomikoje?

    Ekspertai pabrėžia, kad šalims, kurios jau priartėjo prie ES vidurkio, vis sunkiau augti vien kopijuojant technologijas ar remiantis pigesne darbo jėga. Norint judėti toliau, reikia sparčiau didinti produktyvumą, daugiau investuoti į mokslinius tyrimus, skaitmeninimą ir įmonių gebėjimą kurti inovatyvius produktus.

    Prie sulėtėjimo prisideda ir demografija: mažėjantis darbingo amžiaus gyventojų skaičius reiškia, kad augimas vis dažniau priklauso nuo automatizacijos, DI sprendimų diegimo ir darbuotojų kvalifikacijos kėlimo. Jei šios priemonės diegiamos netolygiai, skirtumai tarp regionų ir sektorių gali tik didėti.

    Ką tai reiškia artimiausiais metais?

    Lenkijos pažangos tempą lems tai, ar pavyks vienu metu tvarkyti kelias kryptis: efektyvinti viešąsias paslaugas, pagreitinti energetikos transformaciją ir didinti švietimo sistemos atsparumą. Politiniai sprendimai, investicijų stabilumas ir reguliacinė aplinka taps kritiniais veiksniais, nuo kurių priklausys, ar konvergencija vėl įgaus pagreitį.

    Ekonomistai pažymi, kad lėtesnis artėjimas prie turtingiausių ES valstybių nebūtinai reiškia ilgalaikę stagnaciją, tačiau signalizuoja apie naują etapą. Jame didžiausią grąžą duoda ne vien infrastruktūros plėtra, o sisteminės reformos ir produktyvumo didinimas per inovacijas.

  • Kinija uždraudė komercinę žvejybą Jangdzėje: per trejus metus žuvų biomasė šoktelėjo

    Kinija prieš kelerius metus įvedė griežtą komercinės žvejybos draudimą Jangdzės upės baseine, siekdama sustabdyti ilgai trukusį žuvų išteklių nykimą. Mokslininkų vertinimu, per pirmuosius trejus draudimo metus upėje užfiksuotas ryškus žuvų populiacijų atsigavimas.

    Jangdzė, ilgiausia Azijos upė, dešimtmečius patyrė perteklinę žvejybą, taršą, intensyvią išteklių gavybą ir didelį hidrotechnikos statinių spaudimą. Dėl to daugelio rūšių gausa krito, o dalis anksčiau upėje gyvenusių žuvų rūšių buvo prarastos.

    Draudimas buvo pradėtas taikyti 2021 metais ir numatytas dešimčiai metų, o jo įgyvendinimas pareikalavo didelių valstybės išteklių. Skelbiama, kad programa kainavo apie 2,6 mlrd. eurų, buvo išimta iš eksploatacijos apie 111 000 žvejybos laivų, o daugiau kaip 231 000 žmonių, pragyvenusių iš žvejybos, teko persikvalifikuoti.

    Kinijos mokslų akademijos tyrėjai lygino žuvų populiacijų būklę 57 upės vietose iki draudimo ir per pirmuosius trejus jo metus. Rezultatai parodė, kad didesnių žuvų rūšių bendra biomasė išaugo daugiau kaip 232 proc., o rūšinė įvairovė padidėjo maždaug 13 proc.

    Pasak tyrėjų, atsigavimo ženklų fiksuota ir tarp retų rūšių, tačiau ilgalaikės grėsmės niekur nedingo. Tarp svarbiausių iššūkių minimos užtvankos, kurios tebetrukdo žuvims pasiekti nerštavietes, taip pat buveinių kokybės blogėjimas kai kuriose baseino vietose.

    Tyrime pažymima, kad teigiami pokyčiai siejami ir su Jangdzės bekiaule jūrų kiaule, kuri laikoma vieninteliu gėlavandeniu jūrų kiaulių tipu pasaulyje. Mokslininkų vertinimu, jos populiacija padidėjo nuo 445 individų 2017 metais iki 595 individų 2022 metais.

    „Išliekame atsargiai optimistiški, kad šis trumpalaikis biologinės įvairovės atsigavimas gali tapti ilgalaikis“, – teigė tyrimo autoriai.

    Tuo pat metu pabrėžiama, kad progresą galima greitai prarasti, jei pramoninė žvejyba būtų atnaujinta arba jei toliau blogėtų upės ekosistemų būklė. Dėl to mokslininkai ragina tęsti ilgalaikę stebėseną ir paraleliai spręsti taršos, buveinių fragmentacijos bei migracijos barjerų problemas.

  • Auditoriai perspėja: ES iki 2030-ųjų gali nepasiekti jūrų apsaugos tikslų – kur stringa pažadai

    Auditoriai perspėja: ES iki 2030-ųjų gali nepasiekti jūrų apsaugos tikslų – kur stringa pažadai

    Dideli tikslai, menka reali apsauga

    Europos Sąjunga, auditoriams vertinant pažangą, rizikuoja nepasiekti iki 2030 metų numatytų jūrų biologinės įvairovės apsaugos tikslų. Europos Audito Rūmai įspėja, kad dalis jūrų saugomų teritorijų šiandien labiau egzistuoja dokumentuose nei realioje praktikoje.

    Šiuo metu maždaug 14 proc. ES vandenų yra priskirta jūrų saugomoms teritorijoms, tačiau griežtai saugomų zonų dalis nesiekia 1 proc. Auditoriai pabrėžia, kad toks skirtumas rodo atotrūkį tarp deklaruojamų ambicijų ir faktinio poveikio ekosistemoms.

    „ES padarė tam tikrą pažangą skirdama jūrų saugomas teritorijas, tačiau tikrasis iššūkis yra paversti statusą realia apsauga“, – sakė už auditą atsakinga Europos Audito Rūmų narė Iliana Ivanova.

    Kodėl statuso neužtenka?

    ES tikslas iki 2030 metų yra apsaugoti 30 proc. jūrų teritorijų, o 10 proc. jų taikyti griežtą apsaugą. Auditoriai teigia, kad vien teritorijų tinklo plėtimas nebus veiksmingas, jei neatsiras aiškesnių ribojimų veikloms, kurios kenkia dugnui ir buveinėms.

    Kaip viena didžiausių problemų įvardijamos žvejybos praktikos, kurios gali ardyti jūrų dugną ir silpninti ekosistemų atsparumą. Dėl to, auditorių vertinimu, saugomose teritorijose dažnai pritrūksta realiai veikiančių žvejybos ribojimų.

    Trūksta žmonių, lėšų ir bendrų taisyklių

    Audito išvadose taip pat akcentuojamas struktūrinis įgyvendinimo trūkumas: stinga darbuotojų, finansavimo, o administracinės procedūros užsitęsia. Net kai žalinga ar neteisėta veikla nustatoma, institucijoms ne visada pakanka resursų ar teisinių galių ją sustabdyti.

    Finansavimas, pasak auditorių, yra fragmentuotas: jūrų saugomų teritorijų priežiūra remiasi nacionaliniais biudžetais ir skirtingomis ES finansavimo priemonėmis. Dėl to sunkiau užtikrinti nuoseklius ilgalaikius planus ir stabilų priežiūros pajėgumą.

    „Politines ambicijas paversti apčiuopiamais rezultatais jūrų ekosistemoms reikės greitesnių veiksmų, taikomų apsaugos priemonių ir darnesnio tinklo visose ES jūrose“, – teigė Iliana Ivanova.

    Vietos bendruomenės ir tarpvalstybiniai interesai

    Griežtesni ribojimai gali kelti politinių ginčų, nes poveikį pajustų pakrančių bendruomenės ir žvejybos sektorius. Auditoriai pažymi, kad priemonės, paliečiančios kelių valstybių laivynus, dažnai įstringa derybose, o sprendimų priėmimas gali trukti metus.

    Kaip pavyzdžiai minimos šalys, kuriose pažanga siejama su bendruomenių įtraukimu ir konkrečiais draudimais, tačiau kitur kliūtimi tampa duomenų spragos ar teisiniai procesai. Audito žinutė aiški: norint pasiekti 2030 metų tikslus, reikės ne tik naujų žemėlapiuose pažymėtų zonų, bet ir vieningesnių, įgyvendinamų taisyklių bei realios kontrolės.

    „Kai priemonės įgyvendinamos nuosekliai ir pakankamu mastu, gamta atsigauna. Tačiau atsigavimas visos Europos mastu vis dar nevyksta, o dar vieno dešimtmečio su ambicingais tikslais ir silpnu įgyvendinimu negalime sau leisti“, – sakė nevyriausybinės organizacijos Seas At Risk vadovė Monica Verbeek.

  • Dūkštos upelio darbai sukėlė audrą: Vilniaus rajonas pradėjo patikrinimą dėl aplinkosaugos

    Dūkštos upelio darbai sukėlė audrą: Vilniaus rajonas pradėjo patikrinimą dėl aplinkosaugos

    Vilniaus rajono savivaldybė pranešė sulaukusi gyventojų ir visuomenės atstovų klausimų dėl Dūkštos upelyje, Maišiagalos seniūnijoje, vykdytų melioracijos statinių priežiūros darbų. Žmonėms kilo abejonių, kokios apimties darbai buvo atlikti ir ar jie galėjo paveikti vandens telkinį bei jo aplinką.

    Savivaldybės teigimu, mero Roberto Duchnevičiaus pavedimu administracijos direktorius Vytautas Vansavičius inicijavo tarnybinį patikrinimą. Jo metu bus aiškinamasi, kokie konkretūs darbai buvo numatyti, kas realiai atlikta vietoje ir ar veikta laikantis galiojančių aplinkosaugos reikalavimų.

    Kas bus tikrinama?

    Patikrinime numatyta įvertinti, ar darbai atitiko patvirtintą darbų planą, techninius sprendinius ir darbų apimtis. Taip pat bus tikrinama, ar buvo tinkamai įvertintos rizikos vandens ekosistemai, įskaitant upelio vagos būklę, pakrančių stabilumą ir galimą nuosėdų sujudinimą.

    Kaip nurodo savivaldybė, Dūkštos sureguliuoto ruožo ir melioracijos griovio priežiūra buvo įtraukta į 2026 metais savivaldybės lėšomis finansuojamą melioracijos darbų programą. Darbų planuose įrašyta bendra prižiūrimų ruožų apimtis siekia 2,335 kilometro.

    Akcentuoja atsargumą dėl išvadų

    Administracijos direktorius V. Vansavičius pabrėžė, kad šiuo metu svarbiausia surinkti visus faktus ir įvertinti aplinkybes, todėl iš anksto nedaromos išvados nei apie darbų pagrįstumą, nei apie galimus pažeidimus. Savivaldybė teigia sieksianti, kad patikrinimo vertinimas būtų objektyvus ir paremtas dokumentais bei specialistų išvadomis.

    Pasak savivaldybės, darbai vandens telkiniuose paprastai kelia padidintą visuomenės dėmesį, ypač kai jie vyksta greta jautresnių teritorijų. Tokiose situacijose svarbu aiškiai atskirti planuotą melioracijos statinių priežiūrą nuo galimų veiksmų natūraliuose, nesureguliuotuose vandens telkinio ruožuose, kuriems taikomi griežtesni aplinkosauginiai vertinimai.

    Kada bus paskelbta informacija?

    Savivaldybė nurodo, kad gavus ir įvertinus atsakingų specialistų pateiktą informaciją, visuomenė bus papildomai informuota apie nustatytas aplinkybes ir priimtus sprendimus. Taip pat žadama atsakyti į gyventojų keliamus klausimus skaidriai ir remiantis patikrinimo rezultatais.

    Primindama, kad vietos bendruomenių įsitraukimas padeda greičiau identifikuoti problemines situacijas, savivaldybė padėkojo visiems, kurie atkreipia dėmesį į rajono gamtinės aplinkos apsaugą. Tarnybinio patikrinimo išvados turėtų parodyti, ar darbų eiga ir apimtys neprasilenkė su planavimu bei taikomais reikalavimais.

  • Juodoji jūra prie Odesos virsta karo šiukšlynu: ekologas įspėja dėl dronų nuolaužų ir naftos grėsmės

    Juodosios jūros pakrantėje prie Odesos kaupiasi vis daugiau karo paliktų teršalų, o jų poveikis, pasak ukrainiečių ekologo Vladyslavo Balynskio, gali tęstis dar ilgai po karo pabaigos. Specialistas sako, kad jūros dugne formuojasi savotiška sąvartyną primenanti zona iš numuštų dronų ir raketų liekanų, o pavojus kyla ne tik Ukrainai, bet ir kaimyninėms šalims.

    Ekologo vertinimu, Rusijos išpuoliai prieš uostus ir civilinę laivybą pakeitė taršos pobūdį. Į jūrą gali patekti ne tik naftos produktai, bet ir įvairūs kroviniai, o pasekmės priklauso nuo to, kur nuskęsta laivas, kokia srovė, gylis ir ar teritorija yra jautri gamtai, pavyzdžiui, paukščių perėjimo ar žuvų maitinimosi vieta.

    Pasak jo, Odesos įlanka yra ypač pažeidžiama, nes vandens apykaita čia ribota. Jei smūgis suduodamas netoli kranto, tarša gali greitai pasiekti paplūdimius ir pakrančių ekosistemas, o audrų sezonu rizika tik didėja.

    Kodėl pavojingi pažeisti laivai

    V. Balynskis akcentuoja, kad didelė dalis grėsmių susijusi su pažeistais arba apleistais laivais, kurie po atakų lieka dreifuoti. Kol laivas plūduriuoja, tai yra navigacijos pavojus, tačiau situacija tampa rimtesnė, kai laivas užplaukia ant seklumos arba pradeda irti.

    Tuomet, veikiant bangoms ir audroms, korpusas gali prarasti sandarumą, o į vandenį patektų degalai, tepalai ir kiti techniniai skysčiai. Ekologas pabrėžia, kad net ir nuskendus laivui tarša gali skverbtis palaipsniui, o teršalai aplinkoje išlikti metų metus.

    Papildomą riziką kelia jūroje esančios minos ir nesprogę šaudmenys. Nekontroliuojamas laivas, atsitrenkęs į miną ar atsidūręs netoli sprogimo, gali staiga skilti ir nuskęsti, o tarša tokiu atveju atsirastų šimtus kilometrų nuo pirminės atakos vietos.

    Dronų ir raketų nuolaužos jūroje

    Vienas mažiau matomų, bet ilgalaikių veiksnių, pasak ekologo, yra į jūrą krentantys numuštų dronų ir raketų fragmentai. Dalį lengvų nuolaužų galima surinkti pakrantėje, tačiau sunkesnės detalės dažniausiai nusėda dugne.

    Ekologas teigia, kad ten kaupiasi varikliai, metalinės dalys, elektronikos plokštės, akumuliatoriai, degalų ir tepalų likučiai. Medžiagoms yrant ir metalams koroduojant, teršalai pamažu patenka į nuosėdas ir vandenį, o tikrasis jų poveikis dugno organizmams bei žuvims dar nėra iki galo įvertintas.

    „Tai, ką matau po vandeniu, primena sąvartyną: nuolaužos guli beveik nejudėdamos ir kaupsis metų metus“, – sakė V. Balynskis.

    Poveikis gyvūnijai ir jūros atsigavimui

    V. Balynskis išskiria didžiausią nerimą keliančią sritį: jūrų žinduolius. Pasak jo, dėl karo veiksmų sukeliamo povandeninio triukšmo, sprogimų ir slėgio bangų nukenčia delfinai ir kiti banginiai, kuriems klausa yra būtina orientacijai ir maisto paieškai.

    Jis taip pat atkreipia dėmesį, kad ekosistemos pokyčiai nėra siejami vien su karo veiksmais, nes svarbūs ir klimato kaitos veiksniai, upių nuotėkio mažėjimas bei ilgalaikė tarša. Vis dėlto karas, pasak ekologo, įnešė naujų taršos šaltinių, kurių poveikis gali būti uždelstas ir pasireikšti po mėnesių ar net metų.

    Ekologo teigimu, Juodoji jūra turi natūralų atsikūrimo potencialą, tačiau kai kurios populiacijos atsigauna lėtai. Jūrų žinduoliams, dugno bendrijoms ir jautrioms buveinėms gali prireikti dešimtmečių, o dalis praradimų gali būti negrįžtami.

    Kalbėdamas apie žmonių saugumą, specialistas pabrėžia, kad jūra nėra virtusi visiškai nuodingu telkiniu, tačiau realios grėsmės išlieka. Jis ragina maudytis tik oficialiai atvertuose paplūdimiuose, kur vykdoma saugumo kontrolė, o žuvų ir jūros gėrybių atžvilgiu akcentuoja laboratorinių tyrimų svarbą padidintos rizikos zonose.

  • Padangos prie konteinerio gali kainuoti brangiai: kodėl tai ne stambiagabaritės atliekos?

    Padangos prie konteinerio gali kainuoti brangiai: kodėl tai ne stambiagabaritės atliekos?

    Išmetus senas automobilio padangas prie konteinerio ar į bendrą šiukšlių talpą galima sulaukti baudos. Nors iš pirmo žvilgsnio padangos atrodo kaip dideli daiktai, teisės aktuose jos nepriskiriamos stambiagabaritėms atliekoms ir turi atskirą atliekų kodą.

    Stambiagabaritėmis paprastai laikomos komunalinės atliekos, kurios dėl dydžio netelpa į konteinerį, pavyzdžiui, seni baldai, durys ar langų rėmai. Tačiau naudotos padangos priskiriamos atskirai kategorijai, todėl jų negalima palikti prie buitinių atliekų aikštelių kaip įprastų didelių gabaritų daiktų.

    Kas pavojinga senose padangose?

    Pagrindinė priežastis, kodėl padangoms taikomi griežtesni reikalavimai, yra jų sudėtis. Padangose esantys polimerai ir kitos medžiagos irimo metu gali teršti dirvožemį bei gruntinius vandenis, o netinkamai deginant didėja rizika į orą išleisti pavojingų junginių.

    Dėl to padangos neturėtų patekti į mišrių atliekų srautą ar atsidurti nelegaliose sąvartynuose. Atliekų tvarkymo praktikoje jos nukreipiamos į perdirbimą arba energetinį panaudojimą tik kontroliuojamomis sąlygomis.

    Kur saugiai priduoti padangas?

    Patogiausias būdas atsikratyti senų padangų dažniausiai yra jų keitimas servise, kai tvarkytojas kartu priima ir seną komplektą. Dalis padangų montavimo vietų ar vulkanizacijos dirbtuvių taip pat priima naudotas padangas atskirai, tačiau sąlygos gali skirtis.

    Kita įprasta galimybė yra atliekas pristatyti į didelių ir specifinių atliekų surinkimo aikšteles, pavyzdžiui, į PSZOK tipo punktus, kuriuose priimamos įvairios atliekos iš gyventojų. Praktikoje gali būti prašoma patvirtinti gyvenamąją vietą savivaldybėje, taip pat gali galioti kiekio ribojimai vienam gyventojui.

    Dar viena alternatyva yra savivaldybių organizuojamos periodinės surinkimo akcijos, kai tam tikromis dienomis surenkamos specifinės atliekos. Vis dėlto gyventojams svarbu iš anksto pasitikrinti savo savivaldybės taisykles, nes vienur padangos priimamos kartu su kitomis atliekomis pagal išankstinę registraciją, kitur tokia tvarka netaikoma.

    Kokia atsakomybė gresia?

    Už netinkamą padangų atsikratymą, kai jos išmetamos į konteinerį, paliekamos prie atliekų aikštelės ar išvežamos į mišką, gali grėsti administracinė atsakomybė. Praktikoje tai reiškia baudą, kuri gali siekti apie 110 eurų ar daugiau, priklausomai nuo pažeidimo aplinkybių.

    Aplinkosaugininkai nuolat pabrėžia, kad didžiausia klaida yra padangas laikyti stambiagabaritėmis atliekomis ir manyti, jog jos bus paimtos automatiškai. Saugiausia išeitis yra rinktis oficialius surinkimo kanalus ir iš anksto pasitikrinti, kokia tvarka galioja konkrečioje savivaldybėje.

  • Tyrimas įspėja: kas ketvirtas duomenų centras stovi vandens stygiaus zonoje – kas laukia?

    Tyrimas įspėja: kas ketvirtas duomenų centras stovi vandens stygiaus zonoje – kas laukia?

    Duomenų centrai, kurie užtikrina debesijos paslaugas, vaizdo transliacijas ir DI skaičiavimus, aušinimui naudoja daug vandens. Dideli objektai per parą gali suvartoti tiek, kiek miestas su maždaug 50 000 gyventojų, o dėl garinimo procesų dažnai renkamasi gėlas vanduo.

    Naujame moksliniame tyrime, publikuotame žurnale Environmental Science & Technology, mokslininkai sužymėjo 9 347 šiuo metu identifikuotus duomenų centrus visame pasaulyje. Įvertinus vietos vandens sąlygas paaiškėjo, kad apie 25 proc. šių objektų bent vieną mėnesį per metus atsiduria vadinamojo vandens deficito situacijoje, kai paklausa viršija pasiūlą.

    Tyrimo autoriai įspėja, kad pagal klimato modelius, esant maždaug 3 laipsnių Celsijaus pasauliniam atšilimui, vandens stygiaus zonose esančių duomenų centrų dalis per artimiausią dešimtmetį gali išaugti iki 33 proc. Tai reikštų didesnę konkurenciją dėl vietinių vandens išteklių ir aštresnius konfliktus su kitais vartotojais.

    „Šie objektai neatsiranda tuščiuose kraštovaizdžiuose. Jie atsiranda ant miestų ir ūkių vandens tiekimo“, – sakė aplinkos mokslininkas Lorenzo Rosa iš Carnegie Institution for Science.

    Skirtingai nei elektra, kurią galima perskirstyti elektros tinklais dideliais atstumais, vanduo dažniausiai turi būti paimamas vietoje. Duomenų centrų aušinimui vanduo paprastai imamas iš ežerų, upių ar požeminių vandeningųjų sluoksnių, kurių pasiūla sezoniškai svyruoja, o sausros laikotarpiais gali ženkliai sumažėti.

    Žemėlapiavimo analizė parodė, kad 41 proc. pasaulio duomenų centrų tiesiogiai konkuruoja su miestais ir savivaldybėmis dėl vandens, o dar 28 proc. teritorijose pagrindinis vandens vartotojas yra žemės ūkis. Taip pat išskirta 523 objektai, tai yra kiek daugiau nei 5 proc. visų įvertintų, kuriuose vandens deficitas fiksuojamas bent 9 mėnesius per metus.

    Pasak tyrėjų, klimato kaitos poveikis skirtinguose regionuose gali skirtis: modeliavimas rodo ryškesnį rizikos didėjimą JAV, o kai kuriose Europos šalyse pokyčiai galėtų būti mažesni. Vis dėlto bendra tendencija aiški: didėjant karščiui, aušinimo poreikis ir vandens paklausa auga, ypač kai diegiami vis galingesni DI skaičiavimams skirti sprendimai.

    „Duomenų centrai paprastai turi finansinių galimybių ir institucinio prioriteto užsitikrinti vandens tiekimą, kai vandens apskritai yra“, – rašo tyrimo autoriai.

    Jų teigimu, didžiausia rizika gali kilti ne pačių duomenų centrų veiklai, o kitiems tos pačios upių baseinų sistemos vandens vartotojams. Situaciją apsunkina tai, kad duomenų centrų vandens naudojimo duomenys dažnai nėra nuosekliai viešinami, o skirtingose šalyse apskaita ir atskaitomybė labai nevienoda.

    Tyrime taip pat įvardijamos priemonės, kurios galėtų sumažinti spaudimą gėlam vandeniui. Tarp jų minimas labiau išvalytų nuotekų ar apdoroto jūros vandens naudojimas, taip pat aušinimo technologijų tobulinimas ir šilumos valdymo sprendimai, leidžiantys mažinti garinimo nuostolius.

    Autoriai pabrėžia, kad norint ilgalaikio sektoriaus tvarumo reikės ne tik technologinių, bet ir valdymo sprendimų: duomenų centrų vietos parinkimo, leidimų politikos ir aiškesnių vietinių vandens ribų įvertinimo. Kitaip tariant, plečiantis skaitmeninei ekonomikai, vandens klausimas tampa nebe šalutiniu, o strateginiu infrastruktūros veiksniu.

  • Zarasų „Ąžuolo“ gimnazijoje moksleiviai „pasinėrė“ į VR: taip mokėsi tvarumo

    Zarasų „Ąžuolo“ gimnazijoje moksleiviai „pasinėrė“ į VR: taip mokėsi tvarumo

    Zarasų „Ąžuolo“ gimnazijoje spalio 15 dieną surengta interaktyvi virtualios realybės edukacija „Žalioji viktorina“, skirta aplinkosaugos ir tvarumo temoms. Užsiėmimuose, kuriuos inicijavo ir finansavo Zarasų rajono savivaldybė, dalyvavo 120 penktų–aštuntų klasių mokinių.

    Edukaciją parengė virtualių patirčių kūrėjai „Magiccalf“, o mokiniai aplinkosaugos klausimus sprendė pasitelkdami VR akinius, judėjimą ir komandinį darbą. Toks formatas leido ne tik įsisavinti žinias, bet ir iškart pamatyti, kaip sprendimai keičia rezultatą.

    Aktų salė virto virtualia klase

    Užsiėmimai vyko nuo antros iki šeštos pamokos, per tą laiką dirbo penkios mokinių grupės po 23–25 dalyvius. Pirmieji į virtualią aplinką įžengė aštuntokai, vėliau prie veiklų jungėsi šeštokai, penktokai ir septintokai.

    Kiekvienai grupei buvo skirta apie 40–45 minutės, iš kurių didžioji dalis praleista naudojant VR akinius, o likęs laikas skirtas pasirengimui ir temų įvadui. Praktinės užduotys reikalavo žinių, greitos reakcijos ir susitelkimo komandoje.

    Kasdieniai pasirinkimai tapo užduotimis

    „Žaliosios viktorinos“ tikslas buvo padėti mokiniams atpažinti tvarius ir netvarius sprendimus bei suprasti jų poveikį aplinkai. Daugiausia dėmesio skirta atliekų rūšiavimui, atsakingam išteklių naudojimui ir pagarbai gamtai.

    Mokiniai, atsakinėdami į klausimus ir priimdami sprendimus, iškart matė pasekmes virtualioje aplinkoje. Tokia patirtis leidžia mokytis per veiksmą, o ne vien per teoriją, todėl informacija lengviau įsimenama ir siejama su realiomis situacijomis.

    Švietimo praktikoje vis dažniau akcentuojama, kad įtraukus mokymasis stiprina motyvaciją, ypač kai kalbama apie elgesio pokyčius, susijusius su vartojimu ir atsakomybe. VR sprendimai čia tampa priemone saugiai eksperimentuoti, klysti ir iš klaidų pasimokyti.

    Nugalėjo 8c klasė

    Varžybinis formatas skatino mokinių įsitraukimą, iniciatyvumą ir bendradarbiavimą, o komandos tarėsi ir palaikė viena kitą spręsdamos užduotis. Organizatorių teigimu, azartas padėjo labiau įsitraukti ir tiems, kuriems aplinkosaugos temos anksčiau atrodė mažiau patrauklios.

    Daugiausia taškų surinko 8c klasė, kuriai atiteko pagrindinis prizas. Nugalėtojams numatyta dviejų valandų edukacija virtualios realybės arenoje.

    Gimnazija dėkojo edukaciją vykdžiusiai „Magiccalf“ komandai ir savivaldybei už finansavimą, leidusį užtikrinti, kad veiklose galėtų dalyvauti visi suplanuoti mokiniai. Mokykla pabrėžė, kad šiuolaikinės priemonės padeda aplinkosaugos temas priartinti prie kasdienybės ir paskatina pokyčius ne tik klasėje, bet ir šeimose.

  • Kalvelių darželis įsitraukė į „Milijonas medžių“: su tėvais pasodino klevus ir siunčia žinią visiems

    Kalvelių darželis įsitraukė į „Milijonas medžių“: su tėvais pasodino klevus ir siunčia žinią visiems

    Vilniaus rajone veikiantis Šumsko pagrindinės mokyklos Kalvelių ikimokyklinio ugdymo skyrius prisijungė prie aplinkosauginės iniciatyvos „Milijonas medžių“, kuria siekiama didinti želdynų plotus ir stiprinti visuomenės įsitraukimą į gamtos puoselėjimą.

    Bendruomenė pabrėžia, kad tokios akcijos svarbios ne tik dėl papildomų želdinių, bet ir dėl ugdomosios vertės. Vaikai per praktinę patirtį mokosi atsakomybės, supranta, kaip auga medžiai, ir kodėl miesteliams bei kaimo vietovėms reikalinga žalesnė aplinka.

    Į veiklą įsitraukė šeimos

    Sodinimo dieną kartu su vaikais ir jų tėvais pasodinta 10 klevų. Pasak organizatorių, pasirinktas medis yra atsparus ir ilgaamžis, todėl ateityje taps natūralia pavėsio, biologinės įvairovės ir estetinės aplinkos dalimi.

    Prie darbų prisidėjo ir bendruomenės nariai, kurie padėjo paruošti vietas sodinukams. Tokia pagalba, kaip teigiama, leido darbus atlikti sklandžiai, o vaikams suteikė progą matyti bendradarbiavimo pavyzdį.

    Dėkoja prisidėjusiems

    Darželis dėkoja tėvams už aktyvų dalyvavimą ir laiką, skirtą bendrai veiklai. Bendruomenės teigimu, tokios iniciatyvos stiprina tarpusavio ryšį ir padeda kurti įprotį rūpintis aplinka ne tik švenčių proga.

    Taip pat padėkota Valstybinei miškų tarnybai už suteiktą galimybę gauti sodinukų ir prisidėti prie iniciatyvos. Pasak ugdymo įstaigos, kiekvienas pasodintas medis yra ilgalaikė investicija į sveikesnę aplinką ir vaikų ateitį.

    Kodėl tai svarbu dabar?

    Aplinkosaugos specialistai pabrėžia, kad medžiai padeda mažinti karščio salų poveikį, sugeria dalį oro teršalų, sulaiko dulkes ir prisideda prie dirvožemio bei vandens režimo stabilumo. Dėl to medžių sodinimas vis dažniau vertinamas kaip praktiška priemonė prisitaikant prie klimato kaitos.

    Kalvelių ikimokyklinio ugdymo skyrius tikisi, kad pasodinti klevai ne tik augs, bet ir taps paskata ateityje tęsti želdinimo darbus. Bendruomenė ragina prisidėti ir kitus, nes net keli pasodinti medžiai ilgainiui kuria apčiuopiamą pokytį.

  • Vilniuje ruošiasi priverstinai išgabenti apleistus automobilius: įspėja apie baudas iki 300 eurų

    Vilniaus miesto savivaldybė perspėja gyventojus pasirūpinti neeksploatuojamomis ir be priežiūros paliktomis transporto priemonėmis bendrojo naudojimo vietose. Pasak savivaldybės, tokie automobiliai užima stovėjimo vietas, kelia netvarką ir gali tapti aplinkosaugine problema.

    Savivaldybė primena, kad už neeksploatuojamų transporto priemonių laikymą bendro naudojimo teritorijose gali būti taikoma administracinė atsakomybė. Pagal Administracinių nusižengimų kodekso 414 straipsnį gali būti skiriamas įspėjimas, o pakartotinio nusižengimo atveju numatyta bauda nuo 140 iki 300 eurų, taip pat gali būti taikomas transporto priemonės konfiskavimas.

    Jei automobilio savininkas nėra žinomas arba jo nepavyksta nustatyti, savivaldybė pradeda procedūras dėl turto pripažinimo bešeimininkiu. Tokiu atveju transporto priemonė gali būti perimama savivaldybės žinion, nuvežama į saugojimo aikštelę ir laikoma iki atsiras savininkas arba teismas priims sprendimą dėl jos statuso.

    Skelbiama, kad perimti savivaldybės žinion planuojamų automobilių sąraše – įvairių markių transporto priemonės, paliktos skirtingose miesto vietose. Tarp adresų minimi, pavyzdžiui, Saulėtekio alėja, Taikos, Architektų, Lazdynų, Ukmergės, Rinktinės gatvės, taip pat Grigiškėse ir kitose seniūnijose.

    Savininkų prašoma iki 2026 metų lapkričio 2 dienos patraukti transporto priemones iš bendrojo naudojimo vietų. Savivaldybė nurodo, kad neįvykdžius šio reikalavimo automobiliai gali būti nuvežami priverstinai.

    Specialistai atkreipia dėmesį, kad ilgai stovintys, techniškai netvarkingi ar apleisti automobiliai dažnai tampa ir saugumo klausimu. Tokios transporto priemonės gali trukdyti valyti gatves, apsunkinti eismą kiemuose, o pažeistos konstrukcijos ar nutekėję skysčiai kelia riziką aplinkai.

    Gyventojams primenama, kad pastebėjus viešoje vietoje ilgą laiką nejudantį, akivaizdžiai apleistą automobilį verta apie tai pranešti savivaldybei. Tokie pranešimai padeda greičiau nustatyti savininkus ir užkirsti kelią situacijoms, kai bendro naudojimo erdvės ilgą laiką virsta automobilių sandėliavimo vietomis.