CP v2

Tag: Aplinkosauga

  • Kalifornijos dykumoje saulės parkai vilioja paukščius tarsi ežeras: nauji duomenys keičia priežastį

    Kalifornijos dykumoje saulės parkai vilioja paukščius tarsi ežeras: nauji duomenys keičia priežastį

    Saulės parkai iš oro primena vandenį

    Kalifornijos dykumose, tokiose kaip Ivanpah slėnis, tūkstančiai hektarų saulės elektrinių iš viršaus blizga lyg vandens telkiniai. Migruojantys paukščiai, ypač vandens paukščiai, gali leistis žemyn ieškodami poilsio ar vandens, tačiau vietoje jo randa įkaitusį stiklą ir metalą.

    Ilgą laiką vyravo vadinamojo ežero efekto hipotezė: esą paukščiai supainioja atspindinčius fotovoltinius modulius su ežeru ir, nerdami žemyn, susiduria su konstrukcijomis. Ši prielaida tapo pagrindu daliai aplinkosauginių rekomendacijų, tačiau naujausi matavimai rodo, kad vaizdas sudėtingesnis.

    Ką rodo nauji stebėjimai?

    Naujesniuose tyrimuose pasitelkiami paukščių radarai, termovizoriai ir sistemingos gaišenų paieškos saulės parkų teritorijose. Surinkti duomenys kai kuriose vietose fiksuoja, kad nemaža dalis paukščių saulės modulių išvis vengia arba praskrenda virš jų nesikeisdami krypties.

    Dar svarbiau, kad žuvusių paukščių radiniuose aptinkama ne vien vandens paukščių. Tarp jų pasitaiko ir vietinių giesmininkų bei kitų dykumų rūšių, o sužalojimai ne visuomet atitinka smūgio į paneles scenarijų.

    Ne tik susidūrimai: plėšrūnai, karštis ir infrastruktūra

    Lauko duomenys rodo, kad dalis radinių yra tik išsklaidytos plunksnos, kas dažnai siejama su natūralia plėšrūnų medžiokle. Tai leidžia manyti, kad saulės parkų aplinka kai kuriais atvejais tampa vieta, kur paukščiai labiau pažeidžiami plėšrūnams, o ne būtinai žūsta nuo tiesioginio smūgio į modulius.

    Kita reikšminga rizika yra ne pačios panelės, o šalia esanti infrastruktūra, pavyzdžiui, laidai ir kiti antžeminiai objektai, į kuriuos paukščiai gali atsitrenkti skrydžio metu. Tokie susidūrimai plačiai žinomi kaip dažna paukščių žūties priežastis įvairiose teritorijose, todėl saulės parkai vertinami kaip platesnio infrastruktūrinio poveikio dalis.

    Vandens paukščiams problema gali kilti ir nusileidus ant žemės. Kai kurios rūšys, pavyzdžiui, kragai, sunkiai pakyla nuo sausumos, nes joms reikia ilgo įsibėgėjimo vandeniu, todėl net ir saugiai nutūpę jos gali likti įstrigusios.

    Kaip keičiasi apsaugos priemonės?

    Kadangi dalis duomenų silpnina paprastą paaiškinimą, jog paukščiai masiškai neria į tariamą ežerą, siūlomos priemonės taip pat keičiasi. Didesnis dėmesys skiriamas tam, kas realiai pritraukia paukščius į teritoriją, ir kas juos ten pražudo.

    Praktikoje tai gali reikšti apšvietimo valdymą tamsiuoju paros metu, nes šviesos traukia vabzdžius, o paskui juos atskrenda vabzdžiais mintantys paukščiai. Taip pat taikomos priemonės plėšrūnams atgrasyti, pavyzdžiui, aptvėrimai ar kiti saugūs atbaidymo sprendimai, bei infrastruktūros korekcijos, mažinančios susidūrimų riziką.

    Saulės energetika išlieka svarbi siekiant mažinti iškastinio kuro naudojimą ir užtikrinti elektros tiekimą, tačiau tyrėjai pabrėžia, kad plėtra turi būti derinama su realiais, duomenimis grįstais laukinės gyvūnijos apsaugos sprendimais. Kuo tiksliau nustatomos žūties priežastys, tuo efektyviau galima pritaikyti priemones, kurios mažina žalą nepakenkiant švarios energijos tikslams.

  • Norvegijoje vėjo jėgainėse nudažius vieną mentę juodai, paukščių žūtys sumažėjo apie 70 proc.

    Norvegijoje vėjo jėgainėse nudažius vieną mentę juodai, paukščių žūtys sumažėjo apie 70 proc.

    Vėjo energetika Europoje sparčiai plečiasi, tačiau kartu auga ir diskusijos dėl poveikio biologinei įvairovei. Viena opiausių problemų – paukščių susidūrimai su vėjo jėgainių mentėmis, ypač ten, kur šalia yra migracijos keliai ar medžiojančių plėšriųjų paukščių buveinės.

    Norvegijoje atlikti tyrimai parodė, kad kai kuriuose parkuose paprastas vizualinis sprendimas gali duoti apčiuopiamą rezultatą. Vienos mentės nudažymas juodai padidino besisukančio rotoriaus kontrastą ir padėjo paukščiams anksčiau pastebėti kliūtį.

    Kodėl mentės tampa nematomos?

    Dideliu greičiu besisukančios šviesios mentės iš toliau paukščiams gali susilieti į vizualinį foną, ypač šviesiame ar apsiniaukusiame danguje. Toks regimasis efektas sumažina kontrastą ir paukštis kliūtį pastebi per vėlai, kad spėtų pakeisti skrydžio trajektoriją.

    Rizika didesnė plėšriesiems paukščiams, kurie skrisdami dažnai stebi žemę ieškodami grobio, o ne žiūri tiesiai į priekį. Todėl net ir gerai matomos konstrukcijos tam tikromis sąlygomis gali tapti sunkiai pastebimos.

    Juoda mentė ir apie 70 proc. mažiau žūčių

    Smøla vėjo jėgainių parko Norvegijoje stebėjimai parodė, kad nudažius vieną mentę juodai paukščių žūčių skaičius sumažėjo maždaug 70 proc. Pagrindinis principas paprastas: besisukant rotoriui, kontrastinga mentė sukuria aiškesnį mirgėjimą, kuris paukščiui veikia kaip įspėjimas.

    Inžinierių ir gamtosaugininkų vertinimu, tai vienas retų atvejų, kai sprendimas nereikalauja sudėtingų technologijų ar dažnų jėgainių stabdymų. Svarbu ir tai, kad tokia priemonė neturėtų reikšmingai keisti jėgainės elektros gamybos, jei ji pritaikoma tinkamai ir įvertinus vietos sąlygas.

    Europoje tuo pat metu buvo bandomos ir kitos priemonės – laikini stabdymai migracijos piku, radarų stebėsena ar atbaidymo sistemos. Vis dėlto jos dažnai brangios, reikalauja priežiūros, o kai kuriais atvejais gali mažinti gamybą, todėl paprasti pasyvūs sprendimai sulaukia vis daugiau dėmesio.

    Ekspertai pabrėžia, kad vienas sprendimas netiks visur: svarbiausia tinkamai parinkti vietą parkui, įvertinti paukščių gausą ir rūšių jautrumą, o vėliau taikyti riziką mažinančias priemones. Tačiau Norvegijos rezultatai rodo, kad kartais pakanka vieno dažų sluoksnio, kad poveikis gamtai reikšmingai sumažėtų.

  • Saulės elektrinės naktį tampa „klaidinančiu ežeru“: mokslininkai aiškina, kas vilioja šikšnosparnius

    Saulės elektrinės naktį tampa „klaidinančiu ežeru“: mokslininkai aiškina, kas vilioja šikšnosparnius

    Saulės elektrinės kuriamos gaudyti saulės šviesą, tačiau sutemus jos gali daryti netikėtą poveikį laukinei gyvūnijai. Tyrėjai fiksuoja, kad virš fotovoltinių modulių naktimis kai kuriose vietovėse suaktyvėja šikšnosparniai, nors aplink nėra vandens telkinių.

    Tokį elgesį aiškina optinis efektas: glotnus tamsus panelių paviršius atspindi šviesą panašiai kaip vanduo, todėl daliai vabzdžių jis tampa klaidinančiu orientyru. Ten, kur susitelkia vabzdžiai, natūraliai atskrenda ir šikšnosparniai, medžiojantys ore skraidančius grobius.

    Kas juos iš tiesų pritraukia?

    Viena plačiausiai aptariamų hipotezių vadinama poliarizuotos šviesos taršos reiškiniu. Vandens paviršius natūraliai atspindi šviesą tam tikra kryptimi ir poliarizacija, o panašų signalą gali sukurti ir saulės modulių danga.

    Dėl to kai kurie vandens vabzdžiai, pavyzdžiui, lašalai ar uodai trūkliai, gali klysti ir bandyti dėti kiaušinėlius ant stiklo. Tokie susitelkimai virš panelių sukuria trumpalaikį „maisto debesį“, kurį šikšnosparniai aptinka echolokacija ir medžiojimo garsais.

    Kodėl tai gali būti problema?

    Iš pirmo žvilgsnio gausesni vabzdžiai turėtų reikšti daugiau maisto, tačiau praktikoje vaizdas ne visada toks paprastas. Tyrimai rodo, kad kai kuriose saulės elektrinėse šikšnosparnių aktyvumas gali ir mažėti, nes atvira erdvė, triukšmas, apšvietimas ar infrastruktūra blogina sąlygas orientuotis ir saugiai skraidyti.

    Kita rizika susijusi su pačiu „klaidinančio vandens“ efektu: šikšnosparniai, įpratę gerti skrisdami virš vandens paviršiaus, gali bandyti leistis prie modulio, nors tai nėra vanduo. Vabzdžiams tai taip pat gali būti ekologinė spąstai, kai energija iššvaistoma kiaušinėlius dedant ant netinkamo paviršiaus.

    Kaip sumažinti poveikį gamtai?

    Gera žinia ta, kad poveikį dažnai galima sumažinti neatsisakant pačios saulės energetikos. Mokslininkai ir praktikai išskiria priemones, kurios keičia atspindžio savybes: antirefleksines dangas, paviršiaus tekstūras ar vizualinius raštus, „laužančius“ vandens iliuziją.

    Taip pat reikšmės turi projektavimo sprendimai: tamsos nedrumsčiantis apšvietimas, natyvinė augmenija aplink elektrines, vengimas įrengti modulius jautriose buveinėse ar netoli realių vandens telkinių. Tokie sprendimai padeda mažinti vabzdžių klaidinimą ir kurti aplinką, kurioje šikšnosparniai rastų realias, o ne „veidrodines“ maitinimosi vietas.

    Ekspertai pabrėžia, kad augant saulės elektrinių plotams Europoje, šis klausimas tampa vis aktualesnis. Todėl vis dažniau kalbama apie būtinybę poveikį biologinei įvairovei vertinti ne tik statybų metu, bet ir stebėti elektrinių eksploatacijos laikotarpiu, kad sprendimai būtų paremti matavimais, o ne prielaidomis.

  • Lenkijoje auga dirbtinė sala: vaizdai stulbina, bet pabaigos teks laukti iki 2034 metų

    Lenkijoje auga dirbtinė sala: vaizdai stulbina, bet pabaigos teks laukti iki 2034 metų

    Vyslos įlankoje Lenkijoje ryškėja naujas žmogaus sukurtas sausumos plotas – vadinamoji Estyjskos sala, formuojama iš grunto, iškelto gilinant ir prižiūrint laivybos kelią per Vyslos neriją. Pastaraisiais mėnesiais paskelbti vaizdo įrašai rodo, kad darbai įsibėgėja, o salos kontūrai jau aiškiai matomi net iš oro.

    Sala projektuojama kaip refuliacijos teritorija – tai inžinerinis sprendimas, kai iškasamas gruntas panaudojamas naujam plotui suformuoti ir krantams sutvirtinti. Šis sprendimas taikomas daugelyje uostų ir kanalų projektų, nes leidžia sumažinti iškasų transportavimo poreikį ir kartu sukurti kontroliuojamą teritoriją gruntui išdėstyti.

    Dydis įspūdingas, bet darbai ilgi

    Pagal viešai skelbtus projekto parametrus, Estyjskos sala turėtų siekti apie 200 hektarų, jos perimetras – apie 5 kilometrai, o aukštis virš jūros lygio – maždaug 2–3 metrai. Sala formuojama kelių kilometrų atstumu nuo kranto ir nuo laivybos kanalo, todėl didelė dalis logistikos priklauso nuo oro ir vandens sąlygų.

    Planuojama, kad galutinis statybos užbaigimas numatytas 2034 metais. Projekto dinamika priklauso nuo to, kiek grunto gaunama iš gilinimo darbų ir kiek laiko leidžia dirbti sezoniškumas, nes įlankoje žiemą pasitaiko ir ledo, kuris gali stabdyti technikos darbą.

    Kas jau padaryta ir kodėl tai sudėtinga?

    Dar 2020 metais numatomoje vietoje buvo įrengti konstrukciniai elementai, formuojantys būsimą elipsės formos kontūrą. Vėlesniais etapais pagrindinis darbas tapo sustiprintos „formos“ pildymas gruntu, kurį tenka tiksliai paskirstyti ir sutankinti, kad masyvas būtų stabilus ir atsparus bangavimui.

    Statybas apsunkina tai, kad prieigos iš sausumos praktiškai nėra, todėl žmonės, įranga ir atsargos gabenami vandeniu. Papildomų iššūkių kelia ir santykinai nedidelis įlankos gylis, reikalaujantis specialiai parinktos technikos, o dalis montavimo ir patikros darbų tenka narams.

    Pažadai aplinkai ir nerimas dėl poveikio

    Oficialiai deklaruojama, kad sala turėtų atlikti kompensacinę funkciją ir ateityje tapti paukščių buveine. Tokios dirbtinės teritorijos neretai planuojamos kaip ribotos žmogaus veiklos zonos, kuriose siekiama sudaryti sąlygas perėjimui ir poilsiui migruojantiems paukščiams.

    Vis dėlto aplinkosauginiai klausimai išlieka jautrūs: specialistai paprastai vertina, kaip tokie projektai keičia vandens apytaką, nuosėdų judėjimą, drumstumą ir vietines ekosistemas. Galutinis poveikis dažniausiai paaiškėja tik per ilgesnį laiką, kai susiformuoja nauja pakrančių dinamika ir stabilizuojasi dugno nuosėdos.

    Pats laivybos kanalas per Vyslos neriją pradėtas naudoti 2022 metais, tačiau su juo susijusi infrastruktūra ir gilinimo darbai tęsiasi. Estyjskos salos statybos projektą įgyvendina Gdynės jūrų administracija, o generaliniu rangovu įvardijamas konsorciumas, kuriame dalyvauja „NDI“ ir „Besix“.

  • Jūrų paukščiai vis dažniau skrenda į dykumas: saulės elektrinių parkus painioja su vandeniu

    Jūrų paukščiai vis dažniau skrenda į dykumas: saulės elektrinių parkus painioja su vandeniu

    Kalifornijos dykumų regionuose, kur veikia dalis didžiausių saulės elektrinių parkų, darbuotojai vis dažniau pastebi netikėtą reiškinį: vandens telkiniams „prisirišusios“ paukščių rūšys atsiranda vietovėse, kur natūralaus vandens beveik nėra. Pranešama apie sužeistus ar žuvusius paukščius prie fotovoltinių modulių masyvų, o kai kuriais atvejais jie aptinkami už daugelio kilometrų nuo artimiausių upių ar ežerų.

    Toks elgesys mokslininkams ir gamtosaugininkams svarbus ne vien kaip pavienės anomalijos. Vis daugiau stebėjimų rodo pasikartojantį modelį: migruojantys paukščiai ne tik praskrenda pro saulės parkus, bet ima sukti ratus virš jų ir kartais leidžiasi žemyn taip, lyg ruoštųsi nutūpti ant vandens paviršiaus.

    Kodėl paukščiai renkasi saulės parkus?

    Pagrindinis paaiškinimas siejamas su vadinamuoju ežero efektu. Dalis paukščių vandens telkinius atpažįsta pagal šviesos atspindžius ir poliarizaciją, todėl iš tolo blizgantys, vienodais kampais išdėstyti saulės moduliai gali priminti didelį vandens plotą.

    Kai kurie stebėjimai rodo, kad paukščiai virš tokių teritorijų elgiasi panašiai kaip virš realių vandens telkinių: ieško vietos nusileisti, pailsėti ar maitintis. Tačiau priartėję jie susiduria ne su vandeniu, o su kieta, įkaitusia danga ir konstrukcijomis, todėl kyla susidūrimų, traumų ar išsekimo rizika.

    Ką rodo tyrimai ir stebėjimai?

    Šį reiškinį nagrinėjantys tyrėjai, tarp jų ir Kalifornijos energetikos komisijai parengtoje apžvalgoje dalyvavę akademiniai autoriai, pabrėžia, kad svarbus ne vien pats atspindys. Riziką gali didinti dideli, vizualiai vientisi moduliais padengti plotai, jų orientacija, taip pat tai, kad saulės parkai neretai įrengiami migracijos keliuose arba netoli poilsio taškų, kur paukščiai įpratę ieškoti vandens.

    Praktikoje tai reiškia, kad paukščių „klaida“ nėra atsitiktinė: jei paukštis iš tolo „pamato“ tai, kas jo regos sistemoje atrodo kaip vanduo, jis gali kryptingai keisti skrydžio trajektoriją ir kartoti bandymus nusileisti. Kai paukščiai jau būna nuskridę didelius atstumus, papildomas energijos švaistymas ir netinkama nusileidimo vieta gali tapti lemiamu veiksniu.

    Ar įmanoma sumažinti žalą?

    Energetikos sektoriui plečiantis, vis dažniau ieškoma būdų, kaip saulės parkus projektuoti mažinant poveikį biologinei įvairovei. Tarp priemonių, kurios aptariamos tarptautinėje praktikoje, yra modulių paviršių ir dangų sprendimai, mažinantys vandens iliuziją, teritorijų parinkimas vengiant jautrių migracijos zonų, taip pat stebėsenos sistemos, leidžiančios greičiau fiksuoti incidentus.

    Specialistai pabrėžia, kad vieno universalaus sprendimo greičiausiai nebus: skirtingos rūšys reaguoja nevienodai, o vietos sąlygos gali keisti rizikos lygį. Vis dėlto bendras principas aiškus: kuo geriau suprantama, kaip paukščiai „skaito“ kraštovaizdį, tuo tiksliau galima pritaikyti saulės energetikos plėtrą taip, kad ji būtų suderinta su gamtosaugos tikslais.

    Šis reiškinys tampa priminimu, kad energetikos infrastruktūra veikia ne tik žmonių, bet ir gyvūnų suvokimo sistemoje. Dykumoje „netikras ežeras“ paukščiui gali atrodyti kaip vienintelė galimybė išgyventi, todėl klaidos kaina kartais būna pernelyg didelė.

  • Kodėl Albanijoje protestuojama dėl Sazano salos: 1,4 mlrd. eurų kurortas ir „Kushner Island“ vardas

    Kodėl Albanijoje protestuojama dėl Sazano salos: 1,4 mlrd. eurų kurortas ir „Kushner Island“ vardas

    Tūkstančiai žmonių Albanijoje pastarosiomis dienomis išėjo į protestus dėl planuojamų prabangaus turizmo projektų, siejamų su Jaredo Kushnerio investicijomis ir Ivankos Trump pavarde. Demonstracijos vyko sostinėje Tiranoje bei Vjosos–Nartos lagūnos teritorijoje Adrijos pakrantėje, kuri laikoma jautria ir saugotina ekosistema.

    Aktyvistai teigia, kad planuojamos statybos gali pakeisti pakrantės kraštovaizdį ir kelti grėsmę biologinei įvairovei, o sprendimų priėmimo procesui esą trūksta skaidrumo. Albanijos valdžia pabrėžia ekonominę naudą, darbo vietas ir didesnį tarptautinių turistų srautą, projektą pristatydama kaip aukštos klasės, su gamtos apsauga suderinamą kryptį.

    Ką reiškia „Kushner Island“?

    „Kushner Island“ nėra oficialus pavadinimas, o kritiškai nusiteikusių protestuotojų ir kampanijų kūrėjų prigijusi pravardė Sazano salai. Taip norima pabrėžti, kad sala, ilgai buvusi uždara ir militarizuota, dabar siejama su didelio masto privačia investicija, kuri, oponentų vertinimu, gali iš esmės pakeisti jos paskirtį.

    Sazano sala yra didžiausia Albanijos sala, jos plotas siekia apie 5,7 kvadratinio kilometro. Ji žinoma dėl atšiauresnės pakrantės, apleistų tunelių ir Šaltojo karo laikų įtvirtinimų, kurie iki šiol primena ilgą karinę teritorijos istoriją.

    Sala su karine praeitimi

    Strategiškai svarbi sala skirtingais laikotarpiais atsidurdavo didesnių regiono galių interesų lauke. Pirmajame XX amžiaus ketvirtyje ją buvo okupavusi Italija, o vėliau, po Antrojo pasaulinio karo, sala sugrįžo Albanijai ir komunistiniu laikotarpiu tapo viena slapčiausių šalies karinių vietų.

    Dėl savo geografinės padėties sala yra svarbi Adrijos ir Jonijos jūrų sandūroje, netoli Vlorės miesto. Ilgą laiką visuomenei ji buvo menkai prieinama, o šiandien jos ateitis tapo viešų politinių ir aplinkosauginių diskusijų objektu.

    Kas planuojama ir kodėl tai kelia įtampą?

    Jaredas Kushneris projektą remia per investicijų bendrovę „Affinity Partners“. Skelbiama, kad planuojamo kurorto vertė siekia apie 1,4 mlrd. eurų, o vizijoje minimi viešbučiai, vilos, apartamentai, prieplauka ir kita aukštos klasės infrastruktūra, orientuota į turtingus tarptautinius lankytojus.

    Aplinkosaugininkai ir vietos iniciatyvos pabrėžia, kad tokio masto statybos pajūryje ir greta saugomų teritorijų gali turėti ilgalaikį poveikį buveinėms. Tuo pat metu valdžia akcentuoja, kad Albanijos rivjera yra viena sparčiausiai augančių Viduržemio turizmo krypčių, o didelės investicijos, jos teigimu, gali paskatinti viso regiono ekonominį atsigavimą.

    „Albanija nėra parduodama“, – skandavo dalis protestuotojų, reikalaudami stabdyti projektą ir peržiūrėti jo poveikį aplinkai.

    Kodėl protestuose matomi flamingai?

    Ryškiai rožinis flamingas tapo protestų simboliu, ypač diskusijose dėl Vjosos–Nartos lagūnos ir aplinkinių šlapynių, kuriose fiksuojamos svarbios migruojančių paukščių buveinės. Aktyvistai sako, kad šis simbolis padeda aiškiai ir vizualiai priminti, jog pakrantės projektai gali paliesti ne tik ekonomiką, bet ir retas, jautrias ekosistemas.

    Pastaraisiais metais flamingų buvimas Albanijos šlapynėse viešojoje erdvėje dažnai siejamas su platesnėmis gamtosaugos diskusijomis ir pakrančių urbanizacijos tempais. Dėl to flamingas protestuose virto ne tik konkretaus projekto kritikos, bet ir bendresnio raginimo saugoti pakrantės gamtą ženklu.

  • Pakruojo rajone patvirtintos 2026 metų nuotekų įrenginių kompensacijos: kas gaus 900 eurų?

    Pakruojo rajone patvirtintos 2026 metų nuotekų įrenginių kompensacijos: kas gaus 900 eurų?

    Pakruojo rajono savivaldybė patvirtino 2026 metais individualių nuotekų valymo įrenginių įsigijimo ir įrengimo kompensacijų sąrašą. Paraiškas gyventojai teikė balandžio–gegužės mėnesiais, o sprendimus priėmė savivaldybės sudaryta komisija.

    Pagal galiojančią tvarką vienam pareiškėjui numatyta 900 eurų kompensacija už individualų nuotekų valymo įrenginį ir jo įrengimą. Savivaldybė informuoja, kad artimiausiu metu pareiškėjai turėtų gauti sprendimą patvirtinančius dokumentus.

    Iš viso kompensacijai gauti kreipėsi 88 pareiškėjai, tačiau 2 paraiškos buvo atmestos, nes neatitiko reikalavimų. Likusios paraiškos buvo vertinamos pagal nustatytus prioritetus ir registravimo datą.

    2026 metais šiai priemonei savivaldybės biudžete numatyta 60 000 eurų, todėl kompensacijos skirtos 65 pareiškėjams. Dar 20 pareiškėjų įrašyti į rezervinį sąrašą, o savivaldybė žada ieškoti galimybių papildomai finansuoti ir šias paraiškas.

    Gyventojams svarbu nepavėluoti: pagal reikalavimus įrenginio įsigijimo ir įrengimo darbai turi būti atlikti, o objektas pradėtas eksploatuoti iki einamųjų metų spalio 1 dienos. Savivaldybė nurodo, kad komisija artimiausiu metu pradės tikrinti, ar darbai atlikti ir įrenginiai paruošti naudoti.

    Tokios kompensacijos savivaldybėse dažniausiai siejamos su aplinkosaugos tikslais ir reikalavimu mažinti taršą ten, kur nėra centralizuotų nuotekų tinklų. Individualūs valymo įrenginiai ypač aktualūs sodyboms ir vienbučiams namams, kuriuose nuotekų tvarkymas priklauso nuo pačių gyventojų sprendimų ir investicijų.

  • Zarasuose narai iš Zaraso ežero dugno iškėlė per toną atliekų: rado padangų, kriauklę ir meškerę

    Zarasuose narai iš Zaraso ežero dugno iškėlė per toną atliekų: rado padangų, kriauklę ir meškerę

    Zarasuose praėjusį savaitgalį aplinkosaugos festivalis „Darom prie ežerų“ buvo sujungtas su kurortinio sezono atidarymu „Nerk į Zarasus“. Organizatorių teigimu, renginys sutelkė bendruomenę ne tik pramogoms, bet ir konkrečiam tikslui: švarinti pakrantes bei vandenį.

    Per akciją iš įvairių teritorijų ir Zaraso ežero surinkta daugiau nei 1 000 kilogramų atliekų. Dalis šiukšlių buvo aptikta vietose, kurios iš pirmo žvilgsnio atrodė tvarkingos, tačiau žygeiviai grįžo su pilnais maišais.

    Žygis su tikslu

    Diena prasidėjo žygiu, kuriame dalyviai rinkosi 10, 15 arba 25 kilometrų maršrutus. Kartu vyko rėmėjo „Satchel“ kampanija „Iš gamtos – ne tuščiomis“, kvietusi į žygį pasiimti ne tik gertuvę, bet ir šiukšlių maišą.

    Organizatoriai pabrėžė, kad atliekų netrūko net ir po to, kai maršrutais praėjo pirmosios grupės. Tai, pasak jų, parodė, jog vienkartinė akcija svarbi, bet dar svarbiau, kad žmonės pradėtų pastebėti taršą kasdienėse išvykose.

    „Mus labiausiai džiugino matyti, kiek žmonių nuoširdžiai įsitraukė į iniciatyvą. Ne vienam dalyviui iš pradžių atrodė, kad rinkti tiesiog nebus ko, tačiau vos atidžiau apsidairius paaiškėdavo, jog gamtoje vis dar netrūksta to, kam ten ne vieta“, – sakė „Satchel“ socialinių projektų vadovas.

    Atliekos ežero dugne

    Vėliau veiksmas persikėlė prie Zaraso ežero, kur dirbo profesionalūs narai, o krante talkino savanoriai ir Zarasų priešgaisrinės apsaugos tarnyba. Per maždaug pusantros valandos iš ežero dugno iškelta daugiau nei 1 000 kilogramų įvairių atliekų.

    Tarp dažniausių radinių buvo automobilių ir sunkvežimių padangos, stiklo taros atliekos, kibirai ir metalo laužas. Savanorius nustebino ir nestandartiniai „laimikiai“: sena kriauklė, šalmas, daug batų bei, organizatorių teigimu, dar veikianti meškerė.

    „Nors ežero paviršius atrodo gražiai, dugnas slepia visai kitą istoriją. Dėl tamsaus vandens ir prasto matomumo rinkti šiukšles nebuvo lengva, o darbo ežero dugne, jei norėtume surinkti viską iki paskutinio butelio, užtektų ilgam“, – sakė vienas akcijoje dalyvavusių narų.

    Rūšiavimas ir tęstiniai planai

    Festivalyje didelis dėmesys skirtas ir rūšiavimui bei tvarumo edukacijoms: dalyviai buvo skatinami ne tik surinkti, bet ir atskirti atliekas pagal rūšis. Organizatoriai akcentavo, kad tinkamas rūšiavimas didina perdirbimo galimybes ir mažina mišrių atliekų kiekį.

    Renginio metu pristatyta ir tęstinė iniciatyva vasarai: bendruomenės, įmonės ir organizacijos kviečiamos prisijungti prie paviršinių vandenų tvarkymo skirtingose Lietuvos vietose. Organizatorių teigimu, surinktų šiukšlių rezultatai bus apibendrinti baigiamajame festivalyje „Darom prie jūros 2026“, kuris planuojamas rugpjūčio 21–23 dienomis.

    Zarasų atvejis priminė ir platesnę tendenciją: vis dažniau aplinkosauginės akcijos jungiamos su miestų šventėmis, kad tvarūs įpročiai būtų matomi ne kaip pareiga, o kaip natūrali bendruomenės gyvenimo dalis. Tokiu formatu lengviau pasiekti šeimas, jaunimą ir atsitiktinius lankytojus, kurie į savanorystę galbūt įsitrauktų tik kartą, bet vėliau ją kartotų.

  • Vilniaus rajono kvietimas skinti lubinus: gražios puokštės idėja, kuri realiai stabdo invaziją

    Vilniaus rajono kvietimas skinti lubinus: gražios puokštės idėja, kuri realiai stabdo invaziją

    Vilniaus rajono savivaldybė šiemet ragina gyventojus skinti pakelėse ir pievose gausiai žydinčius gausialapius lubinus, tačiau ne vien dėl grožio namams. Pasak savivaldybės, tai paprastas būdas prisidėti prie invazinės rūšies plitimo mažinimo, kol augalai dar nespėjo subrandinti sėklų.

    Savivaldybės administracijos direktorius Vytautas Vansavičius pabrėžė, kad net vienas nuskintas žiedynas gali turėti praktinę naudą. „Kviečiame suderinti estetinį malonumą su naudinga misija – skindami lubinų žiedus, apribojame šio augalo plitimą sėklomis ir stabdome jo invaziją“, – sakė V. Vansavičius.

    Kartu savivaldybė prašo elgtis atsakingai ir nenešti nužydėjusių stiebų su susiformavusiomis sėklomis į kitas vietas, kad invazija nebūtų netyčia paskleidžiama dar plačiau. Skinti rekomenduojama taip, kad būtų kuo mažiau mindomi kiti lauko augalai, taip pat svarbu gerbti privačios nuosavybės ribas.

    Kodėl lubinai laikomi problema

    Nors mėlyni ar violetiniai lubinų sąžalynai daugeliui atrodo įspūdingi, gausialapis lubinas Lietuvoje priskiriamas invazinėms rūšims. Jis sparčiai plinta pakelėse, pamiškėse ir apleistose pievose, sudarydamas tankius sąžalynus, kurie išstumia vietines pievų bei smėlynų augalų rūšis.

    Viena priežasčių, kodėl lubinai greitai užkariauja teritorijas, yra jų biologinės savybės. Šie augalai gyvena simbiozėje su azotą fiksuojančiomis bakterijomis, todėl dirvožemis praturtinamas azotu, o tai keičia natūralių buveinių sąlygas ir sudaro pranašumą sparčiai augančioms, konkurencingoms rūšims.

    Kas veikia geriausiai

    Specialistai akcentuoja, kad efektyviausia priemonė yra reguliarus augalų naikinimas iki sėklų subrandinimo. Skynimas ir šienavimas žydėjimo metu padeda sumažinti sėklų kiekį, o tai ilgainiui silpnina populiaciją ir riboja plitimą į naujas teritorijas.

    Savivaldybė primena, kad kova su invazinėmis rūšimis dažniausiai duoda rezultatą tik tada, kai įsitraukia daug žmonių ir veiksmai kartojami ne vieną sezoną. Todėl, parsinešant lubinų puokštę, siūloma tai daryti atsakingai ir suvokiant tikslą: kuo mažiau sėklų turi patekti atgal į gamtą.

  • Panevėžyje šį savaitgalį startuoja „River Cleanup Lietuva“: kviečia švarinti Nevėžio pakrantes

    Panevėžio miesto savivaldybė primena, kad šį savaitgalį, birželio 5–6 dienomis, mieste vyks tarptautinė iniciatyva „River Cleanup Lietuva“. Gyventojai, bendruomenės, įmonės ir įstaigos kviečiami prisidėti prie upių ir jų pakrančių švarinimo.

    Akcijos metu Panevėžyje planuojama tvarkyti Nevėžio, Šermuto ir Žagienio upių ruožus. Organizatoriai ragina rinktis artimiausią ar labiausiai užterštą atkarpą ir jungtis kartu su šeima, draugais ar kolektyvu.

    Kaip prisijungti prie akcijos?

    Norintieji dalyvauti turi iš anksto pasirinkti pageidaujamą tvarkyti upės ruožą ir užsiregistruoti organizatorių anketoje. Užsiregistravę dalyviai bus aprūpinti pagrindinėmis priemonėmis, reikalingomis švarinimui, pavyzdžiui, šiukšlių maišais ir pirštinėmis.

    Surinktų atliekų išvežimą organizuos Panevėžio miesto savivaldybė. Gyventojai, turintys klausimų dėl atliekų surinkimo ar kitų organizacinių detalių, kviečiami kreiptis į Savivaldybės administracijos Miesto infrastruktūros skyrių.

    Kodėl upių švarinimas svarbus?

    „River Cleanup“ iniciatyva vyksta įvairiose šalyse, o jos tikslas – mažinti taršą vandens telkiniuose ir pakrantėse. Didelis dėmesys skiriamas plastiko atliekoms, kurios upėmis gali patekti į didesnius vandens telkinius ir ilgainiui kenkia ekosistemoms.

    Aplinkosaugininkai pabrėžia, kad tokios akcijos svarbios ne tik dėl surenkamų šiukšlių kiekio. Jos taip pat stiprina įprotį atsakingiau vartoti, primena apie tinkamą atliekų rūšiavimą ir skatina pastebėti taršos židinius, kurie dažnai kartojasi tose pačiose vietose.

    Savivaldybė ragina panevėžiečius aktyviai įsitraukti ir prisidėti prie švaresnių upių bei patrauklesnių pakrančių. Pasak organizatorių, net ir kelių valandų darbas bendruomenėje gali turėti apčiuopiamą rezultatą, ypač prieš vasaros sezoną.