CP v2

Tag: Apsinuodijimas maistu

  • Mėlynasis sūris turi būti su pelėsiu, bet štai kada jis jau pavojingas: ženklai, kurių nepastebi dauguma

    Mėlynasis sūris išsiskiria tuo, kad jame pelėsis yra gamybos dalis, tačiau tai nereiškia, kad bet koks pakitimas yra normalus. Specialistai pabrėžia, jog saugus yra kontroliuojamai išaugintas pelėsis, o namų šaldytuve sūris gali prisirinkti kitų mikroorganizmų.

    Dažniausiai mėlynojo sūrio gamyboje naudojamas pelėsis Penicillium roqueforti, kuris sukuria būdingas melsvai žalsvas gyslas ir aromatą. Būtent jis, tinkamai prižiūrimas brandinimo metu, yra laikomas saugiu ir suteikia sūriui skonį.

    Problemos prasideda po pakuotės atidarymo, kai į sūrį patenka deguonis ir aplinkos mikrobai. Kuo dažniau sūris liečiamas, pjaustomas ar laikomas netinkamai, tuo greičiau keičiasi jo tekstūra, kvapas ir didėja gedimo rizika.

    Kaip atpažinti, kad sugedo?

    Vienas aiškiausių signalų yra pasikeitusi konsistencija: sūris tampa slidus, gleivėtas arba neįprastai drėgnas. Kitas ženklas – netipinės spalvos, pavyzdžiui, gelsvi plotai, tamsiai pilkos ar juodos dėmės, kurios nėra būdingos šiam produktui.

    Labai svarbus ir kvapas: lengvas aštresnis aromatas mėlynajam sūriui įprastas, tačiau ryškus amoniako kvapas jau laikomas įspėjimu. Tokį kvapą dažnai sustiprina baltymų irimo procesai, todėl jis signalizuoja, kad produktas peržengė saugios kokybės ribą.

    Laikymo trukmė taip pat svarbi: neatidarytas mėlynasis sūris šaldytuve paprastai išsilaiko kelias savaites, o atidarytą rekomenduojama suvartoti per 1–2 savaites. Vėliau jis gali būti ne tik prastesnio skonio, bet ir labiau linkęs gesti.

    Laikymo klaida, kuri sutrumpina galiojimą

    Dažna klaida – sandariai suvynioti sūrį į įprastą maistinę plėvelę ar laikyti visiškai hermetiškai. Mėlynajam sūriui reikia minimalaus oro judėjimo, nes kitaip gali greitai atsirasti nemalonių, aštrių pašalinių natų ir suprastėti tekstūra.

    Praktiškas sprendimas – sūrį įvynioti į kepimo popierių, o tuomet įdėti į laisvai uždarytą maišelį ar dėžutę, kad patektų šiek tiek oro. Taip sumažinama išdžiūvimo ir kryžminės taršos rizika, bet kartu neblokuojami procesai, kurie būdingi brandintiems sūriams.

    Ar galima tiesiog nupjauti blogą vietą?

    Ekspertai perspėja, kad vien nupjauti įtartiną vietą dažnai nepakanka. Pelėsis gali įsiskverbti giliau nei matoma plika akimi, todėl, jei atsiranda gleivėtumas, neįprastos tamsios dėmės ar stiprus amoniako kvapas, saugiausia sūrį išmesti.

    Didžiausia atsargumo taisyklė taikoma jautresnėms grupėms: nėščiosioms, vyresnio amžiaus žmonėms, kūdikiams ir asmenims su nusilpusiu imunitetu. Jiems net ir nedidelė maisto tarša gali sukelti rimtesnius sveikatos sutrikimus, todėl abejojant geriau nerizikuoti.

  • Kiek iš tiesų šaldytuve laikyti virtas krevetes: šios klaidos gali kainuoti sveikatą

    Paruoštų krevečių galiojimo laikas šaldytuve nėra toks pats kaip kitų jūros gėrybių, todėl dažna klaida yra vadovautis bendru „kelias dienas dar tinka“ principu. Maisto saugos rekomendacijos pabrėžia, kad svarbiausia yra produkto būklė, laikymo temperatūra ir tai, kaip greitai krevetės buvo atšaldytos po gaminimo.

    Virtas, keptas ar ant grotelių paruoštas krevetes šaldytuve įprastai saugu laikyti 3–4 dienas. Jei praėjo daugiau laiko, rizika smarkiai išauga net ir tada, kai produktas iš pirmo žvilgsnio atrodo normalus.

    Kuo skiriasi žalios ir virtos?

    Žalios krevetės genda greičiau, nes jose bakterijos gali daugintis sparčiau, ypač jei grandinė nuo parduotuvės iki šaldytuvo buvo ilga. Tokias krevetes geriausia paruošti kuo greičiau, o jei neplanuojate to daryti artimiausiu metu, saugesnis pasirinkimas yra užšaldymas.

    Virtos krevetės paprastai atrodo „stabilesnės“, tačiau jos taip pat greitai perima kvapus ir prastėja, jei laikomos netinkamai. Ypač svarbu jas laikyti sandariame inde ir kuo greičiau padėti į šaldytuvą, kad kuo trumpiau būtų kambario temperatūroje.

    Kaip atpažinti, kad krevetės sugedo?

    Vien dienų skaičiavimas ne visada apsaugo, nes kokybę gali greitai sugadinti per aukšta šaldytuvo temperatūra ar dažnas durelių varstymas. Prieš valgydami visada įvertinkite kvapą, tekstūrą ir išvaizdą, nes tai dažniausi gedimo signalai.

    Jei atsirado aitrus žuvies kvapas arba amoniaką primenantis aromatas, tai rimtas požymis, kad produktas nebetinkamas. Taip pat pavojingas signalas yra lipni, gleivėta plėvelė ant paviršiaus, rodanti intensyvų bakterijų dauginimąsi.

    Įtarimų turėtų kelti ir pakitusi spalva, pavyzdžiui, pilkšvos, žalsvos ar melsvos dėmės. Tokiu atveju krevečių ragauti nereikėtų, o saugiausia jas išmesti, nes apsinuodijimas jūros gėrybėmis gali būti sunkus.

    Kada geriau šaldyti?

    Jei matote, kad per kelias dienas porcija nebus suvalgyta, krevetes verta užšaldyti kuo greičiau, kol jos dar šviežios. Sandari pakuotė ar dėžutė padeda sumažinti drėgmės praradimą ir apsaugo nuo pašalinių kvapų, o atitirpinant svarbiausia tai daryti šaldytuve, o ne kambario temperatūroje.

    Maisto saugos specialistai primena, kad ilgas laikymas šaldiklyje labiau veikia kokybę nei saugumą, tačiau kuo ilgiau produktas laikomas, tuo labiau prastėja skonis ir tekstūra. Dėl to praktiškai geriausia krevetes suvartoti per kelis mėnesius, nelaukiant, kol jos praras savo savybes.

  • Šios cukinijos geriau nevalgykite: kartumas gali reikšti toksinus, o pasekmės – skaudžios

    Cukinijos įprastai laikomos saugia ir lengvai paruošiama daržove, tačiau retais atvejais jos gali sukelti rimtą apsinuodijimą. Pagrindinis pavojus siejamas su kukurbitacinais – natūraliais kartaus skonio junginiais, kuriuos moliūginių šeimos augalai gali gaminti kaip apsaugą.

    Kukurbitacinų aptinkama ne tik cukinijose, bet ir agurkuose, moliūguose, patisonuose bei melionuose. Komercinėse veislėse jų kiekis paprastai būna sumažintas iki labai mažo, tačiau tam tikromis sąlygomis augalas gali pradėti jų gaminti daugiau, todėl daržovė tampa neįprastai karti.

    Kodėl cukinija tampa karti?

    Viena dažniausių priežasčių – augalo patiriamas stresas, pavyzdžiui, užsitęsusi sausra, karščio bangos ar kenkėjų pažeidimai. Tokiais atvejais cukinija gali stipriau „įjungti“ gynybinius mechanizmus, o kartumas tampa aiškiu signalu, kad kažkas negerai.

    Kitas svarbus rizikos veiksnys – kryžminis apdulkinimas, ypač mėgėjų daržuose. Jei šalia auginamos dekoratyvinės ar laukinės moliūginės kultūros, bitės gali pernešti žiedadulkes, o iš surinktų sėklų kitais metais išaugę vaisiai kartais būna itin kartūs ir netinkami maistui.

    Vienas paprastas testas namuose

    Svarbiausia taisyklė – jei cukinija yra stipriai karti, jos nevalgykite. Prieš gaminant verta nupjauti mažą žalios cukinijos gabalėlį ir vos paliesti liežuviu: jei jaučiamas deginantis, aitrus kartumas, gabalėlį reikia išspjauti, o daržovę išmesti.

    Svarbu žinoti, kad kukurbitacinai nėra „sutvarkomi“ termiškai: virimas, kepimas ar troškinimas kartumo priežasties nepašalina. Jei patiekalas po paruošimo yra aiškiai kartus, jo valgyti nereikėtų net ir bandant skonį užmaskuoti prieskoniais.

    Apsinuodijimo požymiai ir ką daryti

    Apsinuodijimas kukurbitacinais dažniausiai pasireiškia stipriu pilvo skausmu, pykinimu, vėmimu ir viduriavimu. Sunkesniais atvejais, ypač vaikams, vyresnio amžiaus žmonėms ar turintiems lėtinių ligų, dehidratacija gali vystytis greitai ir prireikti medikų pagalbos.

    Jei po kartaus patiekalo atsiranda ryškūs simptomai, patariama nedelsti ir kreiptis į medikus, ypač jei vėmimas ar viduriavimas neslūgsta. Norint sumažinti riziką ateityje, verta rinktis sertifikuotas sėklas, neauginti skirtingų moliūginių veislių per arti ir per karščius užtikrinti reguliarų laistymą.

  • Štai didžiausia klaida šaldant vištieną: dėl jos gerokai išauga apsinuodijimo rizika

    Iš pirmo žvilgsnio vištienos užšaldymas atrodo paprastas: parsinešei iš parduotuvės ir įdėjai į šaldiklį. Tačiau būtent prieš užšaldymą daromos klaidos dažniausiai lemia ne tik prastesnį skonį, bet ir didesnę apsinuodijimo maistu riziką.

    Maisto saugos specialistai primena, kad šaldymas bakterijų patikimai nesunaikina, jis tik sustabdo jų dauginimąsi. Jei mėsa iki užšaldymo jau spėjo pabūti netinkamomis sąlygomis, po atitirpinimo problema gali sugrįžti su kaupu.

    Dažniausia klaida prieš šaldant

    Viena dažniausių klaidų yra atidėliojimas: šviežią vištieną kelias dienas laikyti šaldytuve ir tik tada šaldyti. Toks įprotis atrodo patogus, bet kuo ilgiau žalia mėsa laikoma, tuo labiau didėja mikrobiologinė rizika ir prastėja kokybė.

    Saugiausia taisyklė paprasta: jei žinote, kad vištienos tą pačią dieną negaminsite, ją geriau užšaldyti kuo greičiau. Taip sumažinama tikimybė, kad iki šaldymo ji spės patekti į sąlygas, palankias bakterijoms.

    Pavojingiausia zona virtuvėje

    Kita svarbi klaida yra šaldyti dar šiltą mėsą arba palikti ją ilgam atvėsti kambario temperatūroje. Maisto saugos rekomendacijose pabrėžiama vadinamoji pavojinga temperatūrų zona, maždaug nuo 5 iki 60 laipsnių, kurioje mikroorganizmai dauginasi greičiausiai.

    Praktiškai tai reiškia, kad vištienos nereikėtų laikyti ant stalviršio valandų valandas vien tam, kad ji atauštų. Kuo ilgiau mėsa būna šioje temperatūrų zonoje, tuo didesnė tikimybė, kad vėlesnis šaldymas tik užkonservuos problemą, o ne ją išspręs.

    Kaip šaldyti teisingai

    Jei vištieną reikia užšaldyti, svarbu pasirūpinti greitu ir higienišku procesu: mėsą verta supakuoti sandariai, kad ji neliestų kitų produktų ir nesusidarytų kryžminė tarša. Taip pat naudinga ją suskirstyti porcijomis, kad vėliau nereikėtų atitirpinti didelio kiekio.

    Gatintą vištieną taip pat galima šaldyti, tačiau ji turi atvėsti saugiai ir pakankamai greitai, o ne būti laikoma kambario temperatūroje. Atitirpintą vištieną saugiausia atšildyti šaldytuve, nes taip lengviau išlaikyti pastovią žemą temperatūrą ir sumažinti bakterijų dauginimosi riziką.

  • Niekada negerkite šio pieno: medikai įspėja apie didžiulę riziką organizmui

    Pienas daugeliui yra kasdienis produktas, tačiau netinkamai laikomas ar jau sugedęs jis gali tapti rimta apsinuodijimo maistu priežastimi. Specialistai primena, kad vien pasitikėti užrašu ant pakuotės nepakanka – svarbiausia įvertinti laikymo sąlygas ir paties produkto požymius.

    Ant pakuočių dažniausiai nurodoma data „tinka vartoti iki“, tačiau ji galioja tik tada, kai produktas laikomas rekomenduojamoje temperatūroje. Atidarius pakuotę pienas greičiau kontaktuoja su aplinkos mikroorganizmais, todėl genda sparčiau, net jei galiojimo laikas dar nepasibaigęs.

    Kaip ilgai pienas laikosi šaldytuve

    Įprastai šaldytuve, kai temperatūra siekia apie 2–4 laipsnius, atidarytas pasterizuotas pienas dažniausiai išlieka tinkamas 3–5 dienas. Jei šaldytuvas nustatytas šilčiau, pavyzdžiui, 5–7 laipsniais, gedimo rizika didėja, o saugus vartojimo laikas trumpėja.

    UHT, arba ultrapasterizuotas pienas neatidarytas gali išsilaikyti kelis mėnesius ir be šaldytuvo, tačiau atidarius taisyklės iš esmės nesikeičia. Tokį pieną taip pat reikia laikyti šaldytuve ir stengtis suvartoti per 3–5 dienas.

    Naminis ar žalias pienas genda greičiausiai, nes jame gali būti daugiau natūralios mikrofloros. Net šaldytuve jį paprastai rekomenduojama išgerti per 1–2 dienas, o pakaitinimas gali tik šiek tiek prailginti laiką, bet nesuteikia ilgalaikės apsaugos.

    Požymiai, kad pienas sugedo

    Dažniausias signalas yra pakitęs skonis: rūgštumas ar nemalonus prieskonis rodo, kad pieną geriau nedelsiant išpilti. Gendant daugėja bakterijų ir mielių, kurios skaido piene esančius baltymus, riebalus ir cukrus, todėl keičiasi skonis bei kvapas.

    Ne mažiau svarbi tekstūra – šviežias pienas yra vientisas, o sugedęs gali tirštėti, sukrešėti ar aiškiai atsiskirti į sluoksnius. Kai kuriais atvejais lengvas atsiskyrimas gali būti natūralus riebesniame ūkiškame ar augaliniame gėrime, bet tik tada, jei suplakus jis vėl tampa vientisas ir nėra blogo kvapo.

    Ryškus nemalonus kvapas – vienas patikimiausių požymių, kad produktas netinkamas. Suirus produktui kvapas gali tapti rūgštus, aitrus ar net primenantis puvimą, o tai dažnai reiškia intensyvų mikroorganizmų dauginimąsi.

    Spalvos pokyčiai taip pat turėtų įspėti: įprastai pienas būna baltas ar vos gelsvai kreminis. Jei matomas pilkšvas, melsvas atspalvis, dėmės, netolygus nusidažymas ar kitos neįprastos spalvos, produktą saugiausia išmesti.

    Kuo rizikuojate išgėrę sugedusio pieno

    Sugedęs pienas gali sukelti ūmų gastroenteritą, kitaip tariant, apsinuodijimą maistu. Dažniausi simptomai yra pykinimas, vėmimas, viduriavimas, pilvo skausmas ir pakilusi temperatūra, o jų stiprumas priklauso nuo užkrato ir žmogaus organizmo būklės.

    Tokiuose produktuose gali daugintis pavojingi patogenai, įskaitant salmoneles, listerijas ar kai kurias žarnyno bakterijas. Ypač atidūs turėtų būti vaikai, nėščiosios, vyresni žmonės ir tie, kurių imunitetas nusilpęs, nes komplikacijų rizika jiems didesnė.

    Jei kyla abejonių, ar pienas dar tinkamas, saugiausia taisyklė paprasta: geriau jo negerti. Maisto saugos specialistai primena, kad apsinuodijimas dažnai kainuoja daugiau nei nauja pakuotė, o didžiausia klaida yra ragauti tikintis, kad „gal dar nieko“.

  • Niekada nepalikite pietų ant stalo: bakterijos dauginasi žaibiškai, įspėja ekspertai

    Paruoštas maistas nėra sterilus net ir po virimo ar kepimo: aukšta temperatūra sunaikina daugumą mikroorganizmų, bet ne visus, o dalis gali patekti vėliau, kai patiekalas vėsta ar yra perkeliamas į indus. Didžiausia rizika prasideda tuomet, kai maistas ilgam paliekamas kambario temperatūroje, nes bakterijos tokiomis sąlygomis dauginasi sparčiausiai.

    Maisto saugos specialistai pabrėžia vadinamąją dviejų valandų taisyklę: paruoštą maistą reikėtų atšaldyti ir padėti į šaldytuvą ne vėliau kaip per dvi valandas. Jei aplinkos temperatūra aukšta, pavyzdžiui, per karščius ar šalia veikiančios orkaitės, saugus laikas gali sutrumpėti iki maždaug vienos valandos.

    Kas vyksta patiekalui vėstant

    Vėstant patiekalui prasideda procesai, kurių akimis dažnai nepamatysite: aktyvėja bakterijų dauginimasis ir spartėja riebalų oksidacija bei baltymų irimo procesai. Dėl to blogėja skonis, kvapas ir tekstūra, tačiau pavojingiausia tai, kad maistas gali atrodyti normalus, nors jau kelia riziką.

    Šaldytuvas šiuos procesus sulėtina, bet jų nesustabdo. Namų šaldytuve, kuris dažniausiai laikomas apie 4 laipsnių temperatūroje, mikroorganizmų augimas lėtėja, tačiau higiena, pakuotė ir laikas išlieka kritiškai svarbūs.

    Kuriems patiekalams rizika didžiausia

    Greičiausiai genda patiekalai, kuriuose daug drėgmės ir baltymų: mėsa, paukštiena, žuvis, patiekalai su kiaušiniais, taip pat kreminiai padažai, pieno ar grietinėlės pagrindo patiekalai. Sriubos, troškiniai ir padažai neretai atvėsta lėčiau, todėl ilgiau išlieka temperatūrų zonoje, kur bakterijoms palankiausia daugintis.

    Net iš pažiūros paprasti produktai, pavyzdžiui, virti makaronai ar ryžiai, gali tapti problema, jei ilgai laikomi ant stalo ir vėliau dar kartą pašildomi. Kuo dažniau maistas būna šildomas ir vėl atvėsinamas, tuo labiau nukenčia kokybė ir didėja rizika.

    Kaip saugiai atvėsinti ir laikyti

    Saugus laikymas prasideda iškart po gaminimo: dideles porcijas verta padalyti į mažesnes ir sudėti į negilius indus, kad šiluma pasišalintų greičiau. Atvėsusį maistą reikėtų sandariai uždaryti, kad sumažėtų sąlytis su oru, drėgme ir kitais produktais, o kvapai nesusimaišytų.

    Šaldytuve svarbi ir vieta: didžiausi temperatūros svyravimai paprastai būna durelėse, todėl jautresnius produktus geriau laikyti gilesnėje lentynų dalyje. Pašildant būtina pasiekti, kad patiekalas būtų karštas per visą tūrį, o ne tik paviršiuje.

    Dažnai kartojama 2–3 dienų taisyklė šaldytuve yra bendras orientyras namų sąlygoms, tačiau ji galioja tik tada, kai maistas buvo greitai atvėsintas, laikomas švariuose sandariuose induose ir nebuvo ilgai paliktas kambario temperatūroje. Jei kyla abejonių dėl laikymo ar kvapo, saugiau nerizikuoti.

    Šaldymas gali padėti prailginti laikymą, nes labai žema temperatūra sustabdo daugumos bakterijų dauginimąsi, tačiau jų nesunaikina. Todėl šaldyti reikėtų tik šviežiai paruoštą maistą, o atitirpinus jį patartina iškart gerai pašildyti ir suvalgyti negrąžinant atgal į šaldytuvą.

  • Turite bigoso šaldiklyje? Po šio laiko geriau nerizikuoti: štai ką pataria specialistai

    Bigosas dažnai gaminamas dideliame puode, nes pastovėjęs ir pakartotinai pašildytas jis įgauna ryškesnį skonį. Tačiau dalį porcijų neretai norisi užšaldyti ilgesniam laikui, o tuomet kyla svarbiausias klausimas: kiek ilgai toks patiekalas iš tiesų išlieka kokybiškas ir saugus?

    Šaldymas pristabdo mikroorganizmų dauginimąsi, bet nesustabdo maisto kokybės pokyčių. Laikui bėgant bigosas gali prarasti aromatą, pasikeičia tekstūra, o riebesnė mėsa ar dešros komponentai gali įgyti nemalonų prėsimo poskonį net ir laikant žemoje temperatūroje.

    Kiek laiko bigosas tinka šaldiklyje?

    Jei šaldiklyje palaikoma apie minus 18 laipsnių temperatūra, bigosas geriausią kokybę paprastai išlaiko maždaug 3 mėnesius. Per šį laikotarpį patiekalo skonis ir konsistencija dažniausiai išlieka artimi ką tik pagamintam, o kopūstai neperdaug suminkštėja.

    Vėliau kokybė ima kristi sparčiau, ypač jei bigosas gamintas su riebesniais mėsos gaminiais, šonine ar rūkytomis dešromis. Riebalai laikui bėgant oksiduojasi, todėl atsiranda kartumas, „seni“ kvapai, o mėsa gali tapti sausesnė ir labiau plaušuota.

    Ilgesnis laikymas nebūtinai automatiškai reiškia, kad patiekalas tapo pavojingas, tačiau po 4–5 mėnesių verta vertinti itin atidžiai. Daug kas priklauso nuo to, ar bigosas buvo greitai atvėsintas, kaip sandariai supakuotas ir ar šaldiklyje nebuvo temperatūros svyravimų.

    Dažniausios šaldymo klaidos

    Viena dažniausių klaidų yra dėti į šaldiklį dar šiltą ar karštą bigosą. Taip ne tik suprastėja patiekalo struktūra, bet ir laikinai pakyla šaldiklio temperatūra, o tai gali neigiamai paveikti šalia laikomus produktus.

    Praktiškiausia bigosą iš karto padalyti į mažesnes porcijas ir sandariai supakuoti, kad patektų kuo mažiau oro. Tam tinka šaldymui pritaikyti indai, sandarūs maišeliai ar vakuuminės pakuotės, o ant taros verta užrašyti užšaldymo datą.

    Kuo mažiau deguonies pakuotėje, tuo mažesnė tikimybė atsirasti šaldymo pažeidimams, kai paviršius išsausėja, keičiasi skonis ir kvapas. Jei bigosas dažnai atidaromas ir vėl uždaromas, kokybė krinta greičiau, todėl porcijavimas čia ypač svarbus.

    Kada bigosą geriau išmesti?

    Atitirpinus patiekalą verta jį įvertinti kvapu ir išvaizda dar prieš šildant. Įtarti netinkamumą turėtų prėsus ar rūgštus kvapas, aiškiai pakitusi mėsos spalva, vandeninga, sluoksniuota konsistencija ar neįprastai kartus poskonis.

    Jei kyla bent menkiausių abejonių, geriau nerizikuoti, nes apsinuodijimas maistu gali baigtis ne tik bloga savijauta, bet ir dehidratacija ar komplikacijomis jautresniems žmonėms. Svarbu prisiminti ir taisyklę, kad kartą atitirpinto bigoso pakartotinai užšaldyti nereikėtų.

    Atitirpintą bigosą saugiausia laikyti šaldytuve sandariame inde ir suvartoti kuo greičiau, paprastai per 1–2 dienas. Prieš valgant patiekalą būtina gerai įkaitinti, kad jis būtų karštas per visą tūrį.

    Jei bigosą planuojate suvalgyti artimiausiomis dienomis, užtenka laikyti šaldytuve, kur jis dažniausiai išsilaiko kelias dienas. Ilgesniam laikymui alternatyva gali būti konservavimas stiklainiuose, tačiau čia būtina laikytis higienos ir tinkamo kaitinimo, kad rezultatas būtų saugus.

  • Prie Bordo sustabdytas kruizinis laivas: 1 700 keleivių izoliuoti dėl įtariamo gastroenterito

    Prie Bordo sustabdytas kruizinis laivas: 1 700 keleivių izoliuoti dėl įtariamo gastroenterito

    Laive – mirtis ir dešimtys susirgusių

    Prancūzijoje, prie Bordo uosto, trečiadienį laive buvo sulaikyta apie 1 700 žmonių, kai kruiziniame laive „Ambition“ užfiksuotas galimas gastroenterito protrūkis. Vietos žiniasklaida skelbė, kad vienas keleivis mirė, o dar kelioms dešimtims pasireiškė ūmiai virškinimo infekcijai būdingi simptomai.

    Regiono sveikatos institucijos pranešė, kad iki maždaug 50 keleivių patyrė simptomus, atitinkančius ūmią virškinamojo trakto infekciją. Susirgusieji buvo nedelsiant apžiūrėti laivo gydytojo ir izoliuoti savo kajutėse.

    „Atsižvelgiant į gastroenterito tipo ligų užkrečiamumą ir laukiant tyrimų rezultatų, nuspręsta sustabdyti keleivių ir įgulos išlaipinimą“, – nurodė vietos sveikatos tarnybos.

    Tiriamos priežastys ir ribojamas išlaipinimas

    Nouvelle-Aquitaine regiono sveikatos agentūra informavo, kad į laivą išsiųsta medikų komanda, kuri įvertina situaciją vietoje. Tuo pat metu Bordo universiteto ligoninės infekcinių ligų specialistai renka mėginius, kad nustatytų tikslią susirgimų priežastį.

    Pasak pareigūnų, pirminiai tyrimai neatitiko noroviruso protrūkio požymių, tačiau papildomi testai tęsiami. Taip pat neatmetama ir apsinuodijimo maistu versija, nes panašius simptomus gali sukelti skirtingi patogenai ar netinkamai laikomi produktai.

    „Nėra pagrindo sieti šio protrūkio su hantaviruso atvejais, fiksuotais laive MV Hondius“, – pabrėžė Prancūzijos sveikatos institucijos.

    Kodėl kruizuose tokie protrūkiai plinta greičiau

    Gastroenteritas kruiziniuose laivuose nėra retenybė, nors bendrame kelionių skaičiuje tokie incidentai sudaro nedidelę dalį. Uždara aplinka, didelis žmonių tankis ir intensyvus bendrų erdvių naudojimas sudaro palankias sąlygas virusams ir bakterijoms plisti nuo žmogaus žmogui.

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad didesnę riziką sukuria ir maitinimo organizavimas, ypač švediško stalo principu. Dažnai liečiami bendri paviršiai, rankenos ir bendri įrankiai gali tapti infekcijos perdavimo grandimi, jei higiena nesilaikoma pakankamai griežtai.

    Laivas „Ambition“, priklausantis bendrovei „Ambassador Cruise Line“, gegužės 6 dieną išplaukė iš Šetlando salų, stojo Belfaste ir Liverpulyje, o vėliau pasiekė Bordo, iš kur turėjo vykti į Ispaniją. Pareigūnai teigė, kad susirgimų pikas fiksuotas pirmadienį, kai laivas buvo sustojęs Bresto uoste.

  • Sudygusios ir pažaliavusios bulvės: kada jos tampa toksiškos ir kaip išvengti apsinuodijimo

    Bulvės daugeliui yra kasdienis produktas, tačiau netinkamai laikomos jos gali tapti sveikatai pavojingos. Kai gumbai pradeda žaliuoti ar leisti daigus, juose gali didėti natūralių toksinų kiekis, o tai kartais baigiasi apsinuodijimo simptomais.

    Pagrindinė rizika siejama su glikoalkaloidais, ypač solaninu ir chakoninu. Tai augalo „gynybinės“ medžiagos, kurios padeda apsisaugoti nuo kenkėjų ir ligų, tačiau žmogui didesnės jų dozės gali būti toksiškos.

    Žalią atspalvį bulvėse sukelia chlorofilas, kuris pats nėra nuodingas, bet dažnai rodo, kad gumbas buvo veikiamas šviesos. Būtent šviesos poveikis ir mechaniniai pažeidimai dažnai sutampa su didesniu glikoalkaloidų susikaupimu, ypač žievelėje ir po ja.

    Dygimas paprastai prasideda laikant per šiltai arba per ilgai. Kuo daugiau daigų ir kuo ryškesnis žaliavimas, tuo didesnė tikimybė, kad glikoalkaloidų kiekis išaugo ne tik paviršiuje, bet ir gilesniuose sluoksniuose.

    Jei bulvė turi nedidelius daigus ar mažas pažaliavusias vietas, riziką galima sumažinti storai nuskutant žievę ir išpjaunant pažeistas vietas. Vis dėlto tai nėra garantija, nes toksinų pasiskirstymas priklauso nuo laikymo sąlygų, gumbų būklės ir pažeidimų.

    Jei bulvė stipriai pažaliavusi, turi daug daigų, yra minkšta, drėgna, su pelėsiu ar įtartinu kvapu, saugiausia ją išmesti. Tokiais atvejais vien nupjauti paviršių gali nepakakti, nes padidėjęs toksinų kiekis gali būti visame gumbre.

    Apsinuodijimas glikoalkaloidais dažniausiai pirmiausia paveikia virškinimo sistemą. Simptomai gali pasireikšti per kelias valandas, kartais vėliau, ir apimti pilvo skausmus, pykinimą, vėmimą, viduriavimą, deginimo pojūtį gerklėje ar kartų skonį burnoje.

    Sunkesniais atvejais gali pasireikšti galvos svaigimas, silpnumas, mieguistumas, sąmonės sumišimas, o itin retai ir rimtesni neurologiniai požymiai. Jei simptomai stiprūs, nepraeina arba blogėja, ypač vaikams ar vyresniems žmonėms, reikėtų kreiptis į gydytoją.

    Norint sumažinti žaliavimo ir dygimo riziką, bulves verta laikyti tamsioje, vėsioje, gerai vėdinamoje vietoje, atokiau nuo šilumos šaltinių. Tiesioginė saulė ir ryški dirbtinė šviesa spartina žaliavimą, todėl gumbai neturėtų stovėti ant palangės ar atviroje virtuvės lentynoje.

    Praktiškai padeda ir paprasta taisyklė: nepirkti per didelio kiekio, jei nėra tinkamų laikymo sąlygų, o prieš gaminant visada peržiūrėti gumbus. Pastebėjus didelius žalius plotus, gausų dygimą, puvinį ar pelėsį, saugiausia bulvių nenaudoti net po terminio apdorojimo.

  • Dažnas valgo ir nežino: kada bulvių daigai tampa pavojingi, o kada dar galima valgyti

    Pradėjusi dygti bulvė nebūtinai iškart tampa netinkama maistui, tačiau tai yra signalas įvertinti jos būklę. Dygimas reiškia, kad bulvė baigia ramybės periodą ir pradeda naudoti sukauptas medžiagas augimui, todėl keičiasi skonis ir tekstūra.

    Daigai ir ypač bulvės paviršius po jais dažniau turi daugiau natūralių glikoalkaloidų, svarbiausi iš jų yra solaninas ir chakoninas. Šios medžiagos augalui padeda apsisaugoti nuo kenkėjų, tačiau žmogui didesni kiekiai gali sukelti pykinimą, pilvo skausmą, viduriavimą, galvos svaigimą.

    Didžiausia rizika atsiranda tada, kai bulvė ne tik išleidusi daigus, bet ir pažaliavusi. Žalia spalva susijusi su chlorofilo susidarymu nuo šviesos, o kartu dažnai didėja ir glikoalkaloidų kiekis, todėl tokių vietų ragauti nerekomenduojama.

    Jei bulvė tik lengvai sudygusi, kieta, nesusiraukšlėjusi, be nemalonaus kvapo ir be pažaliavusių plotų, ją dažniausiai dar galima vartoti. Svarbu kruopščiai išpjauti daigus ir jų „akutes“ su aplinkiniu audiniu, o jei yra žalių vietų, jas nupjauti storesniu sluoksniu.

    Bulves reikėtų išmesti, jei jos minkštos, šlapios, stipriai susiraukšlėjusios, turi pelėsio požymių, nemaloniai dvokia arba yra plačiai pažaliavusios. Taip pat atsargiau vertėtų elgtis su bulvėmis, kurių daigai ilgi, o pati bulvė akivaizdžiai „išsekusi“.

    Siekiant sumažinti dygimą, bulves patariama laikyti vėsioje, tamsioje ir sausoje vietoje, gerai vėdinamoje taroje. Šviesa ir šiluma spartina ir žaliavimą, ir dygimą, todėl laikymas ant palangės ar šalia šilumos šaltinių yra viena dažniausių priežasčių, kodėl bulvės greitai tampa abejotinos kokybės.