CP v2

Tag: Archeologija

  • Po Jeruzalės gatvėmis aptiko paslaptingą tunelį: archeologai dar nežino, kam jis tarnavo

    Po Jeruzalės gatvėmis aptiko paslaptingą tunelį: archeologai dar nežino, kam jis tarnavo

    Jeruzalės centre archeologai aptiko didelį požeminį tunelį, kurio tiksli kilmė ir paskirtis kol kas lieka neaiški. Pirminiai duomenys rodo, kad tai ne atsitiktinė ertmė, o sąmoningai suformuota konstrukcija su akivaizdžiais žmogaus darbo pėdsakais.

    Tyrėjai pabrėžia, kad tunelio sienos ir lubos yra stabilios, akmeninės, kai kur matyti preciziški akmens pjūviai. Dalis atkarpų turi vėlesnių pertvarkymų ir sutvirtinimų ženklų, todėl spėjama, kad objektas buvo naudojamas ilgą laiką arba pritaikomas keičiantis poreikiams.

    Kam galėjo būti skirtas?

    Didžiausia mįslė – tunelio funkcija. Ekspertai neatmeta, kad jis galėjo turėti praktinę paskirtį, pavyzdžiui, būti susijęs su vandens tiekimu, slaptu judėjimu mieste ar strateginiais perėjimais po tankiai apgyvendintomis teritorijomis.

    Kartu svarstoma ir ritualinė ar simbolinė reikšmė, nes Jeruzalės istoriniame sluoksnyje persipina skirtingų epochų religiniai bei politiniai kontekstai. Vis dėlto kol kas trūksta tiesioginių radinių, kurie leistų vienareikšmiškai pririšti tunelį prie konkretaus laikotarpio ar tradicijos.

    Kuo šis radinys išsiskiria?

    Nors Jeruzalėje anksčiau aptikta ne viena požeminė struktūra – cisternų, vandens kanalų ar siaurų praėjimų – šis tunelis išsiskiria savo mastu ir atlikimo kokybe. Kai kurios atkarpos išliko beveik nepaliestos, nepaisant šimtmečius trukusio grunto slėgio ir vėlesnės žmogaus veiklos mieste.

    Tyrėjams ypač įdomi tunelio vieta miesto audinyje, nes požeminė infrastruktūra dažnai atspindi, kaip Jeruzalė augo ir persitvarkė per skirtingas epochas. Kai kuriose vietose įžvelgiami požymiai, galintys sietis su gynybinėmis funkcijomis ar prieigos prie vertingų išteklių kontrole.

    Kas laukia toliau?

    Archeologai planuoja tęsti darbus ir tiksliau sužymėti visą tunelio trasą, taip pat patikrinti, ar jis jungiasi su kitais po žeme esančiais objektais. Tam ketinama pasitelkti modernius metodus, įskaitant lazerinį skenavimą ir 3D žemėlapių sudarymą, kurie leidžia detaliai fiksuoti net sunkiai pasiekiamas vietas.

    Tikimasi, kad nuoseklios analizės padės atkurti pirminį tunelio planą ir suprasti jo vaidmenį senojo miesto infrastruktūroje. Tyrėjai pabrėžia, kad tokie radiniai gali papildyti žinias apie to meto inžineriją, geologijos išmanymą ir kasdienius Jeruzalės gyventojų poreikius.

  • 5 000 metų paslaptis Škotijoje: po ežeru aptiko keistos dirbtinės salos pamatus

    5 000 metų paslaptis Škotijoje: po ežeru aptiko keistos dirbtinės salos pamatus

    Dirbtinės salos dažnai siejamos su šiuolaikiniais megaprojektais, tačiau Škotijos ežeruose tokie statiniai atsirado gerokai anksčiau. Archeologai Lewiso saloje esančiame Loch Bhorgastail ežere aptiko įrodymų, kad viena nedidelė dirbtinė sala buvo pradėta formuoti daugiau kaip prieš 5 000 metų, vėlyvajame neolite.

    Tokio tipo statiniai Škotijoje vadinami kranogais. Ilgą laiką manyta, kad dauguma jų buvo statomi ir perstatomi daugiausia geležies amžiuje bei vėlesniais laikotarpiais, tačiau nauji duomenys rodo, kad dalis kranogų ištakų siekia daug ankstesnį laikotarpį.

    Kas rasta po akmenų sluoksniu

    Tyrėjai po salos akmeniniu viršutiniu sluoksniu aptiko medines konstrukcijas, kurios sudarė pirminį pagrindą. Radiokarboninis datavimas parodė, kad seniausias statybų etapas siekia maždaug prieš 5 000 metų.

    Archeologų vertinimu, pirmiausia buvo įrengta apvali medinė platforma, ant kurios sukrauta šakų ir žabų danga. Vėliau, maždaug po 2 000 metų, konstrukcija buvo papildomai stiprinama, o salą dar labiau sutvirtino akmenys.

    Nauja technologija atvėrė dugną

    Vienas didžiausių iššūkių buvo tai, kad svarbi kranogo dalis yra sekliame, drumstame vandenyje, kur fotografuoti ir tiksliai fiksuoti padėtį gerokai sudėtingiau. Tokiose sąlygose nukenčia vaizdo ryškumas, o įprasti palydovinio pozicionavimo signalai po vandeniu neveikia.

    Problemai spręsti pasitelkta stereofotogrametrija: naras plaukė tiksliai suplanuota trajektorija su dviem plačiakampėmis, silpnam apšvietimui pritaikytomis kameromis, pritvirtintomis prie vieno rėmo. Surinkti kadrai leido sudaryti detalų trimatį modelį ir tiksliau suplanuoti kasinėjimus bei mėginių ėmimą.

    „Fotogrametrija yra labai veiksminga giliame vandenyje, bet mažesniame nei vieno metro gylyje dažnai kyla problemų. Tai gerai žinoma archeologų frustracija“, – sakė Sautamptono universiteto jūrinės archeologijos specialistas Fraseris Sturtas.

    Ką tai keičia archeologijoje

    Šis atvejis svarbus ne tik dėl amžiaus. Jis parodo, kad derinant povandeninį filmavimą, fotogrametriją ir klasikinius kasinėjimo metodus galima patikimai tirti objektus, kurių dalis slypi po vandeniu, ir vertinti juos kaip vientisą struktūrą.

    Tiksli kranogo paskirtis vis dar diskutuojama, tačiau aplinkoje rasti neolitinės keramikos fragmentai ir kitos žmogaus veiklos žymės leidžia manyti, kad sala buvo naudojama ilgą laiką. Tyrėjų teigimu, tai dar vienas įrodymas, kad žmonės kraštovaizdį aktyviai formavo jau prieš tūkstantmečius.

  • Kinijos radinys perrašo istoriją: per ledynmetį sukurti įrankiai prilygsta neandertaliečiams

    Kinijos radinys perrašo istoriją: per ledynmetį sukurti įrankiai prilygsta neandertaliečiams

    Kinijoje, Lingjing archeologinėje vietovėje, aptikti akmeniniai įrankiai ir jų gamybos pėdsakai verčia iš naujo vertinti žmonių technologinį lygį vėlyvajame viduriniajame pleistocene. Ilgą laiką manyta, kad tuo metu Europa ir Afrika technologijomis lenkė Rytų Aziją, tačiau nauji duomenys šią schemą silpnina.

    Tyrėjai aprašė akmeninius branduolius, iš kurių buvo išgaunami aštrūs nuoskalai, tikėtina, skirti gyvūnų dorojimui. Nors iš pirmo žvilgsnio įrankiai atrodo paprasti, detali analizė rodo itin tvarkingą, nuoseklią akmens skaldymo strategiją.

    Pasak mokslininkų, tai ne atsitiktinai daužytos uolienos: kūrėjai valdė branduolio formą trimatėje erdvėje ir skirtingoms jo dalims suteikė aiškias funkcijas. Viena zona buvo pritaikyta smūgiams, kita kruopščiai paruošta tam, kad būtų gaunami prognozuojami, praktiškai panaudojami aštrūs fragmentai.

    Netikslus datavimas ir lūžis

    Lingjing vietovė, sprendžiant iš kaulų gausos, greičiausiai buvo erdvė, kurioje senieji žmonės dorodavo sumedžiotus ar rastus gyvūnus. Išskirtinis radinys buvo elninių šonkauliai su mikroskopiniais kalcito kristalais, tapusiais svarbiais datuojant sluoksnius.

    Kalcite aptinkami nedideli urano kiekiai laikui bėgant skyla į torį, o šių elementų santykis leidžia tiksliau nustatyti, kada susiformavo nuosėdos. Naujasis datavimas parodė, kad įrankiai gali būti maždaug 20 000 metų senesni, nei manyta anksčiau, todėl jie sietini su gerokai atšiauresnėmis klimato sąlygomis.

    Kūryba atšiauriomis sąlygomis

    Toks laiko perstūmimas keičia ir platesnį pasakojimą apie inovacijas: technologinė pažanga nebūtinai gimsta tik stabiliais, palankiais laikotarpiais. Atvirkščiai, ekstremalus šaltis, maisto trūkumas ir sparčiai besikeičianti aplinka galėjo skatinti kurti efektyvesnius įrankius ir planuoti veiksmus į priekį.

    Autoriai pabrėžia, kad Lingjing technologinis lygis kai kuriais bruožais priartėja prie metodų, kurie ilgą laiką buvo siejami pirmiausia su neandertaliečiais Europoje. Tai reiškia, kad sudėtingesnės akmens apdirbimo strategijos galėjo atsirasti skirtinguose regionuose nepriklausomai arba plisti per kontaktus.

    Kas galėjo būti įrankių kūrėjai?

    Vietovė siejama su išnykusia žmonių grupe Homo juluensis, kuri, kaip spėjama, galėjo turėti didesnę smegeninę ir anatomiškai jungti skirtingų regionų archaikinių žmonių bruožus. Tokios interpretacijos dar diskutuojamos, tačiau jos rodo, kad Rytų Azijos žmonių evoliucijos paveikslas tebėra neišbaigtas.

    Atradimas sustiprina bendrą tendenciją paleoantropologijoje: vis dažniau aiškėja, kad technologinės ir elgsenos naujovės nebuvo vieno regiono monopolis. Kuo daugiau tikslių datavimų ir detalių įrankių analizės, tuo labiau ryškėja sudėtingas, kelių centrų žmonijos raidos modelis.

  • Atsitiktinai rado 762,5 g vikingų aukso: Danijoje aptiktas vienas didžiausių lobių

    Atsitiktinai rado 762,5 g vikingų aukso: Danijoje aptiktas vienas didžiausių lobių

    Danijoje, netoli Rold gyvenvietės Himmerlando regione, archeologai aptiko išskirtinį vėlyvojo vikingų laikotarpio lobį. Rasta šeši masyvūs auksiniai papuošalai, tarp jų rankogaliai ir apyrankės, kurių bendra masė siekia 762,5 gramo gryno aukso.

    Šis radinys jau įvardijamas kaip trečias pagal dydį vikingų aukso lobis, kada nors aptiktas Danijoje. Ekspertai pabrėžia, kad tokio masto ir taip gerai išlikęs komplektas yra itin retas, nes vikingų epochoje auksas ir sidabras dažnai būdavo karpomi į dalis ir naudojami atsiskaitymams.

    Atradimas prie miško kelio

    Lobio istorija prasidėjo nuo atsitiktinio pastebėjimo: vietos gyventojas prie miško kelio žemėje pamatė du auksinius objektus, kyšančius iš grunto. Apie radinį pranešta muziejui Nordjyske Museer, kurio archeologai atvykę į vietą ėmėsi detalesnių tyrimų.

    Atlikus apžiūrą ir sistemingai išžvalgius teritoriją metalo ieškikliais, netrukus aptikti dar keturi auksiniai žiediniai papuošalai. Skelbiama, kad visi šeši dirbiniai išliko beveik idealios būklės, o tai leidžia tikėtis itin tikslių technologinių ir istorinių išvadų.

    Ką išduoda papuošalų padėtis?

    Archeologų vertinimu, dalis lobio galėjo būti paslėpta tyčia. Trys dirbiniai gulėjo labai arti vienas kito, todėl tikėtina, kad jie buvo sąmoningai sudėti kaip depozitas prieš daugiau nei 1 000 metų.

    Toks slėpimo būdas siejamas su vėlyvojo vikingų laikotarpio suirutėmis ir valdžios persiskirstymu, kai brangūs metalai galėjo būti slepiami tiek dėl saugumo, tiek kaip aukojimo ar politinės žinutės forma. Vien tai, kad papuošalai nebuvo susmulkinti, rodo galimą ritualinę arba statuso prasmę.

    900–1 000 metų: permainų laikai Danijoje

    Specialistai lobį datuoja 900–1 000 metų laikotarpiu, tai yra vėlyvuoju vikingų epochos etapu. Tuo metu Skandinavijoje vyko ryškūs politiniai pokyčiai, o Danijoje stiprėjo centralizuota monarchija ir plito krikščionybė.

    Istorikai primena, kad šiuo laikotarpiu elitas savo galią dažnai demonstravo prabangiais papuošalais. Auksiniai rankogaliai ir apyrankės galėjo reikšti ne tik turtą, bet ir priklausymą aukščiausiam sluoksniui, lojalumą vadui, sąjungas ar apdovanojimus už tarnybą.

    Ypatingą susidomėjimą kelia meistrystė: dalis žiedų supinta iš dviejų storų auksinių strypų, kiti turi dekoratyvius užbaigimus ir puošybą plonu auksiniu vielos ornamentu. Vienas dirbinys išsiskiria zigzagų ir trikampių motyvais, būdingais aukštos kvalifikacijos meistrų darbui.

    Dėl nelegalių ieškotojų grėsmės tiksli radimvietė neviešinama, o radėjo ir žemės savininko tapatybės neatskleidžiamos. Visi artefaktai perduoti tolesnėms analizėms, o vėliau turėtų patekti į Danijos nacionalinio muziejaus rinkinius.

  • Neandertaliečiai buvo sumanesni, nei manyta: raganosių dantys atskleidė jų įrankių pasirinkimą

    Neandertaliečiai, ilgą laiką vaizduoti kaip primityvūs ankstyvieji žmonės, galėjo turėti kur kas sudėtingesnius įgūdžius. Naujas archeologinis tyrimas rodo, kad jie ne tik suvalgydavo sumedžiotus gyvūnus, bet ir sąmoningai panaudodavo jų kūno dalis kaip įrankius.

    Mokslininkai, tyrę vidurinio paleolito laikotarpio radinius, dėmesį sutelkė į neįprastą raganosių dantų sankaupą vienoje iš Vakarų Europos stovyklaviečių. Būtent toks radinys paskatino kelti klausimą, kodėl vienoje vietoje atsidūrė tiek daug dantų, jei jie būtų buvę skirti vien maistui.

    Tyrėjai analizavo radinius iš kelių vietovių, o ypač svarbiais tapo du objektai: El Kastiljo urvas Ispanijoje ir Pech-de-l’Azé II Prancūzijoje. El Kastiljo vietovėje aptikti 202 raganosių dantys, o dalis jų turėjo aiškius nusidėvėjimo pėdsakus, kurių iki šiol nepavyko įtikinamai paaiškinti.

    Naudojant mikroskopinę analizę, ant kai kurių dantų užfiksuotos žymės rodė daugkartinį kontaktą su kietais paviršiais. Tokie pėdsakai labiau priminė darbo, o ne skerdimo ar maisto apdorojimo procesus.

    Kad patikrintų hipotezę, mokslininkai atliko eksperimentus, imituodami galimą dantų panaudojimą. Jie bandė raganosių dantis naudoti kaip plaktukus ir atramas, o vėliau lygino atsiradusias žymes su tomis, kurios matomos ant archeologinių radinių.

    Eksperimentų metu susiformavę nusidėvėjimo raštai buvo labai panašūs į aptiktus ant maždaug 100 000 metų senumo dantų. Tai sustiprino prielaidą, kad dalis raganosių dantų buvo naudojami kaip darbo įrankiai, o ne atsitiktinai liko po maitinimosi.

    Dar svarbiau tai, kad tyrėjams pavyko pastebėti dėsningumą: tam tikro dydžio ir formos dantys geriau tiko konkrečioms užduotims. Pavyzdžiui, didesni dantys su lygesniu paviršiumi pasirodė patogesni kaip atramos ar smūgio paviršius.

    Tai leidžia daryti išvadą, kad neandertaliečiai galėjo sąmoningai rinktis medžiagą ir formą pagal poreikį, o ne naudoti tai, kas po ranka pasitaikė atsitiktinai. Toks elgesys siejamas su planavimu, patirtimi ir gebėjimu pritaikyti turimus išteklius.

    „Šis tyrimas svarbus, nes parodo, kad be kaulų ir ragų, kaip ypač kietą medžiagą neandertaliečiai galėjo aktyviai naudoti ir raganosių dantis“, – sakė vienas iš tyrėjų iš Aberdyno universiteto.

    Pastaraisiais metais vis daugiau darbų griauna įsisenėjusį neandertaliečių įvaizdį. Archeologiniai radiniai ir jų analizė vis dažniau rodo, kad jie galėjo demonstruoti sudėtingesnį elgesį, nei ilgai buvo laikoma, įskaitant kryptingą įrankių parinkimą ir įvairių medžiagų panaudojimą.

  • Šokiruojantis radinys Danijoje: Dyrholm kaulai atskleidė kraupią akmens amžiaus paslaptį

    Šokiruojantis radinys Danijoje: Dyrholm kaulai atskleidė kraupią akmens amžiaus paslaptį

    Dyrholm radiniai keičia vaizdą

    Danijoje esančioje Dyrholm vietovėje archeologai iš naujo įvertino žmonių kaulus, kurie mokslo dėmesį patraukė dar XX amžiaus 3–4 dešimtmečiais, o vėliau vėl buvo tiriami XX amžiaus 8 dešimtmetyje. Naujausi tyrimai, pasitelkiant šiuolaikinius metodus, leido tiksliau įvertinti radinių kontekstą ir jų datavimą.

    Kylio universiteto mokslininkai, dirbantys projekte ROOTS, pabrėžia, kad Dyrholm medžiaga padeda geriau suprasti Skandinavijos bendruomenių tikėjimus ir socialines praktikas laikotarpiu, kai Europoje vyko lūžis nuo medžioklės ir žvejybos prie žemdirbystės.

    Nuo medžiotojų iki žemdirbių

    Dyrholm buvo naudojama ilgą laiką: nuo Ertebølės kultūros, siejamos su medžiotojais-rinkėjais maždaug 5 400–3 950 metais prieš mūsų erą, iki piltuvėlinių taurių kultūros, atspindinčios pirmąsias žemdirbių bendruomenes regione. Tai reiškia, kad vietovė egzistavo tuo metu, kai šiaurės Europoje keitėsi pragyvenimo modeliai ir visuomenės struktūra.

    Ši transformacija siejama ne tik su ūkiniais pokyčiais, bet ir su naujomis pasaulėžiūromis, migracija bei skirtingų bendruomenių kontaktu. Dėl to archeologai Dyrholm vertina kaip svarbų tašką, leidžiantį sekti, kaip keitėsi žmonių santykis su mirtimi ir mirusiųjų atminimu.

    Kaulai ne kapuose ir pjūvių žymės

    Daugiausia klausimų kelia tai, kad žmonių palaikai nebuvo rasti įprastuose kapuose. Kaulai aptikti išbarstyti didesniame plote, susimaišę su gyvūnų kaulais ir kitomis gyvenvietės atliekomis, o radiokarboninis datavimas rodo, kad jie ten pateko per šimtus metų, o ne per vieną įvykį.

    Ant daugelio kaulų matyti aiškios pjūvių žymės, būdingos darbui akmeniniais įrankiais. Kai kurie kaulai, mokslininkų vertinimu, buvo perskelti taip, kad teoriškai galėjo būti siekiama pasiekti kaulų čiulpus, o dalis radinių turi ir gyvūnų graužimo pėdsakų.

    Smurtas, ritualai ar kanibalizmo šešėlis?

    Ankstesnėse interpretacijose Dyrholm kartais buvo siejama su prehistoriniu kanibalizmu, tačiau šiuolaikiniai tyrėjai ragina neskubėti su išvadomis. Tie patys pjūvių ir laužymo pėdsakai gali atsirasti tiek per smurto epizodus, tiek per sudėtingas pomirtines praktikas, kurios šiandien gali atrodyti neįprastos.

    Mokslininkai pažymi, kad mezolito bendruomenės galėjo turėti kitokią mirties sampratą nei vėlesnės Europos kultūros. Palaikai galėjo būti laikinai laikomi atvirose vietose, vėliau pernešami, sąmoningai išardomi arba tvarkomi pagal apeigas, o tai nereiškia vien tik nusikaltimo ar ekstremalaus bado scenarijaus.

    „Šie pėdsakai gali būti susiję ir su smurtu, ir su įvairiomis pomirtinėmis praktikomis, todėl vienareikšmių išvadų daryti negalima“, – teigia Kylio universiteto tyrėjai.

    Dyrholm istorija primena, kad priešistorė nebuvo nei paprasta, nei vienalytė: vienoje vietoje galėjo persidengti skirtingos tradicijos, o tai, kas šiandien atrodo kraupu, anuomet galėjo būti socialiai priimtina ritualo dalis. Būtent todėl archeologai vis dažniau akcentuoja kontekstą, tikslius datavimo metodus ir atsargų interpretavimą, prieš pateikiant galutines išvadas.

  • Pirėnų urve rado dešimtis židinių: ugnis slėpė vieną seniausių vario gavybos pėdsakų

    Pirėnų urve rado dešimtis židinių: ugnis slėpė vieną seniausių vario gavybos pėdsakų

    Ispanijos Pirėnuose, Núria slėnyje, archeologai ištyrė itin sunkiai pasiekiamą Cova 338 urvą, esantį 2 235 metrų aukštyje. Ilgą laiką manyta, kad tokiose aukštikalnėse neolito ir bronzos amžiaus žmonės tik trumpam užsukdavo pakeliui, tačiau nauji duomenys šią prielaidą verčia peržiūrėti.

    Kasinėjimai, vykdyti 2021–2023 metais, atskleidė storus kultūrinius sluoksnius, rodančius pasikartojančius ir ilgalaikius apsistojimus nuo maždaug 5 000 metų prieš mūsų erą iki pirmojo tūkstantmečio prieš mūsų erą pabaigos. Tai reiškia, kad į tą pačią vietą kartos sugrįždavo daugiau nei 5 000 metų, nepaisydamos atšiaurių kalnų sąlygų.

    Židiniai ir žali mineralai

    Urvėje aptikta dešimtys židinių ir šimtai žalsvų uolienų fragmentų, kuriuos tyrėjai sieja su malachitu – variu turtingu mineralu. Dalis gabalėlių buvo apdegę ir suskeldėję, o tai leidžia įtarti, kad akmuo buvo tikslingai kaitinamas ir apdorojamas vietoje.

    Toks vaizdas atitinka ankstyvosios metalurgijos logiką: kaitinimas gali palengvinti mineralų trupinimą, o vėliau išgauta žaliava galėjo būti gabenama į žemesnes stovyklas ar dirbtuves. Mokslininkai šį radinių kompleksą įvardija kaip vieną ankstyviausių įrodymų, kad Vakarų Europos aukštikalnėse buvo kryptingai eksploatuojami vario ištekliai.

    Ne tik darbas, bet ir kasdienybė

    Be su mineralais siejamų radinių, rasta ir įprasto gyvenimo pėdsakų: gyvūnų kaulų, keramikos šukių, akmeninių įrankių, maisto ruošimo liekanų. Daiktų išsidėstymas leidžia manyti, kad urvo erdvė buvo naudojama sistemiškai, atskiriant zonas skirtingoms veikloms.

    Tai rodo, kad Cova 338 greičiausiai buvo ne atsitiktinė užuovėja, o sezoninė, planuotai naudojama vieta, kurioje derintos kelios funkcijos. Tokie atradimai papildo platesnį Europos priešistorės vaizdą, kuriame vis dažniau kalbama apie kalnų regionus kaip aktyviai išnaudojamas erdves, o ne tik apie migracijos koridorius.

    Mįslingi žmogaus palaikai

    Tyrėjai taip pat aptiko žmogaus palaikų fragmentų, tikėtinai priklausiusių maždaug 11 metų vaikui: pieninį dantį ir piršto kaulo dalį. Kol kas neaišku, ar tai buvo laidojimas urve, ar palaikai į šią vietą pateko kitomis aplinkybėmis.

    Vis dėlto neatmetama, kad gilesniuose sluoksniuose gali būti ir daugiau palaidojimų. Jei tai pasitvirtintų, Cova 338 reikšmė išsiplėstų: šalia ūkinės veiklos urvas galėjo turėti ir ritualinę, bendruomeninę funkciją.

    „Radinių visuma leidžia manyti, kad žmonės į urvą grįždavo nuosekliai ir veiklą organizuodavo kryptingai, o ugnis buvo ne vien šilumos šaltinis“, – teigiama tyrėjų aprašyme.

  • Sudano dykumoje aptiko šimtus monumentalių kapaviečių: mokslininkai kalba apie prarastą kultūrą

    Sudano dykumoje aptiko šimtus monumentalių kapaviečių: mokslininkai kalba apie prarastą kultūrą

    Sudano Atbajaus dykumoje archeologai aptiko šimtus paslaptingų akmeninių statinių, kurie, kaip manoma, buvo monumentalūs kapų kompleksai iš laikotarpio maždaug nuo 4 500 iki 2 500 metų prieš mūsų erą. Radiniai užfiksuoti didžiulėje teritorijoje, todėl mokslininkai teigia, kad čia galėjo klestėti iki šiol menkai pažinta ir nuo kaimyninių civilizacijų atskirai besivysčiusi kultūra.

    Vietovė dešimtmečius buvo beveik netyrinėta dėl ekstremalių klimato sąlygų, sudėtingo reljefo ir didelių atstumų. Situaciją pakeitė palydovinių vaizdų analizė: iš kosmoso identifikavus įtartinus kontūrus, komandos vykdė patikrinimus vietoje ir dokumentavo struktūras, išsibarsčiusias dešimčių tūkstančių kvadratinių kilometrų plote.

    Aptiktos kapavietės dažnai sudarytos iš didelių akmenų ratų ir pailgų konstrukcijų, kai kurios jų siekia iki 18 metrų. Centrinėje dalyje įrengtos laidojimo kameros, o aplink jas suformuotos akmeninės apvados, leidžiančios kalbėti apie nuoseklią, ilgai gyvavusią laidojimo tradiciją.

    Svarbiausia tyrėjų išvada ta, kad tokio tipo kompleksai nevisiškai sutampa su geriau žinomomis senovės Egipto ar Nubijos laidojimo praktikomis. Dėl to keliama prielaida, jog regione veikė savita bendruomenė, turėjusi savus ritualus, architektūrinius sprendimus ir simboliką, kuri iki šiol archeologiniuose šaltiniuose buvo menkai atpažįstama.

    Mokslininkai šiuos paminklus sieja su pusiau klajokliškomis piemenų bendruomenėmis, kurių gyvenime svarbią vietą užėmė galvijai. Netoli dalies kapaviečių rasta uolų piešinių su karvių vaizdiniais ir gyvūnų liekanų, kurios galėjo būti naudojamos apeigose, pavyzdžiui, kaip laidojimo aukos ar statusą pabrėžiantys ženklai.

    Šie atradimai taip pat papildo supratimą apie priešistorinį Afrikos klimatą. Šiandien Atbajaus regionas yra labai sausas, tačiau prieš maždaug 6 000 metų čia vyravo drėgnesnės sąlygos, siejamos su vadinamuoju Afrikos drėgnuoju laikotarpiu, kai didesnėse teritorijose buvo daugiau augmenijos ir sezoninių vandens telkinių.

    Tyrėjai pabrėžia, kad vėlesnis klimato sausėjimas galėjo pakeisti žmonių migracijos kryptis ir pamažu išardyti tokių bendruomenių gyvenimo būdą. Vandens ir ganyklų mažėjimas tikėtina stūmė gyventojus trauktis į derlingesnius regionus, o dykumoje likę kapų kompleksai tapo ilgalaikiu buvimo šioje teritorijoje liudijimu.

    Didelį įspūdį daro radinių mastas: šimtai panašaus tipo kapaviečių rodo ne atsitiktinius pavienius laidojimus, o ilgai gyvavusią tradiciją ir tikėtinai plačius socialinius ryšius. Mokslininkai pažymi, kad vienodėjantys konstrukcijų principai gali reikšti bendrus įsitikinimus ir tam tikrą taisyklių rinkinį, perduodamą iš kartos į kartą.

    Pastaraisiais metais archeologijoje vis didesnį vaidmenį atlieka nuotoliniai tyrimai, kai palydoviniai duomenys padeda aptikti struktūras sunkiai prieinamose vietose, o lauko darbai skiriami tiksliniam patikrinimui. Tokia praktika ypač svarbi dykumų regionuose, kur pėdsakai gali būti gerai išlikę, tačiau pati teritorija yra logistiškai sudėtinga.

    Archeologai tikisi, kad tolimesni kasinėjimai ir datavimo tyrimai leis tiksliau nustatyti, kaip šios bendruomenės gyveno, kokius ritualus praktikavo ir kaip jų istorija susijusi su Nilo slėnio regiono raida. Kartu tai priminimas, kad Afrikos dykumos vis dar gali slėpti atradimus, galinčius iš esmės koreguoti ankstyvųjų visuomenių istoriją.

  • Škotijoje aptiko žmogaus sukurtą salą: ji senesnė už Stounhendžą ir glumina archeologus

    Škotijoje aptiko žmogaus sukurtą salą: ji senesnė už Stounhendžą ir glumina archeologus

    Škotijos Hebridų salyne, Liuso saloje esančiame Loch Bhorgastail ežere, archeologai patvirtino netikėtą atradimą: nedidelė akmenų sala iš tiesų yra žmogaus sukurta konstrukcija, vadinama kranogu. Tokios dirbtinės salos buvo statomos ežeruose ir pelkėse, ypač dabartinės Škotijos ir Airijos teritorijose, tačiau šis atvejis išsiskiria amžiumi.

    Naujesni radiokarboninio datavimo tyrimai rodo, kad dalis kranogų gali būti kilę iš neolito laikotarpio. Tai reiškia, jog kai kurios tokios konstrukcijos buvo įrengtos daugiau nei prieš 5 000 metų, dar iki Stounhendžo komplekso užbaigimo etapų Pietų Anglijoje.

    Po sala – milžiniška platforma

    Didžiausias netikėtumas tyrėjų laukė po akmenimis: po sala aptikta vientisa medinė platforma, sudėta iš storų rąstų, šakų ir žabų sluoksnių. Nustatyta, kad jos skersmuo siekia apie 23 metrus, o pati konstrukcija įrengta seklioje ežero dalyje ir vėliau apdėta akmenimis, suformuojant salą.

    Toks mastas keičia ankstesnį vaizdą, esą kranogams pakakdavo pavienių medienos elementų stabilizacijai. Šiuo atveju matyti kruopštus planavimas, didelis darbo organizavimo mastas ir gebėjimas suvaldyti sudėtingą statybą vandenyje, kas leidžia kalbėti apie pažangius to meto inžinerinius įgūdžius.

    Vieta naudota tūkstantmečius

    Tyrimai rodo, kad sala nebuvo vienkartinis projektas. Ankstyviausi sluoksniai siejami su mediena ir žabais, o maždaug po 2 000 metų, bronzos amžiuje, konstrukcija stiprinta papildomais akmenų ir augalinių medžiagų sluoksniais, vėliau fiksuoti ir geležies amžiaus veiklos pėdsakai.

    Toks daugiasluoksnis naudojimas leidžia manyti, kad vieta buvo svarbi kelioms kartoms, o jos reikšmė galėjo kisti. Viena vertus, kranogai kai kur laikomi gyvenvietėmis ar prieglobsčio vietomis, kita vertus, dalis jų galėjo atlikti reprezentacinę ar ritualinę funkciją.

    Ką išdavė radiniai vandenyje

    Vandenyje aplink salą aptikta šimtai neolito laikų keramikos fragmentų, tarp jų dubenų ir kitų indų liekanų. Kai kuriuose fragmentuose tyrėjai nustatė su maistu siejamus pėdsakus, o tai sustiprina prielaidą, kad čia galėjo vykti bendruomeniniai susibūrimai, vaišės ar ceremonijos.

    Vis dėlto pagrindinis klausimas lieka atviras: kodėl neolito bendruomenės ryžosi milžiniškam darbui, kad vidury ežero sukurtų dirbtinę salą. Tyrėjai pažymi, kad toks projektas reikalavo daug medienos ir akmenų, transporto sprendimų bei nuoseklaus planavimo, tad kranogas greičiausiai turėjo išskirtinę socialinę, politinę arba religinę reikšmę.

    Šiuolaikinėje archeologijoje tokie objektai vis dažniau tiriami taikant fotogrametriją ir kitus nuotolinius metodus, leidžiančius tiksliai fiksuoti struktūras sekliose vandens aplinkose ir mažinti intervenciją į trapų kultūrinį sluoksnį. Tai padeda ne tik atkurti statybos etapus, bet ir tiksliau suprasti, kaip per tūkstantmečius keitėsi šių vietų funkcija.

  • Pirenėjų oloje aptikti žali akmenys: mokslininkai įtaria vario apdirbimą prieš 7 000 metų

    Archeologai oloje, esančioje maždaug 2 235 metrų aukštyje virš jūros lygio, rado apie 200 žalių uolienos fragmentų, kurių natūraliai toje vietoje neturėtų būti. Kartu aptikta daug medžio anglies, leidžiančios spręsti, kad ugnis čia buvo kūrenama ne kartą ir ilgą laiką.

    Tyrėjų teigimu, dalis fragmentų buvo akivaizdžiai paveikti karščio, o kiti liko nepakitę, todėl tikėtina, kad akmenys buvo sąmoningai kaitinami. Pagal spalvą ir sudėtį jie siejami su malachitu, vario rūda, iš kurios, taikant kaitinimą ir lydymą, galima išgauti metalą.

    Kas išduoda ankstyvą metalurgiją?

    Vien žalių mineralų radinys dar nereiškia, kad oloje tikrai vyko pilna vario lydymo technologija, tačiau anglies kiekis ir kartotinis ugnies naudojimas rodo kryptingą veiklą. Tokios aukštikalnių stovyklos dažnai siejamos su sezoniniais žygiais į žaliavų telkinius, kai į kalnus keliauta rinkti akmens, rūdos ar medienos.

    Pagal datavimus, ankstyviausi žmonių veiklos pėdsakai oloje gali siekti laikotarpį tarp 5 000 ir 4 300 metų prieš mūsų erą. Intensyviausias naudojimas, kaip teigiama, fiksuojamas tarp 3 600 ir 2 400 metų prieš mūsų erą, kai Europoje plito vario amžiaus technologijos ir didėjo metalų paklausa įrankiams bei papuošalams.

    Radiniai: papuošalai ir žmonių palaikai

    Be mineralų, archeologai aptiko ir smulkių radinių, leidžiančių geriau suprasti vietos paskirtį. Tarp jų minimi du papuošalai: pailgas pakabutis iš kriauklės ir pragręžtas rudojo lokio dantis, pritaikytas nešioti kaip pakabukas.

    Taip pat rasta žmonių palaikų fragmentų, įskaitant pieninį dantį ir piršto kaulą. Tai leidžia svarstyti, kad ola galėjo būti naudojama ne tik kaip laikina darbo vieta ar priedanga, bet ir kaip laidojimo ar ritualinė erdvė.

    Ką tai keičia Pirenėjų istorijoje?

    Tyrėjai pabrėžia, kad tokio intensyvumo aukštikalnių priešistorinių veiklų pėdsakai Pirenėjuose fiksuojami retai. Jei hipotezė dėl vario apdirbimo pasitvirtins, tai reikštų, kad žinios apie išteklių telkinius ir jų panaudojimą buvo perduodamos kartų kartoms, o aukštikalnės buvo svarbi ekonominės veiklos dalis.

    Tolimesni tyrimai paprastai apima mineralų cheminę analizę, mikrožymių paiešką bei platesnį kontekstą: ar netoliese yra rūdos telkinių, ar randama lydymo atliekų, pavyzdžiui, šlako. Tokie duomenys padėtų tiksliau atsakyti, ar oloje vyko tik rūdos paruošimas, ar ir realus vario gavimas.