CP v2

Tag: Archeologija

  • Šiaurės Anglijoje atvėrė romėnų kapą: rasta purpura, kuri anuomet buvo brangesnė už auksą

    Šiaurės Anglijoje atvėrė romėnų kapą: rasta purpura, kuri anuomet buvo brangesnė už auksą

    Šiaurės Anglijoje, dabartinio Jorko apylinkėse, mokslininkai iš naujo ištyrė dar XIX amžiuje aptiktus vėlyvojo Romos imperijos laikotarpio kapus ir aptiko netikėtą detalę. Ant išlikusių audinių pėdsakų nustatyti Tyro purpuros, vieno prabangiausių antikos dažų, pėdsakai.

    Kapai datuojami III ir IV amžių sandūra, kai Romos imperija išgyveno didelius politinius ir ekonominius pokyčius, tačiau prabangos prekės elito sluoksniuose išliko svarbia statuso dalimi. Tyrimai atlikti analizuojant palaidojimus, kurie buvo rasti Jorke, viename reikšmingiausių romėnų centrų Britanijoje.

    Ypatingą šių palaidojimų išskirtinumą lėmė neįprastas ritualas: kūnai buvo užlieti skystu gipsu. Medžiagai sukietėjus susiformavo savotiška apsauginė kapsulė, kuri per maždaug 1 700 metų išsaugojo audinių atspaudus, pluoštų fragmentus ir net dažiklių pėdsakus.

    Tesėsi prabanga ir po mirties

    Pasak tyrėjų, Tyro purpura antikoje buvo laikoma išskirtiniu turtų simboliu, o kai kuriais laikotarpiais jos naudojimas buvo griežtai ribojamas. Šis dažiklis buvo išgaunamas iš jūrinių sraigių sekretų, o norint gauti nedidelį kiekį spalvos, reikėdavo apdoroti milžinišką kiekį moliuskų, todėl kaina būdavo milžiniška.

    Analizė rodo, kad bent du kūdikiai buvo apgaubti prabangiu audiniu, dekoruotu auksinėmis gijomis. Vienas kūdikis palaidotas akmeniniame sarkofage kartu su dviem suaugusiaisiais, o kitas rastas atskirai švininiame karste, kas taip pat laikoma elito laidojimo požymiu.

    Archeologai daro išvadą, kad šių palaidojimų šeimos greičiausiai priklausė aukščiausiems romėniško Jorko sluoksniams ir turėjo prieigą prie tolimų prekybos tinklų. Tyro purpuros kilmė siejama su rytine Viduržemio jūros dalimi, todėl toks radinys Britanijoje signalizuoja apie plačius ryšius ir didelį perkamąjį pajėgumą.

    Keičia požiūrį į kūdikių mirtį

    Radinių reikšmė nėra vien materialinė. Ilgą laiką istoriografijoje vyravo nuomonė, kad dėl didelio kūdikių mirtingumo romėnų visuomenėje jų netektis esą būdavo išgyvenama santūriau nei suaugusiųjų mirtis.

    Prabangūs kūdikių palaidojimai šią schemą verčia permąstyti, nes rodo, kad šeimos buvo pasirengusios investuoti labai daug į ceremonijas net ir tada, kai vaikas gyveno vos kelis mėnesius. Tyrėjai pabrėžia, kad tokie sprendimai paprastai atspindi gilų emocinį ryšį ir socialinį siekį tinkamai įamžinti netektį.

    Šiuolaikiniai metodai, leidžiantys nustatyti dažiklių ir pluoštų pėdsakus iš seniai suirusių audinių, vis dažniau praplečia archeologijos ribas. Tokie tyrimai padeda tiksliau rekonstruoti ne tik elito prabangą, bet ir kasdienes bei ritualines praktikas, kurios anksčiau likdavo nematomos.

  • Omano dykumoje aptiko mįslingus uolų simbolius: ką jie reiškia ir kodėl mokslininkai sunerimo?

    Omano dykumoje aptiko mįslingus uolų simbolius: ką jie reiškia ir kodėl mokslininkai sunerimo?

    Omane, Al Khaboura apylinkėse Al Batinos provincijoje, ekspedicijos dalyviai užfiksavo iki šiol nežinomą uolų raižinių vietą. Ant pavienių didelių riedulių ir platesnių uolienų plokštumų aptikti gerai išsilaikę piešiniai bei ženklai, galintys būti labai senos kilmės.

    Omano paveldo ir turizmo ministerija pranešė, kad objektai jau registruoti ir pradėti pirminiai tyrimai. Tyrėjai uolienų paviršiuje pastebėjo gyvūnų ir žmonių figūras bei geometrinius simbolius, kurių prasmė kol kas neatskleista.

    Pasak specialistų, raižiniai atlikti žymint, išgremžiant ir taškiniu būdu iškaldinėjant uolą, todėl matyti kruopšti technika ir ilga tokios kūrybos tradicija. Tokie vaizdiniai dažnai interpretuojami kaip kasdienybės, socialinių ryšių ir tikėjimų atspindžiai, tačiau tikslios išvados priklauso nuo datavimo ir konteksto.

    Kodėl šie radiniai svarbūs?

    Omano pusiasalis laikomas vienu svarbiausių regionų, padedančių suprasti Artimųjų Rytų priešistorę. Uolų menas čia svarbus tuo, kad daug senųjų bendruomenių nepaliko rašto, o raižiniai tampa vienu iš nedaugelio būdų atsekti simbolinį mąstymą ir komunikaciją.

    Archeologai pabrėžia, kad uolų piešiniai skiriasi nuo įprastų radinių, tokių kaip keramika ar įrankiai, nes leidžia pažvelgti į idėjas ir ženklų sistemas. Būtent dėl to geometriniai motyvai kelia daugiausia klausimų, nes jų funkcija gali būti ritualinė, informacinė arba susijusi su teritorijos žymėjimu.

    Ką mokslininkai darys toliau?

    Omano institucijos skelbia, kad darbai bus tęsiami: planuojama išsami dokumentacija, konservavimas ir detalesnė analizė. Svarbiausi uždaviniai yra nustatyti raižinių chronologiją ir įvertinti galimus ryšius su kitomis žinomomis vietomis regione.

    Ne mažiau svarbi ir apsauga, nes net sausame dykumų klimate uolienų paviršių veikia erozija, temperatūrų svyravimai bei vėjas. Specialistai sieks užtikrinti, kad vietovė būtų apsaugota nuo aplinkos poveikio ir galimos žmogaus veiklos, kuri dažnai tampa papildoma grėsme tokiems objektams.

  • Laose atvertas milžiniškas akmeninis indas slėpė žmonių kaulus: mokslininkai priartėjo prie mįslės

    Laose atvertas milžiniškas akmeninis indas slėpė žmonių kaulus: mokslininkai priartėjo prie mįslės

    Laoso šiaurėje, netoli Phonsavano miesto, archeologai ištyrė vieną didžiausių iki šiol rastų akmeninių indų, vadinamų paslaptingųjų stiklainių lygumos indais. Maždaug 1,3 metro aukščio ir per 2 metrų pločio akmeninio indo viduje aptikta tankiai sudėtų žmonių kaulų, kaukolių fragmentų ir dešimtys dantų.

    Laboratoriniai tyrimai parodė, kad palaikai priklausė ir vaikams, ir suaugusiesiems. Radiokarboninis datavimas leido nustatyti, kad į indą mirusieji buvo dedami maždaug IX–XII amžiuje, o pats laidojimo naudojimas galėjo tęstis apie 270 metų.

    Kas iš tiesų buvo šie indai?

    Daugelį dešimtmečių mokslininkai ginčijosi, kam skirti Laoso kalvose išsibarsčiusieji milžiniški akmeniniai indai. Buvo svarstoma, kad tai galėjo būti atsargos vandeniui ar maistui, tačiau naujausi radiniai vis labiau stiprina laidojimo ir mirusiųjų pagerbimo ritualų versiją.

    Tyrėjai aiškina, kad akmeniniai indai galėjo būti sudėtingos laidojimo sistemos dalis. Viena iš hipotezių teigia, kad kūnai iš pradžių būdavo paliekami irti, o vėliau atrinktos kaulų dalys pernešamos į didįjį indą, tarsi į bendruomenės ar giminės kriptą.

    Radiniai prakalbo apie prekybą

    Inde aptikta ir spalvotų stiklinių karoliukų, o jų cheminė sudėtis leido sieti dalį papuošalų su tolimais regionais. Tyrėjų teigimu, kai kurie karoliukai galėjo būti atgabenti iš teritorijų, kuriose šiandien yra Indija ar Mesopotamija, o tai rodo plačius mainų ryšius prieš daugiau nei tūkstantį metų.

    Toks kontekstas keičia požiūrį į kalnuotų Laoso vietovių bendruomenes: jos galėjo būti gerokai labiau įtrauktos į regioninę prekybą ir kultūrinius kontaktus, nei ilgą laiką manyta. Be to, tai padeda geriau suprasti, kodėl kai kurios laidojimo tradicijos galėjo turėti paralelių kituose Azijos regionuose.

    Tyrimus ilgai stabdė pavojus

    Šiaurės Laose suskaičiuojami tūkstančiai akmeninių indų, dalis jų sveria po kelias ar keliolika tonų, tačiau tiksliai nežinoma, kas juos pagamino ir kaip jie buvo transportuojami per sudėtingą reljefą. Tyrimus ilgą laiką ribojo ir pavojus dėl karo laikų nesprogusių užtaisų bei minų, todėl nemaža teritorijų dalis archeologams buvo sunkiai pasiekiama.

    Naujas atradimas svarbus tuo, kad pateikia aiškesnį įrodymą apie šių indų ryšį su laidojimo papročiais ir leidžia tiksliau rekonstruoti vietos bendruomenių ritualus. Kuo daugiau panašių indų bus ištirta, tuo arčiau mokslininkai priartės prie atsakymo, kas ir kodėl sukūrė vieną paslaptingiausių Pietryčių Azijos archeologinių kraštovaizdžių.

  • Kroatijoje rastas „vampyru“ laikytas palaikų kapas: po 400 metų atkurtas vyro veidas

    Kroatijoje rastas „vampyru“ laikytas palaikų kapas: po 400 metų atkurtas vyro veidas

    Neįprastas radinys bažnyčios kapinėse

    Kroatijos bažnyčios kapinėse 2023 metais archeologai aptiko vyro palaikus, kurių laidojimo būdas iškart sukėlė įtarimų. Kūnas buvo paguldytas veidu į žemę, o tai siejama su slavų folklore aptinkamais „apsauginiais“ laidojimo ritualais.

    Tyrėjų teigimu, tokia padėtis istoriškai buvo pasirinkta tuomet, kai bendruomenė bijodavo, kad mirusysis gali „grįžti“ ir kenkti gyviesiems. Tokie įsitikinimai Rytų ir Pietryčių Europoje buvo paplitę šimtmečius, ypač epidemijų, karo ar socialinių sukrėtimų laikais.

    Ką apie mirtį pasako kaulai?

    Bioarcheologai nustatė, kad palaidojimas nebuvo įprastas ir galėjo būti atliktas keliais etapais. Skelbiama, jog žmogus iš pradžių buvo palaidotas įprastai, tačiau vėliau kapas buvo atkastas, o palaikai perlaidoti kitaip.

    Analizuojant skeletą pastebėta ir smurto požymių: aptikti lūžiai, kurie, tyrėjų vertinimu, galėjo atsirasti maždaug mirties metu. Tai sustiprino hipotezę, kad vyras mirė smurtine mirtimi ir galėjo būti laikomas pavojingu ar „nešvariu“ bendruomenės akyse.

    „Buvo aišku, kad vyksta kažkas neįprasto, nes tai nepanašu į krikščionišką laidojimo praktiką“, – sakė Nataša Sarkić.

    Veido rekonstrukcija po keturių šimtmečių

    Siekdami geriau suprasti, kas buvo šis žmogus, specialistai atliko kaukolės skenavimą ir sukūrė skaitmeninį 3D modelį. Remiantis teismo medicinos metodais, ant modelio buvo taikomi audinių storio orientyrai ir žingsnis po žingsnio atkuriami raumenys bei veido bruožai.

    Galutinis rezultatas pristatomas kaip realistiška interpretacija, kaip vyras galėjo atrodyti būdamas gyvas. Tyrėjai nurodo, kad jis greičiausiai buvo 40–50 metų amžiaus.

    Toks atvejis, anot archeologų, primena, kad laidojimo papročiai atspindėjo ne tik religines normas, bet ir kolektyvines baimes. Šiuolaikinės 3D rekonstrukcijos technologijos leidžia istorinius pasakojimus papildyti apčiuopiamu žmogišku veidu, o kartu tiksliau vertinti, kaip bendruomenės reaguodavo į mirtį, smurtą ir nežinomybę.

  • Muziejų sandėliuose slypi sensacijos: nuo banginių kaulų įrankių iki meteoritinės geležies

    Muziejų sandėliuose slypi sensacijos: nuo banginių kaulų įrankių iki meteoritinės geležies

    Muziejai visuomenei dažniausiai asocijuojasi su ekspozicijomis, tačiau didžioji rinkinių dalis saugoma už uždarų durų, saugyklose ir tyrėjams skirtose patalpose. Būtent ten neretai gimsta didžiausios naujienos, kai seniai sukaupti radiniai peržiūrimi iš naujo, pasitelkiant šiuolaikinius tyrimų metodus.

    Archeologijoje ir paleontologijoje tai ypač svarbu, nes daugybė eksponatų į muziejus pateko prieš kelis dešimtmečius ar net daugiau nei šimtmetį. Tuometiniai kasinėjimų ir dokumentavimo standartai dažnai buvo kuklesni, todėl šiandien mokslininkai grįžta prie tų pačių objektų, kad tiksliau nustatytų jų amžių, kilmę ir paskirtį.

    Vienas ryškiausių pastarųjų metų pavyzdžių Europoje susijęs su senoviniais įrankiais iš banginių kaulo. Tyrėjai, sistemindami iš skirtingų muziejų sukauptus priešistorinius radinius, nustatė apie 150 Magdalenio kultūrai priskiriamų įrankių, datuojamų maždaug 19 000–14 000 metų laikotarpiu.

    Šis radinys reikšmingas ne tik tuo, kad tai ankstyviausi žinomi tokio tipo įrankiai regione, bet ir tuo, kad suteikia naujų duomenų apie žmonių ryšį su pakrančių ekosistemomis. Analizės leidžia tiksliau suprasti, kokios banginių rūšys tuo metu galėjo gyventi Biskajos įlankoje ir kaip jų liekanos buvo panaudojamos.

    „Net ir senos kolekcijos, iškastos daugiau nei prieš šimtmetį ir ilgai saugotos muziejuose, gali atnešti naujos mokslinės informacijos, jei jas tiriame tinkamais šiuolaikiniais metodais“, – sakė Tulūzos universiteto archeologas Jeanas-Marcas Pétillonas.

    Kitas atvejis rodo, kad net gerai žinomi lobiai gali slėpti netikėtumų. Ispanijoje saugomas Villenos lobis, laikomas vienu svarbiausių senovinės auksakalystės pavyzdžių Europoje, buvo iš naujo ištirtas, o du neįprasti objektai, iš pirmo žvilgsnio primenantys blankų rudą metalą, pasirodė esantys pagaminti iš meteoritinės geležies.

    Tai ypač svarbu, nes dirbiniai siejami su laikotarpiu, kai geležies lydimo technologijos dar nebuvo paplitusios. Toks šaltinis reiškia, kad medžiaga galėjo būti gauta iš dangaus nukritusių meteoritų, o tai keičia supratimą apie ankstyvą metalų panaudojimą ir simbolinę tokių medžiagų vertę.

    Muziejų saugyklos kartais pataiso ir senas, įsitvirtinusias interpretacijas. Aliaskos gilumoje rasti dideli kaulai dešimtmečius buvo laikomi vilnonio mamuto liekanomis, tačiau vėliau atliktas radiokarboninis datavimas ir DNR analizės atskleidė dar labiau netikėtą vaizdą: tai buvo ne vieno gyvūno, o dviejų banginių kaulai.

    Šis atradimas sukėlė naujų klausimų, nes banginių liekanos buvo aptiktos toli nuo pakrantės, o tai leidžia svarstyti apie žmonių pernešimą, prekybą, upių maršrutus ar kitus istorinius procesus. Tokie atvejai primena, kad teisingas identifikavimas dažnai priklauso nuo metodų, kurių anksčiau tiesiog nebuvo.

    Naujos technologijos tampa esminiu veiksniu, kodėl muziejų fondai virsta mokslo proveržių šaltiniu. Radiokarboninis datavimas, izotopiniai tyrimai, pažangi tomografija, masių spektrometrija ir genetiniai metodai leidžia neardant pavyzdžių nustatyti jų amžių, kilmę, mitybos pėdsakus ar net migracijos kelius.

    Ši tendencija stiprėja ir dėl to, kad vis daugiau institucijų skaitmenina rinkinius ir kuria atvirus katalogus, padedančius tyrėjams greičiau rasti reikalingus objektus. Tai ypač aktualu laikais, kai lauko tyrimai brangsta, o klimato kaita ir konfliktai kai kuriose teritorijose riboja galimybes vykdyti ekspedicijas.

    Tarptautinės muziejų dienos proga šie pavyzdžiai primena paprastą faktą: sensacijos neretai gimsta ne naujuose kasinėjimuose, o ten, kur tūkstančiai objektų kantriai laukia savo eilės. Kartais pakanka, kad į saugyklą ateitų tinkamas specialistas, turintis tinkamus klausimus ir modernius įrankius.

  • Palangos kurorto muziejuje kviečia gyvoji istorija: ką ir kaip valgė nuo akmens amžiaus iki LDK?

    Palangos kurorto muziejus birželio 6 dieną rengia gyvosios istorijos lauko edukaciją Senovės mityba ir maisto saugojimas. Programa kviečia patirti praeitį per kasdienį, bet visada smalsumą keliantį klausimą: ką žmonės valgė ir kaip išsaugodavo maistą be šiuolaikinių technologijų.

    Edukacija apima laikotarpį nuo akmens amžiaus iki Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės formavimosi pradžios. Dalyviai ne tik klausysis pasakojimų, bet ir praktiškai susipažins su išgyvenimo sprendimais, kuriuos anuomet diktavo gamtos ciklai, sezoniškumas ir riboti ištekliai.

    Kaip buvo saugomas maistas?

    Užsiėmimo metu bus demonstruojami archajiški maisto išsaugojimo būdai, kuriais žmonės rėmėsi šimtmečius. Tokios technikos leido sukaupti atsargų nepalankiam sezonui, o kartu formavo ir mitybos įpročius bei produktų pasirinkimą.

    Kita svarbi programos dalis skirta skonio evoliucijai: nuo vietinių žolynų ir laukinių augalų iki vėliau pasirodžiusių prieskonių. Dalyviai galės atsekti, kaip keitėsi ingredientai, kaip plėtėsi žinios apie jų panaudojimą ir kokią įtaką tam darė prekybos ryšiai.

    Rekonstrukcija, kurią galima paliesti

    Organizatoriai pabrėžia rekonstrukcijos tikslumą: edukacijoje naudojami rūbai, įrankiai ir indai atkurti pagal archeologinius radinius. Tai leidžia praeitį ne tik įsivaizduoti, bet ir pamatyti iš arti, suprantant, kaip atrodė kasdieniai daiktai ir kaip jie buvo naudojami.

    Programoje paliečiama ir gėrimų tema: kas buvo geriama skirtingais laikotarpiais bei kaip tokius gėrimus galima pasigaminti patiems. Žingeidiausi dalyviai po užsiėmimo galės išsinešti ir tikslesnių receptų idėjų, pritaikomų namuose.

    Edukaciją veda archeokulinaras Marijus Mališauskas. Užsiėmimas nemokamas, pradžia birželio 6 dieną 11 valandą, vieta Palangos kurorto muziejus.

  • Romėnams priskirta statybų paslaptis sugriuvo: mokslininkai ją aptiko 8 000 metų anksčiau

    Romėnams priskirta statybų paslaptis sugriuvo: mokslininkai ją aptiko 8 000 metų anksčiau

    Naujas tyrimas rodo, kad viena pažangiausių tinko gamybos technologijų, ilgą laiką sieta su Senovės Roma, iš tikrųjų buvo naudojama maždaug prieš 9 000 metų. Tai reiškia, kad metodas atsirado apie 8 000 metų anksčiau, nei manyta iki šiol.

    Mokslininkai analizavo Neolito laikotarpio gyvenvietės Motzos apylinkėse, netoli Jeruzalės, radinius. Ten aptikta daugiau nei 100 tinkuotų grindų, dalis jų gerai išsilaikiusios ir dengtos raudonu pigmentu.

    Didžiausia staigmena – įrodymai, kad vietos gyventojai gamino dolomitu paremtą tinką, kuris paprastai džiūsta greitai, būna tvirtesnis ir atsparesnis vandeniui nei įprastas kalkinis tinkas. Tokia medžiaga vėliau siejama su romėnų statybų kokybe ir ilgaamžiškumu.

    Sudėtinga technologija Neolite

    Dolomitinių kalkių paruošimas laikomas techniškai sudėtingu, nes reikia tiksliai valdyti žaliavos kaitinimą, gesinimą ir mišinio paruošimą. Dėl to archeologiniuose objektuose dolomitinių kalkių pėdsakai aptinkami retai.

    Motzoje rasti atskiri degimo įrenginiai, skirti skirtingoms žaliavoms, rodo, kad žmonės išmanė, jog klinties ir dolomito apdirbimui reikia nevienodų sąlygų. Toks specializavimas leidžia manyti, kad tai buvo ne atsitiktinis bandymas, o kryptinga technologinė praktika.

    Kodėl romėnai minimi pirmi?

    Ankstyviausi rašytiniai užuominų apie tokio tipo kalkių paruošimą pėdsakai siejami su romėnų architektu ir inžinieriumi Vitruvijumi, rašiusiu pirmajame amžiuje prieš mūsų erą. Nors jis dolomito tiesiogiai neįvardijo, tyrėjai pažymi panašumus aprašant kalkių gamybą.

    Iki šiol manyta, kad prieš romėnus tinkas dažniausiai buvo gaminamas iš kalcito ar gipso, todėl dolomitu paremtas variantas atrodė vėlyvas ir išskirtinis. Nauji duomenys šį pasakojimą koreguoja ir parodo, kad dalis technologinių žinių galėjo atsirasti daug anksčiau.

    Prarastos žinios ar nepriklausomas atradimas?

    Tyrėjai svarsto dvi galimybes: technologija galėjo išlikti ir būti perduodama tūkstantmečiais, tačiau tam trūksta tarpinių archeologinių įrodymų. Kita versija – romėnai šį metodą vėliau atrado nepriklausomai, o ankstesnis jo panaudojimas tiesiog buvo pamirštas.

    Tyrime taip pat atkreipiamas dėmesys į netikėtą mineraloginį rezultatą: galimai pavyko suformuoti dolomitinį tinką, kuriame dolomitas pilnai persikristalizavo kartu su kalcitu. Autorių teigimu, toks rezultatas ilgą laiką buvo laikomas praktiškai neįmanomu.

    Šie radiniai papildo platesnį vaizdą apie Neolito bendruomenes, kurios ne tik statė dideles gyvenvietes, bet ir gebėjo valdyti sudėtingus procesus, susijusius su žaliavų apdirbimu. Tai keičia požiūrį į ankstyvųjų statybinių technologijų raidą ir rodo, kad kai kurios inovacijos galėjo atsirasti gerokai anksčiau nei vėlesnių civilizacijų klestėjimo laikais.

  • Keistas Teotihuakano muralas vėl kiršina mokslininkus: nauja teorija griauna senąją versiją

    Keistas Teotihuakano muralas vėl kiršina mokslininkus: nauja teorija griauna senąją versiją

    Vienas garsiausių Teotihuakano sieninės tapybos kūrinių, žinomas kaip Tepantitlos muralas, ir vėl atsidūrė diskusijų centre. Nors jis aptiktas dar 1942 metais netoli Saulės piramidės, iki šiol nėra vieningo atsakymo, ką tiksliai vaizduoja ši sudėtinga scena.

    Muralo kompozicijoje dominuoja didelė centrinė figūra, aplink ją matyti vandens, augalijos, žmonių ir simbolinių gamtos motyvų. Ilgą laiką plačiausiai cituota interpretacija siejo vaizdą su Tlalokanu, mitine palaimintųjų erdve, tradiciškai siejama su lietaus dievu Tlaloku.

    Nauja versija apie šventę

    Meksikos Nacionalinio antropologijos ir istorijos instituto tyrėjas Jaime Delgado Rubio siūlo kitokį paaiškinimą: jo teigimu, muralas gali vaizduoti ne pomirtinį pasaulį, o religinę šventę Etzalcualiztli. Ši ceremonija buvo skirta vandeniui, lietui ir derliui, todėl turėjo tiesioginę sąsają su žemdirbystės ciklu.

    Pasak tyrėjo, muralo ikonografija labiau primena ritualinių apeigų sceną nei abstrakčią rojaus viziją. Dėmesį esą verta sutelkti į šokančias figūras, augalų, sėklų bei su vandeniu siejamus ženklus, kurie dažnai sutinkami derlingumo kultuose.

    Ką gali reikšti centrinė figūra?

    Vienas didžiausių klausimų išlieka centrinės figūros tapatybė. Dalies mokslininkų akimis, tai galėtų būti ne Tlalokas, o vadinamoji Didžioji Teotihuakano deivė, siejama su vandeniu, vaisingumu ir kosmine tvarka.

    Naujojoje interpretacijoje centrinė figūra suvokiama kaip gausos ir atsinaujinančios gamtos simbolis, o pats muralas galėjo atlikti ne tik religinę, bet ir visuomeninę funkciją. Tokie vaizdiniai, tikėtina, stiprino bendruomenės tapatybę ir priminė, kad ritualai yra esminė miesto gyvenimo dalis.

    Miesto paslaptis niekur nedingo

    Teotihuakanas laikomas viena didžiausių Amerikų archeologijos mįslių. Klestėjimo laikotarpiu mieste galėjo gyventi daugiau nei 100 tūkstančių žmonių, tačiau iki šiol neaišku, kokia kalba jie kalbėjo ir kaip buvo organizuota valdžia.

    Dėl šios priežasties kiekvienas naujas bandymas iš naujo perskaityti ryškiausius Teotihuakano simbolius sulaukia didelio dėmesio. Kol kas mokslininkai sutaria dėl vieno: Tepantitlos muralas greičiau rodo sudėtingą religijos, gamtos ir politikos ryšį, o galutinis atsakymas, ką tiksliai norėta pasakyti, dar nėra rastas.

  • Neandertaliečiai „gręžė“ dantis prieš 59 tūkst. metų: Sibiro radinys verčia perrašyti istoriją

    Neandertaliečiai „gręžė“ dantis prieš 59 tūkst. metų: Sibiro radinys verčia perrašyti istoriją

    Sibire, vienoje iš Altajaus regiono urvų, rastas vienas neandertaliečiui priklausęs krūminis dantis privertė mokslininkus iš naujo įvertinti jų medicinines žinias. Tyrėjai teigia aptikę požymių, kad maždaug prieš 59 tūkstančius metų dantyje buvo sąmoningai išgręžta gili ertmė, tikėtina, siekiant sumažinti skausmą ir sustabdyti infekciją.

    Dantis iš pirmo žvilgsnio atrodo įprastas, tačiau mikroskopiniai tyrimai atskleidė gilią angą danties karūnoje, vedančią beveik iki pulpos kameros, kurioje yra nervai ir kraujagyslės. Autorių vertinimu, tokia ertmė vargiai galėjo susidaryti natūraliai, o paviršiaus įbrėžimai labiau primena darbą aštriu akmeniniu įrankiu.

    Tyrėjai procedūrą sieja su pažengusiu dantų ėduonimi ir galimai labai skausmingu uždegimu. Hipotezė paprasta: pašalinus dalį pažeisto audinio, skausmas galėjo sumažėti, o infekcija laikinai apribota, net jei visiškai išgydyti tuomet dar nebuvo įmanoma.

    Kodėl tai gali būti lūžis?

    Iki šiol ankstyviausi plačiau aptariami dantų gydymo pėdsakai dažniausiai buvo siejami su gerokai vėlesniu laikotarpiu ir šiuolaikiniais žmonėmis. Jei Altajaus danties interpretacija pasitvirtins, tai reikštų, kad dantų „chirurgijos“ ištakos gali būti senesnės daugiau nei 40 tūkstančių metų, o tokias praktikas galėjo pradėti neandertaliečiai.

    Ne mažiau svarbu ir tai, ką toks radinys sako apie kasdienį neandertaliečių gyvenimą. Sąmoningas bandymas gydyti dantį reikštų ne tik techninius gebėjimus, bet ir supratimą, kad skausmas turi konkrečią priežastį, kurią galima bandyti pašalinti.

    Kaip tai galėjo atrodyti praktiškai?

    Mikroskopiniai vagelių ir įbrėžimų pėdsakai leidžia spėti, kad įrankis buvo sukinėjamas gana tiksliai, tarsi primityvus grąžtas. Tyrėjai atliko bandymus su jaspio akmens įrankiais, panašiais į rastus toje pačioje vietovėje, ir nurodo, kad taip galima išgauti labai artimus pažeidimų pėdsakus.

    Skaičiuojama, kad toks „gręžimas“ galėjo trukti apie 35–50 minučių. Be nuskausminimo, antibiotikų ir sterilizacijos priemonių tai turėjo būti itin skausminga ir rizikinga, ypač dėl infekcijų, kurios galėjo greitai išplisti.

    Pacientas, panašu, išgyveno

    Vienas įdomiausių argumentų, kodėl tai laikoma ne atsitiktiniu pažeidimu, o intervencija, yra ertmės kraštų būklė. Jie atrodo kiek nugludinti, tarsi dantis dar kurį laiką buvo naudojamas kramtant po atliktos procedūros.

    Tai reikštų, kad žmogus ne tik atlaikė patį veiksmą, bet ir pakankamai ilgai gyveno po jo, kad susiformuotų pastebimi nusidėvėjimo požymiai. Kartu tai kelia klausimą, kiek tokios žinios galėjo būti paplitusios ir ar jos buvo perduodamos kitiems bendruomenės nariams.

    Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad išvada remiasi vienu radiniu, todėl būtini papildomi pavyzdžiai ir nepriklausomi vertinimai. Jei panašių pėdsakų ateityje bus aptikta daugiau, neandertaliečių medicinos ir kasdienių įgūdžių vaizdas gali pasikeisti iš esmės.

  • Po 4 000 metų prabilo molinės lentelės: užkalbėjimai, medicina ir net alaus sąskaita

    Po 4 000 metų prabilo molinės lentelės: užkalbėjimai, medicina ir net alaus sąskaita

    Daugiau kaip 4 000 metų senumo molinės lentelės su dantiraščiu atskleidė netikėtai platų senųjų civilizacijų gyvenimo vaizdą: nuo magiškų užkalbėjimų ir medicininių instrukcijų iki kasdienių prekybos įrašų. Tyrėjai pabrėžia, kad tokie radiniai leidžia vienu metu matyti ir valdžios, ir paprastų žmonių kasdienybės sluoksnius.

    Dantiraštis laikomas viena seniausių rašto sistemų pasaulyje, atsiradusia Mesopotamijoje prieš maždaug 5 200 metų. Iš pradžių jis buvo skirtas apskaitai ir prekybai, tačiau vėliau tapo administracijos, religinių tekstų ir literatūros pagrindu, leidusiu kurtis dideliems miestams ir biurokratijai.

    Didžiausią susidomėjimą sukėlė lentelės, siejamos su senoviniu Hamos miestu dabartinės Sirijos teritorijoje. Miestą 720 metais prieš mūsų erą sunaikino asirai, o dalis ten rastų lentelių dešimtmečius pragulėjo muziejų saugyklose, kol buvo pradėtos sistemingai tyrinėti.

    Tarp perskaitytų tekstų aptikti reti magiški ritualai ir sveikatos priežiūros aprašymai, kurie, mokslininkų vertinimu, galėjo priklausyti didesnei šventyklos bibliotekai. Tokie tekstai regione randami itin retai, todėl jie tampa svarbiais duomenimis apie tai, kaip buvo suvokiamos ligos, apsauga nuo blogio ir dievų vaidmuo kasdienybėje.

    Vienas iš išskirtiniausių įrašų aprašo naktinį ritualą, skirtą apsaugoti valdovą nuo kerų, nelaimių ir politinio chaoso. Jame minimos molio ir vaško figūrėlės, kurios per ceremoniją būdavo sudeginamos, kartu tariant specialius užkalbėjimus, o pati praktika buvo laikoma realiu valstybės stabilumo užtikrinimo įrankiu.

    Tyrėjams netikėta, kad panašaus pobūdžio tekstas rastas ne pagrindiniuose Asirijos imperijos centruose. Tai gali reikšti, kad politinės ir religinės įtakos sklaida buvo platesnė, nei manyta anksčiau, o ritualinės tradicijos pasiekdavo ir toliau nuo valdžios branduolio esančias teritorijas.

    Kolekcijoje aptikta ir karališkų laiškų, istorinių dokumentų bei valdovų sąrašų. Ypatingo dėmesio sulaukė lentelė, kurioje, mokslininkų teigimu, gali būti užuominų apie Gilgamešą, garsųjį Epo herojų, o tai vėl kelia diskusijas, kiek legendiniai pasakojimai galėjo remtis realiais istoriniais prototipais.

    Vis dėlto nemaža dalis lentelių pasakoja ne apie karalius, o apie kasdienę administraciją: prekių sąrašus, darbuotojų apskaitą, tarnybinę korespondenciją ir prekybos dokumentus. Vienas įspūdingiausių smulkių radinių buvo paprasta alaus sąskaita, primenanti, kad žmonių rūpesčiai prieš tūkstantmečius dažnai buvo labai panašūs į šiandieninius.

    Pažymima ir technologijų reikšmė šiuolaikinei archeologijai: ilgą laiką tokie tekstai likdavo menkai ištyrinėti dėl sudėtingų, išnykusių kalbų ir reikalingos ekspertizės. Skaitmeniniai skenavimo metodai ir pažangios analizės priemonės pagreitina detalių fiksavimą, leidžia tiksliau lyginti ženklus ir sistemingiau versti dideles kolekcijas.