CP v2

Tag: Archeologija

  • Mokslininkai nustėro: 6 mėnesių neandertaliečiai augo kaip 12–14 mėnesių kūdikiai

    Mokslininkai nustėro: 6 mėnesių neandertaliečiai augo kaip 12–14 mėnesių kūdikiai

    Nauja vieno geriausiai išlikusių neandertaliečių kūdikio skeletų analizė atskleidė netikėtą faktą: maždaug 6 mėnesių amžiaus kūdikio kūno dydis galėjo atitikti šiuolaikinį 12–14 mėnesių vaiką. Tokios išvados leidžia naujai pažvelgti į neandertaliečių augimo tempą ir jų prisitaikymą prie atšiaurių ledynmečio sąlygų.

    Tyrimas paremtas Amud 7 palaikais, rasta Amudo urve dabartinio Izraelio teritorijoje. Tai vienas iš išsamiausių iki šiol aptiktų neandertaliečių kūdikio skeletų, todėl jis laikomas itin svarbiu lyginant ankstyvą neandertaliečių ir Homo sapiens raidą.

    Mokslininkai kūdikio amžių nustatė pagal dantų vystymąsi ir padarė išvadą, kad mirties metu jam buvo apie pusmetį. Tačiau galūnių kaulų, kaukolės ir kitų skeleto dalių analizė parodė gerokai labiau pažengusią organizmo brandą ir stambesnį kūno sudėjimą nei būtų tikėtasi pagal dantų „biologinį laikrodį“.

    Kas galėjo lemti tokį šuolį?

    Autoriai kelia prielaidą, kad neandertaliečiai ankstyvaisiais mėnesiais galėjo patirti ypač intensyvų augimo etapą. Toks tempas reikštų didesnes energijos sąnaudas kūno masei ir raumenynui auginti, tačiau galėjo suteikti pranašumą išgyvenant šaltame pleistoceno klimate.

    Didesnis kūnas ir greičiau tvirtėjantis skeletas ankstyvoje vaikystėje galėjo padėti geriau išlaikyti šilumą ir greičiau prisitaikyti prie fiziškai reiklaus gyvenimo būdo. Vis dėlto tai nereiškia, kad visa raida buvo „paspartinta“ vienodai: dantys, panašu, vystėsi panašiu tempu kaip ir šiuolaikinių žmonių.

    Skirtingi organizmo „laikrodžiai“

    Viena įdomiausių tyrimo užuominų yra tai, kad skirtingos organizmo sistemos galėjo bręsti nevienodu tempu. Jei dantų vystymasis išliko artimas Homo sapiens, o kaulai ir kūno masė augo greičiau, tai rodo sudėtingesnę biologinę strategiją, nei manyta anksčiau.

    Iki šiol dalis tyrimų pabrėždavo neandertaliečių ir šiuolaikinių žmonių panašumus, ypač vaikystės raidos etapuose. Nauji duomenys leidžia svarstyti, kad bent ankstyvajame periode skirtumai galėjo būti ryškesni, o neandertaliečių kūdikystė galėjo kainuoti daugiau energijos tiek pačiam organizmui, tiek jį prižiūrinčiai bendruomenei.

    Ką tai sako apie neandertaliečių gyvenimą?

    Toks intensyvus augimas būtų sunkiai įmanomas be patikimo maisto tiekimo ir veiksmingos kūdikių priežiūros. Tai netiesiogiai stiprina hipotezę, kad neandertaliečių grupės galėjo būti gerai organizuotos ir gebėti užtikrinti išteklius silpniausiems nariams, net gyvenant atšiaurioje aplinkoje.

    Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad išvados remiasi vienu išskirtinai gerai išlikusiu skeletu. Norint patikrinti, ar toks augimo modelis buvo būdingas platesnei neandertaliečių populiacijai, reikės daugiau panašaus amžiaus radinių ir nuoseklių palyginamųjų analizių.

    Šie rezultatai publikuoti mokslo žurnale Current Biology ir jau dabar kelia naujų klausimų apie tai, kaip skirtingos žmogaus rūšys paskirstė energiją augimui, kaip vystėsi jų vaikystė ir kokias prisitaikymo strategijas pasirinko ledynmečio realybėje.

  • Zaginęs karalienės Tamaros kapas vėl kaitina aistras: užuominų ieškoma šioje Turkijos oloje

    Zaginęs karalienės Tamaros kapas vėl kaitina aistras: užuominų ieškoma šioje Turkijos oloje

    XII–XIII amžių sandūroje valdžiusi Gruzijos karalienė Tamara istorijoje paliko ryškų pėdsaką kaip viena svarbiausių vadinamojo Gruzijos aukso amžiaus figūrų. Jos valdymo metu karalystė sustiprėjo politiškai ir kariškai, suklestėjo kultūra, o įtaka Kaukaze išaugo iki neregėto masto.

    Tačiau viena detalė iki šiol kelia daugiau klausimų nei atsakymų: kur palaidota Tamara. Per šimtmečius susiformavo kelios versijos, kodėl jos kapas galėjo būti sąmoningai nuslėptas, nuo baimės dėl išniekinimo iki politinių sumetimų, kai valdovo palaidojimo vieta tampa galios simboliu.

    Naujausia versija veda į Posof

    Pastaruoju metu diskusijas atgaivino teritorija Kesikkayalar apylinkėse netoli Posof, dabartinėje rytų Turkijoje. Vietos pasakojimuose ir kai kuriuose Gruzijos tyrėjų svarstymuose kartojama mintis, kad būtent čia esą gali slėptis su Tamaros istorija susijęs objektas.

    Šios hipotezės šalininkai dėmesį kreipia į uolėtą reljefą, olas ir į akmenį iškaltas ertmes, kurios primena viduramžių laikotarpio slėptuves ar kompleksus. Taip pat minimi aptinkami viduramžių gyvenvietės pėdsakai, nors jie savaime dar neįrodo ryšio su konkrečiu valdovu.

    Kodėl kapo vieta iki šiol neaiški?

    Apie Tamaros palaidojimą pasakojimai skiriasi: dalis legendų teigia, kad palaikai galėjo būti perkelti siekiant apsaugoti nuo priešų ar plėšikų, kitos nukelia į sunkiai pasiekiamas kalnų vietoves. Tokie siužetai būdingi daugeliui garsių viduramžių valdovų, kai istoriniai faktai persipina su vėlesne tautosaka.

    Archeologiniu požiūriu vienintelis kelias patvirtinti tokią versiją būtų nuoseklūs tyrimai: stratigrafiniai kasinėjimai, radinių datavimas, laidojimo architektūros analizė ir palyginimas su rašytiniais šaltiniais. Kol kas viešai nėra pateikta patikimų įrodymų, kad Posof apylinkėse rastos struktūros yra būtent Tamaros kapas.

    Legendos svarbios, bet reikalingi įrodymai

    Tamara Gruzijoje iki šiol laikoma išminties, valstybingumo ir nepriklausomybės simboliu, todėl bet kokios užuominos apie jos kapą akimirksniu sulaukia didelio dėmesio. Vis dėlto ekspertai pabrėžia, kad viduramžių struktūrų buvimas regione dar nereiškia sensacijos: panašių objektų Kaukazo ir Anatolijos paribiuose gausu.

    Jei tyrimai būtų tęsiami, esminis klausimas išliktų tas pats: ar rastas objektas turi aiškiai identifikuojamų požymių, leidžiančių jį sieti su Gruzijos valdovų aplinka. Kol tokių duomenų nėra, karalienės Tamaros kapas išlieka viena patraukliausių regiono istorinių mįslių.

  • Prie Sizewell C elektrinės aptiko 5 800 metų statinį: jis senesnis už Stounhendžą

    Prie Sizewell C elektrinės aptiko 5 800 metų statinį: jis senesnis už Stounhendžą

    Rytų Anglijoje, teritorijoje, susijusioje su planuojama Sizewell C atomine elektrine, archeologai atidengė ankstyvojo neolito laikų monumentalaus statinio liekanas. Skaičiuojama, kad objektui apie 5 800 metų, todėl jis laikomas vienu seniausių tokio tipo ceremoninių statinių Britanijoje.

    Radiniu tapo vadinamasis ilgas neolito aptvaras – didelės apimties žemės darbų konstrukcija su grioviais, kurios ilgis siekė maždaug 140 metrų. Tyrėjai pabrėžia, kad tokie aptvarai dažnai siejami su bendruomeninėmis apeigomis, susibūrimais ar simbolinių ribų žymėjimu, nors tiksli jų paskirtis iki šiol diskutuojama.

    Ką parodė kasinėjimai?

    Kasinėjimų metu aptvare rasta žmogaus veiklos pėdsakų: keramikos šukių, akmeninių įrankių, gyvūnų kaulų ir kitų radinių. Tai rodo, kad vieta nebuvo vienkartinis projektas, o ilgiau naudota erdvė, turėjusi reikšmę kelioms vietos gyventojų kartoms.

    Archeologų teigimu, tokio masto statyba ankstyvajame neolite reikalavo koordinuoto daugelio žmonių darbo. Dėl to aptvaras laikomas svarbiu įrodymu, kad pirmosios ūkininkų bendruomenės Britanijoje jau tuomet turėjo aiškią socialinę organizaciją ir gebėjo imtis didelių kolektyvinių darbų.

    Viena turtingiausių radinių zonų

    Sizewell C apylinkės per pastaruosius metus išryškėjo kaip išskirtinai turtinga archeologinių sluoksnių zona. Prieš statybas vykdomi tyrimai atskleidė žmonių buvimo pėdsakus, apimančius kone 36 000 metų laikotarpį: nuo ankstyvųjų akmens amžiaus radinių iki neolito, bronzos amžiaus, romėnų laikų objektų ir anglosaksų laikotarpio kapinyno.

    Neolito ilgi aptvarai, specialistų vertinimu, atsirado gerokai anksčiau nei vėliau išgarsėję megalitiniai kompleksai, tokie kaip Stounhendžas. Tokie radiniai padeda geriau suprasti, kaip maždaug 3 800 metais prieš mūsų erą keitėsi Britanijos visuomenė, pereidama nuo medžioklės ir rinkimo prie sėslaus gyvenimo, žemdirbystės ir bendruomeninių ritualų.

  • Turkijos urve – sensacija: neandertaliečiai ir Homo sapiens galėjo dalintis tuo pačiu prieglobsčiu

    Turkijos urve – sensacija: neandertaliečiai ir Homo sapiens galėjo dalintis tuo pačiu prieglobsčiu

    Pietų Turkijos pakrantėje esantis Üçağızlı II urvas pateikė naujų įrodymų, kurie verčia peržiūrėti nusistovėjusį pasakojimą apie neandertaliečių ir Homo sapiens santykius. Ilgą laiką dominavo nuostata, kad šios grupės vystėsi atskirai, o mūsų rūšies plitimas reiškė staigų neandertaliečių kultūros išstūmimą. Naujas tyrimas rodo gerokai sudėtingesnį vaizdą.

    Archeologų teigimu, urvas buvo naudojamas maždaug prieš 77 000–42 000 metų. Tai ypač svarbus laikotarpis Artimuosiuose Rytuose ir pietvakarių Azijoje, kai, kaip manoma, vyko kontaktai tarp neandertaliečių ir mūsų rūšies atstovų. Skirtingi nuosėdų sluoksniai leido atsekti, kaip keitėsi urvo lankytojai ir jų veiklos pėdsakai per tūkstančius metų.

    Didžiausia staigmena – nepaisant to, kuri žmonių grupė tuo metu naudojosi urvu, kasdienybės pėdsakai buvo stulbinamai panašūs. Abiejų grupių akmens įrankiai gaminti artimais metodais, naudotos tos pačios vietinės žaliavos, o medžioklės taikiniai sutapo. Tarp kaulų liekanų vyrauja elnių, laukinių ožkų ir kitų apylinkėse gyvenusių gyvūnų kaulai.

    Tyrėjai taip pat aptiko dekoratyvių kriauklių iš Viduržemio jūros pakrantės. Tokie radiniai dažnai siejami su simboliniu elgesiu ir galėjo būti naudojami kaip kūno puošmenos ar aprangos detalės. Ypač reikšminga, kad panašios kriauklės pasitaikė ir sluoksniuose, siejamuose su Homo sapiens, ir tuose, kurie priskiriami neandertaliečiams.

    Autorių vertinimu, vien tik prisitaikymas prie tos pačios aplinkos nepaaiškina visų sutapimų. Tyrime keliama prielaida apie kultūrinį tęstinumą, kuris galėjo formuotis per reguliarius kontaktus: stebint vieniems kitus, perimant praktikas ar net dalijantis žiniomis. Tai reikštų, kad žmonių istorija šiame regione galėjo būti ne staigaus pakeitimo, o palaipsnio persidengimo ir sąveikos istorija.

    Šios išvados svarbios ir platesniame kontekste, nes vis daugiau tyrimų pastaraisiais metais pabrėžia, kad skirtingos žmonių grupės Eurazijoje ne tik konkuravo, bet ir kontaktavo. Üçağızlı II urvo seka išsiskiria tuo, kad leidžia nuosekliai palyginti elgesio pėdsakus per ilgą laiką, todėl tampa reikšmingu argumentu diskusijoje, kaip realiai vyko perėjimai tarp skirtingų populiacijų ir jų tradicijų.

    Tyrimo rezultatai paskelbti žurnale Proceedings of the National Academy of Sciences. Mokslininkai pabrėžia, kad panašių vietų galėjo būti daugiau, tačiau ne visur išliko tokia aiški, vientisa nuosėdų seka. Dėl to kiekvienas naujas, gerai dokumentuotas radinys gali pastebimai pakeisti tai, ką laikome žinoma apie ankstyvųjų žmonių gyvenimą ir tarpusavio ryšius.

  • Prarastas graikų miestas Afganistane: ką archeologai rado Aj Chanume ir kodėl tai šokiruoja?

    Prarastas graikų miestas Afganistane: ką archeologai rado Aj Chanume ir kodėl tai šokiruoja?

    Šiaurės rytų Afganistane, prie Kokčos ir Amu Darjos upių santakos, archeologai aptiko vieną įspūdingiausių helenistinio pasaulio pėdsakų už Europos ribų – Aj Chanumo (Ai Khanoum) miesto liekanas. Ši vieta ilgus dešimtmečius kėlė klausimą, kaip toli po Aleksandro Makedoniečio žygių nusidriekė graikiška kultūra ir miestų tradicija.

    Istorikai Aj Chanumą sieja su laikotarpiu po Aleksandro Makedoniečio mirties, kai regioną valdė jo įpėdiniai, o vėliau susiformavo graikų–Baktrijos karalystė. Dalis tyrėjų miestą net tapatina su legendine Aleksandrija prie Oksuso, nors šis sutapatinimas iki šiol išlieka diskusijų objektu.

    Graikiškas miestas Azijos kryžkelėje

    Aj Chanumas išaugo strategiškai svarbioje vietoje, kur susikirto prekybos ir administravimo keliai tarp helenistinio pasaulio, Persijos ir Vidurinės Azijos. Dėl tokios padėties miestas tapo ne tik tvirtove, bet ir regioniniu centru, kuriame susimaišė skirtingos tradicijos bei meninės įtakos.

    Kasinėjimai atskleidė graikų urbanistikai būdingus objektus: didelį rūmų kompleksą, teatrą, talpinusį tūkstančius žiūrovų, gimnazioną, šventyklas ir gyvenamuosius kvartalus. Kartu pastebėta ir vietinių statybos papročių įtaka, rodanti, kad tai nebuvo vien importuotas modelis, o prisitaikęs, hibridinis miestas.

    Užrašai, monetos ir net filosofijos pėdsakai

    Vienu iš svarbiausių radinių laikomos graikiškos inskripcijos su moralinėmis ir filosofinėmis maksimos, siejamomis su senovės graikų išminčių tradicija. Tokie tekstai rodo, kad graikų kalba ir edukacinės idėjos čia buvo ne atsitiktinis elito atributas, o gyva kultūros dalis net tūkstančių kilometrų atstumu nuo Egėjo regiono.

    Be užrašų, rasta monetų, skulptūrų, architektūrinių detalių ir dekoratyvinių elementų, leidžiančių spręsti apie aukštą amatų lygį ir aktyvius ryšius su platesniu helenistiniu pasauliu. Tyrėjams tai tapo vienu aiškiausių įrodymų, kad helenistinė civilizacija neapsiribojo Viduržemio jūros baseinu.

    Atsitiktinis atradimas ir trapi dabartis

    Nors pats miestas klestėjo prieš daugiau nei 2 000 metų, šiuolaikinis atradimas įvyko tik XX amžiaus šeštajame dešimtmetyje, kai į vietovę atkreiptas dėmesys dėl neįprastų akmens radinių. Vėliau prasidėjo sistemingi tyrimai, kuriuos vykdė tarptautiniai archeologų projektai, padėję atkurti miesto planą ir pagrindinių statinių struktūrą.

    Dauguma mokslininkų mano, kad maždaug II amžiaus prieš Kristų viduryje Aj Chanumas buvo užpultas ir sunaikintas klajoklių genčių, galimai sakų ar juedžių, o gyventojai miestą paliko. Vėliau jį palaipsniui užklojo nuosėdos, ir vieta buvo pamiršta beveik dviem tūkstantmečiams.

    Pastarųjų dešimtmečių kariniai konfliktai Afganistane smarkiai apsunkino paveldo apsaugą: dalis objekto nukentėjo nuo niokojimo, o artefaktų neteko dėl plėšikavimo. Nepaisant to, Aj Chanumas išlieka vienu svarbiausių helenistinio laikotarpio archeologinių taškų, padedančių suprasti, kaip toli į rytus siekė graikiško miesto idėja ir kaip ji susiliejo su budistinėmis bei vietinėmis tradicijomis.

  • Afrikos pamiršta karalystė slėpė auksą ir valdovų kapus: Thulamelos paslaptis pagaliau aiškėja

    Afrikos pamiršta karalystė slėpė auksą ir valdovų kapus: Thulamelos paslaptis pagaliau aiškėja

    Pietų Afrikoje esanti Thulamelos archeologinė vietovė, išgarsėjusi auksiniais radiniais ir žmonių palaidojimais, mokslininkams vis dar kelia daugiau klausimų nei atsakymų. Nors pirmieji reikšmingi atradimai čia užfiksuoti 10-ajame dešimtmetyje, dalis medžiagos ilgai liko ne iki galo ištirta ir menkai pristatyta visuomenei.

    Naujesni tyrimai rodo, kad Thulamela buvo ne atsitiktinė gyvenvietė, o gerai organizuotos valstybės centras su aiškia socialine struktūra, išvystytais amatais ir plačiais prekybos ryšiais. Gyvenvietė įkurta ant kalvos, iš kurios atsiveria kontrolė į Limpopo ir Levubu upių slėnius, o toks pasirinkimas paprastai siejamas su strateginiu kelių ir srautų valdymu.

    Ką rodo auksas ir kapai?

    Thulameloje rasti aukso dirbiniai aptikti šalia palaidojimų, tačiau tyrėjai pabrėžia, kad vien prabangūs radiniai savaime dar neįrodo konkretaus politinio statuso ar tikslios valdžios struktūros. Greta aukso aptikta ir geležies bei vario gaminių, keramikos, karoliukų, verpstukų svarelių ir kasdienių įrankių, leidžiančių spręsti apie kvalifikuotus amatininkus ir sukauptus išteklius.

    Ypatingo dėmesio sulaukė keramikos fragmentas su išlikusiais aukso pėdsakais, galintis rodyti vietinę metalo apdirbimo praktiką. Jei ši prielaida pasitvirtins, Thulamela būtų svarbi ne tik kaip turto kaupimo vieta, bet ir kaip gamybos centras, kuriame galėjo būti kuriami prestižiniai papuošalai.

    Didelį susidomėjimą kelia du palaidojimai, rasti po buvusių būstų grindimis. Ilgą laiką jie buvo aiškinami kaip valdovo ir jo žmonos kapai, tačiau naujesnis datavimas leidžia manyti, kad palaidojimai galėjo būti atlikti skirtingais laikotarpiais, todėl tiesioginis ryšys tarp šių asmenų nėra patvirtintas.

    Miestas, kuris buvo daugiau nei stotelė

    Archeologiniai duomenys rodo, kad kompleksas užėmė apie 9 hektarus ir turėjo akmeninių sienų struktūras, gyvenamuosius pastatus, maisto atsargų saugojimo vietas, gyvulių aptvarus ir atvirus kiemus. Toks suplanuotas išdėstymas leidžia kalbėti apie kryptingą erdvės organizavimą ir funkcijų atskyrimą.

    Thulamela neretai lyginta su Didžiuoju Zimbabve ar Mapungubwe, tačiau tyrėjai ragina vengti automatinių paralelių. Jų teigimu, ankstesnės hipotezės apie valdžios modelį ir visuomenės sandarą kartais rėmėsi prielaidomis, o ne pakankamai tvirtais įrodymais iš konkrečios vietovės.

    Radinių visuma leidžia spręsti ir apie kasdienį gyvenimą: žemdirbystę, maisto sandėliavimą, audinių gamybą, metalų apdirbimą. Importuoti karoliukai ir kiti atgabenti daiktai rodo ryšius su tolimais regionais ir stiprina versiją, kad vietos bendruomenė buvo įtraukta į platesnius Indijos vandenyno prekybos tinklus.

    Kodėl Thulamela svarbi šiandien?

    Ši vietovė tapo svarbiu prieškolonijinės Afrikos paveldo simboliu, ypač kai Pietų Afrikoje keitėsi politinis ir kultūrinis pasakojimas po apartheido žlugimo. Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad dar reikia daugiau tyrimų, jog būtų aiškiau atsakyta, kaip tiksliai veikė ši valstybė, kokia buvo jos valdžios sistema ir kaip ji keitėsi laikui bėgant.

    Tyrimų kryptis vis dažniau siejama su kruopščiu radinių konteksto vertinimu, pažangesniais datavimo metodais ir atsargesnėmis interpretacijomis, kurios remiasi vietos duomenimis, o ne kitų regionų analogijomis. Tai didina tikimybę, kad Thulamelos istorija bus atkurta tiksliau, o jos vaidmuo Pietų Afrikos istorijoje bus įvertintas adekvačiau.

  • Egipte rasta 18 Ptolemėjų ir Romos laikų kapaviečių: tyrėjus sudomino auksinio liežuvio ritualas

    Egipte rasta 18 Ptolemėjų ir Romos laikų kapaviečių: tyrėjus sudomino auksinio liežuvio ritualas

    Egipto šiaurės vakarų pakrantėje, maždaug už 300 kilometrų nuo Kairo, archeologai aptiko 18 senovinių kapaviečių, datuojamų Ptolemėjų ir Romos laikotarpiais. Apie radinius pranešė Egipto Turizmo ir senienų ministerija, pabrėžusi, kad tai reikšmingas papildymas šalies Viduržemio jūros regiono istorijai.

    Kapavietės rastos Marina El Alamein vietovėje, kur kadaise stovėjo klestėjęs Leukaspio miestas. Pasak ministerijos, nuo 1986 metais identifikuotos archeologinės teritorijos atrastų kapų skaičius šioje vietoje išaugo iki 44.

    Tyrėjai skelbia, kad aptikta 11 požeminių kompleksų, iškaltų uolienoje, ir dar 7 antžeminės konstrukcijos iš kalkakmenio blokų. Dalis jų, kaip nurodoma pranešime, išliko beveik nepažeistos ir buvo apsaugotos pirminiais denginiais.

    Radinių spektras ir sarkofagas

    Kasinėjimų metu rasta įvairių buities ir laidojimo inventoriaus objektų, leidžiančių tiksliau rekonstruoti vietos gyventojų kasdienybę ir ritualus. Tarp jų minimos alyvos lempos, amforos, gerai išsilaikę keraminiai indai, baseinai ir nedideli akmeniniai altorėliai.

    Vienu įspūdingiausių radinių įvardijamas maždaug 2,5 metro ilgio granito sarkofagas. Pranešama, kad jo viduje išliko žmogaus palaikų, todėl tikimasi gauti daugiau duomenų apie laidojimo praktiką, amžių ir galimą kilmę.

    Auksinio liežuvio ritualo pėdsakai

    Daugiausia diskusijų tarp archeologų sukėlė kapuose aptiktos 24 plonos aukso plokštelės, kurios, kaip teigiama, buvo dedamos mirusiesiems į burną. Tokia praktika siejama su vadinamuoju auksinio liežuvio ritualu, paplitusiu helenistiniu ir Romos laikais.

    Šis paprotys aiškinamas kaip magiškai religinis siekis užtikrinti, kad mirusysis galėtų kalbėti su požemio pasaulio dievybėmis. Tradicinių Egipto tikėjimų tęstinumą, anot pranešimo, rodo ir auksinis amuletas su Horo akies simboliu.

    Egipto turizmo ir senienų ministras Sherifas Fathy pažymėjo, kad atradimas dar kartą patvirtina Leukaspio istorinę reikšmę, kurią mini ir geografas Strabonas. Ministerijos vertinimu, ši vietovė buvo svarbus prekybos ir kultūrinių mainų taškas tarp Egipto ir platesnio Viduržemio jūros regiono.

    Marina El Alamein apylinkės yra maždaug už 100 kilometrų nuo Aleksandrijos, todėl jos geografinė padėtis laikoma strategiška tiek senovėje, tiek šiuolaikiniams tyrimams. Tyrėjai tikisi, kad nauji radiniai paskatins tolesnes ekspedicijas ir padės tiksliau įvertinti šio pakrantės miesto vaidmenį Ptolemėjų ir Romos epochoje.

  • Tailande kape iškasti 2 000 metų žiedai: užrašas atskleidė ryšį su Indijos pasauliu

    Tailande kape iškasti 2 000 metų žiedai: užrašas atskleidė ryšį su Indijos pasauliu

    Tailando Pečaburio provincijoje esančioje Don Yai Thong archeologinėje vietovėje iš kapavietės iškelti du maždaug 2 000 metų senumo auksiniai žiedai. Vienas jų paprastas, kitas išsiskiria įrašu senoviniu brahmi raštu, laikomu vienu ankstyviausių rašto sistemų Indijos subkontinente.

    Žiedai rasti šalia žmogaus palaikų, o pats užrašas tyrėjams tapo svarbiausia užuomina apie platesnį regiono ryšių tinklą. Pirminis įrašo perskaitymas siejamas su fraze, kuri lietuviškai gali būti aiškinama kaip apsauga, susieta su Pushya, tradiciškai laikoma palankia žvaigždžių konfigūracija Indijos astrologijoje.

    Užuominos apie seną prekybą

    Archeologai neatmeta, kad žiedai galėjo priklausyti pirkliui, o radinys stiprina hipotezę apie aktyvius mainus tarp Indijos ir dabartinio Tailando teritorijų prieš maždaug du tūkstantmečius. Tokie ryšiai paprastai reiškė ne tik prekių judėjimą, bet ir idėjų, religinių simbolių bei kultūrinių praktikų sklaidą.

    Pietryčių Azijoje jau seniai žinomi radiniai, rodantys ankstyvus kontaktus su Indijos pasauliu, tačiau aiškiai datuojami ir su raštu susiję artefaktai laikomi retesniais. Todėl užrašas ant žiedo gali tapti vienu svarbesnių įrodymų, padedančių tiksliau suprasti, kaip anksti į regioną atėjo indų rašto tradicija.

    Kas žinoma apie Don Yai Thong

    Don Yai Thong vietovė plačiau nuskambėjo 2026 metų pradžioje, kai vietos gyventojai ryžių lauke aptiko bronzinių būgnų fragmentų. Į vietą atvykę specialistai netrukus nustatė, kad po žeme gali slėptis vėlyvojo geležies amžiaus kapinynas, datuojamas maždaug 1 500–2 500 metų laikotarpiu.

    Vykdant kasinėjimus jau rasta keli žmonių skeletai, o kapuose aptikta auksinių ir bronzinių papuošalų, keramikos, stiklo bei akmens karolių, taip pat ceremoninių bronzinių būgnų. Tokie radiniai paprastai siejami su turtingesniais arba aukštesnį statusą turėjusiais bendruomenės nariais.

    Ką tyrėjai aiškinsis toliau

    Mokslininkai planuoja detaliau ištirti žiedų metalų sudėtį ir gamybos technologiją, nes tai gali padėti nustatyti, ar papuošalai pagaminti vietoje, ar atgabenti iš kitų regionų. Taip pat bus tikslinamas užrašo skaitymas ir jo kultūrinis kontekstas, kad būtų aiškiau, ar tai asmeninis amuletas, statuso ženklas, ar su tikėjimu susijęs objektas.

    Panašių brahmi raštu pažymėtų artefaktų Tailande anksčiau aptikta ir kituose regionuose, tačiau jų nedaug, todėl kiekvienas naujas radinys laikomas itin reikšmingu. Jei analizės patvirtins ryšį su Indijos tradicijomis, šie du žiedai gali tapti svarbiu argumentu, perrašant ankstyvųjų Pietryčių Azijos tarptautinių kontaktų chronologiją.

  • Netoli Armagh aptiko 3 000 metų senumo miestą: mastas pribloškė net archeologus

    Netoli Armagh aptiko 3 000 metų senumo miestą: mastas pribloškė net archeologus

    Netoli Armagh Šiaurės Airijoje archeologai iš naujo įvertino Haughey’s Fort kompleksą, kurio amžius siekia daugiau kaip 3 000 metų. Nauji tyrimai rodo, kad tai galėjo būti ne pavienė įtvirtinta gyvenvietė, o ankstyvas, didelės apimties miesto tipo centras vėlyvajame bronzos amžiuje.

    Mokslininkai taikė magnetometriją, georadarą ir lazerinį skenavimą iš oro, todėl pavyko pamatyti tai, ko įprasti kasinėjimai dažnai neatskleidžia. Tyrimų duomenyse užfiksuota daugiau kaip 200 galimų medinių pastatų vietų, rodančių tankiai užstatytą ir gerai organizuotą gyvenvietę.

    Komplekse aptiktos ir kelios monumentalaus dydžio, iki maždaug 30 metrų skersmens konstrukcijos. Tyrėjų vertinimu, jų paskirtis greičiausiai buvo susijusi su bendruomenės susirinkimais, ceremonijomis ar kitomis viešomis veiklomis, o ne tik kasdieniu gyvenimu.

    Kuo išsiskiria šis kompleksas

    Tyrėjai pabrėžia, kad apie 1 200 metus prieš mūsų erą vietovė veikė kaip gyvas regioninis centras. Čia vyko bronzos ir aukso dirbinių gamyba, o radiniai leidžia kalbėti apie tolimus ryšius su kitomis Europos dalimis ir prekių mainus dideliais atstumais.

    Archeologinius duomenis papildo ir socialinės organizacijos požymiai: specializuoti amatininkai, aiškesnė valdžios bei elitų struktūra ir veiklų pasidalijimas. Tokie bruožai paprastai siejami su didesniais, sudėtingiau valdomais centrais, kurie jau primena miestus, nors bronzos amžiaus kontekste jų forma ir funkcijos skyrėsi nuo vėlesnių laikų urbanistikos.

    Haughey’s Fort, kaip teigiama, buvo tik didesnio darinio dalis. Šalia esantis dirbtinis vandens telkinys King’s Stables ir žemės įtvirtinimai, vadinami Creeveroe Earthworks, greičiausiai sudarė vieną išorinį žiedą, apjuosiantį visą kompleksą.

    Tyrėjų skaičiavimais, ši teritorija galėjo apimti apie 109 hektarus, todėl tai būtų vienas didžiausių tokio tipo priešistorinių objektų Airijoje ir Didžiojoje Britanijoje. Skirtingas komplekso dalis jungė platus kelias, kurį, sprendžiant iš duomenų, lydėjo medinės palisados, o pati trasa galėjo būti naudojama procesijoms.

    Ritualai, gamyba ir valdžia

    Ypač daug dėmesio sulaukė King’s Stables zona, kur rasta liejimo formų ginklams, gyvūnų kaulų ir žmonių palaikų fragmentų. Mokslininkai tai sieja su ritualinėmis praktikomis, leidžiančiomis manyti, kad vieta turėjo religinę ar ceremoninę reikšmę.

    Toks aiškesnis funkcijų atskyrimas tarp gyvenamosios, gamybinės ir ritualinės erdvės rodo aukštesnį planavimo lygį, nei dažnai įsivaizduojama kalbant apie bronzos amžiaus bendruomenes. Tyrėjai tai vertina kaip argumentą, kad sudėtingos struktūros šiame Europos regione galėjo susiformuoti gerokai anksčiau, nei manyta.

    Naujos išvados keičia ir platesnį regiono vaizdą. Iki šiol reikšmingiausiu vietos centru dažnai laikytas netoliese esantis Navan Fort, iškilęs geležies amžiuje ir vėlesnėje keltų tradicijoje, tačiau dabar matyti, kad Haughey’s Fort kaip stambus centras galėjo veikti maždaug keliais šimtmečiais anksčiau.

    Tyrimo autoriai pabrėžia, kad šiuolaikiniai neinvaziniai metodai sparčiai keičia priešistorės tyrimus, nes leidžia tiksliau įvertinti objektų mastą ir tarpusavio ryšius dar iki kasinėjimų. Tai ypač svarbu saugant paveldo vietas ir planuojant, kur kasinėjimai iš tiesų būtini.

  • Izraelyje rasta 400 000 metų ola: išlikę įrankiai ir ugnies pėdsakai atskleidžia laikus iki neandertaliečių

    Izraelyje rasta 400 000 metų ola: išlikę įrankiai ir ugnies pėdsakai atskleidžia laikus iki neandertaliečių

    Šiaurės Izraelyje, netoli Fureidžio gyvenvietės ir Zichron Jaakovo sankryžos, archeologai aptiko beveik nepaliestą priešistorinę olą, kuri buvo užsandarinta šimtus tūkstančių metų. Tyrėjų teigimu, tai vienas rečiausių atvejų, kai vėlyvojo žemutinio paleolito sluoksniai išliko be ryškaus vėlesnių žmonių ar gamtos procesų suardymo.

    Izraelio senienų tarnybos ir Haifos universiteto komanda olos nuogulose fiksuoja laikotarpį maždaug nuo 400 000 iki 250 000 metų. Toks datavimas siejamas su Levante paplitusia acheuliečių ir jabrudiečių technologine tradicija, kuri laikoma svarbia pereinamojo etapo tarp ankstesnių ir vėlesnių žmogaus elgsenos modelių dalimi.

    Laikotarpis, kai keitėsi elgsena

    Specialistai pabrėžia, kad šis etapas vyko dar prieš plačiau paplintant neandertaliečiams ir anatomiškai šiuolaikiniams žmonėms. Todėl kiekvienas gerai išsilaikęs objektas padeda tiksliau suprasti, kaip formavosi sudėtingesnis bendruomenių gyvenimas, ilgesnis apsistojimas vienoje vietoje ir žinių perdavimas.

    Oloje aptikti požymiai rodo intensyvesnį ugnies naudojimą ir ilgesnį gyvenimą urvuose, o tai dažnai siejama su didesniu bendradarbiavimu ir geresniu išteklių planavimu. Tyrėjai kelia prielaidą, kad tokios praktikos galėjo tapti viena iš prielaidų vėliau būdingiems neandertaliečių ir Homo sapiens kultūriniams bei technologiniams pasiekimams.

    Įrankiai ir kaulai išliko vietoje

    Tarp pirmųjų radinių įvardijami gausūs titnago įrankiai, pagaminti preciziškomis, tam laikotarpiui pažangiomis technikomis. Identifikuoti smulkesni rankiniai kirveliai, gremžtukai ir ašmenys, kurie leidžia spręsti ne tik apie medžioklės ar dorojimo veiklas, bet ir apie įgūdžių lygį.

    Taip pat rasta gyvūnų kaulų, priskiriamų arkliams, elniams ir laukiniams asilams. Greta jų užfiksuoti požymiai, rodantys, kad apylinkėse galėjo būti vandens šaltinių, o tai būtų paaiškinę, kodėl vieta buvo patraukli medžiotojų rinkėjų grupėms ir kodėl čia galėjo būti sugrįžtama ne vieną kartą.

    Kodėl šis atradimas svarbus

    Tyrėjai olą vadina tarsi laiko kapsule, nes radiniai ir jų padėtis nuogulose suteikia galimybę tiksliau atkurti kasdienes veiklas, technologijų kaitą ir aplinkos sąlygas. Tokiuose objektuose ypač vertingi ne pavieniai daiktai, o jų kontekstas: kur buvo kūrenama ugnis, kur apdirbamas titnagas ir kur kauptos gyvūnų liekanos.

    Projektą vykdančios institucijos planuoja platesnę tyrimų programą, kuri padėtų detaliau rekonstruoti gyvenimo būdą ir išteklių naudojimą. Pasibaigus moksliniams darbams, svarstoma galimybė parengti vietą lankymui, kad atradimai būtų pristatyti visuomenei ir edukacijai.

    „Tokios būklės vietovės yra itin retos, todėl kiekvienas sluoksnis gali papildyti spragas apie laikus, iš kurių paprastai turime tik fragmentus“, – sakė tyrėjų komandos atstovai.