CP v2

Tag: Archeologija

  • Azerbaidžano kalnuose aptiko ieškotą gyvenvietę: radiniai gali keisti Aleksandro istoriją

    Azerbaidžano kalnuose aptiko ieškotą gyvenvietę: radiniai gali keisti Aleksandro istoriją

    Azerbaidžano pietryčių kalnuose, netoli Urakaran kaimo Yardımlı rajone, archeologai aptiko ilgai vietos bendruomenėse minimą, bet moksliškai menkai tyrinėtą gyvenvietę. Tyrėjų teigimu, tai gali būti vienas reikšmingiausių sistemingai nagrinėjamų urbanistinio tipo objektų, siejamų su Atropatenės valstybe.

    Atradimą lėmė bendra Azerbaidžano ir Jungtinių Valstijų mokslininkų ekspedicija, dirbusi vietovėje, vietinių vadinamoje Seyidin Yeri. Nors viešojoje erdvėje pasirodė teiginių apie „senovinį miestą“, patys tyrėjai pabrėžia, kad tikslaus gyvenvietės ploto dar negalima įvardyti.

    Kas jau aišku, tai objekto mastas ir ilgaamžiškumas: aptikti masyvių akmeninių pastatų kompleksai su daugybe patalpų, statytų skirtingais etapais. Kai kurių sienų konstrukcija ir užstatymo logika leidžia manyti, kad dalis teritorijos galėjo turėti gynybinę paskirtį.

    Ypač daug informacijos suteikė gaisro pėdsakai: degėsių sluoksniai rodo didelį gaisrą, sunaikinusį bent dalį užstatymo. Įgriuvę stogų elementai uždengė patalpų vidų, todėl dalis radinių ir konstrukcijų išliko neįprastai gerai, o tai leidžia tiksliau atkurti kasdienį gyvenimą.

    Mokslininkai taip pat surinko daug organinių mėginių, kurie bus tiriami laboratorijose, siekiant patikslinti chronologiją ir atskirti skirtingas apgyvendinimo fazes. Tokie tyrimai paprastai padeda įvertinti, kokia buvo aplinka, mityba, ūkinė veikla ir kaip keitėsi gyvenvietės funkcijos.

    Ne mažiau intriguoja gamybinės veiklos pėdsakai: aptikta požymių, kad čia veikė dirbtuvės ir vyko įvairi ūkinė veikla. Vėlesni sluoksniai leidžia kelti hipotezę apie vietinę stiklo gamybą jau nuo I amžiaus pradžios, o jei tai pasitvirtintų, objektas būtų svarbus ne tik kaip įtvirtintas centras, bet ir kaip regioninės amatininkystės bei mainų mazgas.

    Tyrėjai pabrėžia, kad šis radinys jau dabar verčia iš naujo vertinti pietryčių Azerbaidžano kalnų apgyvendinimo vaizdą vėlyvuoju geležies amžiumi ir ankstyvuoju mūsų eros laikotarpiu. Iki šiol neretai buvo manoma, kad tokios vietovės buvo retai gyvenamos, tačiau nauji duomenys rodo ilgalaikes bendruomenes ir ryšius su didesniais politiniais bei prekybiniais centrais.

    Šalia gyvenvietės identifikuotas ir Bilga kapinynas, kuriame aptikta skirtingų laidojimo tradicijų: laidojimai dideliuose induose, megalitiniai kapai ir įprasti žemės kapai, taip pat galimi su žirgais susiję palaidojimai. Radiokarboninis datavimas ir radiniai leidžia spėti, kad nekropolis galėjo būti naudojamas nuo Achemenidų laikų iki Partų periodo.

    Nors antraštėse kartais minima Aleksandro Makedoniečio mirties istorija, archeologiniai tyrimai pirmiausia fiksuoja platesnį regiono politinį ir ekonominį kontekstą po Aleksandro žygių, kai Kaukazo ir Irano paribiuose formavosi naujos valdžios struktūros ir prekybos kryptys. Tolimesni kasinėjimai ir laboratoriniai tyrimai turėtų atsakyti, kokį tiksliai vaidmenį Seyidin Yeri galėjo atlikti šiame didelių pokyčių laikotarpyje.

  • Džiunglės slėpė Majų metropolį: LiDAR atskleidė milžinišką miestų tinklą pietų Meksikoje

    Džiunglės slėpė Majų metropolį: LiDAR atskleidė milžinišką miestų tinklą pietų Meksikoje

    LiDAR praplėšė džiunglių šydą

    Pietų Meksikos atogrąžų miškuose tyrėjai sudarė pirmą išsamią iki šiol menkai pažintos Majų metropolio teritorijos schemą. Lūžį nulėmė LiDAR technologija, kai lazerinis skenavimas iš oro leidžia „matyti“ žemės paviršių net po tankia augmenija.

    Gauti duomenys parodė, kad po miško laja slypi didžiulis monumentalios architektūros tinklas. Užfiksuotos piramidės, ceremoninės aikštės, administraciniai pastatai, pylimai ir keliai, taip pat žemdirbystei pritaikytos terasos.

    Ne vienas miestas, o sujungta metropolija

    Naujas žemėlapis sustiprino prielaidą, kad čia veikė ne pavienė gyvenvietė, o iš kelių centrų sudaryta metropolija. Įvairias jos dalis jungė platūs supilti keliai ir tvirtintos perėjos, kurios, sprendžiant iš reljefo, galėjo būti naudojamos ir lietinguoju sezonu.

    Tokie infrastruktūros sprendimai rodo aukštą inžinerinį ir organizacinį lygį. Majų miestai dažnai buvo planuojami taip, kad užtikrintų patogų judėjimą, išteklių paskirstymą ir politinę kontrolę, o kelių sistema tapdavo viso regiono „stuburu“.

    Užuominos apie regioninę galią

    Tyrėjai identifikavo dideles platformas, šventyklų kompleksus ir statinius, būdingus politiniams bei religiniams centrams. Jų išsidėstymas leidžia manyti, kad ši teritorija galėjo atlikti svarbų vaidmenį platesniame Majų žemumų tinklaveikos kontekste.

    Archeologai taip pat atkreipia dėmesį į galimas sąsajas su kitais įtakingais klasikinio laikotarpio centrais, įskaitant Calakmul regioną. Tokie ryšiai, jei bus patvirtinti, padėtų tiksliau paaiškinti, kaip pietų Meksikoje veikė valdžios, prekybos ir ritualų sistema.

    LiDAR duomenys dar kartą patvirtino tai, apie ką specialistai kalbėjo ne vienerius metus: Balam Kú apylinkėse archeologinių objektų gali būti gerokai daugiau, nei fiksuota oficialiuose sąrašuose. Tankios džiunglės šimtmečius saugojo statinius nuo atsitiktinių radimų ir kartu ribojo tradicinius žvalgymus.

    Technologinis pranašumas šiandien leidžia mažiau remtis miško kirtimu ar ilgais pėsčiais žygiais, o pirmiausia tiksliai atsirinkti perspektyviausias vietas. Dėl to sumažėja poveikis aplinkai ir padidėja tikimybė greičiau suprasti, kaip augo ir kito Majų urbanistinė sistema.

    Mokslininkai pabrėžia, kad naujieji žemėlapiai taps pagrindu tolesnėms kasinėjimų ir analizių programoms. Aptiktos struktūros gali suteikti informacijos apie gyventojų tankį, žemėnaudos strategijas, vandens ir maisto išteklių valdymą bei skirtingų centrų tarpusavio santykius.

    Kuo daugiau teritorijų nuskenuojama, tuo aiškiau matyti, kad Majų civilizacija buvo didesnė ir sudėtingesnė, nei ilgą laiką manyta pagal pavienius, sunkiai pasiekiamus radinius. LiDAR šiandien tampa vienu svarbiausių įrankių, padedančių perrašyti atogrąžų regionų urbanizacijos istoriją.

  • SS skelbė radę karaliaus Henriko I kaukolę: archyvai rodo, kas iš tiesų buvo kape

    SS skelbė radę karaliaus Henriko I kaukolę: archyvai rodo, kas iš tiesų buvo kape

    Nauji istorikų ir archeologų tyrimai meta rimtą šešėlį ant vienos garsiausių nacistinės Vokietijos „istorinių sensacijų“. Archyvuose rasti dokumentai leidžia atkurti 1937 metais SS inicijuotų kasinėjimų eigą ir kelia pagrįstą įtarimą, kad Quedlinburge „atrasti“ palaikai karaliui Henrikui I nepriklausė.

    Henrikas I, dar vadinamas Paukštininku, valdė 919–936 metais ir laikomas vienu ankstyvųjų viduramžių valdovų, padėjusių pamatus vėlesnei imperijos raidai. Trečiojo reicho propagandoje jis buvo vaizduojamas kaip tariamos vokiečių „istorinės tęstinės galios“ simbolis, todėl jo kultas tapo patogiu ideologiniu įrankiu.

    Kaip SS pavertė kasinėjimus propaganda

    1937 metais, SS vadovybei pritarus, po Šv. Servacijaus bažnyčia Quedlinburge pradėti kasinėjimai vietoje, kuri pagal viduramžių tradiciją siejama su Henriko I palaidojimu. SS netrukus paskelbė, kad rado monarcho palaikus, o pati šventovė imta pristatyti kaip propagandinis „istorinės didybės“ ženklas.

    Ilgą laiką manyta, kad kasinėjimų dokumentacija dingo, todėl nepriklausomai įvertinti radinių patikimumą buvo sunku. Situacija pasikeitė aptikus rankraščius ir darbinius raportus, susijusius su kasinėjimų vadovu Rolfu Höhne ir jo bendradarbiu Karlu Schirwitzu.

    Kaukolė, kuri neatitinka legendos

    Ginčų centre atsidūrė fragmentiškai išlikusi kaukolė, rasta kapavietėje šiaurinėje kriptos dalyje. SS struktūros ją siejo su karaliumi, o tuometiniai „vertinimai“ buvo pritaikomi ideologiniam pasakojimui, nors net ir tuomet nebuvo aiškiai nustatyta mirusiojo lytis.

    Šiuolaikinė išlikusių nuotraukų ir aprašų analizė rodo kitokį vaizdą. Tekstilės, odos bei metalinių detalių visuma labiau panaši į įprastą vėlyvųjų viduramžių ar ankstyvųjų naujųjų laikų laidojimo atributiką, o ne į X amžiaus valdovo kapo inventorių.

    Tyrėjai taip pat atkreipia dėmesį į smulkias, bet reikšmingas detales: smeigtukas, kuriuo SS aiškino „karališką statusą“, galėjo būti paprastas audinio susegimo daiktas. Kapavietėje minėta medinė lenta taip pat labiau atitinka vėlesnių šimtmečių laidojimo praktiką, o ne ankstyvųjų viduramžių valdovų ritualus.

    Labiausiai tikėtina versija: palaikai priklausė moteriai

    Vertinant anatominius požymius, tyrėjų teigimu, kaukolė labiau atitinka moters, o ne vyro charakteristikas. Kaip labiausiai tikėtina kandidatė minima Anna von Tautenburg, su vietos religine bendruomene sieta kanoninkė, mirusi 1533 metais.

    Šią hipotezę sustiprina faktas, kad jos antkapis iki XIX amžiaus pabaigos buvo tiesiai virš tos vietos, kur aptikti palaikai. Galutiniam patvirtinimui reikėtų pakartotinių archeologinių darbų ir DNR tyrimų, tačiau šiuo metu turimi duomenys, tyrėjų vertinimu, aiškiai prieštarauja SS skleistai versijai.

    Istorikai pabrėžia, kad ši istorija atskleidžia platesnį Trečiojo reicho metodą: archeologija ir praeities simboliai buvo naudojami ne pažinimui, o ideologijai paremti. Todėl senos „sensacijos“ šiandien vis dažniau peržiūrimos iš naujo, remiantis archyviniais šaltiniais ir šiuolaikiniais mokslo metodais.

  • 476 000 metų senumo medinė konstrukcija: kas ją pastatė dar iki Homo sapiens atsiradimo?

    476 000 metų senumo medinė konstrukcija: kas ją pastatė dar iki Homo sapiens atsiradimo?

    Mokslininkai pranešė apie išskirtinį radinį prie Kalambo krioklių Afrikoje: aptikta medinė konstrukcija, kuri, kaip rodo datavimas, gali būti mažiausiai 476 000 metų senumo. Tai reikštų, kad ji sukurta gerokai anksčiau, nei atsirado šiuolaikiniai žmonės Homo sapiens.

    Radiniui priklauso du stambūs medžių kamienai, sujungti tiksliai iškirstu įlaidu. Tyrėjai nustatė aiškius apdirbimo požymius: pjovimo, gludinimo ir elementų pritaikymo žymes, kurios leidžia teigti, jog tai ne gamtos suformuota mediena, o sąmoningai sukurta konstrukcija.

    Ką tai galėjo būti?

    Mokslininkų vertinimu, medinė jungtis galėjo būti platformos, liepto ar paprasto pastogės tipo statinio pagrindas. Net jei tiksli paskirtis lieka neaiški, pats sprendimas rodo planavimą ir gebėjimą keisti aplinką pagal poreikius.

    Tokio tipo elgsena laikoma sudėtingesne už vien tik akmeninių įrankių gamybą. Ji suponuoja ne tik techninius įgūdžius, bet ir darbo pasidalijimą, nuoseklią veiksmų seką bei medžiagų parinkimą.

    Kaip mediena išliko?

    Mediena archeologijoje išlieka itin retai, nes organinės medžiagos paprastai greitai suyra. Šiuo atveju lemiamu veiksniu tapo nuolat drėgna aplinka, kuri sumažino irimo procesus ir padėjo išsaugoti tiek pačią medžiagą, tiek įrankių paliktas žymes.

    Konstrukcijos amžius nustatytas taikant liuminescencinį datavimą, kuris leidžia įvertinti, kada aplinkinės nuosėdos paskutinį kartą buvo veikiamos saulės šviesos. Toje pačioje vietovėje rasta ir medinių įrankių, datuojamų maždaug 390 000–324 000 metų laikotarpiu, kas rodo ilgalaikę medžio apdirbimo tradiciją.

    Kas galėjo būti statytojai?

    Didžiausia intriga ta, kad konstrukcija sukurta dar iki Homo sapiens evoliucijos. Kadangi radimvietėje neaptikta kaulų, tyrėjai negali tiesiogiai įvardyti rūšies, tačiau viena realiausių versijų siejama su Homo heidelbergensis, nors neatmetami ir kiti tuo metu Afrikoje gyvenę Homo genties atstovai.

    Atradimas skatina peržiūrėti ilgai vyravusį įsivaizdavimą, kad ankstyvieji homininai daugiausia klajojo ir apsiribojo paprastais akmeniniais įrankiais. Medinės konstrukcijos idėja leidžia manyti, jog sudėtingesnis planavimas ir buveinių kūrimas galėjo atsirasti gerokai anksčiau, nei iki šiol buvo laikyta.

  • Mokslininkai atskleidė, kas išjudino didžiausią jūrinę migraciją: viską nulėmė megasausra

    Mokslininkai atskleidė, kas išjudino didžiausią jūrinę migraciją: viską nulėmė megasausra

    Mokslininkai teigia atskleidę vieną seniausių Ramiojo vandenyno istorijos mįslių: kas paskatino staigią polineziečių plėtrą po ištisų šimtmečių santykinės pauzės. Nauja analizė rodo, kad lemiamu postūmiu galėjo tapti staigūs klimato pokyčiai, ypač itin stipraus sausros laikotarpio pradžia Samoa ir Tongos regione.

    Archeologai seniai kėlė klausimą, kodėl polineziečiai, maždaug prieš 3 000 metų pasiekę Samoa ir Tongą, ilgai neskubėjo toliau į rytus, nors garsėjo jūriniais įgūdžiais. Vis dėlto maždaug 900–1 050 metais plėtra suintensyvėjo, o per kelis šimtmečius pasiektos tolimos salos, įskaitant Tahitį, Havajus, Velykų salą ir Naująją Zelandiją.

    Ką parodė nuosėdų tyrimai

    Tyrėjai klimatines sąlygas atkūrė analizuodami ežerų ir pelkių nuosėdas Ramiojo vandenyno salose. Tokiuose sluoksniuose išlieka biomarkeriai ir vandenilio izotopų signalai, kurie padeda nustatyti, kaip kito kritulių kiekis per pastaruosius maždaug 2 000 metų.

    Rezultatai rodo, kad prieš pat vadinamąją didžiąją polineziečių ekspansiją Samoa ir Tonga patyrė stipriausią sausrą visame tirtame laikotarpyje. Skaičiuojama, kad metinis kritulių kiekis Samoa galėjo sumažėti iki 28 proc., o kai kuriose vietovėse poveikis buvo dar ryškesnis.

    Kodėl sausra galėjo pakeisti istoriją

    Ilgalaikis lietaus trūkumas tikėtina smogė kasdieniam gyvenimui: mažėjo gėlo vandens atsargos, prastėjo žemdirbystės sąlygos, o augant gyventojų skaičiui didėjo konkurencija dėl ribotų išteklių. Tokiose aplinkybėse kelionės į naujas, dar neapgyventas salas galėjo tapti ne vien pasirinkimu, bet ir būtinybe.

    Tuo pat metu į rytus nuo Samoa ir Tongos klimatinės sąlygos, kaip teigiama, galėjo būti palankesnės, nes ten daugėjo kritulių. Tai reiškia, kad migracija galėjo būti dvigubo impulso pasekmė: bėgimas nuo prastėjančių sąlygų ir kryptingas judėjimas link regionų, kuriuose išgyventi lengviau.

    Ne tik klimatas: prisidėjo ir technologijos

    Mokslininkai pabrėžia, kad klimatas greičiausiai nebuvo vienintelis veiksnys. Tuo laikotarpiu tobulėjo polineziečių kanojų konstrukcija ir buriavimas, o geresnis stabilumas bei greitis didino kelionių saugumą ir galimybes įveikti didelius atstumus.

    Šiandien tokie tyrimai laikomi svarbiais ir platesniame kontekste, nes leidžia geriau suprasti, kaip staigūs klimato svyravimai gali paveikti žmonių judėjimą, politinius sprendimus ir technologinę raidą. Ramiojo vandenyno kolonizacija išlieka vienu įspūdingiausių jūrinės navigacijos pasiekimų žmonijos istorijoje, o nauji duomenys rodo, kad ją galėjo paspartinti klimato sukelta krizė.

  • Viena seniausių civilizacijų pasaulyje? DNR atskleidė netikėtą Šimao miesto paslaptį

    Viena seniausių civilizacijų pasaulyje? DNR atskleidė netikėtą Šimao miesto paslaptį

    Kinijos šiaurėje, dabartinėje Šansi provincijoje, archeologų dėmesį jau seniai traukia Šimao – milžiniškas, akmeninėmis sienomis apjuostas neolito laikų miestas. Naujas senovinės DNR tyrimas atskleidė, kad įspūdingas centras išaugo daugiausia iš vietinių bendruomenių, o ne dėl didelės migracijos bangos, kaip ilgai manyta.

    Šimao klestėjo maždaug prieš 4 200–3 700 metų ir, vertinant pagal mastą, buvo vienas didžiausių priešistorinių urbanistinių centrų ankstyvojoje Kinijos istorijoje. Miestas užėmė apie 4 kvadratinių kilometrų plotą, išsiskyrė monumentalia architektūra, aiškiai atskirtomis erdvėmis ir socialinės hierarchijos požymiais.

    Ką parodė senovinės DNR analizė

    Tyrėjai daugiau nei dešimtmetį rinko ir analizavo genetinę medžiagą iš Šimao ir aplinkinių archeologinių vietovių. Iš viso buvo tiriami žmonių palaikai, o aukštos kokybės genomo duomenis pavyko gauti iš 144 tarpusavyje negiminingų asmenų, kas leido patikimiau atkurti populiacijos kilmę ir ryšius.

    Rezultatai rodo, kad didžioji dalis Šimao gyventojų buvo kilę iš vietinių Loesų plynaukštės bendruomenių, siejamų su ankstesne Jangšao kultūra. Tai reiškia, kad miesto atsiradimą greičiausiai lėmė ilgalaikė regioninė raida, o ne staigus atvykėlių antplūdis.

    Kartu aptikti ir tolesnių ryšių pėdsakai – genetiniai signalai rodo kontaktus su pietų Šansi regione gyvenusiomis grupėmis, su stepėmis siejamomis bendruomenėmis ir su pietuose ryžius auginusiais gyventojais. Tokia mozaika atskleidžia, kad vėlyvajame neolite jau veikė plačios mainų ir kontaktų grandinės, apėmusios skirtingus Kinijos regionus.

    Šeimos struktūra ir paveldėjimas

    Ne mažiau svarbi tyrimo dalis – socialinės organizacijos rekonstrukcija, paremta giminystės analize. Mokslininkams pavyko sudaryti genealoginius ryšius, aprėpiančius iki keturių kartų, ir įvertinti, kaip bendruomenė formavosi šeimų lygmeniu.

    Duomenys rodo patrilinijinę visuomenės sandarą: giminė ir paveldėjimas dažniau siejami su vyriškąja linija, o moterys po santuokos, tikėtina, persikeldavo į vyro bendruomenę. Tokie radiniai laikomi vienais tiesiogiausių genetinių įrodymų apie ankstyvų sudėtingų Rytų Azijos visuomenių šeimos struktūrą.

    Žmonių aukos: netikėtas lyties faktorius

    Dar vienas tyrimo akcentas susijęs su ritualais. Šalia rytinių miesto vartų anksčiau buvo aptikta apie 80 žmonių kaukolių, kurios siejamos su aukojimo praktikomis, tačiau iki šiol trūko tvirtesnių duomenų, kas buvo šių aukų žmonės.

    Genetinė analizė parodė, kad apie 90 proc. identifikuotų aukų buvo vyrai, o tai koreguoja ankstesnes interpretacijas, kuriose dažniau akcentuotos moterų aukos. Tuo pat metu moterų palaikai dažniau aptikti elitiniuose kapinynuose, kur jos galėjo būti susijusios su aukšto statuso asmenų laidotuvėmis ir specifiniais ceremonijų vaidmenimis.

    Šie rezultatai stiprina prielaidą, kad Šimao ritualai ir ceremonijos galėjo būti griežtai reglamentuoti ir priklausyti nuo lyties bei socialinio statuso. Mokslininkai pabrėžia, kad genetiniai duomenys tampa svarbiu įrankiu, leidžiančiu ne tik atkurti migracijos kelius, bet ir tikslinti socialinių praktikų interpretacijas, kai vien archeologinių radinių nepakanka.

  • Budapešte atkurti senovės Romos gyventojų veidai: ką apie juos pasako kaukolės ir DNR tyrimai

    Budapešte atkurti senovės Romos gyventojų veidai: ką apie juos pasako kaukolės ir DNR tyrimai

    Romėnai, kuriuos galima sutikti akimis

    Budapešto Akvinkumo muziejuje pristatyta paroda, kurioje beveik 2 000 metų senumo Romos laikų gyventojai tarsi sugrįžta į dabartį. Iš senovės miesto Akvinkumo kapinynuose rastų kaukolių sukurti realistiški veidų rekonstrukcijų modeliai, eksponuojami greta originalių radinių.

    Parodos idėja paprasta, bet paveiki: archeologiniai kaulai dažnai lieka tik inventoriaus numeriais saugyklose, o čia jie paverčiami atpažįstamais žmonėmis. Lankytojams rodoma, kaip galėjo atrodyti valstietė, karys, vaikas ar vergas Romos imperijos pasienyje.

    „Kasinėjimuose randame kaukoles, skeletus, juos dokumentuojame, apytikriai nustatome lytį, ir tuo viskas baigiasi. Kūnai neturi svorio, neturi gyvenimo, neturi sielos“, – sakė archeologas ir parodos bendraautoris Lorántas Vassas.

    „Rengdami šią parodą svarstėme, kas nutiktų, jei šiuos žmones priartintume prie lankytojų, pasitelkę radinius, įrašų informaciją, antropologijos ir archeogenetikos rezultatus“, – sakė Lorántas Vassas.

    Kaip kuriamas veidas iš kaukolės

    Veidų atkūrimo procesas prasideda nuo tikslaus kaukolės formos ir struktūros įvertinimo. Antropologai pagal kaulų ypatybes gali nustatyti amžių, lytį, apytikslį ūgį, kai kuriais atvejais ir patirtas traumas ar ligas, kurios paliko pėdsakus kaule.

    Rekonstrukcijose taikomi ir genetiniai duomenys, kai įmanoma išgauti DNR. Tokie tyrimai gali padėti tikslinti biologinę kilmę ir kai kuriuos išvaizdos bruožus, pavyzdžiui, tikėtiną akių, plaukų ar odos pigmentaciją, nors tai dažniausiai pateikiama kaip tikimybinis, o ne absoliučiai tikslus rezultatas.

    Parodoje pristatomi modeliai sukurti naudojant 3D spausdintuvu pagamintas kaukolių kopijas. Veidų rekonstrukcijų autorė Emese Gábor pirmiausia studijuoja kaulų anatomiją, o vėliau sluoksnis po sluoksnio atkuria minkštuosius audinius, raumenis ir individualius veido bruožus.

    Kiek čia mokslo, o kiek vaizduotės

    Nors veidai paremti moksline metodika, prie jų pateikiamos biografijos nėra istorinė tiesa. Parodos kuratoriai pasirinko suteikti atkurtiesiems personažams vardus, profesijas ir galimas gyvenimo istorijas, remdamiesi tuo, ką istorikai ir archeologai žino apie kasdienybę Akvinkume.

    Akvinkumas buvo romėniškas miestas ir karinis centras dabartinio Budapešto teritorijoje, tuometinėje Panonijos provincijoje. Toks pasienio miestas buvo daugiakulturis: čia maišėsi kariai, amatininkai, atvykėliai, vietiniai gyventojai, o socialinė hierarchija nuo elito iki vergų atsispindėdavo ir laidojimo papročiuose.

    „Tai yra fikcija. Deja, tikrųjų šių žmonių vardų nežinome. Į jų įsivaizduojamas istorijas bandėme sudėti viską, ką pasiūlė antropologija ir genetikos tyrimai. Bet kad ir kaip būtų, tai vis tiek fikcija“, – sakė archeologas ir parodos bendraautoris Péteras Vámosas.

    Tokiu sprendimu siekiama ne apgauti, o padėti lankytojui susieti mokslinius duomenis su žmogišku pasakojimu. Kuratoriai pabrėžia, kad pateikiamos istorijos yra tikėtini scenarijai, sudėlioti iš radinių, epigrafinių užuominų, regiono istorijos ir Romos laikų vardų suteikimo tradicijų.

    Parodoje greta veidų rekonstrukcijų galima pamatyti ir atkurtą laidojimo vietos fragmentą bei Romos laikų mumiją. Paroda Akvinkumo muziejuje Budapešte veiks iki 2027 metų spalio 31 dienos.

  • Gvatemaloje rastas netikėtas majų parašas: mokslininkai įrodė, kad turėjo savo Koperniką

    Gvatemaloje rastas netikėtas majų parašas: mokslininkai įrodė, kad turėjo savo Koperniką

    Proveržis majų mokslo istorijoje

    Gvatemaloje, viename svarbiausių klasikinio laikotarpio majų centrų Xultúne, mokslininkai perskaitė maždaug prieš 1 200 metų ant pastato sienos paliktą įrašą. Trumpas tekstas, sudarytas iš dalinai pažeistų glifų, leido identifikuoti vardą Sak Tahn Waax, kuris siejamas su konkrečiu matematiniu skaičiavimo metodu.

    Tyrėjai pabrėžia, kad tai gali būti pirmasis žinomas atvejis, kai majų civilizacijoje mokslinis darbas aiškiai priskiriamas konkrečiam asmeniui. Iki šiol dauguma tokio pobūdžio žinių buvo siejamos su anoniminiais raštininkais arba valdovų užsakytomis monumentaliomis inskripcijomis.

    Kas rasta Xultúne ir kodėl tai svarbu

    Inskripcija aptikta pastato dalyje, žymimoje kaip 10K-2, kurio vidinės sienos nusėtos dešimtimis ranka rašytų pastabų, skaičiavimų ir astronominių užrašų. Mokslininkai šią erdvę lygina su darbo sąsiuviniu, kuriame fiksuotos praktinės užduotys, o ne reprezentaciniai tekstai.

    Patalpoje užfiksuota daugiau kaip 50 tekstų, susijusių su kalendorių skaičiavimais ir dangaus kūnų ciklais, įskaitant Saulę, Mėnulį, Venerą ir Marsą. Majams tokie skaičiavimai buvo esminiai, nes nuo jų priklausė ceremonijų datos, valdovų įtvirtinimo ritualai ir kitų svarbių įvykių planavimas.

    Kaip pavyko perskaityti glifus

    Proveržis įvyko tuomet, kai tyrėjai ėmėsi itin trumpo, bet reikšmingo užrašo iš vienuolikos glifų, kurių dalis buvo sunaikinta. Pasitelkus didelės raiškos fotografijas, skaitmeninius skenavimus ir vaizdo sustiprinimo metodus, pavyko atkurti trūkstamas vietas ir suprasti teksto struktūrą.

    Vardo Sak Tahn Waax atsiradimas matematinio uždavinio pabaigoje interpretuojamas kaip autoriaus parašas. Tyrėjai mano, kad tai nėra vien raštininko žyma, o sąmoningas bandymas priskirti metodą jo kūrėjui.

    „Tai pirmasis žinomas atvejis, kai majų matematikas savo vardu aiškiai susieja save su konkrečiu skaičiavimo metodu“, – teigiama tyrėjų išvadose.

    Majų astronomija ir matematika: daugiau nei mitas

    Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad aptiktas parašas keičia požiūrį į majų mokslo tradiciją. Jei interpretacija teisinga, Sak Tahn Waax galėjo būti ne tik tekstų perrašinėtojas, bet ir savarankiškai metodus kūręs specialistas, paremtas ilgalaikiais dangaus stebėjimais.

    Tokia išvada svarbi ir platesniame kontekste: ji rodo, kad majų mokslo praktikoje galėjo egzistuoti asmeninės autorystės suvokimas, artimesnis vėlesnėms mokslinėms tradicijoms. Be to, randama užuominų, kad pastatas galėjo būti mokymų vieta raštininkams ir astronomams, nes netoliese aptikta su rašyba ir popieriaus gamyba siejamų veiklos pėdsakų.

    Istorikams tai suteikia retą galimybę konkretų matematinį pasiekimą susieti su žmogumi, gyvenusiu prieš daugiau nei tūkstantį metų. Tokie duomenys paprastai yra itin fragmentiški, todėl kiekvienas naujas identifikuojamas vardas padeda tiksliau rekonstruoti, kaip iš tiesų veikė majų žinių kūrimo ir perdavimo sistema.

  • Mokslininkai priblokšti: aptiko seniausią smurto pėdsaką – žmogui į veidą smogė akmuo

    Mokslininkai priblokšti: aptiko seniausią smurto pėdsaką – žmogui į veidą smogė akmuo

    Tarptautinė mokslininkų komanda, tyrusi Qafzeh urvo dabartinio Izraelio teritorijoje radinius, nustatė vieną seniausių aiškių žmogaus patirto smurto požymių. Analizuotas jauno vyro skeletas, žymimas Qafzeh 25, datuojamas maždaug prieš 100 000 metų.

    Pagrindinis įrodymas – gilus, tiesus įpjovimas kairėje apatinio žandikaulio pusėje, perėjęs ir per dantį. Tyrėjai teigia, kad tokį pažeidimą greičiausiai paliko aštrus akmeninis įrankis, o trauma buvo patirta dar žmogui esant gyvam.

    Žaizda sugijo, vyras išgyveno

    Labiausiai tyrėjus nustebino tai, kad kaulas rodė gijimo požymių. Tai reiškia, kad nukentėjęs vyras po smūgio išgyveno ir dar kurį laiką gyveno, o pats sužalojimas, tikėtina, nesukėlė mirtinos infekcijos.

    Tokie duomenys svarbūs ne tik smurto rekonstrukcijai, bet ir ankstyvųjų žmonių socialinių ryšių supratimui. Jei žmogus po sunkios veido traumos galėjo išgyventi, tai gali reikšti, kad bendruomenė jį prižiūrėjo, aprūpino maistu ir padėjo atsigauti.

    Kodėl tai laikoma smurto įrodymu?

    Nors teoriškai sužalojimas galėjo įvykti nelaimingo atsitikimo metu, mokslininkai labiau linksta prie konflikto tarp žmonių versijos. Vienas argumentų – žaizdos vieta kairėje veido pusėje, kuri dažnai siejama su sužalojimais per artimą konfrontaciją, ypač jei smogiantis asmuo buvo dešiniarankis.

    Tyrėjai pabrėžia, kad tokie aiškūs pjautiniai sužalojimai iš vidurinio paleolito laikotarpio archeologinėje medžiagoje yra itin reti. Dėl to Qafzeh 25 atvejis gali būti vienas seniausių patikimai dokumentuotų sužalojimų, padarytų aštriu įrankiu.

    Ką dar atskleidė kaulai?

    Atlikus išsamią analizę, pastebėti ir dantų sveikatos požymiai: kariesas bei emalio pažeidimai. Tyrėjai nurodo, kad panašios problemos aptiktos ir kituose Qafzeh urve palaidotuose žmonėse.

    Mokslininkai vis dar aiškinasi, kodėl šios vietovės gyventojai galėjo dažniau turėti dantų ėduonį nei kai kurios kitos pleistoceno laikotarpio populiacijos, įskaitant neandertaliečius. Tarp galimų paaiškinimų minimi mitybos ypatumai, genetika ir specifinės aplinkos sąlygos.

    Šis atradimas paremtas šiuolaikiniais metodais, įskaitant didelės raiškos kompiuterinę tomografiją ir mikroskopinę analizę. Tokios technologijos leidžia tiksliau atskirti gyvenimo metu patirtas traumas nuo vėliau atsiradusių pažeidimų, kurie galėjo susiformuoti palaidojimo ar kasinėjimų metu.

  • Mįslė iš ledynmečio: 32 urvų ženklai kartojasi visoje Europoje – ką jie reiškė žmonėms?

    Mįslė iš ledynmečio: 32 urvų ženklai kartojasi visoje Europoje – ką jie reiškė žmonėms?

    Archeologus jau ne vieną dešimtmetį intriguoja pasikartojantis reiškinys Europos urvuose: skirtingose vietovėse aptinkami tie patys kelių dešimčių tipų ženklai, kurių amžius siekia maždaug 40–45 tūkstančius metų. Tyrėjai suskaičiuoja apie 32 pagrindinius simbolių tipus, randamus nuo Pirėnų pusiasalio ir Prancūzijos iki Italijos bei Balkanų.

    Toks nuoseklus pasikartojimas dideliame plote leidžia manyti, kad tai ne atsitiktinės įbrėžos ar piešinių fonas. Dalis mokslininkų kelia prielaidą, kad ženklai buvo atpažįstami skirtingoms medžiotojų ir rinkėjų bendruomenėms ir veikė kaip bendras simbolinis kodas, susietas su praktiniais poreikiais ar socialine komunikacija.

    Viena dažniausiai aptariamų hipotezių sieja šiuos ženklus su ankstyva informacijos fiksavimo sistema. Analizuojant gyvūnų atvaizdus iš vėlyvojo paleolito pastebėta, kad šalia jų neretai atsiranda taškų ar vertikalių brūkšnių sekos, o Y formos ženklas kartais interpretuojamas kaip su jauniklių atsiradimu susijusi nuoroda.

    Jei tokia interpretacija teisinga, simboliai galėjo veikti kaip savotiškas sezoninis kalendorius, paremtas mėnulio ciklais. Tai būtų padėję prognozuoti gyvūnų migraciją ir rujojimo ar jauniklių vedimo laiką, nuo kurių tiesiogiai priklausė žmonių išgyvenimas ir medžioklės planavimas.

    Vis dėlto ne visi tyrėjai sutinka, kad šiuos ženklus galima vadinti proto-rašto forma. Skeptikai pabrėžia, jog trūksta patikimų įrodymų, leidžiančių vienareikšmiškai priskirti kiekvienam simboliui konkrečią reikšmę arba parodyti, kad jie sudarė nuoseklią vizualinę kalbą, lygiavertę vėlesnėms rašto sistemoms.

    Alternatyvūs paaiškinimai taip pat išlieka tikėtini: ženklai galėjo būti skaičiavimo ir apskaitos žymos, medžioklės sėkmės ar grobio fiksavimo būdas, teritorijos ar grupės atpažinimo ženklai, o kai kuriais atvejais ir ritualinės praktikos dalis. Tai, kad simboliai pasitaiko ir ant figūrėlių, įrankių bei kitų objektų, rodo, jog jie buvo naudojami ne vien urvų sienose.

    Naujesni tyrimai, apimantys tūkstančius išraižytų ženklų, vis dažniau akcentuoja pasikartojančias sekas ir struktūras. Tokie dėsningumai leidžia kalbėti apie išplėtotą simbolinės komunikacijos sistemą, kuri galėjo būti vienas iš žingsnių kelyje į vėlesnį rašto atsiradimą, bet dar ne pats raštas šiuolaikine prasme.

    Mokslininkai pabrėžia, kad proveržį gali atnešti platesnis kontekstas: tikslesnis ženklų datavimas, jų ryšys su gyvūnų vaizdavimu, radaviečių funkcija ir palyginimai tarp regionų. Kuo daugiau bus sukaupta kruopščiai dokumentuotų pavyzdžių, tuo aiškiau bus galima atsakyti, ar 32 simboliai buvo universalus kodas, ar tik panašiai mąstančių bendruomenių sutapimai.