Tag: Arktis

  • Neįprastai anksti susilpnėjęs poliarinis sūkurys gali atnešti arktinį šaltį į Europą

    Virš Arkties neįprastai anksti susilpnėjo poliarinis sūkurys – meteorologų teigimu, tai įvyko anksčiau nei kada nors buvo fiksuota. Dėl tokio pokyčio arktinio oro masės gali lengviau prasiveržti į pietus ir sukelti staigesnius atšalimus Šiaurės pusrutulyje, įskaitant Europą.

    Apie šią anomaliją praneša CNN, remdamasi staigaus stratosferos atšilimo reiškiniu: stratosferoje virš Arkties staigiai pakilo temperatūra, o tai susilpnino poliarinį sūkurį ir pakeitė jo vėjų kryptį. Tokie procesai gali turėti apčiuopiamą poveikį orams žemiau esančiuose atmosferos sluoksniuose.

    Poliarinis sūkurys – tai stiprių vėjų sistema aukštuosiuose atmosferos sluoksniuose, paprastai „įkalinanti“ šaltą orą netoli Šiaurės ašigalio. Įprastai jis susiformuoja rudenį ir per žiemą daro didelę įtaką tam, kaip pasiskirsto šaltis bei šiluma Šiaurės Amerikoje ir Europoje.

    Kai įvyksta staigus stratosferos atšilimas, sūkurio struktūra gali sutrikti, o šaltas arktinis oras ima slinkti piečiau. Tai nereiškia, kad ilgi šalčiai garantuoti, tačiau didėja tikimybė trumpalaikių, staigių atšalimų bangų, kurios kai kuriuose regionuose gali atnešti ir pirmas sezono šalnas.

    Kas laikoma išskirtiniu šįkart

    Meteorologė Andrea Lopez Lang iš Viskonsino universiteto pabrėžė, kad dabartinis atvejis išskirtinis vien dėl laiko. Paprastai tokie sutrikimai dažniau pasitaiko laikotarpiu nuo sausio iki kovo.

    Iki šiol ankstyviausi panašūs įvykiai buvo fiksuoti lapkričio 28 dieną – 1968 ir 2025 metais. Dabartinis sūkurio susilpnėjimas, pasak specialistų, įvyko dar anksčiau.

    Mokslininkai kol kas neturi tikslaus atsakymo, kodėl poliarinis sūkurys šįkart „palūžo“ taip anksti. Tarp galimų veiksnių minimas ir El Ninjo – reiškinys, susijęs su šiltesniu nei įprasta vandens paviršiumi Ramiojo vandenyno pusiaujo zonoje, galintis keisti atmosferos cirkuliaciją.

    Kur ir kada gali pasirodyti pirmi padariniai

    Pirmieji poliarinio sūkurio sutrikimo padariniai jau matomi oruose: šią savaitę arktinio oro banga palietė atskiras JAV ir Europos vietoves. Kai kuriose teritorijose prognozuotos pirmos sezono šalnos.

    Skelbiama, kad kai kuriuose regionuose temperatūra gali būti 4–8 laipsniais žemesnė už vidutinę klimato normą lapkričio viduriui. Be JAV, labiau išsiskiriantis atšalimas prognozuojamas ir šiaurinėje Europos dalyje, nors tikėtina, kad jis bus trumpalaikis.

    MIT klimatologas Judah Cohenas teigia, kad dabartinis atšalimas gali būti tik pradžia, nes ryškesni poliarinio sūkurio sutrikimo padariniai dažnai pasireiškia po kelių savaičių. Dėl to lapkričio pabaigoje ir gruodžio pradžioje stipresnio šalčio tikimybė JAV ir Europoje gali išaugti.

    Ką gali lemti El Ninjo ir šiltesnės žiemos

    El Ninjo siejamas su šiltesniu vandens paviršiumi centrinėje ir rytinėje pusiaujo Ramiojo vandenyno dalyje, o tai keičia atmosferos cirkuliaciją visame pasaulyje. Dėl to kai kuriose vietose gali didėti kritulių kiekis, kitur – dažnėti sausringi periodai, o temperatūrų režimas tampa mažiau nuspėjamas.

    Andrea Lopez Lang vertinimu, šį sezoną El Ninjo įtaka gali būti tokia ryški, kad net ir sutrikus poliariniam sūkuriui, šalčiai nebūtinai užsitęs. Panašiai kalba ir JAV Nacionalinės vandenynų ir atmosferos administracijos (NOAA) tyrėja Amy Butler, nurodanti, kad artimiausiu metu padidėjusi šiltesnių orų tikimybė gali būti susijusi būtent su El Ninjo.

    Vis dėlto Judah Cohenas ragina nepervertinti vien šiltesnių tendencijų: nuo poliarinio sūkurio „elgesio“ labai priklauso, ar šaltos oro masės sugebės nuslinkti toli į pietus. Papildomą foną kuria ir globalus atšilimas – pasak Oklahomos universiteto meteorologijos docento Jasono Furtado, šiuolaikinės žiemos vidutiniškai šiltesnės nei prieš kelis dešimtmečius, todėl net arktinio oro įsiveržimų metu temperatūros nukrypimai gali būti mažiau ekstremalūs nei anksčiau.

    Ar poliarinis sūkurys gali susilpnėti dar kartą

    Specialistai neatmeta, kad dabartinis sutrikimas gali būti trumpas. Amy Butler vertinimu, poliarinis sūkurys gali pakankamai greitai atsigauti ir vėl sustiprėti.

    Kita vertus, per žiemą galimi ir nauji jo struktūros sutrikimai. Būtent pakartotiniai epizodai, anot ekspertų, kartais turi didesnę įtaką tam, ar šaltis bus pavienis ir trumpalaikis, ar virs ryškesnėmis šalčio bangomis.

  • Metų darbas Arktyje su apgyvendinimu ir maitinimu: Hornsundo stotis ieško ne tik mokslininkų

    Lenkijos mokslininkų valdoma Hornsundo poliarinė stotis Špicbergene pradėjo rinkti komandą 2027–2028 metų sezonui – siūlomas darbas Arktyje su pilnu išlaikymu ir apmokamu transportu.

    Kaip skelbiama, atranką į 50-ąją poliarinę ekspediciją vykdo Lenkijos mokslų akademijos Geofizikos institutas. Ieškoma ne tik tyrėjų, bet ir žmonių, kurie užtikrintų stoties kasdienę veiklą.

    Norintys vykti gali rinktis dvejopą formatą: metinę komandiruotę nuo 2027 metų birželio iki 2028 metų liepos arba trumpesnį vasaros sezoną nuo 2027 metų birželio iki rugsėjo.

    Numatomas bazinis atlygis – apie 7 600 Lenkijos zlotų bruto per mėnesį, papildomai mokant priedus, o gyvenimas, maitinimas, apranga ir kelionė į Špicbergeną bei iš jo apmokami organizatorių.

    Ko ieškoma komandoje

    Stotis kviečia aplinkos stebėsenos specialistus – meteorologus, okeanologus ir hidrochemikus, kurie atliktų nuolatinius matavimus bei analizes.

    Taip pat reikalingi techninės ir IT grandies darbuotojai: informatikai, elektronikai, mechanikai ir prižiūrėtojai, atsakingi už stoties infrastruktūrą, ryšį ir elektros tiekimą.

    Į komandą ieškoma ir žmonių, dirbančių aptarnavimo srityje – pavyzdžiui, virėjų ir virtuvės asistentų, ypač vasaros sezonui.

    Kas laukia išvykstančių į Špicbergeną

    Metinei grupei tai reiškia daugiau nei 12 mėnesių Svalbardo salyne, įskaitant poliarinę naktį ir ilgą izoliaciją nuo įprastos aplinkos.

    Organizatoriai žada logistinį „pilną paketą“: nemokamą apgyvendinimą stotyje, maitinimą, specialistinę aprangą bei keliones jūra ir lėktuvu maršrutu Lenkija–Špicbergenas.

    Paraiškas į ekspediciją galima teikti iki 2026 metų lapkričio 15 dienos. Atrinkti kandidatai turės įveikti kelių etapų atranką, įskaitant pokalbius, medicininius patikrinimus ir pasirengimo mokymus.

  • Mokslininkai sako: į naują ledynmetį jau būtume įžengę, jei ne žmogaus sukelta klimato kaita

    Mokslininkai sako: į naują ledynmetį jau būtume įžengę, jei ne žmogaus sukelta klimato kaita

    Kas pasikeitė Žemės klimate?

    Žemės klimatas natūraliai svyruoja tarp šaltesnių ir šiltesnių laikotarpių, o ledynmečiai nėra vien praeities reliktas. Mokslininkai pabrėžia, kad geologiniu požiūriu vis dar gyvename ledynmečio epochoje, tik dabar tęsiasi šiltesnė tarpledynmetinė fazė, prasidėjusi maždaug prieš 11 700 metų.

    Naujas tyrimas rodo, kad pagal natūralią klimato kaitos logiką Žemė galėjo jau pradėti kelionę į naują apledėjimą. Visgi šį procesą, kaip teigiama, sustabdė žmogaus sukelta klimato kaita, pakeitusi temperatūrų trajektoriją per pastaruosius dešimtmečius ir šimtmečius.

    Ką atskleidė Kanados Arkties ledynas?

    Tyrime didelis dėmesys skirtas Barenso ledo kepurei Kanados Arktyje, kuri laikoma vienu paskutinių kadaise milžiniško Laurentido ledyno sistemos likučių. Laurentidas pleistoceno laikotarpiu dengė dideles Šiaurės Amerikos teritorijas, o jo įtaka siejama ir su pasaulinio jūros lygio pokyčiais.

    Siekiant atkurti ledo kepurės istoriją, naudoti du nepriklausomi datavimo būdai: kosmogeninio berilio-10 matavimai uolienose ir anglies-14 analizė organinėse liekanose, kurios atsivėrė ledynui traukiantis. Tokie metodai leidžia nustatyti, kada vietovę dengė ledas ir kada ji vėl buvo atidengta atmosferos poveikiui.

    Duomenys leidžia daryti išvadą, kad maždaug prieš 2 000 metų ledo masė ėmė didėti, o tai galėjo būti ankstyvas signalas, kad prasideda nauja apledėjimo fazė. Tačiau situacija apsivertė XX amžiaus antroje pusėje, kai vasarų šiltėjimas smarkiai sustiprino tirpsmą.

    „Atrodė, kad viskas klostosi pagal natūralų scenarijų ir apledėjimas jau pradeda stiprėti, bet procesas netikėtai sustojo“, – sakė tyrimo autoriai, apibendrindami rekonstrukcijos rezultatus.

    Kodėl svarbūs 1960-ieji ir pramonės era?

    Tyrėjai išskiria, kad apie 1960 metus ledo kepurė galėjo pasiekti didžiausią savo išplitimą šiuolaikinėje istorijoje, o vėliau perėjo į neigiamą masės balansą. Tai reiškia, kad šiltuoju sezonu ledas praranda daugiau masės, nei spėja atkurti per žiemą.

    Ši tendencija siejama su šiltnamio efektą sukeliančių dujų koncentracijos augimu, kuris spartėjo nuo pramonės revoliucijos laikotarpio, maždaug nuo 1750 metų. Mokslininkai pabrėžia, kad natūralius orbitinius Žemės ciklus, lemiančius ilgalaikius klimato svyravimus, pastaruoju metu vis labiau nustelbia žmogaus veiklos poveikis.

    Kontekstui svarbu ir tai, kad vadinamojo mažojo ledynmečio metu, ypač XVIII–XIX amžiais, dalyje Šiaurės pusrutulio vyravo šaltesnės sąlygos. Tačiau vėlesnis spartus atšilimas, sustiprėjęs XX amžiaus antroje pusėje, pakeitė kryptį, kuri natūraliai galėjo vestis į ilgesnį vėsimą.

    „Tai, kas ilgą laiką atrodė nuspėjama ir natūralu, dabar nebevyksta taip, kaip turėtų vykti be žmogaus įtakos“, – sakė tyrėjai.

    Mokslininkai perspėja, kad jei dabartinės atšilimo tendencijos išliks, tokie ledynų likučiai kaip Barenso ledo kepurė gali toliau sparčiai trauktis. Tai reikštų ne tik regioninės ekosistemos pokyčius, bet ir dar vieną aiškų signalą, kaip greitai šiuolaikinė klimato kaita keičia procesus, kurie anksčiau trukdavo tūkstantmečius.

  • Mįslė Arkties dugne: „Ægir6000“ aptiko ne kapą, o milžiniško banginio kritimą

    Mįslė Arkties dugne: „Ægir6000“ aptiko ne kapą, o milžiniško banginio kritimą

    Mokslininkai Arkties jūros dugne užfiksavo vaizdą, kuris iš pradžių priminė savotišką povandeninį kapą. Tačiau vėlesnė analizė parodė, kad tai greičiausiai yra banginio kritimas į dugną, tapęs ištisa gyvybės sala itin skurdžioje aplinkoje.

    Atradimas padarytas ne narų, o nuotoliniu būdu valdoma povandenine transporto priemone „Ægir6000“, kuri tyrimų metu perdavė detalius dugno vaizdus. Į akis krito neįprastai tankus vamzdelių ir organizmų telkinys, ryškiai išsiskiriantis iš aplinkinių nuogulų.

    Kas išdavė tikrąją radinio prigimtį

    Grįžus į tą pačią vietą ir paėmus mėginius, aplink įrangą pakilo tamsi, beveik juoda nuosėdų „debesų“ užuolaida. Toks vaizdas paprastai rodo didelį organinės medžiagos kiekį ir mažą deguonies koncentraciją gilesniuose sluoksniuose, kur vyksta intensyvus irimas.

    Perkošus mėginius laive paaiškėjo, kad dugne slypi kaulai ir dantys, taip pat fragmentai, galintys priklausyti banginio klausos struktūroms. Pirminiai duomenys leidžia įtarti, kad tai dantytasis banginis, tačiau tiksli rūšis bus nustatyta tik atlikus papildomus tyrimus.

    Banginio kūnas dugne kuria gyvybės oazę

    Kartu su kaulais aptikta gausi bestuburių bendrija: daugiašerės kirmėlės, dvigeldžiai moliuskai, sraigės ir stambūs izopodai. Dalis šių organizmų minta tiesiogiai irimo produktais, o kiti klesti dėl cheminių junginių, išsiskiriančių skylant riebalams ir kaulams.

    Tokie banginio kritimai į dugną yra reti, bet ekologiškai labai svarbūs reiškiniai giliavandenėse ekosistemose. Kai į dugną nusileidžia didelis kūnas, jis iš pradžių tampa maistu maitėdoms, vėliau irimo procesus palaikančioms bakterijoms, o galiausiai ilgą laiką išlaiko specializuotas bendrijas, kurios gali gyvuoti metus ar net dešimtmečius.

    Kodėl tai svarbu ne tik mokslui

    Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad tokios trapios dugno „oazės“ gali būti lengvai pažeistos žmogaus veiklos. Ypač didėjant susidomėjimui jūros dugno išteklių paieška ir gavyba, svarbu suprasti, kur formuojasi jautrūs biotopai ir kaip jie atsistato po sutrikdymo.

    Šis atvejis primena, kad net ir tamsiausiose, šaltose Arkties gelmėse mirtis gali virsti gyvybės sprogimu. Vienas banginio kūnas tampa maisto ir buveinių grandinės pradžia ten, kur įprastai biologinių išteklių būna labai mažai.

  • Mokslininkai aptiko keistą dėmę jūros dugne: iškilo banginio kapavietė ir nauja grėsmė

    Mokslininkai aptiko keistą dėmę jūros dugne: iškilo banginio kapavietė ir nauja grėsmė

    Arkties gelmėse dirbę Norvegijos mokslininkai, jūros dugną tyrinėję nuotoliniu būdu valdomu aparatu, užfiksavo neįprastą plotą, išsiskyrusį iš aplinkinės, atrodytų, vienodos dugno struktūros. Priartėjus paaiškėjo, kad tai tankus vamzdelinių kirmėlių telkinys, tarsi gyvas kilimas ant nuosėdų.

    Paėmus nuosėdų mėginį, vandenyje trumpam pasklido tamsus, beveik juodas debesis, būdingas vietoms, kur nuosėdose gausu organinės medžiagos ir suintensyvėja bakterijų veikla. Jam išsisklaidžius, tyrėjai pamatė tai, kas jūros dugne aptinkama retai: kaulus ir dantis, aplink kuriuos knibždėjo gyvūnija.

    „Kvapas nebuvo toks baisus, bet dėl atsargumo naudojome dujokaukes“, – rašė ekspedicijos komanda savo kelionės dienoraštyje.

    Surinktus duomenis ir mėginius įvertinus paviršiuje, tapo aišku, kad aptikta vadinamoji banginio kritimo vieta, kai po žūties banginio kūnas nugrimzta į gelmes ir tampa ilgalaikiu maisto bei buveinių šaltiniu. Tokios vietos veikia kaip oazės giliavandeniame dykumyne, pritraukiančios organizmus, kurie kitu atveju čia vargiai rastų energijos.

    Kodėl banginio kritimas toks svarbus?

    Banginio audiniai pirmiausia maitina didesnius maitėdas, o vėliau, irimo procesams tęsiantis, įsijungia bakterijos ir smulkesni bestuburiai. Laikui bėgant, net ir kaulai tampa energijos šaltiniu, o aplink susiformuoja bendrijos, galinčios gyvuoti metus ar net dešimtmečius.

    Mokslininkai pabrėžia, kad tokie organinės medžiagos pliūpsniai didina rūšinę įvairovę ir sudaro sąlygas rūšims „keliauti“ tarp atskirų giliavandenių buveinių. Be to, banginio kritimo vietose vyksta svarbūs biogeocheminiai procesai, susiję su anglies kaupimu ir sieros, azoto bei fosforo apykaita.

    Šis atvejis išryškino ir kitą problemą: banginio liekanos ne visada matomos plika akimi net ir naudojant povandenines kameras. Kaulai gali būti iš dalies ar visiškai užnešti nuosėdomis, todėl tokios ekosistemos gali likti nepastebėtos, jei tyrimai ar darbai dugne atliekami skubotai.

    Gelmėse daug mineralų, bet ir gyvybės

    Banginio kritimo vieta Arkties regione tapo argumentu platesnėje diskusijoje apie būsimą jūros dugno išteklių gavybą. Giliavandenėse teritorijose gausu mineralinių išteklių, tačiau tuo pat metu tai vienos mažiausiai pažintų Žemės ekosistemų, kuriose net pavieniai objektai gali būti kritiškai svarbūs gyvybės tinklams.

    Jūros dugno kasimo, gręžimo ar nuosėdų „siurbimo“ darbai gali sukelti ilgalaikį fizinį trikdymą, nuosėdų drumstumą ir buveinių praradimą. Mokslininkai įspėja, kad be detalių žemėlapių ir atsargumo priemonių tokios retos organinės medžiagos sankaupos gali būti paprasčiausiai pervažiuotos technika arba sunaikintos dar jų neidentifikavus.

    Norvegijos jūros dugno kartografavimo programos MAREANO komanda pažymi, kad net ir vizualiai nuobodžiuose giliavandeniuose peizažuose kartais slypi išskirtiniai įvykiai. Šis radinys, jų vertinimu, yra priminimas, jog giliavandenių buveinių apsauga priklauso nuo kruopštaus tyrimų planavimo ir nuoseklaus jūros dugno pažinimo.

    „Net ir iš pažiūros neypatingi giliavandeniai kraštovaizdžiai kartais slepia nepaprastus reiškinius, tokius kaip banginio kritimas“, – teigė MAREANO programos atstovai.

  • ES atveria naują Arkties strategiją: saugos kabelius, ledlaužius ir stebės Rusijos veiksmus

    Europos Sąjunga pristatė atnaujintą požiūrį į Arktį, kuriame greta klimato kaitos ir aplinkosaugos vis daugiau vietos skiriama saugumui. Briuselis pabrėžia, kad tirpstant jūros ledui atsiveria nauji laivybos keliai ir žaliavų gavybos galimybės, o tai didina didžiųjų valstybių konkurenciją regione.

    Europos Komisija akcentuoja, kad Arkties stabilumo taisyklės nebėra savaime suprantamos, todėl ES turi prisitaikyti prie pasikeitusios geopolitinės realybės. Strategijoje siekiama stiprinti prevenciją, situacijos suvokimą ir valstybių narių koordinavimą, ypač Šiaurės Atlanto ir Arkties prieigose.

    Satelitai ir jūrų saugumo centras

    Vienas svarbiausių plano elementų yra grėsmių aptikimo pajėgumų stiprinimas, remiantis palydovine stebėsena ir duomenų analize. ES taip pat numato kurti jūrų saugumo centrą, kuris padėtų sujungti ir įvertinti skirtingų institucijų bei valstybių narių renkamą informaciją.

    Daug dėmesio skiriama kritinei infrastruktūrai, ypač povandeniniams telekomunikacijų kabeliams. Pastaraisiais metais Europoje augant susirūpinimui dėl incidentų jūroje, strategija orientuojasi į greitesnį pažeidimų nustatymą, apsaugos koordinavimą ir operatyvesnį remonto organizavimą.

    Atskirai išskiriamas vadinamųjų šešėlinių tanklaivių stebėjimas, siejamas su sankcijų apėjimo rizikomis. ES tikslas yra gerinti laivybos duomenų matomumą ir keitimąsi informacija, kad būtų lengviau identifikuoti įtartinus maršrutus bei veiklos modelius.

    Ledlaužių trūkumas ir bendri pirkimai

    Strategijoje pabrėžiama, kad Europai trūksta ledlaužių ir kitų laivų, galinčių patikimai veikti sudėtingomis arktinėmis sąlygomis. Dokumente numatoma ieškoti būdų, kaip didinti šių pajėgumų prieinamumą, įskaitant bendrus pirkimus, resursų telkimą ir dalijimąsi operacinėmis galimybėmis.

    Toks modelis Briuselyje matomas kaip priemonė greičiau užpildyti pajėgumų spragas, nes pavienėms šalims modernių laivų įsigijimas ir išlaikymas yra brangus ir ilgas procesas. Kartu akcentuojama, kad Arkties logistika ir reagavimas į incidentus reikalauja iš anksto suderintų procedūrų.

    Grenlandija, kabeliai ir priklausomybės

    ES dėmesį Arkties regionui sustiprina ir tai, kad Danija, Suomija ir Švedija priskiriamos arktinėms valstybėms, todėl šiauriniai jūrų maršrutai tiesiogiai siejami su visos Europos saugumu. Strategija taip pat siejama su įtampomis dėl Grenlandijos geopolitinės reikšmės ir augančiu susidomėjimu jos infrastruktūra bei ištekliais.

    Ursula von der Leyen anksčiau buvo paskelbusi apie maždaug 200 000 000 eurų ES paramos paketą Grenlandijai, siekiant stiprinti bendradarbiavimą ir matomumą regione. Naujoje kryptyje numatomos priemonės, kuriomis norima mažinti Europos priklausomybę nuo užsienio tiekėjų kontroliuojamos infrastruktūros, įskaitant technologijų sektorių.

    Vienas konkretesnių projektų yra saugaus povandeninio kabelio, sujungiančio Grenlandiją su žemynine ES dalimi, idėja. Jis būtų platesnės arktinės jungčių sistemos dalis, kuri ateityje galėtų apimti ir ryšius su Kanada, Japonija bei Pietų Korėja, didinant maršrutų įvairovę ir atsparumą.

    Strategijoje taip pat numatoma glaudesnė partnerystė su panašiai saugumo iššūkius vertinančiomis šalimis už ES ribų. Tarp įvardijamų partnerių minimos Kanada, Jungtinė Karalystė ir Norvegija.

  • ES planuoja keisti Arkties politiką: nuo saugumo ir kabelių iki laivybos bei žaliavų varžybų

    ES planuoja keisti Arkties politiką: nuo saugumo ir kabelių iki laivybos bei žaliavų varžybų

    Europos Sąjunga siekia sustiprinti savo vaidmenį Arktyje, kur sparčiai kintančios klimato sąlygos atveria naujas laivybos galimybes ir didina konkurenciją dėl išteklių. Europos Komisija pristatė atnaujintą kryptį pavadinimu Northern Neighborhood, kurioje daugiau dėmesio nei anksčiau skiriama saugumui, infrastruktūrai ir praktiniam buvimui regione.

    Naujoji kryptis formuojama geopolitinės įtampos fone: ES dokumentuose akcentuojama Rusijos karinių pajėgumų plėtra Arktyje ir Kinijos strateginės ambicijos. Briuselis pabrėžia, kad Arktis tampa erdve, kurioje susikerta prekybos, energetikos, gynybos ir klimato darbotvarkės.

    Akcentas saugumui ir stebėsenai

    Vienas ryškiausių pokyčių yra saugumo priemonių išplėtimas, įskaitant jūrų stebėseną ir duomenų dalijimąsi. ES planuoja pilotinį projektą, paremtą palydovine ir jūrine stebėsena, bei siekia geriau identifikuoti vadinamosios šešėlinės laivybos rizikas, kurios siejamos su sankcijų apėjimu.

    Ilgesnėje perspektyvoje svarstoma idėja telkti valstybių narių pajėgumus jūrų saugumo centre, kuris padėtų greičiau reaguoti į grėsmes nuo povandeninės infrastruktūros pažeidimų iki neteisėtos žvejybos. Taip pat numatomas glaudesnis derinimas su NATO, kai kalbama apie povandeninių kabelių ir kritinės infrastruktūros apsaugą.

    Žaliavų poreikis ir vietos bendruomenių interesai

    Kita kryptis susijusi su kritinėmis žaliavomis, kurių ES reikia pramonei ir energetikos pertvarkai, siekiant mažinti priklausomybę nuo tiekimo grandinių, kurias dominuoja Kinija. Strategijoje akcentuojamas bendradarbiavimas su Kanada, Grenlandija, Norvegija ir Jungtinėmis Amerikos Valstijomis, tačiau žadama laikytis aukštų aplinkosaugos ir socialinių standartų.

    Praktikoje tai reiškia sudėtingą balansą, nes dalis projektų Šiaurės Europoje sulaukia vietos ir čiabuvių bendruomenių kritikos. Argumentai dažniausiai sukasi apie galimą poveikį elnių auginimui, saugomoms teritorijoms ir tradiciniam gyvenimo būdui, todėl ES gali tekti įrodyti, kad žaliavų gavybos pagreitis nebus pasiektas vietos interesų sąskaita.

    Laivyba, klimato rizikos ir taršos ribojimas

    Tirpstant jūros ledui, daugėja laivų judėjimo Arkties vandenyse, o kartu auga ir avarijų bei taršos rizika. ES siekia stiprinti tarptautines taisykles, ypač Tarptautinėje jūrų organizacijoje, kad savanoriškos rekomendacijos dėl juodosios anglies emisijų taptų privalomos.

    Strategijoje taip pat keliama idėja išplėsti Arkties vandenų apibrėžimą į teritorijas į šiaurę nuo 60 laipsnių platumos, kad specialūs reikalavimai apimtų didesnę akvatoriją. Papildomai numatomas griežtesnis tarptautinių taisyklių laikymosi užtikrinimas per uostų valstybių kontrolę, tikrinant laivų saugos, aplinkosaugos ir įgulų kvalifikacijos standartus.

    Šiame ES posūkyje matyti aiškus prioritetų pasikeitimas: nuo ankstesnio dominavusio aplinkosaugos tono pereinama prie platesnio saugumo ir ekonominių interesų paketo. Kartu dokumente paliekamas įsipareigojimas Arktyje neskatinti iškastinio kuro gavybos, daugiau dėmesio žadant atsinaujinančiai energetikai ir tyrimams.

    Vis dėlto dalis priemonių kol kas įvardijamos kryptimis, o ne konkrečiais finansuojamais projektais, todėl tikrasis lūžis priklausys nuo to, ar ES pavyks sutelkti lėšas, valstybių narių politinę valią ir partnerių palaikymą. Arktis greitėjančių pokyčių zonoje tampa ir galimybe, ir rizika, o Briuselis akivaizdžiai nenori likti nuošalyje.

  • Britų lėktuvnešis HMS Prince of Wales išplaukė į šiaurę: NATO stiprina Arkties gynybą

    Britų lėktuvnešis HMS Prince of Wales išplaukė į šiaurę: NATO stiprina Arkties gynybą

    Didžiosios Britanijos Karališkojo laivyno lėktuvnešis HMS Prince of Wales išplaukė į Šiaurės Atlantą ir Arkties kryptį, kur dalyvaus antrojoje NATO operacijos „Firecrest“ fazėje. Kartu su Danijos, Vokietijos ir Norvegijos jūrų pajėgomis siekiama sustiprinti Aljanso šiaurinį flangą, kuris pastaraisiais metais tapo vienu jautriausių saugumo taškų Europoje.

    HMS Prince of Wales yra vienas didžiausių Europoje pastatytų ir eksploatuojamų lėktuvnešių. Jo ilgis siekia apie 280 metrų, o vandentalpa sudaro maždaug 65 000 tonų, todėl šis laivas laikomas vienu galingiausių Karališkojo laivyno pajėgumų jūroje.

    „Queen Elizabeth“ klasės galia

    Šis laivas yra vienas iš dviejų „Queen Elizabeth“ klasės lėktuvnešių, kartu su HMS Queen Elizabeth sudarančių moderniausio britų jūrų smogiamojo kumščio branduolį. Šios klasės laivai pakeitė anksčiau eksploatuotus „Invincible“ tipo lėktuvnešius ir buvo sukurti veikti tiek nacionalinėse, tiek NATO operacijose.

    Nors projektuojant svarstytas branduolinis variklis, pasirinktas įprastinis sprendimas: elektros energiją laive generuoja dujinės turbinos ir dyzeliniai generatoriai. Viena ryškiausių konstrukcinių ypatybių yra dvi atskiros antstato salos, padedančios efektyviau valdyti skrydžių operacijas ir laivo navigaciją.

    Standartinėje komplektacijoje lėktuvnešis gali priimti iki 40 trumpam ir vertikaliam kilimui bei tūpimui pritaikytų orlaivių ir sraigtasparnių. Tai leidžia greitai prisitaikyti prie užduočių: nuo oro gynybos iki žvalgybos ir povandeninių grėsmių medžioklės.

    Kas plaukia kartu ir kas laive?

    Šiaurės Atlanto reise HMS Prince of Wales lydi eskadrinis minininkas HMS Dauntless, taip pat plaukia britų smogiamosios grupės štabo elementai. Tokia sudėtis rodo, kad misija orientuota ne į vieną laivą, o į pilną kovinį junginį, galintį veikti savarankiškai ir kartu su sąjungininkais.

    Laive numatoma dislokuoti modernius naikintuvus „Lockheed Martin“ F-35B „Lightning“, priešpovandeninius sraigtasparnius „Merlin Mk4 Commando“ bei bepiločius „Malloy“. Toks derinys didina galimybes vienu metu vykdyti oro erdvės kontrolę, žvalgybą ir jūros komunikacijų apsaugą.

    Kodėl šiaurė tapo prioritetu?

    NATO šiaurinis flangas pastaraisiais metais įgavo strateginį svorį dėl saugumo situacijos Europoje ir augančios konkurencijos Arkties regione. Šiaurės Atlantas yra gyvybiškai svarbus maršrutas pastiprinimui į Europą, o Arkties kryptis svarbi tiek stebėjimui, tiek atgrasymui, ypač didėjant karinio aktyvumo ir pratybų intensyvumui.

    Operacijoje „Firecrest“ akcentuojami keli tikslai: bendri mokymai, sąveika su sąjungininkais ir praktinis pasirengimas veikti sudėtingomis oro bei jūros sąlygomis. NATO tokio tipo misijomis siekia ne tik demonstruoti pajėgumus, bet ir užtikrinti, kad įvairių šalių laivai bei aviacija galėtų veikti kaip viena sistema.

    „Grįžtame į Arktį ir Šiaurės Atlantą, kad tęstume pirmojo etapo pasiekimus ir maksimaliai išnaudotume mokymų, veiksmų bei integracijos su NATO sąjungininkais galimybes“, – sakė Karališkojo laivyno komandoras Richardas Hewittas.

    NATO vadovaujamos strateginės misijos kontekste HMS Prince of Wales vertinamas kaip svarbi atgrasymo ir greito reagavimo priemonė. Tokie laivai suteikia mobilų oro pajėgumą jūroje, o tai ypač svarbu regione, kuriame atstumai dideli, o infrastruktūra ne visada leidžia greitai perdislokuoti aviaciją sausumoje.

  • ES griežtina kursą Arkties regione: kodėl strategijos centre atsidūrė saugumas ir laivybos keliai

    ES griežtina kursą Arkties regione: kodėl strategijos centre atsidūrė saugumas ir laivybos keliai

    Europos Sąjunga pristatė atnaujintą Arkties strategiją, kurioje šis regionas vis aiškiau įvardijamas kaip svarbi Europos strateginės kaimynystės dalis. Dokumente pabrėžiama, kad Arkties reikšmė sparčiai auga ne tik dėl klimato kaitos, bet ir dėl didėjančios įtampos saugumo, energetikos, prekybos ir ryšių infrastruktūros srityse.

    ES argumentuoja, kad tirpstant jūros ledui atsiveria ilgesni navigacijos sezonai ir realistiškesnės naujos jūrų trasos, o kartu didėja interesas dėl išteklių ir karinio mobilumo. Dėl to Briuselis pereina nuo vien tik bendradarbiavimu grįsto požiūrio prie modelio, kuriame partnerystė derinama su gebėjimu apginti savo interesus.

    Saugumas tampa ašimi

    ES užsienio politikos vadovė Kaja Kallas pristatydama strategiją akcentavo, kad saugumo aplinka nuo 2021 metų pastebimai pablogėjo. Pasak jos, Arktis nebėra izoliuota nuo geopolitinių įtampų, todėl naujoje strategijoje saugumas iškeliamas į patį centrą.

    „Nuo 2021 metų susiduriame su gerokai atšiauresne saugumo aplinka. Arktis nebėra atskirta nuo pasaulio geopolitinių įtampų, todėl atnaujinta strategija saugumą tvirtai iškelia į pirmą planą“, – sakė Kaja Kallas.

    Strategijoje numatomas naujas politinis rėmas, vadinamas Šiaurės kaimynyste, kuris sutelktų tokius partnerius kaip Norvegija, Islandija, Kanada, Jungtinė Karalystė ir Jungtinės Valstijos. ES planuoja reguliarius aukščiausio lygio susitikimus, kuriuose būtų derinamos pozicijos dėl bendrų rizikų ir infrastruktūros apsaugos.

    ES dokumente daugiau dėmesio skiriama Rusijos karinei veiklai regione ir Kinijos strateginiams interesams. Briuselis pabrėžia, kad Arkties infrastruktūra, uostai, naudingosios iškasenos ir kiti kritiniai objektai tampa didesnės konkurencijos dalimi, todėl investicijos ir projektai turėtų būti vertinami atidžiau.

    Ledlaužiai, palydovai ir NATO logistika

    Vienas ryškiausių poslinkių strategijoje yra pažadas stiprinti praktinius ES pajėgumus Arkties kryptimi. Tarp numatomų priemonių minimas ledlaužių flotilės stiprinimas ir bandomasis palydovinės stebėsenos projektas, kuris padėtų geriau sekti situaciją jūroje ir greičiau reaguoti į incidentus.

    Kartu planuojama glaudesnė sąveika su NATO karinio mobilumo klausimais, kad prireikus būtų įmanomas greitas didelio masto pajėgų perkėlimas Arkties zonoje ir per ją. ES taip pat nurodo poreikį stiprinti vakarų ir rytų krypties susisiekimą Europos Arkties regione ir užtikrinti patikimesnes jungtis su Baltijos jūra.

    Strategijoje atsispindi ir platesnė kritinės infrastruktūros apsaugos tema, ypač povandeninių kabelių. Arkties ir Šiaurės Atlanto duomenų perdavimo linijos laikomos pažeidžiama grandimi, todėl ES numato kabelių paramos ir remonto koordinavimo centrą, paremtą panašiais modeliais kituose Europos regionuose.

    Prekybos keliai, energetika ir žaliavos

    ES Arkties strategijoje prekybos maršrutai pateikiami kaip geopolitinis klausimas: alternatyvūs keliai į Azijos rinkas teoriškai galėtų sumažinti priklausomybę nuo pažeidžiamų „butelio kakliukų“ kituose regionuose. Kartu Briuselis pabrėžia laivybos saugos ir aplinkosaugos standartų svarbą bei siekį užtikrinti laivybos laisvę tarptautinėse trasose.

    Numatoma kurti jūrinio saugumo centrą su partneriais, kuris palengvintų informacijos apsikeitimą. Toks centras būtų orientuotas į nelegalią žvejybą, taršos prevenciją, situacijos jūroje stebėseną ir su rizikinga laivyba susijusių grėsmių vertinimą.

    Energetikos dalyje ES kartoja ankstesnę kryptį: neplanuojama nei gręžti naftos ir dujų Arkties regione, nei sieti energetinio saugumo su naujais angliavandenilių projektais šioje zonoje. Vietoj to akcentuojamas atsinaujinančios energetikos potencialas, tačiau pripažįstama, kad vien gamybos nepakanka, būtinos ir perdavimo jungtys bei rinkų integracija.

    Galiausiai strategijoje išskiriamos kritinės žaliavos, kurių Arkties regione, įskaitant Grenlandiją, yra reikšmingų telkinių. ES mato tai kaip svarbų dėmenį baterijų, švarios energetikos ir gynybos pramonės grandinėms, tačiau kartu pabrėžia atsargų požiūrį į giliavandenę kasybą, kol trūksta pakankamų mokslinių duomenų apie poveikį ekosistemoms.

  • Pietų Korėja išbandė Arkties maršrutą į Europą: laivas užsuko į Gdanską, sutaupė 10 dienų

    Pietų Korėja išbandė Arkties maršrutą į Europą: laivas užsuko į Gdanską, sutaupė 10 dienų

    Pietų Korėja atliko bandomąjį krovinių gabenimo reisą į Europą per Arktį, siekdama įvertinti, ar toks maršrutas galėtų tapti realia alternatyva tradiciniam keliui per Sueco kanalą. Bandymas baigėsi konteinervežio „PanStar Acro“ sugrįžimu į Busano uostą, o pakeliui laivas užsuko ir į Gdanską.

    Rugpjūčio 22 dieną konteinervežis išplaukė į šiaurinius vandenis ir plaukė vadinamuoju Šiaurės jūrų keliu palei Rusijos pakrantę. Per reisą jis pasiekė Felixstowe Jungtinėje Karalystėje, Roterdamą Nyderlanduose ir Gdanską, o vėliau tuo pačiu maršrutu grįžo atgal į Pietų Korėją.

    Pietų Korėjos institucijų teigimu, kelionė viena kryptimi leido sutrumpinti plaukimo laiką maždaug 10 dienų, palyginti su įprastu maršrutu per Sueco kanalą. Logistikos požiūriu tai gali reikšti greitesnį prekių pristatymą, mažesnį grafiko neapibrėžtumą ir didesnį lankstumą planuojant tiekimo grandines.

    Susidomėjimas alternatyviais jūrų keliais pastaruoju metu auga dėl įtampos Artimuosiuose Rytuose ir su tuo susijusių trikdžių pasauliniame laivybos tinkle. Dalis vežėjų ieško maršrutų, kurie sumažintų priklausomybę nuo siaurų „butelio kakliukų“ ir leistų išvengti staigių rizikos šuolių.

    Vis dėlto Arkties kryptis turi aiškių ribojimų: navigacija priklauso nuo sezoniškumo, oro sąlygų ir ledo situacijos, kuri net šiltesniais mėnesiais gali greitai pasikeisti. Dėl to kai kuriems laivams gali prireikti ledlaužių palydos, o maršruto patikimumas išlieka vienu didžiausių praktinių klausimų.

    Ne mažiau svarbus ir politinis veiksnys, nes Šiaurės jūrų kelias eina palei Rusijos pakrantę, o tai kelia papildomų rizikų dėl sankcijų, draudimo ir atsiskaitymų apribojimų. Todėl net sėkmingas bandomasis reisas dar nereiškia, kad maršrutas artimiausiu metu taps plačiai naudojamu standartu.

    Ekologinės organizacijos taip pat įspėja apie galimą žalą jautriai Arkties ekosistemai, jei laivų srautai didėtų. Dėl šių priežasčių dalis didžiųjų laivybos bendrovių viešai deklaravo atsargią poziciją ir nenorą plėsti plaukiojimo per Arktį, kol nebus aiškesnių taisyklių ir saugiklių.

    Pietų Korėjos vadovai bandomąjį reisą pristatė kaip praktinį pasirengimo etapą: įgula įgijo patirties poliarinėmis sąlygomis, o surinkti navigaciniai duomenys turėtų padėti vertinti maršruto perspektyvas. Tuo pat metu reisas išryškino ir Europos uostų vaidmenį, tarp jų ir Gdansko, kuris vis dažniau minimas kaip reikšmingas regiono logistikos taškas.