CP v2

Tag: Atmintis

  • Mokslininkai įspėja: požiūris į senėjimą gali lemti, kaip vertinate atmintį

    Mokslininkai įspėja: požiūris į senėjimą gali lemti, kaip vertinate atmintį

    Kas parodė Penn State tyrimas?

    Mokslininkai vis dažniau pabrėžia, kad senėjimas yra ne vien biologinis procesas, bet ir tai, kaip žmogus interpretuoja su amžiumi susijusius pokyčius. Pensilvanijos valstijos universiteto (Penn State) tyrimas rodo: vyresnių žmonių lūkesčiai dėl senėjimo siejasi su tuo, kaip jie vertina savo atmintį ir dėmesį.

    Tyrėjai analizavo 581 Jungtinėse Valstijose savarankiškai gyvenančio 65 metų ir vyresnio asmens atsakymus. Dalyviai nurodė, kad jiems nėra diagnozuota demencija ar kiti kognityviniai sutrikimai, o kiek daugiau nei pusę imties sudarė moterys.

    Dalyvių buvo klausiama, kokių pokyčių jie tikisi senstant trijose srityse: fizinės sveikatos, psichikos savijautos ir pažinimo funkcijų. Vėliau jie vertino savo pačių kognityvinę būklę, pavyzdžiui, ar pastaruoju metu lengva susikaupti, sekti veiksmus ir prisiminti informaciją.

    Taip pat prašyta palyginti dabartines galimybes su tuo, kaip jie jautėsi maždaug prieš dešimtmetį. Tokia metodika padeda užfiksuoti ne tik momentinę savijautą, bet ir subjektyvų pokyčių pojūtį per laiką.

    Rezultatas: optimistiškesni lūkesčiai siejosi su geresne savijauta

    Tyrimas atskleidė aiškų ryšį: žmonės, turėję labiau teigiamus lūkesčius dėl senėjimo, dažniau geriau vertino savo pažinimo funkcijas. Jie taip pat rečiau teigė, kad per pastaruosius metus jų protinė veikla pastebimai suprastėjo.

    Įdomu tai, kad ryšys pasireiškė nepriklausomai nuo to, kurioje srityje lūkesčiai buvo teigiamesni: fizinėje, emocinėje ar kognityvinėje. Kitaip tariant, bendras senėjimo „scenarijus“ žmogaus galvoje buvo susijęs su tuo, kaip jis interpretuoja savo atminties ir dėmesio pokyčius.

    „Lūkesčiai dėl senėjimo gali būti keičiami, o jie susiję su tuo, kaip žmogus vertina savo kognityvinį funkcionavimą“, – sakė tyrimo autorė Nikki Hill.

    Kodėl tai svarbu ir ko šis tyrimas neįrodo?

    Tyrėjai pabrėžia, kad čia fiksuotas ryšys, o ne priežastinis poveikis. Tai nereiškia, kad vien pozityvus mąstymas apsaugo nuo neurodegeneracinių ligų ar garantuoja gerą atmintį iki gilios senatvės.

    Galimi ir abu paaiškinimai: teigiamesni lūkesčiai gali padėti ramiau interpretuoti kasdienius užmaršumo epizodus, tačiau lygiai taip pat žmonės, kurie objektyviai jaučiasi geriau, gali turėti optimistiškesnį požiūrį į senėjimą. Norint atsakyti, kas yra priežastis, reikėtų ilgalaikių tyrimų, stebinčių tuos pačius žmones ilgą laiką.

    Vis dėlto išvada praktiškai reikšminga: visuomenėje paplitę stereotipai, kad senatvė neišvengiamai reiškia staigų atminties prastėjimą, gali formuoti tai, kaip vyresni žmonės vertina savo būklę. Specialistai atkreipia dėmesį, kad subjektyvus nusiskundimas ne visuomet sutampa su klinikiniais testais, tačiau nuolatinis nerimas dėl kognityvinių pokyčių turėtų būti aptariamas su gydytoju.

  • Mokslininkai įspėja: netikėtas balso pokytis gali išduoti demencijos riziką dar prieš atmintį

    Demencija dažniausiai siejama su atminties prastėjimu, tačiau nauji duomenys rodo, kad įspėjamieji ženklai gali pasirodyti gerokai anksčiau. Tyrėjai atkreipė dėmesį į netikėtą simptomą, kuris neretai ignoruojamas.

    JAV Filadelfijoje esančio Drexelio universiteto mokslininkai, išanalizavę daugiau kaip 833 000 pacientų medicininius įrašus, nustatė ryšį tarp balso sutrikimų ir vėliau išryškėjusio kognityvinio silpnėjimo. Tyrime vertinti žmonės, kurie kasmet lankėsi pas šeimos gydytojus.

    Analizė parodė, kad asmenims, turėjusiems balso sutrikimų, bet neturėjusiems klausos praradimo, demencijos ar kognityvinių sutrikimų rizika buvo apie 58 proc. didesnė nei tiems, kurie balso problemų neturėjo. Tyrėjai pabrėžia, kad tai yra ryšys, o ne įrodymas, jog balso sutrikimai tiesiogiai sukelia demenciją.

    Kodėl balsas gali būti svarbus signalas?

    Anksčiau daug dėmesio buvo skiriama klausos praradimui, kuris siejamas su didesne demencijos rizika dėl sumažėjusio bendravimo ir menkesnės smegenų stimuliacijos. Naujas darbas leidžia į problemą pažvelgti plačiau ir įvertinti, kad balso sutrikimai gali veikti panašiu mechanizmu.

    Pasak tyrimo autorių, pakitęs balsas ar skausmas kalbant gali lemti, kad žmogus ima rečiau dalyvauti socialinėse veiklose, vengia pokalbių, mažiau dainuoja ar skaito garsiai. Tai gali sumažinti kasdienį protinį aktyvumą ir socialinį įsitraukimą, kurie laikomi svarbiais kognityvinės sveikatos veiksniais.

    „Jei balso sutrikimas keičia jūsų balsą arba kalbant ar dainuojant jaučiate skausmą, natūralu, kad rečiau įsitrauksite į socialines ir kitas veiklas, kurios palaiko smegenų darbą“, – sakė Drexelio universiteto Medicinos koledžo profesorius Robertas Sataloffas.

    Didžiausia rizika, kai sutampa du veiksniai

    Tyrėjai nurodo, kad stipriausias ryšys su demencija fiksuotas tiems žmonėms, kurie turėjo ir klausos, ir balso sutrikimų. Vis dėlto išskirtinė žinia ta, kad vien balso problemos, net ir be klausos praradimo, siejosi su didesne rizika nei vien klausos praradimas.

    Profesorius R. Sataloffas taip pat atkreipė dėmesį, kad medicinoje panašios tendencijos pastebimos ir sergant Parkinsono liga, kai balso pokyčiai kai kuriems pacientams pasireiškia anksčiau nei kiti būdingi fiziniai simptomai. Tai nereiškia, kad balso pokytis yra specifinis demencijos ženklas, tačiau jis gali būti svarbi užuomina vertinant bendrą riziką.

    Kada verta kreiptis į gydytoją?

    Specialistai pataria nenumoti ranka į užsitęsusį užkimimą, balso silpnėjimą ar skausmą kalbant, ypač jei simptomai tęsiasi ilgiau nei kelias savaites. Tokiais atvejais verta kreiptis į otolaringologą, kuris gali įvertinti galimas balso sutrikimų priežastis ir prireikus rekomenduoti papildomą ištyrimą.

    Mokslininkai ragina tęsti tyrimus, kad būtų aiškiau, ar balso sutrikimai gali tapti ankstyvu kognityvinio silpnėjimo žymeniu ir ar laiku taikomas gydymas bei reabilitacija gali turėti įtakos ilgalaikėms prognozėms. Kol kas pabrėžiama, kad vien šis simptomas diagnozės nereiškia, tačiau gali būti svarbus signalas neatidėlioti sveikatos patikros.

  • Trys įpročiai, kurie iš tikrųjų stiprina atmintį: be papildų ir programėlių

    Trys įpročiai, kurie iš tikrųjų stiprina atmintį: be papildų ir programėlių

    Atmintis prasideda nuo dėmesio: jei informacija nepasiekia smegenų aiškiai, ji dažnai taip ir nelieka. Šiuolaikinę kasdienybę nuolat pertraukia pranešimai, el. laiškai ir bandymas daryti kelis darbus vienu metu, todėl smegenims sunkiau kokybiškai apdoroti tai, ką girdime ar skaitome.

    Neurologai ir kognityvinių funkcijų tyrėjai pabrėžia, kad vadinamasis multitasking dažniau reiškia nuolatinį persijungimą tarp užduočių. Toks persijungimas kainuoja laiką, didina klaidų tikimybę ir silpnina įsiminimą, nes informacija nepakankamai giliai užkoduojama.

    Vienu metu darykite vieną dalyką

    Praktiškiausia taisyklė paprasta: jei norite ką nors įsiminti, darykite vieną užduotį vienu metu. Skaitant verta nutildyti telefoną ir pašalinti dirgiklius, o klausantis žmogaus dėmesį sutelkti į pokalbį, o ne į tai, kas vyksta aplink.

    Padeda ir aktyvus pakartojimas savo žodžiais. Jei jums pasakė adresą ar svarbią detalę, iškart ją pakartokite, trumpai apibendrinkite esmę ir įsitikinkite, kad supratote teisingai.

    Judėjimas palaiko smegenis

    Fizinis aktyvumas siejamas ne tik su širdies ir raumenų stiprinimu, bet ir su smegenų veikla. Tyrimai rodo, kad reguliarus vidutinio intensyvumo judėjimas yra susijęs su geresniais mąstymo ir atminties rodikliais, o ilgiau trunkantys įpročiai gali būti palankūs struktūroms, svarbioms mokymuisi.

    Daugelyje visuomenės sveikatos rekomendacijų suaugusiesiems kartojama orientacinė riba yra apie 150 minučių vidutinio intensyvumo aktyvumo per savaitę. Tai gali būti spartus ėjimas, važiavimas dviračiu ar laiptų rinkimasis vietoj lifto, svarbiausia yra reguliarumas.

    Reikšmingų pokyčių dažniausiai nereikėtų tikėtis per kelias dienas. Pastebima, kad kognityvinė nauda labiau išryškėja per mėnesius, kai judėjimas tampa rutina ir kartu gerėja nuotaika, mažėja stresas bei stiprėja miego kokybė.

    Miegas padeda įtvirtinti prisiminimus

    Miegas yra vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių, ar nauja informacija taps ilgalaike atmintimi. Dieną surinkti faktai laikinai „laikomi“ smegenų srityse, susijusiose su atmintimi, o miegant vyksta procesai, padedantys juos įtvirtinti.

    „Mažai kas taip padeda atminčiai, kaip geras miegas“, – sako neurologai, aiškindami, kad po mokymosi smegenims būtinas laikas konsolidacijai.

    Daugumai suaugusiųjų dažniausiai rekomenduojama miegoti apie 7–9 valandas per parą. Jei ruošiatės egzaminui ar svarbiam pristatymui, dažnai veiksmingiau mokytis trumpesniais etapais kelias dienas iš eilės ir po jų normaliai išsimiegoti, nei vieną naktį mokytis iki paryčių.

    Šie trys įpročiai papildo vienas kitą: susitelkimas padeda užkoduoti informaciją, judėjimas kuria palankesnę terpę smegenų veiklai, o miegas padeda naujoms žinioms „susigulėti“. Todėl prieš ieškant papildų ar programėlių verta pradėti nuo paprasčiausių, gerai ištirtų sprendimų.

  • Kodėl vaikystėje laikas slinko lėčiau: psichologai paaiškino, kas nutinka suaugus

    Vaikystėje vasaros atostogos neretai atrodydavo beveik begalinės, o iki Kalėdų ar gimtadienio tekdavo laukti tarsi amžinybę. Suaugus dažnas pastebi priešingą jausmą: savaitės praeina nepastebimai, o metai, regis, sutrumpėja. Laikrodis tiksi tuo pačiu ritmu, tačiau keičiasi tai, kaip smegenys apdoroja patirtį ir prisiminimus.

    Psichologai ir neuromokslininkai pabrėžia, kad subjektyvi laiko tėkmė glaudžiai susijusi su naujumu. Kai patiriame daug pirmų kartų, smegenys turi apdoroti daugiau informacijos, todėl akimirkos atrodo „ilgesnės“, o laikotarpis vėliau prisimenamas kaip turtingas įvykių.

    Kodėl vaikystė atrodo ilgesnė?

    Vaikystėje beveik viskas yra nauja: pirmos kelionės, pirmi draugai, naujos vietos, nauji įgūdžiai. Tokiose situacijose dėmesys būna aktyvesnis, o smegenys fiksuoja daugiau detalių, todėl susiformuoja tankesni prisiminimai.

    Suaugusiojo kasdienybėje daugiau automatizmo: panašus maršrutas į darbą, tie patys įpročiai, pasikartojantys savaitės ritmai. Kai dienos mažai skiriasi, vėliau jas sunkiau atskirti, todėl atgal atsisukus gali atrodyti, kad laikas tiesiog pranyko.

    „Keičiasi ne laikas, o tai, kaip jį užpildo mūsų patirtys ir kaip jas vėliau atkuria atmintis“, – sako psichologai, aiškindami, kodėl rutinos laikotarpiai dažnai „susispaudžia“.

    Atminties paradoksas ir rutinos efektas

    Laiko pojūtis turi dvi dalis: ką jaučiame vykstant įvykiui ir ką vertiname vėliau, prisimindami. Įdomu tai, kad labai nauja ir įtraukianti patirtis tuo metu gali atrodyti ilga, tačiau praėjus laikui būtent ji palieka aiškų, ryškų įspūdį ir sukuria jausmą, kad laikotarpis buvo prasmingas.

    Rutina veikia priešingai: ji padeda taupyti energiją ir palengvina kasdienius sprendimus, bet kartu sumažina įsimintinų „inkarų“ skaičių. Dėl to mėnuo, kuriame mažai išskirtinių įvykių, atmintyje gali susilieti į vieną panašų bloką.

    Paprasta matematika, kuri keičia pojūtį

    Yra ir paprastas santykio paaiškinimas: penkerių metų vaikui vieneri metai sudaro didelę dalį viso gyvenimo, o keturiasdešimties metų žmogui tai jau tik nedidelė dalis sukauptos patirties. Dėl šios priežasties tie patys vieneri metai skirtingame amžiuje gali atrodyti nevienodo „svorio“.

    Nors tai nėra vienintelis veiksnys, šis principas padeda suprasti, kodėl vaikui keli mėnesiai atrodo kaip milžiniškas tarpas, o suaugusiajam vasara kartais pralekia beveik nepastebimai.

    Ar galima sulėtinti laiko pojūtį?

    Sugrįžti į vaikišką laiko pojūtį neįmanoma, tačiau įmanoma sąmoningai kurti daugiau naujumo. Nauja veikla, kitas pasivaikščiojimo maršrutas, nepažinta miesto dalis, naujas receptas ar mokymasis įgūdžio sukuria daugiau detalių, kurias smegenys įsimena.

    Svarbiausia ne nuolat save „užimti“, o kartkartėmis išjungti autopilotą. Kuo daugiau sąmoningai pastebėtų patirčių, tuo daugiau atsiranda aiškių prisiminimų, o kartu ir jausmas, kad laikas ne tik prabėgo, bet ir buvo išgyventas.

    Dar vienas niuansas, kurį mini tyrėjai, susijęs su įpročiu fiksuoti akimirkas. Kai kuriais atvejais pernelyg intensyvus fotografavimas gali silpninti atminties įsitraukimą, nes dėmesys nukrypsta į kadrą, o ne į pačią patirtį.

  • Zarasų rajone – išskirtinis 102-ojo gimtadienio rekordas: artimieji atskleidė, kas labiausiai stebina

    Zarasų rajone – išskirtinis 102-ojo gimtadienio rekordas: artimieji atskleidė, kas labiausiai stebina

    Zarasų rajone gyvenanti Raisa Bolšakova šią savaitę sulaukė išskirtinės sukakties – jai sukako 102 metai. Artimieji pasakoja, kad nors fizinių jėgų jau pristinga, jubiliatė išlaiko šviesų protą ir gebėjimą bendrauti.

    Pasak anūkės Vitalijos Speičienės, močiutė iki šiol stebina savo atmintimi ir kasdieniais mažais „testais“, kuriuos jai užduoda šeima. Vienas jų – daugybos lentelė, kurią Raisa Bolšakova prisimena tiksliai, o atsakymai artimuosius kaskart nustebina.

    Specialistai pabrėžia, kad vyresniame amžiuje pažintinių gebėjimų išsaugojimui svarbūs keli veiksniai: nuolatinis bendravimas, kasdienė protinė veikla, miego kokybė ir lėtinėmis ligomis sergančių žmonių gydymo planų laikymasis. Taip pat reikšminga emocinė aplinka, kai žmogus jaučiasi reikalingas ir turintis aiškią dienos rutiną.

    Merės sveikinimas jubiliatei

    102-ojo gimtadienio proga Raisą Bolšakovą pasveikino Zarasų rajono savivaldybės merė Nijolė Guobienė. Sveikinime pabrėžta artimųjų meilės, šilumos ir ramybės svarba, linkėta stiprybės bei šviesesnių dienų.

    „Gerbiama Raisa, nuoširdžiai sveikinu Jus sulaukus išskirtinės 102 metų gyvenimo sukakties. Linkiu, kad Jus kasdien suptų artimųjų meilė, rūpestis ir šiluma“, – sakė Nijolė Guobienė.

    Artimųjų teigimu, jubiliatė merės žodžius jau išgirdo ir už sveikinimus nuoširdžiai padėkojo. Šeima sako, kad didžiausia dovana šiame amžiuje – ramūs namai, artimų žmonių dėmesys ir kasdieniai pokalbiai, kurie palaiko gerą nuotaiką.

    Raisa Bolšakova gimtadienį sutiko šeimos apsuptyje, o nuotraukose ji įamžinta su anūkėmis Ligita Boeck Želvyte ir Vitalija Speičiene Želvyte. Artimieji linki, kad šventinės akimirkos dar ilgai išliktų šviesiu prisiminimu visai šeimai.

  • Šie vaisiai gali padėti atminčiai: dietologai įvardijo, ką verta valgyti kelis kartus per savaitę

    Šie vaisiai gali padėti atminčiai: dietologai įvardijo, ką verta valgyti kelis kartus per savaitę

    Smegenys sunaudoja daug energijos ir yra jautrios tiek kraujotakos sutrikimams, tiek ilgalaikiam uždegimui bei oksidaciniam stresui. Vaisiai nėra vaistas nuo atminties sutrikimų, tačiau jie suteikia skaidulų, vitamino C, kalio ir polifenolių, kurie siejami su geresne širdies ir kraujagyslių būkle.

    Kraujagyslių sveikata svarbi ir pažintinėms funkcijoms, nes efektyvi kraujotaka padeda smegenims gauti deguonies ir gliukozės. Įpročiai, kurie padeda kontroliuoti kraujospūdį, cukraus kiekį kraujyje ir kūno masę, paprastai siejami ir su lėtesniu pažintinių funkcijų silpnėjimu.

    Uogos dažniausiai minimos pirmos

    Vienais naudingiausių vaisių atminčiai dažnai įvardijamos mėlynės ir kitos uogos, ypač tamsios spalvos. Jų mėlyna ir violetinė spalva dažniausiai susijusi su antocianinais, kurie priskiriami flavonoidams ir vertinami dėl antioksidacinių savybių.

    Didesnę reikšmę turi reguliarumas, o ne retas didelis kiekis. Praktinis orientyras kasdienėje mityboje gali būti nedidelė dubenėlio porcija, apie 100–150 gramų, kelis kartus per savaitę.

    Ne sezono metu patogus pasirinkimas yra šaldytos uogos, nes jos dažnai išlaiko didelę dalį maistinių medžiagų. Jas lengva įmaišyti į avižinę košę, natūralų jogurtą ar varškę, o desertuose taip sumažėja poreikis pridėtiniam cukrui.

    Džiovintoms uogoms verta skirti daugiau dėmesio, nes jos neretai būna papildomai saldintos. Kasdieniam vartojimui palankesnės šviežios ar šaldytos uogos be pridėtinio cukraus.

    Juodieji serbentai taip pat išsiskiria antocianinais ir didesniu vitamino C kiekiu. Rūgštesnį skonį galima subalansuoti natūraliu jogurtu, kefyru ar saldesniais vaisiais, o uogienes ir sirupus vertinti atsargiai dėl didesnio cukraus kiekio ir mažesnio skaidulų kiekio.

    Citrusai ir granatai: nauda, bet yra niuansų

    Apelsinai, mandarinai ir greipfrutai vertinami dėl vitamino C ir augalinių junginių, kurie siejami su kraujagyslių funkcija. Dažniausiai palankiau suvalgyti visą vaisių, o ne išgerti sulčių, nes skaidulos lėtina cukrų pasisavinimą ir ilgiau suteikia sotumo.

    Greipfrutai gali sąveikauti su kai kuriais vaistais, todėl žmonėms, kurie nuolat vartoja medikamentus, prieš dažnesnį jų vartojimą verta pasitarti su gydytoju arba vaistininku. Tai ypač aktualu, jei vartojami vaistai širdies ir kraujagyslių ligoms ar cholesterolio kontrolei.

    Granatų sėklose gausu polifenolių, todėl jos gali būti paprastas būdas paįvairinti mitybą. Jas patogu berti ant košės, į salotas ar įmaišyti į varškę, o granatų sultis rinktis nesaldintas ir vartoti saikingai.

    Ką dar svarbu prisiminti dėl atminties

    Atminčiai ir dėmesiui svarbus ne vienas produktas, o bendras gyvenimo būdas: miegas, fizinis aktyvumas, pakankamas skysčių vartojimas ir kraujospūdžio kontrolė. Vaisius verta derinti su baltymų ir gerųjų riebalų šaltiniais, pavyzdžiui, natūraliu jogurtu ar riešutais, kad cukraus kreivė būtų stabilesnė.

    Jei atmintis pradeda prastėti staiga, simptomai greitai stiprėja arba trukdo kasdieniam gyvenimui, reikalinga gydytojo konsultacija. Tokiais atvejais svarbu įvertinti galimas priežastis, įskaitant miego sutrikimus, vaistų poveikį, depresiją, skydliaukės ar medžiagų apykaitos problemas.

  • Ne tik lieknėjimui: protarpinis badavimas po 50-ies gali padėti atminčiai ir koncentracijai

    Ne tik lieknėjimui: protarpinis badavimas po 50-ies gali padėti atminčiai ir koncentracijai

    Protarpinis badavimas dažniausiai siejamas su svorio mažinimu, tačiau vis daugiau tyrimų nagrinėja, kaip valgymo laiko ribojimas gali veikti ir smegenų veiklą. Naujų užuominų pateikė mažas tyrimas, pristatytas 2026 metais vykusiame American Society for Nutrition renginyje NUTRITION 2026.

    Tyrimą atliko Rutgers universiteto ir Rutgers-RWJ medicinos centro mokslininkų grupė, vadovaujama dr. Sue Shapses. Jame dalyvavo 47 moterys nuo 50 iki 79 metų, turėjusios antsvorio arba nutukimą, o stebėjimas truko šešis mėnesius.

    Visos dalyvės laikėsi svorio mažinimo programos ir gavo rekomendaciją kasdien suvartoti maždaug 500 kilokalorijų mažiau. Tačiau dalis jų papildomai ribojo laiką, kada galima valgyti, taip taikant vadinamąjį valgymą per ribotą laiką.

    26 moterys valgė per trumpesnį nei 9 valandų langą, dažniausiai tarp 10 ir 18 valandos, o realus jų vidurkis siekė apie 8,2 valandos. Likusios dalyvės valgė per maždaug 12,3 valandos langą ir papildomo laiko apribojimo netaikė.

    Po šešių mėnesių abiejų grupių svoris vidutiniškai sumažėjo panašiai, apie 6,8 kilogramo. Tai rodo, kad vien valgymo lango sutrumpinimas šiame tyrime nesuteikė aiškaus papildomo pranašumo svorio pokyčiui.

    Skirtumai išryškėjo vertinant kai kurias kognityvines funkcijas. Moterys, kurios valgė 8–9 valandas per parą, geriau pasirodė testuose, susijusiuose su erdviniu planavimu ir problemų sprendimu, palyginti su tomis, kurios valgė ilgesnį laiką.

    Taip pat pastebėta tendencija, kad trumpesnį valgymo langą pasirinkusios dalyvės darė mažiau klaidų užduotyse, susijusiose su atmintimi ir mokymusi, nors šioje dalyje rezultatai nebuvo tokie vienareikšmiai. Reakcijos laiko ir gebėjimo vienu metu atlikti kelias užduotis testuose aiškios persvaros nepastebėta.

    Mokslininkai atkreipė dėmesį ir į galimą dozės bei efekto ryšį: kuo labiau dalyvėms pavyko sutrumpinti valgymo laiką, tuo didesni pokyčiai fiksuoti dalyje kognityvinių testų. Tai leidžia svarstyti, kad reikšmę galėjo turėti ne tik numestas svoris, bet ir pats valgymo laikas.

    Kol kas tikslūs mechanizmai lieka neatsakyti, tačiau dažniausiai minimos kelios kryptys. Tarp jų yra geresnis suderinimas su cirkadiniu ritmu, galimi pokyčiai metabolizme ir uždegiminiuose procesuose bei tai, kaip organizmas reaguoja į maistinių medžiagų prieinamumą.

    Tyrime pastebėta ir praktinė detalė: trumpesnį valgymo langą pasirinkusios moterys dažniausiai baigdavo valgyti maždaug keturios valandos iki miego. Vis dėlto tai nereiškia, kad visiems tiktų vienodas vakarienės laikas, nes jis priklauso nuo individualaus dienos režimo ir miego.

    Vertinant šiuos rezultatus svarbu išlaikyti atsargumą. Tyrimas buvo mažas, truko šešis mėnesius ir vertino testų rezultatus, o ne tai, ar ilgainiui sumažėja demencijos ar Alzheimerio ligos rizika.

    Be to, duomenys pristatyti konferencijoje kaip santrauka, todėl dar neperėjo pilnos mokslinės recenzavimo procedūros, būdingos publikacijoms žurnaluose. Dėl šios priežasties išvadas reikėtų laikyti preliminariomis ir laukiančiomis patvirtinimo didesniuose tyrimuose.

    Specialistai pabrėžia, kad iki šiol sukaupti įrodymai neleidžia teigti, jog protarpinis badavimas apsaugo nuo kognityvinių sutrikimų ar demencijos. Rutgers mokslininkų komanda skelbia planuojanti didesnės apimties darbus, kurie padėtų tiksliau įvertinti, ar valgymo laiko ribojimas iš tiesų gali turėti įtakos smegenų senėjimo procesams.

  • Du ankstyvi demencijos signalai, dažnai nurašomi stresui: gydytojai įspėja neatidėlioti

    Ankstyvieji demencijos požymiai ne visada prasideda nuo užmirštų faktų ar vardų. Specialistai pabrėžia, kad pirmieji pokyčiai neretai pasireiškia elgesyje ir kasdieniuose įpročiuose, todėl ilgai lieka nepastebėti.

    Šeimos gydytojas Dominikas Grinjė iš medicinos centro The Health Suite (Leisteris) teigia, kad vienas ankstyviausių signalų gali būti staigus asmenybės ar elgesio pokytis. Žmogus tampa aštresnis bendraujant, ima elgtis impulsyviai, praranda susidomėjimą anksčiau mėgta veikla, o artimiesiems tai atrodo visiškai nebūdinga.

    „Žmonės taip jautriai reaguoja į atminties praradimą, kad gali nepastebėti ženklų, kurie yra tiesiai prieš akis. Kol šeima šiuos pokyčius susies su galimu demencijos diagnozės pagrindu, gali praeiti mėnesiai ar net metai“, – sakė Dominikas Grinjė.

    Pasak gydytojo, tokie elgesio svyravimai dažnai priskiriami pervargimui, ilgalaikiam stresui, šeimos problemoms ar natūraliems su amžiumi siejamiems pokyčiams. Vis dėlto svarbu vertinti ne vien pavienį epizodą, o tai, ar pokyčiai kartojasi, stiprėja ir ima trukdyti įprastam gyvenimui.

    Antras dažnai supainiojamas ankstyvas požymis siejamas su erdviniu suvokimu ir regimąja informacija. Žmogui gali būti sunkiau įvertinti atstumą vairuojant, orientuotis net pažįstamose vietose, atpažinti veidus ar susigaudyti sudėtingesnėse vizualinėse situacijose.

    Tokius nusiskundimus žmonės neretai paaiškina regėjimo pablogėjimu ar nuovargiu, todėl delsia kreiptis pagalbos. Tačiau, jei atsiranda naujų klaidų kasdieniuose veiksmuose, didėja pasimetimas ar kyla rizika saugumui, verta nedelsti ir pasitarti su šeimos gydytoju.

    Medicinos praktikoje pabrėžiama, kad ankstyvas įvertinimas padeda atskirti demenciją nuo kitų būklių, pavyzdžiui, depresijos, nerimo sutrikimų, miego problemų, skydliaukės veiklos sutrikimų ar vitaminų trūkumo. Dalis šių priežasčių yra gydomos, todėl laiku atlikti tyrimai gali būti ypač svarbūs.

    Specialistai taip pat primena, kad demencija nėra vienas konkretus susirgimas, o simptomų visuma, kuri gali turėti skirtingas priežastis. Kuo anksčiau pradedamas ištyrimas ir sudaromas pagalbos planas, tuo daugiau galimybių sulėtinti simptomų progresavimą, koreguoti rizikos veiksnius ir planuoti kasdienę pagalbą.

  • Kasdien sprendžiate kryžiažodžius? Mokslas sako, kuo tai naudinga, bet yra viena svarbi sąlyga

    Kasdien sprendžiate kryžiažodžius? Mokslas sako, kuo tai naudinga, bet yra viena svarbi sąlyga

    Kryžiažodžių sprendimas daugeliui yra ramus kasdienis ritualas, tačiau tuo metu smegenys atlieka kelias užduotis vienu metu. Reikia suprasti užuominą, iš ilgalaikės atminties iškviesti tinkamą žodį, įvertinti raidžių skaičių ir suderinti atsakymą su jau įrašytais laukeliais.

    Toks pratimas įtraukia dėmesį, žodinę atmintį, asociatyvų mąstymą ir vykdomąsias funkcijas, kurios svarbios planavimui bei klaidų taisymui. Dėl to kryžiažodžiai gali prisidėti prie vadinamosios kognityvinės rezervos, tai yra smegenų gebėjimo geriau tvarkytis su amžiaus pokyčiais.

    Ką rodo tyrimai?

    Stebėjimo tyrimuose matyti, kad žmonės, kurie reguliariai sprendžia kryžiažodžius ir kitas galvosūkių užduotis, dažniau geriau pasirodo atminties, koncentracijos ir mąstymo testuose. Vis dėlto toks ryšys dar nereiškia, kad vien kryžiažodžiai tiesiogiai „atjaunina“ smegenis, nes gali būti, kad aktyvesni žmonės apskritai renkasi daugiau protinės veiklos.

    Dalies tyrimų duomenimis, vyresnio amžiaus žmonėms, turintiems lengvų kognityvinių sutrikimų, įprastai suprantamos užduotys, pavyzdžiui, internetiniai kryžiažodžiai, gali būti naudingesnės už abstraktesnes treniruočių programas. Prasmę čia turi ir tai, kad pažįstama veikla paprasčiau tampa įpročiu.

    Kryžiažodžiai ne gydo, o padeda

    Specialistai pabrėžia, kad kryžiažodžiai negydo Alzheimerio ligos ir negarantuoja, jog demencija neišsivystys. Tačiau jie gali būti viena iš priemonių, padedančių palaikyti protinį aktyvumą, ypač jei kasdienybėje sumažėja intelektinių iššūkių.

    Kryžiažodžiai taip pat nuolat treniruoja žodyno „pasiekiamumą“, kai atrodo, kad žodis yra „ant liežuvio galo“, bet jo greitai nepavyksta prisiminti. Reguliarus žodžių paieškos procesas gali palengvinti kalbėjimą ir didinti pasitikėjimą savo atmintimi.

    Viena sąlyga, apie kurią pamirštama

    Svarbiausia sąlyga yra įvairovė, nes smegenys prisitaiko prie pasikartojančių užduočių ir tampa geresnės būtent jose. Jei kasdien sprendžiate tą patį kryžiažodžių tipą, progresas gali labiau reikšti įgūdį greičiau atpažinti dažnas užuominas, o ne tolygų visų gebėjimų stiprėjimą.

    Dėl to naudingiau protinę veiklą kaitalioti ir derinti su kitais uždaviniais, pavyzdžiui, skirtingomis galvosūkių formomis, skaitymu, naujų įgūdžių mokymusi ar užsienio kalbos praktika. Dar didesnę naudą duoda protinės veiklos derinimas su judėjimu, kokybišku miegu ir socialiniu aktyvumu.

    Praktiškai dažniausiai geriau veikia trumpas, bet reguliarus laikas, pavyzdžiui, 15–20 minučių per dieną, nei reta kelių valandų sesija. Užduotis turėtų šiek tiek mobilizuoti, bet netapti nuolatine frustracija, nes tuomet įprotį išlaikyti sunkiau.

    Jeigu atminties ar orientacijos problemos pradeda trukdyti kasdieniam gyvenimui, kryžiažodžiai neturėtų pakeisti konsultacijos su gydytoju. Dėmesio verta, jei dažnai pasimetama pažįstamoje vietoje, darosi sunku atlikti anksčiau įprastas užduotis arba ryškiai keičiasi elgesys.

  • Mokslininkai nustebo: skrandis gali „padėti“ smegenims kurti prisiminimus apie maistą

    Mokslininkai nustebo: skrandis gali „padėti“ smegenims kurti prisiminimus apie maistą

    Naujas tyrimas rodo, kad prisiminimai, susiję su maistu, gali formuotis ne vien smegenyse. Mokslininkai nustatė, jog signalai iš skrandžio aktyviai dalyvauja „užkoduojant“ tai, ką prisimename apie valgymo patirtis.

    Iki šiol panašūs reiškiniai dažniausiai buvo aiškinami tuo, kad smegenys ypač stipriai susieja skonį ir kvapą su emocijomis. Tačiau vis daugiau duomenų apie žarnyno ir smegenų ašį rodo, kad virškinimo sistema nėra pasyvi – ji nuolat siunčia informaciją, galinčią keisti elgesį ir sprendimus.

    Nervo klajoklio vaidmuo

    Tyrėjai iš University of Southern California daugiausia dėmesio skyrė nervui klajokliui, kuris yra viena svarbiausių „linijų“ tarp pilvo organų ir smegenų. Žinoma, kad šiuo keliu perduodami signalai apie virškinimą, alkį ir sotumą, tačiau dabar iškelta hipotezė, kad jis gali prisidėti ir prie atminties formavimo.

    Rezultatai paskelbti mokslo žurnale Nature Communications. Tyrimas atliktas su gyvūnų modeliu, todėl išvadų dar negalima tiesiogiai perkelti žmonėms, bet mechanizmas papildo vis stiprėjantį supratimą, kaip fiziologiniai signalai veikia pažinimą.

    Ką „atsimena“ smegenys apie maistą

    Eksperimentuose gyvūnams buvo duodami skirtingi produktai ir gėrimai, o mokslininkai stebėjo smegenų sričių, susijusių su atmintimi, aktyvumą. Pastebėta, kad ypač stipriai suaktyvėdavo sistemos, atsakingos už įsiminimą, kai maistas turėdavo realią maistinę vertę, pavyzdžiui, būdavo turtingas riebalų ar cukrų.

    Tuo metu saldūs, bet nekaloringi gėrimai, nors skonis panašus, nesukeldavo tokio paties efekto. Tai leidžia manyti, kad organizmas geba atskirti vien skonio teikiamą malonumą nuo energinės vertės ir būtent ši informacija gali sustiprinti prisiminimo „įrašą“.

    Tokį mechanizmą tyrėjai aiškina ir evoliuciškai. Energingas maistas buvo svarbus išlikimui, todėl gebėjimas geriau įsiminti, kur ir kokiomis aplinkybėmis jis rastas, galėjo suteikti pranašumą, ypač kai maisto nuolat trūkdavo.

    Ilgalaikės mitybos pasekmės

    Tyrimas pateikė ir įspėjimą. Nors riebus ir saldus maistas iš pradžių stiprino atminties mechanizmus, ilgainiui gausus tokių produktų vartojimas siejosi su priešingu efektu – silpnėjo ryšys tarp virškinimo sistemos signalų ir hipokampo, kuris yra itin svarbus mokymuisi ir įsiminimui.

    Dar daugiau, neigiami pokyčiai išliko net ir pakeitus mitybą į sveikesnę. Gyvūnų rezultatai erdvinės atminties užduotyse suprastėjo, o neuronų aktyvumas, susijęs su įsiminimu, išliko sumažėjęs.

    Mokslininkai pabrėžia, kad tai nėra pagrindas formuoti tiesiogines mitybos rekomendacijas žmonėms. Vis dėlto tyrimas papildo platesnę kryptį, kurioje vis dažniau nagrinėjama, kaip virškinimo sistemos signalai ir mikrobiomos pokyčiai gali būti susiję ne tik su apetitu, bet ir su nuotaika, mokymusi bei atminties procesais.

    Praktinė žinutė išlieka aiški: ilgalaikiai mitybos įpročiai gali veikti ne tik kūno svorį ar metabolinę sveikatą, bet ir nervų sistemos veiklą. Riba tarp skrandžio ir smegenų, panašu, yra gerokai mažiau aiški, nei manyta anksčiau.