Tag: Atmintis

  • Psichologai paaiškina, kodėl popierinis kalendorius gali padėti geriau planuoti ir prisiminti

    Popierinis kalendorius ar planuoklis daugeliui atrodo atgyvena, tačiau psichologai pabrėžia: planų rašymas ranka gali turėti apčiuopiamos naudos atminčiai, motyvacijai ir kasdieniam laiko planavimui.

    Kaip rašoma „Grazia“, popierinio kalendoriaus pasirinkimas vietoje vien telefono ar planšetės gali keisti tai, kaip žmogus įsimena informaciją ir kaip nuosekliai laikosi dienotvarkės.

    Žmonės, kurie renkasi rašyti ranka, dažnai apibūdinami kaip sąmoningi, linkę į savirefleksiją ir kūrybiški. Jiems svarbu matyti savo planus „gyvai“ – ne paslėptus programėlėje ar pranešimų sraute.

    Net toks paprastas veiksmas kaip atlikto darbo išbraukimas gali būti daugiau nei vizualus patogumas: smegenims tai suteikia mažą pasitenkinimo signalą, kuris skatina tęsti ir laikytis plano.

    Emocinis efektas: laukti tampa maloniau

    Popierinis kalendorius veikia ne tik praktiškai, bet ir emociškai. Pavyzdžiui, įprotis sieniniame kalendoriuje apibrėžti artėjančių atostogų datas rodo ne vien organizuotumą – čia svarbus ir pats laukimo procesas.

    Psichologų aiškinimu, dažniau matomas objektas gali kelti didesnę simpatiją. Kaskart užkliuvus akims už pažymėtų laisvadienių, žmogus patiria malonų priminimą ir laukimo jausmą.

    Daliai žmonių svarbi ir paprastumo idėja: popierinis kalendorius tampa būdu susigrąžinti kontrolės jausmą ir sumažinti priklausomybę nuo nuolatinių pranešimų bei interneto blaškymo.

    Ką rodo tyrimai apie rašymą ant popieriaus?

    Tyrimai rodo, kad informacijos rašymas ant popieriaus, atliekant užduotis ir vėliau tikrinant atmintį, sukelia stipresnę aktyvaciją smegenų srityse, siejamose su atmintimi, vizualiniu suvokimu ir kalba.

    Rašant fiziniame lape, informacija susiejama ne tik su žodžiais, bet ir su tuo, kur ji yra puslapyje, kaip atrodo išdėstymas. Dėl to smegenys sukuria „turtingesnį“ prisiminimą.

    Tokijo universiteto mokslininkai tyrime prašė dalyvių užrašyti savo dienotvarkės informaciją naudojant popierinį kalendorių, elektroninę planšetę arba išmanųjį telefoną.

    Tyrimo duomenimis, popierių pasirinkusių dalyvių su atmintimi susijusių smegenų sričių aktyvumas buvo didesnis, be to, jie detales prisiminė maždaug 25 proc. greičiau nei išmaniųjų telefonų naudotojų grupė.

    Kada verta rinktis popierių, o kada – skaitmeną?

    Popierinis kalendorius ypač praverčia, jei žmogų lengvai išblaško telefono pranešimai, jei patogu vienu žvilgsniu apžvelgti visą mėnesį arba jei pats planavimo ritualas – rašymo priemonės, užrašymas ranka – padeda susikaupti.

    Tyrėjai taip pat pastebi, kad popierinių kalendorių naudotojai dažniau sudaro kokybiškesnius, realesnius planus ir geriau mato bendrą dienotvarkės vaizdą. Tikslų užrašymas ir progreso stebėjimas gali padėti prisiimti daugiau atsakomybės už rezultatą.

    Vis dėlto skaitmeninio kalendoriaus nurašyti nereikėtų: jis patogus sudėtingesnei kasdienybei, bendriems šeimos grafikams, kelionėms ir skubiems priminimams. Jei žmogui sunku prisiminti įsipareigojimus, priminimai telefone gali tapti ne trūkumu, o svarbia pagalba.

    Psichologai pataria rinktis pagal poreikius, o neretai geriausiai veikia derinys: popieriuje planuoti didesnius tikslus ir mėnesio vaizdą, o telefone – konkrečius susitikimus ir priminimus.

  • Kas nutinka smegenims atsisakius alkoholio: gerėja miegas, atmintis ir mažėja demencijos rizika

    Atsisakius alkoholio smegenys gali pradėti „atsigauti“ – moksliniai duomenys sieja tai su gerėjančia atmintimi, dėmesiu ir kokybiškesniu miegu.

    Kaip rašo „EatingWell“, mitybos specialistai pabrėžia, kad gerti alkoholį „dėl sveikatos“ nereikia, o mažesnis jo vartojimas mažina su alkoholiu susijusias rizikas.

    Alkoholis trikdo smegenų tarpusavio komunikaciją, apsunkina sprendimų priėmimą ir atminties formavimą. Tai jaučiasi ne tik išgėrus daugiau – reguliarus vartojimas siejamas ir su ilgainiui prastėjančia atmintimi.

    Be to, alkoholis daro įtaką miegui: nors kai kam taurė vakare padeda greičiau užmigti, vėliau miegas dažniau fragmentuojasi, o ryte juntamas nuovargis gali persikelti ir į kasdienį susikaupimą.

    Atmintis ir dėmesys gali gerėti

    Vienoje 16 tyrimų apžvalgoje nustatyta, kad alkoholio atsisakius 6–12 mėnesių, suaugusiems, turintiems alkoholio vartojimo sutrikimą, gerėjo atmintis, dėmesys, vykdomosios funkcijos ir suvokimas.

    Dietologų teigimu, tai aiškinama mažėjančiu uždegimu organizme ir tuo, kad smegenų struktūros, svarbios atminčiai (pavyzdžiui, hipokampas), laikui bėgant gali pradėti „gyti“.

    Alkoholis trikdo REM miegą

    Alkoholis siejamas su sutrikusia REM (greitųjų akių judesių) miego faze – būtent ji svarbi atminties įtvirtinimui, kognityvinėms funkcijoms ir emocijų reguliavimui.

    Tyrimai rodo, kad REM fazę gali trikdyti net ir palyginti nedidelis kiekis – minima, jog užtenka dviejų standartinių gėrimų, o didesnis kiekis sukelia dar ryškesnį poveikį.

    Viename tyrime, kuriame dalyvavo 242 vyrų lyties studentai, nustatytas aiškus ryšys tarp alkoholio vartojimo ir prastesnio miego. Tyrime taip pat pastebėta, kad prastai miegantys asmenys, kuriems buvo didesnė alkoholio vartojimo sutrikimo rizika, dažniau turėjo galimų kognityvinių sutrikimų požymių.

    Demencijos rizika: kodėl rezultatai kartais klaidina

    Alkoholio ir demencijos tema ilgą laiką atrodė prieštaringa: pavyzdžiui, 2023 metais atliktas tyrimas su beveik 43 000 suaugusiųjų Japonijoje rodė, kad tiek nevartojantys, tiek daug vartojantys turėjo didesnę demencijos riziką nei lengvai vartojantys.

    Vis dėlto vėlesnis didesnės apimties 2025 metų tyrimas, apėmęs daugiau nei 559 000 žmonių JAV ir Jungtinėje Karalystėje, parodė panašų „U“ formos vaizdą vertinant pačių žmonių nurodytus įpročius. Tačiau analizuojant genetinius duomenis (2,4 mln. žmonių) ir ieškant priežastinio ryšio, demencijos rizika nuosekliai didėjo su kiekvienu papildomu gėrimu – apsauginio kiekio nebuvo matyti.

    Tyrėjai taip pat pastebėjo, kad dalis žmonių demencijai vystantis ima gerti mažiau dar iki diagnozės, tad vien tik stebėjimo tyrimuose nevartojimas gali klaidinti: tai nebūtinai priežastis, o kartais – ankstyvų simptomų pasekmė.

    Kiti galimi sveikatos pokyčiai

    Alkoholio atsisakymas siejamas ne tik su smegenų funkcijomis. Specialistai taip pat mini galimą kraujospūdžio gerėjimą, mažesnę širdies ligų ir insulto riziką, o ilgainiui – mažesnę kai kurių vėžio rūšių riziką.

    Dar vienas dažnas praktinis efektas – mažesnis kalorijų kiekis. Alkoholis suteikia 7 kalorijas gramui, o be to, neretai skatina prasčiau rinktis maistą, todėl atsisakius alkoholio daliai žmonių lengviau kontroliuoti svorį.

    Norintiems keisti įpročius siūlomos ir alternatyvos: pavyzdžiui, kombuča (nors gali turėti labai mažai alkoholio dėl fermentacijos), vyšnių sulčių ir gazuoto vandens kokteilis ar nealkoholinis alus, vynas bei kiti gėrimai, kurie dažnai taip pat gali turėti iki 0,5 tūrio proc. alkoholio.

    Jei alkoholio vartojama daug (pavyzdžiui, po kelis gėrimus kasdien), staigus nutraukimas kai kuriems žmonėms gali būti nesaugus – tokiu atveju verta pasitarti su gydytoju dėl tinkamo plano.

  • „Superatmintis“ po 80-ies: mokslininkai aptiko išskirtinį šių senjorų smegenų bruožą

  • Tyrimas: vyresniems žmonėms dažnas dienos miegas siejamas su 48 proc. didesne demencijos rizika

    Dienos miegas daugeliui atrodo nekalta, net naudinga vyresnio amžiaus žmonių rutina, padedanti atgauti jėgas. Tačiau naujas tyrimas parodė ryšį tarp dažno snaudimo dieną ir didesnės demencijos rizikos.

    Mokslininkai atkreipia dėmesį: stiprėjantis dienos mieguistumas gali būti vienas iš signalų, kad smegenų veikloje vyksta pokyčiai. Vis dėlto tyrimo autoriai pabrėžia, jog tai dar nereiškia, kad būtent dienos miegas sukelia demenciją.

    Tyrime analizuoti 995 JAV gyventojų, vyresnių nei 65 metų, duomenys. Stebėjimo pradžioje nė vienas dalyvis neturėjo demencijos požymių, o stebėsena vidutiniškai truko apie penkerius metus.

    Per šį laikotarpį 417 žmonėms (apie 42 proc.) nustatyta galima arba tikėtina demencija. Įvertinus amžių, lytį, išsilavinimą, rūkymą, kūno masės indeksą, bendrą sveikatą ir naktinio miego ypatumus, paaiškėjo, kad skirtingi dienos miego įpročiai siejosi su nevienoda rizika.

    Kas siejosi su didesne rizika

    Tyrimo duomenimis, žmonėms, kurie snaudė kasdien arba beveik kasdien, demencijos išsivystymo rodiklis buvo 48 proc. didesnis nei tiems, kurie dieną miegodavo retai arba nemiegodavo visai.

    Taip pat nustatytas ryšys tarp neplanuoto užsnūdimo ir didesnės rizikos: tokiais atvejais rodiklis buvo 39 proc. aukštesnis. Be to, su padidėjusia rizika sietas ir trumpas dienos miegas iki 30 minučių – 40 proc.

    Kodėl tai nebūtinai reiškia priežastį

    Mokslininkai pabrėžia, kad šie rezultatai neįrodo priežastinio ryšio. Dažnas snaudimas gali būti ne demencijos „kaltininkas“, o ankstyvas smegenų pokyčių žymuo.

    Anot autorių, ryšys gali veikti ir abiem kryptimis: blogėjanti smegenų sveikata gali didinti mieguistumą, o prastesnis naktinis miegas – skatinti dažniau nusnūsti dieną.

    Kada vertėtų pasikalbėti su gydytoju

    Tyrimo autoriai ragina nepanikuoti: vien tai, kad žmogus kartais nusnūsta dieną, savaime nėra blogas ženklas. Vis dėlto, jei vyresniame amžiuje akivaizdžiai daugėja dienos mieguistumo ar atsiranda nevalingas užmigimas, tai vertėtų aptarti su gydytoju.

    Pasak mokslininkų, reikalingi papildomi tyrimai, kurie padėtų tiksliau paaiškinti šio ryšio mechanizmą. Panašios sąsajos pastebėtos ir vertinant atminties prastėjimą.

  • 80-metis neurologas Ronas Petersenas įvardijo 5 įpročius, kurie padeda ilgiau išlaikyti aštrų protą

    Daugelis atminties prastėjimą ir demenciją linkę laikyti neišvengiama senėjimo dalimi, tačiau 80-metis neurologas Ronas Petersenas sako, kad gyvenimo būdas gali turėti didelę reikšmę smegenų sveikatai. Specialistas įvardijo penkis įpročius, kurių laikosi pats, siekdamas kuo ilgiau išlaikyti aiškų protą.

    Kaip rašoma portale „Komentarai“, R. Petersenas pabrėžia, kad nė vienas patarimas negarantuoja apsaugos nuo demencijos, tačiau šie kasdieniai pasirinkimai gali prisidėti prie geresnės kognityvinės būklės vyresniame amžiuje.

    Pirmuoju įpročiu neurologas laiko fizinį aktyvumą. Jis treniruojasi tris–keturis kartus per savaitę: eina sparčiu žingsniu, naudojasi bėgimo takeliu, žaidžia golfą ir atlieka jėgos pratimus.

    R. Peterseno orientyras – apie 150 minučių aerobinio krūvio per savaitę. Jis akcentuoja, kad pradėti galima nuo mažų žingsnių, o svarbiausia – tiesiog daugiau judėti kasdien.

    Judėjimas ir protinė veikla

    Anot neurologo, fizinis aktyvumas yra svarbus ne tik širdžiai ar raumenims – jis siejamas ir su smegenų veikla. Todėl į rutiną verta įtraukti tokias veiklas, kurias realiai pavyks išlaikyti ilgą laiką.

    Antras įprotis – duoti smegenims darbo. R. Petersenas ragina neapsiriboti vien sudoku ar kryžiažodžiais: smegenis stimuliuoja ir skaitymas, paskaitos, naujų dalykų mokymasis bei idėjų aptarimas.

    Jo teigimu, esminė sąlyga – rinktis tai, kas pačiam įdomu. Taip didėja tikimybė, kad protinė veikla taps ne epizodiniu užsiėmimu, o pastovia kasdienybės dalimi.

    Mityba, miegas ir bendravimas

    Trečias įprotis susijęs su mityba: neurologas renkasi širdžiai palankų maistą, pirmenybę teikdamas Viduržemio jūros racionui ir MIND dietai. Jose daug daržovių, vaisių, riešutų, ankštinių ir žuvies.

    R. Petersenas nurodo, kad raudonos mėsos valgo maždaug kartą per dvi savaites. Pasak jo, toks mitybos modelis gali būti naudingas tiek širdžiai, tiek smegenims.

    Ketvirtas įprotis – kokybiškas miegas. Miegas padeda įtvirtinti prisiminimus ir siejamas su procesais, kurie padeda „apsivalyti“ smegenims, todėl neurologas ragina stebėti miego kokybę.

    Jis pataria vakare vengti kofeino ir atkreipti dėmesį į galimą miego apnėją. Jei žmogų nuolat kamuoja dieninis mieguistumas, tai – priežastis pasitarti su gydytoju.

    Penkta R. Peterseno įvardyta sritis – socialiniai ryšiai. Jis pabrėžia bendravimo svarbą ir pasakoja, kad reguliariai leidžia laiką su vaikais bei anūkais.

    Vienatvė, anot neurologo, siejama su didesne demencijos rizika, todėl svarbu nepamiršti susitikimų su artimaisiais ir draugais bei vengti izoliacijos. Šie įpročiai, kaip akcentuoja pats specialistas, nėra garantas, bet gali tapti prasminga investicija į kognityvinę sveikatą.

  • Eksperimentas: orangutanai net ir vienodam atlygį teikusią vietą rinkosi dėl juoko

    Orangutanai gali teikti pirmenybę ne tam, kur daugiau naudos, o tam, kas siejasi su geromis emocijomis. Naujas eksperimentas parodė, kad net kai atlygis identiškas, šios beždžionės dažniau renkasi variantą, su kuriuo anksčiau buvo susietas juokas.

    Tyrime, apie kurį rašoma „ZME Science“, mokslininkai orangutanams prieš maisto paiešką leisdavo skirtingus garsus: vienu atveju – kitų orangutanų žaidimo metu skambantį juoką ir cypsėjimą, kitu – neutralų, į vėjo ūžesį panašų foną.

    Eksperimente dalyvavo šeši nelaisvėje gyvenantys orangutanai (nuo 8 iki 51 metų), laikomi zoologijos soduose Belgijoje ir JAV. Iš pradžių jie buvo apmokyti ieškoti skanėstų, paslėptų po skirtingomis medžiagomis, pavyzdžiui, medžio drožlėmis, susmulkintu popieriumi ar siūlais.

    Vėliau abi medžiagos keturias dienas buvo siejamos su vienodu atlygiu, o vienintelis skirtumas buvo garsinis „fonas“ prieš paiešką. Penktąją dieną orangutanams 30 kartų buvo leista rinktis, po kuria medžiaga ieškoti maisto, kai atlygio grafikas abiem pasirinkimams išliko toks pats.

    67 proc. pasirinkimų – juoko pusėje

    Rezultatas buvo aiškus: visi šeši orangutanai dažniau rinkosi tą medžiagą, kuri buvo susieta su juoko įrašais. Keturių individų pirmenybė buvo statistiškai reikšminga, o bendrai grupėje „juoko“ pasirinkimas sudarė maždaug 67 proc. visų pasirinkimų.

    Mokslininkai pažymi, kad juoko įrašai, regis, nepadėjo orangutanams greičiau išmokti užduoties. Vietoj to jie galėjo pakeisti tai, kaip gyvūnai įvertino jau išmoktą patirtį – kitaip tariant, suteikė jai didesnę „subjektyvią“ vertę.

    Tyrimo autoriai atkreipė dėmesį, kad toks efektas nustebino ir dėl pačių orangutanų socialumo: jie laikomi mažiausiai socialiais iš didžiųjų beždžionių. Vis dėlto rezultatai leidžia manyti, kad teigiami garsiniai signalai svarbūs net ir santykinai mažiau socialiems gyvūnams.

    Kodėl teigiamas emocijas taip sunku ištirti

    Gyvūnų elgsenos tyrimuose dažniau analizuojamos neigiamos emocijos – baimė, stresas ar kančia – nes jas lengviau pastebėti ir pamatuoti. Teigiamas emocijas, tokias kaip džiaugsmas, įvertinti sudėtingiau: orangutanas negali pasakyti, kad jaučiasi laimingas.

    Vis dėlto mokslininkai gali tikrinti, ar patirtys, kurios žmonėms primintų teigiamas emocijas, vėliau pakeičia gyvūnų elgesį. Šiame darbe užfiksuotas pasirinkimo poslinkis suderinamas su prielaida, kad juokas sukūrė pozityvesnę nuotaiką, nors pats tyrimas tiesiogiai emocinės būsenos nematavo.

    Autoriai taip pat primena, kad imtis buvo labai maža – tik šeši gyvūnai – todėl išvadų negalima per daug apibendrinti. Tačiau gauti duomenys įdomūs tuo, kad parodo: prisiminimų „vertė“ gali būti veikiama ne tik realaus atlygio, bet ir emocinių asociacijų.

    Kas iš to žmogui?

    Tyrėjai svarsto, jog panašūs mechanizmai gali padėti paaiškinti ir žmonių ilgalaikius pasirinkimus. Kartais mums labiau patinka tai, kas siejasi su šiltais prisiminimais ar gera nuotaika, net jeigu objektyviai „nauda“ niekuo neišsiskiria.

    Tyrimas publikuotas mokslo žurnale „Biology Letters“.

  • Po 30 valandų be miego atmintį pagerino 20 min. treniruotė arba 90 min. pogulis

  • Mėgstate gėrimus su „zero“? Mokslininkai įspėja: saldikliai gali greitinti atminties silpnėjimą

    Mėgstate gėrimus su „zero“? Mokslininkai įspėja: saldikliai gali greitinti atminties silpnėjimą

    Gėrimai su užrašu „zero“, aromatizuoti vandenys ar mažo kaloringumo desertai daugeliui tapo būdu sumažinti cukraus kiekį mityboje. Vis dėlto vis daugiau tyrimų kelia klausimą, ar dažnai vartojami saldikliai gali turėti nenumatytų pasekmių, ypač smegenų veiklai.

    San Paulo universiteto mokslininkų atliktas ilgalaikis tyrimas apėmė 12 772 suaugusiuosius Brazilijoje, kurių vidutinis amžius buvo 52 metai. Dalyviai buvo stebimi apie aštuonerius metus, o rezultatai 2025 metais publikuoti žurnale „Neurology“.

    Tyrimo pradžioje žmonės pildė klausimynus apie kasdienę mitybą, įskaitant saldiklių vartojimą. Vėliau jie periodiškai atliko testus, vertinančius atmintį, informacijos apdorojimo greitį ir žodinį sklandumą.

    Analizė parodė, kad didžiausią tirtų saldiklių kiekį vartoję asmenys laikui bėgant prastėjo greičiau nei tie, kurie jų vartojo mažiausiai. Ryšys išliko ir įvertinus amžių, lytį bei širdies ir kraujagyslių ligas.

    Mažiausio vartojimo grupėje saldiklių buvo suvartojama vidutiniškai apie 20 miligramų per dieną, o didžiausio vartojimo grupėje – apie 191 miligramą. Pastarojoje grupėje bendrųjų pažintinių funkcijų silpnėjimo tempas buvo maždaug 63 proc. greitesnis.

    Tyrėjai pabrėžė, kad toks palyginimas nereiškia, jog smegenys tiesiogine prasme „paseno“ per konkrečią trukmę. Tai statistinis būdas apibūdinti skirtumą testų rezultatuose, be to, pats tyrimas neįrodo tiesioginės priežasties ir pasekmės.

    Kokie saldikliai siejami su didesne rizika?

    Mokslininkai vertino septynias plačiai paplitusias cukraus alternatyvas, randamas gėrimuose, jogurtuose, desertuose ir kituose mažesnio kaloringumo produktuose. Greitesnis pažintinių funkcijų silpnėjimas buvo susietas su aspartamu, sacharinu, acesulfamu K, eritritoliu, ksilitoliu ir sorbitoliu.

    Tagatozės atveju panašaus ryšio nebuvo nustatyta, tačiau tai dar nereiškia, kad ši medžiaga yra visiškai neutrali smegenų sveikatai. Autoriai akcentavo, kad reikalingi papildomi darbai, kurie leistų tiksliau atskirti atskirų saldiklių poveikį.

    Kam ryšys buvo ryškiausias?

    Įdomi detalė – ryškesnės sąsajos dažniau matytos jaunesniems nei 60 metų žmonėms. Šioje grupėje didesnis saldiklių vartojimas buvo siejamas ir su greitesniu žodinio sklandumo prastėjimu, kai tampa sunkiau greitai prisiminti ir tiksliai parinkti žodžius.

    Vyresnių dalyvių grupėje tokio paties ryšio aiškiai nustatyti nepavyko, tačiau tai neturėtų būti suprantama kaip įrodymas, kad po 60 metų saldikliai nebeturi reikšmės. Skirtumus galėjo lemti ir kiti veiksniai, pavyzdžiui, mitybos įpročių ar sveikatos būklės ypatumai.

    Stipresnė sąsaja pastebėta ir tarp žmonių, sergančių cukriniu diabetu. Tyrėjai pažymėjo, kad šiai grupei svarbu nepriimti sprendimų savarankiškai ir nekeisti gydytojų rekomendacijų remiantis vienu tyrimu.

    Ką tai reiškia kasdieniams pasirinkimams?

    Tyrimo autoriai priminė, kad dauguma mitybos duomenų buvo surinkti iš pačių dalyvių pateiktų deklaracijų, todėl galimos paklaidos. Be to, pažintines funkcijas veikia ir kiti gyvenimo būdo elementai, tokie kaip miegas, fizinis aktyvumas, rūkymas, alkoholio vartojimas ar bendras mitybos kokybės lygis.

    2023 metais Pasaulio sveikatos organizacija rekomendavo nelaikyti nekalorinių ar mažo kaloringumo saldiklių ilgalaikiu būdu kontroliuoti kūno svorį, nes nėra pakankamai įrodymų apie tvarias naudas. Kartu pabrėžiama, kad rekomendacijos taikymas priklauso nuo situacijos, o sergantieji cukriniu diabetu turėtų vadovautis individualiomis medikų gairėmis.

    Praktikoje tai nereiškia, kad vienas gėrimas be cukraus automatiškai sukels atminties problemų. Tačiau tyrimas primena, kad saldikliai gali kauptis iš kelių šaltinių vienu metu, todėl verta atkreipti dėmesį į bendrą jų kiekį ir dažnį.

    Specialistai dažniausiai pataria mažinti itin saldaus skonio įprotį, o kasdienybėje prioritetą teikti vandeniui ar nesaldintai arbatai. Esminė išvada paprasta: užrašas „be cukraus“ nebūtinai reiškia, kad produktas yra geriausias pasirinkimas ilgalaikei sveikatai.

  • 7 ženklai, kad atmintis keičiasi: kada tai normalu, o kada jau verta kreiptis į gydytoją

    7 ženklai, kad atmintis keičiasi: kada tai normalu, o kada jau verta kreiptis į gydytoją

    Atmintis nėra tobulas archyvas, kuriame viskas išlieka vienodai ryšku visą gyvenimą. Smegenys nuolat atrenka, kas svarbu, dalį detalių ištrina, o prisiminimus dažnai ne tiek „atkuria“, kiek iš naujo sukonstruoja. Todėl pavieniai užmaršumo epizodai pasitaiko ir visiškai sveikiems žmonėms.

    Su amžiumi dažniau pastebima, kad reikia daugiau laiko prisiminti pavardę, pavadinimą ar konkretų žodį. Tam didelę įtaką daro miego trūkumas, lėtinis stresas, perdegimas, daug užduočių vienu metu ir stiprios emocijos. Svarbiausia vertinti ne patį faktą, kad pamirštate, o ar tai kartojasi vis dažniau ir ima trukdyti kasdieniam gyvenimui.

    Žodis ant liežuvio ir durų efektas

    Įprasta situacija, kai kalbate ir staiga pritrūksta vieno žodžio: žinote, ką norite pasakyti, tačiau pavadinimas „neateina“. Jei po kelių minučių ar vėliau žodis prisimenamas, o epizodai reti, tai dažniausiai nėra pavojingas signalas. Vis dėlto, jei kalbiniai sutrikimai ryškėja, verta pasitarti su specialistu.

    Dar vienas dažnas reiškinys yra vadinamasis durų efektas: įėjote į kitą kambarį ir akimirkai pamiršote, ko ėjote. Aplinkos pasikeitimas smegenims reiškia naują kontekstą, todėl ankstesnė intencija gali trumpam pasitraukti į „antrą planą“. Dažnai padeda grįžti atgal arba trumpai sustoti ir sąmoningai prisiminti tikslą.

    Kai daiktai „dingsta“ ir detalės pasimiršta

    Telefonas, raktai ar akiniai dažniau „dingsta“ ne dėl atminties ligos, o dėl dėmesio stokos. Jei daiktą padedate automatiškai, tuo pat metu kalbėdami ar galvodami apie kitus reikalus, smegenys gali tiesiog neužfiksuoti, kur jis atsidūrė. Tokiais atvejais problema dažniau susijusi su koncentracija, o ne su gebėjimu įsiminti.

    Natūralu pamiršti knygos siužeto detales po kelerių metų ar nebeprisiminti restorano pavadinimo po atostogų. Ilgalaikėje atmintyje dažniausiai išlieka bendras įspūdis, o smulkmenos blunka. Be to, gebėjimas pamiršti padeda smegenims neperkrauti kasdienio informacijos srauto.

    Kada užmaršumas jau kelia nerimą?

    Aiškesnė riba atsiranda tuomet, kai žmogus ne tik pamiršta seną informaciją, bet ir sunkiai „įrašo“ naują. Viena yra po kelių dienų dar kartą pasitikslinti vizito laiką, ypač jei tuo metu buvote užsiėmę. Visai kas kita, kai tas pats klausimas kartojamas kelis kartus per keliolika minučių nepastebint, kad atsakymas jau buvo pasakytas.

    Nerimą gali kelti ir pasikartojantys orientacijos sutrikimai gerai pažįstamoje aplinkoje. Vienkartinis netyčia praleistas posūkis nėra neįprastas, tačiau situacija keičiasi, jei žmogus neberanda kelio į vietas, kuriose lankosi metų metus, arba sunkiai grįžta namo iš įprasto maršruto. Tokiais atvejais vertėtų neatidėlioti konsultacijos.

    Dar vienas svarbus signalas yra kasdienių įgūdžių prastėjimas. Jei žmogus, daugelį metų gaminęs tuos pačius patiekalus ar tvarkęs įprastus reikalus, staiga ima painioti veiksmų seką, nebesusitvarko su sąskaitomis, vaistais ar buities prietaisais, tai gali reikšti ne vien išsiblaškymą. Pagrindinis kriterijus yra savarankiškumo praradimas arba ryškus funkcijų blogėjimas.

    Atminties pokyčiai ne visada reiškia Alzheimerio ligą ar kitą demenciją. Juos gali sukelti depresija, nerimo sutrikimai, miego apnėja, skydliaukės veiklos sutrikimai, vitamino B12 ar folio rūgšties stoka, taip pat kai kurių vaistų šalutinis poveikis. Dalis priežasčių yra koreguojamos, todėl verta įvertinti visą sveikatos foną.

    Jei užmaršumas ryškėja, kartojasi, trukdo darbui ar buičiai, o pokyčius pastebi ir artimieji, rekomenduojama kreiptis į šeimos gydytoją. Prieš vizitą naudinga užsirašyti konkrečius pavyzdžius, kada ir kaip dažnai tai įvyksta, nuo kada tęsiasi, ar yra miego, nuotaikos, streso pokyčių. Tokia informacija padeda greičiau pasirinkti tinkamą ištyrimą ir pagalbą.

  • Mokslininkai įspėja: požiūris į senėjimą gali lemti, kaip vertinate atmintį

    Mokslininkai įspėja: požiūris į senėjimą gali lemti, kaip vertinate atmintį

    Kas parodė Penn State tyrimas?

    Mokslininkai vis dažniau pabrėžia, kad senėjimas yra ne vien biologinis procesas, bet ir tai, kaip žmogus interpretuoja su amžiumi susijusius pokyčius. Pensilvanijos valstijos universiteto (Penn State) tyrimas rodo: vyresnių žmonių lūkesčiai dėl senėjimo siejasi su tuo, kaip jie vertina savo atmintį ir dėmesį.

    Tyrėjai analizavo 581 Jungtinėse Valstijose savarankiškai gyvenančio 65 metų ir vyresnio asmens atsakymus. Dalyviai nurodė, kad jiems nėra diagnozuota demencija ar kiti kognityviniai sutrikimai, o kiek daugiau nei pusę imties sudarė moterys.

    Dalyvių buvo klausiama, kokių pokyčių jie tikisi senstant trijose srityse: fizinės sveikatos, psichikos savijautos ir pažinimo funkcijų. Vėliau jie vertino savo pačių kognityvinę būklę, pavyzdžiui, ar pastaruoju metu lengva susikaupti, sekti veiksmus ir prisiminti informaciją.

    Taip pat prašyta palyginti dabartines galimybes su tuo, kaip jie jautėsi maždaug prieš dešimtmetį. Tokia metodika padeda užfiksuoti ne tik momentinę savijautą, bet ir subjektyvų pokyčių pojūtį per laiką.

    Rezultatas: optimistiškesni lūkesčiai siejosi su geresne savijauta

    Tyrimas atskleidė aiškų ryšį: žmonės, turėję labiau teigiamus lūkesčius dėl senėjimo, dažniau geriau vertino savo pažinimo funkcijas. Jie taip pat rečiau teigė, kad per pastaruosius metus jų protinė veikla pastebimai suprastėjo.

    Įdomu tai, kad ryšys pasireiškė nepriklausomai nuo to, kurioje srityje lūkesčiai buvo teigiamesni: fizinėje, emocinėje ar kognityvinėje. Kitaip tariant, bendras senėjimo „scenarijus“ žmogaus galvoje buvo susijęs su tuo, kaip jis interpretuoja savo atminties ir dėmesio pokyčius.

    „Lūkesčiai dėl senėjimo gali būti keičiami, o jie susiję su tuo, kaip žmogus vertina savo kognityvinį funkcionavimą“, – sakė tyrimo autorė Nikki Hill.

    Kodėl tai svarbu ir ko šis tyrimas neįrodo?

    Tyrėjai pabrėžia, kad čia fiksuotas ryšys, o ne priežastinis poveikis. Tai nereiškia, kad vien pozityvus mąstymas apsaugo nuo neurodegeneracinių ligų ar garantuoja gerą atmintį iki gilios senatvės.

    Galimi ir abu paaiškinimai: teigiamesni lūkesčiai gali padėti ramiau interpretuoti kasdienius užmaršumo epizodus, tačiau lygiai taip pat žmonės, kurie objektyviai jaučiasi geriau, gali turėti optimistiškesnį požiūrį į senėjimą. Norint atsakyti, kas yra priežastis, reikėtų ilgalaikių tyrimų, stebinčių tuos pačius žmones ilgą laiką.

    Vis dėlto išvada praktiškai reikšminga: visuomenėje paplitę stereotipai, kad senatvė neišvengiamai reiškia staigų atminties prastėjimą, gali formuoti tai, kaip vyresni žmonės vertina savo būklę. Specialistai atkreipia dėmesį, kad subjektyvus nusiskundimas ne visuomet sutampa su klinikiniais testais, tačiau nuolatinis nerimas dėl kognityvinių pokyčių turėtų būti aptariamas su gydytoju.