CP v2

Tag: Bepiločiai orlaiviai

  • Didelis lūžis fronte: „Shahed“ dronai su naujomis trukdymo sistemomis tampa dar pavojingesni

    Didelis lūžis fronte: „Shahed“ dronai su naujomis trukdymo sistemomis tampa dar pavojingesni

    Ukrainos radiotechnikos ir bepiločių ekspertas Serhijus Beskrestnovas, žinomas kaip Flash, įspėja apie ryškėjančią tendenciją fronte: Rusijos toliašaudžiai kamikadzės tipo „Shahed“ vis dažniau komplektuojami elektroninės kovos priemonėmis.

    Pasak jo, pranešimų iš Ukrainos karių daugėja, o tai leidžia įtarti, kad anksčiau pavieniai sprendimai pamažu virsta beveik norma. Kartu minimi ir „Gerbera“ tipo masalai, skirti klaidinti oro gynybą ir apsunkinti perėmimą.

    Kaip veikia trukdymas

    Ekspertas aiškina, kad elektroninės kovos moduliai „Shahed“ dronuose siekia užgožti vaizdo perdavimo ryšį tarp Ukrainos perėmėjo drono ir antžeminio imtuvo. Jei trukdiklio signalas imtuve tampa stipresnis už perėmėjo siųstuvą, operatorius ant žemės iš esmės nebemato vaizdo.

    Toks scenarijus ypač pavojingas, kai perėmimas remiasi realaus laiko vaizdu ir tikslia korekcija paskutinėmis sekundėmis. Praktikoje tai reiškia mažesnę sėkmingo numušimo tikimybę ir didesnę riziką, kad dronas pasieks taikinį.

    Kodėl tai tampa problema Ukrainai

    Pasak Flash, Rusija gali naudotis viešai prieinama technine informacija, kad identifikuotų dažnius, kuriais dirba Ukrainos perėmėjai ir antžeminės stotys. Dėl to vienu svarbiausių atsakų tampa reguliarus dažnių ir ryšio profilių keitimas, kad trukdymo sprendimai greičiau pasentų.

    Ekspertas atkreipia dėmesį ir į praktinę detalę: nors pranešimų daugėja, jis pats teigia dar nematęs tokio elektroninės kovos modulio nuolaužose, kai analizuojami numušti bepiločiai. Tai gali reikšti ir papildomas sąnaudas, ir integravimo sunkumus, tačiau neatmeta, kad sprendimai testuojami ir plečiami.

    Ginklų varžybos ore

    Dronų karas evoliucionuoja itin greitai: atsiranda vis naujų perėmimo konfigūracijų ir nestandartinių metodų, o kita pusė iškart kuria atsakomąsias priemones. Ši dinamika verčia nuolat atnaujinti ir ryšio apsaugą, ir perėmimo taktiką.

    Flash teigimu, Ukraina taip pat turėtų plačiau diegti elektroninės kovos sprendimus savo toliašaudžiuose dronuose, nes tai gali realiai didinti jų išgyvenamumą ir misijų sėkmę. Kuo daugiau kovoje atsiranda trukdymo, tuo svarbesnis tampa atsparus ryšys, alternatyvūs valdymo kanalai ir operatyvus prisitaikymas.

    „Jei rytoj atsiranda naujas kardas, iškart atsiras ir skydas, todėl elektroninė kova dronų kare jau tapo kasdienybe“, – sakė Serhijus Beskrestnovas.

  • Slaptas JAV dronas „XQ-58 Valkyrie“ sudužo po pakilimo: jis turėjo tapti F-35 pastiprinimu

    Slaptas JAV dronas „XQ-58 Valkyrie“ sudužo po pakilimo: jis turėjo tapti F-35 pastiprinimu

    JAV Jutos valstijoje esančiame kariuomenės bandymų poligone Dugway Proving Ground įvyko incidentas, kai netrukus po pakilimo sudužo bandomasis bepilotis orlaivis. Apie įvykį viešai pranešta remiantis gynybos bendrovės „Kratos Defense“ informacija, o bazės atstovai patvirtino patį sudužimo faktą.

    Incidentas fiksuotas Michael Army Airfield aerodrome, kuris naudojamas naujų bepilocių sistemų bandymams. Skelbiama, kad tai nebuvo JAV ginkluotųjų pajėgų eksploatuojamas aparatas, todėl vertinimas ir tyrimas vyksta kaip bandomosios programos dalis.

    „Niekas per šį incidentą nenukentėjo, o skrydžių bandymai laikinai sustabdyti, kol bus nustatyta priežastis“, – teigiama „Kratos Defense“ pareiškime.

    Įvykis svarbus dėl to, kad su „Kratos Defense“ siejamas XQ-58 „Valkyrie“ laikomas vienu perspektyviausių vadinamųjų lojaliųjų sparno palydovų sprendimų. Tokie bepiločiai kuriami veikti kartu su pilotuojamais naikintuvais, perimant dalį pavojingiausių ar rutiniškiausių užduočių.

    Koncepcija numato, kad tokia platforma galėtų talkinti oro kovos situacijose, vykdyti žvalgybą, padėti aptikti priešlėktuvinės gynybos priemones ar prisidėti prie jų slopinimo. JAV ir sąjungininkų pajėgos vis dažniau akcentuoja, kad mišrios pilotuojamų ir nepilotuojamų sistemų grupės tampa viena svarbiausių ateities aviacijos krypčių.

    „Valkyrie“ siejama ir su mažesnio aptinkamumo sprendimais, kurie turėtų apsunkinti jos aptikimą radarais. Būtent dėl to tokios platformos neretai vertinamos kaip potencialus pastiprinimas naikintuvams, tarp jų ir F-35, ypač tais atvejais, kai reikia priartėti prie stipriai ginamų teritorijų.

    Ankstesnėje „Valkyrie“ vystymo istorijoje minėta, kad pradžioje buvo orientuojamasi į nestandartinius pakilimo sprendimus, o vėliau atsirado galimybė kilti nuo įprastų kilimo ir tūpimo takų. 2024 metais „Kratos Defense“ taip pat buvo pranešusi apie planus kurti naują variantą su integruota važiuokle, o pirmasis tokios versijos skrydis buvo siejamas su 2026 metais.

    Kol kas neatskleidžiama, kokios konkrečios konfigūracijos aparatas sudužo Jutoje, todėl neaišku, ar incidentas susijęs su ankstesnėmis versijomis, ar su naujesnėmis modifikacijomis. Bendrovė nurodo turinti papildomų bandomųjų sistemų, kurios galės grįžti į bandymus pasibaigus tyrimui.

  • Ukrainoje dronų kova keičia taisykles: ukrainiečiai rusų dronus medžioja šaudydami tinklais

    Ukrainoje dronų kova keičia taisykles: ukrainiečiai rusų dronus medžioja šaudydami tinklais

    Ukrainos kariuomenė pripažįsta, kad vienas sunkiausių iššūkių fronte tapo masiškai naudojami nedideli dronai, kurie vis dažniau veikia spiečiais ir nuolat žvalgo bei atakuoja pozicijas. Ypač daug problemų kelia vadinamieji šviesolaidžiu valdomi dronai, nes jų ryšio grandinę sunkiau paveikti įprastomis elektroninės kovos priemonėmis.

    Ieškodami greitų ir pigių sprendimų, ukrainiečiai ėmė bandyti netikėtą taktiką: kitais dronais gaudyti priešo bepilotes skraidykles, į jas paleidžiant tinklą. Tokia priemonė iš esmės sukuria „oro medžioklę“, kai vienas kvadrokopteris prisiartina prie taikinio ir bando jį apvynioti ar užkabinti tinklu.

    „Kova ore vis dažniau vyksta tarp dronų, o ne tik tarp drono ir žemės taikinio“, – sakė Ukrainos kariškių atstovai, komentuodami augantį bepiločių vaidmenį mūšio lauke.

    Tinklų sprendimas turi ir ribojimų: reikia priartėti prie taikinio, tiksliai pataikyti, o visa operacija vyksta sąlygomis, kai erdvėje gali būti keli taikiniai, o operatorius patiria trikdymą ir laiko spaudimą. Vis dėlto tokia taktika vertinama kaip praktiška tada, kai reikia greitai neutralizuoti pigų, bet pavojingą droną ir kartu sumažinti sprogmenų ar šaudmenų naudojimą.

    Panašūs „dronų gaudytojų“ konceptai buvo pristatomi dar iki plataus masto karo Ukrainoje. Anksčiau rinkoje buvo demonstruoti sprendimai, kai dronas numeta ar iššauna tinklą, o vėliau taikinį nutempia žemyn, tačiau plačiai neprigijo dėl sudėtingumo ir riboto efektyvumo prieš greitai besikeičiančias grėsmes.

    Ukrainoje papildomą postūmį tokiems bandymams suteikia ir turimų priemonių prieinamumas. Tinklai fronte naudojami ne tik gaudymui ore, bet ir kaip papildomas fizinis barjeras virš pozicijų ar ant pastatų, kad įsirėžęs dronas būtų sustabdytas arba prarastų galimybę tiksliai smogti taikiniui.

    Analitikai pabrėžia, kad dronų karas Ukrainoje sparčiai evoliucionuoja: derinamos elektroninės kovos sistemos, fizinės užtvaros, perėmimo dronai ir improvizuotos priemonės. Kuo daugiau atsiranda sunkiai slopinamų ryšio technologijų ir autonominių funkcijų, tuo labiau auga poreikis paprastiems, greitai pritaikomiems sprendimams, kurie veiktų net tada, kai trikdymas tampa neveiksmingas.

  • Rusija parodė dvivietį Su-57D: kam jis skirtas ir ar taps atsaku Lenkijos F-35?

    Rusija parodė dvivietį Su-57D: kam jis skirtas ir ar taps atsaku Lenkijos F-35?

    Internete pasirodžius naujoms rusų naikintuvo Su-57 nuotraukoms, dėmesį patraukė neįprasta detalė: matoma kitokios formos kabina leidžia manyti, kad tai dvivietė versija, dažniausiai įvardijama Su-57D. Rusija pastaruoju metu vis dažniau viešina šios platformos bandymus, siekdama parodyti, jog penktos kartos programa juda į priekį.

    Apie Su-57D viešai prabilta 2026 metais, kai Rusijos gynybos pramonės konglomeratas „Rostec“ paskelbė pirmuosius kadrus iš bandymų. Dvivietė konfigūracija kelia klausimų, nes šiuolaikiniai penktos kartos naikintuvai paprastai kuriami vienviečiai, o papildoma įgula reiškia didesnę masę, sudėtingesnę avioniką ir potencialiai prastesnes slaptumo charakteristikas.

    Rusijos valstybinei agentūrai TASS bandymų pilotas teigė, kad nauja modifikacija gali būti skirta vadinamojo oro vadavietės vaidmeniui. Tokia koncepcija numato, kad vienas orlaivis realiu laiku renka, apdoroja ir paskirsto duomenis, koordinuoja kitų platformų veiksmus, įskaitant bepiločius orlaivius.

    Lenkijos F-35 ir tinklaveika

    Ši idėja tiesiogiai siejasi su Vakarų doktrina, kurioje „Lockheed Martin“ F-35 laikomas ne tik naikintuvu, bet ir jutiklių bei duomenų sklaidos mazgu. Lenkija įsigyja F-35A, o regiono gynybos planavime vis svarbesnė tampa tinklaveika, kai oro, žemės ir jūros sistemos veikia vienoje informacinėje erdvėje.

    Vis dėlto vien deklaracijos dar nereiškia lygiaverčių pajėgumų. Vakarų analitikai nuolat pabrėžia, kad F-35 pranašumas remiasi brandžia programine įranga, jutiklių sinteze, ryšių kanalais ir plataus masto logistikos ekosistema, o šiuos elementus greitai atkartoti sudėtinga net turint pažangią aerodinaminę platformą.

    Ką žinoma apie Su-57 galimybes

    Su-57 yra didesnis už daugumą kitų penktos kartos naikintuvų: jo sparnų mojis siekia apie 14,1 metro, tuščio orlaivio masė yra apie 18 000 kilogramų, o maksimali kilimo masė – apie 35 000 kilogramų. Naikintuvas varomas dviem Saturn AL-41F1 varikliais, deklaruojamas maksimalus greitis su forsavimu siekia apie 2 machus, o lubos – iki 18 kilometrų.

    Ginkluotė numatyta daugiausia vidinėse ginkluotės skyriuose: tarp variklių yra dvi pagrindinės talpos, taip pat dvi mažesnės šoninės nišos greitam paleidimui. Rusija teigia, kad konstrukcijoje taikyti mažesnio radarinio matomumo sprendimai, tačiau realus slaptumo lygis ir jutiklių efektyvumas lieka sunkiai patikrinami nepriklausomais duomenimis.

    Kodėl kuriama dvivietė versija

    Dvivietis Su-57D gali turėti kelias paskirtis: nuo sudėtingesnių misijų valdymo ir bepiločių koordinavimo iki mokymo ir bandymų, kai antras įgulos narys perima dalį užduočių. Pastaraisiais metais spartėja tendencija, kai naikintuvai integruojami su vadinamaisiais lojaliaisiais sparno draugais, o DI ir automatizavimo įrankiai naudojami informacijos apdorojimui bei sprendimų paramai.

    Klausimas, ar tai taps „kontra“ Lenkijos F-35, priklausys ne vien nuo Su-57D pasirodymo, bet ir nuo realios gamybos apimties, patikimų ryšių bei jutiklių tinklo, integracijos su bepiločiais ir eksploatacinio patikimumo. Kol kas viešinami vaizdai rodo ambiciją, tačiau atsakymą pateiks tik praktiniai rezultatai ir tai, kiek tokių orlaivių Rusija sugebės parengti kovinei tarnybai.

  • „Baykar“ pademonstravo K2 dronų spiečių: autonominis skrydis gali pakeisti karo taisykles

    „Baykar“ pademonstravo K2 dronų spiečių: autonominis skrydis gali pakeisti karo taisykles

    Turkijos gynybos pramonės bendrovė „Baykar“ paviešino bandymų vaizdo įrašą, kuriame dešimt K2 bepiločių orlaivių atlieka koordinuotą autonominį skrydį. Matyti, kad aparatai vienu metu kyla, susirikiuoja į glaudžią rikiuotę ir laikosi bendros trajektorijos be nuolatinės operatoriaus kontrolės.

    Šis bandymas labiau priminė technologinę demonstraciją nei kovinių galimybių pristatymą. Vaizdo įraše nerodomas smūgis į taikinius ar ginkluotės panaudojimas, o vienas dronas grįžta į kilimo taką, todėl akcentas, tikėtina, buvo sutelktas į tarpusavio sąveiką ir autonominio valdymo algoritmus.

    Ką žinoma apie K2

    „Baykar“ K2 pirmą kartą pristatė 2026 metais pavasarį, o gamintojo nurodomi parametrai rodo vidutinės klasės platformą, orientuotą į ilgesnio nuotolio užduotis. Skelbiama, kad maksimalioji kilimo masė siekia apie 800 kilogramų, o naudingoji apkrova gali sudaryti iki 200 kilogramų.

    Gamintojas taip pat pabrėžia atsparumą elektroninėms trukdžių priemonėms. Teigiama, kad K2 naudoja alternatyvius navigacijos metodus, įskaitant reljefo analizę, todėl gali tęsti misiją net ir tada, kai GNSS signalas yra ribotas ar aktyviai slopinamas.

    Skrydžio nuotolis ir nauja taktika

    Didžiausią dėmesį kelia deklaruojamas operacinis nuotolis, kuris gali viršyti 2 000 kilometrų. Tai K2 perkelia į kitą kategoriją nei daugelis taktinių bepiločių, kurie dažniau skirti trumpesnio nuotolio žvalgybai ar ugnies koregavimui.

    Nors K2 gali būti pritaikomas vienkartiniam smūgiui, pats sumanymas labiau primena daugkartinio naudojimo platformą su galimybe grįžti į bazę po užduoties. Toks modelis didina lankstumą, tačiau paprastai kelia ir kainą, nes reikalauja sudėtingesnių ryšio, navigacijos, autopiloto ir apsaugos nuo trukdžių sprendimų.

    Kaina ir gamybos mastas gali būti lemiami

    Pastarųjų metų karų patirtis parodė, kad bepiločių efektyvumą dažnai lemia ne vien atskiro aparato technologinis lygis, bet ir gebėjimas vienu metu panaudoti didelį jų skaičių. Masiniai, sinchronizuoti spiečiaus tipo išpuoliai gali perkrauti oro gynybos sistemas, net jei jos yra modernios ir daugiasluoksnės.

    Dėl to analitikai paprastai vertina ne tik deklaruojamą nuotolį ar apkrovą, bet ir gamybos tempą bei vieneto savikainą. Jei „Baykar“ pavyks suderinti pažangias autonominio skrydžio funkcijas su pakankamu gamybos mastu, K2 gali tapti vienu ryškesnių naujos kartos bepiločių sprendimų, keičiančių taktiką ir planavimą.

  • Keistas „UFO“ formos dronas smogė Rusijos Ufai: OSINT sako, tokio modelio dar nematė

    Keistas „UFO“ formos dronas smogė Rusijos Ufai: OSINT sako, tokio modelio dar nematė

    Socialiniuose tinkluose pasirodžius vaizdo įrašams iš Ufos apylinkių, internautai ėmė spėlioti, kas danguje užfiksuota: tamsus, kampuotas, žemai skrendantis objektas. OSINT analitikai atkreipė dėmesį, kad pagal matomą siluetą tai nepanašu į anksčiau identifikuotus Ukrainos ilgojo nuotolio dronus.

    Neįprasta forma tapo pagrindu internetiniams juokams apie NSO, tačiau tokia etiketė šiuo atveju labiau apibūdina sunkiai atpažįstamą konstrukciją, o ne nežemišką kilmę. Kuo mažiau aiškus kontūras ir kuo prastesnė filmuota medžiaga, tuo daugiau erdvės interpretacijoms, ypač kai objektas primena vadinamuosius stealth tipo sprendimus.

    Kodėl Ufa yra jautrus taikinys

    Ufa, Baškortostano sostinė, yra vienas svarbiausių Rusijos petrochemijos centrų, esantis maždaug 1 400–1 600 kilometrų nuo Ukrainos sienos. Mieste veikia keli dideli perdirbimo kompleksai, o tokios infrastruktūros sutrikdymas turi ne tik ekonominį, bet ir karinį poveikį, nes degalai ir naftos produktai yra kritiški logistikai.

    Vietos valdžia teigė, kad ataka esą buvo atremta, o dūmai kilo tik nuo numušto drono nuolaužų. Tuo metu Ukrainos pusė viešai yra kalbėjusi apie smūgius energetikos ir perdirbimo infrastruktūrai, tačiau konkretaus šio epizodo detalių ir panaudotos platformos oficialiai gali ir nekomentuoti dėl operacinio saugumo.

    Kuo šis dronas skiriasi nuo įprastų

    Pasak OSINT bendruomenės vertinimų, užfiksuotas objektas neprimena plačiai minėtų Ukrainos ilgojo nuotolio dronų su tradicine, mažą lėktuvą primenančia aerodinamika ir stūmiančiu propeleriu. Vaizduose matoma kampuota forma gali rodyti kitokį korpuso sprendimą, tačiau vien iš kelių sekundžių įrašo patikimai identifikuoti modelį yra sudėtinga.

    Karo metu abi pusės nuolat adaptuoja bepiločių konstrukcijas: keičiami fiuzeliažai, navigacijos moduliai, ryšio sprendimai, didinamas nuotolis ir atsparumas trukdymui. Tokie patobulinimai nebūtinai reiškia visiškai naują klasę, kartais tai būna evoliucinis atnaujinimas, skirtas sunkiau numušamai trajektorijai ar mažesniam matomumui radarams.

    Ką galima patvirtinti dabar

    Šiuo metu patikimiausia išvada yra ta, kad incidentas sukėlė informacinę bangą dėl neįprastos išvaizdos ir dėl Ufos, kaip svarbaus pramonės centro, reikšmės. Kol nėra oficialių techninių duomenų, nuolaužų nuotraukų ar institucijų patvirtinimų, teiginiai apie konkretų drono tipą išlieka prielaidomis.

    Vis dėlto pats faktas, kad taikiniai Rusijos gilumoje ir toliau pasiekiami, rodo didėjančias ilgojo nuotolio bepiločių galimybes ir besikeičiančią karo logiką. Tokie smūgiai dažniausiai siekia mažinti perdirbimo pajėgumus, didinti remonto kaštus ir priversti perdislokuoti oro gynybą nuo fronto.

  • Graikija stato Achilo skydą: už milijardus perka Izraelio oro gynybą ir naują ginkluotę

    Graikija stato Achilo skydą: už milijardus perka Izraelio oro gynybą ir naują ginkluotę

    Graikija pradėjo vieną didžiausių pastarųjų metų savo kariuomenės modernizavimo etapų, kurio ašimi taps naujas oro ir priešraketinės gynybos sprendimas. Atėnai paskelbė apie 4,2 mlrd. eurų vertės paketą, skirtą naujai ginkluotei, o didžiausia dalis – apie 3,1 mlrd. eurų – numatyta Izraelio oro gynybos sistemoms.

    Pagrindinis projekto elementas – daugiasluoksnė gynyba, Graikijoje pristatoma kaip Achilo skydas. Ji turėtų sustiprinti šalies apsaugą nuo raketų, bepiločių orlaivių ir orlaivių atakų, o kartu užpildyti per finansų krizės dešimtmetį susikaupusias spragas gynybos planavime.

    Modernizacija po įšaldyto biudžeto

    Graikijos vyriausybė dar 2025 metais pristatė platesnį planą, kuriame numatytos išlaidos gali siekti apie 25 mlrd. eurų. Tai reikšmingas posūkis po 2009–2018 metų laikotarpio, kai dėl viešųjų finansų krizės gynybos biudžeto galimybės buvo smarkiai apribotos, o dalis atnaujinimų atidėta.

    Pasak Graikijos gynybos ministro Nikoso Dendiaso, šalis „žengia į naują erą“, akcentuodama technologijų ir oro gynybos svarbą. Pastaraisiais metais Europos valstybės vis dažniau prioritetą teikia būtent priešlėktuvinei ir priešdroninei gynybai, ypač išaugus grėsmių spektrui.

    Ką dar perka Atėnai?

    Modernizacijos paketas neapsiriboja vien oro gynyba. Graikija planuoja įsigyti Brazilijoje gaminamus transporto lėktuvus „Embraer“ C-390 „Millennium“, Izraelio bepiločius orlaivius „Heron“, taip pat raketas, skirtas JAV sraigtasparniams „Apache“.

    Toks kompleksiškas pirkinių rinkinys rodo siekį stiprinti ne tik oro erdvės apsaugą, bet ir logistiką, žvalgybą bei greitą pajėgų perkėlimą. Bepiločiai orlaiviai vis dažniau laikomi būtina priemone tiek jūros, tiek sausumos sienų stebėsenai, o transporto aviacijos pajėgumai svarbūs reagavimui krizėse ir sąjungininkų operacijose.

    Regioninė įtampa ir partnerystės

    Atėnų sprendimai turi ir aiškų geopolitinį foną. Graikija siekia geriau apsaugoti salas netoli Turkijos pakrantės, o dvišaliai santykiai su Ankara išlieka įtempti dėl ginčų Rytų Viduržemio jūroje, įskaitant ekonominių zonų ribas ir energetinių išteklių perspektyvas.

    Kartu stiprėja Graikijos, Kipro ir Izraelio bendradarbiavimas saugumo srityje, o gynybos projektai tampa platesnių regioninių susitarimų dalimi. Vis dėlto Graikija nemažina ir europinės krypties: Atėnai tęsia ginkluotės įsigijimus iš Prancūzijos, anksčiau įsigydami „Rafale“ naikintuvus ir „Belharra“ fregatas.

  • Latvija baigia statyti antidronų sieną: po įskridimų iš Rusijos skubina visą rytinę sieną

    Latvija baigia statyti antidronų sieną: po įskridimų iš Rusijos skubina visą rytinę sieną

    Latvija iki rugsėjo pabaigos planuoja visą rytinę sienos atkarpą aprūpinti automatizuotomis antidronų sistemomis. Apie tai viešai kalbėjo Latvijos gynybos ministras Raivis Melnis, pabrėžęs tikslą užtikrinti ištisinę sienos stebėseną ir reagavimą su minimaliu karių skaičiumi.

    Pasak ministro, siekiama, kad didelė dalis sprendimų būtų vykdoma nuotoliniu būdu, o technologijos leistų greitai aptikti, identifikuoti ir neutralizuoti bepiločius. Toks modelis ypač aktualus pasienyje, kur vien žmogiškais resursais nuolat užtikrinti budėjimą yra brangu ir sudėtinga.

    Latvijos sprendimą spartinti darbus sustiprino įtampos regione ir pasikartojantys incidentai, kai į šalies oro erdvę patenka bepiločiai. NATO rytinio sparno valstybės pastaraisiais metais vis dažniau akcentuoja sabotažo ir provokacijų riziką, ypač prie sienų su Rusija ir Baltarusija.

    Pranešama, kad gegužės 7 dieną į Latvijos oro erdvę iš Rusijos pusės įskrido keli dronai, o du jų nukrito ir apgadino infrastruktūrą, įskaitant degalų sandėlį. Vėlesnė vidinė analizė išryškino spragas ankstyvojo perspėjimo grandyje ir perėmimo priemonėse.

    Birželio 8 dieną Latvijos oro erdvėje užfiksuotas dar vienas reikšmingas precedentas, kai NATO naikintuvai pirmą kartą numušė svetimą droną. Vis dėlto Latvija pabrėžia, kad aviacija laikoma antrine priemone, o pagrindinė atsakomybė teks antžeminiams sprendimams, kurie gali reaguoti greičiau ir veikti nuolat.

    Projektui dar būtina įsigyti ir sujungti kelis elementus į vieną sistemą: radarus, pasyvaus stebėjimo jutiklius, elektroninės kovos priemones bei vieningą vadovavimo ir valdymo grandį. Derybos dėl dalies technologijų ir integracijos vyksta su viena partnere valstybe, tačiau jos pavadinimas kol kas neskelbiamas.

    Ekspertai pažymi, kad modernios antidronų sistemos paprastai remiasi kelių sluoksnių logika: ankstyvas aptikimas, tikslus identifikavimas ir keli neutralizavimo būdai. Praktikoje tai gali būti ryšio slopinimas, navigacijos trikdymas, perėmimas specialiais įrenginiais arba kinetinis sunaikinimas, kai grėsmė yra patvirtinta.

    Latvijos atvejis atspindi platesnę Europos tendenciją, kai dėl karo Ukrainoje pasikeitė požiūris į bepiločių grėsmę ir pasienio apsaugą. Valstybės vis dažniau investuoja į automatizaciją, kad galėtų uždengti didelius atstumus, sumažinti reakcijos laiką ir kartu išvengti nuolatinio didelių pajėgų dislokavimo.

    Šiuo metu vienoje sienos atkarpoje jau veikia bandomasis automatinis sprendimas, skirtas testams ir personalo mokymui. Latvija tikisi, kad iki rudens pabaigos sistema bus išplėsta taip, jog realiu laiku stiprintų situacijos suvokimą ir sumažintų riziką, jog dronai nepastebėti pasiektų jautrią infrastruktūrą.

  • Uostų nebereikia? Sąjungininkai pademonstravo INLS, leidžiantį iškrauti 300 tonų techniką

    Uostų nebereikia? Sąjungininkai pademonstravo INLS, leidžiantį iškrauti 300 tonų techniką

    Pietų Korėjoje vykusių pratybų metu sąjungininkų kariai pademonstravo, kaip amerikietiškas sunkusis logistinis sunkvežimis „Oshkosh“ LVSR gali būti iškrautas į krantą be uosto infrastruktūros. Tam buvo panaudota modulinė sistema INLS, skirta išlaikyti tiekimą net tada, kai uostai sunaikinti, užblokuoti ar atsiduria priešo apšaudymo zonoje.

    INLS nėra klasikinis desantinis laivas. Tai iš plūduriuojančių modulių sudarytas komplektas, kurį galima sujungti pagal užduotį: suformuoti perkrovimo platformą prie transporto laivo, keltą sunkioms mašinoms gabenti ar net laikiną prieigą nuo vandens iki paplūdimio.

    Pratybų scenarijus pabrėžė, kad tokios priemonės reikalingos ne tik desanto operacijoms, bet ir logistikai, kai tradiciniai mazgai tampa pažeidžiami. Šiuolaikiniuose konfliktuose uostai, sandėliai ir tiekimo maršrutai dažnai laikomi prioritetiniais taikiniais, todėl kariuomenės ieško būdų išskaidyti riziką ir išlaikyti tiekimą.

    Kaip veikia modulinis keltas

    Pasak sistemos aprašymų, INLS keltas gali gabenti maždaug iki 300 tonų krovinį. Vandens čiurkšlių tipo varikliai leidžia veikti sekliuose vandenyse, o rampa suteikia galimybę sunkias transporto priemones išvažiuoti į krantą savarankiškai, be kranų ar krantinių.

    Tokia schema ypač svarbi, kai reikia greitai perkelti inžinerinę techniką, šarvuotas ar logistines mašinas į vietas, kur uostai neprieinami. Kartu tai leidžia lanksčiau pasirinkti iškrovimo taškus ir mažinti spūsčių riziką viename objekte.

    Nauja grėsmė – dronai

    Vienas labiausiai pastebimų pratybų elementų buvo žalias tinklas, ištemptas virš kelto denio. Oficialiai jo paskirtis nebuvo paaiškinta, tačiau pratybose akcentuota logistinės grandies apsauga nuo bepiločių orlaivių, o toks tinklas gali būti pasyvi priemonė, apsunkinanti smulkių dronų ataką iš viršaus.

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad tokia apsauga nėra lygiavertė oro gynybai ir ne visada padėtų prieš didesnius smogiamuosius dronus ar iš oro numetamą amuniciją. Vis dėlto, sparčiai plintant FPV ir komercinių dronų panaudojimui, pasyvios priemonės kartu su elektroninės kovos sprendimais tampa vis dažnesne praktika.

    Pratybos atskleidė ir silpnesniąją tokios logistikos pusę. Keltas pasiekia apie 10 mazgų greitį, todėl kurį laiką juda nuspėjama kryptimi ir išlieka pažeidžiamas, o jo saugumas priklauso nuo žvalgybos, elektroninės kovos, oro priedangos ir pakrantės ruožo kontrolės.

  • JAV smogė Iranui „Shahed“ tipo dronu: netoli Bandar Abaso aptiktas beveik sveikas LUCAS wrakas

    JAV smogė Iranui „Shahed“ tipo dronu: netoli Bandar Abaso aptiktas beveik sveikas LUCAS wrakas

    Netoli Irano uosto Bandar Abase socialiniuose tinkluose pasirodė nuotraukos, kuriose matomas beveik nesuniokotas bepiločio orlaivio LUCAS (dar vadinamo FLM 136) wrakas. Tokio būklės radinys leidžia manyti, kad aparatas galėjo nepasiekti numatyto taikinio arba nukrito dėl techninio gedimo.

    LUCAS yra naujas JAV kariuomenės mažos kainos vienkartinio smogiamojo bepiločio orlaivio modelis, sukurtas kaip masiškai gaminamas sprendimas. Sistemą kūrė bendrovė „SpektreWorks“, o viešojoje erdvėje ji pradėta minėti tik pastaraisiais mėnesiais, kai pradėjo rastis požymių apie realų panaudojimą operacijose.

    Šis atvejis išsiskiria tuo, kad LUCAS konstrukcija išoriškai labai primena Irano „Shahed 136“ šeimos bepiločius, plačiai naudotus pastarųjų metų konfliktuose. Analitikai tokius sprendimus dažnai apibūdina kaip bandymą greitai užpildyti nišą pigesniais, didesniais kiekiais panaudojamais smogiamaisiais aparatais, kai brangios sparnuotosios raketos ar sudėtingi dronai tampa ribojančiu veiksniu.

    JAV Centrinės vadovybės pateikiamais duomenimis, vieno LUCAS vieneto kaina siekia apie 32 000 eurų. Tai reikšmingai mažesnė suma nei daugelio aukštos klasės valdomų ginklų, todėl tokio tipo platformos vertinamos kaip priemonė didinti smūgių intensyvumą, kai svarbi ne vien tikslumo, bet ir skaičiaus logika.

    LUCAS parametrai ir paskirtis

    Viešai skelbiama, kad LUCAS yra maždaug 3 metrų ilgio, sparnų mostas siekia apie 2,5 metro, o startinė masė sudaro apie 81,6 kilogramo. Nurodomas iki 822 kilometrų nuotolis, apie 137 kilometrų per valandą kreiserinis greitis ir iki 195 kilometrų per valandą maksimalus greitis, o skrydžio aukštis gali siekti apie 4 500 metrų.

    Modelis priskiriamas vienkartinio panaudojimo smogiamiesiems dronams, kurių užduotis yra pasiekti taikinį ir smogti sprogstamuoju užtaisu. Priekinėje korpuso dalyje numatyta krovinio erdvė iki 18 kilogramų, o elektrooptiniai jutikliai gali padėti operatoriams patvirtinti taikinį galutinėje skrydžio fazėje.

    Ką signalizuoja tokie radiniai?

    Beveik nepažeistas aparato wrakas dažniausiai reiškia kelis scenarijus: galimą navigacijos sutrikimą, ryšio praradimą, variklio gedimą arba perėmimą, kai smūgis į konstrukciją nebuvo destruktyvus. Tokiais atvejais didžiausias dėmesys krypsta į tai, kokią informaciją gali gauti radinį išnagrinėjusios pajėgos, nes net ir pigūs dronai gali atskleisti elektronikos, programinės įrangos ar tiekimo grandinės detales.

    Pastaraisiais metais pasaulyje ryškėja tendencija, kad kariuomenės plečia pigių smogiamųjų dronų arsenalą, derindamos jį su oro gynybos sistemomis ir elektroninės kovos priemonėmis. Tokia dinamika didina ir gynybos apkrovą, nes pigesni masiškai leidžiami aparatai gali būti naudojami tiek taikiniams naikinti, tiek oro gynybai išsekinti.