CP v2

Tag: Biologinė įvairovė

  • Nacionalinis aplinkosaugos egzaminas grįžta spalį: kas gali dalyvauti ir kodėl verta išbandyti

    Nacionalinis aplinkosaugos egzaminas grįžta spalį: kas gali dalyvauti ir kodėl verta išbandyti

    Spalį Lietuvoje vyks Nacionalinis aplinkosaugos egzaminas, kviesiantis moksleivius, studentus, pedagogus ir visus besidominčius gamtos apsauga pasitikrinti žinias. Iniciatyvą nuo 2011 metais organizuoja VšĮ „Žaliosios politikos institutas“, o renginys kasmet siekia didinti visuomenės aplinkosauginį raštingumą.

    Šiemet egzaminas numatytas 2026 metais spalio 23 dieną ir vyks nuotoliniu būdu specialioje internetinėje platformoje. Dalyviai atsakinės į klausimus apie klimato kaitą, taršos mažinimą, atliekų tvarkymą, žiedinę ekonomiką, biologinę įvairovę ir tvaresnius vartojimo įpročius.

    Tokios temos aktualios ne tik dėl augančių ekstremalių orų reiškinių, bet ir dėl ES klimato tikslų, numatančių reikšmingą šiltnamio efektą sukeliančių dujų mažinimą iki 2030 metų bei klimato neutralumą iki 2050 metų. Praktiniai sprendimai kasdienybėje, nuo energijos taupymo iki rūšiavimo, tampa vis svarbesni tiek namų ūkiams, tiek organizacijoms.

    Organizatoriai skelbia keturias dalyvių kategorijas: pradedantieji, smalsuoliai, tyrinėtojai ir ekspertai. Tokia struktūra leidžia pritaikyti klausimų sudėtingumą skirtingoms amžiaus grupėms ir patirties lygiui, kad dalyvauti būtų prasminga ir mokiniams, ir specialistams.

    Po egzamino dalyviai elektroniniu paštu gaus ne tik savo rezultatą, bet ir teisingus atsakymus bei paaiškinimus, kurie padeda mokytis iš klaidų. Geriausiai pasirodžiusiems numatomi diplomai ir prizai, kuriuos paprastai steigia partneriai ir prie iniciatyvos prisijungiančios savivaldybės.

    „Nacionalinis aplinkosaugos egzaminas – tai ne tik žinių patikrinimas, bet ir galimybė ugdyti atsakingą, aplinkai draugišką visuomenę“, – sakė VšĮ „Žaliosios politikos instituto“ direktorius Remigijus Lapinskas.

    Aplinkosauginis švietimas pastaraisiais metais vis dažniau siejamas su praktiniais įgūdžiais: kaip atpažinti žaliąjį smegenų plovimą, įvertinti produkto poveikį aplinkai per visą jo gyvavimo ciklą ar suprasti, kuo skiriasi atliekų prevencija nuo paprasto rūšiavimo. Organizatoriai pabrėžia, kad net trumpas žinių testas gali tapti paskata pasidomėti patikimais šaltiniais ir priimti labiau pagrįstus sprendimus kasdien.

  • Prie Aliaskos aptikti 9 nauji giliavandenių kempinių tipai: ką tai keičia jūros ekosistemai

    JAV Nacionalinės vandenynų ir atmosferos tyrimų administracijos (NOAA) mokslininkai prie Aliaskos krantų identifikavo devynis anksčiau mokslui nežinomus giliavandenių kempinių tipus. Radiniai užfiksuoti Aliaskos įlankoje ir netoli Aleutų salų, o bendras žinomų kempinių tipų skaičius šiame regione išaugo iki 232.

    Mėginiai buvo surinkti per kasmetinius NOAA Fisheries dugninių tralų tyrimus, kuriais stebimos dugninių žuvų ir moliuskų ištekliai. Nors dalis medžiagos paimta dar 2012 metais, naujų tipų aprašymai pateikti dviejuose neseniai publikuotuose moksliniuose darbuose, kai tyrėjai detaliai išanalizavo surinktus pavyzdžius.

    Giliavandenės kempinės dažnai vadinamos gyvais vandens filtrais, nes nuolat per savo kūną perleidžia jūros vandenį ir iš jo išgauna maisto daleles. Jos laikomos vienais seniausių daugialąsčių gyvūnų Žemėje, o jų evoliucijos istorija siekia daugiau nei 600 mln. metų.

    NOAA biologai pabrėžia, kad kempinių sankaupos kuria sudėtingą dugno struktūrą, panašią į miško formuojamą buveinę sausumoje. Tokia struktūra suteikia prieglobstį ir veisimosi erdves žuvims bei krabams, įskaitant ir komerciškai reikšmingas rūšis, todėl kempinių buveinės siejamos ir su žuvininkystės tvarumu.

    „Kempinės turi didelę ekologinę reikšmę“, – sakė NOAA Fisheries biologas ir vienas tyrimų bendraautorių Šonas Runi.

    Jo teigimu, giliavandeniai rajonai tebėra sunkiai pasiekiami, ypač akmenuotos dugno vietos, kur įprasti tralų metodai ne visada leidžia surinkti reprezentatyvius duomenis. Dėl to mokslininkai neatmeta, kad prie Aliaskos krantų dar gali būti šimtai neaprašytų kempinių tipų.

    Skirtingai nei daugelį jūrų gyvūnų, kuriuos galima atskirti pagal aiškius išorinius požymius, kempines vizualiai identifikuoti gerokai sunkiau. Jos neturi smegenų ar sudėtingų organų, todėl tyrėjams dažnai tenka remtis mikroskopine skeleto sandara ir genetiniais duomenimis.

    Vienas svarbiausių šiuolaikinių metodų yra vadinamieji DNR brūkšniniai kodai, kai rūšiai ar tipui priskiriama specifinė trumpų genetinių sekų kombinacija. Vis dėlto kempinių genetiniai tyrimai nėra paprasti, nes filtravimo būdu besimaitinančių organizmų audiniuose neretai aptinkama ir svetimos DNR bei junginių, galinčių apsunkinti analizę.

    Mokslininkai ir gamtosaugininkai atkreipia dėmesį, kad giliavandenių ekosistemų ateitis priklauso ne tik nuo tyrimų, bet ir nuo ūkinės veiklos ribojimo. Tarp didžiausių rizikų minimas dugninis tralavimas, galintis mechaniškai pažeisti lėtai augančias kempinių bendrijas ir jų kuriamas buveines.

    Taip pat diskusijas kelia planai plėsti giliavandenę kritinių mineralų, tokių kaip nikelis ar varis, paiešką ir gavybą. Gamtosaugos organizacijos perspėja, kad dugno gavybos technika gali tiesiogiai naikinti trapias dugno bendrijas, o pasekmės gali būti ilgalaikės, ypač sparčiai kintant klimatui ir vandenynų sąlygoms.

    „Dugno tralavimas yra ypač destruktyvus ir netvarus žvejybos būdas“, – sakė Aliaskoje veikiančio Biologinės įvairovės centro atstovas Kuperis Frimenas.

    Jo vertinimu, papildoma giliavandenė kasyba dar labiau padidintų spaudimą dugno ekosistemoms, kurios ir taip yra pažeidžiamos. Anot jo, kempinių bendrijų išsaugojimas svarbus ne tik biologinei įvairovei, bet ir pakrančių bendruomenėms, kurių gerovė susijusi su stabiliais jūrų ištekliais.

  • Vilnius turi naują vyriausiąją ekologę: ką iš tiesų keis Vaivos Marozienės sprendimai mieste

    Vilnius turi naują vyriausiąją ekologę: ką iš tiesų keis Vaivos Marozienės sprendimai mieste

    Nuo rugsėjo 14 dienos Vilniaus miesto savivaldybės administracijoje vyriausiosios ekologės pareigas pradeda eiti ekologė ir kraštovaizdžio architektė Vaiva Marozienė. Savivaldybė tikisi, kad ši pozicija sustiprins aplinkosauginių sprendimų svorį miesto plėtros procesuose.

    Naujoji vyriausioji ekologė koordinuos ekologinio planavimo, klimato kaitos, žaliosios infrastruktūros ir biologinės įvairovės klausimus. Esminė užduotis – užtikrinti, kad urbanistiniai sprendimai derintų aplinkosauginius, socialinius ir ekonominius interesus.

    Kas bus jos atsakomybė

    Vilniaus miesto vicemeras Andrius Grigonis teigė, kad stiprinamos savivaldybės kompetencijos ekologijos srityje leis daugiau dėmesio skirti jautriems miesto aplinkos klausimams. Tarp prioritetų įvardijama brandžių medžių apsauga ir jų augimo sąlygų gerinimas.

    Vyriausioji ekologė taip pat teiks siūlymus dėl medžių atsodinimo, rekomendacijas dėl druskų naudojimo žiemos priežiūroje ir kitų veiksnių, darančių poveikį želdiniams. Tokie sprendimai ypač svarbūs miestams, siekiantiems mažinti karščio salų efektą ir didinti atsparumą ekstremaliems orams.

    Ji vertins teritorijų planavimo, infrastruktūros ir investicinius projektus tvarumo bei poveikio aplinkai požiūriu. Tai reiškia, kad rekomendacijos gali paliesti ne tik parkus ar gatvių želdinimą, bet ir didelius statybų projektus, lietaus nuotekų tvarkymą bei viešųjų erdvių sprendinius.

    Žalioji infrastruktūra ir klimato atsparumas

    V. Marozienė koordinuos žaliosios infrastruktūros kryptį, apimančią želdynus, miesto miškus, žaliuosius koridorius ir gamta grįstus sprendimus. Praktikoje tai gali reikšti didesnį dėmesį lietaus vandens sulaikymui, pralaidžių dangų diegimui ir buveinių vientisumui.

    Pastaraisiais metais Europos miestai vis dažniau pereina nuo pavienių želdinimo iniciatyvų prie sisteminių priemonių, kurios vienu metu mažina potvynių riziką, gerina oro kokybę ir kuria vėsesnes viešąsias erdves. Vilniui tai aktualu tiek dėl intensyvėjančių liūčių, tiek dėl vasaros karščių epizodų, kai tankiai užstatytose teritorijose kyla papildoma sveikatos rizika.

    „Miestas yra gyva ekosistema, todėl ekologiniai klausimai negali būti sprendžiami atskirai nuo urbanistikos, infrastruktūros ar kasdienės miestiečių gyvenamosios aplinkos“, – sakė Vaiva Marozienė.

    „Siek­siu, kad sprendimai dėl miesto plėtros būtų paremti ne tik šiandienos poreikiais, bet ir ilgalaikiu poveikiu gamtai, biologinei įvairovei bei miesto atsparumui klimato kaitai“, – pridūrė ji.

    Patirtis ir išsilavinimas

    V. Marozienė yra atestuota želdynų dalies vadovė ir nepriklausoma želdynų ekspertė, turinti ilgametę patirtį miesto želdynų planavimo ir tvaraus aplinkos valdymo srityse. Ji yra įgijusi ekologijos ir aplinkotyros magistro laipsnį Vilniaus universitete, taip pat studijavusi architektūrą Vilniaus dailės akademijoje.

    Nuo 2022 metais ji dirbo kraštovaizdžio architekte, ekologe ir projektų vadove bendrovėje „Vilniaus miesto parkai“, o nuo 2024 metais ėjo vyriausiosios Vilniaus miesto sodininkės pareigas. Savivaldybė pabrėžia, kad ši patirtis leis greičiau pereiti nuo strateginių tikslų prie praktinių sprendimų mieste.

  • Tailande aptiko „velnio gėlę“: ji beveik juoda, neturi chlorofilo ir išgyvena be saulės

    Tailande aptiko „velnio gėlę“: ji beveik juoda, neturi chlorofilo ir išgyvena be saulės

    Vakarų Tailande, Thong Pha Phum nacionaliniame parke, mokslininkai aprašė naują itin neįprastą augalų rūšį – Thismia daemona, pramintą „velnio gėle“. Ji išsiskiria beveik juoda žiedo spalva, trimis ragus primenančiomis ataugomis ir ryškiais oranžiniais plotais, dėl kurių augalas atrodo tarsi iš fantastinio filmo.

    Ši rūšis laužo vieną pagrindinių augalų „taisyklių“: jai nereikia saulės šviesos, nes ji neturi chlorofilo. Tai reiškia, kad augalas nefotosintetina ir pats nepasigamina maisto, kaip tai daro dauguma mums pažįstamų augalų.

    Kaip augalas išgyvena be šviesos?

    Atsakymas slypi po žeme: Thismia daemona minta per grybus, gyvenančius dirvožemyje. Tokia strategija vadinama mikohterotrofija – augalas per grybų tinklą gauna anglies junginių ir kitų maistinių medžiagų, kurių pats pasigaminti negali.

    Dėl šios priežasties didžiąją gyvenimo dalį augalas praleidžia pasislėpęs po miško paklote. Virš žemės jis pasirodo trumpam – dažniausiai tik pražysti ir subrandinti vaisius, todėl tokias rūšis aptikti ypač sunku.

    Netikėta vieta ir svarbi išvada

    Rūšis aptikta 930–970 metrų aukštyje virš jūros lygio, sezoniniame kalnų miške. Tyrėjams tai buvo staigmena, nes Thismia genties augalai dažniau siejami su nuolat drėgnais žemumų atogrąžų miškais, o ne su aukštesnėmis ir sezoniškesnėmis buveinėmis.

    „Thismia daemona atradimas buvo didžiulė staigmena“, – sakė Princas of Songkla universiteto botanikas Sahutas Chantanaorrapintas, pabrėžęs, kad tai rodo platesnį šios grupės ekologinį prisitaikymą, nei manyta anksčiau.

    Kodėl mokslininkai jau kalba apie grėsmę?

    Nors augalas aptiktas saugomoje teritorijoje, žinoma tik viena jo populiacija, kurioje – mažiau nei 50 individų. Ji užima mažesnį nei 0,05 kvadratinio kilometro plotą, todėl net menkiausi buveinės pokyčiai gali turėti didelį poveikį.

    Nacionalinis parkas yra lankomas turistų, o tokie augalai lengvai nepastebimi ir gali būti tiesiog netyčia sumindomi. Be to, jiems būtinas stabilus miško paklotės mikroklimatas ir dirvožemio grybų bendrijos, tad pažeidus aplinką rizikuojama nutraukti visą mitybos grandinę.

    Tyrimo autoriai rūšį preliminariai įvertino kaip kritiškai nykstančią pagal Tarptautinės gamtos apsaugos sąjungos kriterijus, nors tai dar nereiškia automatinio įtraukimo į IUCN Raudonąjį sąrašą. Pasak mokslininkų, tokie atradimai primena, kad net gerai žinomos ir saugomos vietovės gali slėpti iki šiol mokslui nežinomų rūšių.

  • Kalifornijos kalnų ežeruose išgaudžius upėtakius ekosistema atsigavo: paukščių padaugėjo iki 2 kartų

    Kalifornijos Siera Nevados aukštikalnių ežeruose dirbtinai įveisti upėtakiai pakeitė ne tik povandeninę gyvybę, bet ir paukščių bendrijas pakrantėse. Tyrėjai nustatė, kad ežeruose su plėšriomis žuvimis paukščių buvo maždaug penktadaliu mažiau nei panašiuose vandens telkiniuose, kur žuvų natūraliai nėra.

    Mokslininkai stebėjo 39 aukštikalnių ežerus dviejuose nacionaliniuose parkuose, kurių dauguma yra aukščiau nei 3 000 metrų virš jūros lygio. Lyginant ežerus, į kuriuos anksčiau buvo įžuvinta, su natūraliai bežuviais vandens telkiniais, išryškėjo aiškus skirtumas maisto grandinėje, kurio pasekmes jaučia ir paukščiai.

    Paukščių apskaitos buvo atliekamos per tris vasaros sezonus 2014, 2015 ir 2020 metais. Kiekvienoje vietoje tyrėjai 10 minučių fiksuodavo visus pakrantėje pamatytus ar išgirstus paukščius, kad būtų galima palyginti skirtingus ežerus.

    Vidutiniškai ežeruose su upėtakiais buvo registruojama apie 5,15 paukščio vienam stebėjimo taškui, o ežeruose be žuvų apie 6,48. Tai atitinka maždaug 20 proc. mažesnį paukščių gausumą ten, kur įsitvirtinusi plėšri žuvis.

    Tyrėjai aiškina, kad pagrindinis mechanizmas susijęs su vabzdžiais, ypač tais, kurie dalį gyvenimo praleidžia vandenyje, o vėliau masiškai išskrenda į orą. Ežeruose be žuvų tokių vabzdžių, pavyzdžiui, dieninių muselių, būna gerokai daugiau, todėl paukščiai turi patikimesnį ir gausesnį maisto šaltinį.

    Ryškiausi pokyčiai fiksuoti viename ežere, kuriame nuo 2016 metų pradėta kryptingai šalinti upėtakius. Iki 2020 metų žuvų gausa ten buvo smarkiai sumažėjusi, o ežeras ėmė įgyti bežuvio vandens telkinio bruožų.

    Kartu su vabzdžių sugrįžimu augo ir paukščių skaičius. Tyrėjų vertinimu, po upėtakių šalinimo paukščių gausa šiame ežere padidėjo iki 2 kartų ir priartėjo prie gretimo ežero, kuriame žuvų niekada nebuvo.

    Be to, po žuvų sumažinimo buvo užfiksuotos ir anksčiau tame ežere nepastebėtos rūšys. Tai leidžia manyti, kad net ir nedidelio masto priemonės, kai jos taikomos nuosekliai, gali gana greitai atkurti sutrikdytas aukštikalnių ekosistemų grandis.

    Aukštikalnių ežerai dažnai yra jautrios, izoliuotos sistemos, todėl invazinių ar dirbtinai įveistų plėšrūnų poveikis jose gali būti neproporcingai didelis. Šis atvejis rodo, kad žuvų įveisimas dėl rekreacinės žūklės gali turėti platesnių pasekmių, nei iš pirmo žvilgsnio atrodo.

    Tyrimo išvados aktualios nacionalinių parkų valdymui, kai tenka derinti lankytojų interesus ir biologinės įvairovės apsaugą. Paukščių, varliagyvių ir vandens vabzdžių reakcija gali tapti aiškiu indikatoriumi, ar pasirinkta ežerų tvarkymo kryptis iš tiesų grąžina natūralią pusiausvyrą.

  • Japonijos salos laukinėms katėms užfiksuotas keistas pokytis: mokslininkai ieško priežasties

    Japonijos salos laukinėms katėms užfiksuotas keistas pokytis: mokslininkai ieško priežasties

    Mažoje Japonijos Cušimos saloje gyvenanti itin reta Cušimos leopardinė katė yra ties išnykimo riba: manoma, kad laukinėje gamtoje liko apie 100 šių gyvūnų. Pastaraisiais metais mokslininkai fiksavo naują, iki šiol šiai populiacijai nebūdingą požymį, kuris kelia nerimą dėl rūšies ateities.

    2024 ir 2025 metais lauko stebėjimų metu buvo pastebėtos trys leopardinės katės su neįprastai trumpomis uodegomis. Tyrėjų teigimu, jų uodegos siekė maždaug pusę įprasto ilgio, o toks bruožas anksčiau nebuvo aprašytas nei Cušimos, nei kitose leopardinių kačių populiacijose.

    „Tai, kad uodegos pakitimai užfiksuoti keliems individams, leidžia manyti, jog vien atsitiktinės traumos nėra labiausiai tikėtinas paaiškinimas ir verčia svarstyti paveldimą ar vystymosi priežastį“, – rašė tyrėjai.

    Pirmoji akivaizdi hipotezė buvo hibridizacija su naminėmis katėmis, nes Cušimoje jos taip pat paplitusios, o trumpauodegiškumas naminių kačių populiacijose sutinkamas dažniau. Toks genų „įsiliejimas“ mažoms, izoliuotoms laukinių gyvūnų populiacijoms yra viena pavojingiausių grėsmių, nes gali keisti paveldimus požymius ir ilgainiui susilpninti prisitaikymą.

    Norėdami patikrinti šią versiją, Japonijos tyrėjai atliko genetinius tyrimus ir vienam trumpauodegiam individui išnagrinėjo visą genomą. Rezultatai buvo lyginami su kelių Cušimos naminių kačių, kitų Cušimos leopardinių kačių, taip pat leopardinių kačių iš žemyninės Azijos duomenimis.

    „Neįprastas išorinis bruožas gali iškart kelti įtarimų dėl hibridizacijos, tačiau norėjome objektyviai įvertinti, ką iš tiesų rodo genomas, o ne spręsti vien pagal išvaizdą“, – sakė tyrimo pirmasis autorius Jukis Macumotas.

    Tyrimas nerado aiškių įrodymų, kad trumpauodegės leopardinės katės būtų neseniai kryžminusiosis su naminėmis katėmis. Analizėse trumpauodegis individas pateko į Cušimos leopardinių kačių genetinės įvairovės ribas, o ne į tarpinę zoną, kurios būtų tikimasi hibridui.

    Vis dėlto tai paliko atvirą svarbiausią klausimą: kodėl toks požymis apskritai pasirodė. Tyrėjai svarsto kelis scenarijus, tarp jų ir retą vystymosi sutrikimą, nepastebėtą senesnį ar labai menką genetinį „įmaišymą“, taip pat įgimtų defektų riziką, kuri kartais išauga mažose, artimai susijusiose populiacijose.

    Nors giminingo kryžminimosi poveikis dažnai siejamas su įvairiais anatomijos pakitimais, atlikta analizė neparodė, kad tirtas trumpauodegis individas būtų labiau giminingai susijęs nei kitos tirtos Cušimos leopardinės katės. Tyrėjai taip pat pažymėjo, kad dabartiniai metodai gali neaptikti labai senų ar ypač menkų kryžminimosi pėdsakų.

    Mokslininkai pabrėžia, kad išvadoms trukdo labai mažas stebėtų atvejų skaičius: genetiškai ištirtas buvo tik vienas trumpauodegis individas, o dar du atvejai užfiksuoti kameromis. Siekiant suprasti, ar tai vienas pasikartojantis požymis, ar skirtingų priežasčių nulemti uodegos pakitimai, reikės daugiau stebėjimų ir papildomų genetinių mėginių.

    Tyrimas publikuotas mokslo žurnale Global Ecology and Conservation. Pasak autorių, aiškesnis šio požymio paaiškinimas gali turėti praktinę reikšmę saugant vieną rečiausių Japonijos laukinių kačių populiacijų ir planuojant jos išsaugojimo priemones.

  • Kachovkos tvenkinio dugne sparčiai keičiasi kraštovaizdis: biologas paaiškino, kas ten formuojasi

    Po Kachovkos hidroelektrinės užtvankos susprogdinimo ir vandens atsitraukimo buvusio Kachovkos vandens telkinio teritorijoje vyksta greiti gamtiniai pokyčiai. Ten, kur ilgus dešimtmečius buvo didžiulis vandens telkinys, vėl ryškėja buvusio slėnio reljefas, o augalija per trumpą laiką užima vis didesnius plotus.

    Chersono valstybinio universiteto Botanikos katedros vedėjas, biologijos mokslų daktaras profesorius Ivanas Moisijenko teigia, kad šioje vietoje iš dalies atsikuria istorinis kraštovaizdis, buvęs iki užliejimo. Vis dėlto, pasak mokslininko, tai nebus tikslus praeities atkūrimas, nes ekologinės sąlygos per dešimtmečius pasikeitė, o dalis buvusių buveinių jau negrįžtamai transformuotos.

    „Tai greičiau istorinio kraštovaizdžio atkūrimas, tačiau šimtaprocentinės kopijos nebus“, – sakė Ivanas Moisijenko.

    Mokslininko teigimu, pirmiausia teritoriją kolonizuoja vėjo apdulkinami augalai, todėl ypač greitai plinta gluosniai ir kitos pionierinės rūšys. Tokie augalai paprastai geriausiai prisitaiko prie atvirų, nestabilių buveinių, kur dirvožemis dar tik formuojasi, o drėgmės režimas svyruoja nuo sausros iki užmirkimo.

    Kartu jis aiškina, kad vabzdžių kol kas nėra tiek daug, kiek būtų brandesnėje ekosistemoje, nes vabzdžių apdulkinami augalai įsikuria vėliau. Augalų įvairovei didėjant, turėtų augti ir apdulkintojų gausa, o tai natūraliai skatintų viso mitybos tinklo plėtrą.

    Didžiųjų gyvūnų situacija, anot profesoriaus, taip pat kol kas ribota. Pavyzdžiui, elniams sunku įsitvirtinti dėl itin tankių jaunų sąžalynų, kuriuose gyvūnams sudėtinga judėti, ieškoti pašaro ir išvengti pavojų.

    „Miškas labai tankus, o elniui reikia retesnių miškų, kad galėtų laisvai judėti“, – sakė Ivanas Moisijenko.

    Tuo metu smulkių plėšrūnų pėdsakai, pasak mokslininko, jau fiksuojami: teritoriją pradeda „žvalgyti“ tokie gyvūnai kaip lapės ar šeškai. Tai rodo, kad besiformuojanti aplinka jau teikia slėptuvių ir maisto išteklių, nors ekosistema dar ankstyvoje stadijoje.

    Ilgainiui, augalijai paaugus, savaiminiai procesai turėtų „atidaryti“ mišką: dalis jaunuolynų natūraliai praretės, kinta šviesos kiekis ir pomiškio struktūra. Tokios permainos paprastai sukuria įvairesnes buveines, kurios tampa patrauklesnės ir stambesniems žolėdžiams, ir platesniam paukščių bei bestuburių spektrui.

    Vis dėlto mokslininkas pabrėžia, kad visiškai sugrąžinti tokios ekosistemos, kokia buvo iki vandens telkinio įrengimo, neįmanoma. Net ir šalia esančios neužlietos užliejamų pievų bei slėnio teritorijos per maždaug 80 metų pasikeitė dėl klimato, invazinių rūšių plitimo, hidrologinių svyravimų ir žmogaus veiklos, todėl „istorinis vaizdas“ neišvengiamai bus kitoks.

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad dabar buvusio vandens telkinio dugne formuojasi nauja, natūralios sukcesijos valdoma ekosistema. Galutinį jos „portretą“ bus galima įvertinti tik po ilgesnio laikotarpio, kai nusistovės augalijos struktūra, dirvožemio savybės ir gyvūnų populiacijos.

  • Išleisti laukiniai asilai pakeitė Negevo dykumą: kaip per 40 metų jie padėjo atkurti ekosistemą

    Izraelio pietuose esančiame Ramono krateryje 1982 metais į pusdykumę buvo išleista 28 laukinių asilų banda. Tuomet tai atrodė kaip rūšies sugrąžinimo eksperimentas, tačiau po daugiau nei keturių dešimtmečių gyvūnai tapo vienu ryškiausių vietos ekosistemos atsigavimo veiksnių.

    Laukiniai asilai šiuose regionuose istoriškai gyveno, bet XX amžiaus pradžioje išnyko dėl intensyvios medžioklės ir žmogaus veiklos. Todėl pirminis tikslas buvo paprastas ir konservacinis: grąžinti gyvūnus į jų natūralią arealo dalį.

    Į gamtą paleisti gyvūnai nebuvo įprasti naminiai asilai. Projekte dalyvavo persiniai onagrai ir afrikinių laukinių asilų linijos, kurios kai kuriose teritorijose laikomos pažeidžiamomis, todėl populiacijos stiprinimas buvo siejamas ir su biologinės įvairovės apsauga.

    Iki paleidimo buvo vykdyta kontroliuojama veisimo programa, kurios tikslas buvo užtikrinti, kad banda būtų pakankamai gausi ir gyvybinga. Šiandien Ramono kraterio ir Negevo regione jų skaičius, skirtingais vertinimais, siekia apie 500–600 individų.

    Didžiausias asilų poveikis siejamas su vandeniu, kuris dykumose yra svarbiausias ribojantis išteklius. Ieškodami drėgmės, gyvūnai kanopomis ir snukiais išrausia negilias duobes smėlyje, kurios gali virsti mažomis vandens talpyklomis.

    Tokiais vandens taškais naudojasi ne tik patys asilai, bet ir kiti gyvūnai: nuo smulkių žinduolių iki paukščių, o sausros laikotarpiais tai gali lemti, ar dalis vietinės faunos išliks konkrečioje teritorijoje. Be to, kanopų palikti įspaudai sukuria mikroįdubas, kuriose po kritulių ilgiau išsilaiko vanduo.

    Dar vienas mechanizmas, paaiškinantis „žaliavimo“ efektą, yra sėklų platinimas. Asilai minta, be kita ko, akacijų ankštimis, o suėstos sėklos vėliau pasklinda su mėšlu.

    Virškinimo procesas gali suminkštinti sėklų apvalkalą ir padėti joms greičiau sudygti, o mėšlas veikia kaip natūrali trąša. Taip skatinamas augalijos atsinaujinimas ten, kur be gyvūnų pagalbos sėkloms būtų sunkiau įsitvirtinti.

    Izraelio specialistai kartu taikė ir kitas priemones, kurios padeda sulaikyti sezoninius vandens srautus ir didinti dirvožemio drėgmės išlaikymą. Tokie sprendimai sustiprina gyvūnų kuriamą efektą ir leidžia greičiau stabilizuoti ekosistemą.

    Šis atvejis dažnai minimas kaip pavyzdys, kaip rūšies sugrąžinimas gali turėti platesnių pasekmių nei vien populiacijos atkūrimas. Net ir netiesioginiai gyvūnų elgsenos įpročiai, tokie kaip vandens paieška ar mityba, ilgainiui gali pakeisti viso regiono biologinę dinamiką.

  • Tasmanijoje nyksta itin reta žuvelė: kaip invazinė rudažandė upėtakė stumia ją į išnykimą

    Tasmanijoje gamtosaugininkai skubiai imasi priemonių, kad išsaugotų itin retą vietinę gėlavandenę žuvį Galaxias fontanus. Šiai mažai, tik rytinėje salos dalyje aptinkamai rūšiai vis didesnę grėsmę kelia invazinė rudažandė upėtakė, įvežta dar XIX amžiuje.

    Vertinama, kad Galaxias fontanus populiacija yra smarkiai sumažėjusi ir dabar siekia apie 6 000 individų. Rūšis daugiausia išliko mažose, izoliuotose upelių atkarpose, kur natūralūs barjerai, pavyzdžiui, kriokliai, neleidžia plėšrioms žuvims kilti aukštyn prieš srovę.

    Rudažandė upėtakė į Tasmaniją buvo atgabenta 1864 metais, siekiant sukurti patrauklią rekreacinę žūklę. Per daugiau nei pusantro šimtmečio ši rūšis plačiai paplito salos gėlavandeniuose telkiniuose ir pakeitė vietinių žuvų bendrijas.

    Gamtosaugos institucijos pabrėžia, kad upėtakės ne tik minta smulkesnėmis vietinėmis žuvimis, bet ir su jomis konkuruoja dėl maisto bei slėptuvių. Dėl to Galaxias fontanus išnyko iš dalies istorinio arealo, ypač žemesnėse ir vidurinėse upių atkarpose, ir buvo „nustumta“ į mažus aukštupius.

    Siekiant apsaugoti nykstančią rūšį, kuriamos upėtakių neturinčios zonos. Tam statomi specialiai suprojektuoti fiziniai barjerai, kurie stabdo rudažandžių upėtakių migraciją į jautrias vietinių žuvų buveines ir nerštavietes.

    Ten, kur invazinės žuvys jau prasiveržė, lauko komandos vykdo tikslinį jų šalinimą, pasitelkdamos specialią elektros žvejybos įrangą. Kai patvirtinama, kad konkreti upelio atkarpa išvalyta, į ją atsargiai perkeliamos nedidelės Galaxias fontanus grupės iš sveikesnių populiacijų, kad būtų sukurtos naujos, saugesnės sankaupos.

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad invazinės rūšys yra viena svarbiausių biologinės įvairovės nykimo priežasčių salose ir izoliuotose ekosistemose. Tokiose vietose vietinės rūšys dažnai evoliucionavo be panašių plėšrūnų ar konkurentų, todėl tampa ypač pažeidžiamos, kai į aplinką patenka nauji, agresyvūs organizmai.

    Tasmanijos pavyzdys rodo, kad gamtosauga neretai remiasi ne viena priemone, o visa grandine sprendimų: buveinių apsauga, invazinių rūšių kontrolė, populiacijų perkėlimas ir nuolatinė stebėsena. Kuo ilgiau delsiama, tuo labiau nykstančių rūšių išsaugojimas brangsta ir darosi sudėtingesnis.

  • Peru mokslininkai aptiko naują pelėdų rūšį: ją išduoda balsas, o nuotraukų kol kas nėra

    Peru ornitologai aprašė mokslui iki šiol nežinomą pelėdų rūšį, priskiriamą didžiųjų apuokų ir raguotųjų pelėdų genčiai Bubo. Rūšiai suteiktas pavadinimas Bubo jalca, o jos buveinė siejama su šiaurinio Peru Vankabambos įduba.

    Publikacijoje pabrėžiama, kad ši pelėda gyvena aukštikalnių jalka tipo pievose ir greta esančiuose drėgnuose kalnų miškuose. Tokios ekosistemos yra jautrios klimatui ir žmogaus veiklai, todėl net nedideli pokyčiai gali greitai paveikti vietines rūšis.

    Pasak tyrėjų, Bubo jalca yra itin reta arba bent jau labai negausi savo areale. Įdomu tai, kad iki šiol nėra patvirtintų šios rūšies nuotraukų, o tai netiesiogiai rodo, kaip sunku ją pastebėti ir kaip menkai ji ištirta.

    „Bubo jalca yra ypač reta rūšis arba, bent jau, labai negausi savo buveinėje: jalka pievose ir gretimuose debesų miškuose. Iki šiol nėra nė vienos šios rūšies nuotraukos“, – sakė Peru nacionalinio Piuros universiteto ornitologas Armando Ugas Cerre su kolegomis.

    Mokslininkai nurodo, kad pagal išvaizdą ir kūno dydį ši pelėda beveik nesiskiria nuo artimiausios giminaitės Bubo nigrescens, aptinkamos Ekvadoro ir Kolumbijos paramo regionuose. Dėl to vien tik stebėjimais iš tolo rūšį atskirti itin sudėtinga.

    Esminis skirtumas, anot tyrimo autorių, slypi balse. Bubo jalca skleidžia trumpą, greitą dviejų skiemenų šūksnį, kurio akcentas krenta į pirmą skiemenį, o artimų rūšių balsai yra kitokios struktūros ir ritmo.

    Rūšies apsaugos klausimas, pasak tyrėjų, gali tapti aktualus jau dabar, nes jos arealas labai siauras. Grėsmėmis įvardijamos besiplečiančios pušų plantacijos ir gretimų miškų kirtimas, kurie mažina tinkamų buveinių plotą.

    Pastarųjų metų tyrimų kryptys biologijoje rodo, kad naujos rūšys vis dažniau identifikuojamos ne vien pagal išorinius požymius, bet ir pagal garsinius signalus bei genetinius duomenis. Panašiose situacijose, kai plunksnų raštai beveik sutampa, balsų analizė tampa vienu patikimiausių diagnostinių požymių.

    Ornitologai vis dažniau akcentuoja ir platesnį kontekstą: migruojančių bei kalnų ekosistemoms priklausančių paukščių populiacijos mažėja dėl buveinių nykimo, intensyvėjančios žemėnaudos ir kitų žmogaus sukeltų veiksnių. Todėl naujai aprašytų rūšių stebėsena ir buveinių apsauga dažnai pradedama dar ankstyvoje tyrimų stadijoje.