Tag: Biomarkeriai

  • A simple blood test could spot depression risk early by tracking immune cell aging

    A simple blood test could spot depression risk early by tracking immune cell aging

    Researchers are testing whether a routine blood sample could help flag depression earlier, using measures of biological aging in specific immune cells. The work adds to a growing push for objective biomarkers that could complement symptom-based mental health screening.

    The study, published in The Journals of Gerontology: Series A, examined epigenetic changes that act like molecular timestamps on DNA. These so-called epigenetic clocks estimate biological age, which can advance faster than chronological age under stress, illness, or other factors.

    Why depression has been hard to test

    Depression is typically diagnosed through clinical interviews and questionnaires, not lab confirmation, partly because the condition can look very different across patients. Some people primarily experience somatic symptoms such as sleep and appetite changes, while others struggle most with mood and cognition, including hopelessness and loss of pleasure.

    That variability can complicate detection, especially when physical symptoms overlap with other chronic conditions. Clinicians may order bloodwork to rule out medical causes, but there is still no widely accepted biological test that can confirm depression on its own.

    Monocytes emerge as a key signal

    The research analyzed data from 440 women, including 261 living with HIV and 179 without HIV, drawing on the long-running Women’s Interagency HIV Study. Depression symptoms were assessed using the Center for Epidemiologic Studies Depression Scale, a 20-item tool that captures both somatic and non-somatic features.

    Blood samples were used to calculate epigenetic aging in two ways: a broad measure across multiple cell types and a monocyte-focused clock. Monocytes are white blood cells involved in immune responses and inflammation, processes increasingly studied for their links to mental health.

    The monocyte-specific aging measure tracked most strongly with non-somatic depression symptoms such as anhedonia, hopelessness, and a sense of failure, in women with and without HIV. By contrast, the broader multi-tissue aging measure did not show the same relationship, suggesting the signal may be cell-type specific.

    What this could change in care

    The authors caution that the findings are not yet ready for clinical use and do not mean a single blood draw can diagnose depression today. Larger studies, replication in different populations, and clearer thresholds would be needed before a test could be validated for real-world screening.

    Still, the results point to a possible path toward earlier, more precise detection, particularly for people whose physical symptoms might be attributed to other illnesses. If confirmed, immune-cell epigenetic measures could also support more personalized care by helping researchers distinguish depression subtypes and refine treatment matching.

  • Menopauzė nevienodai sendina organus: DI sudarytas atlasas atskleidė netikėtus pokyčius

    Menopauzė nevienodai sendina organus: DI sudarytas atlasas atskleidė netikėtus pokyčius

    Kas iš tiesų keičiasi per menopauzę?

    Menopauzė dažniausiai siejama su karščio bangomis, miego sutrikimais, nuotaikų svyravimais ar svorio augimu. Tačiau mokslininkai pabrėžia, kad tai yra platesnis biologinis lūžis, galintis paveikti širdies ir kraujagyslių, medžiagų apykaitos, kaulų bei nervų sistemos sveikatą.

    Nors apie hormonų pokyčius žinoma daug, ilgą laiką trūko detalaus vaizdo, kaip bėgant metams kinta skirtingi moters reprodukcinės sistemos organai. Naujas didelės apimties tyrimas siūlo vieną iš iki šiol išsamiausių atsakymų.

    Atlasas, sudarytas iš audinių ir genų duomenų

    Barselonos superkompiuterių centro tyrėjai pasitelkė DI ir sukūrė didelės apimties moters reprodukcinės sistemos senėjimo atlasą. Tam buvo sujungti 1 112 audinių vaizdų iš 659 mėginių bei genų raiškos duomenys, apimantys tūkstančius genų.

    Duomenys surinkti iš 304 moterų, kurių amžius siekė nuo 20 iki 70 metų. Pasitelkus pažangius vaizdų atpažinimo ir giliojo mokymosi metodus, tyrėjai galėjo įvertinti ne tik matomus audinių pokyčius, bet ir molekulinius procesus, slypinčius už jų.

    Organai sensta skirtingu tempu

    Pagrindinė išvada tokia: menopauzė kūno nepasendina tolygiai, o organų pokyčių dinamika skiriasi. Tyrime analizuoti keli pagrindiniai reprodukcinės sistemos organai, tarp jų gimda, kiaušidės, makštis, gimdos kaklelis, krūties audiniai ir kiaušintakiai.

    Tyrėjų duomenimis, kai kuriuose organuose senėjimo ženklai ryškėja palaipsniui ir gali prasidėti dar iki menopauzės. Tuo metu kitų organų pokyčiai labiau primena šuolį, sutampantį su pereinamuoju laikotarpiu.

    Kuris organas kinta staigiau?

    Ryškesnis, labiau „staigus“ pokytis, kaip nurodoma tyrime, siejamas su gimda. Be to, net viename organe skirtingi audiniai gali senti nevienodu greičiu, todėl bendras vaizdas yra sudėtingesnis, nei rodo vien tik simptomai ar bendri hormonų rodikliai.

    „Mūsų rezultatai rodo, kad menopauzė veikia kaip lūžio taškas, kuris iš esmės perorganizuoja kitus reprodukcinės sistemos organus ir audinius“, – sakė Barselonos superkompiuterių centro tyrimui vadovavusi Marta Melė.

    Kraujyje aptinkami žymenys ir praktinė nauda

    Dar viena svarbi tyrimo kryptis susijusi su galimybe šiuos pokyčius stebėti paprasčiau. Mokslininkai identifikavo molekulinius signalus, susijusius su reprodukciniu senėjimu, kuriuos galima aptikti kraujo mėginiuose.

    Analizėje remtasi daugiau nei 21 441 moters kraujo duomenimis, o tai leidžia tikėtis, kad ateityje bus kuriami mažiau invaziniai stebėsenos įrankiai. Tokie žymenys galėtų padėti anksčiau įvertinti su menopauze siejamas rizikas ir parinkti labiau individualizuotą priežiūrą.

    „Šis tyrimas atveria kelią personalizuotai medicinai, kai gydymas derinamas prie konkretaus molekulinio profilio ir labiausiai pažeidžiamų audinių“, – teigė viena iš bendraautorių Laura Ventura.

  • Mokslininkai rado, kodėl dalis smegenų atsilaiko prieš Alzheimerį: lemia vienas baltymas

    Mokslininkai rado, kodėl dalis smegenų atsilaiko prieš Alzheimerį: lemia vienas baltymas

    Alzheimerio liga dažniausiai siejama su progresuojančiu atminties ir kitų pažintinių funkcijų silpnėjimu, tačiau daliai vyresnio amžiaus žmonių aptinkami būdingi ligos požymiai smegenyse nepasireiškia simptomais. Tyrėjai tokį reiškinį vadina besimptome Alzheimerio ligos forma, o jos priežastys iki šiol buvo neaiškios.

    Kalifornijos universiteto San Diege mokslininkų komanda, pasitelkusi didelės apimties genetinių duomenų analizę ir eksperimentus su pelėmis, nustatė galimą molekulinį mechanizmą, kuris gali sieti Alzheimerio baltymų sankaupas su kognityviniu nuosmukiu. Tyrimo rezultatai publikuoti mokslo žurnale Acta Neuropathologica Communications.

    Remiantis ankstesniais pomirtinių smegenų tyrimais, apie 20–30 proc. vyresnių suaugusiųjų gali turėti Alzheimerio ligai būdingas amiloido beta plokšteles ir tau baltymo sankaupas, bet gyvenime nepatirti ryškaus atminties ar mąstymo sutrikimo. Šis atsparumas laikomas vienu svarbiausių raktų ieškant prevencijos ir ankstyvos diagnostikos sprendimų.

    Komanda iš pradžių pritaikė DI paremtą analizę, kuri iš tūkstančių pomirtinių žmogaus smegenų mėginių genetinių ir molekulinių duomenų suformavo Alzheimerio ligai būdingą genų tinklo „piršto atspaudą“. Vėliau šis „piršto atspaudas“ buvo tikrinamas su laboratorinėmis pelėmis, įskaitant gyvūnus, kuriems išsivysto į Alzheimerį panaši patologija.

    Modeliavimas išskyrė baltymą chromograniną A kaip vieną svarbiausių šio tinklo „mazgų“. Kai tyrėjai išvedė peles, kurios neturėjo chromogranino A, gyvūnams vis tiek formavosi Alzheimerio ligai būdingos baltymų sankaupos, tačiau ryškių atminties ir mokymosi sutrikimų nebuvo arba jie buvo gerokai silpnesni.

    „Net kai smegenyse matomi aiškūs Alzheimerio ligos požymiai, dalis žmonių išlieka mintinai aštrūs“, – sakė Kalifornijos universiteto San Diege mokslininkas Sushil Mahata.

    Tyrimas atkreipė dėmesį ir į lyčių skirtumus. Pasak autorių, patinams chromogranino A neturėjimas labiau siejosi su atsparumu simptomams, o patelėms fiksuota ir mažiau su liga susijusios smegenų pažaidos požymių, tačiau tiksli šio skirtumo priežastis kol kas neaiški.

    Mokslininkai pabrėžia, kad šie rezultatai dar nėra tiesioginis pagrindas gydymui žmonėms, nes tyrimas remiasi modeliais ir biologinių žymenų analize. Vis dėlto atradimas stiprina hipotezę, jog kai kurie baltymai gali veikti kaip tarpinė grandis, sustiprinanti toksinį amiloido beta ir tau poveikį nervų ląstelėms, o jų reguliavimas ateityje galėtų tapti prevencinių strategijų kryptimi.

    Pastaraisiais metais Alzheimerio srityje vis daugiau dėmesio skiriama ne tik ligą sukeliančioms grandims, bet ir natūraliems smegenų atsparumo mechanizmams. Lygiagrečiai sparčiai vystomi kraujo tyrimai, galintys aptikti su amiloidu ir tau susijusius žymenis dar prieš simptomus, o tai didina tikimybę, kad ateities prevencija bus paremta ankstyva rizikos įvertinimo ir individualizuotos intervencijos kombinacija.

    Tyrėjai taip pat nurodo interesų konfliktų svarbą: dalis autorių yra susiję su bendrove, kuri vysto chromogranino A krypties tyrimus. Dėl to, vertinant perspektyvas, ypač svarbūs nepriklausomi pakartotiniai tyrimai ir patvirtinimas žmonių klinikiniuose duomenyse.