Tag: Dekarbonizacija

  • ES siūlo keisti ETS: daugiau nemokamų taršos leidimų iki 2038 metų, ekspertai įžvelgia riziką tikslams

    ES siūlo keisti ETS: daugiau nemokamų taršos leidimų iki 2038 metų, ekspertai įžvelgia riziką tikslams

    Kas keičiasi ETS sistemoje?

    Europos Komisija pateikė siūlymus peržiūrėti ES apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemą (ETS) – vieną pagrindinių Bendrijos klimato politikos instrumentų. Kritikai įspėja, kad dalis pakeitimų gali sulėtinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų mažinimą ir pabranginti kelią į 2040 metų tikslus.

    ETS veikia nuo 2005 metų ir įpareigoja energijos gamintojus bei pramonės įmones turėti leidimą kiekvienai išmetamai anglies dioksido tonai. Europos Komisijos duomenimis, sistema iki šiol sugeneravo daugiau kaip 270 mlrd. eurų pajamų, kurios buvo nukreiptos į inovacijas, pramonės dekarbonizaciją ir energetikos modernizavimą.

    Ilgesnis nemokamų leidimų laikotarpis

    Iki šiol numatyta, kad nemokamai dalijami taršos leidimai daliai pramonės sektorių palaipsniui bus atsisakomi, o jų vietą turėjo užimti anglies dioksido pasienio korekcinis mechanizmas importui. Tačiau naujuose siūlymuose numatyta nemokamų leidimų dalijimą pratęsti iki 2038 metų, nors ankstesniame grafike pabaiga buvo planuota 2034 metais.

    Komisija argumentuoja, kad pasikeitė geopolitinis ir ekonominis kontekstas, o Europos pramonė patiria didesnį konkurencinį spaudimą. Pagal siūlomą modelį įmonėms žadama iš anksto suteikti 80 proc. nemokamų leidimų, jei jos turi patvirtintus dekarbonizacijos investicijų planus, o likę 20 proc. būtų skiriami tik realiai įgyvendinus investicijas.

    „ES ETS įrodė, kad anglies kainodara veikia: mažina emisijas, stiprina energetinį saugumą ir mobilizuoja investicijas“, – sakė už klimato politiką atsakingas Europos Komisijos narys Wopke Hoekstra.

    Kodėl ekspertai kalba apie rizikas?

    Klimato politikos ekspertai ir nevyriausybinės organizacijos įspėja, kad didesnis nemokamų leidimų vaidmuo gali paskatinti delsą. Jų vertinimu, tokia kryptis gali reikšti, kad už taršą ilgiau mokės ne teršėjas, o klimato tikslų našta labiau persikels į visuomenę ir ateities sprendimus.

    Strategic Perspectives vadovė Linda Kalcher reformą apibūdino kaip „Trojos arklį“, teigdama, kad ji atrodo kaip palengvinimas pramonei, tačiau ilgainiui gali silpninti konkurencingumą prieš tuos, kurie greičiau diegia švaresnes technologijas. Jos teigimu, dėl to 2040 metų tikslas mažinti grynąsias emisijas 90 proc. gali tapti brangesnis ir rizikuoti investicijomis į inovacijas.

    Climate Action Network Europe atstovai pabrėžia, kad kiekviena papildoma pagal ETS „leidžiama“ anglies dioksido tona reiškia sudėtingesnį ir brangesnį iššūkį vėliau. Organizacija taip pat kritikuoja logiką, kai nauda suteikiama vien už planą, o ne už įvykdytas investicijas.

    Naujas žingsnis aviacijai, bet su išimtimis

    Vienas ryškiausių siūlomos peržiūros elementų – pirmą kartą numatyta anglies kainodara daliai tarptautinių skrydžių, išvykstančių iš ES. Vis dėlto siūloma, kad priemonė įsigaliotų tik nuo 2029 metų ir būtų taikoma skrydžiams iki 5 000 kilometrų atstumo.

    Nevyriausybinė organizacija Transport & Environment atkreipia dėmesį, kad toks modelis paliktų reikšmingą dalį Europos aviacijos už sistemos ribų, ypač ilguosius skrydžius, kurie dažnai yra ir taršiausi. Organizacija ragina valstybes nares per derybas siekti platesnės aprėpties, kad aviacijos sektoriui būtų taikomas nuoseklus „teršėjas moka“ principas.

    Siūlymų paketas dar turės pereiti politinių derybų etapą tarp Europos Parlamento ir valstybių narių, todėl galutinė ETS reformos kryptis priklausys nuo to, kiek bus išlaikytas balansas tarp pramonės konkurencingumo ir klimato ambicijų. Artimiausiais mėnesiais spręsis, ar siūlomi palengvinimai taps laikinu stabilizavimo žingsniu, ar ilgalaike spraga ES emisijų mažinimo plane.

  • Žalioji plieno gamyba dar neatsiperka: vokiečiai paskaičiavo, kokių kainų reikia lūžiui

    Žalioji plieno gamyba Europoje kol kas sunkiai randa pirkėjų ne dėl technologijų stokos, o dėl kainos. Vokietijoje atlikta analizė rodo, kad „žaliojo“ plieno priedas prie įprasto produkto šiandien dažnai yra per didelis, kad masiškai įsitrauktų tokie sektoriai kaip automobilių pramonė.

    Skaičiuojama, kad gamintojų pasiūlymuose plokščiųjų gaminių iš žaliosios plieno partijos kaina neretai būna didesnė maždaug 170–200 eurų už toną, o kai kuriais atvejais priedas siekia ir apie 300 eurų. Net ir mažesnis skirtumas, artimas 120–200 eurų už toną, daugeliui pirkėjų reiškia, kad sprendimą lemia ne ambicija mažinti emisijas, o biudžetas.

    Kur slypi didžiausios emisijos?

    Plienas, naudojamas automobilių kėbulams, dažniausiai gaminamas iš geležies rūdos pirminėje gamyboje, kuri paprastai sukuria didžiausią išmetimų dalį. Tuo metu armatūros ar konstrukcinio plieno rinkoje didelę dalį sudaro antrinė gamyba iš metalo laužo elektrinėse krosnyse, o jos emisijos ženkliai mažėja, jei naudojama žalia elektros energija.

    Reikšmingas pirminės gamybos pėdsako mažinimas siejamas su tiesioginiu geležies redukavimu, kai vietoje iškastinio kuro naudojamas žalias vandenilis. Būtent čia atsiremta į kainą: vandenilio savikaina labai priklauso nuo elektros kainų, nes jo gamybai reikia didelių elektros kiekių.

    Kokios kainos reikalingos atsiperkamumui?

    Analizėje teigiama, kad norint, jog investicijos į DRI technologijas su žaliuoju vandeniliu taptų ekonomiškai patrauklios, iki 2035 metų reikėtų išlaikyti vandenilio kainą apie 140 eurų už megavatvalandę. Taip pat įvardijamas ir elektros kainos orientyras: maždaug 60 eurų už megavatvalandę per tą patį laikotarpį.

    Akcentuojama, kad 2022 metais Europoje šoktelėjus energijos kainoms, pabrango ir vandenilis, todėl pramonės planavimas tapo rizikingesnis. Kaip viena iš priemonių minimos tikslinės nuolaidos dideliems vartotojams: apie 10 eurų už megavatvalandę elektrai ir apie 20 eurų už megavatvalandę vandeniliui, kad būtų sumažinta perėjimo prie mažesnių emisijų technologijų kaina.

    Kokios paramos prašo pramonė?

    Tyrimo autoriai siūlo neapsiriboti vien kainų prognozėmis ir akcentuoja investicinės paramos poreikį. Kaip realistiškas instrumentas įvardijamos dotacijos arba mažų palūkanų paskolos, kurios galėtų dengti iki 50 proc. investicijų, nes plieno gamybos transformacija reikalauja itin didelio kapitalo.

    Taip pat išskiriamos paklausos skatinimo priemonės, ypač viešieji pirkimai, kur galima suteikti pirmenybę mažesnių emisijų produktams ir vietos gamintojams, taikant local content principą. Idėja paprasta: jei valstybė ir savivaldybės nuosekliai pirktų „žalesnį“ plieną, rinkoje atsirastų labiau prognozuojama paklausa, kuri mažintų riziką investuotojams.

    Platesniame Europos kontekste pažymima, kad iki 2050 metų ES plieno paklausa gali siekti 160–180 mln. tonų per metus, o Vokietijai tektų reikšminga dalis „klimatui palankesnės“ gamybos. Tačiau kol kas pagrindinė kliūtis išlieka ta pati: norint, kad žalioji plieno gamyba taptų ne nišine, o masine, kainų skirtumas turi tapti pirkėjams priimtinas be nuolatinio papildomo mokesčio už toną.

  • Lenkijos šilumos ūkiui – brangi revoliucija iki 2040 metų: milijardai eurų, mažiau anglies ir ginčas dėl kogeneracijos

    Lenkijoje baigiamos paskutinės konsultacijos dėl šilumos ūkio dekarbonizacijos gairių iki 2040 metų. Dokumentas numato spartų atsitraukimą nuo anglies ir didesnę šilumos gamybos elektrifikaciją, tačiau sektorius įspėja apie kainą ir tiekimo saugumą.

    Šilumos tiekimas Lenkijoje yra didelės apimties sistema: centralizuota šiluma pasiekia apie 15 mln. gyventojų, o trasų tinklas siekia maždaug 23 tūkst. kilometrų. Dalis šilumos gaminama kogeneracijoje, todėl sprendimai šilumos ūkyje tiesiogiai veikia ir elektros sistemos stabilumą.

    Kas numatyta iki 2040 metų

    Strategijos kryptis aiški: mažinti iškastinio kuro dalį, o šilumą vis dažniau gaminti naudojant elektros energiją, ypač iš atsinaujinančių šaltinių. Numatoma plėsti Power-to-Heat sprendimus, kai elektra paverčiama šiluma tais laikotarpiais, kai elektros sistemoje susidaro perteklinė gamyba.

    Dokumente taip pat akcentuojamas šilumos kaupimas: planuojama reikšmingai didinti šilumos kaupimo pajėgumus, kad sistema galėtų lanksčiau reaguoti į elektros kainų svyravimus ir atsinaujinančios energetikos generacijos cikliškumą. Ilgalaikėje vizijoje svarbų vaidmenį turėtų atlikti ir mažai anglies dioksido išskiriančios dujos, tokios kaip biometanas.

    Numatomas investicijų mastas kelia daugiausia diskusijų. Viešai aptariami poreikiai vertinami 197–231 mlrd. zlotų, tai būtų maždaug 46–54 mlrd. eurų, ir dalis lėšų siejama su tokiais instrumentais kaip Modernizavimo fondas.

    Kur kyla didžiausios įtampos

    Šilumos tiekėjų atstovai strategijos kryptį iš esmės palaiko, tačiau pabrėžia, kad transformacija negali būti vykdoma tik technologijų pasirinkimo logika. Jų teigimu, būtina iš anksto užtikrinti, kad šilumos kaina vartotojams išliktų prognozuojama, o šilumos ir elektros sistemų patikimumas nemažėtų.

    Viena aštriausių temų – kogeneracijos vaidmuo. Kogeneracinės elektrinės ne tik tiekia šilumą miestams, bet ir prisideda prie elektros gamybos, todėl jų greitas išjungimas gali didinti rizikas elektros sistemai, ypač piko metu ir šaltuoju sezonu.

    Technologijų asociacijos savo ruožtu kritikuoja, kad elektrifikacijos plane per didelė reikšmė teikiama elektriniams katilams, o šilumos siurbliams numatomas per menkas vaidmuo. Argumentas paprastas: šilumos siurbliai iš vieno elektros vieneto gali pagaminti kelis šilumos vienetus, o elektriniai katilai elektrą į šilumą paverčia beveik santykiu vienas prie vieno.

    „Strategija turi aiškiai įtvirtinti hibridinį modelį: elektrifikacija ir šilumos kaupimas būtini, bet jie pilnai nepakeis vietinės, reguliuojamos kogeneracijos“, – sakė šilumos sektoriaus atstovas.

    Ką tai reiškia vartotojams ir savivaldybėms

    Galutinis strategijos įgyvendinimas priklausys ne vien nuo nacionalinių gairių, bet ir nuo vietos planavimo. Savivaldybėms ir šilumos įmonėms teks spręsti, kur labiausiai atsiperka šilumos siurbliai, kur reikalingi elektriniai katilai balansavimui, o kur kogeneracija išlieka būtina dėl patikimumo.

    Vartotojams tai reiškia vienu metu ir galimybę mažinti taršą, ir riziką, kad pereinamuoju laikotarpiu sąskaitos gali svyruoti labiau, jei investicijos bus perkeliamos į tarifus. Dėl to strategijoje ypač svarbūs aiškūs finansavimo šaltiniai, reguliavimo stabilumas ir realistiški technologiniai prioritetai.

  • Vokietijos plieno pramonė perspėja: lėšų perstumdymas gali pristabdyti dekarbonizaciją

    Vokietijos plieno pramonę vienijanti asociacija WV Stahl perspėja, kad planuojami 2027 metų biudžeto pakeitimai gali susilpninti paramą sektoriaus pertvarkai į klimatui neutralią gamybą. Asociacijos teigimu, signalas ypač neramina dėl didelių investicijų, kurios artimiausiais metais būtinos pereinant prie mažiau taršių technologijų.

    Kalbama apie Vokietijos vyriausybės planą dalį lėšų perkelti iš Klimato ir transformacijos fondo į bendrą valstybės biudžetą. Vokietijos žiniasklaida ir institucijos viešai minėjo daugiau kaip 100 mlrd. eurų biudžeto spragą, kuri siejama su lėtesniu ekonomikos augimu ir mažesnėmis mokestinėmis įplaukomis.

    WV Stahl akcentuoja, kad vienas jautriausių klausimų plieno pramonei yra energijos kaina, nuo kurios priklauso konkurencingumas Europoje ir pasaulyje. Asociacija teigia, kad bet koks finansavimo sumažinimas gali paveikti priemones, kurios turėtų amortizuoti aukštas elektros sąnaudas energijai imlioms įmonėms.

    Kas yra Klimato ir transformacijos fondas?

    Klimato ir transformacijos fondas yra viena pagrindinių Vokietijos priemonių finansuoti klimato politikos ir pramonės modernizavimo projektus. Fondas pildomas, be kita ko, pajamomis iš ES apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemos, o šios lėšos tradiciškai laikomos svarbiu svertu mažinant pramonės dekarbonizacijos kaštus.

    Pramonės atstovų argumentas paprastas: jei įmonės moka už taršą per ES sistemą, dalis surinktų pinigų turi grįžti atgal į technologinę transformaciją. Tai ypač aktualu plieno gamyboje, kur pereinant nuo anglies technologijų prie vandeniliu ar elektra grįstų sprendimų investicijos siekia milijardus.

    „Lėšos iš taršos leidimų prekybos, kurias generuoja pramonės įmonės, turi visiškai sugrįžti atgal į pramonę ir remti transformaciją“, – sakė WV Stahl vadovė Kerstin Maria Rippel.

    Kodėl energijos kaina tampa lemiama?

    Vokietijos plieno sektorius pabrėžia, kad dekarbonizacija be konkurencingos elektros kainos sunkiai įmanoma. Modernios, mažiau taršios technologijos dažnai reiškia didesnį elektros poreikį, todėl elektros kainų svyravimai ir tinklo mokesčiai tampa viena iš svarbiausių rizikų.

    WV Stahl primena tikslą, apie kurį viešai diskutuojama Vokietijoje, užtikrinti pramonei maždaug 50 eurų už megavatvalandę elektros kainos lygį. Asociacijos teigimu, būtent toks kainos orientyras gali padėti pritraukti investicijas ir išlaikyti gamybą Vokietijoje, o ne perkelti ją į regionus su pigesne energija.

    Fone vyksta platesnės diskusijos apie viešųjų finansų prioritetus, įskaitant didesnes išlaidas gynybai ir taupymo priemones kituose sektoriuose. Pramonė baiminasi, kad trumpalaikis biudžeto „lopymas“ gali turėti ilgalaikę kainą, jei dėl to sulėtėtų plieno gamybos pertvarka ir išaugtų priklausomybė nuo importo.

  • „CMA CGM“ į Azijos–Europos maršrutą meta milžiną: ką keičia didžiausias LNG laivas?

    „CMA CGM“ į Azijos–Europos maršrutą meta milžiną: ką keičia didžiausias LNG laivas?

    Prancūzijos laivybos grupė „CMA CGM“ pradėjo eksploatuoti „CMA CGM Notre Dame“ – didžiausią pasaulyje suskystintomis gamtinėmis dujomis varomą konteinerinį laivą, kuris įtrauktas į vieną intensyviausių pasaulio prekybos krypčių tarp Azijos ir Europos. Laivas pristatytas Havre, o netrukus pradeda reguliarų reisą į Aziją.

    Beveik 400 metrų ilgio ir daugiau nei 62 metrų pločio laivas gali gabenti iki 24 000 TEU, o tai prilygsta ištisam plaukiojančiam logistikos terminalui. Juo į Aziją vežami chemijos ir maisto produktai, vynas bei stiprieji gėrimai, farmacijos ir pramonės įranga, o atgal į Europą – elektronika, drabužiai, buitinė technika ir kitos vartojimo prekės.

    „Yra reali rizika, kad laivybos laisvė gali būti kvestionuojama ir kituose svarbiausiuose pasaulio sąsiauriuose, o Prancūzijai, kurios gerovė smarkiai priklauso nuo tarptautinių mainų, tai tampa konkurencingumo klausimu“, – sakė „CMA CGM“ valdybos pirmininkas ir generalinis direktorius Rodolphe Saadé.

    „CMA CGM Notre Dame“ – pirmasis iš dešimties itin didelių konteinerinių laivų, kurie plaukios su Prancūzijos vėliava, o likę tos pačios serijos laivai turėtų būti perduoti iki 2028 metų sausio. Bendrovė šį sprendimą sieja ne tik su verslo plėtra, bet ir su pastaraisiais metais paaštrėjusiais geopolitiniais trikdžiais, atskleidusiais pasaulinių tiekimo grandinių pažeidžiamumą.

    Laive naudojamas LNG kuras, kuris, lyginant su įprastu sunkiojo kuro tepalu, gali sumažinti anglies dioksido emisijas maždaug 20–25 proc., beveik eliminuoti sieros oksidus, reikšmingai mažinti azoto oksidus ir kietąsias daleles. Vis dėlto LNG kelia diskusijų dėl metano nuotėkio rizikos, kai dalis nesudegusio metano patenka į atmosferą ir gali sumenkinti dalį klimato naudos.

    Laivo variklis suprojektuotas taip, kad ateityje galėtų dirbti ir su bio-LNG bei sintetiniu e-LNG, jei šie degalai taps komerciškai prieinami. Toks sprendimas atitinka kryptį, kuria juda sektorius: tarptautinės taisyklės ir Europos Sąjungos politika vis griežčiau spaudžia laivybą mažinti išmetimus bei didinti energijos efektyvumą.

    ES taisyklės ir didėjantis spaudimas

    ES uostuose besilankantiems laivams taikomas FuelEU Maritime reguliavimas, kuris palaipsniui griežtina laivuose naudojamos energijos šiltnamio efektą sukeliančių dujų intensyvumo ribas, numatant ilgalaikį tikslą iki 2050 metų ženkliai sumažinti poveikį klimatui. Tai reiškia, kad net ir LNG dažnai vertinamas kaip pereinamasis sprendimas, o ateities konkurencingumą lems technologijos ir alternatyvūs degalai.

    Lygiagrečiai didėja dėmesys ir operaciniam efektyvumui, nes tai greičiausias būdas mažinti degalų sąnaudas ir emisijas čia ir dabar. „CMA CGM“ teigia, kad jų laivuose diegiami skaitmeniniai sprendimai ir DI padeda realiuoju laiku optimizuoti maršrutus, greitį ir energijos naudojimą, o tai bendrovės mastu leidžia sumažinti anglies dioksido emisijas šimtais tūkstančių tonų per metus.

    Kodėl tokie laivai tampa strateginiai?

    Jūrų transportas išlieka pasaulinės prekybos stuburu: didžioji dalis krovinių pagal apimtį keliauja jūra, todėl bet kokie trikdžiai greitai persiduoda į gamybą, kainas ir darbo rinką. Dėl to Europos Sąjunga ėmėsi stiprinti uostų, tiekimo grandinių ir jūrinės pramonės atsparumą, siekdama, kad logistika ir prieiga prie pagrindinių maršrutų netaptų pažeidžiamiausia ekonomikos vieta.

    Laivo pristatymas Havre uoste sutapo su augančiu politiniu dėmesiu jūrinei infrastruktūrai, energetinei transformacijai ir skaitmenizacijai. Ceremonijoje dalyvavo ir Prancūzijos pirmoji ponia Brigitte Macron, o laivo krikštamote tapo Delphine Arnault, vadovaujanti „Christian Dior Couture“.

    Azijos–Europos reisuose „CMA CGM Notre Dame“ numatyta sustoti Roterdame, Hamburge, Antverpene, Tanger Med, Port Klang, Singapūre, Yantian, Šanchajuje ir Ningbo. Visa kelionė pirmyn ir atgal trunka kiek daugiau nei 100 dienų, o krovinio vertė, priklausomai nuo sudėties, gali siekti apie 2,3–2,8 milijardo eurų.

  • Lenkijos šilumos ūkio žalia transformacija: „ECO Jelenia Góra“ jungiasi į Danijos projektą

    Lenkijos šilumos ūkio bendrovės įsitraukia į tarptautinę iniciatyvą, kuria siekiama paspartinti sektoriaus žalią transformaciją ir mažinti iškastinio kuro dalį centralizuotame šilumos tiekime. Jelenia Gūra tapo vienu iš trijų miestų, kuriuose bandoma praktiškai pritaikyti Danijos patirtį ir planavimo modelius.

    Projektas vykdomas pagal programą Strateginė energetikos partnerystė Lenkijoje, o finansavimą jam skiria Danijos energetikos agentūra. Įgyvendinime dalyvauja Danijos šilumos ūkio taryba ir šildymo bei vėdinimo konsultantai „Gullev DH Advisory“.

    Pagrindinis tikslas – sustiprinti ilgalaikę, strategišką šilumos tiekėjų, savivaldybių ir kitų vietos dalyvių partnerystę, kad miestai galėtų rengti realistiškus, integruotus ir įgyvendinamus šilumos ūkio planus. Daug dėmesio skiriama žinių mainams, praktiniam dialogui ir sprendimų pritaikymui vietos sąlygoms.

    Studijų vizitas Jelenia Gūroje

    Danijos institucijų atstovai ir sektoriaus ekspertai lankėsi „ECO Jelenia Góra“ elektrinėje, kur susitikimas tapo pirmuoju žingsniu kuriant ilgalaikę partnerystę. Aptarta, kaip Danijoje savivaldybės ir šilumos įmonės derina investicijas, kainodarą, vartotojų interesus ir klimatinius tikslus.

    „Norime pasinaudoti Danijos partnerių patirtimi, nes jie šilumos ūkio transformaciją pradėjo gerokai anksčiau. Jų žinios gali padėti mums patikrinti ir patobulinti dekarbonizacijos kelią, kad klimato tikslus pasiektume užtikrindami gyventojams patikimą šilumos tiekimą“, – sakė „ECO Jelenia Góra“ vadovė Katarzyna Graboś.

    Jelenia Gūra projekte dalyvauja kartu su Grudziondzu ir Liubinu. Programoje taip pat remiamasi ankstesnių transformacijos veiksmų patirtimi kituose Lenkijos miestuose, kur dažnai lemiamu veiksniu tampa savivaldybės ir šilumos tiekėjo gebėjimas veikti kaip viena komanda.

    Partnerystė su savivaldybe ir vietos įmonėmis

    Susitikime dalyvavo miesto valdžios atstovai, didžiausi šilumos vartotojai ir įmonės, kurios ateityje galėtų tiekti atliekines energijos srautus į centralizuoto šildymo sistemą. Tokie šaltiniai – pavyzdžiui, nuotekų valyklų ar pramonės perteklinė šiluma – laikomi vienu iš praktiškiausių būdų mažinti emisijas miestuose.

    „Šiuo metu apie 30 proc. Jelenia Gūros gyventojų naudojasi įmonės tiekiama šiluma ir karštu vandeniu. Mums svarbu, kad ši partnerystė būtų naudinga ir įmonei, ir visų pirma gyventojams“, – sakė Jelenia Gūros meras Jerzy Łużniak.

    Diskusijose pabrėžta, kad technologinės investicijos, tokios kaip katilinių modernizavimas ar tinklų atnaujinimas, nebus pakankamos be aiškaus savivaldos vaidmens. Miesto įmonės ir įstaigos gali tapti svarbiais partneriais, padedančiais sukurti žemesnės emisijos šilumos tiekimo miksą ir sumažinti priklausomybę nuo brangstančio iškastinio kuro.

    Patirtis regione ir kogeneracijos vaidmuo

    „ECO“ grupės atstovai pabrėžia, kad Jelenia Gūros iniciatyva yra platesnių tarptautinių veiklų dalis, apimanti ir kitus Vidurio bei Rytų Europos miestus. Tarp minimų krypčių – darbas su projektais Bukarešte, Zagrebe ir Vilniuje, kur keičiamasi modernizavimo sprendimais bei planavimo praktikomis.

    Danijos ekspertai teigiamai įvertino iki šiol „ECO Jelenia Góra“ įgyvendintas priemones, tarp jų – investicijas į didelio naudingumo dujinę kogeneraciją, kai vienu metu gaminama šiluma ir elektra. Kartu akcentuota, kad tikra sektoriaus transformacija paprastai reikalauja ir technologijų, ir politinio nuoseklumo, ir plataus vietos dalyvių sutarimo.

    „ECO Jelenia Góra“ priklauso „ECO“ kapitalo grupei, įkurtai 2009 metais. Grupę sudaro šilumos ūkio įmonės Opolėje, Malborke, Kutne, Jelenia Gūroje ir Tarnobžege bei dukterinės bendrovės, vykdančios investicijų įgyvendinimą, kuro tiekimą ir kogeneracijos projektų plėtrą.

  • Bristolyje įkurta „Mykor“ pritraukė 4,6 mln. eurų: iš atliekų augins mažo CO2 statybines medžiagas

    Bristolyje įkurta „Mykor“ pritraukė 4,6 mln. eurų: iš atliekų augins mažo CO2 statybines medžiagas

    Naujas finansavimas gamybos plėtrai

    Bristolyje įkurta ir moterų vadovaujama biotechnologijų startuolė „Mykor“ pritraukė apie 4,6 mln. eurų investiciją, kad paspartintų mažo anglies pėdsako statybinių medžiagų gamybą iš pramonės ir žemės ūkio atliekų. Įmonė kuria technologijas, kurios leidžia biologines medžiagas integruoti į įprastas statybos tiekimo grandines.

    Finansavimo etapui vadovavo fondas „Clean Growth Fund“, prisidėjo Didžiosios Britanijos „British Business Bank“ per „South Investment Fund“ mechanizmą, taip pat „Green Angel Ventures“ ir kiti partneriai. „Mykor“ skelbia, kad bendra pritraukta suma dabar siekia apie 8,6 mln. eurų, įskaitant ir dotacijas.

    Kodėl statyboms reikia alternatyvų?

    Įmonė pabrėžia, kad pastatų sektorius sudaro reikšmingą pasaulinių emisijų dalį: dalis jų atsiranda gaminant statybines medžiagas, o kita dalis susijusi su pastatų eksploatacija ir energijos vartojimu. Dėl to vien energinio efektyvumo priemonių nepakanka, vis daugiau dėmesio skiriama viso gyvavimo ciklo poveikiui.

    Izoliacija ir atitvarų sprendimai yra svarbūs mažinant energijos sąnaudas, tačiau tradicinės medžiagos dažnai gaminamos iš neatsinaujinančių žaliavų ir gali turėti didesnį anglies pėdsaką. Be to, rinkoje išlieka aktualūs ir reikalavimai dėl gaisrinės saugos, akustikos bei ilgaamžiškumo.

    Kaip „Mykor“ augina medžiagas iš atliekų

    „Mykor“ taiko biofabrikacijos principą: vietoje ribotų žaliavų kasimo statybiniai produktai auginami iš atliekų srautų per kelias dienas. Tam pasitelkiamos modifikuotos grybienos sistemos, žaliosios chemijos priedai ir automatizuota uždaro ciklo gamyba.

    Įmonė pozicionuoja save ne kaip vieno produkto gamintoją, o kaip technologijų platformą, kurią galima diegti esamose gamybos linijose. Toks modelis turėtų leisti plėstis greičiau, remiantis jau veikiančia pramonine infrastruktūra, o ne vien centralizuota gamyba vienoje vietoje.

    „Mykor“ vadovė ir viena iš įkūrėjų Olivia Page teigia, kad didžiausias iššūkis yra ne vien sukurti biomedžiagą, bet ir užtikrinti jos pramoninę gamybą bei realų pritaikymą statybų tiekimo grandinėse.

    „„Mykor“ kūrėme remdamiesi idėja, kad statybų dekarbonizacija negali būti pasiekta kainos, savybių ar praktiškumo sąskaita“, – sakė Olivia Page.

    „Šis finansavimas leidžia mums dar labiau išplėsti modelį kartu su didžiaisiais rangovais ir gamybos partneriais tarptautiniu mastu“, – pridūrė ji.

    Pirmasis bendrovės produktas rinkai yra „MykoSIP“ – iš anksto surenkama pertvaros sienelės sistema. „Mykor“ nurodo, kad, lyginant su įprastais sprendimais, ji gali reikšmingai sumažinti su medžiagomis susijusias emisijas, išlaikant panašų šiluminį ir akustinį efektyvumą.

    Įmonė taip pat teigia, kad gamybos procese sunaudojama mažiau vandens ir elektros energijos nei kai kurių įprastų alternatyvų atveju, o pats sprendimas kuriamas atsižvelgiant į gaisrinės saugos ir statybų praktikos reikalavimus. Gautas finansavimas bus skirtas gamybos apimčių didinimui ir modelio, kurį būtų galima pakartoti skirtingose rinkose, įtvirtinimui.

  • BHP deklaruoja dekarbonizaciją, bet Pilbaroje perka naujas dyzelines kasybos mašinas

    Ką rodo paviešinti dokumentai

    Didžiausia pasaulyje kasybos bendrovė BHP, viešai pabrėžianti įsipareigojimus mažinti taršą, Australijoje atidėjo dalį dekarbonizacijos planų. Apie tai pranešė Australijos žiniasklaida, remdamasi įmonės vidaus dokumentais.

    Skelbiama, kad sprendimai daugiausia susiję su Pilbaros regionu Vakarų Australijoje, kuriame BHP yra viena svarbiausių geležies rūdos gavybos žaidėjų. Būtent čia, pasak publikacijų, sumažintas prioritetas projektams, kurie turėjo mažinti iškastinio kuro naudojimą.

    Atidėtos investicijos į atsinaujinančią energiją

    Dokumentuose minima, kad buvo pristabdytas anksčiau patvirtintas saulės ir baterijų projektas, kurio vertė siekė apie 370 000 000 eurų. Kaip priežastis įvardyti finansavimo prioritetai ir lėšų paskirstymo sprendimai.

    Taip pat aptariamas didesnis atsinaujinančios energijos projektas, apimantis saulės, vėjo ir energijos kaupimo infrastruktūrą, kuri turėjo padėti pereiti prie elektrinių sunkvežimių ir elektrifikuoto transporto. Teigiama, kad šio projekto dabartinė forma buvo nukelta, o reikšmingesnių investicijų iki 2031 metų dokumentuose esą nenumatyta.

    Dyzeliu varomos mašinos ir ilgas poveikis

    Tuo pat metu BHP, kaip skelbiama, geležies rūdos kasykloje Jimblebar įsigijo 62 naujus dyzelinius karjerinius savivarčius. Publikacijose pažymima, kad tokie pirkimai gali reikšti ilgesnį iškastinio kuro naudojimą, nes sunkioji kasybos technika eksploatuojama dešimtmečius.

    Žiniasklaida nurodo, kad šie sprendimai gali lemti iškastinio kuro naudojimą bent iki 2030 metų pabaigos, o kai kuriais scenarijais ir ilgiau. Tokia praktika, ekspertų vertinimu, didina riziką nesuderinti deklaruojamų tikslų su realiu emisijų mažinimo tempu.

    „Įrangos pirkimai ir infrastruktūros sprendimai kasyboje dažnai užrakina emisijas ilgam laikui, todėl investicijų kryptis yra ne mažiau svarbi nei vieši įsipareigojimai“, – sakė energetikos transformaciją analizuojantis ekspertas.

    Kol kas BHP šių konkrečių pranešimų viešai nepakomentavo. Pastaraisiais metais kasybos sektoriuje spaudimas mažinti emisijas didėja, tačiau perėjimas prie elektrifikuotos sunkiosios technikos ir atsinaujinančių šaltinių susiduria su kaštų, tiekimo grandinių ir infrastruktūros iššūkiais.

  • Netoli Lodzės atidaryta „Daikin“ šilumos siurblių gamykla: investicija siekia apie 300 mln. eurų

    Netoli Lodzės atidaryta „Daikin“ šilumos siurblių gamykla: investicija siekia apie 300 mln. eurų

    Netoli Lodzės, Ksaverove, oficialiai atidaryta Japonijos koncerno „Daikin“ šilumos siurblių gamykla. Į projektą bendrovė investavo apie 300 mln. eurų, o pats objektas pristatomas kaip didžiausias „Daikin“ šilumos siurblių gamybos centras Europoje.

    Gamykla startavo su viena gamybos linija, kurioje šiuo metu dirba daugiau nei 100 žmonių. Bendrovė skelbia, kad pasiekus pilną pajėgumą planuojama turėti tris linijas ir per metus pagaminti apie 800 000–900 000 šilumos siurblių, o darbuotojų skaičius turėtų viršyti 2 000.

    Kodėl pasirinkta centrinė Lenkija?

    Įmonės atstovai pabrėžia, kad vietą lėmė logistika ir darbo rinka. Ksaverovas yra centrinėje šalies dalyje, netoli pagrindinių kelių ir greitkelių, todėl produkciją paprasčiau greitai paskirstyti visoje Europoje.

    Ne mažiau svarbus argumentas buvo kvalifikuotų specialistų prieinamumas ir regiono pramoninė patirtis. Lodzė laikoma stipriu akademiniu centru, o tai gamyklai svarbu ne tik gamybos, bet ir inžinerinių kompetencijų požiūriu.

    Šilumos siurbliai ir Europos kryptis

    „Daikin“ gamykla siejama su augančia šilumos siurblių paklausa Europoje, kurią skatina dekarbonizacijos tikslai, energijos kainų svyravimai ir siekis mažinti priklausomybę nuo iškastinio kuro. Šilumos siurbliai vis plačiau vertinami kaip alternatyva tradiciniam šildymui, ypač modernizuojant pastatus ir keliant jų energinį efektyvumą.

    Lenkijos valdžios atstovai investiciją pristato ir kaip signalą, kad šalis gali tapti svarbia gamybos baze Europos rinkai. Tokie projektai paprastai didina vietos tiekėjų grandinių apimtį, skatina pramonės skaitmeninimą ir kelia darbo rinkos atlyginimų kartelę, ypač inžineriniuose profiliuose.

    „2022 metais paskelbėme sprendimą statyti gamyklą, o šiandien didžiuojamės jos oficialiu atidarymu. Čia gaminsime šilumos siurblių sistemas, kurios gali pakeisti įprastus sprendimus ir prisidėti prie Europos klimato tikslų“, – sakė gamyklos direktorius Ksaverove Yasuto Hiraoka.

    „Prognozuojame, kad šilumos siurblių paklausa pasaulyje augs, o šis objektas aprūpins Europos rinką įrenginiais, paremtais naujausiomis technologijomis“, – sakė „Daikin Industries“ vadovas Masanori Togawa.

    Ką tai reiškia regionui ir rinkai?

    Didelė gamykla netoli Lodzės gali keisti konkurencinį žemėlapį ir regione, ir visoje Europoje: didesnė pasiūla paprastai reiškia trumpesnius tiekimo terminus, mažesnę logistikos riziką ir didesnį lankstumą reaguojant į paklausos šuolius.

    Kartu tokia investicija rodo, kad šilumos siurblių segmentas išlieka vienu strateginių pramonės taškų Europoje. Rinkoje daugėja diskusijų ne tik apie gamybos apimtis, bet ir apie efektyvumo standartus, šaltnešių pokyčius bei pasirengimą griežtėjantiems energinio naudingumo reikalavimams pastatams.

  • Netoli Lodzės startavo „Daikin“ šilumos siurblių gamykla: 300 mln. eurų investicija ir 2 000 darbo vietų

    Netoli Lodzės, Ksaverove, oficialiai atidaryta pirmoji Lenkijoje Japonijos koncerno „Daikin“ gamykla. Joje bus gaminami šilumos siurbliai, o projektas įvardijamas kaip didžiausias „Daikin“ šilumos siurblių gamybos padalinys Europoje.

    Į gamyklą investuota apie 300 mln. eurų, o bendrovė skelbia planuojanti sukurti iki maždaug 2 000 darbo vietų. Šis startas sutampa su Europos pastangomis spartinti pastatų šildymo dekarbonizaciją ir mažinti priklausomybę nuo iškastinio kuro.

    Gamybos mastas ir pajėgumai

    „Daikin“ nurodo, kad veikla pradėta nuo vienos gamybos linijos, kurioje dirba per 100 darbuotojų. Įsibėgėjus plėtrai numatoma dirbti trimis linijomis, o metinė gamyba turėtų siekti 800 000–900 000 šilumos siurblių.

    Pasak įmonės atstovų, ateityje gamybos profilis gali būti plečiamas, įtraukiant ir vėdinimo įrangą. Tai leistų geriau atliepti rinkos poreikius, kai energinio efektyvumo reikalavimai pastatams griežtėja, o modernizacijos apimtys auga.

    Kodėl pasirinktas regionas?

    Gamyklos vadovas Yasuto Hiraoka pabrėžė, kad sprendimą lėmė geografinė padėtis Lenkijos centre ir išvystyta kelių bei greitkelių infrastruktūra. Tai, pasak jo, padeda efektyviai tiekti produkciją į skirtingas Europos rinkas.

    Jis taip pat išskyrė vietos pramoninę patirtį ir kvalifikuotos darbo jėgos pasiūlą, kurią stiprina ir regiono akademinis potencialas. Tokie veiksniai didelėms gamybos investicijoms dažnai yra ne mažiau svarbūs nei kaštai ar logistika.

    Ryšys su žaliąja transformacija

    Lenkijos valdžios atstovai renginyje akcentavo, kad šis projektas stiprina šalies, kaip gamybos ir logistikos centro, patrauklumą Azijos investuotojams. Taip pat pabrėžta, jog šilumos siurbliai tampa viena iš technologijų, kurią renkasi tiek namų ūkiai, tiek verslas, didėjant energijos kainoms ir ieškant efektyvesnių sprendimų.

    „Daikin Industries“ prezidentas Masanori Togawa teigė, kad naujasis padalinys orientuosis į Europos rinką, o produktai turėtų remtis naujausiomis technologijomis, kuriamos bendrovės tyrimų ir plėtros centruose Europoje. Bendrovė šilumos siurblių plėtrą sieja su ilgalaike paklausa ir tikslu mažinti šildymo sektoriaus emisijas.

    „Daikin“ yra viena didžiausių pasaulyje šildymo, vėsinimo ir oro filtravimo sprendimų gamintojų, visame pasaulyje turinti per 100 000 darbuotojų. Europoje bendrovė valdo kelias dešimtis veiklų, įskaitant gamybos padalinius skirtingose šalyse, o pastaraisiais metais akcentuoja šilumos siurblių segmento plėtrą.