CP v2

Tag: Dekarbonizacija

  • „CMA CGM“ į Azijos–Europos maršrutą meta milžiną: ką keičia didžiausias LNG laivas?

    „CMA CGM“ į Azijos–Europos maršrutą meta milžiną: ką keičia didžiausias LNG laivas?

    Prancūzijos laivybos grupė „CMA CGM“ pradėjo eksploatuoti „CMA CGM Notre Dame“ – didžiausią pasaulyje suskystintomis gamtinėmis dujomis varomą konteinerinį laivą, kuris įtrauktas į vieną intensyviausių pasaulio prekybos krypčių tarp Azijos ir Europos. Laivas pristatytas Havre, o netrukus pradeda reguliarų reisą į Aziją.

    Beveik 400 metrų ilgio ir daugiau nei 62 metrų pločio laivas gali gabenti iki 24 000 TEU, o tai prilygsta ištisam plaukiojančiam logistikos terminalui. Juo į Aziją vežami chemijos ir maisto produktai, vynas bei stiprieji gėrimai, farmacijos ir pramonės įranga, o atgal į Europą – elektronika, drabužiai, buitinė technika ir kitos vartojimo prekės.

    „Yra reali rizika, kad laivybos laisvė gali būti kvestionuojama ir kituose svarbiausiuose pasaulio sąsiauriuose, o Prancūzijai, kurios gerovė smarkiai priklauso nuo tarptautinių mainų, tai tampa konkurencingumo klausimu“, – sakė „CMA CGM“ valdybos pirmininkas ir generalinis direktorius Rodolphe Saadé.

    „CMA CGM Notre Dame“ – pirmasis iš dešimties itin didelių konteinerinių laivų, kurie plaukios su Prancūzijos vėliava, o likę tos pačios serijos laivai turėtų būti perduoti iki 2028 metų sausio. Bendrovė šį sprendimą sieja ne tik su verslo plėtra, bet ir su pastaraisiais metais paaštrėjusiais geopolitiniais trikdžiais, atskleidusiais pasaulinių tiekimo grandinių pažeidžiamumą.

    Laive naudojamas LNG kuras, kuris, lyginant su įprastu sunkiojo kuro tepalu, gali sumažinti anglies dioksido emisijas maždaug 20–25 proc., beveik eliminuoti sieros oksidus, reikšmingai mažinti azoto oksidus ir kietąsias daleles. Vis dėlto LNG kelia diskusijų dėl metano nuotėkio rizikos, kai dalis nesudegusio metano patenka į atmosferą ir gali sumenkinti dalį klimato naudos.

    Laivo variklis suprojektuotas taip, kad ateityje galėtų dirbti ir su bio-LNG bei sintetiniu e-LNG, jei šie degalai taps komerciškai prieinami. Toks sprendimas atitinka kryptį, kuria juda sektorius: tarptautinės taisyklės ir Europos Sąjungos politika vis griežčiau spaudžia laivybą mažinti išmetimus bei didinti energijos efektyvumą.

    ES taisyklės ir didėjantis spaudimas

    ES uostuose besilankantiems laivams taikomas FuelEU Maritime reguliavimas, kuris palaipsniui griežtina laivuose naudojamos energijos šiltnamio efektą sukeliančių dujų intensyvumo ribas, numatant ilgalaikį tikslą iki 2050 metų ženkliai sumažinti poveikį klimatui. Tai reiškia, kad net ir LNG dažnai vertinamas kaip pereinamasis sprendimas, o ateities konkurencingumą lems technologijos ir alternatyvūs degalai.

    Lygiagrečiai didėja dėmesys ir operaciniam efektyvumui, nes tai greičiausias būdas mažinti degalų sąnaudas ir emisijas čia ir dabar. „CMA CGM“ teigia, kad jų laivuose diegiami skaitmeniniai sprendimai ir DI padeda realiuoju laiku optimizuoti maršrutus, greitį ir energijos naudojimą, o tai bendrovės mastu leidžia sumažinti anglies dioksido emisijas šimtais tūkstančių tonų per metus.

    Kodėl tokie laivai tampa strateginiai?

    Jūrų transportas išlieka pasaulinės prekybos stuburu: didžioji dalis krovinių pagal apimtį keliauja jūra, todėl bet kokie trikdžiai greitai persiduoda į gamybą, kainas ir darbo rinką. Dėl to Europos Sąjunga ėmėsi stiprinti uostų, tiekimo grandinių ir jūrinės pramonės atsparumą, siekdama, kad logistika ir prieiga prie pagrindinių maršrutų netaptų pažeidžiamiausia ekonomikos vieta.

    Laivo pristatymas Havre uoste sutapo su augančiu politiniu dėmesiu jūrinei infrastruktūrai, energetinei transformacijai ir skaitmenizacijai. Ceremonijoje dalyvavo ir Prancūzijos pirmoji ponia Brigitte Macron, o laivo krikštamote tapo Delphine Arnault, vadovaujanti „Christian Dior Couture“.

    Azijos–Europos reisuose „CMA CGM Notre Dame“ numatyta sustoti Roterdame, Hamburge, Antverpene, Tanger Med, Port Klang, Singapūre, Yantian, Šanchajuje ir Ningbo. Visa kelionė pirmyn ir atgal trunka kiek daugiau nei 100 dienų, o krovinio vertė, priklausomai nuo sudėties, gali siekti apie 2,3–2,8 milijardo eurų.

  • Lenkijos šilumos ūkio žalia transformacija: „ECO Jelenia Góra“ jungiasi į Danijos projektą

    Lenkijos šilumos ūkio bendrovės įsitraukia į tarptautinę iniciatyvą, kuria siekiama paspartinti sektoriaus žalią transformaciją ir mažinti iškastinio kuro dalį centralizuotame šilumos tiekime. Jelenia Gūra tapo vienu iš trijų miestų, kuriuose bandoma praktiškai pritaikyti Danijos patirtį ir planavimo modelius.

    Projektas vykdomas pagal programą Strateginė energetikos partnerystė Lenkijoje, o finansavimą jam skiria Danijos energetikos agentūra. Įgyvendinime dalyvauja Danijos šilumos ūkio taryba ir šildymo bei vėdinimo konsultantai „Gullev DH Advisory“.

    Pagrindinis tikslas – sustiprinti ilgalaikę, strategišką šilumos tiekėjų, savivaldybių ir kitų vietos dalyvių partnerystę, kad miestai galėtų rengti realistiškus, integruotus ir įgyvendinamus šilumos ūkio planus. Daug dėmesio skiriama žinių mainams, praktiniam dialogui ir sprendimų pritaikymui vietos sąlygoms.

    Studijų vizitas Jelenia Gūroje

    Danijos institucijų atstovai ir sektoriaus ekspertai lankėsi „ECO Jelenia Góra“ elektrinėje, kur susitikimas tapo pirmuoju žingsniu kuriant ilgalaikę partnerystę. Aptarta, kaip Danijoje savivaldybės ir šilumos įmonės derina investicijas, kainodarą, vartotojų interesus ir klimatinius tikslus.

    „Norime pasinaudoti Danijos partnerių patirtimi, nes jie šilumos ūkio transformaciją pradėjo gerokai anksčiau. Jų žinios gali padėti mums patikrinti ir patobulinti dekarbonizacijos kelią, kad klimato tikslus pasiektume užtikrindami gyventojams patikimą šilumos tiekimą“, – sakė „ECO Jelenia Góra“ vadovė Katarzyna Graboś.

    Jelenia Gūra projekte dalyvauja kartu su Grudziondzu ir Liubinu. Programoje taip pat remiamasi ankstesnių transformacijos veiksmų patirtimi kituose Lenkijos miestuose, kur dažnai lemiamu veiksniu tampa savivaldybės ir šilumos tiekėjo gebėjimas veikti kaip viena komanda.

    Partnerystė su savivaldybe ir vietos įmonėmis

    Susitikime dalyvavo miesto valdžios atstovai, didžiausi šilumos vartotojai ir įmonės, kurios ateityje galėtų tiekti atliekines energijos srautus į centralizuoto šildymo sistemą. Tokie šaltiniai – pavyzdžiui, nuotekų valyklų ar pramonės perteklinė šiluma – laikomi vienu iš praktiškiausių būdų mažinti emisijas miestuose.

    „Šiuo metu apie 30 proc. Jelenia Gūros gyventojų naudojasi įmonės tiekiama šiluma ir karštu vandeniu. Mums svarbu, kad ši partnerystė būtų naudinga ir įmonei, ir visų pirma gyventojams“, – sakė Jelenia Gūros meras Jerzy Łużniak.

    Diskusijose pabrėžta, kad technologinės investicijos, tokios kaip katilinių modernizavimas ar tinklų atnaujinimas, nebus pakankamos be aiškaus savivaldos vaidmens. Miesto įmonės ir įstaigos gali tapti svarbiais partneriais, padedančiais sukurti žemesnės emisijos šilumos tiekimo miksą ir sumažinti priklausomybę nuo brangstančio iškastinio kuro.

    Patirtis regione ir kogeneracijos vaidmuo

    „ECO“ grupės atstovai pabrėžia, kad Jelenia Gūros iniciatyva yra platesnių tarptautinių veiklų dalis, apimanti ir kitus Vidurio bei Rytų Europos miestus. Tarp minimų krypčių – darbas su projektais Bukarešte, Zagrebe ir Vilniuje, kur keičiamasi modernizavimo sprendimais bei planavimo praktikomis.

    Danijos ekspertai teigiamai įvertino iki šiol „ECO Jelenia Góra“ įgyvendintas priemones, tarp jų – investicijas į didelio naudingumo dujinę kogeneraciją, kai vienu metu gaminama šiluma ir elektra. Kartu akcentuota, kad tikra sektoriaus transformacija paprastai reikalauja ir technologijų, ir politinio nuoseklumo, ir plataus vietos dalyvių sutarimo.

    „ECO Jelenia Góra“ priklauso „ECO“ kapitalo grupei, įkurtai 2009 metais. Grupę sudaro šilumos ūkio įmonės Opolėje, Malborke, Kutne, Jelenia Gūroje ir Tarnobžege bei dukterinės bendrovės, vykdančios investicijų įgyvendinimą, kuro tiekimą ir kogeneracijos projektų plėtrą.

  • Bristolyje įkurta „Mykor“ pritraukė 4,6 mln. eurų: iš atliekų augins mažo CO2 statybines medžiagas

    Bristolyje įkurta „Mykor“ pritraukė 4,6 mln. eurų: iš atliekų augins mažo CO2 statybines medžiagas

    Naujas finansavimas gamybos plėtrai

    Bristolyje įkurta ir moterų vadovaujama biotechnologijų startuolė „Mykor“ pritraukė apie 4,6 mln. eurų investiciją, kad paspartintų mažo anglies pėdsako statybinių medžiagų gamybą iš pramonės ir žemės ūkio atliekų. Įmonė kuria technologijas, kurios leidžia biologines medžiagas integruoti į įprastas statybos tiekimo grandines.

    Finansavimo etapui vadovavo fondas „Clean Growth Fund“, prisidėjo Didžiosios Britanijos „British Business Bank“ per „South Investment Fund“ mechanizmą, taip pat „Green Angel Ventures“ ir kiti partneriai. „Mykor“ skelbia, kad bendra pritraukta suma dabar siekia apie 8,6 mln. eurų, įskaitant ir dotacijas.

    Kodėl statyboms reikia alternatyvų?

    Įmonė pabrėžia, kad pastatų sektorius sudaro reikšmingą pasaulinių emisijų dalį: dalis jų atsiranda gaminant statybines medžiagas, o kita dalis susijusi su pastatų eksploatacija ir energijos vartojimu. Dėl to vien energinio efektyvumo priemonių nepakanka, vis daugiau dėmesio skiriama viso gyvavimo ciklo poveikiui.

    Izoliacija ir atitvarų sprendimai yra svarbūs mažinant energijos sąnaudas, tačiau tradicinės medžiagos dažnai gaminamos iš neatsinaujinančių žaliavų ir gali turėti didesnį anglies pėdsaką. Be to, rinkoje išlieka aktualūs ir reikalavimai dėl gaisrinės saugos, akustikos bei ilgaamžiškumo.

    Kaip „Mykor“ augina medžiagas iš atliekų

    „Mykor“ taiko biofabrikacijos principą: vietoje ribotų žaliavų kasimo statybiniai produktai auginami iš atliekų srautų per kelias dienas. Tam pasitelkiamos modifikuotos grybienos sistemos, žaliosios chemijos priedai ir automatizuota uždaro ciklo gamyba.

    Įmonė pozicionuoja save ne kaip vieno produkto gamintoją, o kaip technologijų platformą, kurią galima diegti esamose gamybos linijose. Toks modelis turėtų leisti plėstis greičiau, remiantis jau veikiančia pramonine infrastruktūra, o ne vien centralizuota gamyba vienoje vietoje.

    „Mykor“ vadovė ir viena iš įkūrėjų Olivia Page teigia, kad didžiausias iššūkis yra ne vien sukurti biomedžiagą, bet ir užtikrinti jos pramoninę gamybą bei realų pritaikymą statybų tiekimo grandinėse.

    „„Mykor“ kūrėme remdamiesi idėja, kad statybų dekarbonizacija negali būti pasiekta kainos, savybių ar praktiškumo sąskaita“, – sakė Olivia Page.

    „Šis finansavimas leidžia mums dar labiau išplėsti modelį kartu su didžiaisiais rangovais ir gamybos partneriais tarptautiniu mastu“, – pridūrė ji.

    Pirmasis bendrovės produktas rinkai yra „MykoSIP“ – iš anksto surenkama pertvaros sienelės sistema. „Mykor“ nurodo, kad, lyginant su įprastais sprendimais, ji gali reikšmingai sumažinti su medžiagomis susijusias emisijas, išlaikant panašų šiluminį ir akustinį efektyvumą.

    Įmonė taip pat teigia, kad gamybos procese sunaudojama mažiau vandens ir elektros energijos nei kai kurių įprastų alternatyvų atveju, o pats sprendimas kuriamas atsižvelgiant į gaisrinės saugos ir statybų praktikos reikalavimus. Gautas finansavimas bus skirtas gamybos apimčių didinimui ir modelio, kurį būtų galima pakartoti skirtingose rinkose, įtvirtinimui.

  • BHP deklaruoja dekarbonizaciją, bet Pilbaroje perka naujas dyzelines kasybos mašinas

    Ką rodo paviešinti dokumentai

    Didžiausia pasaulyje kasybos bendrovė BHP, viešai pabrėžianti įsipareigojimus mažinti taršą, Australijoje atidėjo dalį dekarbonizacijos planų. Apie tai pranešė Australijos žiniasklaida, remdamasi įmonės vidaus dokumentais.

    Skelbiama, kad sprendimai daugiausia susiję su Pilbaros regionu Vakarų Australijoje, kuriame BHP yra viena svarbiausių geležies rūdos gavybos žaidėjų. Būtent čia, pasak publikacijų, sumažintas prioritetas projektams, kurie turėjo mažinti iškastinio kuro naudojimą.

    Atidėtos investicijos į atsinaujinančią energiją

    Dokumentuose minima, kad buvo pristabdytas anksčiau patvirtintas saulės ir baterijų projektas, kurio vertė siekė apie 370 000 000 eurų. Kaip priežastis įvardyti finansavimo prioritetai ir lėšų paskirstymo sprendimai.

    Taip pat aptariamas didesnis atsinaujinančios energijos projektas, apimantis saulės, vėjo ir energijos kaupimo infrastruktūrą, kuri turėjo padėti pereiti prie elektrinių sunkvežimių ir elektrifikuoto transporto. Teigiama, kad šio projekto dabartinė forma buvo nukelta, o reikšmingesnių investicijų iki 2031 metų dokumentuose esą nenumatyta.

    Dyzeliu varomos mašinos ir ilgas poveikis

    Tuo pat metu BHP, kaip skelbiama, geležies rūdos kasykloje Jimblebar įsigijo 62 naujus dyzelinius karjerinius savivarčius. Publikacijose pažymima, kad tokie pirkimai gali reikšti ilgesnį iškastinio kuro naudojimą, nes sunkioji kasybos technika eksploatuojama dešimtmečius.

    Žiniasklaida nurodo, kad šie sprendimai gali lemti iškastinio kuro naudojimą bent iki 2030 metų pabaigos, o kai kuriais scenarijais ir ilgiau. Tokia praktika, ekspertų vertinimu, didina riziką nesuderinti deklaruojamų tikslų su realiu emisijų mažinimo tempu.

    „Įrangos pirkimai ir infrastruktūros sprendimai kasyboje dažnai užrakina emisijas ilgam laikui, todėl investicijų kryptis yra ne mažiau svarbi nei vieši įsipareigojimai“, – sakė energetikos transformaciją analizuojantis ekspertas.

    Kol kas BHP šių konkrečių pranešimų viešai nepakomentavo. Pastaraisiais metais kasybos sektoriuje spaudimas mažinti emisijas didėja, tačiau perėjimas prie elektrifikuotos sunkiosios technikos ir atsinaujinančių šaltinių susiduria su kaštų, tiekimo grandinių ir infrastruktūros iššūkiais.

  • Netoli Lodzės atidaryta „Daikin“ šilumos siurblių gamykla: investicija siekia apie 300 mln. eurų

    Netoli Lodzės atidaryta „Daikin“ šilumos siurblių gamykla: investicija siekia apie 300 mln. eurų

    Netoli Lodzės, Ksaverove, oficialiai atidaryta Japonijos koncerno „Daikin“ šilumos siurblių gamykla. Į projektą bendrovė investavo apie 300 mln. eurų, o pats objektas pristatomas kaip didžiausias „Daikin“ šilumos siurblių gamybos centras Europoje.

    Gamykla startavo su viena gamybos linija, kurioje šiuo metu dirba daugiau nei 100 žmonių. Bendrovė skelbia, kad pasiekus pilną pajėgumą planuojama turėti tris linijas ir per metus pagaminti apie 800 000–900 000 šilumos siurblių, o darbuotojų skaičius turėtų viršyti 2 000.

    Kodėl pasirinkta centrinė Lenkija?

    Įmonės atstovai pabrėžia, kad vietą lėmė logistika ir darbo rinka. Ksaverovas yra centrinėje šalies dalyje, netoli pagrindinių kelių ir greitkelių, todėl produkciją paprasčiau greitai paskirstyti visoje Europoje.

    Ne mažiau svarbus argumentas buvo kvalifikuotų specialistų prieinamumas ir regiono pramoninė patirtis. Lodzė laikoma stipriu akademiniu centru, o tai gamyklai svarbu ne tik gamybos, bet ir inžinerinių kompetencijų požiūriu.

    Šilumos siurbliai ir Europos kryptis

    „Daikin“ gamykla siejama su augančia šilumos siurblių paklausa Europoje, kurią skatina dekarbonizacijos tikslai, energijos kainų svyravimai ir siekis mažinti priklausomybę nuo iškastinio kuro. Šilumos siurbliai vis plačiau vertinami kaip alternatyva tradiciniam šildymui, ypač modernizuojant pastatus ir keliant jų energinį efektyvumą.

    Lenkijos valdžios atstovai investiciją pristato ir kaip signalą, kad šalis gali tapti svarbia gamybos baze Europos rinkai. Tokie projektai paprastai didina vietos tiekėjų grandinių apimtį, skatina pramonės skaitmeninimą ir kelia darbo rinkos atlyginimų kartelę, ypač inžineriniuose profiliuose.

    „2022 metais paskelbėme sprendimą statyti gamyklą, o šiandien didžiuojamės jos oficialiu atidarymu. Čia gaminsime šilumos siurblių sistemas, kurios gali pakeisti įprastus sprendimus ir prisidėti prie Europos klimato tikslų“, – sakė gamyklos direktorius Ksaverove Yasuto Hiraoka.

    „Prognozuojame, kad šilumos siurblių paklausa pasaulyje augs, o šis objektas aprūpins Europos rinką įrenginiais, paremtais naujausiomis technologijomis“, – sakė „Daikin Industries“ vadovas Masanori Togawa.

    Ką tai reiškia regionui ir rinkai?

    Didelė gamykla netoli Lodzės gali keisti konkurencinį žemėlapį ir regione, ir visoje Europoje: didesnė pasiūla paprastai reiškia trumpesnius tiekimo terminus, mažesnę logistikos riziką ir didesnį lankstumą reaguojant į paklausos šuolius.

    Kartu tokia investicija rodo, kad šilumos siurblių segmentas išlieka vienu strateginių pramonės taškų Europoje. Rinkoje daugėja diskusijų ne tik apie gamybos apimtis, bet ir apie efektyvumo standartus, šaltnešių pokyčius bei pasirengimą griežtėjantiems energinio naudingumo reikalavimams pastatams.

  • Netoli Lodzės startavo „Daikin“ šilumos siurblių gamykla: 300 mln. eurų investicija ir 2 000 darbo vietų

    Netoli Lodzės, Ksaverove, oficialiai atidaryta pirmoji Lenkijoje Japonijos koncerno „Daikin“ gamykla. Joje bus gaminami šilumos siurbliai, o projektas įvardijamas kaip didžiausias „Daikin“ šilumos siurblių gamybos padalinys Europoje.

    Į gamyklą investuota apie 300 mln. eurų, o bendrovė skelbia planuojanti sukurti iki maždaug 2 000 darbo vietų. Šis startas sutampa su Europos pastangomis spartinti pastatų šildymo dekarbonizaciją ir mažinti priklausomybę nuo iškastinio kuro.

    Gamybos mastas ir pajėgumai

    „Daikin“ nurodo, kad veikla pradėta nuo vienos gamybos linijos, kurioje dirba per 100 darbuotojų. Įsibėgėjus plėtrai numatoma dirbti trimis linijomis, o metinė gamyba turėtų siekti 800 000–900 000 šilumos siurblių.

    Pasak įmonės atstovų, ateityje gamybos profilis gali būti plečiamas, įtraukiant ir vėdinimo įrangą. Tai leistų geriau atliepti rinkos poreikius, kai energinio efektyvumo reikalavimai pastatams griežtėja, o modernizacijos apimtys auga.

    Kodėl pasirinktas regionas?

    Gamyklos vadovas Yasuto Hiraoka pabrėžė, kad sprendimą lėmė geografinė padėtis Lenkijos centre ir išvystyta kelių bei greitkelių infrastruktūra. Tai, pasak jo, padeda efektyviai tiekti produkciją į skirtingas Europos rinkas.

    Jis taip pat išskyrė vietos pramoninę patirtį ir kvalifikuotos darbo jėgos pasiūlą, kurią stiprina ir regiono akademinis potencialas. Tokie veiksniai didelėms gamybos investicijoms dažnai yra ne mažiau svarbūs nei kaštai ar logistika.

    Ryšys su žaliąja transformacija

    Lenkijos valdžios atstovai renginyje akcentavo, kad šis projektas stiprina šalies, kaip gamybos ir logistikos centro, patrauklumą Azijos investuotojams. Taip pat pabrėžta, jog šilumos siurbliai tampa viena iš technologijų, kurią renkasi tiek namų ūkiai, tiek verslas, didėjant energijos kainoms ir ieškant efektyvesnių sprendimų.

    „Daikin Industries“ prezidentas Masanori Togawa teigė, kad naujasis padalinys orientuosis į Europos rinką, o produktai turėtų remtis naujausiomis technologijomis, kuriamos bendrovės tyrimų ir plėtros centruose Europoje. Bendrovė šilumos siurblių plėtrą sieja su ilgalaike paklausa ir tikslu mažinti šildymo sektoriaus emisijas.

    „Daikin“ yra viena didžiausių pasaulyje šildymo, vėsinimo ir oro filtravimo sprendimų gamintojų, visame pasaulyje turinti per 100 000 darbuotojų. Europoje bendrovė valdo kelias dešimtis veiklų, įskaitant gamybos padalinius skirtingose šalyse, o pastaraisiais metais akcentuoja šilumos siurblių segmento plėtrą.

  • Mokslininkai rado, kuo pakeisti kalkakmenį: cementas iš bazalto gali smarkiai mažinti CO2

    Mokslininkai rado, kuo pakeisti kalkakmenį: cementas iš bazalto gali smarkiai mažinti CO2

    Mokslininkai siūlo įprastą kalkakmenį cemento gamyboje keisti vulkaninėmis silikatinėmis uolienomis, tokiomis kaip bazaltas ar gabras. University of California, Santa Barbara komanda skelbia, kad toks pokytis galėtų reikšmingai sumažinti energijos poreikį ir anglies dioksido emisijas.

    Tyrimas publikuotas žurnale Communications Sustainability ir orientuotas į portlandcementį – plačiausiai pasaulyje naudojamą cemento rūšį. Būtent jo gamyba laikoma viena didžiausių pramoninių emisijų šaltinių, nes CO2 išsiskiria ne tik dėl kuro, bet ir dėl pačios žaliavos cheminės reakcijos.

    Cementas ir klimato kaina

    Tradiciniame procese kalkakmenis kaitinamas iki daugiau nei 1 500 laipsnių, kad būtų gautos kalkės – pagrindinė rišamoji medžiaga. Kaitinant iš karbonatų išsiskiria anglies dioksidas, todėl dalis emisijų yra neišvengiama net ir naudojant švaresnę energiją.

    „Cementas retai įvardijamas kaip vienas svarbiausių klimato kaitos veiksnių, tačiau jo gamybos emisijos yra palyginamos su visų lengvųjų automobilių emisijomis pasaulyje“, – sakė geologas Jeffas Prancevicas.

    Tyrėjai skaičiuoja, kad vien dėl cheminio skilimo ir proceso specifikos emisijos gali siekti šimtus kilogramų CO2 vienai cemento tonai, o papildomai prisideda energijos gamybos pėdsakas. Todėl alternatyvos, leidžiančios išvengti karbonatų skaidymo, laikomos ypač perspektyviomis.

    Ką žada bazaltas

    Siūlomas kelias remiasi kalciu turtingomis silikatinėmis uolienomis, kuriose kalcis yra surištas kitaip nei kalkakmenyje. Tyrimo rezultatai rodo, kad teoriškai minimalus energijos poreikis gaminant cementą iš bazalto galėtų būti mažesnis nei 60 proc. to, kurio reikia kalkakmeniui apdoroti.

    Modeliuojant scenarijus, kai energijos šaltinis yra gamtinės dujos, minimalios emisijos vienai cemento tonai galėtų sumažėti nuo 609 kilogramų iki maždaug 50 kilogramų, priklausomai nuo naudojamos uolienos. Net ir be proceso optimizavimo, naudojant vidutinį elektros tinklo intensyvumą, emisijos galėtų mažėti daugiau nei 25 proc., palyginti su įprastu metodu.

    Kita svarbi tyrėjų išvada – pasaulyje silikatinių uolienų ištekliai yra milžiniški. Pasitelkę geologinius žemėlapius autoriai teigia, kad bazalto ir gabro kiekio pakaktų dabartiniams cemento gamybos mastams išlaikyti šimtus tūkstančių metų.

    Didžiausia kliūtis – inžinerija ir kaina

    Nepaisant potencialo, mokslininkai pabrėžia praktinius barjerus: kalcio išgavimas iš silikatų yra gerokai sudėtingesnis inžinerinis uždavinys nei iš kalkakmenio, kuris natūraliai turi daug lengviau panaudojamo kalcio. Be to, dabartinė portlandcemenčio gamyba buvo tobulinama daugiau nei šimtmetį, o pramonė remiasi išgrynintomis tiekimo grandinėmis.

    Dar viena įtampa – ekonomika: cementas yra palyginti pigi masinė prekė, todėl bet kokia nauja technologija turi aiškiai įrodyti, kad ji ne tik mažina emisijas, bet ir gali konkuruoti kaštais bei stabilumu. Tyrėjai pažymi, kad vienas iš būdų pagerinti ekonomiką būtų šalutinių produktų panaudojimas, nes silikatinėse uolienose dažnai yra vertingų metalų.

    Tyrime akcentuojama, kad bazalte galima rasti geležies ir aliuminio junginių, kuriuos teoriškai būtų galima atgauti kaip papildomus produktus. Tokia kelių produktų iš vienos žaliavos logika mažintų atliekas ir energijos nuostolius, tačiau reikalautų naujų technologinių sprendimų ir investicijų.

    Cemento pramonės dekarbonizacija pastaraisiais metais spartėja ir kitomis kryptimis, įskaitant klinkerio kiekio mažinimą mišiniuose, alternatyvius rišiklius ir anglies dioksido surinkimą. Bazaltu paremtas metodas išsiskiria tuo, kad siekia sumažinti pačias proceso prigimtines emisijas, tačiau jo sėkmę lems tai, ar laboratorinės įžvalgos bus patikimai perkeltos į didelio masto gamybą.

  • Centrinis šildymas brangs iki 50 proc.? Sektorius ieško kelio į dekarbonizaciją be šoko vartotojams

    Centrinio šildymo sektorius Lenkijoje ieško, kaip sparčiai mažinti taršą ir kartu išvengti staigių sąskaitų šuolių gyventojams. Europos ekonomikos kongrese skambėjo perspėjimai, kad be aiškaus technologinio kelio ir investicijų šilumos kainų spaudimas tik didės.

    Diskusijose akcentuota, kad šilumos ūkiui tenka spręsti dvi užduotis vienu metu: užtikrinti patikimą šilumos tiekimą net šalčiausiomis dienomis ir pakeisti iškastinį kurą mažiau taršiais sprendimais. Praktikoje tai reiškia, kad pereinamuoju laikotarpiu teks derinti kelias technologijas, o ne statyti viską ant vieno pasirinkimo.

    Biomasė ir dujos kaip tiltas

    „Tauron Ciepło“ vadovas Marcin Staniszewski kongrese teigė, kad biomasė gali būti vienas stabiliausių atsinaujinančių sprendimų, galinčių padėti suvaldyti piko apkrovas šildymo sezono metu. Jis pabrėžė, kad biomasė nėra planuojama kaip vienintelis kuras, tačiau ji vertinama kaip svarbus sistemos papildymas.

    Pasak jo, „Tauron“ biomasės naudojimas šiuo metu siekia apie 300 000 tonų per metus, o tikslas yra augti iki maždaug 500 000 tonų per metus. Tai atspindi platesnę tendenciją rinkoje, kur biomasė vertinama kaip greičiau įgyvendinamas sprendimas nei didelio masto elektrifikacija.

    „PGE Energia Ciepła“ atstovas Mariusz Michałek dėmesį kreipė į kogeneraciją su gamtinėmis dujomis. Jo teigimu, dujos šilumos ūkyje tampa ne tik trumpu pereinamuoju sprendimu, nes investicijų atsipirkimas tokiose jėgainėse gali siekti apie 15 metų.

    „Dujas vadiname ilgiau trunkančiu pereinamuoju kuru, kol atsiras technologija, kuri realiai leis jas pakeisti, užtikrinant saugų šilumos tiekimą“, – sakė Mariusz Michałek.

    Atliekos, kaupimas ir vietiniai ištekliai

    Krajowej Agencji Poszanowania Energii vadovas Jacek Kostrzewa pabrėžė, kad šilumos ūkyje daug lems šaltinių diversifikacija ir šilumos kaupimas. Jo teigimu, dideli šilumos kaupikliai jau statomi Varšuvoje, o panašūs sprendimai gali plisti ir kituose miestuose, nes jie leidžia lanksčiau valdyti sistemą.

    Geotermijos perspektyvas jis vertino atsargiai: skirtingose vietovėse ji gali būti arba per brangi, arba tiekti per žemos temperatūros šilumą, kuriai reikėtų papildomų sprendimų. Todėl, anot jo, geotermija gali būti tinkama lokaliai, bet ne kaip universalus atsakymas visam sektoriui.

    Bytomio šilumos tinklus valdančios įmonės PEC Bytom vadovas Sławomir Kamiński pasakojo apie sprendimą, kai kartu su anglimi naudojamas RDF kuras, gaminamas iš atliekų. Jo teigimu, tai yra išskirtinis veikiančios atliekų terminio apdorojimo infrastruktūros pavyzdys regione, kai šiluma tiekiama į centralizuotą sistemą.

    Jis taip pat išskyrė pramoninės šilumos panaudojimo galimybes, kai šalia veikiančios įmonės gali perduoti perteklinę šilumą miestui. Tokie projektai dažnai priklauso nuo vietinių sąlygų, tačiau gali tapti vienu pigiausių dekarbonizacijos būdų, jei sudaromos ilgalaikės sutartys ir sutvarkoma infrastruktūra.

    Kainų spaudimas ir skaitmeninimo efektas

    Diskusijose daug dėmesio skirta ekonomikai, nes šilumos tarifus vis labiau veikia išmetamo CO2 kaina pagal ES taršos leidimų prekybos sistemą. Kongrese priminta, kad per pastaruosius ketverius metus centralizuotos šilumos kainos šalyje, remiantis sektoriaus pateikiamais skaičiais, jau buvo išaugusios apie 65 proc.

    Politikas Grzegorz Płaczek teigė, kad investicijų mastas neatitinka poreikio, o be spartesnių sprendimų ilgalaikėse prognozėse vis garsiau minimas ir 50 proc. sąskaitų augimo scenarijus. Kartu buvo akcentuota, kad šilumos ūkio pertvarka be finansinių instrumentų ir aiškių taisyklių gali tapti pernelyg brangi vartotojams.

    Kita kryptis, kurią sektorius įvardija kaip greitai apčiuopiamą, yra skaitmeninimas ir modernizacija. GPEC Projekt vadovas Michał Walerzak pasakojo, kad įmonė investuoja į telemetriją, prognozavimo algoritmus ir gamybos planavimo įrankius, kurie leidžia geriau derinti šilumos gamybą su orų prognozėmis ir elektros kainų dinamika.

    Jo teigimu, skaitmeniniai sprendimai padeda ne tik sumažinti nuostolius ir tiksliau valdyti apkrovas, bet ir pasiūlyti klientams lankstesnius aptarnavimo modelius. Šilumos ūkyje tai vis dažniau siejama ir su DI pritaikymais, kai prognozuojamas vartojimas, optimizuojami režimai ir mažinamos avarijų rizikos.

    Kongrese vyravo nuostata, kad vieno stebuklingo sprendimo nėra: realistiškiausias kelias artimiausiam dešimtmečiui yra hibridinis miksas. Biomasė, dujų kogeneracija, atliekų energija, šilumos kaupimas, pramoninės šilumos panaudojimas ir skaitmeninimas gali sumažinti taršą, tačiau vartotojų sąskaitų stabilumą lems investicijų tempas ir reguliavimo sprendimai.

  • EU apyvartinių taršos leidimų reforma: Šiaurės Europos gigantai ragina Briuselį nesilpninti ETS

    Ar ETS laukia esminiai pokyčiai?

    Europos Sąjungoje bręsta diskusija dėl EU ETS – apyvartinių taršos leidimų sistemos, kuri nustato kainą už išmetamą anglies dioksidą ir taip skatina mažinti emisijas. Artėjant planuojamoms politinėms deryboms dėl sistemos peržiūros, dalis valstybių ir pramonės atstovų siekia švelnesnių taisyklių, argumentuodami konkurencingumu ir energijos kainomis.

    Tačiau ryškėja priešinga stovykla. Daugiau nei 80 įmonių iš Šiaurės Europos, tarp jų „Volvo“, „Scania“, „Vattenfall“, „Ørsted“, „Fortum“, „Neste“ ir „Outokumpu“, kreipėsi į Europos Komisiją ir valstybių narių sprendimų priėmėjus ragindamos negriauti sistemos logikos ir apsiriboti tik tiksliniais patobulinimais.

    Šiaurės įmonių žinutė Briuseliui

    Šiaurės šalių verslas pabrėžia, kad EU ETS yra vienas svarbiausių instrumentų, suteikiantis rinkai aiškų investicinį signalą: taršai brangstant, apsimoka investuoti į elektrifikaciją, energijos efektyvumą ir mažai anglies dioksido išmetančias technologijas. Jų teigimu, staigūs ar politiniais sumetimais paremti sistemos pakeitimai sumažintų prognozuojamumą ir didintų riziką investuotojams.

    „Raginame valstybes apsaugoti ir sustiprinti EU ETS integralumą kaip Europos klimato strategijos ir konkurencingumo kertinį akmenį“, – sakoma bendrame įmonių kreipimesi.

    Pasirašiusieji akcentuoja ir tai, kad aukštų sąnaudų problema, apie kurią kalba dalis Europos pramonės, neapsiriboja vien taršos leidimų kaina. Šiaurės įmonių pozicija – didžiausias ilgalaikis kaštų šaltinis yra priklausomybė nuo importuojamo iškastinio kuro, o ne pati anglies dioksido kainodara.

    Kodėl Šiaurės šalys mato kitaip?

    Šiaurės Europos energetikos modelis dažnai remiasi ankstesnėmis investicijomis į mažai anglies dioksido išmetančius šaltinius ir regioninę elektros rinkų integraciją. Dėl to, įmonių teigimu, jų regionas gali turėti palyginti mažesnes energijos kainas ir žemesnes emisijas, o tai keičia požiūrį į ETS vaidmenį ekonomikoje.

    „Šiaurės šalių energetikos sistema užtikrina vienas mažiausių energijos sąnaudų Europoje ir mažiausias emisijas, o tai yra dešimtmečius trukusių investicijų į švarią energiją ir tarpvalstybinės rinkos integracijos rezultatas“, – teigiama kreipimesi.

    Šiame kontekste atsiranda ir politinė įtampa: valstybės, kurių pramonė labiau priklausoma nuo iškastinio kuro ir kurioms ETS kaštai juntamesni, dažniau reikalauja palengvinimų. Tuo metu Šiaurės šalys baiminasi, kad sušvelninus taisykles būtų suduotas smūgis tiems, kurie investavo anksčiau ir prisiėmė didesnę transformacijos kainą.

    Įmonės: problema – iškastinio kuro kaina

    Diskusijose su žiniasklaida įmonių atstovai pabrėžė, kad ES konkurencingumo dilema neturėtų būti sprendžiama silpninant klimato politiką. Jų argumentas paprastas: mažesnė priklausomybė nuo iškastinio kuro mažina ir ekonominį pažeidžiamumą, ir energijos kainų šokų riziką.

    „Sprendimas nėra silpninti mūsų klimato politiką. Sprendimas yra mažinti priklausomybę nuo iškastinio kuro ir spartinti elektrifikaciją“, – sakė „Outokumpu“ atstovas Matthieu Jehl.

    „Problema nėra kaina EU ETS sistemoje. Problema iš tiesų yra iškastinio kuro kaina“, – sakė „Vattenfall“ atstovas Oskar Ahnfelt.

    Šiaurės įmonės taip pat įspėja, kad dažni taisyklių pokyčiai silpnina pasitikėjimą rinka. Jų teigimu, 2022 metais energetikos krizės metu ES lygmens laikinos priemonės parodė, kaip greitai politiniai sprendimai gali pakeisti investicinius skaičiavimus, o tai ypač jautru kapitalui imliuose projektuose.

    Ko tikisi pasirašiusieji?

    Pasirašiusios bendrovės nesiekia visiško status quo, tačiau ragina apsiriboti „drobnomis korekcijomis“, kurios gerintų sistemos veikimą, bet nekeistų jos pagrindinės krypties. Vienas svarbiausių akcentų – kad pajamos iš ETS leidimų aukcionų būtų nukreipiamos į realią transformaciją: energetikos modernizavimą, pramonės dekarbonizaciją ir inovacijas.

    Taip pat pabrėžiama būtinybė užtikrinti politikos nuoseklumą platesniame ES reguliavimo kontekste, įskaitant anglies dioksido korekcinį mechanizmą pasienyje. Įmonių vertinimu, tokie instrumentai yra svarbūs siekiant, kad ES gamintojai nebūtų išstumiami rinkoje tų konkurentų, kurių produkcija pagaminta mažesnių aplinkosauginių reikalavimų sąlygomis.

    Artėjant sprendimams dėl ETS ateities, aiškėja, kad ES viduje formuojasi skirtingų interesų blokai. Šiaurės šalys, tikėtina, išliks tarp griežtesnį ir labiau prognozuojamą ETS palaikančių balsų, o derybos vasarą gali tapti vienu svarbiausių etapų nulemiant, ar Europa rinksis stabilumą, ar reikšmingesnį kurso koregavimą.

  • ES planuoja įpareigoti įmonių autoparkus „žalėti“ nuo 2030-ųjų: leasingo rinka įspėja apie Havanos efektą

    Europos Komisija rengia taisykles, kurios nuo 2030 metų galėtų įpareigoti įmones atnaujinant automobilių parkus didelę dalį rinktis nulinės arba mažos taršos transporto priemones. Pokyčiai pirmiausia būtų taikomi įmonių automobilių parkams, o ne privatiems pirkėjams, tačiau poveikis gali būti platesnis – per finansavimą, naudotų automobilių rinką ir paslaugų kainas.

    Leasingo sektorius perspėja, kad pernelyg greitas reikalavimų įvedimas gali smogti smulkiausioms įmonėms, kurioms automobilis dažnai yra pagrindinis darbo įrankis. Didžiausia rizika – ne sklandus perėjimas prie mažataršio transporto, o bandymas kuo ilgiau eksploatuoti senesnius automobilius.

    Kas yra vadinamasis Havanos efektas

    Leasingo rinkos atstovai šį scenarijų vadina Havanos efektu: kai nauji reikalavimai ar kainos pakelia kartelę taip aukštai, kad dalis verslų vietoj atsinaujinimo pasirenka senų transporto priemonių „gelbėjimą“ ir ilgesnį naudojimą. Tokiu atveju vidutinis autoparkų amžius gali didėti, o reali tarša trumpuoju laikotarpiu – nemažėti.

    Didelės korporacijos paprastai automobilius keičia kas kelerius metus, turi didesnį finansinį rezervą ir gali greičiau prisitaikyti. Tuo metu mikroįmonėms, kurių visas „parkas“ kartais tėra vienas automobilis, staigus reikalavimų sugriežtinimas reikštų didesnę finansinę naštą ir ribotą pasirinkimą.

    Kodėl pokyčiai jautrūs leasingui

    Leasingo modelis daugelyje šalių yra vienas pagrindinių būdų įmonėms įsigyti automobilius, todėl bet kokie autoparkų reikalavimai neišvengiamai persikelia į finansavimo grandinę. Jei reguliavimas apimtų ne tik stambias įmones, bet ir mažas bei vidutines, didžiausias spaudimas tektų segmentui, kuriame sprendimai priimami „čia ir dabar“ pagal mėnesio įmokos dydį.

    Riziką sustiprina ir infrastruktūros klausimas: elektromobilių įkrovimo prieinamumas už didžiųjų miestų ribų, galios didinimo kaštai, įkrovimo laikas ir maršrutų planavimas. Verslui, kuris dirba regionuose ar dažnai važiuoja ilgus atstumus, tai gali tapti lemiamu argumentu atidėti perėjimą, net jei ilgalaikėje perspektyvoje elektrifikacija būtų ekonomiškai palanki.

    Ko tikisi rinka ir ką tai reikštų praktikoje

    Leasingo sektorius ragina, kad planuojami ES reikalavimai būtų labiau paremti paskatomis ir realiu pasirengimu, o ne vien privalomais terminais. Praktikoje tai reikštų aiškesnį pereinamąjį laikotarpį, lankstesnes taisykles mažoms įmonėms ir priemones, kurios mažintų bendrą nuosavybės kainą.

    „Tikimės, kad galutinis reguliavimas skatins žaliąsias investicijas, o ne vers prievartinėmis priemonėmis“, – sakė Lenkijos leasingo asociacijos vadovė Monika Constant.

    Kol derybos dėl konkrečių nuostatų tęsiasi, verslui svarbiausia tampa pasirengimas: įsivertinti realius maršrutus, energijos sąnaudas, įkrovimo galimybes ir finansavimo scenarijus. Jei reikalavimai įsigaliotų, greičiausiai keistųsi ne tik automobilių pasirinkimas, bet ir sutarčių struktūra, likutinės vertės skaičiavimas bei naudotų automobilių pasiūla.