Vokietijos plieno pramonė perspėja: lėšų perstumdymas gali pristabdyti dekarbonizaciją

Vokietijos plieno pramonę vienijanti asociacija WV Stahl perspėja, kad planuojami 2027 metų biudžeto pakeitimai gali susilpninti paramą sektoriaus pertvarkai į klimatui neutralią gamybą. Asociacijos teigimu, signalas ypač neramina dėl didelių investicijų, kurios artimiausiais metais būtinos pereinant prie mažiau taršių technologijų.

Kalbama apie Vokietijos vyriausybės planą dalį lėšų perkelti iš Klimato ir transformacijos fondo į bendrą valstybės biudžetą. Vokietijos žiniasklaida ir institucijos viešai minėjo daugiau kaip 100 mlrd. eurų biudžeto spragą, kuri siejama su lėtesniu ekonomikos augimu ir mažesnėmis mokestinėmis įplaukomis.

WV Stahl akcentuoja, kad vienas jautriausių klausimų plieno pramonei yra energijos kaina, nuo kurios priklauso konkurencingumas Europoje ir pasaulyje. Asociacija teigia, kad bet koks finansavimo sumažinimas gali paveikti priemones, kurios turėtų amortizuoti aukštas elektros sąnaudas energijai imlioms įmonėms.

Kas yra Klimato ir transformacijos fondas?

Klimato ir transformacijos fondas yra viena pagrindinių Vokietijos priemonių finansuoti klimato politikos ir pramonės modernizavimo projektus. Fondas pildomas, be kita ko, pajamomis iš ES apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemos, o šios lėšos tradiciškai laikomos svarbiu svertu mažinant pramonės dekarbonizacijos kaštus.

Pramonės atstovų argumentas paprastas: jei įmonės moka už taršą per ES sistemą, dalis surinktų pinigų turi grįžti atgal į technologinę transformaciją. Tai ypač aktualu plieno gamyboje, kur pereinant nuo anglies technologijų prie vandeniliu ar elektra grįstų sprendimų investicijos siekia milijardus.

„Lėšos iš taršos leidimų prekybos, kurias generuoja pramonės įmonės, turi visiškai sugrįžti atgal į pramonę ir remti transformaciją“, – sakė WV Stahl vadovė Kerstin Maria Rippel.

Kodėl energijos kaina tampa lemiama?

Vokietijos plieno sektorius pabrėžia, kad dekarbonizacija be konkurencingos elektros kainos sunkiai įmanoma. Modernios, mažiau taršios technologijos dažnai reiškia didesnį elektros poreikį, todėl elektros kainų svyravimai ir tinklo mokesčiai tampa viena iš svarbiausių rizikų.

WV Stahl primena tikslą, apie kurį viešai diskutuojama Vokietijoje, užtikrinti pramonei maždaug 50 eurų už megavatvalandę elektros kainos lygį. Asociacijos teigimu, būtent toks kainos orientyras gali padėti pritraukti investicijas ir išlaikyti gamybą Vokietijoje, o ne perkelti ją į regionus su pigesne energija.

Fone vyksta platesnės diskusijos apie viešųjų finansų prioritetus, įskaitant didesnes išlaidas gynybai ir taupymo priemones kituose sektoriuose. Pramonė baiminasi, kad trumpalaikis biudžeto „lopymas“ gali turėti ilgalaikę kainą, jei dėl to sulėtėtų plieno gamybos pertvarka ir išaugtų priklausomybė nuo importo.