Tag: Demencija

  • Mokslininkai atskleidė netikėtą probiotikų naudą: siejami su lėtesniu atminties silpnėjimu

    Probiotikai dažniausiai siejami su virškinimu, tačiau vis daugiau tyrimų rodo, kad jų poveikis gali būti platesnis. Mokslininkai nagrinėja, kaip žarnyno bakterijos per vadinamąją žarnyno ir smegenų ašį gali daryti įtaką uždegimui, imunitetui ir nervų sistemos veiklai.

    Ši ašis apima nervinius, hormoninius ir imuninius signalus, o svarbų vaidmenį joje atlieka mikrobiomas. Žarnyne gyvenantys mikroorganizmai gamina įvairias medžiagas, kurios gali veikti organizmo uždegiminius procesus, o uždegimas laikomas vienu iš veiksnių, siejamų su neurodegeneracinėmis ligomis.

    Naujesnėse mokslinėse apžvalgose analizuojama, ar mikrobiomo pokyčiai gali būti susiję su kognityvinių funkcijų išsaugojimu vyresniame amžiuje. Kai kuriuose klinikiniuose tyrimuose probiotikai, prebiotikai ar mitybos pokyčiai buvo siejami su geresniais atminties ir dėmesio testų rezultatais, ypač esant ankstyviems nusiskundimams.

    Kartu ekspertai pabrėžia, kad tai nėra įrodymas, jog probiotikai apsaugo nuo Alzheimerio ligos ar gali sustabdyti jos progresavimą. Tyrimų rezultatai labai skiriasi, nes naudojamos nevienodos bakterijų padermės, skirtingos dozės, vartojimo trukmė ir dalyvių sveikatos būklė, o poveikis ne visuomet būna statistiškai reikšmingas.

    Praktikoje svarbiausia suprasti, kad probiotikai nėra universalus sprendimas visiems. Kognityvinei sveikatai didžiausią įtaką ir toliau turi keli gerai patvirtinti veiksniai: pakankamas miegas, reguliari fizinė veikla, kraujospūdžio ir cukraus kontrolė, nerūkymas, subalansuota mityba bei socialinis aktyvumas.

    Mokslininkai tikisi, kad didesnės apimties atsitiktinių imčių klinikiniai tyrimai padės tiksliau atsakyti, kurios konkrečios probiotikų padermės ir kokioms žmonių grupėms gali būti naudingos. Kol kas probiotikai vertinami kaip perspektyvi tyrimų kryptis, bet ne kaip įrodyta demencijos profilaktikos priemonė.

  • Alzheimerio liga atima žmogų po gabalėlį: vaistai yra, bet kompensacijos pacientai dar laukia

    Alzheimerio liga yra dažniausia demencijos priežastis ir progresuojanti neurodegeneracinė liga, palaipsniui silpninanti atmintį, mąstymą bei savarankiškumą. Nors ligos išgydyti šiuo metu neįmanoma, ankstyva diagnostika ir šiuolaikiniai gydymo metodai gali sulėtinti jos eigą ir palengvinti kasdienybę pacientui bei artimiesiems. Vis daugiau vilčių teikia ligą modifikuojantys biologiniai vaistai, tačiau praktinis jų prieinamumas daug kur dar priklauso nuo kompensavimo sprendimų.

    Alzheimerio ligą 1906 metais aprašė vokiečių neurologas Aloisas Alzheimeris, o ligos pavadinimas kilo iš jo pavardės. Dažniausiai ji pasireiškia vyresniems nei 65 metų žmonėms, tačiau daliai pacientų nustatoma ir ankstyva ligos pradžia, kai simptomai išryškėja dar nesulaukus 65-erių. Dėl visuomenės senėjimo demencijos atvejų Europoje ir pasaulyje daugėja, todėl vis dažniau kalbama apie sveikatos sistemų pasirengimą ir paslaugų prieinamumą.

    Kas vyksta smegenyse?

    Alzheimerio ligos metu smegenyse ilgainiui kaupiasi pakitę baltymai, siejami su beta amiloido sankaupomis ir tau baltymo patologija. Šie procesai trikdo nervinių ląstelių ryšius, skatina neuronus žūti, o smegenų audinys palaipsniui nyksta. Dėl to pirmiausia nukenčia sritys, atsakingos už trumpalaikę atmintį, orientaciją, planavimą ir kalbą.

    Svarbu suprasti, kad biologiniai pokyčiai dažnai prasideda gerokai anksčiau nei pastebimi akivaizdūs simptomai. Dėl to medicinoje vis daugiau dėmesio skiriama ankstyvam atpažinimui, kai dar galima efektyviau planuoti gydymą ir pagalbą. Praktikoje tai reiškia didesnį poreikį šeimos gydytojų budrumui, neurologų ir geriatrijos paslaugoms, taip pat atminčiai vertinančioms konsultacijoms.

    Pirmieji simptomai, kurių nereikėtų ignoruoti

    Alzheimerio liga dažniausiai prasideda nepastebimai, o pirmuosius ženklus neretai palaiko įprastu amžiaus nulemtu užmaršumu. Vis dėlto įtarimą turėtų kelti pasikartojantys atminties sutrikimai, kai žmogus dažnai kartoja tuos pačius klausimus ar pamiršta neseniai įvykusius dalykus. Būdingi ir sunkumai atliekant anksčiau įprastas užduotis, pavyzdžiui, tvarkant finansus ar planuojant dieną.

    Kiti dažni signalai yra kalbos sunkumai, kai darosi sunkiau rasti žodžius, suprasti sudėtingesnius pasakymus ar sekti pokalbį. Taip pat gali atsirasti dezorientacija laike ir vietoje, pasimetimas pažįstamoje aplinkoje, prastėjantis dėmesys ir sprendimų priėmimas. Ligai progresuojant ryškėja nuotaikos ir elgesio pokyčiai, apatija, dirglumas, mažėjantis socialinis aktyvumas, kartais blogėja ir asmens higiena.

    Gydymas: nuo simptomų kontrolės iki ligą modifikuojančių vaistų

    Ilgą laiką Alzheimerio ligos gydymas daugiausia buvo orientuotas į simptomų kontrolę, kognityvinių funkcijų palaikymą ir elgesio sutrikimų valdymą. Tačiau pastaraisiais metais tarptautinėje praktikoje atsirado ligą modifikuojantys biologiniai vaistai, nukreipti į su liga siejamus patologinius procesus, ypač beta amiloido sankaupas. Nors šie vaistai nėra išgydymas, daliai pacientų jie gali sulėtinti ligos progresavimą ankstyvose stadijose, jei diagnozė patvirtinama tinkamais tyrimais.

    Tokių gydymo metodų diegimas paprastai reikalauja aiškių indikacijų, diagnostikos infrastruktūros, stebėsenos ir rizikų valdymo, nes biologiniai vaistai gali turėti reikšmingų nepageidaujamų reakcijų, todėl pacientai turi būti kruopščiai atrenkami. Dėl to sveikatos sistemos dažnai kuria specialias programas, apibrėžiančias, kam ir kokiomis sąlygomis gydymas gali būti skiriamas, o galutiniam prieinamumui didelę įtaką daro kompensavimo sprendimai.

    Pacientams ir jų artimiesiems praktinė pagalba ne mažiau svarbi nei vaistai. Ankstyvas veiksmų planas, saugios aplinkos pritaikymas, atminties ir kasdienio funkcionavimo palaikymas, psichologinė pagalba bei globėjų atokvėpio paslaugos dažnai lemia, kiek ilgai žmogus gali išlikti savarankiškas. Specialistai pabrėžia, kad pastebėjus įtartinus simptomus verta nelaukti ir kreiptis į šeimos gydytoją, nes laiku pradėtas ištyrimas suteikia daugiau galimybių pasirinkti tinkamiausią pagalbos kelią.

    „Kuo anksčiau liga atpažįstama, tuo daugiau yra būdų sulėtinti jos eigą ir užtikrinti žmogui orų, saugų gyvenimą, o artimiesiems suteikti aiškų planą, kaip elgtis“, – sako demencijų srityje dirbantys specialistai.

  • Mokslininkai įspėja: ne tik miego trukmė – ši fazė siejama su net 83 ligų rizika

    Mokslininkai įspėja: ne tik miego trukmė – ši fazė siejama su net 83 ligų rizika

    Ką parodė UK Biobank analizė

    Apie miego svarbą sveikatai kalbama seniai, tačiau daugelis tyrimų daugiausia vertino miego trukmę. Naujesnės analizės vis dažniau rodo, kad reikšmę gali turėti ir miego struktūra, tai yra, kaip per naktį pasiskirsto skirtingos miego fazės.

    Didelio masto tyrime buvo analizuojami 95 559 UK Biobank dalyvių duomenys. Savaitę jie ant riešo nešiojo aktyvumą fiksuojantį įrenginį, o vėliau beveik devynerius metus buvo stebima jų sveikatos būklė ir naujai diagnozuojamos ligos.

    Remiantis surinktais rodmenimis ir algoritmu, buvo įvertintas miego fazių pasiskirstymas, miego reguliarumas ir naktinių prabudimų trukmė. Tyrimo rezultatai 2026 metų rugsėjo 17 dieną paskelbti moksliniame žurnale PLOS Medicine.

    REM fazė ir ryšys su ligų rizika

    Ryškiausios sąsajos nustatytos vertinant REM fazę, kuri pasižymi greitais akių judesiais ir didesniu smegenų aktyvumu. Ši miego dalis siejama su emocijų apdorojimu ir atminties įtvirtinimu, o intensyviausi sapnai dažniausiai pasireiškia būtent tada.

    Tyrėjai pastebėjo, kad ilgesnis laikas REM fazėje statistiškai siejosi su mažesne net 83 ligų rizika. Pabrėžiama, kad tai yra asociacija, o ne įrodymas, kad ilgesnė REM fazė tiesiogiai apsaugo nuo ligų.

    Analizėje nurodoma, jog maždaug 47,6 minutės skirtumas REM fazėje tarp lyginamų grupių siejosi su 26 proc. mažesne širdies nepakankamumo rizika, 46 proc. mažesne demencijos rizika ir iki 80 proc. mažesne parkinsonizmo rizika.

    Parkinsonizmas reiškia judesių simptomų rinkinį, kuris gali pasireikšti dėl įvairių priežasčių, įskaitant Parkinsono ligą. Mokslininkai pabrėžia, kad iš šių duomenų negalima daryti išvados, jog pakanka prailginti REM miegą ir rizika automatiškai sumažės.

    Gilus miegas, reguliarumas ir praktiški signalai

    Nors daugiausia dėmesio sulaukė REM fazė, tyrime reikšmingas buvo ir gilus miegas, per kurį organizmas intensyviai atsistato. Didesnė gilaus miego dalis siejosi su mažesne kelių ligų, įskaitant 2 tipo diabetą, depresiją ir Parkinsono ligą, rizika.

    Ne mažiau svarbus pasirodė miego reguliarumas. Žmonės, kurių miego trukmė ryškiai svyravo skirtingomis naktimis, vėliau dažniau susidurdavo su sveikatos problemomis, tarp jų ir nerimo bei depresijos simptomais.

    Vertinant bendrą miego trukmę, mažiausia rizika daugeliui stebėtų būklių dažniau fiksuota miegantiems apie 6–8 valandas. Ypač nepalankiai išsiskyrė miegas trumpesnis nei 5 valandos, siejęsis su didesne 37 ligų rizika.

    Vis dėlto šešios valandos nėra universali norma. JAV ligų kontrolės ir prevencijos centrai daugumai suaugusiųjų rekomenduoja miegoti bent 7 valandas, nes individualus poreikis gali skirtis dėl amžiaus, sveikatos ir gyvenimo būdo.

    Tyrimo autoriai atkreipia dėmesį į ribotumus: miego fazės buvo vertinamos pagal ant riešo nešiojamus įrenginius, o ne pagal išsamų polisomnografijos tyrimą. Dėl to rezultatus reikėtų vertinti kaip svarbų signalą, kad sveikatai reikšminga ne tik miego trukmė, bet ir jo kokybė bei reguliarumas.

    Praktikoje specialistai dažniausiai pataria laikytis pastovaus užmigimo ir kėlimosi ritmo, vakare riboti kofeiną ir alkoholį bei pasirūpinti vėsiu, tamsiu ir tyliu miegamuoju. Jei vargina nuolatinis mieguistumas dieną, garsus knarkimas ar dažni prabudimai, verta pasitarti su gydytoju.

  • 7 ženklai, kad atmintis keičiasi: kada tai normalu, o kada jau verta kreiptis į gydytoją

    7 ženklai, kad atmintis keičiasi: kada tai normalu, o kada jau verta kreiptis į gydytoją

    Atmintis nėra tobulas archyvas, kuriame viskas išlieka vienodai ryšku visą gyvenimą. Smegenys nuolat atrenka, kas svarbu, dalį detalių ištrina, o prisiminimus dažnai ne tiek „atkuria“, kiek iš naujo sukonstruoja. Todėl pavieniai užmaršumo epizodai pasitaiko ir visiškai sveikiems žmonėms.

    Su amžiumi dažniau pastebima, kad reikia daugiau laiko prisiminti pavardę, pavadinimą ar konkretų žodį. Tam didelę įtaką daro miego trūkumas, lėtinis stresas, perdegimas, daug užduočių vienu metu ir stiprios emocijos. Svarbiausia vertinti ne patį faktą, kad pamirštate, o ar tai kartojasi vis dažniau ir ima trukdyti kasdieniam gyvenimui.

    Žodis ant liežuvio ir durų efektas

    Įprasta situacija, kai kalbate ir staiga pritrūksta vieno žodžio: žinote, ką norite pasakyti, tačiau pavadinimas „neateina“. Jei po kelių minučių ar vėliau žodis prisimenamas, o epizodai reti, tai dažniausiai nėra pavojingas signalas. Vis dėlto, jei kalbiniai sutrikimai ryškėja, verta pasitarti su specialistu.

    Dar vienas dažnas reiškinys yra vadinamasis durų efektas: įėjote į kitą kambarį ir akimirkai pamiršote, ko ėjote. Aplinkos pasikeitimas smegenims reiškia naują kontekstą, todėl ankstesnė intencija gali trumpam pasitraukti į „antrą planą“. Dažnai padeda grįžti atgal arba trumpai sustoti ir sąmoningai prisiminti tikslą.

    Kai daiktai „dingsta“ ir detalės pasimiršta

    Telefonas, raktai ar akiniai dažniau „dingsta“ ne dėl atminties ligos, o dėl dėmesio stokos. Jei daiktą padedate automatiškai, tuo pat metu kalbėdami ar galvodami apie kitus reikalus, smegenys gali tiesiog neužfiksuoti, kur jis atsidūrė. Tokiais atvejais problema dažniau susijusi su koncentracija, o ne su gebėjimu įsiminti.

    Natūralu pamiršti knygos siužeto detales po kelerių metų ar nebeprisiminti restorano pavadinimo po atostogų. Ilgalaikėje atmintyje dažniausiai išlieka bendras įspūdis, o smulkmenos blunka. Be to, gebėjimas pamiršti padeda smegenims neperkrauti kasdienio informacijos srauto.

    Kada užmaršumas jau kelia nerimą?

    Aiškesnė riba atsiranda tuomet, kai žmogus ne tik pamiršta seną informaciją, bet ir sunkiai „įrašo“ naują. Viena yra po kelių dienų dar kartą pasitikslinti vizito laiką, ypač jei tuo metu buvote užsiėmę. Visai kas kita, kai tas pats klausimas kartojamas kelis kartus per keliolika minučių nepastebint, kad atsakymas jau buvo pasakytas.

    Nerimą gali kelti ir pasikartojantys orientacijos sutrikimai gerai pažįstamoje aplinkoje. Vienkartinis netyčia praleistas posūkis nėra neįprastas, tačiau situacija keičiasi, jei žmogus neberanda kelio į vietas, kuriose lankosi metų metus, arba sunkiai grįžta namo iš įprasto maršruto. Tokiais atvejais vertėtų neatidėlioti konsultacijos.

    Dar vienas svarbus signalas yra kasdienių įgūdžių prastėjimas. Jei žmogus, daugelį metų gaminęs tuos pačius patiekalus ar tvarkęs įprastus reikalus, staiga ima painioti veiksmų seką, nebesusitvarko su sąskaitomis, vaistais ar buities prietaisais, tai gali reikšti ne vien išsiblaškymą. Pagrindinis kriterijus yra savarankiškumo praradimas arba ryškus funkcijų blogėjimas.

    Atminties pokyčiai ne visada reiškia Alzheimerio ligą ar kitą demenciją. Juos gali sukelti depresija, nerimo sutrikimai, miego apnėja, skydliaukės veiklos sutrikimai, vitamino B12 ar folio rūgšties stoka, taip pat kai kurių vaistų šalutinis poveikis. Dalis priežasčių yra koreguojamos, todėl verta įvertinti visą sveikatos foną.

    Jei užmaršumas ryškėja, kartojasi, trukdo darbui ar buičiai, o pokyčius pastebi ir artimieji, rekomenduojama kreiptis į šeimos gydytoją. Prieš vizitą naudinga užsirašyti konkrečius pavyzdžius, kada ir kaip dažnai tai įvyksta, nuo kada tęsiasi, ar yra miego, nuotaikos, streso pokyčių. Tokia informacija padeda greičiau pasirinkti tinkamą ištyrimą ir pagalbą.

  • Gydytojas įvardijo 5 paprastus įpročius, kurie gali sumažinti demencijos riziką

    Demencija nėra neišvengiama senėjimo dalis, o naujausi tyrimai rodo, kad dalį atvejų galima atitolinti ar net išvengti, mažinant keičiamus rizikos veiksnius. 2024 metais medicinos žurnale The Lancet paskelbtoje apžvalgoje pabrėžiama, kad reikšminga dalis demencijos rizikos siejama su gyvenimo būdu ir sveikatos būkle.

    Gydytojas Amiras Khanas išskiria penkis paprastus įpročius, kurie padeda saugoti smegenų sveikatą. Jo teigimu, šie žingsniai nėra stebuklinga garantija, tačiau gali prisidėti prie geresnės atminties, dėmesio ir bendros savijautos ilgainiui.

    Mokymasis visą gyvenimą

    Vienas svarbiausių principų – nuolatinis protinis aktyvumas, kuris padeda kurti vadinamąjį kognityvinį rezervą. Tai smegenų gebėjimas ilgiau kompensuoti su amžiumi ar ligomis susijusius pokyčius.

    Praktiškai tai gali būti skaitymas, užsienio kalbos mokymasis, nauji kursai, rašymas ar kiti užsiėmimai, reikalaujantys pastangų ir naujų įgūdžių. Svarbiausia, kad veikla būtų reguliari ir keltų smegenims naujų užduočių.

    Klausa, kraujagyslės ir saugumas

    Vidutiniame amžiuje prastėjanti klausa laikoma vienu iš reikšmingų, bet koreguojamų demencijos rizikos veiksnių. Gydytojas ragina profilaktiškai tikrintis klausą ir, jei reikia, neatidėlioti klausos aparatų ar kitų priemonių, nes sunkiau girdint dažniau mažėja socialinis aktyvumas.

    Taip pat akcentuojama širdies ir kraujagyslių sveikata, ypač padidėjęs vadinamasis blogasis cholesterolis, mažo tankio lipoproteinai. Ilgainiui jis skatina aterosklerozę ir blogina kraujotaką, o tai gali paveikti ir smegenų aprūpinimą deguonimi.

    Dar vienas svarbus aspektas – galvos traumų prevencija. Specialistai pabrėžia, kad trauminių smegenų pažeidimų riziką verta mažinti kasdienėse situacijose: segėti šalmą važiuojant dviračiu, prisisegti saugos diržą automobilyje ir pasirūpinti kritimų prevencija namuose.

    Rūkymo atsisakymas

    Rūkymas siejamas su didesne demencijos rizika, nes kenkia kraujagyslėms, didina uždegiminius procesus ir blogina bendrą širdies bei smegenų kraujotaką. Gydytojas pabrėžia, kad mesti rūkyti naudinga bet kuriame amžiuje, nes teigiamas poveikis sveikatai pastebimas net ir vėliau.

    Ekspertai primena, kad demencija turi skirtingas formas ir priežastis, todėl nė viena priemonė nesuteikia šimtaprocentės apsaugos. Vis dėlto nuoseklus dėmesys protinei veiklai, klausai, kraujagyslių būklei, traumų prevencijai ir žalingų įpročių atsisakymui laikomas vienu realistiškiausių būdų mažinti riziką.

  • Mokslininkai nustatė: balsas gali senti greičiau už jus – netikėtas senėjimo „žymeklis“

    Mokslininkai pasiūlė netikėtą būdą įvertinti, kaip sensta organizmas: analizuoti žmogaus balsą. Tyrėjai sukūrė vadinamąjį kalbos laikrodį, kuriame DI iš balso įrašų vertina žmogaus kalbinį amžių, remdamasis šimtais skirtingų kalbos požymių.

    Tokie modeliai paprastai nagrinėja balso aukštį, kalbėjimo tempą, pauzes, artikuliacijos aiškumą, balso stabilumą, taip pat kalbinį turinį, pavyzdžiui, žodyno įvairovę ar sakinių struktūrą. Tyrėjų tikslas – užčiuopti subtilius pokyčius, kurie gali būti susiję su sveikata ir smegenų senėjimu.

    Studijoje išskirtas reiškinys, kurį mokslininkai vadina kalbinio amžiaus skirtumu. Tai atotrūkis tarp tikrojo žmogaus amžiaus ir to, kurį, remdamasis kalbėjimo ypatybėmis, „priskiria“ modelis, pavyzdžiui, kai 60 metų žmogaus balsas įvertinamas kaip labiau būdingas 68 metų asmeniui.

    Ką parodė duomenys

    Tyrimui buvo panaudoti 2 928 ispanakalbių žmonių iš Argentinos, Čilės, Kolumbijos, Meksikos ir Peru balso įrašai. Tarp dalyvių buvo ir sveikų asmenų, ir žmonių, kuriems nustatyti lengvi kognityviniai sutrikimai, Alzheimerio liga ar kitos demencijos formos.

    DI išanalizavo daugiau nei 700 su kalba susijusių rodiklių. Sveikų dalyvių atveju balso amžius dažniausiai buvo artimas tikrajam, tačiau kognityvinių sutrikimų turinčių žmonių kalbėjimas dažniau atrodė „vyresnis“, nei būtų tikėtina pagal jų amžių.

    Mokslininkai taip pat pastebėjo ryšį tarp didesnio kalbinio amžiaus skirtumo ir prastesnių kognityvinių testų rezultatų bei smegenų senėjimo požymių. Tai leidžia manyti, kad balsas ateityje gali tapti papildomu signalu, vertinant kognityvinės sveikatos pokyčius.

    Kodėl tai dar nėra diagnozė

    Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad tokia analizė šiuo metu nėra demencijos diagnostikos metodas. Dalis rezultatų paremti momentiniu, o ne ilgalaikiu stebėjimu, todėl vien „vyresnis“ balsas savaime dar neįrodo, kad žmogui būtinai vystysis kognityvinis blogėjimas.

    Praktikoje balso pokyčius gali lemti daug veiksnių: peršalimas, lėtinės kvėpavimo takų ligos, rūkymas, stresas, miego trūkumas, klausos pokyčiai ar net mikrofono kokybė. Dėl to, kad tokie įrankiai būtų patikimi medicinoje, reikia didesnių, įvairesnių ir ilgalaikių tyrimų, kuriuose aiškiai atskiriami sveikatos, aplinkos ir kalbos skirtumai.

    Ekspertai taip pat kelia privatumo klausimą: balsas yra biometrinis duomuo, todėl jo rinkimas ir analizė turėtų būti griežtai reglamentuojami. Jei tokios technologijos būtų diegiamos plačiau, itin svarbios taptų skaidrios taisyklės, kaip įrašai saugomi, anonimizuojami ir kam gali būti naudojami.

  • Mokslininkai: aspirinas kai kuriems senjorams demencijos riziką mažina iki 70 proc., bet yra niuansas

    Nauja analizė rodo, kad kasdien vartojamas mažų dozių aspirinas gali būti siejamas su gerokai mažesne demencijos rizika, tačiau šis poveikis tikėtinas ne visiems. Tyrėjai nustatė, kad ryškiausia nauda matoma tik tam tikroje žmonių grupėje, kurią išskiria genetiniai rodikliai, susiję su trombocitų kiekiu kraujyje.

    Rezultatai gauti nagrinėjant didelio masto tyrimo ASPREE duomenis. Jame dalyvavo vyresnio amžiaus žmonės, o tyrimo tikslas buvo įvertinti, kaip mažų dozių aspirinas veikia sveikatą, įskaitant širdies ir kraujagyslių įvykius bei ilgalaikes baigtis.

    Ką parodė ASPREE duomenys?

    Mokslininkai išanalizavo daugiau nei 13 500 dalyvių informaciją ir atskirai įvertino grupę, kuri pateko į viršutinius 20 proc. pagal genetinį rodiklį, siejamą su trombocitų kiekiu. Šioje grupėje demencija išsivystė maždaug 3,3 proc. dalyvių, gavusių placebą.

    Tarp tų pačių genetinių ypatybių turėjusių dalyvių, kurie vartojo mažą aspirino dozę, demencija nustatyta apie 1 proc. atvejų. Skaičiuojant santykinę riziką, tai atitinka maždaug iki 70 proc. mažesnę demencijos riziką, tačiau tai nėra garantuota apsauga kiekvienam žmogui.

    Svarbu ir tai, kad ankstesnės ASPREE išvados apskritai nerodė, jog mažų dozių aspirinas visiems vyresniems žmonėms sumažintų demencijos ar kognityvinių sutrikimų tikimybę. Kitaip tariant, bendras efektas populiacijoje gali būti neutralus, o skirtumai išryškėja tik tam tikruose pogrupiuose.

    Didžiausia problema – kraujavimo rizika

    Tame pačiame genetiniame pogrupyje tyrėjai fiksavo ir reikšmingą nepageidaujamą reiškinį. Dideli kraujavimai aspirino grupėje pasitaikė maždaug dukart dažniau nei placebo grupėje.

    Skaičiai šiame pogrupyje buvo maždaug 4,4 proc. vartojusių aspiriną ir apie 2,1 proc. gavusių placebą. Tai primena pagrindinę klinikinę taisyklę: aspirinas gali mažinti krešulių susidarymą, bet kartu didina kraujavimo tikimybę, ypač vyresniame amžiuje.

    Kodėl poveikis priklauso nuo genetikos?

    Tikslaus mechanizmo autoriai dar neįvardija, tačiau spėja, kad svarbų vaidmenį gali turėti trombocitų biologija. Trombocitai dalyvauja ne tik kraujo krešėjime, bet ir uždegiminiuose procesuose, o uždegimas laikomas vienu iš veiksnių, galinčių prisidėti prie neurodegeneracinių ligų raidos.

    Pastaraisiais metais vis daugiau kalbama apie personalizuotą mediciną, kai prevencija ir gydymas derinami pagal žmogaus rizikos profilį, gretutines ligas, vartojamus vaistus ir genetinius požymius. Ši aspirino analizė dera prie tendencijos, kad tas pats vaistas skirtingiems žmonėms gali būti ir naudingas, ir žalingas.

    Specialistai pabrėžia, kad šie rezultatai dar turi būti patvirtinti kituose tyrimuose ir neturėtų tapti priežastimi savarankiškai pradėti vartoti aspiriną demencijos prevencijai. Dėl realios rimto kraujavimo rizikos sprendimą dėl ilgalaikio vartojimo būtina aptarti su gydytoju, įvertinus individualią naudą ir riziką.

  • Demencijos rizika gali augti tyliai: 6 signalai, kuriuos vertėtų pasitikrinti dar vidutiniame amžiuje

    Demencija dažnai vystosi pamažu, o pirmieji pokyčiai gali prasidėti gerokai anksčiau, nei atsiranda aiškūs atminties ar orientacijos sutrikimai. Specialistai pabrėžia, kad dalis rizikos veiksnių susiję su bendra širdies ir kraujagyslių sveikata, o juos galima pastebėti ir koreguoti dar vidutiniame amžiuje.

    Gydytojai ir mokslininkai vis dažniau kalba apie modifikuojamus veiksnius, kurie ilgainiui siejami su didesne kognityvinių sutrikimų tikimybe. Svarbu suprasti, kad tai nėra tiesioginės demencijos priežastys, tačiau jų kontrolė siejama su geresnėmis ilgalaikėmis smegenų sveikatos perspektyvomis.

    Kraujospūdis ir cholesterolis

    Padidėjęs arterinis kraujospūdis neretai neturi jokių akivaizdžių simptomų, todėl dalis žmonių apie problemą sužino per vėlai. Ilgainiui aukštas spaudimas gali pažeisti ir siaurinti kraujagysles, kurios aprūpina smegenis deguonimi ir maisto medžiagomis, o tai siejama su didesne kognityvinių sutrikimų rizika.

    Ne mažiau svarbus ir padidėjęs mažo tankio lipoproteinų cholesterolio kiekis, dažnai vadinamas bloguoju cholesteroliu. Jis siejamas su aterosklerozės procesais, kai kraujagyslėse formuojasi plokštelės ir blogėja kraujotaka, o tai gali turėti įtakos ir smegenų kraujotakai.

    Cukraus kontrolė ir juosmens apimtis

    Padidėjusi gliukozė kraujyje ir insulino rezistencija taip pat siejamos su didesne kognityvinio silpnėjimo tikimybe. Rizika dažniau didėja senstant, esant mažam fiziniam aktyvumui ir didesnei kūno riebalų masei, todėl periodiniai tyrimai ir gyvenimo būdo korekcijos gali būti ypač reikšmingi.

    Dėmesio verta ir juosmens apimtis, nes pilvinis nutukimas dažnai susijęs su metaboliniais sutrikimais bei uždegiminiais procesais. Tyrimų apžvalgos rodo, kad nutukimas vidutiniame amžiuje siejamas su maždaug 30 proc. didesne demencijos rizika vėlesniame gyvenime, nors ryšys vertinamas kaip asociacija, o ne tiesioginis priežastinis įrodymas.

    Klausa ir rega

    Prastėjanti klausa siejama su didesne kognityvinio nuosmukio rizika, nes smegenims tenka daugiau pastangų apdoroti garsą ir kompensuoti praleistą informaciją. Be to, klausos problemos gali skatinti socialinę izoliaciją, kuri taip pat laikoma svarbiu rizikos veiksniu vyresniame amžiuje.

    Nekoreguotos regos problemos taip pat aptariamos kaip galimas rizikos signalas, nors įrodymai čia vertinami nevienodai. Vis dėlto kai kurie dideli stebimieji tyrimai rodo, kad regėjimo atkūrimas, pavyzdžiui, po kataraktos operacijos, siejamas su mažesne demencijos rizika, todėl regėjimo patikros neturėtų būti atidedamos.

    Gydytojai pabrėžia, kad efektyviausias kelias mažinti riziką yra reguliarūs profilaktiniai tyrimai, kraujospūdžio, cholesterolio ir gliukozės kontrolė, pakankamas fizinis aktyvumas ir laiku koreguojami klausos bei regos sutrikimai. Jei kyla įtarimų dėl rodiklių ar savijautos pokyčių, verta pasitarti su šeimos gydytoju ir aptarti individualų ištyrimo planą.

  • Pamirškite 10 tūkst. žingsnių: mokslininkai įvardijo paprastą tikslą, mažinantį mirties riziką

    Noras daugiau judėti dažnai prasideda nuo garsaus tikslo nueiti 10 tūkst. žingsnių per dieną. Tačiau naujesni moksliniai vertinimai rodo, kad sveikatai reikšminga nauda gali pasirodyti ir anksčiau, o realistiškesnis orientyras daugeliui žmonių yra apie 7 000 žingsnių.

    Didelės apimties sisteminėje apžvalgoje ir metaanalizėje buvo apibendrinti 57 tyrimų duomenys iš 35 kohortų, apėmusių dalyvius iš daugiau nei dešimties šalių. Lyginant su maždaug 2 000 žingsnių per dieną, apie 7 000 žingsnių siejosi su 47 proc. mažesne mirties nuo bet kurios priežasties rizika ir 25 proc. mažesne širdies ir kraujagyslių ligų rizika.

    Tyrimų apžvalga taip pat siejo didesnį kasdienį žingsnių skaičių su mažesne kai kurių būklių tikimybe. Tarp jų minimi demencijos rizikos mažėjimas, retesni depresijos simptomai, mažesnė 2 tipo diabeto tikimybė, retesni griuvimai, taip pat mažesnė mirtingumo nuo širdies ir kraujagyslių ligų bei vėžio rizika.

    Vis dėlto mokslininkai pabrėžia svarbią detalę: dauguma tokių duomenų yra stebėjimo pobūdžio. Tai reiškia, kad tyrimai parodo ryšį tarp žingsnių skaičiaus ir sveikatos rodiklių, tačiau neįrodo, kad būtent papildomi žingsniai tiesiogiai sukėlė kiekvieną pagerėjimą.

    Kodėl 10 tūkst. nėra riba?

    Gydytojai primena, kad 10 tūkst. žingsnių nėra stebuklingas slenkstis, skiriantis sėkmę nuo nesėkmės. Svarbiausia yra nuoseklumas ir palaipsnis krūvio didinimas, ypač jei iki šiol žmogus per dieną nueina tik 2 000–3 000 žingsnių.

    „10 tūkst. žingsnių tapo tarsi aktyvios dienos standartu, bet tai nėra riba, kuri automatiškai nulemia rezultatą“, – sakė vidaus ligų gydytoja Asiya Maula.

    Praktiškas kelias dažnai paprastesnis: pradėti nuo papildomų 500–1 000 žingsnių per dieną. Tam gali pakakti trumpos 10 minučių pertraukos pasivaikščiojimui po pietų, išlipimo viena stotele anksčiau ar vaikščiojimo telefonu kalbant koridoriuje ar lauke.

    Trumpi pasivaikščiojimai veikia

    Specialistai atkreipia dėmesį, kad aktyvumą verta skaidyti į trumpus epizodus. Tris kartus po 10 minučių pasivaikščioti daugeliui lengviau nei iškart planuoti vieną ilgą išėjimą, o toks modelis kartu padeda dažniau pertraukti ilgą sėdėjimą.

    Dar viena svarbi detalė yra ta, kad vien žingsnių skaičius neapima visų judėjimo formų. Plaukimas, važiavimas dviračiu ar dalis jėgos pratimų gali gerinti fizinę būklę, nors žingsniamatyje tai ir neatsispindi.

    Ekspertai taip pat primena bendrąsias rekomendacijas suaugusiesiems: siekti reguliaraus vidutinio ar didelio intensyvumo fizinio aktyvumo per savaitę ir įtraukti raumenų stiprinimo pratimus. Tokia kombinacija dažnai yra efektyvesnė nei vien tik susitelkimas į žingsnių skaičių.

    „Vertingiausias tikslas nėra įspūdingiausias skaičius ekrane. Vertingiausias yra tas, kuris padeda judėti reguliariai, be skausmo, išsekimo ar kaltės jausmo“, – pridūrė A. Maula.

  • Mokslininkai nustatė: ši kasdienė muzikinė rutina gali reikšmingai sumažinti demencijos riziką

    Muzika vis dažniau vertinama ne tik kaip pramoga, bet ir kaip kasdienis įprotis, galintis prisidėti prie smegenų sveikatos. Nauja analizė rodo, kad vyresniame amžiuje reguliarus muzikos klausymas ar muzikavimas siejamas su mažesne demencijos tikimybe.

    Tyrėjai iš Monasho universiteto išnagrinėjo daugiau nei 10 800 žmonių, kurių amžius buvo 70 metų ir daugiau, duomenis. Tie, kurie muzikos klausėsi daugumą dienų, turėjo apie 39 proc. mažesnę demencijos riziką nei dalyviai, kurie tai darė retai arba visai neklausė.

    Be to, tarp reguliariai klausydavusių muzikos rečiau fiksuoti ir kognityviniai sutrikimai: rizika buvo maždaug 17 proc. mažesnė. Taip pat šioje grupėje nustatyti geresni bendrieji pažintinių funkcijų rodikliai ir stipresnė epizodinė atmintis, siejama su gebėjimu prisiminti konkrečius įvykius.

    Ką rodo muzikavimas

    Atskirai įvertinti dalyviai, kurie patys užsiėmė muzika, pavyzdžiui, grojo instrumentu ar dainavo. Ši veikla buvo susijusi su maždaug 35 proc. mažesne demencijos rizika.

    Pastebėta ir tai, kad žmonėms, kurie derino klausymąsi su muzikavimu, demencijos tikimybė buvo apie 33 proc. mažesnė. Tyrėjai pabrėžia, kad tokie skaičiai rodo ryšį, tačiau savaime dar neįrodo tiesioginio priežastinio poveikio.

    Kodėl muzika gali būti naudinga

    Mokslininkai aiškina, kad muzika vienu metu aktyvina kelias smegenų sistemas, susijusias su dėmesiu, emocijomis, atmintimi, kalba ir judesių koordinacija. Dėl to ji gali veikti kaip kompleksinė pažintinė stimuliacija, ypač kai klausymas tampa nuolatiniu įpročiu.

    Reikšmės gali turėti ir socialinis aspektas. Bendras muzikavimas, repeticijos, chorai ar koncertų lankymas dažnai didina socialinį aktyvumą, o tai, remiantis platesnėmis demencijos prevencijos rekomendacijomis, laikoma svarbiu apsauginiu veiksniu vyresniame amžiuje.

    Ką svarbu žinoti praktikoje

    Tyrimo autoriai atkreipia dėmesį, kad dar neaišku, kurie žanrai ar klausymosi trukmė būtų optimalūs, taip pat ar toks ryšys būtų toks pat ryškus jaunesnių amžiaus grupių žmonėms. Vis dėlto muzika išlieka lengvai prieinama veikla, kuri daugeliui žmonių suteikia malonumą ir gali būti siejama su geresne kognityvine savijauta.

    Svarbu nepamiršti, kad demencijos riziką lemia daugybė veiksnių, įskaitant širdies ir kraujagyslių sveikatą, fizinį aktyvumą, miegą, rūkymą, klausos būklę ir socialinius ryšius. Muzika šioje dėlionėje gali būti viena iš kasdienių, mažai pastangų reikalaujančių priemonių, padedančių palaikyti aktyvesnį gyvenimo būdą.