CP v2

Tag: Derlius

  • Mažas daržas ar balkonas? Šis agurkų triukas leidžia užauginti iki 2 kartų daugiau

    Mažas daržas ar balkonas? Šis agurkų triukas leidžia užauginti iki 2 kartų daugiau

    Auginti agurkus galima ne tik tradiciškai, leidžiant jiems driektis žeme, bet ir vertikaliai – vedant ūglius į viršų prie atramų. Toks sprendimas ypač pasiteisina mažame darže, šiltnamyje ar balkone, kai svarbus kiekvienas kvadratinis metras.

    Vertikalus auginimas paprastai reiškia, kad šalia daigų įrengiama konstrukcija: virvės, tinklas, grotelės ar kuolai. Agurkai natūraliai kabinasi ūsais, o jauniems augalams pradžioje dažnai pakanka švelniai nukreipti ūglius, kad jie „pagautų“ atramą.

    Kodėl verta auginti vertikaliai

    Pagrindinis privalumas – vietos taupymas: tą patį plotą išnaudojate ne horizontaliai, o aukštyn. Praktikoje tai leidžia patogiau prižiūrėti lysvę ir dažnai gauti didesnį derlių iš ribotos erdvės, nes augalas geriau apšviečiamas, o lapija mažiau gula ant žemės.

    Ne mažiau svarbi nauda – geresnė oro cirkuliacija tarp lapų. Kai lapai greičiau nudžiūsta po lietaus ar laistymo, sumažėja sąlygos plisti grybinėms ligoms, o vaisiai rečiau liečiasi su dirva, todėl mažėja puvimo rizika ir derlių lengviau skinti laiku.

    Kokias atramas rinktis

    Vienas populiariausių sprendimų – tinklas, ištemptas tarp kuolų ar pritvirtintas prie šiltnamio konstrukcijų. Dažniausiai patogu, kai atramos aukštis siekia apie 1,5–2 metrus, o akutės pakankamai didelės, kad pro jas būtų galima pervesti ūglius.

    Kuolai tinka tiek pavieniams augalams, tiek kelių kuolų konstrukcijoms, pavyzdžiui, trikojams ar kūgiams. Svarbu, kad atramos būtų tvirtai įtvirtintos, nes derėjimo metu augalai pasunkėja, o vėjas ar intensyvus laistymas gali išjudinti nestabilią konstrukciją.

    Grotelės ar rėmai su integruotu tinklu dažnai pasirenkami dėl stabilumo ir patogumo. Tokias atramas galima statyti prie tvoros, sienos arba formuoti aukštesnį „vartų“ tipo lanką tarp lysvių, kad agurkai augtų į viršų, o skinti būtų galima iš abiejų pusių.

    Priežiūra, kad derlius nenuviltų

    Agurkams reikalinga šilta, saulėta ir nuo vėjų apsaugota vieta, taip pat derlinga, puri dirva. Praktikoje geriausiai pasiteisina nuolat lengvai drėgna, bet neužmirkusi žemė, todėl laistoma ties šaknimis, stengiantis nešlapinti lapų.

    Augant svarbu reguliariai apžiūrėti augalus: pašalinti pažeistus lapus ar vaisius, o ūglius vis kilstelėti ir pritvirtinti aukščiau. Dažnai rekomenduojama iki maždaug 40–50 centimetrų aukščio iš pagrindinio stiebo pašalinti šoninius ūglius ir žiedus, kad augalas pirmiausia sustiprintų šaknų sistemą.

    Pasiekus norimą aukštį, viršūnę galima nugnybti ar patrumpinti – tai skatina augalą daugiau energijos skirti derėjimui žemesnėje dalyje. Toks formavimas kartu su vertikalia atrama padeda išlaikyti tvarką, sumažina lapijos tankį ir palengvina kenkėjų bei ligų stebėseną.

    Renkantis veisles verta ieškoti aprašymų, kuriuose nurodyta, kad augalai tinkami auginti prie atramų. Paprastai geriau tinka veislės, turinčios ilgesnius ir lankstesnius ūglius bei formuojančios daugiau vaisių išilgai pagrindinio stiebo, o atsparumas miltligei ir kitoms agurkų ligoms padeda išvengti derliaus praradimų sezono viduryje.

  • Morkvų retinimas per 5 minutes: triukas su ašmenimis taupo nugarą ir kelia derlių iki 28 t/ha

    Morkvų retinimas per 5 minutes: triukas su ašmenimis taupo nugarą ir kelia derlių iki 28 t/ha

    Tankiai sudygusios morkos daugeliui daržininkų tampa kasmetiniu galvos skausmu: retinimas užtrunka, vargina nugarą, o pavėlavus nukenčia ir šakniavaisių dydis. Specialistai pabrėžia, kad morkoms būtina erdvė, kitaip jos konkuruoja dėl vandens, šviesos ir maisto medžiagų.

    Praktikoje dažnai sėjama gausiau, nes ne visos sėklos sudygsta vienodai, tačiau kartais lysvė „suželia kaip žolė“. Tokiu atveju retinimą verta atlikti anksti, kai daigai dar maži ir lengvai pašalinami, o likę augalai greičiau įsitvirtina.

    Greitas būdas su ašmenimis

    Vietoj varginančio rovimo po vieną galima naudoti paprastą pjaunantį įrankį: prie patogios rankenos tvirtinamas ašmenų gabalėlis, kad būtų galima „nukirsti“ per tankiai sudygusius daigus. Einant palei eilutę pertekliniai augalai nupjaunami, paliekant atskirus „salelių“ tarpus.

    Daržininkai dažnai taikosi palikti maždaug 7–8 centimetrų tarpus tarp paliktų kuokštelių, o vėliau, jei reikia, retina antrą kartą rankomis. Patogiau pjauti, kai dirva po laistymo ar lietaus yra pradžiūvusi ir susidariusi lengva plutelė, nes ašmenys mažiau „kabina“ žemę.

    Kodėl ankstyvas retinimas svarbus

    Tyrimų duomenys rodo, kad ankstyvas morkų retinimas gali didinti derlingumą ir gerinti šakniavaisių formavimąsi, o pavėlavus rezultatai prastėja. Viename žemės ūkio tyrime konstatuota, kad ankstyvesnis retinimas siejamas su maždaug 26–28 tonų iš hektaro derliaus lygiu, kai sąlygos palankios.

    Praktinis niuansas tas, kad nupjauti daigai paliekami vietoje dažniausiai nesukelia problemų, jei lysvė neperlaistoma ir gerai vėdinasi. Jei po retinimo numatomas karštis, verta palaistyti saikingai, kad likę augalai greičiau atsigautų ir tolygiai augtų.

    Kaip išvengti dažnų klaidų

    Retinant svarbu nepersistengti ir nepalikti per didelių tarpų, nes tuomet išnaudojamas ne visas lysvės plotas, o dirva greičiau išdžiūsta. Kita klaida – retinti labai vėlai, kai šaknys jau susipynusios: tada pažeidžiami likusių augalų šakniaplaukiai ir augimas gali sustoti.

    Daržininkai, išbandę pjovimo metodą, dažnai pabrėžia, kad jis sumažina fizinį krūvį ir leidžia greitai sutvarkyti net didesnį plotą. O svarbiausia, kad tvarkingai ir laiku praretintos morkos užauga stambesnės, lygesnės ir lengviau prižiūrimos viso sezono metu.

  • Vienas skubėjimo ženklas sode kainuoja derlių: paprastas žemės testas prieš sodinant agurkus

    Skubėjimas pavasarį yra viena dažniausių priežasčių, dėl kurių daržovės startuoja silpnai, o vėliau atsiliepia ir derliui. Net dvi vienodai paruoštos lysvės gali elgtis skirtingai vien todėl, kad vienoje dirva dar per šalta ir per šlapia, o kitoje jau pasiekė augalams palankią būklę.

    Praktikoje tai matyti iš paprastų požymių: daigai ilgai stovi vietoje, lapai šviesėja, augimas stringa, o šaknys sunkiau įsisavina maisto medžiagas. Dažnai kaltinamas sėklų kokybės ar laistymo režimas, tačiau problema būna dirvos temperatūra ir struktūra sodinimo momentu.

    Kaip greitai įvertinti dirvą?

    Patikimiausias kasdienis metodas prasideda nuo žemės saujoje. Paimkite dirvos iš 10–15 centimetrų gylio, suspauskite delne ir paleiskite: jei ji lengvai byra ir nelimpa į gumulą, dirva paprastai jau tinkama darbams.

    Jei masė lipni, panaši į molį ir lengvai susispaudžia į tvirtą gniutulą, dirva dar per šlapia. Tokiu atveju įdirbimas ir sodinimas dažnai tik pablogina situaciją, nes sutankinama struktūra ir šaknims lieka mažiau oro.

    Padeda ir kvapas: sveika, aktyvi dirva dažniausiai kvepia gaiviai, primena miško paklotę. Jei kvapas aitrus, rūgštokas ar sunkus, tai gali rodyti, kad dirvoje trūksta oro ir procesai vyksta ne taip, kaip augalams palankiausia.

    Kodėl agurkams skubėti pavojingiausia?

    Agurkai yra šilumamėgiai, todėl jautriausiai reaguoja į per šaltą dirvą. Kai dirvos temperatūra per žema, šaknys prasčiau dirba, silpniau pasisavina vandenį ir maisto medžiagas, o augimas sulėtėja net tada, kai dienomis oras atrodo jau pavasariškai šiltas.

    „Jei dirva šalta, agurkai gali ilgai nejudėti iš vietos, o vėliau sunkiau pasiveja augimo ritmą“, – sako daržininkai, pabrėždami, kad ankstyvas pasodinimas ne visada reiškia ankstyvesnį derlių.

    Kasdieniame darže praverčia paprastas orientyras: jei ant žemės trumpam basomis pėdomis stovėti nemalonu, dirva greičiausiai dar per šalta ir agurkams. Tai nėra matuoklis, tačiau jis padeda išvengti skubotų sprendimų, ypač kai pavasarį naktimis dar pasitaiko šalnų.

    Kaip sodinti, kad daigai nepatirtų streso?

    Sodinant svarbu ne tik laikas, bet ir pati duobutė. Ji turėtų būti pakankamai erdvi, o į ją įmaišytas perpuvęs kompostas ar mėšlas neturi liestis tiesiogiai su šaknimis, todėl priedus verta gerai sumaišyti su dirva.

    Laistymui geriau rinktis šiltą vandenį, nes šaltas vanduo papildomai atšaldo šaknų zoną. Po pasodinimo verta kelias dienas augalų nejudinti ir neperlaistyti: lengvas lapų suglebimas dažnai yra prisitaikymo etapas, o ne signalas skubiai didinti vandens kiekį.

    Jei dirva sunki, ją purenti ir lengvinti padeda smėlis bei organika, tačiau svarbiausia nepadaryti klaidos dirbant per anksti, kai žemė dar šlapia. Tuomet struktūra lengvai susispaudžia, o vėliau augalai tai jaučia visą sezoną.

    Panašiai ir su moliūgais ar cukinijomis: tankiai pasodinti augalai dažniau užaugina daug lapijos, bet prasčiau mezga vaisius. Didesni atstumai tarp kerų padeda geriau vėdintis, mažina ligų riziką ir leidžia augalui nukreipti energiją į derlių.

    Tręšimas taip pat turėtų būti saikingas: pirmai savaitei dažniausiai užtenka dirvos, o papildomas maitinimas naudingesnis tada, kai augalas jau įsišaknijęs. Per didelis azoto kiekis skatina žalumynų augimą, bet derliui gali būti nepalankus.

  • Daugelis pasodina vynuoges netinkamai ir praranda derlių: štai vieta, kuri keičia viską

    Daugelis pasodina vynuoges netinkamai ir praranda derlių: štai vieta, kuri keičia viską

    Vynuogės vis dažniau auginamos ne tik pietų Europoje, bet ir mūsų regione, nes selekcija pasiūlė šalčiui atsparesnių veislių. Vis dėlto sėkmę dažniausiai lemia ne vien veislė, o parinkta vieta ir dirvos paruošimas. Būtent čia sodininkai dažniausiai suklysta ir vėliau stebisi menku derliumi.

    Vynmedžiui svarbiausia šiluma ir ilgesnis saulės apšvietimas per dieną, todėl geriausiai tinka atvira, saulėta vieta, kurioje saulė laikosi nuo ryto iki popietės. Ypač palanki yra pietinė ar pietvakarių pusė, pavyzdžiui, prie namo sienos, kuri dieną įkaista, o vakare atiduoda šilumą. Toks mikroklimatas padeda greičiau bręsti uogoms ir sumažina vėlyvų šalnų žalą.

    Ne mažiau svarbu apsaugoti krūmą nuo vėjo, nes šaltos oro srovės lėtina augimą ir gali pažeisti jaunas šakas. Geriau vengti atvirų skersvėjų, o taip pat žemumų, kur kaupiasi šaltas oras ir ilgiau laikosi drėgmė. Tokiose vietose vynmedžiai dažniau nukenčia žiemą, o pavasarį startuoja vangiau.

    Dirva: ko vynmedis netoleruoja

    Vynuogėms reikalinga laidi, greitai po lietaus pradžiūstanti dirva, nes užmirkimas silpnina šaknis ir didina ligų riziką. Jei žemė sunki, molinga ir suslėgta, vien sodinimas problemos neišspręs, reikės gerinti struktūrą, kad šaknys gautų oro. Toks paruošimas dažnai tampa riba tarp stipraus krūmo ir nuolat skurstančio augalo.

    Dar vienas esminis veiksnys yra dirvos rūgštingumas: vynmedžiai geriau jaučiasi neutralioje arba silpnai šarminėje dirvoje. Per rūgšti žemė gali riboti maisto medžiagų pasisavinimą, o tai atsispindi silpnesniais ūgliais ir prastesne uogų kokybe. Praktikoje tai reiškia, kad prieš sodinant verta atlikti dirvos tyrimą ir tiksliai žinoti, ką koreguojate.

    Sodinimas, atramos ir genėjimas

    Vynmedis nėra įprastas krūmas, todėl iš anksto reikia numatyti, kaip jis bus vedamas ir prie ko tvirtinamas. Patikimos atramos, vielos ar pergolės padeda suformuoti krūmą, pagerina lapijos vėdinimą ir apšvietimą, o tai tiesiogiai siejasi su uogų brendimu. Be atramų augalas auga chaotiškai, prasčiau džiūsta po lietaus ir dažniau nukenčia nuo ligų.

    Sodinant svarbu paruošti pakankamai gilią duobę, kad šaknys turėtų erdvės, o dirva būtų praturtinta pagal poreikį, nepertręšiant azotu. Pirmąsias žiemas jauni krūmai dažnai jautresni, todėl juos būtina apsaugoti nuo šalčio pagal vietos sąlygas. Reguliarus genėjimas yra vienas svarbiausių darbų, nes jis padeda kontroliuoti apkrovą, skatina naujų ūglių augimą ir ilgainiui stabilizuoja derlių.

  • 100 daržininkų įvardijo 5 bulvių veisles sezonui: kuri duoda stabiliausią derlių?

    100 daržininkų įvardijo 5 bulvių veisles sezonui: kuri duoda stabiliausią derlių?

    Bulvės išlieka viena svarbiausių daržo kultūrų, todėl veislės pasirinkimas dažnai nulemia ne tik derliaus kiekį, bet ir laikymo kokybę bei skonį. Prieš sodinimą daugiausia dėmesio verta skirti ne pavadinimo populiarumui, o konkrečioms savybėms: ankstyvumui, atsparumui ligoms ir tinkamumui jūsų dirvai.

    Šį sezoną, remiantis daržininkų patirtimi, dažniausiai minimos kelios patikimos veislės, kurios skirtinguose regionuose pasiteisina dėl stabilaus derliaus. Tarp dažnai aptariamų pasirinkimų minimos ir veislės, kurios iki populiariausių penketuko šiek tiek pritrūko, tačiau vertinamos už skonį ir produktyvumą.

    Kas svarbu renkantis veislę?

    Skirtingų veislių rezultatai priklauso nuo vegetacijos trukmės ir metų oro sąlygų: ankstyvos bulvės paprastai leidžia greičiau gauti derlių, tačiau ne visada išsilaiko iki pavasario. Vidutinio ankstyvumo ir vėlyvesnės dažniau pasirenkamos žiemai, kai prioritetas yra laikymas ir tvirtesnė luobelė.

    Taip pat svarbu atsižvelgti į ligų riziką ir sėjomainą. Bulvėms reikšmingos problemos yra maro protrūkiai ir įvairūs puviniai, todėl daug kas renkasi veisles, kurios praktikoje pasirodo atsparesnės, o sodinamąją medžiagą atsinaujina, kad mažėtų infekcijų tikimybė.

    Daržininkų minimas penketukas

    Penktoje vietoje dažnai minima „Korolėva Anna“. Ji vertinama dėl gana vienodų gumbų ir to, kad derlius paprastai būna stabilus net tada, kai sezonas nėra idealus.

    Ketvirtoje vietoje daržininkai neretai mini „Pikaso“ veislę. Šį pasirinkimą daug kas sieja su prisitaikymu prie skirtingų auginimo sąlygų, kai svarbiausia yra patikimumas ir nuspėjamas rezultatas.

    Trečioje vietoje įvardijama „Granada“. Ji dažnai apibūdinama kaip derlinga ir skani, o praktikoje vertinama už tai, kad pasiteisina tiek kasdieniam vartojimui, tiek laikymui, jei užtikrinamos tinkamos sandėliavimo sąlygos.

    Antroje vietoje minimas ankstyvas pasirinkimas „Rivjera“. Ankstyvumas daugeliui tampa pranašumu, nes leidžia greičiau nuimti pirmąjį derlių, ypač kai siekiama bulves vartoti vasarą, o ne laikyti per žiemą.

    Pirmą vietą šiame sąraše daržininkai dažniausiai skiria „Belarosa“. Ji vertinama už gausų derlių, gana gerą laikymą ir skonį, todėl neretai vadinama universaliu pasirinkimu, kai norisi vienos veislės ir ankstyvam kasimui, ir atsargoms.

    Kaip išspausti maksimumą iš derliaus?

    Norint geresnio rezultato, svarbu ne tik veislė, bet ir sodinimo praktika. Daržininkai dažniausiai pataria rinktis sveikus, nepažeistus gumbus, vengti sodinti toje pačioje vietoje kasmet ir laikytis tinkamo atstumo, kad krūmai turėtų pakankamai mitybos ploto.

    Galiausiai, sprendžiant, kuri veislė tinkamiausia, verta atsižvelgti į tikslą: ar bulvės bus valgomos iškart, ar laikomos iki pavasario. Jei abejojate, praktiškas sprendimas yra sodinti kelias skirtingo ankstyvumo veisles ir po sezono pasilikti tas, kurios jūsų dirvoje pasiteisino geriausiai.

  • Šį prieskonį pasėkite šalia agurkų: derlius nustebins, o vaisiai bus traškesni

    Šį prieskonį pasėkite šalia agurkų: derlius nustebins, o vaisiai bus traškesni

    Agurkų derlių lemia ne tik oras, dirvos paruošimas ar laistymas, bet ir tai, kokie augalai auga greta. Tinkamai parinkti kaimynai gali padėti pritraukti apdulkintojus, sumažinti kenkėjų spaudimą ir pagerinti mikroklimatą lysvėje.

    Vienas naudingiausių pasirinkimų – krapai. Jie neužima daug vietos, todėl nekonkuruoja su agurkais dėl erdvės, o žydėdami pritraukia bites ir kitus naudingus vabzdžius, nuo kurių priklauso geresnis žiedų apdulkinimas ir vaisių mezgimas.

    Krapų ažūriniai lapai ir skėtiniai žiedynai per kaitrą švelniai pritemdo dirvos paviršių, todėl drėgmė išgaruoja lėčiau, o agurkų šaknų zona mažiau perkaista. Tuo pačiu jie neužstoja šviesos tiek, kad agurkai pradėtų skursti.

    Dar vienas privalumas – kvapas, kuris gali atbaidyti dalį kenkėjų, ypač kai lysvė prižiūrima reguliariai ir augalai nepertankinti. Vis dėlto krapai nėra stebuklinga priemonė: jei agurkams trūks vandens, maisto medžiagų ar bus didelė ligų rizika, vien augalų kaimynystė problemų neišspręs.

    Kaip sėti krapus prie agurkų?

    Krapus patogu sėti tarp agurkų eilių arba lysvės pakraščiuose, paliekant pakankamai vietos oro cirkuliacijai. Per tankiai pasėti augalai didina drėgmę tarp lapų, o tai gali sudaryti palankesnes sąlygas grybinėms ligoms, todėl geriau rinktis saikingą sėją.

    Norint stabilaus derliaus, svarbiausia išlaikyti tolygų dirvos drėgnumą: agurkai ypač jautrūs perdžiūvimui, o nereguliarus laistymas dažnai lemia prastesnę vaisių kokybę. Naudinga ir mulčiuoti, kad šaknų zona neperkaistų ir drėgmė laikytųsi ilgiau.

    Kiti geri agurkų kaimynai

    Šalia agurkų dažnai sodinami ankštiniai, pavyzdžiui, pupelės ar žirniai, nes jie prisideda prie dirvos derlingumo ir bendros lysvės gyvybingumo. Taip pat tinka česnakai, svogūnai ar laiškiniai česnakai, kurių skleidžiamos medžiagos gali mažinti kai kurių kenkėjų aktyvumą.

    Žemaūgės kultūros, tokios kaip salotos, gali veikti kaip gyvas dirvos „kilimas“ ir padėti saugoti drėgmę. Jei norisi daugiau apdulkintojų ir natūralios apsaugos, prie agurkų neretai sodinami ir žydintys augalai, kurie vilioja vabzdžius bei nukreipia dalį kenkėjų nuo daržovių.

    Ko prie agurkų geriau vengti?

    Ne visi augalai agurkams yra palankūs. Dažnai rekomenduojama nesodinti greta artimų giminaičių iš moliūginių šeimos, pavyzdžiui, cukinijų ar moliūgų, nes jie gali dalintis panašiomis ligomis ir kenkėjais.

    Taip pat verta atsargiai vertinti kaimynystę su augalais, kurie stipriai konkuruoja dėl maisto medžiagų ir vandens, pavyzdžiui, bulvėmis, pomidorais ar paprikomis. Tokiose kombinacijose agurkams gali būti sunkiau išlaikyti stabilų augimą, ypač jei vasara sausa.

  • Paprikų daigų gudrybė: pašalinkite pirmą pumpurą ir derlius nustebins net skeptikus

    Paprikų daigų gudrybė: pašalinkite pirmą pumpurą ir derlius nustebins net skeptikus

    Paprikų daigai kartais pražysta dar ant palangės, ir pirmasis pumpuras atrodo kaip geras ženklas. Tačiau daržininkystės praktikoje šis ankstyvas žydėjimas dažnai laikomas spąstais, galinčiais sumažinti vėlesnį derlių.

    Pirmasis žiedas, dažnai vadinamas vainikiniu pumpuru, paprastai susiformuoja ten, kur pagrindinis stiebas pirmą kartą išsišakoja į dvi ar tris šakas. Palikus jį, augalas neretai nukreipia daug energijos į vieną ankstyvą vaisių, o ne į šaknų ir tvirto krūmo formavimą.

    Tokiu atveju paprika gali lėčiau augti, vėliau krauti kitus žiedus ir užmegzti mažiau vaisių. Pašalinus vainikinį pumpurą, augalas dažniau skatinamas auginti šaknyną ir lapiją, o vėliau suformuoti daugiau žiedų bei užuomazgų.

    Kada ir kaip šalinti pumpurą

    Vainikinį pumpurą patogiausia šalinti tuomet, kai jis dar mažas ir augalas nėra patyręs streso dėl persodinimo ar temperatūrų svyravimų. Jei pumpuras vos matomas, jį galima atsargiai nugnybti pirštais, stengiantis nepažeisti stiebo.

    Jei pumpuras jau sustiprėjęs, saugiau naudoti švarias mažas žirklutes ar manikiūrines žirklutes. Svarbu kirpti tik patį pumpurą, o ne stiebo audinius, nes pažeidimai gali atverti kelią infekcijoms.

    Ką dar svarbu žinoti apie paprikas

    Ši rekomendacija dažniau taikoma anksti žydintiems daigams ir veislėms, kurios linkusios greitai formuoti pirmą žiedą. Šiltnamyje ar lauke, kai krūmas jau gerai įsišaknijęs ir aktyviai auga, augalas paprastai geriau susitvarko su žydėjimu ir vaisių mezgimu.

    Norint stabilaus derliaus, svarbi ir bendra priežiūra: pakankamai šviesos, tolygesnė šiluma, saikingas laistymas ir maistingas, bet ne per „riebus“ substratas. Praktikoje tai reiškia, kad pumpuro pašalinimas veikia geriausiai tada, kai daigas auginamas be didelių stresų, o po persodinimo greitai atgauna augimo tempą.