CP v2

Tag: Dietologai

  • Atrodo nekalti, bet dietologai perspėja: šie konservuoti vaisiai gali pakenkti labiau

    Atrodo nekalti, bet dietologai perspėja: šie konservuoti vaisiai gali pakenkti labiau

    Kur slypi didžiausia rizika

    Vaisiai skardinėse ar stiklainiuose daugeliui atrodo patogus sprendimas: jie ilgai laikosi, nereikia lupti ar pjaustyti, o ne sezono metu dažnai būna lengviau prieinami. Tokie produktai gali praversti desertams ar greitam užkandžiui, kai namuose nėra šviežių vaisių.

    Tačiau dietologai pabrėžia, kad svarbiausia yra ne pats vaisius, o tai, kokiame skystyje jis konservuotas. Vaisiai vandenyje, savo sultyse arba 100 proc. vaisių sultyse paprastai yra gerokai palankesnis pasirinkimas nei vaisiai saldžiame, tirštame sirupe.

    Sirupas gali paversti iš pažiūros sveiką užkandį produktu, kuris pagal cukraus ir energinę vertę priartėja prie saldaus deserto. Dėl to žmogus nepastebimai suvartoja daugiau pridėtinio cukraus, nei planavo, ypač jei tokie vaisiai dar derinami su ledais, plakta grietinėle, pyragais ar saldintais jogurtais.

    Kas keičiasi, kai yra pridėtinio cukraus

    Šviežiuose vaisiuose esantys natūralūs cukrūs paprastai ateina kartu su skaidulomis, vandeniu, vitaminais ir bioaktyviais junginiais. Šis derinys didina sotumą ir dažniausiai nesukelia tokio staigaus gliukozės šuolio kaip saldinti produktai.

    Konservuotuose vaisiuose problema dažnai yra pridėtinis cukrus užpyluose, kuris etiketėse gali slėptis po įvairiais pavadinimais, pavyzdžiui, cukrus, gliukozės-fruktozės sirupas, cukraus sirupas ar koncentruotos sultys. Tokie priedai didina produkto kaloringumą ir formuoja įprotį dažniau rinktis saldų skonį.

    Reguliarus per didelis pridėtinio cukraus kiekis siejamas su didesne kalorijų pertekliumi, gliukozės svyravimais ir metabolinių sutrikimų rizika, įskaitant atsparumą insulinui bei 2 tipo cukrinį diabetą. Taip pat nukenčia dantys, kepenys ir širdies bei kraujagyslių sistema, ypač kai saldinti produktai tampa kasdienybe.

    Kaip rinktis ir vartoti protingiau

    Vienkartinė vaisių porcija sirupe mitybos nesugriaus, tačiau tokie produktai neturėtų tapti kasdieniu šviežių vaisių pakaitalu. Jei jų vis dėlto renkatės, verta vaisius gerai nusausinti ir nevartoti likusio sirupo, nes būtent jame paprastai būna daugiausia pridėtinio cukraus.

    Reikia turėti omenyje, kad terminis apdorojimas ir ilgas laikymas gali sumažinti dalį jautrių maistinių medžiagų, ypač vitamino C ir kai kurių B grupės vitaminų. Vis dėlto konservuoti vaisiai dažnai dar išlaiko skaidulų ir dalį mineralų, todėl nėra visiškai menkaverčiai, tik jų vieta racione turėtų būti saikinga.

    Kasdienai dažnai tinkamesni yra švieži vaisiai, o patogiam naudojimui be pridėtinio cukraus gerai tinka šaldyti vaisiai. Renkantis konservuotus variantus, verta ieškoti trumpesnės sudėties, kur aiškiai nurodyta, kad vaisiai yra vandenyje, savo sultyse arba 100 proc. sultyse, o žymos apie sirupą turėtų būti signalas vartoti atsargiau.

  • Per karščius jį valgome beveik visi: dietologas paaiškino, ką iš tiesų daro arbūzas

    Arbūzas vasarą tampa vienu dažniausių pasirinkimų, ypač per karščius, kai norisi lengvo ir gaivaus užkandžio. Nors šis vaisius dažnai laikomas beveik vien vandeniu, mitybos specialistai pabrėžia, kad jo poveikis organizmui platesnis nei vien skysčių papildymas.

    Arbūze yra daugiau nei 90 proc. vandens, todėl jis gali prisidėti prie bendro skysčių suvartojimo, ypač jei per dieną geriate per mažai. Vis dėlto svarbu suprasti, kad jis nepakeičia vandens ar elektrolitų tirpalų, kai prakaituojama gausiai, sportuojama ar kaitra užsitęsia.

    Kas slypi ne tik vandenyje

    Arbūzas laikomas mažo kaloringumo vaisiumi: 100 gramų paprastai turi apie 30–40 kilokalorijų, o didžiąją dalį energijos sudaro natūralūs cukrūs. Kartu jis suteikia vitamino C, provitamino A (beta karoteno) ir mineralų, ypač kalio, kuris svarbus normaliai raumenų ir nervų veiklai.

    Didžiausias mokslininkų dėmesys dažnai krypsta į dvi arbūze esančias medžiagas: likopeną ir citruliną. Likopenas yra antioksidantas, siejamas su oksidacinio streso mažinimu, o citrulinas organizme dalyvauja procesuose, susijusiuose su kraujagyslių funkcija.

    Ką rodo tyrimai apie širdį

    Dalis tyrimų vertina ne patį šviežią vaisių, o arbūzo ekstraktus ar papildus. Tokiose apžvalgose aptariama, kad citrulino turintys produktai gali būti siejami su palankiais širdies ir kraujagyslių rodiklių pokyčiais, įskaitant kraujospūdį, ypač žmonėms, kurių rodikliai padidėję.

    Šviežio arbūzo poveikį vertinančių darbų yra mažiau, o jų išvados paprastai atsargesnės: teigiami pokyčiai galimi, bet jie priklauso nuo visos mitybos, bendro kalorijų kiekio, fizinio aktyvumo ir kitų gyvenimo būdo veiksnių. Specialistai pabrėžia, kad vienas produktas negali kompensuoti ilgalaikių įpročių.

    Ar padeda mesti svorį?

    Socialiniuose tinkluose arbūzas neretai pristatomas kaip lengvas būdas mažinti svorį, tačiau realybėje lemiamas veiksnys yra energijos balansas. Arbūzas gali būti patogus pasirinkimas, kai norisi didesnės porcijos su mažiau kalorijų, nes vanduo ir skaidulos suteikia sotumo pojūtį.

    Vis dėlto jis nėra stebuklinga priemonė, o per didelės porcijos vis tiek didina cukraus ir kalorijų kiekį dienos racione. Jei siekiate mažinti svorį ar kontroliuoti gliukozės svyravimus, verta derinti arbūzą su baltymais ar riebalais turinčiais produktais, pavyzdžiui, natūraliu jogurtu ar varške, ir stebėti porcijų dydį.

    Karštomis dienomis arbūzas tinka ne tik valgyti vienas: jį galima dėti į salotas, trinti į šaltas sriubas ar naudoti kaip desertą. Svarbiausia nepamiršti, kad geriausią efektą sveikatai duoda ne vienas vaisius, o nuosekliai subalansuota mityba, pakankamas skysčių kiekis ir judėjimas.

  • Elonas Muskas atskleidė, ką valgo kasryt: dieta be duonos, bet specialistai turi pastabų

    „Tesla“ ir „SpaceX“ vadovas Elonas Muskas viename interviu pasidalijo savo rytine rutina: anot jo, dieną jis dažnai pradeda nuo didelio baltymų kiekio pusryčių – kepsnio ir kiaušinių. Verslininkas teigė, kad sąmoningai atsisako duonos ir kitų greitųjų angliavandenių ryte.

    Muskas aiškina, kad angliavandeniai jam sukelia vadinamąsias energijos bangas: trumpą pakilimą ir greitą nuovargį. Dėl to jis renkasi maistą, kuris, jo teigimu, padeda ilgiau išlaikyti stabilų sotumą ir darbingumą.

    Ką tokie pusryčiai duoda organizmui

    Dietologai pažymi, kad baltymais turtingi pusryčiai išties gali padėti ilgiau jaustis sotiems, o tai kai kuriems žmonėms sumažina norą užkandžiauti dienos eigoje. Baltymai taip pat svarbūs raumenų audiniui, fermentų ir hormonų gamybai, todėl jų pakankamas kiekis racione yra reikšmingas.

    Kiaušiniai laikomi maistinių medžiagų tankiu produktu: juose yra kokybiškų baltymų, vitamino B12, vitamino D, taip pat cholino, kuris siejamas su nervų sistemos funkcijomis. Tuo pačiu specialistai primena, kad bendras mitybos kontekstas svarbesnis nei vienas produktas, todėl svarbu vertinti visą dienos racioną.

    Kepsnys, ypač liesesnė raudonos mėsos dalis, suteikia baltymų, geležies, cinko ir vitamino B12, kurie gali būti svarbūs energijos apykaitai ir normaliai kraujodarai. Tačiau mitybos gairėse raudona ir ypač perdirbta mėsa dažnai minima kaip produktas, kurį verta riboti, todėl kasdienis jos vartojimas gali būti ne geriausias pasirinkimas visiems.

    Kodėl specialistai ragina nepersistengti

    Ekspertai pabrėžia, kad angliavandeniai patys savaime nėra blogis: jų kokybė ir kiekis lemia, kaip žmogus jausis. Pilno grūdo produktai, ankštiniai ir daržovės suteikia skaidulų, kurios siejamos su stabilesniu gliukozės lygiu, geresniu virškinimu ir ilgesniu sotumu.

    Be to, labai mažai angliavandenių turinti mityba kai kuriems žmonėms tinka, bet kitiems gali būti sunkiai išlaikoma arba kelti nepageidaujamų pojūčių, ypač jei trūksta skaidulų ir įvairių mikroelementų. Specialistai pataria individualizuoti pusryčius pagal sveikatos būklę, fizinį aktyvumą ir dienos režimą, o esant lėtinėms ligoms ar padidėjusiam cholesterolio lygiui – pasitarti su gydytoju ar dietologu.

    Kaip subalansuoti tokį pasirinkimą

    Jei norisi baltymais turtingų pusryčių, dietologai dažnai rekomenduoja nepamiršti daržovių ir skaidulų šaltinių. Praktinis kompromisas gali būti kiaušiniai su daržovėmis, o mėsą dažniau keisti žuvimi, paukštiena ar ankštiniais, paliekant raudoną mėsą retesniems pasirinkimams.

    Specialistai taip pat atkreipia dėmesį, kad energijos stabilumą lemia ne vien pusryčiai. Pakankamas miegas, reguliarus valgymas, skysčių vartojimas ir judėjimas dažnai turi ne mažesnę reikšmę nei tai, ar ryte lėkštėje yra duona.

  • Kiek braškių per dieną jau per daug? Dietologė įspėja ir pataria, kokius vaisius rinktis vakare

    Braškių nauda ir ribos

    Braškių sezonu lengva persistengti, ypač kai namo parsinešame visą krepšį ir norisi suvalgyti iš karto. Nors tai maistingi, mažai kaloringi vaisiai, dideli kiekiai vienu kartu ne visiems organizmams tinka.

    Braškėse gausu skaidulų, vitamino C ir antioksidantų, o tai siejama su geresne širdies ir kraujagyslių sistemos būkle bei mažesniu uždegiminių procesų aktyvumu. Skaidulos taip pat padeda ilgiau jaustis sotiems ir švelnina gliukozės svyravimus kraujyje.

    Kiek suvalgyti saugu?

    Orientyras dažnai siejamas su bendromis mitybos rekomendacijomis: suaugusiesiems per dieną patariama suvalgyti maždaug 400 gramų vaisių ir daržovių, didesnę dalį skiriant daržovėms. Todėl mintis vienu kartu suvalgyti apie 1 kilogramą braškių dažniausiai jau išeina už racionalaus kiekio ribų.

    Praktikoje daugeliui žmonių tinkamas kiekis yra nedidelė porcija, pavyzdžiui, dubenėlis braškių kaip užkandis ar desertas. Jei suvalgius daugiau pasireiškia pilvo pūtimas, dujų kaupimasis ar pilvo skausmas, tai ženklas, kad jūsų virškinimo sistemai toks kiekis per didelis.

    „Braškių valgyti verta, bet geriausią naudą duoda saikas ir įvairovė“, – sako dietologė.

    Ką svarbu žinoti nėštumo metu

    Internete vis dar pasitaiko mito, esą braškės nėštumo metu didina būsimo vaiko alergijų riziką, tačiau toks teiginys neturi patikimo pagrindo. Vis dėlto nėščiosioms aktuali kita tema: kai kuriuose tyrimuose aptariamas itin didelių polifenolių kiekių poveikis vėlyvuoju nėštumo laikotarpiu.

    Polifenolių yra ne tik braškėse, bet ir arbatoje, kavoje, kakavoje, juodajame šokolade, mėlynėse ir kituose vaisiuose. Dėl to trečiąjį trimestrą rekomenduojama vengti kraštutinumų ir laikytis saiko, ypač jei per dieną suvartojami labai dideli šių produktų kiekiai.

    Ar braškes galima valgyti vakare?

    Dažna baimė, kad vaisiai vakare neva automatiškai didina svorį, yra supaprastinimas: svarbiausia yra visos dienos energijos balansas. Braškės yra mažai kaloringos, o jų glikeminis indeksas laikomas žemu, todėl daugeliui žmonių jos tinka ir vakarienei ar vėlyvam užkandžiui.

    Vis dėlto svarbus bendras patiekalo glikeminis krūvis, todėl braškes verta derinti su baltymais ir riebalais. Pavyzdžiui, su natūraliu jogurtu ar skyru ir sauja riešutų, tuomet sotumas bus didesnis, o cukraus šuoliai mažesni.

    Alternatyvos: ne vien braškės

    Specialistai pabrėžia įvairovę: vasarą verta išnaudoti vietinių sezoninių vaisių pasirinkimą ir neapsiriboti vienu produktu. Kasdien keičiant vaisius lengviau surinkti įvairesnių vitaminų, mineralų ir augalinių junginių.

    Vakarui dažnai tinka ir obuoliai, taip pat kiviai, kurie dėl skaidulų kiekio gali būti palankūs virškinimui. Kai kurie žmonės vakarienei renkasi ir avokadą dėl riebalų rūgščių, o bananus vertina dėl kalio ir magnio, tačiau ir čia svarbiausia porcija.

    Paskutinį dienos valgymą paprastai patariama planuoti maždaug likus 2 valandoms iki miego. Taip organizmas spėja suvirškinti maistą, o miegas dažniau būna ramesnis.

  • Šveicarai pusryčiams kasdien renkasi šį derinį: dietologai sako, kad jis ilgai suteikia jėgų

    Šveicarai pusryčiams kasdien renkasi šį derinį: dietologai sako, kad jis ilgai suteikia jėgų

    Kas turėtų būti lėkštėje ryte, kad sotumas laikytųsi ilgiau, o energija nekristų po kelių valandų, diskusijos tęsiasi jau ne vieną dešimtmetį. Vis dėlto mitybos specialistai sutaria dėl bendros krypties: pirmasis dienos valgymas turėtų būti kuo mažiau perdirbtas ir aprūpinti baltymais, skaidulomis bei sveikaisiais riebalais.

    Nemaža dalis žmonių rytais vis dar renkasi greitus angliavandenius, tačiau tokie pusryčiai kai kuriems gali baigtis staigiais gliukozės svyravimais ir ankstyvu alkiu. Dėl to vis dažniau akcentuojami sudėtiniai angliavandeniai, daugiau baltymų ir produktai, kurie lėčiau virškinami.

    Pastaraisiais metais daug dėmesio sulaukia ir paprastas įprotis, būdingas Šveicarijoje paplitusiems pusryčiams: avižiniai dribsniai, švieži vaisiai ir riešutai. Toks derinys dažnai siejamas su geresniu sotumu, stabilesniu energijos lygiu ir didesniu skaidulų kiekiu racione.

    Gimė kaip gydytojo idėja

    Vieną žinomiausių šio tipo pusryčių versijų daugiau nei prieš 100 metų pasiūlė šveicarų gydytojas Maximilianas Oskaras Bircheris-Benneris. Jo idėja buvo paprasta: sujungti avižas, tarkuotą žalią obuolį su žievele, citrinos sultis, riešutus ir pieno produktą.

    Tuo metu požiūris į žalius vaisius ir daržoves buvo daug atsargesnis, o tokia kombinacija atrodė neįprasta. Tačiau laikui bėgant receptas prigijo, paplito už Šveicarijos ribų ir tapo įvairių musli bei avižinių košių variacijų pagrindu.

    Kodėl šis derinys gali veikti

    Avižos yra vienas geriausiai ištirtų pilno grūdo produktų, ypač dėl tirpiųjų skaidulų beta gliukanų, kurie siejami su palankiu poveikiu cholesterolio kontrolei. Obuoliai ir kiti vaisiai papildo racioną skaidulomis bei polifenoliais, o riešutai suteikia nesočiųjų riebalų ir dalį baltymų.

    Dietologai pabrėžia, kad svarbi ne viena stebuklinga sudedamoji dalis, o bendras maistinių medžiagų balansas. Kai pusryčiuose yra skaidulų, baltymų ir riebalų, sotumas paprastai išlieka ilgiau, o potraukis užkandžiams gali sumažėti.

    Ką verta prisiminti renkantis pusryčius

    Specialistai primena, kad vieno universalaus modelio nėra: vieniems geriau tinka ankstesni pusryčiai, kitiems vėlesni, kai atsiranda natūralus alkis. Svarbiausia stebėti savijautą ir rinktis maistą, kuris netrukdo virškinimui ir padeda išlaikyti energiją iki pietų.

    Praktikoje tai dažnai reiškia mažiau pridėtinio cukraus, daugiau pilno grūdo produktų ir aiškų baltymų šaltinį. Jei renkatės muslius ar granolą, verta pasižiūrėti sudėtį, nes kai kuriuose produktuose cukraus gali būti gerokai daugiau, nei tikimasi.

    Jeigu turite lėtinių ligų, virškinimo sutrikimų ar specifinių mitybos tikslų, rekomenduojama pasitarti su gydytoju ar dietologu. Net ir sveiki produktai skirtingiems žmonėms gali veikti nevienodai, ypač jei svarbi gliukozės kontrolė ar alergijos.

  • Dauguma pusryčiauja per vėlai: kada ryte valgyti, kad žarnynas dirbtų sklandžiai?

    Daug žmonių pirmą dienos valgymą atideda kelioms valandoms po pabudimo, tačiau tai gali turėti įtakos virškinimui ir tuštinimosi reguliarumui. Specialistai pabrėžia, kad svarbus ne vien skaidulų ar vandens kiekis mityboje, bet ir pusryčių laikas.

    Dietologai atkreipia dėmesį, kad ryte storosios žarnos motorika būna aktyvesnė, o maistas šį procesą dar labiau paskatina. Būtent todėl pusryčiai daugeliui žmonių padeda natūraliai „įjungti“ žarnyno darbą.

    Kodėl ryte taip svarbu pavalgyti?

    Po pabudimo ir po valgio suaktyvėja vadinamasis gastrokolinis refleksas, kai virškinimo sistema sureaguoja į maistą ir paskatina žarnyno judesius. Ši reakcija dažniausiai būna stipresnė ryto valandomis, todėl laiku suvalgyti pusryčiai gali padėti išlaikyti reguliarų tuštinimąsi.

    Jei pirmą valgymą atidedate 2–3 valandoms ar ilgiau, galite „praleisti“ natūralų rytinį aktyvumo piką. Tokiu atveju organizmui kartais tampa sunkiau inicijuoti tuštinimąsi, o tai ypač aktualu žmonėms, linkusiems į vidurių užkietėjimą.

    „Pavalgius žarnynas gauna papildomą stimulą, o ryte ši organizmo reakcija dažnai būna stipriausia“, – sako mitybos specialistai, aiškindami, kodėl daliai žmonių pusryčiai tiesiogiai siejasi su rytiniu tuštinimusi.

    Per kiek laiko po pabudimo pusryčiauti?

    Dažniausiai rekomenduojama pavalgyti per pirmą valandą po pabudimo, ypač jei siekiate sureguliuoti virškinimą ir susikurti pastovesnį režimą. Reguliarus pusryčių laikas padeda organizmui formuoti nuspėjamą ritmą, o tai gali sumažinti diskomfortą ir „netikėtumus“ dienos eigoje.

    Vis dėlto individualūs skirtumai svarbūs: daliai žmonių ryte iškart valgyti sudėtinga dėl streso, ankstyvo kėlimosi ar sumažėjusio apetito. Tokiais atvejais specialistai pataria pradėti nuo mažesnės porcijos ir stabilaus grafiko, o ne nuo didelio kiekio maisto per prievartą.

    Ką įtraukti į pusryčius?

    Kad žarnynas dirbtų sklandžiau, pusryčiuose pravartu turėti skaidulų ir skysčių. Skaidulos didina išmatų tūrį, minkština jas ir padeda lengviau pasišalinti, ypač jei jų netrūksta kasdienėje mityboje.

    Praktiškai tai gali būti avižos, viso grūdo produktai, uogos, taip pat chia ar linų sėklos. Ne mažiau svarbu išgerti stiklinę vandens, nes skaiduloms reikia skysčių, kad jos atliktų savo funkciją.

    Kai kuriems žmonėms rytinė kava taip pat veikia kaip papildomas stimulas, nes kofeinas gali skatinti žarnyno judesius. Tačiau jautresniems asmenims kava tuščiu skrandžiu gali dirginti, todėl ją geriau derinti su maistu ir stebėti individualią reakciją.

  • Ekspertai įspėja: nuo 40-ies baltymų gali reikėti daugiau – štai kiek ir kodėl tai svarbu

    Baltymų poreikis su amžiumi gali didėti, o vien universali 0,8 gramo baltymų kilogramui kūno svorio norma ne visada atspindi vyresnio amžiaus žmonių realius poreikius. Mitybos specialistai pabrėžia, kad po 40 metų daliai žmonių verta peržiūrėti racioną, ypač jei mažėja fizinis aktyvumas ar silpnėja raumenys.

    Dažnai minima kryptis yra tokia: iki maždaug 40 metų gali pakakti 0,8 gramo kilogramui, vėliau rekomendacijos neretai keliamos iki 1–1,2 gramo kilogramui, o vyresniame amžiuje, pavyzdžiui, po 65 metų, kai kuriems prireikia ir daugiau. Tikslus kiekis priklauso nuo sveikatos būklės, aktyvumo, kūno sudėjimo ir to, ar žmogus siekia išlaikyti raumenų masę.

    Kodėl baltymai tampa svarbesni?

    Su amžiumi didėja sarkopenijos rizika, tai yra su amžiumi susijęs raumenų masės ir jėgos mažėjimas. Tyrimuose dažnai nurodoma, kad po 30 metų raumenų masė vidutiniškai mažėja apie 3–5 proc. per dešimtmetį, o procesas gali paspartėti, jei žmogus mažai juda arba nesurenka pakankamai baltymų.

    Raumenų nykimas svarbus ne tik dėl išvaizdos ar sportinės formos. Jis siejamas su didesne griuvimų rizika, lėtesniu atsistatymu po traumų, prastesne pusiausvyra, mažesne ištverme ir bendru silpnumu, todėl mityba ir jėgos pratimai tampa viena svarbiausių prevencijos priemonių.

    „Raumenų netekimas yra natūrali senėjimo dalis, bet tinkamas baltymų kiekis ir jėgos treniruotės gali reikšmingai sulėtinti šį procesą“, – teigia mitybos specialistai.

    Kiek baltymų tai būtų praktiškai?

    Pavyzdžiui, 72 kilogramus sveriančiam žmogui 0,8 gramo kilogramui reikštų apie 58 gramus baltymų per dieną. Jei tikslas būtų 1–1,2 gramo kilogramui, dienos norma sudarytų maždaug 72–86 gramus.

    Svarbu ne tik bendras kiekis, bet ir pasiskirstymas per dieną, nes vyresniame amžiuje raumenų baltymų sintezė gali būti mažiau efektyvi. Dėl to dažnai rekomenduojama baltymus paskirstyti per kelis valgymus, o ne sukaupti vien vakarienei.

    Kokie produktai padeda surinkti normą?

    Praktiškai baltymų kiekį galima padidinti paprastais pasirinkimais. Pavyzdžiui, papildoma porcija graikiško jogurto, ankštinių ar tofu, keli kiaušiniai ar didesnė varškės porcija dažnai padeda priartėti prie tikslo be drastiškų dietos pokyčių.

    Gyvūninės kilmės baltymai laikomi visaverčiais, nes turi visas nepakeičiamąsias aminorūgštis. Augaliniai šaltiniai taip pat vertingi, nes kartu suteikia daugiau skaidulų ir įvairių mikroelementų, todėl subalansuotas derinimas dažnai laikomas geriausia strategija.

    Jei žmogus serga inkstų ligomis, turi kitų lėtinių būklių ar vartoja specifinius vaistus, baltymų didinimą reikėtų aptarti su gydytoju ar dietologu. Taip pat svarbu nepamiršti, kad raumenų išlaikymui vien baltymų neužtenka, didelę reikšmę turi reguliarūs jėgos pratimai ir pakankamas bendras energijos kiekis.

  • Kiek mėsos per savaitę galima suvalgyti nepakenkiant sveikatai: dietologės aiški riba

    Suaugusiam žmogui rekomenduojama per savaitę neviršyti maždaug 500 gramų mėsos, į šį kiekį įskaičiuojant ir perdirbtus mėsos gaminius. Tokia riba dažnai siejama su ilgalaike širdies ir kraujagyslių ligų bei kai kurių onkologinių ligų rizikos mažinimu.

    Dietologai pabrėžia, kad svarbus ne tik kiekis, bet ir mėsos rūšis bei jos paruošimas. Perdirbta mėsa, pavyzdžiui, dešros ar vytinti gaminiai, paprastai turėtų sudaryti kuo mažesnę raciono dalį, nes įprastai turi daugiau druskos ir sočiųjų riebalų.

    Vienas paprastas modelis, kurį siūlo mitybos specialistai, yra baltymų šaltinius paskirstyti per savaitę. Pavyzdžiui, tris dienas rinktis mėsą, dvi dienas žuvį, o dar dvi dienas baltymus gauti iš ankštinių ar kitų augalinių produktų.

    Tokiu atveju viena mėsos porcija dažnai sudaro apie 150 gramų per dieną, o per savaitę susidaro apie 500 gramų. Patogus orientyras kasdienėje mityboje yra porcija, apytikriai prilygstanti kortų kaladei.

    Jei norisi mažinti mėsos kiekį, ją dalinai gali pakeisti žuvis, pupelės, žirniai, avinžirniai ar lęšiai. Tokie produktai ne tik suteikia baltymų, bet ir papildo racioną skaidulomis, kurios dažnai siejamos su palankesniais metabolinės sveikatos rodikliais.

    Renkantis mėsą, dažniau patariama teikti pirmenybę liesesniems variantams ir vengti dažnai kepti aukštoje temperatūroje, ypač iki apanglėjimo. Tai aktualu todėl, kad kai kurie intensyvaus kepimo būdai gali didinti nepageidaujamų junginių susidarymą maiste.

    Jei turite lėtinių ligų, nėštumą, padidėjusį cholesterolį ar specifinių mitybos tikslų, individuali riba gali skirtis. Tokiais atvejais saugiausia mėsos kiekį ir baltymų šaltinių pasirinkimą aptarti su šeimos gydytoju ar dietologu.

  • Dietologė perspėja: ne kiekvienas varškės sūrelis toks pats – štai ką išduoda etiketė

    Dietologė perspėja: ne kiekvienas varškės sūrelis toks pats – štai ką išduoda etiketė

    Varškės sūrelis daugeliui atrodo paprastas ir patikimas pasirinkimas, ypač kai norisi greitų, sotesnių pusryčių ar užkandžio. Vis dėlto skirtingų gamintojų produktai gali smarkiai skirtis ne tik skoniu, bet ir maistine verte, todėl verta atidžiau perskaityti etiketę.

    Dietologai primena, kad svarbiausias rodiklis renkantis tokį produktą dažnai yra baltymų kiekis. Pavyzdžiui, kai kuriuose natūraliuose grūdėtos varškės gaminiuose 200 gramų pakuotėje gali būti apie 22 gramai baltymų, o tai prilygsta visaverčiam užkandžiui ir padeda ilgiau išlaikyti sotumą.

    Kas pasikeitė parduotuvių lentynose

    Pastaraisiais metais išaugo aukšto baltymingumo produktų paklausa, todėl parduotuvėse vis dažniau atsiranda užrašai apie didesnį baltymų kiekį. Tačiau praktikoje skirtumai ne visada būna dideli: neretai tai tėra keli papildomi gramai baltymų 100 gramų, o didžiausią reikšmę vis tiek turi bendras dienos racionas.

    Baltymai svarbūs ne tik sportuojantiems. Jie prisideda prie raumenų masės palaikymo, audinių atsinaujinimo ir gali padėti išvengti staigių alkio bangų, nes virškinant baltymus organizmas paprastai sunaudoja daugiau energijos nei virškindamas angliavandenius ar riebalus.

    Nauda ir dažniausia klaida

    Grūdėta varškė vertinama ir dėl kitų maistinių medžiagų: joje yra B grupės vitaminų, taip pat mineralų, tokių kaip fosforas, cinkas ir selenas. Dėl santykinai palankaus maistinių medžiagų profilio ją dažnai renkasi žmonės, siekiantys stabilesnio cukraus kiekio kraujyje ir ilgesnio sotumo.

    Vis dėlto viena dažniausių klaidų yra neįvertinti druskos kiekio. Klasikinės grūdėtos varškės versijos gali būti gana sūrios, todėl žmonėms, turintiems padidėjusį kraujospūdį ar inkstų sutrikimų, rekomenduojama atidžiau sekti, kiek druskos gaunama per dieną.

    Kaip vartoti, kad būtų sočiau

    Varškės sūrelis nėra vien tik pusryčių produktas. Jį galima derinti su uogomis ar vaisiais, pagardinti cinamonu ir gauti desertą be papildomo cukraus, o neutralus skonis leidžia jį naudoti ir sūriems patiekalams.

    Norint dar labiau sustiprinti sotumą, verta galvoti apie visą patiekalo sudėtį: pridėjus skaidulų šaltinių ir sveikųjų riebalų, sotumo jausmas paprastai išlieka ilgiau. Taip pat naudinga rinktis produktus su trumpesne sudėtimi ir aiškiai nurodyta maistine verte.

    Iš kur atsirado grūdėta varškė

    Grūdėtos varškės ištakos siejamos su cottage cheese tradicija, išpopuliarėjusia XIX amžiuje Jungtinėse Valstijose. Šis produktas ilgainiui tapo kasdieniu pasirinkimu dėl paprastos gamybos ir universalaus panaudojimo virtuvėje.

    Lietuvoje grūdėta varškė plačiau išpopuliarėjo nuo XX amžiaus pabaigos, o dabar ją siūlo dauguma pieno perdirbėjų. Dėl to vartotojams svarbiausia išmokti atsirinkti ne pagal pakuotės pažadus, o pagal etiketėje nurodytą baltymų, druskos ir bendrą maistinę vertę.

  • Dietologai renkasi kalakutieną: kuo ji lenkia vištieną ir kaip kepti, kad mėsa neišsausėtų

    Kalakutiena vis dažniau minima kaip vienas praktiškiausių pasirinkimų, kai siekiama daugiau baltymų ir mažiau riebalų kasdienėje mityboje. Dietologai pabrėžia, kad ypač liesa yra kalakuto krūtinėlė, todėl ji neretai konkuruoja su vištiena, kai svarbus kalorijų balansas.

    Maistiniu požiūriu kalakutiena vertinama dėl didelės baltymų koncentracijos ir palankesnio riebalų kiekio, palyginti su daugeliu kitų mėsos rūšių. Renkantis mėsą, svarbu atsižvelgti ne tik į kalorijas, bet ir į tai, kaip produktas apdorotas bei kokie priedai naudojami.

    Kodėl kalakutiena dažnai pasirenkama?

    Kalakutiena siejama su liesesne mityba, nes krūtinėlėje riebalų paprastai būna nedaug, o baltymų kiekis išlieka didelis. Dėl to ji patraukli sportuojantiems, svorį koreguojantiems žmonėms ir tiems, kurie nori išlaikyti raumenų masę mažindami bendrą kalorijų kiekį.

    Ši mėsa taip pat yra B grupės vitaminų šaltinis, ypač dažnai minimas vitaminas B12, svarbus normaliai nervų sistemos veiklai ir kraujodarai. Be to, kalakutienoje aptinkama mineralų, tokių kaip selenas ir cinkas, kurie siejami su imuninės sistemos funkcijomis, taip pat fosforas ir kalis, reikalingi normaliai raumenų ir kaulų būklei palaikyti.

    Kalakutienoje yra triptofano, aminorūgšties, dalyvaujančios serotonino gamybos procesuose. Dėl to ji neretai minima kaip vienas iš produktų, kurie gali prisidėti prie geresnės savijautos ir miego kokybės, nors galutinis poveikis priklauso nuo visos mitybos, dienos režimo ir individualių ypatumų.

    Kaip kepti, kad neišsausėtų?

    Didžiausias kalakutienos minusas virtuvėje tas, kad ji gali lengvai išsausėti, ypač jei kepama per ilgai arba per aukštoje temperatūroje. Praktinis sprendimas yra kepti uždengtą, kepimo rankovėje arba inde su dangčiu, kad drėgmė ilgiau išliktų mėsos viduje.

    Padeda ir trumpas marinavimas: žolelės, šlakelis aliejaus ir nedidelis kiekis citrinų sulčių ar kito rūgštesnio ingrediento gali pagerinti tekstūrą. Svarbu nepersistengti su temperatūra ir verčiau rinktis švelnesnį kepimą, kad mėsa tolygiai iškeptų, bet neprarastų sulčių.

    Ką svarbu žinoti perkant?

    Renkantis kalakutieną verta atskirti šviežią mėsą nuo smarkiai apdorotų gaminių. Parduotuvėse pasitaiko kalakutienos kumpių ar pjaustytų gaminių, kuriuose mėsos dalis gali būti gerokai mažesnė, o sudėtyje atsiranda daugiau druskos, vandens ir tirštiklių.

    Jei tikslas yra kuo paprastesnė sudėtis ir didesnė maistinė vertė, dažniausiai geriausia rinktis ne perdirbtą, o žalią kalakutieną ir ją pasiruošti namuose. Taip pat verta prisiminti, kad kalakuto šlaunelių mėsa dažnai būna sodresnio skonio ir turi daugiau geležies, tačiau ji paprastai riebesnė nei krūtinėlė.