CP v2

Tag: Dronai

  • Rusų „Shahed“ dronai užsiaugino ūsus: ekspertai paaiškino, kokią mirtiną spąstą ruošia

    Rusų „Shahed“ dronai užsiaugino ūsus: ekspertai paaiškino, kokią mirtiną spąstą ruošia

    Ukrainoje pasirodė vaizdo įrašas, kuriame matyti Rusijos naudojamas „Shahed“ tipo smogiamasis dronas su neįprasta modifikacija: iš priekio kyšo keli metaliniai strypai, primenantys ūsus. Ukrainos savanoris ir aktyvistas Serhijus Sternenka įspėjo, kad tokia konstrukcija gali būti skirta atakoms prieš elektros perdavimo linijas.

    Jo vertinimu, metaliniai strypai gali padėti dronui detonuoti kovinę galvutę vos palietus laidą ar kitą ploną kliūtį. Tokie taikiniai kaip aukštos įtampos linijos paprastai yra sudėtingi įprastiems smūginiams sprogdikliams, kurie efektyviausiai suveikia atsitrenkus į kietą paviršių.

    Ukrainos dronų ir elektroninės kovos specialistas Serhijus Beskrestnovas, žinomas slapyvardžiu „Flash“, pateikė paprastesnį paaiškinimą. Pasak jo, tai greičiausiai nėra joks pažangus taikymo ar navigacijos elementas, o mechaninis detonatorius.

    „Viduje esą yra metalinis vamzdelis ir strypas: kliūčiai palietus konstrukciją, užsidaro elektros grandinė ir suveikia kovinė galvutė, net jei nebuvo stipraus smūgio“, – sakė Serhijus Beskrestnovas.

    Toks sprendimas, anot jo, logiškas būtent prieš energijos infrastruktūrą. Dronui užkliuvus už laido ar atramos konstrukcijos, įprastas sprogdiklis gali nesuveikti, o aparatas gali tiesiog nuslysti, perskristi arba nukristi nepadarydamas kritinės žalos.

    „Flash“ taip pat atkreipė dėmesį į dar vieną kryptį, rodančią didėjantį dėmesį infrastruktūros ardymui. Jis teigė, kad Rusijos pajėgos rugsėjo 30 dieną pirmą kartą galėjo panaudoti reaktyviniu varikliu varomą droną su specializuota KRSN tipo kovine galvute, skirta ardyti plienines konstrukcijas.

    Pasak jo, tokio tipo užtaisas suformuotas taip, kad sprogimo energija būtų koncentruojama į pjovimą, o ne į kuo platesnę sprogimo bangą. Tai ypač pavojinga objektams, kurių silpnoji vieta yra metalo elementai, pavyzdžiui, aukštos įtampos linijų atramos ar tiltų konstrukcinės dalys.

    Šie pranešimai sutampa su viešai skelbiamu Ukrainos institucijų ir tarptautinių organizacijų vertinimu, kad Rusija ir toliau siekia paveikti Ukrainos energetikos sistemą, ypač šaltuoju sezonu. Dronai šiai taktikai tinka dėl masinio naudojimo, o taikinių spektras plečiamas nuo transformatorių ir pastočių iki smulkesnių, bet strategiškai svarbių elementų.

    Ekspertų vertinimu, smūgiai į perdavimo linijas ir atramas gali sukelti grandinines pasekmes: atsijungimus, apkrovų perskirstymą, remonto brigadų apkrovą ir ilgesnį tinklo nestabilumą. Kuo tikslesnės ir labiau pritaikytos dronų kovinės galvutės, tuo sunkiau gynybai užkirsti kelią ne pavieniams incidentams, o sisteminiam elektros tiekimo trikdymui.

  • Lietuva iš Ukrainos gavo galingą ginklą prieš dronus: kodėl Lenkija dar tik testuoja?

    Lietuva iš Ukrainos gavo galingą ginklą prieš dronus: kodėl Lenkija dar tik testuoja?

    Lietuva pradeda bandyti Ukrainoje sukurtą oro erdvės stebėsenos sistemą, kuri padeda aptikti žemai skrendančius dronus ir sparnuotąsias raketas pagal garsą bei radijo signalus. Sprendimas siejamas su augančia grėsme rytiniame NATO flange ir pastarųjų mėnesių incidentais Baltijos regione.

    Lietuvos krašto apsaugos ministerija pranešė dislokavusi pilotinę ukrainietiškos sistemos „SkyFortress“ versiją. Sutartis apima duomenų apdorojimą iš jutiklių, akustinių ir radijo signatūrų bibliotekas, parengtas remiantis viešai prieinama informacija, taip pat personalo mokymus.

    Ši sistema pasitelkia DI, kad realiuoju laiku aptiktų, sektų ir klasifikuotų taikinius pagal variklio bei propelerių skleidžiamą garsą ir elektromagnetinę spinduliuotę. Esminis privalumas yra tai, kad tinklas veikia pasyviai, nieko nespinduliuoja, todėl jį sunkiau aptikti ir slopinti.

    „Mes nebandome išrasti dviračio iš naujo, o pritaikome Ukrainoje patikrintą technologiją ir taip uždarome gynybos grandinę nuo stebėjimo iki perėmimo“, – sakė Lietuvos krašto apsaugos ministras Robertas Kaunas.

    Sprendimą spartino praktika: Baltijos šalyse fiksuota atvejų, kai į oro erdvę pateko bepilotės skraidyklės iš Baltarusijos, o taip pat pasitaikė nuklydusių aparatų, skridusių į taikinius šiaurės vakarų Rusijoje. Tokie incidentai išryškino spragą, kurią klasikiniai radarai ne visada uždengia, kai taikiniai maži, lėti ir skrenda itin žemai, žemiau radijo horizonto.

    „SkyFortress“ buvo kuriama 2022 metais būtent tokiems taikiniams aptikti. Skelbiama, kad Ukrainoje 2025 metais veikė apie 14 000 šios sistemos jutiklių, o vieno jutiklio kaina siekia nuo kelių šimtų iki maždaug 1 000 Jungtinių Valstijų dolerių, tai yra maždaug nuo 300 iki 900 eurų. Sistema pati taikinių nenumuša, bet greitai nurodo kryptį, artėjimo pobūdį ir taip leidžia operatyviau nukreipti perėmimo priemones.

    Lenkija apie „SkyFortress“ įsigijimą ar pilotą viešai neskelbė, taip pat neturi pranešta, kad šalyje būtų veikiantis tokios apimties akustinių jutiklių tinklas. Vis dėlto Lenkijos kariuomenė ir pramonė intensyviai ieško sprendimų, nes dronų ir žemai skrendančių taikinių keliamas pavojus regione tapo kasdienybe.

    2026 metais Lenkija planuoja skirti apie 25 mlrd. zlotų dronams ir antidronų sistemoms, tai yra maždaug 5,8 mlrd. eurų. Taip pat pranešta, kad poligone Ustkoje buvo bandomos kelios akustinės dronų aptikimo technologijos, o šalies mokslininkai demonstravo prototipus, galinčius lokalizuoti dronus pagal variklių skleidžiamą garsą.

    Kartu Lenkija plečia ir daugiasluoksnę artimojo nuotolio gynybą, kurioje derinami radarai, elektroninis slopinimas ir kinetinės priemonės. Vis dėlto pasyvi, tanki ir palyginti pigi akustinė uždanga prie sienos yra kitokio tipo sprendimas, galintis užpildyti spragą ten, kur tradicinės priemonės susiduria su fiziniais apribojimais.

    Praktinis skirtumas šiandien aiškus: Lietuva renkasi Ukrainoje masiškai išbandytą technologiją ir bando ją greitai integruoti į veikiančią gynybos grandinę. Lenkija tuo metu dar vertina alternatyvas, testuoja ir vysto nuosavus sprendimus, kai grėsmė dėl žemai skrendančių dronų rytinėje sienoje vertinama kaip reali, o ne vien teorinė.

  • Pentagonas pasitelkia Eloną Muską: 120 dienų projektas atskleis, kokių ginklų reikės ateities karuose

    Pentagonas pasitelkia Eloną Muską: 120 dienų projektas atskleis, kokių ginklų reikės ateities karuose

    Pentagonas subūrė laikiną 120 dienų ekspertų grupę „Meridian“, kuri turės įvertinti, kaip keičiasi šiuolaikinis karas ir kokių technologijų bei ginkluotės Jungtinėms Valstijoms prireiks, kad išlaikytų pranašumą. Apie iniciatyvą JAV jūrų pėstininkų bazėje Quantico pranešė gynybos sekretorius Pete’as Hegsethas.

    Projekto mandatas apibrėžiamas kaip siauras, tačiau darbų laukas platus: nuo požeminių grėsmių iki kosmoso erdvės tarp Žemės ir Mėnulio. Plane minimos sritys apima dirbtinį intelektą, autonomines sistemas, robotiką, energijos ginklus ir biotechnologijas.

    „Tai nėra nauja strategija ar doktrina, o aiškus žvilgsnis į tai, be ko ateityje prarasime pranašumą“, – sakė Pete’as Hegsethas.

    Už projekto koordinavimą atsakingas Pentagono vyriausiasis technologijų vadovas Emilas Michaelas, o trys projekto bendrai vadovaujantys patarėjai pasirinkti iš už gynybos departamento ribų. Tarp jų yra „SpaceX“ ir „Tesla“ vadovas Elonas Muskas, „Anduril“ įkūrėjas Palmeris Luckey ir buvęs JAV Atstovų Rūmų pirmininkas Newtas Gingrichas.

    Pentagonas pabrėžia, kad „Meridian“ nėra nei naujas padalinys, nei pirkimų programa ar ginkluotės gamybos kontraktas. Tai laikina patariamoji grupė, kurios išvadų paketas turėtų būti pateiktas iki 2027 metų sausio 28 dienos, o dalis rezultatų bus vieša, kita dalis skirta neviešam kariniam naudojimui.

    Elono Musko įtraukimas vertinamas dvejopai dėl jo įmonių sąsajų su gynybos sektoriumi. „SpaceX“ jau ne vienus metus teikia raketų paleidimo paslaugas, vysto palydovinį ryšį ir dalyvauja kariniuose palydovų projektuose, o tai reiškia, kad jo įmonė priklauso nuo federalinių užsakymų.

    Tuo pat metu Palmerio Luckey vadovaujama „Anduril“ pastaraisiais metais tapo viena matomiausių gynybos technologijų bendrovių, kuriančių dronus, sensorius ir pusiau autonomines sistemas. Kritikai atkreipia dėmesį, kad tokio profilio patarėjai gali turėti interesų konfliktą, nes rekomendacijos potencialiai gali palankiai veikti jų atstovaujamų bendrovių veiklos kryptis.

    Kas keičia karo lauką?

    Pastarųjų metų konfliktai parodė, kad karo lauke vis didesnį vaidmenį vaidina masiškai naudojami dronai, elektroninė kova ir ryšių infrastruktūros pažeidžiamumas. Kartu sparčiai auga DI pritaikymas žvalgybai, taikinių nustatymui, logistikai ir sprendimų priėmimo pagreitinimui.

    Gynybos planuotojai vis dažniau kalba ir apie autonominių sistemų spiečius, pigesnės masinės ginkluotės grįžimą bei būtinybę gamybą pritaikyti greitam mastelio didinimui. Tokios tendencijos verčia persvarstyti, kaip greitai nuo prototipo galima pereiti prie realiai naudojamo sprendimo.

    Dar vienas signalas apie kryptį

    Pete’as Hegsethas taip pat paskelbė apie planus iki 2027 metų spalio 1 dienos įkurti keturių žvaigždučių autonominio karo vadavietę AUTOWARCOM. Ji būtų orientuota į bepiločių ir kitų beįgulių sistemų bandymus bei spartesnį jų diegimą tarnyboje.

    Šie sprendimai rodo bendrą kryptį, kai modernizacijos centras vis labiau slenka nuo ilgų klasikinių ginkluotės programų prie greitesnių ciklų, kuriuos dažnai siūlo privačios technologijų bendrovės. Analitikų vertinimu, „Meridian“ greičiausiai pateiks ne pirkimų sąrašą, o prioritetų ir spragų žemėlapį, pagal kurį Pentagonas dėlios tolesnius sprendimus.

  • Londono „DroneX“ parodoje išryškėjo dvi jėgos: ukrainiečių dronai ir kiniškos baterijos

    Londono „DroneX“ parodoje išryškėjo dvi jėgos: ukrainiečių dronai ir kiniškos baterijos

    Dronų bumas persikėlė į Londoną

    Londone vykusioje dronų parodoje ir konferencijoje „DroneX“ dėmesį traukė ne pramoginiai skraidantys įrenginiai, o technologijos, kurios jau dabar keičia saugumo, gelbėjimo ir logistikos realybę. Renginyje ryškiai matėsi tendencija, kad rinką vis labiau formuoja dvi kryptys: ukrainietiški sprendimai, užgrūdinti karo sąlygomis, ir Kinijos tiekėjų komponentai.

    Parodos dalyviai akcentavo, kad dronai sparčiai tampa ne tik filmavimo ar inspekcijų įrankiu, bet ir infrastruktūros apsaugos bei reagavimo į incidentus dalimi. Kartu daugėjo diskusijų, kaip suvaldyti augantį bepiločių srautą virš miestų ir kaip užtikrinti, kad technologijos būtų naudojamos saugiai.

    Ukrainietiški sprendimai iš fronto

    Tarp ryškiausių parodos ekspozicijų išsiskyrė ukrainiečių gamintojai, kurie pristatė tiek platformas, tiek jų modernizavimo idėjas. Karo patirtis čia virto inžinerija: akcentuotas atsparumas trikdymui, greitas remonto ir komplektavimo ciklas bei pritaikymas realioms sąlygoms.

    Renginyje kartota mintis, kad Ukrainoje dronai seniai peržengė eksperimentų ribas ir tapo kasdieniu taktiniu įrankiu. Dalis įmonių, anot dalyvių, jau ieško ilgalaikių partnerių Vakaruose, o jų technologijos vis dažniau domina valstybines institucijas ir gynybos pramonę.

    „Kai ryšys ar navigacija trikdoma, perjungiame ant antžeminių sprendimų, kurie padeda dronui atpažinti taikinį“, – sakė vienas parodoje kalbintas Ukrainos atstovas.

    Kiniškas pranašumas slypi baterijose

    Kita aiškiai matoma parodos kryptis buvo Kinijos tiekėjai, tačiau jų akcentas dažnai krypo ne į pačius dronus, o į svarbiausią jų ribojantį veiksnį: energiją. Daug stendų siūlė baterijas, energijos valdymo modulius ir sprendimus, kurie lemia skrydžio trukmę, naudingąją apkrovą ir kainą.

    Parodoje pristatyti ir indukcinio įkrovimo sprendimai, kurie teoriškai leistų dronams automatiškai grįžti į įkrovimo platformą ir vėl kilti be žmogaus įsikišimo. Tokia infrastruktūra ypač domina gelbėjimo ir viešojo saugumo scenarijus, kai reakcijos laikas yra kritinis.

    DI, autonomija ir auganti grėsmė

    Renginyje nemažai dėmesio skirta sistemoms, kurios dronams suteikia daugiau autonomijos, įskaitant objektų aptikimą, sprendimų priėmimo pagal nustatytas taisykles modelius ir skrydžių valdymą sudėtingoje aplinkoje. Tai didina efektyvumą, bet kartu kelia klausimų dėl kontrolės, atsakomybės ir piktnaudžiavimo rizikų.

    Lygiagrečiai augo ir priešdroninių technologijų segmentas: nuo aptikimo sistemų iki ryšio trikdymo ir kitų neutralizavimo priemonių. Parodos dalyviai pripažino, kad universalaus sprendimo, galinčio patikimai sustabdyti visų tipų dronus įvairiose situacijose, vis dar nėra.

    Diskusijose išryškėjo ir reguliavimo tema: Europoje toliau plečiami bepiločių skrydžių reikalavimai, siekiant suderinti inovacijas ir saugumą. Praktikoje tai reiškia daugiau dėmesio identifikavimui, skrydžių zonoms, operatorių atsakomybei ir infrastruktūros apsaugai.

    Nuo gelbėjimo iki karo pramonės

    Be karinių sprendimų, parodoje buvo matyti ir civiliniai scenarijai: paieška ir gelbėjimas, objektų inspekcija, transportavimas bei mokymai specializuotose aikštelėse. Dalis dalyvių pristatė idėjas apie nuolat parengtus dronus, kurie galėtų būti aktyvuojami incidento metu ir atvykti pirmieji.

    Tuo pačiu tvyrojo akivaizdi įtampa: technologija, kuri gali atgabenti medicinos priemones ar padėti ugniagesiams, gali būti pritaikyta ir agresijai. Būtent todėl, pasak konferencijos dalyvių, kartu su rinka turi augti ir taisyklės, apsauga bei kritinės infrastruktūros atsparumas.

    „Mes turime kai ką geresnio už kortas. Mes turime dronus“, – sakė ukrainiečių atstovai, renginyje cituodami frazę, kuri, jų teigimu, tiksliai apibūdina šiandienos realybę.

  • Ukrainoje išbandyta dronų autonomija: „DOD Solution“ pritraukė 1,8 mln. eurų AURA DI plėtrai

    Estijos ir Ukrainos gynybos technologijų bendrovė „DOD Solution“ užbaigė ankstyvosios stadijos investicijų etapą ir pritraukė 1,8 mln. eurų. Lėšos bus skirtos plėsti AURA platformą, kuri kuria didesnę nepilotuojamų sistemų autonomiją, kai ryšys ar GPS signalas yra sutrikdomi.

    Investicijų etape dalyvavo keli rizikos kapitalo fondai ir verslo angelai, o strateginiu investuotoju prisijungė Kanados dronų technologijų bendrovė „Draganfly“. „DOD Solution“ teigia, kad naujieji partneriai padės greičiau perkelti sprendimą iš ribotos apimties diegimų į masinę integraciją skirtingose platformose.

    „Autonomija turi veikti įvairiose nepilotuojamose sistemose ir skirtingose operacinėse aplinkose, o ne būti pririšta prie vienos platformos. Dabar siekiame, kad AURA būtų lengviau integruoti, greičiau mastelinti ir kad ji palaikytų vis reiklesnes borto užduotis“, – sakė „DOD Solution“ vadovas Romanas Hapačylas.

    Kas yra AURA platforma?

    Bendrovė, įkurta 2023 metais, kuria borto kompiuterius ir autonomijos sistemas nepilotuojamiems sprendimams. „DOD Solution“ dirba su nepilotuojamų platformų gamintojais, kad autonomija būtų įdiegiama pačiame įrenginyje, o ne priklausytų nuo nuotolinio ryšio ar debesijos paslaugų.

    Pagrindinis produktas AURA apima AURA SBC borto kompiuterį ir AURA OS programinės įrangos paketą. Sprendimas skirtas autonominei navigacijai ir aplinkos suvokimui, taikinių atpažinimui bei sekimui, taip pat galutiniam taikymui situacijose, kai GPS ar ryšio kanalai yra ribojami.

    Pasak bendrovės, AURA pritaikyta skirtingiems nepilotuojamų orlaivių tipams, įskaitant FPV dronus, perėmimo dronus ir fiksuoto sparno UAV. Bendrovė nurodo, kad technologija jau buvo panaudota Ukrainoje realiomis kovinėmis sąlygomis.

    Kodėl investuotojai finansuoja autonomiją?

    Pastaraisiais metais Europoje ryškėja tendencija investuoti į sprendimus, kurie didina nepilotuojamų sistemų savarankiškumą ir atsparumą trikdymui. Karo Ukrainoje patirtis parodė, kad svarbiausi tampa sprendimai, galintys veikti prastėjančio ryšio sąlygomis, greitai prisitaikyti prie skirtingų platformų ir būti diegiami dideliais kiekiais.

    „DOD Solution“ finansavimas įsilieja į platesnį gynybos technologijų investicijų srautą Europoje, kur daug dėmesio skiriama programinei įrangai, borto skaičiavimams ir DI spartinimui. Tokie sprendimai dažnai vertinami kaip greičiau mastelinami nei vien tik naujų aparatinių platformų kūrimas, nes gali būti integruojami į jau naudojamus dronus.

    Kur bus panaudotos 1,8 mln. eurų investicijos?

    Bendrovė skelbia, kad finansavimas padės pradėti kitos kartos AURA SBC gamybą, toliau vystyti AURA OS ir DI galimybes įrenginyje. Taip pat planuojama spartinti integracijas su nepilotuojamų platformų gamintojais Ukrainoje ir kitose rinkose.

    „DOD Solution“ taip pat akcentuoja tiekimo grandinės ir gamybos parengtį, siekiant didesnio serijinės gamybos tempo. Kartu įmonė nurodo tikslą atitikti NDAA atitikties reikalavimus, kurie daugelyje Vakarų rinkų yra svarbūs viešiesiems pirkimams ir gynybos sektoriaus tiekimo grandinėms.

    Plėtros kryptys apima Europos ir Šiaurės Amerikos rinkas, kur auga poreikis sprendimams, padedantiems dronams veikti sudėtingose elektroninės kovos sąlygose. Bendrovė tikisi, kad ankstyvas išbandymas realioje aplinkoje ir aiškus fokusas į integracijos paprastumą taps pagrindiniais konkurenciniais pranašumais.

  • Ukraina kuria Army of Robots: M. Fedorovas kviečia gynybos technologijų kūrėjus ir ieško CTO

    Ukraina kuria Army of Robots: M. Fedorovas kviečia gynybos technologijų kūrėjus ir ieško CTO

    Ukrainos skaitmeninės transformacijos ir gynybos politikos architektas Mykhailo Fedorovas pristatė naują iniciatyvą Army of Robots, skirtą sparčiai plėtoti karinius robotus ir kitus autonominius sprendimus. Apie startą jis pranešė Lvivo IT Arena konferencijoje, kartu pakviesdamas prisijungti gynybos technologijų įmones, inžinierius ir technologijų vadovą, kuris galėtų koordinuoti programos kryptį.

    Pasak Fedorovo, pagrindinis tikslas išlieka pragmatiškas: perkelti pavojingiausias užduotis nuo žmonių prie mašinų ir taip mažinti karių netektis. Iniciatyva pozicionuojama ne kaip vienas produktas, o kaip ekosistema, kuri apimtų technologijų testavimą, diegimą ir sėkmingų sprendimų mastelio didinimą realiomis fronto sąlygomis.

    Nuo dronų prie robotų

    Army of Robots idėja remiasi ankstesne Ukrainos programa Army of Drones, kuri 2022 metais tapo vienu ryškiausių šalies bandymų centralizuotai spartinti bepiločių diegimą. Fedorovas akcentavo, kad per kelerius metus bepiločiai iš nišinės technologijos virto karo kasdienybe, o Ukrainos pramonė išaugo iki šimtų gamintojų.

    „Tada mažai kas galėjo įsivaizduoti, kaip stipriai nepilotuojamos sistemos pakeis karą“, – sakė M. Fedorovas.

    Jis teigė, kad šiandien Ukrainai reikia kito šuolio, nes technologinė kova nestovi vietoje, o sprendimų ciklai trumpėja. Robotizacija, jo vertinimu, gali tapti kitu lūžio tašku, ypač ten, kur reikalingas darbas po apšaudymais, minų laukuose ar sudėtingoje logistikoje.

    Kur robotai būtų naudojami?

    Pagal pristatytą viziją, mūšio lauke pirmiausia veiktų jutikliai ir stebėjimo sistemos, kurios aptinka grėsmes, o į pavojingiausias zonas vyksta robotinės platformos. Kalbama apie sprendimus, galinčius evakuoti sužeistuosius, pristatyti amuniciją, vykdyti žvalgybą, saugoti pozicijas, kloti ar valyti minas ir vykdyti smūgines užduotis.

    „Robotai turi daryti pavojingiausią darbą, kad mūsų kariai galėtų grįžti namo“, – sakė M. Fedorovas.

    Nors viešai neatskleidžiama, kokio lygio autonomija bus prioritetinė, ši kryptis atitinka platesnę karo technologijų raidą: didėja poreikis sistemoms, kurios veikia greičiau nei žmogaus sprendimų priėmimo ciklas, o ryšio trikdymo sąlygomis gali išlaikyti bent dalinį funkcionalumą.

    Investicijos ir karo laukas kaip laboratorija

    Fedorovas nurodė, kad Army of Robots modelis numato investuoti į gynybos technologijų bendroves, inicijuoti vidinius projektus, plėtoti mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros kompetencijas bei testuoti sprendimus kartu su kariuomene. Tikslas yra sutrumpinti kelią nuo fronto poreikio identifikavimo iki prototipo ir masinio diegimo.

    Iniciatyva siejama ir su anksčiau aptartais planais kurti gynybos technologijų investicinį fondą, kuris skirtųsi nuo tradicinio rizikos kapitalo modelio. Tokia struktūra, kaip teigiama, turėtų ne tik finansuoti esamus kūrėjus, bet ir padėti steigti naujas įmones aplink kritines technologijas, įskaitant mūšio lauko robotiką, perėmėjus ir sprendimus su DI.

    „Tai reiškia, kad turime nuolat kurti kitą technologijų ciklą greičiau nei priešininkas“, – sakė M. Fedorovas.

    Pristatydamas kryptį, jis taip pat pabrėžė vieną didžiausių rizikų: Rusija, jo vertinimu, geba greitai kopijuoti ir dideliu mastu gaminti veiksmingas karo technologijas. Dėl to Ukraina siekia telkti inžinerinę kompetenciją, kovinę patirtį ir kapitalą į vieną procesą, kuriame sprendimai būtų ne tik kuriami, bet ir greitai tikrinami bei diegiami.

  • Ukraina kuria robotų armiją: Fedorovas žada proveržį ir net humanoidą kare per pusmetį

    Ukraina kuria robotų armiją: Fedorovas žada proveržį ir net humanoidą kare per pusmetį

    Ukraina plečia gynybos technologijų ambicijas ir pristato naują iniciatyvą, kurią viešai aptarė Mychailas Fedorovas per IT bendruomenės renginį Lvove. Projekto esmė – paspartinti robotikos sprendimų kūrimą, bandymus ir diegimą kariuomenėje, kad fronte kuo daugiau užduočių atliktų technika.

    Iniciatyva siejama su platesnėmis Ukrainos pastangomis pritraukti daugiau investicijų į gynybos technologijų sektorių. Planuojama skatinti naujų projektų startą, vykdyti prototipų bandymus kartu su kariuomene ir sparčiau pereiti nuo idėjos prie realaus panaudojimo lauke.

    Fedorovas akcentuoja, kad kritiškai svarbu kurti naujas tyrimų ir plėtros komandas bei didinti gamybos apimtis. Ukrainai to reikia tam, kad robotinės platformos būtų ne pavieniai eksperimentai, o nuosekliai gaminami ir tobulinami sprendimai, pritaikyti kovinėms sąlygoms.

    „Mums reikia daugiau komandų, daugiau bandymų su kariuomene ir greitesnio perėjimo prie gamybos“, – sakė Mychailas Fedorovas.

    Didžiausią dėmesį patraukė idėja apie humanoidinį robotą, kuris teoriškai galėtų veikti mūšio lauke be tiesioginio žmogaus dalyvavimo. Pasak Fedorovo, toks konceptas galėtų būti sukurtas per šešis mėnesius, o per metus esą pasiektų pajėgumus vykdyti agresyvesnes užduotis, tačiau kol kas tai išlieka krypties vizija, o ne patvirtintas planas su aiškiu įgyvendinimo grafiku.

    Praktiškesnė kryptis – antžeminės robotinės platformos, galinčios atlikti logistines ir inžinerines užduotis. Tarp galimų funkcijų įvardijamas amunicijos gabenimas, minavimas ir išminavimas, taip pat pozicijų apsauga, nes tokios užduotys dažnai kelia didžiausią riziką kariams.

    Robotika ir DI karo lauke sparčiai įgauna reikšmę, ypač kai abi pusės ieško būdų mažinti žmonių nuostolius ir didinti operacijų tikslumą. Ukraina, sukaupusi didelę dronų ir skaitmeninių sprendimų taikymo patirtį, bando šį modelį perkelti ir į antžemines robotines sistemas.

    Tokios iniciatyvos sėkmę lems ne tik idėjos, bet ir stabilus finansavimas, tiekimo grandinės bei masinės gamybos pajėgumai. Ne mažiau svarbūs bus ir bandymai realiomis sąlygomis, ryšio atsparumas elektroninei kovai, taip pat standartizuotas kariuomenės poreikių suformulavimas, kad kuriamos platformos spręstų konkrečias fronto problemas.

  • Rusija ruošia naują smūgių žiemą Ukrainai: kuo tai gali baigtis Lenkijai ir NATO rytų flangui

    Rusija tęsia karą prieš Ukrainą ir signalizuoja, kad rudenį bei žiemą vėl didins atakas prieš energetikos infrastruktūrą. Toks spaudimas skirtas ne tik silpninti Ukrainos gynybą, bet ir sukelti socialinę įtampą, sutrikdyti elektros tiekimą bei šildymo sezoną. Kartu Maskva bando peržengti eskalacijos ribas taip, kad patikrintų NATO reakcijos greitį ir vienybę.

    Lenkijos saugumo institucijos bei politikai vis dažniau kalba apie hibridinių incidentų riziką regione. Pastaraisiais mėnesiais viešojoje erdvėje minimi atvejai, kai prie sienų fiksuojami oro erdvės pažeidimai ar aptinkami bepiločiai, gali tapti spaudimo priemone – bandymu „pratinti“ visuomenę prie nuolatinių provokacijų.

    Hibridinės grėsmės ir kritinė infrastruktūra

    Ekspertai pabrėžia, kad didelio masto konvencinis puolimas prieš NATO šalis artimiausiu metu laikomas mažai tikėtinu, tačiau tai nereiškia mažesnės rizikos kasdienybei. Hibridinio karo logika remiasi diversijomis, sabotažu, kibernetinėmis atakomis ir bandymais trikdyti logistiką – ypač tuos maršrutus, kuriais į Ukrainą juda Vakarų parama.

    Tokio tipo veiksmai dažnai nutaikomi į kritinę infrastruktūrą: energetikos tinklus, ryšius, vandens tiekimą, transporto mazgus ar finansines paslaugas. Praktinis tikslas – sukurti sutrikimų grandinę, kuri brangiai kainuotų, pareikalautų daug žmogiškųjų resursų ir mažintų visuomenės pasitikėjimą valstybės gebėjimu užtikrinti saugumą.

    „Mes nesame karo su Rusija būsenoje, tačiau esame hibridinio karo realybėje, ir provokacijomis Maskva gali siekti išprovokuoti simetrišką atsaką“, – sakė buvęs žvalgybos tarnybos vadovas Andrzejus Derlatka.

    Oro gynybos stiprinimas ir spragos prieš dronus

    Lenkija pastaraisiais metais sparčiai modernizuoja ginkluotąsias pajėgas ir stiprina daugiasluoksnę oro gynybą, integruotą į NATO sistemas. Viešai pabrėžiama sąjungininkų parama ir priešlėktuvinių pajėgumų didinimas, tačiau net ir augant pajėgumams, išlieka laikini „pereinamieji“ etapai: dalis naujos technikos dar nepasiekė pilnos parengties, o kai kurios platformos vis dar laukia modernizacijos.

    Didžiausias praktinis galvosūkis – masiškai naudojami pigūs ir maži dronai. Jų perėmimas brangiais raketiniais kompleksais yra ekonomiškai nepalankus, todėl vis daugiau dėmesio skiriama pigesnėms neutralizavimo priemonėms, elektroninei kovai, sensorikai ir automatizuotoms sprendimų grandinėms.

    Lenkijoje vystomi ir diegiami antidroniniai sprendimai, tačiau kritika dažnai nukreipta į tai, kad taikos meto viešieji pirkimai, sertifikavimas ir procedūros užtrunka. Ukrainos patirtis parodė, kad karo sąlygomis naujų priemonių diegimo ciklas gali sutrumpėti iki savaičių, o taikos meto modelis dažnai matuojamas metais.

    Greitesni sprendimai ore ir preautorizacija

    Viena svarbiausių pamokų – sprendimų priėmimo greitis. Kai oro erdvę kerta raketa ar dronas, kelios minutės gali lemti, ar objektas bus numuštas dar pasienyje, ar pasieks giliau esančias teritorijas. Dėl to daugelyje NATO šalių stiprinamos išankstinio veikimo procedūros, leidžiančios greičiau paleisti perėmimo priemones.

    Lenkijos gynybos vadovybė taip pat skelbia planuojanti supaprastinti taisykles, kad naikintuvų pilotai turėtų aiškesnį ir greitesnį sprendimų kelią, kai nustatomas oro erdvės pažeidimas. Be to, aptariama galimybė laikinai uždaryti oro erdvę atskirose zonose, kai rizika išauga.

    Šioje logikoje itin svarbi tampa ir vadinamoji preautorizacija kai kurioms oro gynybos sistemoms. Tai reiškia, kad esant aiškiai apibrėžtam grėsmės scenarijui, perėmimas gali vykti pusiau automatiniu režimu net ir sutrikus tiesioginiam ryšiui su operaciniu vadovavimu, tačiau tokiam modeliui būtinos patikimos atpažinimo ir kontrolės grandys.

    Artėjant žiemai rizikos regione išlieka kompleksinės: nuo energetikos smūgių Ukrainoje iki galimų provokacijų NATO rytiniame flange. Todėl pagrindinis klausimas tampa ne tik ginkluotės kiekis, bet ir gebėjimas greitai priimti sprendimus, apsaugoti kritinę infrastruktūrą ir turėti ekonomiškai tvarias priemones prieš masiškai naudojamus dronus.

  • Smegenų ir kompiuterio sąsaja be implantų: „Cerebionics“ siekia ketinimą paversti komandų kalba

    Smegenų ir kompiuterio sąsaja be implantų: „Cerebionics“ siekia ketinimą paversti komandų kalba

    Norvegės Agnessos Pedersen įkurta startuolė „Cerebionics“ kuria neinvazinę smegenų ir kompiuterio sąsają, kuri žmogaus ketinimą paverstų aiškiomis komandomis mašinoms. Bendrovė remiasi EEG technologija, kai smegenų elektriniai signalai fiksuojami elektrodais ant galvos odos, todėl nereikia chirurginių implantų.

    Pasak kūrėjų, tikslas nėra atkurti itin tikslius judesius, o patikimai atpažinti aukštesnio lygio ketinimus, pavyzdžiui, patvirtinti veiksmą, pakeisti kryptį ar sustabdyti sistemą. Tokia logika artima komandų rinkiniui, kuris galėtų papildyti jau naudojamus valdymo būdus, kai rankos, balsas ar žvilgsnis užimti.

    Nuo robotų iki smegenų signalų

    Įkūrėjos kelias į neurotechnologijas prasidėjo nuo robotikos: dar paauglystėje ji mokėsi programuoti ir konstravo robotines rankas, kurios padėtų greičiau atlikti kūrybinius darbus. Vėliau dėmesys krypo į žmogaus ir mašinos sąsajas bei klausimą, ar įmanoma sumažinti fizinio valdymo barjerą.

    Studijuodama kibernetiką ir robotiką ji susidomėjo smegenų ir kompiuterio sąsajomis, o 2024 metais pradėjo vystyti idėją praktiškai. Komanda buvo suburta persikėlus dirbti į Londoną, o vystymas nukreiptas į realias situacijas, kuriose svarbi ne laboratorinė, o kasdienė patikima veikla.

    Kuo skiriasi nuo implantų

    Viešojoje erdvėje smegenų sąsajos dažnai siejamos su implantais, tačiau „Cerebionics“ renkasi kitą kryptį. Neinvazinė EEG paprastai turi mažesnę signalų raišką nei į smegenų audinį implantuojami elektrodai, nes signalus silpnina kaukolė ir audiniai.

    Dėl to sprendimas orientuotas į modelių atpažįstamus smegenų aktyvumo šablonus ir jų pavertimą paprastesnėmis komandomis. Praktinis pranašumas toks, kad sistema teoriškai gali būti lengvesnė, saugesnė ir pritaikoma platesniam naudotojų ratui, ypač jei pavyksta sumažinti kalibravimo laiką.

    Didžiausia kliūtis yra programinė dalis

    Įmonė pabrėžia, kad pati aparatinė dalis jau leidžia gauti pakankamai signalų darbui, tačiau sudėtingiausia yra dekodavimas. Reikia atskirti foninį smegenų aktyvumą nuo sąmoningo ketinimo, o tam būtini patikimi klasifikavimo modeliai ir saugos sluoksniai.

    „Jei pasitikėjimas labai žemas, sistema neturėtų daryti nieko“, – sakė Agnessa Pedersen.

    Praktikoje reakcijos laikas priklauso ne vien nuo signalo nuskaitymo, bet ir nuo visos grandinės: klasifikavimo, komandos perdavimo ir galutinės sistemos vykdymo. Tai ypač aktualu aplinkose, kur ryšys gali būti trikdomas, todėl vien pažangus dekoderis neužtikrina stabilaus veikimo be patikimų komunikacijos sprendimų.

    Bandoma ne tik laboratorijoje

    „Cerebionics“ teigia dalį sprendimų testavusi su naudotojais Ukrainoje, siekdama suprasti, kaip technologija veikia dinamiškose ir sudėtingose situacijose. Tokie bandymai leidžia greičiau pamatyti, kas neveikia realybėje: nuo patogumo dėvint iki trikdžių, kurie laboratorijoje nepasireiškia.

    Vienas minimas scenarijus susijęs su dronų operatoriais, kuriems dėl traumų tampa sunku valdyti įprastus pultus. Tokiais atvejais smegenų sąsaja galėtų tapti papildomu valdymo kanalu, o ne pilnu įprastų valdiklių pakaitalu.

    Kur tai gali prigyti toliau

    Neinvazinės neurotechnologijos sparčiai plečiasi ir už klasikinių smegenų sąsajų ribų: rinkoje daugėja dėvimų sprendimų, kurie siekia būti lengvesni, greičiau paruošiami ir tinkami kasdieniam naudojimui. Greta EEG vis dažniau minimos ir kitos kryptys, pavyzdžiui, fNIRS, kuri matuoja kraujo prisotinimo deguonimi pokyčius ir taip netiesiogiai vertina smegenų aktyvumą.

    Masinei rinkai svarbiausia tampa kaina, patogumas ir kuo mažesnis įvedimo barjeras. „Cerebionics“ vizijoje tai galėtų būti atskiras dėvimas įrenginys arba technologija, integruota į kitus kasdienius produktus, pavyzdžiui, akinius ar apsauginius akinius.

    Neurinių duomenų klausimas

    Smegenų signalų rinkimas neišvengiamai kelia privatumo klausimų, nes net anonimizuoti biologiniai duomenys gali būti jautrūs. Europoje tokiai informacijai gali būti taikomi bendrieji asmens duomenų apsaugos reikalavimai, o praktikoje daug dėmesio skiriama duomenų minimizavimui ir saugiam saugojimui.

    „Cerebionics“ nurodo, kad renkami signalai anonimizuojami, pašalinant identifikuojančius metaduomenis, ir saugomi lokaliai, o ne debesijoje. Augant komerciniam susidomėjimui, tokie principai taps vienu iš pasitikėjimo veiksnių, lemiančių, ar neurotechnologijos išeis už nišinių taikymų ribų.

  • JAV kariuomenė taikosi į milijonus dronų: kritinis komponentas bus gaminamas JAV, ne Kinijoje

    JAV kariuomenė taikosi į milijonus dronų: kritinis komponentas bus gaminamas JAV, ne Kinijoje

    JAV kariuomenė spartina planus išplėsti mažųjų bepiločių orlaivių gamybą iki milijonų vienetų, o vienu iš kertinių programos komponentų tampa retųjų žemių magnetai. Šiam tikslui pasirinkta bendrovė „Vulcan Elements“, kuri tieks neodimio, geležies ir boro magnetus dronų varikliams.

    Magnetai bus naudojami kompaktiškuose bešepetėliuose varikliuose, kurie dėl didelio galios ir svorio santykio yra vienas svarbiausių mažų dronų elementų. Būtent tokie magnetai leidžia sukurti stiprų magnetinį lauką mažoje detalėje, todėl varikliai gali būti lengvi, tačiau pakankamai galingi.

    Tiekimo grandinės rizika tapo strategine

    Pasirinkimas pirkti magnetus iš gamintojo JAV išryškina platesnę problemą: masinei dronų gamybai reikalinga patikima ir nuspėjama komponentų tiekimo grandinė. Didelio masto programose net ir nedidelis vienos detalės trūkumas gali sustabdyti surinkimą bei trikdyti mokymus ar pajėgumų plėtrą.

    JAV kariuomenė tiekėjams kėlė reikalavimą užtikrinti visiškai vietinį, vertikaliai integruotą gamybos procesą. „Vulcan Elements“ teigia, kad jos tiekimo grandinė nepriklauso nuo Kinijos nei žaliavų, nei technologijų, nei programinės įrangos ar intelektinės nuosavybės prasme.

    „Mums svarbu, kad kritiniai komponentai būtų gaminami šalyje ir nepriklausytų nuo geopolitinių rizikų“, – teigiama bendrovės pozicijoje, apibendrinančioje JAV kariuomenės keliamus atrankos kriterijus.

    Didžiulė gamykla Šiaurės Karolinoje

    „Vulcan Elements“ stato magnetų gamyklą Benson mieste, Šiaurės Karolinoje. Skelbiama, kad objekto plotas sieks apie 100 000 kvadratinių metrų, o pasiekus pilną pajėgumą čia būtų pagaminama iki 10 000 tonų magnetų per metus.

    Bendrovė šį projektą vadina didžiausia retųjų žemių magnetų gamykla už Kinijos ribų. Jei planai bus įgyvendinti, tai gali reikšmingai sustiprinti JAV gebėjimą patiems apsirūpinti komponentais, kurie yra būtini ne tik gynybos pramonei, bet ir civilinėms technologijoms.

    Magnetų reikės ne vien dronams

    Nors pradinis impulsas yra karinės paskirties dronų programa, gamykla orientuojama į platesnę rinką. „Vulcan Elements“ nurodo planuojanti tiekti magnetus ir robotikai, automobilių pramonei, puslaidininkių gamybos sektoriui bei duomenų centrų infrastruktūrai.

    Pastaraisiais metais retųjų žemių medžiagos ir iš jų gaminami magnetai tapo vienu jautriausių pasaulinių tiekimo grandinių taškų: jie reikalingi elektriniams varikliams, pramoninei automatizacijai, gynybos sistemoms ir energetikai. Dėl to Vakarų valstybės vis dažniau investuoja į vietinę gavybą, perdirbimą ir gamybą, siekdamos sumažinti priklausomybę nuo riboto tiekėjų skaičiaus.