Tag: Egiptas

  • Kinų YY-20 pirmą kartą papildė degalus vakarietiškam „Rafale“: istorinis manevras Egipte

    Kinų YY-20 pirmą kartą papildė degalus vakarietiškam „Rafale“: istorinis manevras Egipte

    Kinijos Liaudies išlaisvinimo armijos oro pajėgų ore degalų papildymo lėktuvas YY-20 pirmą kartą viešai patvirtintai papildė degalus vakarietiškos konstrukcijos naikintuvui. Egipte vykstančių pratybų Eagles of Civilization 2026 metu degalai buvo perduoti Egipto karinių oro pajėgų „Dassault Rafale“, o manevro vaizdą paskelbė Egipto ginkluotųjų pajėgų atstovas.

    Tai pirmas viešai patvirtintas atvejis, kai Kinijos cisterna aptarnavo vakarietišką naikintuvą, ir svarbus signalas apie didėjančius Pekino operacinius pajėgumus už savo regiono ribų. Toks epizodas kariniu požiūriu rodo ne tik techninį suderinamumą, bet ir praktinį tarpusavio procedūrų suderinimą, kuris paprastai nėra savaime suprantamas.

    Kas leido suderinti sistemas?

    YY-20 ir „Rafale“ naudoja tą patį ore degalų papildymo principą, vadinamą žarnos ir kūgio sistema, kai naikintuvas su zonde prisijungia prie cisternos išleidžiamos žarnos galo. Dėl to bazinis techninis suderinamumas yra įmanomas, tačiau sėkmingas papildymas priklauso ir nuo tiksliai suderintų veiksmų ore.

    Aviacijos ekspertai pabrėžia, kad didžiausi iššūkiai dažniausiai kyla ne pačiam degalų pumpavimui, o artėjimo koordinacijai: aukščiui, greičiui, suartėjimo kampui ir prisijungimo momentui. Dėl to prieš pratybas abi pusės turi susitarti dėl procedūrų, ryšio ir saugos reikalavimų, kitaip toks bandymas taptų pavojingu eksperimentu.

    Kodėl tai svarbu Kinijai ir Egiptui?

    Kinijai tai yra dar vienas žingsnis demonstruojant gebėjimą veikti dideliais atstumais ir palaikyti ilgesnes oro operacijas, nes ore degalų papildymas yra esminė tolimojo nuotolio aviacijos grandis. Pratybose Egipte kinų įgulos taip pat rodė, kad gali planuoti skrydžius ir užduotis toli nuo namų bazių, įskaitant maršrutus su papildymais ore.

    Egiptui toks bendradarbiavimas yra praktinis būdas plėsti pratybų scenarijus ir didinti sąveikumą su skirtingos kilmės technika. Kairo turima orlaivių įvairovė leidžia dalyvauti pratybose, kuriose vienu metu veikia ir vakarietiškos, ir sovietinės kilmės platformos, o tai stiprina pasirengimą mišrioms operacijoms.

    Kinijos valstybinė žiniasklaida akcentuoja ir politinę bei prekybinę šio įvykio reikšmę. Žinutė paprasta: ta pati cisterna gali aptarnauti skirtingų blokų techniką, o tai teoriškai gali sudominti pirkėjus, siekiančius mažesnės priklausomybės nuo vieno tiekėjo.

    Kokie yra apribojimai?

    Vis dėlto suderinamumas nėra universalus. Dalis naikintuvų, pavyzdžiui, „F-16“, dažniausiai naudoja strėlės tipo papildymo sistemą, kurios YY-20 neturi, todėl tokiais atvejais degalų papildymas iš Kinijos cisternos nebūtų įmanomas.

    YY-20 yra sukurta remiantis strateginiu transporto lėktuvu Y-20 ir, viešai skelbiamais duomenimis, turi tris žarnos ir kūgio komplektus, du po sparnais ir vieną centrinį. Į tarnybą jis oficialiai įvestas 2022 metais, o jo atsiradimas laikomas vienu iš veiksnių, išplėtusių Kinijos karinės aviacijos nuotolį ir ištvermę ore.

    Pratybos Eagles of Civilization 2026 vyksta keliose bazėse Egipte ir apima oro kovą, objektų apsaugą, smogiamąją taktiką bei degalų papildymą ore. Kinija į Egiptą atsiuntė J-16 naikintuvus, YY-20 cisterną, KJ-500 ankstyvojo perspėjimo orlaivį ir Z-20 sraigtasparnius, o kinų įgulos treniravosi tiek greta, tiek prieš Egipto „Rafale“ ir MiG-29.

  • Egipto dykumoje rado ryklių dantis: tai atskleidė, kas čia vyko prieš dešimtis milijonų metų

    Egipto dykumoje rado ryklių dantis: tai atskleidė, kas čia vyko prieš dešimtis milijonų metų

    Netikėtas radinys dykumoje

    Pietvakarių Egipte, Abu Tarturo plynaukštėje, mokslininkai aptiko suakmenėjusių ryklių dantų, kurie šiandienės dykumos vaizdą verčia iš naujo permąstyti. Radiniai rodo, kad šios itin sausos teritorijos kadaise buvo susijusios su jūriniu, gyvybės kupinu ekosistemos pasauliu.

    Paleontologai fosforitų sluoksniuose identifikavo 14 dantų, priskirtų penkioms išnykusioms ryklių rūšims. Kartu su ankstesniais to paties regiono duomenimis tai leidžia teigti, kad viename stratigrafiniame horizonte užfiksuotos mažiausiai septynios ryklių rūšys.

    Ką pasako dantų įvairovė

    Skirtingos dantų formos padėjo atskirti ryklių grupes: vieni dantys buvo ilgi ir ploni, tarsi adatos, kiti platesni, su dantytais kraštais, dar kiti ryškiai užlenkti. Tokia morfologinė įvairovė paprastai reiškia, kad plėšrūnai medžiojo skirtingą grobį ir dalijosi buveinėmis.

    Tyrėjai mini rūšis, priskiriamas tokioms gentims kaip Cretalamna, Scapanorhynchus, Serratolamna ir Squalicorax. Kai kurie iš šių radinių Abu Tarturo vietovei yra nauji, o dalis jų anksčiau nebuvo fiksuoti Egipte, todėl jie svarbūs tikslinant vėlyvosios kreidos laikotarpio faunos paplitimą Šiaurės Afrikoje.

    Kaip čia galėjo būti jūra

    Radiniai siejami su Duwi formacija, garsėjančia fosfatų klodais ir gausiomis jūrinės kilmės fosilijomis. Vėlyvosios kreidos laikotarpiu, maždaug prieš 145–66 milijonus metų, Žemės klimatas buvo šiltesnis, o jūros lygis aukštesnis, todėl dideli šiandieninės Šiaurės Afrikos plotai buvo apsemti.

    Mokslininkai pabrėžia, kad dantys nebūtinai atspindi vieną katastrofišką įvykį. Fosforitinė nuogula laikoma „sutankintu“ geologiniu įrašu, kai santykinai plonas sluoksnis gali kaupti skirtingų laikotarpių liekanas, todėl ryklių dantys galėjo patekti į nuosėdas įvairiu metu.

    Kodėl to meto vandenys buvo tokie produktyvūs

    Didelis plėšrūnų rūšių skaičius paprastai rodo turtingą mitybinę bazę ir produktyvią jūrinę aplinką. Tyrėjai kaip galimą paaiškinimą mini upwellingą, kai į paviršių iškeliami vėsesni, maistingų medžiagų prisotinti gilesnių sluoksnių vandenys.

    Tokie procesai praturtina vandenį fosforu ir kitais elementais, skatina planktono augimą ir palaiko visą mitybos grandinę. Būtent dėl to vietovė, kuri šiandien siejama su smėliu ir kritulių stygiumi, geologinėje praeityje galėjo būti šilto, gyvybingo jūros šelfo dalis.

    „Šie radiniai parodo, kad dabar itin sausa Egipto teritorija kadaise buvo susijusi su turtinga jūrine ekosistema“, – teigiama tyrėjų išvadose.

  • „Eni“ meta milijardus į Egipto dujas: 230 naujų gręžinių planas ir žinutė Europai

    „Eni“ meta milijardus į Egipto dujas: 230 naujų gręžinių planas ir žinutė Europai

    Milijardinės investicijos Egipte

    Italijos energetikos grupė „Eni“ plečia veiklą Egipte ir skelbia planus gręžti 30 žvalgybinių bei 200 gavybos gręžinių. Bendrovė akcentuoja, kad spartinama tiek naujų telkinių paieška, tiek jau veikiančių projektų plėtra.

    „Eni“ generalinis direktorius Claudio Descalzi El Alamene susitiko su Egipto prezidentu Abdel Fattah al-Sisi, taip pat su šalies premjeru Mostafa Madbouly ir naftos bei mineralinių išteklių ministru Karim Badawi. Susitikime aptarta, kaip didinti gavybą ir stiprinti Egipto vaidmenį kaip regioninį dujų centrą.

    „Eni“ nurodo, kad iki šiol į Egiptą investavo apie 7 300 000 000 eurų. Per dukterinę įmonę Ieoc 2025 metais, skaičiuojant pagal nuosavybės dalį, bendrovė vidutiniškai išgaudavo apie 242 000 barelių naftos ekvivalento per parą.

    Kaip bus didinama gavyba

    Pagrindinis „Eni“ planas remiasi vadinamaisiais greito įgyvendinimo sprendimais, kai nauji gręžiniai ir atradimai prijungiami prie jau esančių gamybos bei transportavimo pajėgumų. Tai leidžia sutrumpinti kelią nuo atradimo iki komercinės gavybos.

    Projektai apima kelias Egipto zonas: Viduržemio jūrą, Nilo deltą, Sinajaus pusiasalį ir Vakarų dykumą. Bendrovė teigia, kad nuo 2025 metų jos iniciatyvos prisidėjo prie maždaug 50 proc. gavybos augimo Sinajaus jūrinėse aikštelėse, o kartu fiksuoti nauji radiniai Nilo deltoje ir Vakarų dykumoje.

    Denise West ir Zohr reikšmė

    Vienu svarbiausių naujausių projektų įvardijamas Denise West telkinys, atrastas 2026 metų balandį Temsah koncesijoje vykdant jūrinę gręžimo kampaniją. Skaičiuojama, kad telkinyje gali būti apie 56,6 milijardo kubinių metrų dujų ir apie 130 milijonų barelių kondensato.

    „Eni“ vertinimu, Denise West yra strategiškai patrauklus dėl galimybės greitai jį išvystyti pasitelkiant esamą infrastruktūrą. Bendrovė dirba su partneriais „BP“ ir Egipto valstybine bendrove Egipto generaline naftos korporacija, o galutinis investicinis sprendimas planuojamas artimiausiais mėnesiais.

    „Tikslas yra pradėti dujų gavybą per dvejus metus“, – sakė Claudio Descalzi.

    Egipte „Eni“ portfelyje išlieka ir Zohr telkinys, laikomas didžiausiu kada nors atrastu rytinėje Viduržemio jūros dalyje. Jo svarba siejama ne vien su gavybos apimtimis, bet ir su aplink telkinį sukurta infrastruktūra, kuri padeda Egiptui konsoliduoti dujų perdirbimo ir eksporto galimybes.

    Kipras, Europa ir dujų srauto logika

    Susitikime aptartas ir Cronos projektas prie Kipro krantų, kuriam jau priimtas galutinis investicinis sprendimas. Numatyta, kad Kipro dujos galėtų būti transportuojamos į Egiptą, ten apdorojamos ir vėliau tiekiamos į rinkas, įskaitant Europą.

    Tokia schema atitinka platesnę pastarųjų metų tendenciją, kai Europa siekia diversifikuoti tiekimą ir didinti tiekimo saugumą, o rytinė Viduržemio jūros dalis tampa vienu iš alternatyvių šaltinių bei logistikos maršrutų. Egiptui tai reiškia galimybę uždirbti iš infrastruktūros, o tarptautinėms bendrovėms suteikia greitesnį kelią iki galutinių pirkėjų.

    Egipto vadovas Abdel Fattah al-Sisi, pasak „Eni“, patikino, kad valstybė rems bendrovės investicijas, užtikrins infrastruktūros plėtrą ir sieks pašalinti biurokratines kliūtis. „Eni“ taip pat priminė, kad bendradarbiavimas apima ne vien energetiką, bet ir socialines bei sveikatos iniciatyvas, kurios numatytos pagal 2026 metų kovą pasirašytą susitarimo memorandumą.

  • Egipto dykumoje aptiktas ryklių kapinynas: keliolika dantų atvėrė prarastą jūrą

    Egipto dykumoje aptiktas ryklių kapinynas: keliolika dantų atvėrė prarastą jūrą

    Egipto dykumos smėlynuose mokslininkai aptiko netikėtą radinį – fosfatinių uolienų sluoksnyje išlikusius senovinių ryklių dantis, leidžiančius atkurti laikus, kai šiandien sausringa teritorija buvo jūros dugnas. Radiniai rasti Abu Tartūro plynaukštėje, Duwi formacijos nuogulose.

    Pasak tyrėjų, dantys datuojami vėlyvąja kreida, maždaug prieš 145–66 milijonus metų, kai dėl šiltesnio klimato ir aukštesnio jūros lygio didelė dalis Šiaurės Afrikos buvo apsemta. Tuomet čia galėjo plytėti produktyvi tropinė jūrinė ekosistema, kurioje gausu maisto grandinės pagrindą sudarančio planktono ir žuvų.

    Rasta daugiau rūšių, nei manyta

    Ankstesniuose darbuose tame pačiame regione buvo identifikuotos dvi ryklių rūšys pagal nedidelį dantų kiekį, tačiau nauja ekspedicija vaizdą išplėtė. Iš naujo surinkti 14 dantų leido nustatyti dar penkias išnykusių ryklių rūšis, tad viename sluoksnyje fiksuojama mažiausiai septynių rūšių įvairovė.

    Mokslininkai pažymi, kad kai kurių dantų forma ryškiai skiriasi: vieni ilgi ir ploni lyg adata, kiti platūs ir dantyti, labiau tinkami pjaustyti, o dalis turi šonines ataugas. Tokie skirtumai padeda atskirti rūšis net tada, kai iš gyvūno išlieka tik dantys.

    Ką pasako fosfatai ir dantys?

    Tyrimo autoriai aiškina, kad fosfatų klodai dažnai formuojasi ten, kur jūroje būna didelis biologinis produktyvumas ir intensyvi fosforo apytaka. Tai dera su hipoteze, jog regione veikė maistingųjų medžiagų iškilimas iš gilesnių vandenų, kuris paskatina planktono gausą ir maitina visą ekosistemą – nuo smulkių bestuburių iki didesnių plėšrūnų.

    „Ši dantų sankaupa rodo maistingomis medžiagomis praturtintą, labai produktyvią jūrinę ekosistemą fosfatus kaupiančio šelfo pakraštyje“, – rašoma Kairo universiteto paleontologo Tareko Yassino vadovaujamos komandos publikacijoje.

    Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad vadinamasis kapinynas nereiškia, jog visos rūšys žuvo vienu metu. Fosfatiniame sluoksnyje nuosėdos galėjo kauptis lėtai, todėl dantys greičiau atspindi ilgesnį laikotarpį ir skirtingas buveines, susipynusias į vieną geologinį „įrašą“.

    Užuomina apie prarastą Tetio pasaulį

    Radinys papildo vis gausėjančius įrodymus, kad vėlyvojoje kreidoje Šiaurės Afrikos pakraštyje klestėjo turtingos jūrinės bendrijos. Panašaus amžiaus fosfatų telkiniai kituose regionuose taip pat rodo didelę ryklių įvairovę, o tai leidžia mokslininkams tikslinti, kaip plačiai buvo paplitę produktyvūs šelfo vandenys.

    Šiandien Tetio vandenynas jau seniai išnykęs, o buvęs jūros dugnas virtęs dykuma. Tačiau keliolika dantų, įstrigusių uolienoje, gali atkurti prarastos jūros vaizdą ir padėti suprasti, kaip kito klimatas, jūrų lygis ir gyvybės įvairovė Žemėje.

    Tyrimo rezultatai paskelbti mokslo žurnale „Cretaceous Research“.

  • Ornitologai seka gandro Makso skrydį į Afriką: per 12 dienų įveikė 3 700 km ir pasiekė Egiptą

    Slovakijos ornitologai palydoviniu siųstuvu stebi gandro Makso migraciją į Afriką. Paukštis tapo pirmuoju iš šiuo metu sekamų gandrų, pasiekusiu Afrikos žemyną, o kelionės etapas nuo Europos iki Afrikos užtruko 12 dienų.

    Per šį laiką Maksas įveikė apie 3 700 kilometrų ir, kirtęs Artimuosius Rytus, pasiekė Egiptą. Specialistai nurodo, kad dabar gandras juda Nilo slėnio kryptimi, kuris yra vienas svarbiausių migracijos koridorių į pietus.

    „Rugpjūčio 8 dieną Maksas pradėjo migraciją, o rugpjūčio 19 dieną perskrido Izraelį ir Sinajaus pusiasalį bei pasiekė Afriką“, – pranešė Slovakijos ornitologų bendruomenė.

    Ornitologų duomenimis, vien rugpjūčio 19 dieną gandras nuskrido apie 390 kilometrų. Tokie tempai būdingi sėkmingai migruojantiems gandrams, kai palankios oro sąlygos leidžia ilgai sklandyti šiluminėmis srovėmis ir taupyti energiją.

    Kiti sekami gandrai tuo metu buvo skirtinguose maršruto taškuose. Vienas jų laikėsi Izraelyje, kitas buvo Turkijos šiaurėje, dar vienas skrido virš Sirijos, todėl mokslininkai gali palyginti, kaip skiriasi paukščių kelionės greitis ir pasirinktos sustojimo vietos.

    Specialistai primena, kad rugpjūtį ir rugsėjį dauguma Vidurio ir Šiaurės Europos gandrų palieka perėjimo vietas ir juda į žiemojimo teritorijas Afrikoje. Migracijos metu paukščių elgseną veikia ne tik oras, bet ir maisto prieinamumas, o pastaraisiais metais vis dažniau fiksuojama, kad dalis gandrų sustoja sąvartynuose, kur lengviau rasti lesalo.

    Tokie stebėjimai svarbūs ne vien dėl smalsumo. Palydovinis sekimas padeda tiksliau nustatyti pagrindinius migracijos „butelio kaklelius“, pavojingas zonas ir poilsio vietas, o tai leidžia planuoti paukščių apsaugos priemones bei vertinti, kaip keičiasi migracijos įpročiai dėl žmogaus veiklos ir klimato kaitos.

  • Gandras Krutekas vėl pakilo į žygį: GPS rodo kelią į Afriką, o kelionė žada siurprizų

    Gandras Krutekas vėl pakilo į žygį: GPS rodo kelią į Afriką, o kelionė žada siurprizų

    Į Afriką – su GPS siųstuvu

    Lenkijoje išgarsėjęs gandras Krutekas rugpjūčio 16 dieną vėl leidosi į rudeninę migraciją pietų kryptimi. Jo kelionę, kaip ir pernai, galima sekti beveik realiu laiku, nes paukštis turi GPS siųstuvą.

    Rugpjūčio 18 dieną duomenys rodė, kad Krutekas jau buvo Ukrainoje, maždaug 70 kilometrų į rytus nuo Lvivo, Zoločivo apylinkėse. Toliau jo laukia tūkstančiai kilometrų, o maršrutas gali keistis priklausomai nuo oro sąlygų ir sustojimų vietų.

    Išgelbėtas jauniklis tapo žvaigžde

    Krutekas dar būdamas jauniklis iškrito iš lizdo, tačiau jį išgelbėjo vietos gyventojai ir Mozūrijos kraštovaizdžio parko darbuotojai. Vėliau paukštis buvo sugrąžintas į laukinę gamtą, o GPS siųstuvas leido stebėti jo skrydžius ir sustojimus.

    Tokie siųstuvai padeda ne tik smalsuoliams, bet ir mokslininkams, nes leidžia vertinti migracijos greitį, poilsio „stoteles“, pasirenkamus koridorius ir rizikas. Duomenys ypač svarbūs, kai kinta klimatas ir dažnėja ekstremalūs orai, galintys koreguoti įprastus migracijos įpročius.

    Šiemet – ypatingas sezonas

    Šių metų veisimosi sezonas Krutekui buvo išskirtinis: jis pirmą kartą tapo tėvu. Lizde išsirito penki jaunikliai, tačiau vienas jų neišgyveno, o likę keturi vasaros viduryje pradėjo pirmuosius skrydžių bandymus.

    Vasarai įsibėgėjus, šeimai pasidarė ankšta, todėl Krutekas su pora, kaip skelbiama, įsirengė naują lizdą netoliese, kelių dešimčių metrų atstumu. Vis dėlto jis toliau maitino jauniklius ir padėjo jiems treniruotis skraidyti.

    Ar kartos pernykštį maršrutą?

    Ornitologai pabrėžia, kad didžiausia intriga šiemet – ar Krutekas skries tuo pačiu keliu kaip ankstesnėmis migracijomis. Ankstesniais metais jo maršrutas vedė pro Bosforą, o žiemą jis praleido Egipte, todėl bendra kryptis daug kam atrodo nuspėjama, tačiau detalės gali keistis.

    GPS stebėjimas leidžia matyti, kur paukštis sustoja pailsėti, kokiu tempu įveikia atkarpas ir ar sugrįžta į jau patikrintas poilsio vietas. Iš viso Krutekui gali tekti įveikti apie 5 000 kilometrų.

    Pavasarį sugrįžo neįprastai

    Krutekas šiemet jau buvo patekęs į antraštes, kai vasario mėnesį grįžo iš Afrikos į Lenkiją. Išsekusį paukštį prie kelio netoli Jedvabno pastebėjo praeiviai, o vėliau juo pasirūpino gamtosaugininkai ir jis buvo nuvežtas į gandrų apsaugos centrą Krutynėje.

    Atsigavęs Krutekas sugrįžo prie lizdo ir užbaigė sėkmingiausią savo veisimosi sezoną. Dabar jis vėl kelyje, o jo gerbėjai stebi, ar migracija klostysis sklandžiai ir kiek netikėtumų pateiks šių metų maršrutas.

  • Lemiamas proveržis Egipte: nauji radiniai gali atskleisti, kur slypi prarastasis Mesen miestas

    Lemiamas proveržis Egipte: nauji radiniai gali atskleisti, kur slypi prarastasis Mesen miestas

    Egipto archeologai Tel Abu Seify vietovėje pateikė naujų argumentų, galinčių priartinti prie vienos senovės Egipto paslapčių sprendimo – prarasto Mesen miesto lokalizacijos. Nors tiksli vieta dar nenustatyta, tyrimai vykdyti strategiškai itin svarbiame regione, siejamame su senąja Horo karine trasa.

    Šis kelias jungė Egiptą su Sinajumi ir rytine Viduržemio jūros baseino dalimi, todėl šimtmečius turėjo karinę, prekybinę ir administracinę reikšmę. Dėl tokios padėties Tel Abu Seify ilgą laiką buvo laikoma potencialiu tašku, kuriame galėjo veikti įtvirtintas religinis ir valstybinis centras.

    Kasdami archeologai atidengė statinių liekanas, kelių fragmentus, įtvirtinimų elementus ir radinius iš skirtingų Egipto istorijos laikotarpių. Ypatingas dėmesys skirtas masyviai iš džiovintų plytų sumūrytai sienai ir vartų kompleksui, kurio paskirtis buvo įvertinta iš naujo.

    Anksčiau dalis konstrukcijų buvo laikoma šventyklos dalimi, tačiau nauji duomenys leidžia manyti, kad tai galėjo būti išorinė siena, apjuosusi visą šventyklos kompleksą. Tokia interpretacija padeda tiksliau atkurti pradinį vietovės planą ir suprasti, kaip objektas plėtėsi skirtingais laikotarpiais.

    Tyrėjai taip pat aptiko dvi akmenimis grįstas kryptis, vedusias iš įtvirtintos zonos link šventyklos. Vienas kelias siejamas su romėniškuoju laikotarpiu ir yra siauresnis, o kitas, sprendžiant iš struktūros, gali būti senesnis ir labiau susijęs su ankstesne šventvietės raida.

    Komplekse rasta ir ūkinių bei sandėliavimo patalpų pėdsakų, taip pat erdvių, vedusių link šventovės branduolio. Tokia struktūra būdinga didesniems religinės administracijos centrams, kur šventvietės veikla buvo glaudžiai susieta su logistika, atsargomis ir darbuotojų aptarnavimu.

    Didžiausiu užuominos šaltiniu tapo įrašai. Tarp radinių buvo didelis smiltainio architektūrinis elementas, suskilęs į dvi dalis, o trijose jo pusėse išliko tekstai su faraono Ramzio II karališkais titulais.

    Dar svarbesnė, tyrėjų vertinimu, yra kita užuomina, kurioje minimi restauravimo darbai, susiję su dievo Horo statula. Tekste Horas apibūdinamas kaip Mesen miesto valdovas, o tai sustiprina prielaidą, kad Tel Abu Seify galėtų būti susijusi su šio miesto teritorija.

    Mesen vardas žinomas iš senųjų užrašų ir istorinių šaltinių, tačiau jo tiksli vieta ilgą laiką išliko neaiški. Jei tolimesni tyrimai patvirtins Tel Abu Seify ryšį su Mesen, tai galėtų pakeisti supratimą apie rytinės Egipto pasienio zonos organizavimą, jos šventyklų tinklą ir gynybinę infrastruktūrą.

    Kasimuose aptikta ir skulptūrų fragmentų: be galvos ir kojų likusi statula, karališkosios skulptūros torsas iš bazalto, taip pat radinių iš bazalto ir jaspio. Dalis jų datuojama Vėlyvuoju laikotarpiu, įskaitant XXVI dinastijos epochą, kas rodo ilgą ir nevienalytį vietovės naudojimą.

    Archeologiniai sluoksniai liudija, kad šventykla buvo perstatoma ne kartą, o ryškesnė architektūrinė plėtra, tikėtina, vyko Ptolemėjų laikotarpiu. III amžiuje dalis komplekso, kaip rodo tyrėjų išvados, buvo pritaikyta romėnų karinei stovyklai.

    Vėlyvuoju romėniškuoju laikotarpiu teritorijos funkcija vėl pakito: ji naudota kaip akmenų šaltinis ir vieta kalkių gamybai. Rastos degimo ir kalkakmenio apdorojimo liekanos leidžia manyti, kad senesnių statinių medžiagos buvo perdirbamos, todėl dalis pirminės architektūros galėjo būti sunaikinta ar išardyta.

    Mokslininkai planuoja tęsti kasinėjimus ir ieškoti papildomų įrašų bei architektūrinių elementų, kurie leistų galutinai patvirtinti senovinį vietovės pavadinimą ir jos funkciją skirtingais laikotarpiais. Būtent epigrafikos duomenys šiuo atveju gali tapti lemiamu įrodymu, kuris nuo hipotezių perkeltų tyrimą į aiškesnių faktų lygmenį.

  • „Maersk“ grįžta į Suecą: vienas sprendimas sutaupys 4 savaites, bet rizika išlieka

    „Maersk“ grįžta į Suecą: vienas sprendimas sutaupys 4 savaites, bet rizika išlieka

    „Maersk“ atsargiai grąžina reisus

    Konteinerių gabenimo milžinės „Maersk“ ir „Hapag-Lloyd“ dar vieną svarbų Azijos–Europos maršrutą nukreipė per Sueco kanalą. Tai laikoma dar vienu, tačiau atsargiu žingsniu grįžtant į Raudonosios jūros koridorių po ilgai trukusių apylankų aplink Gerosios Vilties kyšulį.

    Šis sprendimas susijęs su AE19 paslauga, vykdoma pagal bendrą vežėjų projektą Gemini Cooperation. Maršrutas jungia Aziją, Viduržemio jūrą, Saudo Arabiją ir Europą, o iki šiol dėl saugumo rizikų laivai dažniau rinkdavosi kelią aplink Afriką.

    Kiek laiko ir pinigų tai sutaupo?

    „Hapag-Lloyd“ nurodė, kad AE19 grąžinimas į Sueco kanalą turėtų sutaupyti apie keturias savaites, palyginti su plaukimu aplink Afriką. Tokie sutrumpėjimai svarbūs tiek importuotojams Europoje, tiek gamintojams Azijoje, nes mažėja atsargų „įšaldymo“ laikotarpis ir lengviau planuoti tiekimo grandines.

    Pokytis įsigaliojo iš karto, pradedant vakarų krypties reisu. Bendrovės pabrėžia, kad sprendimas paremtas nauju saugumo situacijos Raudonojoje jūroje vertinimu, o tolimesni veiksmai priklausys nuo rizikų dinamikos.

    Platesnis sugrįžimas dar toli

    Vežėjai pabrėžia, kad tai nėra viso tinklo sugrįžimas į Suecą. „Hapag-Lloyd“ šį žingsnį apibūdino kaip tikslingą vienos pasirinktos paslaugos korekciją, o ne signalą, kad visa Azijos–Europos logistika grįžta į ankstesnes vėžes.

    „Maersk“ teigimu, nuo liepos pradžios į Sueco maršrutą grąžintos keturios paslaugos, tačiau dar devyni maršrutai, kuriems teoriškai būtų naudinga plaukti per Raudonąją jūrą, vis dar nukreipiami aplink Gerosios Vilties kyšulį. Bendrovė nekomentavo, ar artimiausiu metu planuojami platesni pokyčiai.

    „Kol konfliktas regione neišspręstas, nematome prasmingo grįžimo į Suecą Azijos–Europos maršrutuose“, – sakė „Drewry“ analitikas Simonas Heaney.

    Kodėl vežėjai neskuba?

    Analitikai aiškina, kad net pagerėjus saugumui sugrįžimas greičiausiai vyks etapais. Pirmiausia per Suecą gali būti nukreipiami reisai, kuriuose gabenamas mažesnės vertės krovinys, nes vežėjai vengia rizikuoti brangesniais kroviniais, jei situacija vėl paaštrėtų.

    Yra ir grynai komercinis argumentas: plaukimas aplink Afriką reikalauja daugiau laivų, nes kelionės trunka ilgiau. Jei daug maršrutų vienu metu grįžtų į Suecą, rinkoje staiga atsirastų daugiau laisvų laivų pajėgumų, o tai, ypač didėjant naujų laivų pristatymams, gali smarkiai spausti gabenimo kainas žemyn.

    Kodėl Suecas toks svarbus?

    Sueco kanalas yra trumpiausia jūrinė jungtis tarp Azijos ir Europos, todėl jis kritiškai svarbus tiek vežėjams, tiek Europos tiekimo grandinėms. Apylankos aplink Afriką didina degalų sąnaudas, prailgina pristatymo laiką ir apsunkina grafikus, o tuo pačiu mažina Egipto pajamas iš tranzito mokesčių.

    Egipto institucijos pastaraisiais mėnesiais aktyviai ragino vežėjus grįžti, argumentuodamos trumpesniu tranzito laiku ir galimomis veiklos sąnaudų sutaupymo naudomis. Vis dėlto rinka kol kas siunčia aiškų signalą: pavieniai maršrutų grąžinimai dar nereiškia masinio sugrįžimo į įprastą tvarką.

  • Egipto deltoje atkasė milžinišką nekropolį: kapai siekia IV tūkstantmetį prieš Kristų

    Egipto deltoje atkasė milžinišką nekropolį: kapai siekia IV tūkstantmetį prieš Kristų

    Atrasta vieta nustebino datomis

    Egipto archeologai rytinėje Nilo deltoje, Kom el-Chilgano vietovėje, atkasė didelį nekropolį ir gyvenvietės pėdsakus, rodančius, kad ši teritorija buvo naudojama kelis tūkstantmečius. Seniausi palaidojimai datuojami pirmąja IV tūkstantmečio prieš Kristų puse ir siejami su Žemutinio Egipto Buto kultūros etapais.

    Ankstyviausi kapai buvo paprastos ovalios duobės smėlyje, o laidojimo padėtys skyrėsi. Tyrėjų vertinimu, tai gali atspindėti tuo metu besikeitusias arba skirtingose bendruomenėse taikytas laidojimo tradicijas.

    Šių kapų įkapės buvo kuklios: rasta nedidelių rankomis lipdytų keramikinių indų ir jūrinių kriauklių. Vis dėlto didelis palaidojimų skaičius leidžia manyti, kad vietovėje jau tada gyveno gana gausi bendruomenė.

    Gyvenvietė ir ūkio pėdsakai

    Vėlesni sluoksniai atskleidė, kad Kom el-Chilganas buvo apgyvendintas ir po daugelio šimtmečių, įskaitant Antrojo pereinamojo laikotarpio laiką. Aptikti džiovintų molio plytų statiniai, grūdų laikymo silosai, krosnys ir židiniai padeda atkurti kasdienį vietos žmonių gyvenimą.

    Kasinėjimuose fiksuotos ir būdingos banguotos, sinusoidinės sienos, juosusios dalį gyvenamųjų bei laidojimo zonų. Tarp radinių gausu keramikos, akmeninių įrankių, žuvų, paukščių ir kitų gyvūnų kaulų, kurie svarbūs mitybos ir vietos išteklių naudojimo rekonstrukcijai.

    Tokie bioarcheologiniai duomenys pastaraisiais metais tampa ypač reikšmingi, nes leidžia ne tik datuoti radinius, bet ir vertinti aplinkos kaitą, ūkio struktūrą bei gyventojų prisitaikymą prie deltos sąlygų.

    Hyksosų laikotarpis ir vėlesni palaidojimai

    Didelį dėmesį mokslininkai skiria kapams, datuojamiems XV–XVII dinastijų laikotarpiu ir Naujosios karalystės pradžia. Tai laikoma papildomu įrodymu, kad rytinėje deltoje Hyksosų epochoje vyko intensyvus gyvenimas, ypač turint omenyje netoliese buvusį Avarį, vieną svarbiausių to meto centrų.

    Šiuose kapuose rasta įvairesnių įkapių: papuošalų, amuletų, skarabėjų, įrankių, bronzinių ginklų ir keramikos, įskaitant vadinamuosius Tell el-Yahudiyeh tipo indus. Taip pat identifikuotas iš molio plytų mūrytas kapas, siejamas su XVIII dinastijos pradžia, kuriame aptikta keramikos ir bronzinių dirbinių.

    Vietovė naudota ir vėliau, nes nustatyti helenistinio laikotarpio, Ptolemėjų epochos, palaidojimai. Tarp jų išsiskiria vaiko laidojimas, kai kūnas buvo patalpintas į dvi pakartotinai panaudotas amforas, o tai atitinka žinomas to meto laidojimo praktikas.

    Archeologų vertinimu, Kom el-Chilganas yra išskirtinis dėl ilgos naudojimo tęstinumą rodančios stratigrafijos: nuo predinastinių bendruomenių, per Hyksosų laikus ir Naująją karalystę iki graikų ir romėnų epochų. Kasinėjimai tęsiami, todėl tikimasi, kad artimiausiu metu bus paskelbta daugiau duomenų apie radinių datavimą ir platesnį regiono kontekstą.

    „Ši vietovė leidžia vienoje erdvėje matyti, kaip per tūkstantmečius kito gyvenvietės funkcijos ir laidojimo papročiai Nilo deltoje“, – sakė kasinėjimus pristatę Egipto institucijų atstovai.

    Apie atradimą viešai komunikavo Egipto Turizmo ir senienų ministerija, o detalesni moksliniai vertinimai paprastai pateikiami po papildomų laboratorinių tyrimų. Tokiose vietose ypač svarbūs keramikos tipologijos palyginimai, konteksto analizė ir, kai įmanoma, tikslesni datavimo metodai.

  • Kipras žada dujas Europai jau 2028-aisiais: „Cronos“ projektas ir milijardinė jungtis kelia aistras

    Kipras žada dujas Europai jau 2028-aisiais: „Cronos“ projektas ir milijardinė jungtis kelia aistras

    Kipro energetikos ministras Michalis Damianos teigia, kad iš po Kipro pietinės pakrantės esančio „Cronos“ telkinio išgaunamos gamtinės dujos Europos rinką galėtų pasiekti jau 2028 metų pavasarį. Pasak jo, tai būtų naujas šaltinis, galintis prisidėti prie Europos energetinio saugumo ir kainų stabilumo.

    Projektą vysto Prancūzijos „TotalEnergies“ ir Italijos „Eni“, kurios, ministro teigimu, priėmė galutinį investicinį sprendimą pradėti telkinio plėtrą. Kipro valdžia akcentuoja, kad Rytų Viduržemio jūra vis dažniau vertinama kaip alternatyvi tiekimo kryptis, ypač Europai siekiant mažinti priklausomybę nuo rizikingų tiekimo grandinių.

    Kaip dujos pasieks Europą?

    Pagal numatomą planą vėliau šiais metais turėtų prasidėti povandeninio vamzdyno statyba, kuri sujungs „Cronos“ su Egipto dujų infrastruktūra maždaug už 105 kilometrų. Statybos, kaip skelbiama, gali trukti iki 18 mėnesių, o dujos būtų nukreipiamos į Egipto šiaurinėje pakrantėje esantį suskystinimo terminalą.

    Tuomet suskystintos gamtinės dujos būtų gabenamos laivais į Europą. Toks kelias laikomas greitesniu ir ekonomiškai palankesniu už naujos, nuo nulio statomos infrastruktūros kūrimą Kipro vandenyse.

    „Tai svarbu Europai dabar, atsižvelgiant į karą Ukrainoje ir padėtį Artimuosiuose Rytuose, nes Kipras tampa alternatyviu gamtinių dujų šaltiniu“, – sakė Michalis Damianos.

    Kiek kainuos ir kas gaus dujas?

    Kipro pusė nurodo, kad sprendimas dujas tiekti per Egiptą pasirinktas kaip ekonomiškai pagrįstas: projekto vertė siekia apie 1 730 000 000 eurų. Tai maždaug perpus mažiau, nei galėtų kainuoti kai kurių kitų telkinių vystymas, kai nėra arti esančios infrastruktūros.

    Ministro teigimu, sutarta, kad visa „Cronos“ telkinio produkcija būtų skirta Europos rinkai, tačiau susitarime palikta galimybė dalį apimčių panaudoti Egipto vidaus poreikiams. Tai svarbu Kairo energetiniam balansui, ypač didesnio vartojimo laikotarpiais.

    „Tai gana nedidelis telkinys, todėl mūsų pajamos nebus milžiniškos. Esmė ne piniguose, o tame, kad pradedame būti gamtinių dujų gamintojai“, – sakė Michalis Damianos.

    Kiti telkiniai ir ambicinga elektros jungtis

    „Cronos“ yra vienas iš kelių Kipro išskirtinėje ekonominėje zonoje atrastų telkinių. Kiti didesni projektai, įskaitant „Glafcos“ ir „Pegasus“, siejami su ilgesniu grafiku, o dujų srautai, kaip skelbiama, galėtų prasidėti apie 2033 metus.

    Atskirai Kipro valdžia akcentuoja ir elektros jungties su Graikija projektą, kuris vėliau turėtų apimti ir Izraelį. Prie finansavimo prisijungus Prancūzijos investicijų bendrovei „Meridiam“, projektas įgauna daugiau pagreičio, tačiau jo biudžetas kelia ginčų dėl išaugusių sąnaudų ir galimos įtakos elektros kainoms Kipro vartotojams.

    Europos Sąjunga jau yra numačiusi 658 000 000 eurų paramą šiai jungčiai. Kipro ministras pabrėžia, kad papildomos privačios investicijos ir galimas didesnis ES prisidėjimas būtų esminiai, kad finansinė našta gyventojams neaugtų iki politiškai jautraus lygio.