CP v2

Tag: Egiptas

  • Netoli Luksoro aptiktas 3 000 metų senumo kapas: sienų tapyba atskleidė jo savininko vardą

    Netoli Luksoro aptiktas 3 000 metų senumo kapas: sienų tapyba atskleidė jo savininko vardą

    Egipto Luksoro vakarinėje pakrantėje, Šeicho Abd el Kurnos nekropolyje, archeologai aptiko iki šiol nežinomą maždaug 3 000 metų senumo kapavietę. Joje išliko ryškios sienų tapybos scenos ir įrašai, leidę nustatyti kapo savininką – vyrą, vardu Paseris.

    Apie radinį pranešė Egipto Senienų aukščiausioji taryba, kuri prižiūri svarbiausius šalies archeologinius tyrimus. Kapo vieta priklauso Tėbų nekropoliui – UNESCO pasaulio paveldo teritorijai, laikomai vienu reikšmingiausių Senovės Egipto laidojimo centrų.

    Kas žinoma apie kapą

    Tyrėjų vertinimu, kapas gali būti datuojamas Ramzių laikotarpiu, kuris siejamas su galingais Naujosios karalystės faraonais, įskaitant Ramzį II. Tokia išvada daroma pagal dekoravimo manierą ir ikonografiją, būdingą laikotarpiui nuo maždaug 1292 iki 1069 metų prieš mūsų erą.

    Kapas atitinka elitinėms Naujosios karalystės laidojimo vietoms būdingą planą: atviras kiemas veda į uoloje iškaltą koplyčią, o toliau – į požemines laidojimo kameras. Archeologai taip pat aptiko iš purvo plytų sumūrytą suolą, skirtą laidojimo stelai, ir laiptus, leidžiančius nusileisti prie įėjimo.

    Sienų tapyba ir įrašai

    Viduje išlikusiose tapybos scenose Paseris vaizduojamas atliekantis religinius veiksmus, garbinantis Egipto dievus ir sėdintis šalia žmonos prie aukų stalo. Tokie vaizdiniai Senovės Egipte turėjo praktinę prasmę: buvo tikima, kad jie užtikrina mirusiajam nuolatinį maisto ir gėrimų „tiekimą“ pomirtiniame pasaulyje.

    Restauratoriai tikisi atidengti daugiau detalių, nes dalį sienų dengia plonas nešvarumų sluoksnis, susikaupęs per šimtmečius. Dokumentavimas ir konservavimas čia laikomi ne mažiau svarbiais nei pats kasinėjimas, nes tapybos sluoksnis dažnai yra trapus ir jautrus staigiems temperatūros bei drėgmės pokyčiams.

    „Komanda tęs kapo dokumentavimą ir tyrimus, kad būtų galima nustatyti, kas jame palaidota, ir atkurti jų tapatybes“, – sakė Egipto Senienų aukščiausiosios tarybos generalinis sekretorius Hišamas al Leitis.

    Kodėl šis radinys svarbus

    Pastaraisiais metais Egiptas aktyviai investuoja į archeologinius tyrimus ir viešinimą, o Luksoro regionas išlieka viena produktyviausių vietų naujiems atradimams. Tokie radiniai kaip Paserio kapas papildo žinias apie Naujosios karalystės laikų pareigūnų ir aukšto rango visuomenės sluoksnių gyvenimą, religiją bei laidojimo tradicijas.

    Šio kapo išskirtinumas – gerai išlikę piešiniai ir įrašai, kurie suteikia aiškių užuominų apie savininko statusą ir jo ryšius. Tolesni tyrimai turėtų atsakyti į svarbiausią klausimą: ar požeminėse kamerose dar yra nepaliestų laidojimų, ir kiek informacijos apie Paserį bei jo šeimą galima bus atkurti iš likusių artefaktų.

  • Egipte rasta 18 Ptolemėjų ir Romos laikų kapaviečių: tyrėjus sudomino auksinio liežuvio ritualas

    Egipte rasta 18 Ptolemėjų ir Romos laikų kapaviečių: tyrėjus sudomino auksinio liežuvio ritualas

    Egipto šiaurės vakarų pakrantėje, maždaug už 300 kilometrų nuo Kairo, archeologai aptiko 18 senovinių kapaviečių, datuojamų Ptolemėjų ir Romos laikotarpiais. Apie radinius pranešė Egipto Turizmo ir senienų ministerija, pabrėžusi, kad tai reikšmingas papildymas šalies Viduržemio jūros regiono istorijai.

    Kapavietės rastos Marina El Alamein vietovėje, kur kadaise stovėjo klestėjęs Leukaspio miestas. Pasak ministerijos, nuo 1986 metais identifikuotos archeologinės teritorijos atrastų kapų skaičius šioje vietoje išaugo iki 44.

    Tyrėjai skelbia, kad aptikta 11 požeminių kompleksų, iškaltų uolienoje, ir dar 7 antžeminės konstrukcijos iš kalkakmenio blokų. Dalis jų, kaip nurodoma pranešime, išliko beveik nepažeistos ir buvo apsaugotos pirminiais denginiais.

    Radinių spektras ir sarkofagas

    Kasinėjimų metu rasta įvairių buities ir laidojimo inventoriaus objektų, leidžiančių tiksliau rekonstruoti vietos gyventojų kasdienybę ir ritualus. Tarp jų minimos alyvos lempos, amforos, gerai išsilaikę keraminiai indai, baseinai ir nedideli akmeniniai altorėliai.

    Vienu įspūdingiausių radinių įvardijamas maždaug 2,5 metro ilgio granito sarkofagas. Pranešama, kad jo viduje išliko žmogaus palaikų, todėl tikimasi gauti daugiau duomenų apie laidojimo praktiką, amžių ir galimą kilmę.

    Auksinio liežuvio ritualo pėdsakai

    Daugiausia diskusijų tarp archeologų sukėlė kapuose aptiktos 24 plonos aukso plokštelės, kurios, kaip teigiama, buvo dedamos mirusiesiems į burną. Tokia praktika siejama su vadinamuoju auksinio liežuvio ritualu, paplitusiu helenistiniu ir Romos laikais.

    Šis paprotys aiškinamas kaip magiškai religinis siekis užtikrinti, kad mirusysis galėtų kalbėti su požemio pasaulio dievybėmis. Tradicinių Egipto tikėjimų tęstinumą, anot pranešimo, rodo ir auksinis amuletas su Horo akies simboliu.

    Egipto turizmo ir senienų ministras Sherifas Fathy pažymėjo, kad atradimas dar kartą patvirtina Leukaspio istorinę reikšmę, kurią mini ir geografas Strabonas. Ministerijos vertinimu, ši vietovė buvo svarbus prekybos ir kultūrinių mainų taškas tarp Egipto ir platesnio Viduržemio jūros regiono.

    Marina El Alamein apylinkės yra maždaug už 100 kilometrų nuo Aleksandrijos, todėl jos geografinė padėtis laikoma strategiška tiek senovėje, tiek šiuolaikiniams tyrimams. Tyrėjai tikisi, kad nauji radiniai paskatins tolesnes ekspedicijas ir padės tiksliau įvertinti šio pakrantės miesto vaidmenį Ptolemėjų ir Romos epochoje.

  • ES raginama spausti Egiptą: bahaistai sako dešimtmečius gyvenantys be teisių ir pripažinimo

    ES raginama spausti Egiptą: bahaistai sako dešimtmečius gyvenantys be teisių ir pripažinimo

    Europos Parlamente vis dažniau keliama religinės laisvės tema Egipte, ypač kalbant apie bahaistų bendruomenę. Europos politikai, lankęsi Kaire, teigia iš pirmų lūpų išgirdę apie ilgalaikę diskriminaciją ir praktines kliūtis, kurios esą paliečia kasdienį žmonių gyvenimą.

    Pasak jų, situacija ypač jautri dabar, kai Europos Sąjunga su Egiptu stiprina strateginę partnerystę. Bendradarbiavimas apima finansinę paramą ir politinius susitarimus, tačiau kartu keliamas klausimas, ar žmogaus teisių įsipareigojimai bus taikomi realiai, o ne liks vien deklaracijose.

    Bahaistų padėtis Egipte

    Bahaistų tikėjimas yra XIX amžiuje susiformavusi pasaulinė religija, pabrėžianti žmonijos vienybę, o jos sekėjai gyvena daugelyje valstybių. Egipte, įvairių vertinimų duomenimis, bahaistų bendruomenę sudaro keli tūkstančiai žmonių, tačiau jų teisinis statusas išlieka itin ribotas.

    Europos politikų teigimu, bahaistų diskriminacija siejama ir su istoriniais sprendimais: minima 1960 metų prezidento dekretu įtvirtinta jų institucijų veiklos uždraudimo praktika, turto konfiskavimas ir bendruomenės infrastruktūros suvaržymai. Prie problemos, kaip argumentuojama, prisidėjo ir dalies religinių autoritetų pozicija, stiprinusi nepalankų visuomenės požiūrį.

    „Europoje turime mokėti atvirai kalbėtis su draugais, ypač kai kalbama apie pamatines teises“, – sakė europarlamentaras Nikos Papandreou.

    Kasdieniai apribojimai ir teisinės spragos

    Kritikai pabrėžia, kad problema nėra vien socialinė atskirtis, bet ir teisiniai ribojimai, kurie gali paveikti dokumentų tvarkymą, šeimos teisę ir bendruomenės gyvenimą. Teigiama, jog bahaistai susiduria su kliūtimis dėl santuokos registravimo, paveldėjimo klausimų, o kai kuriais atvejais ir dėl asmens dokumentų tvarkymo.

    Taip pat keliama kapinių ir laidojimo vietų problema: pasakojama apie perpildytas bendruomenės laidojimo teritorijas ir ribotas galimybes gauti papildomos žemės. Tokie apribojimai, anot pašnekovų, tampa simboliniu teisių trūkumo rodikliu, nes paliečia pačius jautriausius šeimos gyvenimo momentus.

    „Tai ne vien priešiškumas visuomenėje, o teisinis neegzistavimas, kai bendruomenė nepatenka į įprastą pilietybės mechanizmą“, – sakė europarlamentaras Nikos Papandreou.

    Kodėl tema sugrįžo į darbotvarkę

    Tarptautiniu lygiu Egipto žmogaus teisių situacija periodiškai vertinama Jungtinių Tautų institucijų, o religinės laisvės klausimas neretai įtraukiamas į ataskaitas ir rekomendacijas. Europos politikai akcentuoja, kad šis klausimas įgauna papildomą svorį, kai Egiptas siekia stiprinti tarptautinį vaidmenį ir dalyvauja žmogaus teisių darbotvarkėje.

    Egipto konstitucijoje įtvirtinta tikėjimo laisvės nuostata, o šalies vadovybė skirtingais laikotarpiais viešai pabrėžė religinės tolerancijos svarbą. ES atstovai teigia, kad būtent todėl, jų manymu, galimi sprendimai nebūtinai reikalauja radikalių reformų, o labiau aiškaus politinio sprendimo užtikrinti lygias teises taikioms religinėms grupėms.

    Europos Sąjungai didinant politinį ir finansinį įsitraukimą į regioną, auga lūkestis, kad partnerystė bus siejama ne tik su saugumo ar migracijos klausimais, bet ir su realiais žmogaus teisių standartais. Bahaistų teisinio pripažinimo klausimas čia pristatomas kaip konkretus testas, ar deklaruojami principai gali virsti praktiniais pokyčiais.

  • Rusijoje rado 2 200 metų senumo žiedą su Egipto karalienės atvaizdu: kaip jis ten atsidūrė?

    Rusijoje rado 2 200 metų senumo žiedą su Egipto karalienės atvaizdu: kaip jis ten atsidūrė?

    Netikėtas radinys prie Juodosios jūros

    Rusijoje, netoli Anapos, archeologai aptiko apie 2 200 metų senumo žiedą su ovalia plokštele, kurioje iškaltas moters profilis. Radinys datuojamas Ptolemėjų dinastijos laikotarpiu ir, tyrėjų teigimu, yra vienas tiksliausiai datuotų tokio tipo papuošalų, rastų už Egipto ribų.

    Žiedas aptiktas kasinėjant vietovę maždaug už pusės kilometro nuo geležinkelio stoties. Antikoje ši teritorija siejama su graikų miestu Gorgipija, priklausiusiu Bosporo karalystei, kuri buvo svarbi Juodosios jūros regiono prekybos ir kultūros jungtis.

    Kas padėjo tiksliai nustatyti amžių

    Artefaktas rastas ūkinės duobės užpilde, greta helenistinio namo liekanų. Kartu archeologai iškėlė daugiau nei šimtą keramikos fragmentų, tarp jų amforų, stalo ir virtuvės indų bei statybinių detalių.

    Skirtingų gamybos centrų keramika leido palyginti sluoksnius ir tiksliau datuoti radinių kontekstą. Būtent šis radinių „rinkinys“ sustiprino išvadą, kad žiedas priklauso III ir II amžių prieš mūsų erą sandūrai.

    Atvaizdas išdavė karalienę

    Didžiausią tyrėjų dėmesį patraukė ne pats papuošalas, o jame pavaizduota moteris. Profilis su į kairę nukreiptu žvilgsniu, būdinga šukuosena, dekoratyvine juosta, garbanomis ir tvarkingai susegta kasa leido identifikuoti asmenį kaip Egipto karalienę Arsinoję III.

    Arsinoja III valdė kartu su Ptolemėju IV 220–204 metais prieš mūsų erą. Istorijoje ji minima kaip Ptolemėjų dinastijos atstovė, siejama ir su politiniais lūžiais po Rafijos mūšio, o po vyro mirties, šaltinių teigimu, žuvo per kovas dėl valdžios.

    „Tokie dinastijos atvaizdai helenistiniame pasaulyje veikė kaip prestižo ženklas ir galėjo plisti per prekybą, meistrų dirbtuves ar mados įtaką“, – teigia radinį analizavę archeologai.

    Tyrėjai pabrėžia, kad karalienė, tikėtina, neturėjo tiesioginio ryšio su dabartinės Anapos apylinkėmis. Tačiau žiedas laikomas dar vienu įrodymu, kad tarp Egipto ir Juodosios jūros regiono vyko intensyvūs prekių, idėjų ir meno motyvų mainai.

    Tokio pobūdžio papuošalai už Egipto ribų aptinkami retai, o išlikę pavyzdžiai dažnai būna prastai datuojami. Šiuo atveju radinio kontekstas, gausi keramika ir aiškūs ikonografiniai bruožai sudaro retai pasitaikantį tikslumo derinį.

  • Egipte atvėrė 2 000 metų kapus: archeologai rado 24 auksinius liežuvius ir sarkofagą

    Egipte atvėrė 2 000 metų kapus: archeologai rado 24 auksinius liežuvius ir sarkofagą

    Nekropolis atskleidė senovinį uostą

    Egipto Viduržemio jūros pakrantėje, Marina El Alamein archeologai pranešė aptikę naują nekropolį, kuriame rasta 18 kapaviečių ir gausybė radinių. Dalis požeminių kamerų buvo išlikusios beveik nepaliestos, o įėjimai vis dar uždaryti originaliomis akmens plokštėmis.

    Šis atradimas padidino bendrą žinomų kapų skaičių vietovėje iki 44 ir sustiprino prielaidą, kad Marina El Alamein buvo vienas svarbiausių senovinių gyvenviečių ir laidojimo centrų Egipto šiaurinėje pakrantėje. Tyrėjai pabrėžia, kad tai buvo reikšmingas uostas, jungęs Egiptą su kitais Viduržemio regionais.

    Auksiniai liežuviai ir Oko Horuso simbolis

    Didžiausio dėmesio sulaukė nedidelės auksinės plokštelės, rastos kai kurių palaikų burnoje. Iš viso identifikuoti 24 tokie dirbiniai, vadinami auksiniais liežuviais, siejami su Ptolemėjų ir romėnų laikotarpių tikėjimu pomirtiniu teismu.

    Manoma, kad tokie įdėklai turėjo simboliškai padėti mirusiajam kalbėti anapusiniame pasaulyje, kai sprendžiamas sielos likimas. Viena iš plokštelių yra Oko Horuso formos, tai vienas svarbiausių Senovės Egipto apsaugos ir globos simbolių.

    Tyrėjai pažymi, kad radiniai rodo kultūrų persipynimą: net stiprėjant helenistinei ir romėniškai įtakai, vietos gyventojai išlaikė ir vietines religines tradicijas. Tokie laidojimo papročiai padeda tiksliau suprasti to meto tapatybės ir tikėjimo kaitą pakrantės miestuose.

    Sarkofagas, skulptūros ir kasdienybės daiktai

    Vienu įspūdingiausių radinių įvardytas apie 2,5 metro ilgio granitinis sarkofagas, kurio dangtis buvo nepažeistas. Viduje rasti žmogaus palaikai, kuriems planuojami antropologiniai ir genetiniai tyrimai, tikimasi nustatyti amžių, lytį, sveikatos būklę ir kilmę.

    Kapuose aptikta beveik pilnų keramikos indų, amforų, alyvinių lempų, kalkakmenio aukurų, akmeninių dubenų ir architektūrinių kapų elementų. Tarp įdomesnių artefaktų minimas nebaigtas marmurinis kūrinys, siejamas su Afrodite, reljefas su sėdinčiu vyru, laikančiu paukštį, bei gipso skulptūros fragmentai, galimai vaizduojantys sfinksą ar dievą Harpokratesą.

    Taip pat aptikta senovinė šulinio struktūra, vėliau pritaikyta laidojimui, tai rodo ilgalaikį vietos praktikų tęstinumą ir senesnių objektų pernaudojimą. Archeologai teigia, kad netoliese laidota įvairių socialinių sluoksnių žmonių, o tai suteikia papildomų duomenų apie senovinio miesto visuomenės sandarą.

    Marina El Alamein vietovė siejama su antikiniu Leukaspis, minimų graikų geografo Strabono darbuose, o gyvenvietė klestėjo nuo helenistinio laikotarpio iki Bizantijos laikų. Tyrėjų vertinimu, nauji radiniai tampa svarbiu šaltiniu rekonstruojant kasdienybę, prekybinius ryšius ir laidojimo kultūrą šiaurinėje Egipto pakrantėje.

  • Egipte aptiko beveik nepaliestą bizantišką miestą: 200 užrašų keičia istoriją

    Egipte aptiko beveik nepaliestą bizantišką miestą: 200 užrašų keičia istoriją

    Egipto Dahklos oazėje, Ain El-Sabil vietovėje, archeologai atidengė vėlyvojo Romos ir Bizantijos laikotarpio gyvenvietę, kuri išliko neįprastai gerai. Tyrėjai skelbia radę suplanuotą gatvių tinklą, gyvenamuosius namus, gynybinius statinius ir įspūdingą ankstyvosios krikščionybės architektūros kompleksą.

    Kas ypač stebina mokslininkus, tai aiški urbanistinė struktūra: pagrindinės gatvės suformuotos šiaurės–pietų kryptimi ir kertasi su rytų–vakarų arterijomis, o sankirtose įrengtos atviros aikštės. Tokia schema rodo, kad tai ne atsitiktinai susikūrusi oazės gyvenvietė, o sąmoningai suplanuotas administracinis ir ekonominis taškas.

    Bažnyčia miesto centre

    Gyvenvietės centre aptikta bazilikos tipo bažnyčia, datuojama IV amžiaus viduriu. Pastato padėtis prie vienos pagrindinių gatvių leidžia spręsti, kad šventovė buvo svarbus bendruomenės centras ir formavo miesto viešąjį gyvenimą.

    Aplink bažnyčią atidengti gyvenamieji kvartalai su erdviomis salėmis, o dalis namų turėjo skliautuotus stogus iš molinių plytų. Taip pat rasta krosnių, kepyklų pėdsakų, virtuvinių zonų ir akmeninių girnų, todėl tyrėjai gali gana tiksliai rekonstruoti kasdienę mitybą ir buitį.

    Gynyba ir keliai per dykumą

    Radinių visuma rodo, kad vietovė turėjo ne vien žemdirbišką paskirtį. Miesto pakraščiuose užfiksuoti dviejų sargybos bokštų likučiai ir masyvi įtvirtinta struktūra storomis sienomis, leidžianti kalbėti apie realią gynybos sistemą.

    Tokie įtvirtinimai oazėse siejami su poreikiu kontroliuoti judėjimą ir prekybą per Vakarų dykumą. Vėlyvojoje Romos imperijoje oazės buvo svarbios tiek administracijai, tiek tiekimo grandinėms, todėl saugumas ir kelių priežiūra tapo strateginiu klausimu.

    200 užrašų fragmentų ir asmeninės istorijos

    Tarp reikšmingiausių radinių minimi du itin gerai išlikę namai, siejami su savininkais, kurių vardai išliko šaltiniuose: diakonu Tisous ir Tabibosu. Tyrėjai spėja, kad ankstesnis pastatas galėjo būti vadinamoji namų bažnyčia, kai krikščionių susibūrimai vyko privačiose erdvėse dar iki pagrindinės bazilikos atsiradimo.

    Išskirtinę mokslinę vertę turi apie 200 užrašytų keramikos šukių, vadinamų ostrakais. Įrašai graikų ir koptų kalbomis apima kasdienius reikalus: prekybinius sandorius, apskaitą, privačią korespondenciją ir kitus bendruomenės gyvenimo pėdsakus, kurie gali padėti tiksliau suprasti, kaip funkcionavo oazių visuomenė vėlyvojoje antikoje.

    Be rašytinių šaltinių, rasta ir gausybė buities radinių: amforų, indų, buteliukų aliejams ar kvapiosioms medžiagoms, molinių lempų bei maisto ruošimo įrankių. Tokie radiniai rodo, kad gyvenvietė buvo savarankiška, gerai organizuota ir palaikė ryšius su platesniais regioniniais mainų tinklais.

    Archeologai pabrėžia, kad tolesni tyrimai priklausys nuo konservavimo ir detalaus dokumentavimo, nes didelė dalis informacijos slypi ne vien pastatuose, bet ir smulkiuose sluoksnių pokyčiuose. Jei ostrakų tekstai bus nuosekliai iššifruoti ir publikuoti, ši vietovė gali tapti vienu svarbiausių šaltinių apie IV amžiaus gyvenimą Egipto oazėse.

  • Palydovai atskleidė 280 akmeninių ratų dykumoje: 260 jų mokslui buvo nežinomi

    Palydovai atskleidė 280 akmeninių ratų dykumoje: 260 jų mokslui buvo nežinomi

    Tarp Nilo slėnio ir Raudonosios jūros, dabartinių Sudano ir Egipto pasienio zonoje, iš palydovinių vaizdų paaiškėjo įspūdingas radinys: dykumoje išsibarsčiusios šimtai akmeninių konstrukcijų. Tarptautinė mokslininkų komanda identifikavo 280 monumentalių objektų, o 260 jų iki šiol nebuvo aprašyti mokslinėje literatūroje.

    Šie statiniai dažniausiai yra akmeniniai kapai, apjuosti apvaliais mūrais. Jų skersmuo svyruoja nuo kelių iki daugiau nei 80 metrų, todėl iš viršaus jie primena milžiniškus ratus, išmėtytus per dykumos peizažą. Viduje aptikta žmonių ir gyvūnų palaidojimų, taip pat mažesnių akmeninių struktūrų bei sampilų.

    Kas slypi akmeniniuose ratuose

    Tyrėjai pabrėžia, kad toks mastas keičia požiūrį į regiono praeitį. Objektų išsidėstymas didžiulėje teritorijoje nuo pietų Egipto iki Eritrėjos prieigų rodo plačiai paplitusią kultūrinę tradiciją, apėmusią tūkstančius kvadratinių kilometrų.

    Tai leidžia manyti, kad čia gyvenusios piemenų bendruomenės nebuvo mažos ir izoliuotos. Priešingai, jos galėjo turėti sudėtingesnę socialinę sandarą ir gebėti organizuoti didelius statybinius projektus, kuriems reikėjo darbo jėgos, išteklių ir ilgalaikės atminties.

    Kapai, naudoti šimtmečius

    Geriau ištirtame Wadi Khashab komplekse archeologai aptiko 25 palaidojimus. Centrinėje dalyje buvo žmogaus kapas, kurį supo galvijų, avių ir vaiko palaikai, o tai rodo neatsitiktinę laidojimo tvarką.

    Analizės leidžia teigti, kad vieta buvo naudojama maždaug 2 000 metų, o vėlesnės kartos perplanavo erdvę ir rengė naujus palaidojimus. Toks tęstinumas paprastai siejamas su stipria tradicija ir ypatingu šių vietų statusu bendruomenėje.

    Kodėl čia laidoti gyvūnai

    Radiniuose ryškiai matomas galvijų vaidmuo: jie, tikėtina, buvo daugiau nei maisto šaltinis. Galvijai galėjo simbolizuoti turtą, socialinę padėtį ir turėti ritualinę reikšmę, o jų palaidojimas greta žmonių kapų sufleruoja aiškią hierarchiją.

    Mokslininkai svarsto, kad centriniai kapai galėjo priklausyti piemenų grupių lyderiams ar išskirtinį autoritetą turėjusiems asmenims. Gyvūnų palaidojimai aplink tokį kapą gali būti interpretuojami kaip galios, statuso ar kulto ženklas.

    Ne mažiau svarbi ir pačių kapinynų vieta: dauguma jų įrengti netoli senųjų vandens šaltinių bei ganykloms palankių plotų. Palydoviniai vaizdai taip pat padėjo atsekti senovinius judėjimo koridorius per dykumą, todėl tyrėjai tikisi tiksliau rekonstruoti, kaip prieš tūkstančius metų migravo žmonės ir bandos.

    Dar vienas esminis kontekstas yra klimatas. Šiandien vietovė atrodo itin atšiauri, tačiau prieš tūkstantmečius, vadinamuoju Afrikos drėgnuoju laikotarpiu, kritulių buvo daugiau, augalija vešlesnė, o sąlygos gyvulininkystei ir sezoniniam judėjimui buvo gerokai palankesnės.

    Didelę dalį atradimo lėmė nuotoliniai tyrimų metodai: palydoviniai duomenys leidžia greitai įvertinti didžiules teritorijas, kuriose lauko darbai būtų lėti, brangūs ir rizikingi dėl karščio bei ribotų vandens išteklių. Tyrėjai nurodo, kad šis etapas tik pradžia, o regione dar gali būti daug panašių, iki šiol nepastebėtų objektų.

  • Prie Saladino citadelės rado stulbinantį vandens „tinklą“: tai tik pirmieji atradimai

    Prie Saladino citadelės rado stulbinantį vandens „tinklą“: tai tik pirmieji atradimai

    Kairo Saladino citadelės prieigose archeologai aptiko pažangios viduramžių vandens tiekimo infrastruktūros pėdsakus. Tyrėjų teigimu, rasti statiniai rodo, kad citadelės aprūpinimas vandeniu buvo gerokai sudėtingesnis, nei manyta iki šiol.

    Saladino citadelė pradėta statyti XII amžiaus pabaigoje ir ilgus šimtmečius buvo Egipto politinis bei administracinis centras. Ypač svarbų vaidmenį ji atliko mameliukų laikotarpiu, kai Kairas tapo vienu įtakingiausių regiono miestų.

    Kaip vanduo pasiekdavo citadelę

    Pagrindinis naujų radinių akcentas yra vandens paskirstymo sistemos fragmentai, susiję su istoriniu akveduku Magra al-Oyoun. Aptiktos keturių vandens kėlimo ratų liekanos ir akmeniniai kanalai, kuriais vanduo būdavo nukreipiamas į aukštesnes citadelės vietas.

    Citadelė pastatyta Mukattamo kalvose, todėl gynybai vieta buvo ideali, tačiau vandens tiekimui tai kėlė didžiulių problemų. Sprendimui reikėjo ne tik kanalų, bet ir mechanizmų, galinčių kelti vandenį iš žemiau esančių šaltinių, o tai viduramžiais buvo vienas sudėtingiausių inžinerinių uždavinių.

    Kuo šis radinys svarbus mokslui

    Istorikai akveduko sistemą iki šiol daugiausia rekonstravo iš rašytinių šaltinių ir išlikusių atkarpų, tačiau trūko duomenų apie tai, kaip infrastruktūra veikė tiesiai prie citadelės. Nauji kanalų ir mechanizmų fragmentai leidžia tiksliau suprasti vandens tiekimo maršrutus bei eksploatavimo logiką.

    Tyrėjai pabrėžia, kad tokie atradimai padeda atkurti kasdienį citadelės gyvenimą: vanduo buvo būtinas ne tik gynybai ar gyventojų poreikiams, bet ir religinėms praktikoms, amatininkystei, statyboms bei miesto valdymui.

    Rasta ir daugiau nei vandens sistema

    Tame pačiame rajone aptikti ir religinio pastato pėdsakai, siejami su mameliukų laikotarpiu. Archeologai atkasė mečetės pamatų fragmentus ir architektūrinių detalių, leidžiančių manyti, kad teritorija aplink citadelę buvo tankiau užstatyta ir aktyviau naudojama.

    Pasak tyrėjų, tai gali būti tik platesnio komplekso dalis, todėl darbai tęsiami ieškant kitų infrastruktūros elementų, tarp jų ir požeminių vandens rezervuarų. Kuo daugiau bus nustatyta sistemos dalių, tuo aiškiau paaiškės, kaip Kairas viduramžiais sprendė vieną svarbiausių miesto išlikimo klausimų.

  • Egipte po 94 metų aptikta dingusi Ramzio II koloso dalis: statula gali siekti 7 metrus

    Egipte archeologai vėl sujungė vienos įspūdingiausių senovės skulptūrų istoriją: po 94 metų nuo pirmojo radinio aptikta viršutinė faraono Ramzio II koloso dalis. Fragmentas iškeltas iš El Ašmunaino apylinkių, į pietus nuo Kairo, kur dar 1930 metais buvo rastas apatinis statulos segmentas.

    Naujausio tyrimo metu žemėje gulėjęs kalkakmenio liemuo buvo aptiktas gulintis veidu žemyn, o jo iškėlimas pareikalavo ypatingo atsargumo dėl artimo Nilo gruntinių vandenų lygio. Egipto turizmo ir senienų ministerija skelbia, kad stabilizavus bloką jo aukštis siekia apie 3,8 metro.

    „Žinojome, kad tai gali būti čia, bet specialiai to neieškojome. Tai buvo visiška staigmena“, – sakė archeologė Ivona Trnka-Amrein.

    Archeologų teigimu, viršutinė dalis su 1930 metais rastu fragmentu sutapatinta pagal du pagrindinius požymius. Pirmiausia sutampa kalkakmenio sudėtis, be to, ant galinio atraminio stulpo esantys hieroglifiniai įrašai nurodo tuos pačius Ramzio II karališkuosius titulus kaip ir anksčiau iškeltame segmente.

    Remiantis šiais duomenimis, mokslininkai daro išvadą, kad abi dalys sudarė maždaug 7 metrų aukščio statulą. Tai reikštų, kad buvo sukurta itin didelė sėdinčio faraono figūra, būdinga reprezentaciniams valdovų atvaizdams svarbiuose kulto centruose.

    Nuo akmens paviršiaus pašalinus nuosėdas paaiškėjo, kad fragmento būklė geresnė, nei tikėtasi, o vietomis išlikę mėlynos ir geltonos spalvos pigmento pėdsakai. Šiuo metu tęsiami tyrimai, siekiant nustatyti dažų sudėtį ir suprasti, kaip spalvos buvo dengiamos ant kalkakmenio.

    Skelbiama, kad paieškose buvo pasitelktas grunto skverbos radaras, leidęs tiksliau įvertinti po žeme esančių struktūrų kontūrus. Toks metodas archeologijoje vis dažniau taikomas vietovėse, kur istorinius sluoksnius dengia storos sąnašos, o tradiciniai kasinėjimai užimtų gerokai daugiau laiko.

    Pranešama, kad 2026 metų pradžioje abi dalys buvo fiziškai sujungtos, o po rekonstrukcijos statulos aukštis turėtų siekti apie 7 metrus. Egipto turizmo ir senienų ministerija nurodo sieksianti statulą palikti radimvietėje, o ne perkelti ją į Kairą, taip stiprinant vietovės istorinę ir turistinę vertę.

    Antrasis kasinėjimų etapas planuojamas 2026 metų pabaigoje ir bus nukreiptas į šiaurinę Toto šventyklos dalį. Tyrėjai tikisi aptikti pilono pamatą, prie kurio, kaip manoma, kadaise galėjo stovėti ši statula.

    Archeologai taip pat atkreipia dėmesį į istorinę detalę: tokio tipo kolosai neretai būdavo statomi poromis. Jei ši tradicija buvo taikoma ir El Ašmunaino komplekse, netoliese gali būti paslėptas dar vienas panašus monumentas.

  • Egiptas po 42 metų grįžta prie geologinių žvalgybų iš oro: lėktuvais ieškos naujų išteklių

    Egiptas po daugiau nei keturių dešimtmečių pertraukos atnaujina nacionalinę geologinių išteklių žvalgybą iš oro. Valdžia planuoja pasitelkti specialiai įrengtus lėktuvus, kurie padeda įvertinti, kas slypi po žeme, dar prieš pradedant brangius gręžinius.

    Apie sprendimą paskelbė energetikos ministras Karimas Badawis, nurodęs, kad darbai apims Rytų ir Vakarų dykumas bei Sinajaus pusiasalį. Tai bus pirmieji tokio masto oro geofizikos tyrimai Egipte per maždaug 42 metus, o jų tikslas – preliminariai įvertinti didelių, iki šiol menkai tirtų teritorijų potencialą.

    „Norime greičiau ir tiksliau nustatyti perspektyvias zonas, kad tolesnė žvalgyba būtų paremta duomenimis, o ne spėjimais“, – sakė Egipto energetikos ministras Karimas Badawis.

    Oro geofiziniai tyrimai paprastai remiasi keliais metodais, kuriuos lėktuvai gali atlikti dideliuose plotuose: magnetiniais matavimais, radiometriniais tyrimais ir gravitaciniais duomenimis. Tokie matavimai leidžia sudaryti požeminių struktūrų žemėlapius ir atpažinti anomalijas, kurios gali rodyti metalo rūdų, fosfatų ar kitų naudingųjų iškasenų sankaupas.

    Praktikoje tai nereiškia, kad lėktuvas „mato“ konkrečią rūdą, tačiau jis padeda susiaurinti paieškos teritoriją iki perspektyviausių vietų. Ypač svarbu tai, kad tokie tyrimai naudingi ieškant metalų telkinių, o radiometriniai matavimai gali padėti identifikuoti ir su uranu siejamas zonas, kur reikalingas atskiras, griežtai reglamentuojamas vertinimas.

    Egiptas pabrėžia, kad iki šiol detaliau ištirta tik nedidelė šalies dalis: daugiau darbų atlikta pakrantėse ir kai kuriose vietose prie Libijos sienos. Likusiuose plotuose tyrimų beveik nėra arba jie atlikti seniai, kai taikyti metodai buvo mažiau tikslūs, todėl duomenų patikimumas šiandien kelia klausimų.

    Šalies institucijos jau pasirašė sutartį su bendrove „Xcalibur Smart Mapping“, kuri specializuojasi oro geofizikos žvalgyboje. Tokios partnerystės dažnai pasirenkamos siekiant greitai gauti tarptautiniais standartais paremtus duomenis ir pritraukti privačius investuotojus, kuriems svarbus aiškus geologinis pagrindas.

    Egiptas jau turi patvirtintų gamtinių dujų, naftos, fosforytų ir geležies rūdos išteklių, tačiau valdžia signalizuoja norą išplėsti žaliavų bazę. Platesnė žvalgyba siejama ir su globaliomis tendencijomis: valstybės vis aktyviau ieško vietinių išteklių, kad sumažintų importo priklausomybę ir sustiprintų tiekimo grandinių atsparumą.