Tag: Egiptas

  • Sacharoje aptiktas akmenų ratas glumina mokslininkus: senesnis už Stounhendžą ir su žvaigždėmis

    Sacharoje aptiktas akmenų ratas glumina mokslininkus: senesnis už Stounhendžą ir su žvaigždėmis

    Atokiame pietų Egipto dykumos regione esanti Nabta Plaja šiandien atrodo kaip negyva Sacharos dalis, tačiau prieš maždaug 7 000 metų čia plytėjo visai kitoks kraštovaizdis. Neolito laikotarpiu vadinamojoje Žaliojoje Sacharoje buvo daugiau kritulių, telkšojo ežerai, o savanos sudarė sąlygas žmonėms gyventi ir laikyti gyvulius.

    Būtent šiame kontekste atsirado vienas mįslingiausių Afrikos priešistorės objektų – akmenų ratas, kurio amžius laikomas gerokai didesniu nei Stounhendžo. Tyrinėtojai pabrėžia, kad tai nėra atsitiktinė riedulių sankaupa: dalis akmenų buvo atgabenti ir pastatyti sąmoningai, o jų padėtis rodo apgalvotą planą.

    Atradimas, pakeitęs požiūrį

    Nabta Plajos tyrimai intensyviau prasidėjo 20 amžiaus šeštajame dešimtmetyje, kai archeologai ieškojo užuominų apie ankstyvuosius procesus, lėmusius civilizacijos raidą Nilo regione. Iš pradžių daugiausia rasta akmens įrankių, keramikos, puošybos detalių iš stručio kiaušinių lukštų, gyvūnų kaulų ir laužaviečių pėdsakų, rodančių ilgalaikį žmonių buvimą.

    1973 metais ekspedicija, padedama vietinio vedlio, pasiekė išdžiūvusį senovinio ežero dugną, kuriame pastebėti vertikaliai pastatyti akmenys. Iš pradžių jie galėjo priminti natūralias uolienas, tačiau vėlesnė analizė leido daryti išvadą, kad formacijos buvo sukurtos žmogaus rankomis, o ne atsirado dėl gamtinių procesų.

    Ryšys su dangumi ir metų laikais

    Vėlesni kasinėjimai atskleidė, kad akmenų ratas sudarytas ne atsitiktinai: atskiri elementai orientuoti taip, kad galėtų žymėti kryptis, siejamas su vasaros saulėgrįža. Taip pat aptariama hipotezė, jog dalis akmenų galėjo būti suderinti su ryškiausių žvaigždžių padėtimis danguje, matomomis prieš tūkstantmečius.

    Tokios žinios neolito bendruomenėms galėjo būti praktiškai svarbios. Jei žmonės gebėjo numatyti, kada artėja lietingasis sezonas, tai didino šansus išgyventi aplinkoje, kur vanduo buvo lemiamas išteklius tiek kelionėms, tiek gyvulių ganymui.

    Gyvulių kultas ir klimato lūžis

    Archeologai taip pat aptiko pilkapių ir kapaviečių, kuriose rasta galvijų liekanų, o vienoje vietoje – beveik vientisas gyvulio skeletas, interpretuojamas kaip aukojimo pėdsakas. Dalis tyrėjų tai sieja su galvijų svarba to meto bendruomenėms ir tikėtinais ritualais, kurie galėjo būti skirti prašyti lietaus sausros metu.

    Maždaug prieš 5 000 metų regiono klimatas ėmė sparčiai sausėti: kritulių mažėjo, ežerai traukėsi, o savanos pamažu virto dykuma. Tai galėjo paskatinti žmones persikelti arčiau Nilo, o kai kurie mokslininkai svarsto, kad kartu galėjo keliauti ir sukauptos žinios bei tradicijos, vėliau tapusios platesnių kultūrinių procesų dalimi.

    Nabta Plaja ir šiandien išlieka mokslinių diskusijų objektu: vieni tyrėjai akcentuoja astronominę orientaciją, kiti ragina atsargiai vertinti tikslias interpretacijas ir pabrėžia platesnį ritualinį bei socialinį šios vietos vaidmenį. Vis dėlto dėl vieno sutariama: tai vienas įspūdingiausių liudijimų apie sudėtingą priešistorės bendruomenių gyvenimą dar gerokai prieš faraonų laikus.

  • Mokslininkai atskleidė: ši Egipto piramidė galėjo veikti kaip vandens sistema prieš 4 500 metų

    Mokslininkai atskleidė: ši Egipto piramidė galėjo veikti kaip vandens sistema prieš 4 500 metų

    Mokslininkai pateikė naują hipotezę apie vieną seniausių Egipto piramidžių kompleksų: greta faraono Snofru laikų statinių galėjo veikti pažangi hidrotechninė infrastruktūra, padėjusi valdyti staigius potvynius ir kaupti vandenį. Tyrėjų išvados paskelbtos mokslo žurnale npj Heritage Science.

    Pasak publikacijos autorių, dvi masyvios akmeninės konstrukcijos, kertančios Vadi Dahšūro slėnį, galėjo būti ne transportavimo rampų dalis, kaip manyta anksčiau, o užtvankų tipo statiniai. Jų paskirtis galėjo būti kontroliuoti vandens srautą per intensyvias sezonines liūtis.

    Tyrime remtasi palydoviniais vaizdais, reljefo analize ir hidrologiniais modeliais, kurie leido atkurti tikėtiną vandens judėjimą senovėje. Mokslininkai taip pat aptarė galimą kanalą, kuris nukreipdavo vandens perteklių į vakarus nuo piramidės komplekso, sudarydamas vientisą vandens valdymo tinklą.

    Tokia sistema, anot tyrėjų, galėjo turėti kelias funkcijas vienu metu. Pirmiausia ji galėjo saugoti karališkąjį kompleksą nuo staigių, niokojančių potvynių ir mažinti sąnašų pernašą, kuri užneštų statybvietę.

    Kita vertus, vandens kontrolė galėjo būti svarbi ir pačiai statybų logistikai. Valdomas priėjimas prie vandens galėjo palengvinti skiedinio ruošimą, užtikrinti darbininkų aprūpinimą, mažinti dulkėtumą ir, teoriškai, prisidėti prie medžiagų transportavimo, jei vanduo būdavo nukreipiamas tinkama kryptimi.

    Ginčas dėl rampų teorijos

    Naujoji interpretacija meta iššūkį įsitvirtinusiai minčiai, kad šalia piramidžių buvusios akmeninės struktūros pirmiausia tarnavo kaip rampos blokams gabenti. Rampų hipotezė tebėra plačiai aptariama, tačiau šiuo atveju tyrėjai pabrėžia, kad konstrukcijų mastas ir parametrai labiau primena didelius hidrotechninius statinius.

    Autorių teigimu, svarbus ir objektų išdėstymas slėnio atžvilgiu. Jų santykis su natūraliu reljefu esą geriau paaiškinamas vandens srauto reguliavimo logika, o ne vien akmens luitų kėlimo ir stūmimo maršrutais.

    Klimatas buvo kitoks nei dabar

    Tyrėjai primena, kad Senosios karalystės laikais Egipto klimatas skyrėsi nuo dabartinio. Nors regionas ilgainiui sausėjo, tuo laikotarpiu galėjo pasitaikyti intensyvių sezoninių kritulių, kurie sausuose slėniuose sukelia staigius vandens pliūpsnius.

    Tokiose sąlygose potvynių kontrolės ir vandens kaupimo sprendimai galėjo būti kritiškai svarbūs tiek saugumui, tiek ilgalaikėms statyboms, kurios trukdavo metus ar net dešimtmečius. Tai taip pat padėtų paaiškinti, kodėl karališkųjų kompleksų aplinkoje galėjo būti investuojama į stambius inžinerinius objektus.

    Dar reikia įrodymų vietoje

    Mokslininkai pabrėžia, kad hipotezė dar turės būti tikrinama papildomais archeologiniais ir geologiniais tyrimais vietoje. Vis dėlto, jei naujoji interpretacija pasitvirtintų, ji reikštų, kad senovės egiptiečiai hidrologijos ir vandens inžinerijos žinias taikė plačiau, nei iki šiol buvo įprasta manyti.

    Tokiu atveju piramidžių istorija įgytų dar vieną svarbų sluoksnį: monumentalūs statiniai galėjo būti ne tik architektūros ir valdžios simboliai, bet ir kompleksinės infrastruktūros dalis, susietos su vandens valdymu dykumėjančioje aplinkoje.

  • Sensacija prie Luksoro: aptiktas 3 000 metų kapas atskleidė, kas buvo palaidotas viduje

    Sensacija prie Luksoro: aptiktas 3 000 metų kapas atskleidė, kas buvo palaidotas viduje

    Egipte, vienoje svarbiausių senovės Tėbų nekropolio dalių Šeich Abd el Kurnoje, archeologai aptiko maždaug 3 000 metų senumo kapavietės kompleksą. Ši vietovė netoli Luksoro šimtmečius buvo skirta aukšto rango valdininkų, žynių ir su karališkuoju dvaru susijusių asmenų laidojimui.

    Tyrėjai skelbia, kad kapas priklausė Paserui, aukšto statuso pareigūnui, gyvenusiam Ramessidų dinastijos laikotarpiu Naujosios karalystės epochoje. Tai buvo Egipto galybės metas, kai valdė Ramzio giminės faraonai, o valstybės administracija rėmėsi plačiu raštininkų ir valdininkų aparatu.

    Kapavietės savininko tapatybę leido nustatyti išlikę užrašai ir dekoratyviniai elementai. Tokios inskripcijos archeologams yra vienas patikimiausių šaltinių, nes jos padeda atkurti ne tik konkretaus asmens biografines detales, bet ir to meto valdymo bei titulų sistemą.

    Radinys atskleidė ir laidotuvių architektūros ypatumus: aptikta iš džiovintų plytų mūryto kiemo liekanų, konstrukcinių kapo dalių, taip pat erdvių, skirtų mirusiojo kulto ceremonijoms. Pasak specialistų, toks komplekso planas rodo, kad Paseris priklausė elito sluoksniui ir galėjo turėti reikšmingų pareigų.

    Senovės Egipto kapai buvo ne vien palaidojimo vietos, bet ir simbolinė erdvė, skirta užtikrinti mirusiajam tęstinį egzistavimą pomirtiniame pasaulyje. Dėl to sienos dažnai būdavo puošiamos kasdienio gyvenimo scenomis, religiniais ritualais ir tekstais, kurie, tikėta, padeda sielai kelionėje į anapus.

    Egipto valdžios institucijos ne kartą pabrėžė, kad tokie atradimai svarbūs ne tik mokslo pažangai, bet ir kultūros paveldo apsaugai bei turizmui. Luksoro regionas, seniau vadintas Tėbais, išlieka vienu reikšmingiausių pasaulio archeologinių centrų, o nauji kasinėjimai nuolat primena, kiek daug paslapčių dar slypi po dykumos smėliu.

  • Ašuano užtvanka ir Nilo delta: mokslininkai įspėja apie dvi grėsmes Egiptui po dešimtmečių

    Ašuano užtvanka pietų Egipte ilgą laiką buvo laikoma vienu svarbiausių šalies modernizacijos projektų: ji padėjo suvaldyti Nilo potvynius, užtikrino stabilesnį drėkinimą ir prisidėjo prie elektros gamybos. Tačiau mokslininkai vis dažniau pabrėžia, kad ilgalaikis upės tėkmės reguliavimas turi kainą, kuri ryškiausiai matoma Nilo deltoje ir pakrančių zonoje.

    Naujesniuose tyrimuose akcentuojamos dvi pagrindinės rizikos: deltos kranto erozija ir žemės paviršiaus sėdimas, dar labiau didinantis pažeidžiamumą kylant jūros lygiui. Problemos šaknys siejamos su tuo, kad užtvanka sulaiko nuosėdas, kurios anksčiau kasmet natūraliai pasiekdavo žemupį ir deltą.

    Istoriškai Nilas į deltą atnešdavo didelius kiekius derlingo dumblo, kuris maitino dirvožemį ir natūraliai „atstatydavo“ pakrantę. Užtvankos suformuotame Nasero ežere vandens srovė sulėtėja, o didžioji dalis sąnašų nusėda dugne, todėl žemupys jų negauna.

    Dėl to dirvožemiai deltoje praranda dalį natūralaus derlingumo, o ūkininkai vis labiau remiasi mineralinėmis trąšomis. Kartu auga rizika vandens telkinių taršai, o jautriose vietovėse gali sparčiau blogėti dirvožemio struktūra ir jo gebėjimas sulaikyti drėgmę.

    Pirmoji grėsmė siejama su pakrantės erozija. Kai į Viduržemio jūrą patenka mažiau upės atnešamų sąnašų, bangavimas ir pakrančių srovės lengviau ardo smėlėtą krantą, o deltos linija kai kuriose atkarpose traukiasi.

    Antroji grėsmė yra žemės paviršiaus sėdimas. Deltos nuogulos natūraliai tankėja per ilgą laiką, tačiau anksčiau šį procesą bent iš dalies kompensuodavo kasmetinis naujų sąnašų sluoksnis. Kai nuosėdų papildymas sumažėja, sėdimas tęsiasi, o žemė priartėja prie jūros lygio.

    Šių procesų fone jautresnė tampa ir gėlo vandens pusiausvyra: vietovėse, kur sumažėja gėlo vandens srautai ir didėja jūros „spaudas“, didėja druskingumo rizika dirvožemyje bei požeminiame vandenyje. Tai pavojinga tiek žemės ūkiui, tiek pakrančių bendruomenių vandens ištekliams.

    Tyrėjai vis dažniau kalba apie pažangesnį upės valdymą, kuris labiau atsižvelgtų į natūralų Nilo režimą. Modeliavimuose nagrinėjami sprendimai, kaip reguliuojamais vandens nuleidimais imituoti sezoninius srautus ir kartu efektyviau tvarkyti sąnašas.

    Praktikoje tai gali reikšti priemones, padedančias dalį nuosėdų perkelti žemyn upe arba sumažinti jų „įkalinimą“ rezervuare, pavyzdžiui, taikant inžinerinius sprendimus sąnašų apėjimui ar tikslingą dugno valymą. Tikslas būtų sumažinti deltos eroziją, lėtinti sėdimą ir mažinti dirvožemių druskėjimą.

    Tuo pat metu Europoje vis ryškesnė kita kryptis: kai kurios šalys demontuoja pasenusias ir savo funkciją praradusias užtvankas, kad atkurtų natūralią upių tėkmę. Ši tendencija grindžiama ekosistemų atkūrimu, žuvų migracijos atvėrimu ir sąnašų judėjimo sugrąžinimu, nors tokie sprendimai ne visada pritaikomi didžiausiems strateginiams objektams.

  • Netoli Luksoro aptiktas 3 000 metų senumo kapas: sienų tapyba atskleidė jo savininko vardą

    Netoli Luksoro aptiktas 3 000 metų senumo kapas: sienų tapyba atskleidė jo savininko vardą

    Egipto Luksoro vakarinėje pakrantėje, Šeicho Abd el Kurnos nekropolyje, archeologai aptiko iki šiol nežinomą maždaug 3 000 metų senumo kapavietę. Joje išliko ryškios sienų tapybos scenos ir įrašai, leidę nustatyti kapo savininką – vyrą, vardu Paseris.

    Apie radinį pranešė Egipto Senienų aukščiausioji taryba, kuri prižiūri svarbiausius šalies archeologinius tyrimus. Kapo vieta priklauso Tėbų nekropoliui – UNESCO pasaulio paveldo teritorijai, laikomai vienu reikšmingiausių Senovės Egipto laidojimo centrų.

    Kas žinoma apie kapą

    Tyrėjų vertinimu, kapas gali būti datuojamas Ramzių laikotarpiu, kuris siejamas su galingais Naujosios karalystės faraonais, įskaitant Ramzį II. Tokia išvada daroma pagal dekoravimo manierą ir ikonografiją, būdingą laikotarpiui nuo maždaug 1292 iki 1069 metų prieš mūsų erą.

    Kapas atitinka elitinėms Naujosios karalystės laidojimo vietoms būdingą planą: atviras kiemas veda į uoloje iškaltą koplyčią, o toliau – į požemines laidojimo kameras. Archeologai taip pat aptiko iš purvo plytų sumūrytą suolą, skirtą laidojimo stelai, ir laiptus, leidžiančius nusileisti prie įėjimo.

    Sienų tapyba ir įrašai

    Viduje išlikusiose tapybos scenose Paseris vaizduojamas atliekantis religinius veiksmus, garbinantis Egipto dievus ir sėdintis šalia žmonos prie aukų stalo. Tokie vaizdiniai Senovės Egipte turėjo praktinę prasmę: buvo tikima, kad jie užtikrina mirusiajam nuolatinį maisto ir gėrimų „tiekimą“ pomirtiniame pasaulyje.

    Restauratoriai tikisi atidengti daugiau detalių, nes dalį sienų dengia plonas nešvarumų sluoksnis, susikaupęs per šimtmečius. Dokumentavimas ir konservavimas čia laikomi ne mažiau svarbiais nei pats kasinėjimas, nes tapybos sluoksnis dažnai yra trapus ir jautrus staigiems temperatūros bei drėgmės pokyčiams.

    „Komanda tęs kapo dokumentavimą ir tyrimus, kad būtų galima nustatyti, kas jame palaidota, ir atkurti jų tapatybes“, – sakė Egipto Senienų aukščiausiosios tarybos generalinis sekretorius Hišamas al Leitis.

    Kodėl šis radinys svarbus

    Pastaraisiais metais Egiptas aktyviai investuoja į archeologinius tyrimus ir viešinimą, o Luksoro regionas išlieka viena produktyviausių vietų naujiems atradimams. Tokie radiniai kaip Paserio kapas papildo žinias apie Naujosios karalystės laikų pareigūnų ir aukšto rango visuomenės sluoksnių gyvenimą, religiją bei laidojimo tradicijas.

    Šio kapo išskirtinumas – gerai išlikę piešiniai ir įrašai, kurie suteikia aiškių užuominų apie savininko statusą ir jo ryšius. Tolesni tyrimai turėtų atsakyti į svarbiausią klausimą: ar požeminėse kamerose dar yra nepaliestų laidojimų, ir kiek informacijos apie Paserį bei jo šeimą galima bus atkurti iš likusių artefaktų.

  • Egipte rasta 18 Ptolemėjų ir Romos laikų kapaviečių: tyrėjus sudomino auksinio liežuvio ritualas

    Egipte rasta 18 Ptolemėjų ir Romos laikų kapaviečių: tyrėjus sudomino auksinio liežuvio ritualas

    Egipto šiaurės vakarų pakrantėje, maždaug už 300 kilometrų nuo Kairo, archeologai aptiko 18 senovinių kapaviečių, datuojamų Ptolemėjų ir Romos laikotarpiais. Apie radinius pranešė Egipto Turizmo ir senienų ministerija, pabrėžusi, kad tai reikšmingas papildymas šalies Viduržemio jūros regiono istorijai.

    Kapavietės rastos Marina El Alamein vietovėje, kur kadaise stovėjo klestėjęs Leukaspio miestas. Pasak ministerijos, nuo 1986 metais identifikuotos archeologinės teritorijos atrastų kapų skaičius šioje vietoje išaugo iki 44.

    Tyrėjai skelbia, kad aptikta 11 požeminių kompleksų, iškaltų uolienoje, ir dar 7 antžeminės konstrukcijos iš kalkakmenio blokų. Dalis jų, kaip nurodoma pranešime, išliko beveik nepažeistos ir buvo apsaugotos pirminiais denginiais.

    Radinių spektras ir sarkofagas

    Kasinėjimų metu rasta įvairių buities ir laidojimo inventoriaus objektų, leidžiančių tiksliau rekonstruoti vietos gyventojų kasdienybę ir ritualus. Tarp jų minimos alyvos lempos, amforos, gerai išsilaikę keraminiai indai, baseinai ir nedideli akmeniniai altorėliai.

    Vienu įspūdingiausių radinių įvardijamas maždaug 2,5 metro ilgio granito sarkofagas. Pranešama, kad jo viduje išliko žmogaus palaikų, todėl tikimasi gauti daugiau duomenų apie laidojimo praktiką, amžių ir galimą kilmę.

    Auksinio liežuvio ritualo pėdsakai

    Daugiausia diskusijų tarp archeologų sukėlė kapuose aptiktos 24 plonos aukso plokštelės, kurios, kaip teigiama, buvo dedamos mirusiesiems į burną. Tokia praktika siejama su vadinamuoju auksinio liežuvio ritualu, paplitusiu helenistiniu ir Romos laikais.

    Šis paprotys aiškinamas kaip magiškai religinis siekis užtikrinti, kad mirusysis galėtų kalbėti su požemio pasaulio dievybėmis. Tradicinių Egipto tikėjimų tęstinumą, anot pranešimo, rodo ir auksinis amuletas su Horo akies simboliu.

    Egipto turizmo ir senienų ministras Sherifas Fathy pažymėjo, kad atradimas dar kartą patvirtina Leukaspio istorinę reikšmę, kurią mini ir geografas Strabonas. Ministerijos vertinimu, ši vietovė buvo svarbus prekybos ir kultūrinių mainų taškas tarp Egipto ir platesnio Viduržemio jūros regiono.

    Marina El Alamein apylinkės yra maždaug už 100 kilometrų nuo Aleksandrijos, todėl jos geografinė padėtis laikoma strategiška tiek senovėje, tiek šiuolaikiniams tyrimams. Tyrėjai tikisi, kad nauji radiniai paskatins tolesnes ekspedicijas ir padės tiksliau įvertinti šio pakrantės miesto vaidmenį Ptolemėjų ir Romos epochoje.

  • ES raginama spausti Egiptą: bahaistai sako dešimtmečius gyvenantys be teisių ir pripažinimo

    ES raginama spausti Egiptą: bahaistai sako dešimtmečius gyvenantys be teisių ir pripažinimo

    Europos Parlamente vis dažniau keliama religinės laisvės tema Egipte, ypač kalbant apie bahaistų bendruomenę. Europos politikai, lankęsi Kaire, teigia iš pirmų lūpų išgirdę apie ilgalaikę diskriminaciją ir praktines kliūtis, kurios esą paliečia kasdienį žmonių gyvenimą.

    Pasak jų, situacija ypač jautri dabar, kai Europos Sąjunga su Egiptu stiprina strateginę partnerystę. Bendradarbiavimas apima finansinę paramą ir politinius susitarimus, tačiau kartu keliamas klausimas, ar žmogaus teisių įsipareigojimai bus taikomi realiai, o ne liks vien deklaracijose.

    Bahaistų padėtis Egipte

    Bahaistų tikėjimas yra XIX amžiuje susiformavusi pasaulinė religija, pabrėžianti žmonijos vienybę, o jos sekėjai gyvena daugelyje valstybių. Egipte, įvairių vertinimų duomenimis, bahaistų bendruomenę sudaro keli tūkstančiai žmonių, tačiau jų teisinis statusas išlieka itin ribotas.

    Europos politikų teigimu, bahaistų diskriminacija siejama ir su istoriniais sprendimais: minima 1960 metų prezidento dekretu įtvirtinta jų institucijų veiklos uždraudimo praktika, turto konfiskavimas ir bendruomenės infrastruktūros suvaržymai. Prie problemos, kaip argumentuojama, prisidėjo ir dalies religinių autoritetų pozicija, stiprinusi nepalankų visuomenės požiūrį.

    „Europoje turime mokėti atvirai kalbėtis su draugais, ypač kai kalbama apie pamatines teises“, – sakė europarlamentaras Nikos Papandreou.

    Kasdieniai apribojimai ir teisinės spragos

    Kritikai pabrėžia, kad problema nėra vien socialinė atskirtis, bet ir teisiniai ribojimai, kurie gali paveikti dokumentų tvarkymą, šeimos teisę ir bendruomenės gyvenimą. Teigiama, jog bahaistai susiduria su kliūtimis dėl santuokos registravimo, paveldėjimo klausimų, o kai kuriais atvejais ir dėl asmens dokumentų tvarkymo.

    Taip pat keliama kapinių ir laidojimo vietų problema: pasakojama apie perpildytas bendruomenės laidojimo teritorijas ir ribotas galimybes gauti papildomos žemės. Tokie apribojimai, anot pašnekovų, tampa simboliniu teisių trūkumo rodikliu, nes paliečia pačius jautriausius šeimos gyvenimo momentus.

    „Tai ne vien priešiškumas visuomenėje, o teisinis neegzistavimas, kai bendruomenė nepatenka į įprastą pilietybės mechanizmą“, – sakė europarlamentaras Nikos Papandreou.

    Kodėl tema sugrįžo į darbotvarkę

    Tarptautiniu lygiu Egipto žmogaus teisių situacija periodiškai vertinama Jungtinių Tautų institucijų, o religinės laisvės klausimas neretai įtraukiamas į ataskaitas ir rekomendacijas. Europos politikai akcentuoja, kad šis klausimas įgauna papildomą svorį, kai Egiptas siekia stiprinti tarptautinį vaidmenį ir dalyvauja žmogaus teisių darbotvarkėje.

    Egipto konstitucijoje įtvirtinta tikėjimo laisvės nuostata, o šalies vadovybė skirtingais laikotarpiais viešai pabrėžė religinės tolerancijos svarbą. ES atstovai teigia, kad būtent todėl, jų manymu, galimi sprendimai nebūtinai reikalauja radikalių reformų, o labiau aiškaus politinio sprendimo užtikrinti lygias teises taikioms religinėms grupėms.

    Europos Sąjungai didinant politinį ir finansinį įsitraukimą į regioną, auga lūkestis, kad partnerystė bus siejama ne tik su saugumo ar migracijos klausimais, bet ir su realiais žmogaus teisių standartais. Bahaistų teisinio pripažinimo klausimas čia pristatomas kaip konkretus testas, ar deklaruojami principai gali virsti praktiniais pokyčiais.

  • Rusijoje rado 2 200 metų senumo žiedą su Egipto karalienės atvaizdu: kaip jis ten atsidūrė?

    Rusijoje rado 2 200 metų senumo žiedą su Egipto karalienės atvaizdu: kaip jis ten atsidūrė?

    Netikėtas radinys prie Juodosios jūros

    Rusijoje, netoli Anapos, archeologai aptiko apie 2 200 metų senumo žiedą su ovalia plokštele, kurioje iškaltas moters profilis. Radinys datuojamas Ptolemėjų dinastijos laikotarpiu ir, tyrėjų teigimu, yra vienas tiksliausiai datuotų tokio tipo papuošalų, rastų už Egipto ribų.

    Žiedas aptiktas kasinėjant vietovę maždaug už pusės kilometro nuo geležinkelio stoties. Antikoje ši teritorija siejama su graikų miestu Gorgipija, priklausiusiu Bosporo karalystei, kuri buvo svarbi Juodosios jūros regiono prekybos ir kultūros jungtis.

    Kas padėjo tiksliai nustatyti amžių

    Artefaktas rastas ūkinės duobės užpilde, greta helenistinio namo liekanų. Kartu archeologai iškėlė daugiau nei šimtą keramikos fragmentų, tarp jų amforų, stalo ir virtuvės indų bei statybinių detalių.

    Skirtingų gamybos centrų keramika leido palyginti sluoksnius ir tiksliau datuoti radinių kontekstą. Būtent šis radinių „rinkinys“ sustiprino išvadą, kad žiedas priklauso III ir II amžių prieš mūsų erą sandūrai.

    Atvaizdas išdavė karalienę

    Didžiausią tyrėjų dėmesį patraukė ne pats papuošalas, o jame pavaizduota moteris. Profilis su į kairę nukreiptu žvilgsniu, būdinga šukuosena, dekoratyvine juosta, garbanomis ir tvarkingai susegta kasa leido identifikuoti asmenį kaip Egipto karalienę Arsinoję III.

    Arsinoja III valdė kartu su Ptolemėju IV 220–204 metais prieš mūsų erą. Istorijoje ji minima kaip Ptolemėjų dinastijos atstovė, siejama ir su politiniais lūžiais po Rafijos mūšio, o po vyro mirties, šaltinių teigimu, žuvo per kovas dėl valdžios.

    „Tokie dinastijos atvaizdai helenistiniame pasaulyje veikė kaip prestižo ženklas ir galėjo plisti per prekybą, meistrų dirbtuves ar mados įtaką“, – teigia radinį analizavę archeologai.

    Tyrėjai pabrėžia, kad karalienė, tikėtina, neturėjo tiesioginio ryšio su dabartinės Anapos apylinkėmis. Tačiau žiedas laikomas dar vienu įrodymu, kad tarp Egipto ir Juodosios jūros regiono vyko intensyvūs prekių, idėjų ir meno motyvų mainai.

    Tokio pobūdžio papuošalai už Egipto ribų aptinkami retai, o išlikę pavyzdžiai dažnai būna prastai datuojami. Šiuo atveju radinio kontekstas, gausi keramika ir aiškūs ikonografiniai bruožai sudaro retai pasitaikantį tikslumo derinį.

  • Egipte atvėrė 2 000 metų kapus: archeologai rado 24 auksinius liežuvius ir sarkofagą

    Egipte atvėrė 2 000 metų kapus: archeologai rado 24 auksinius liežuvius ir sarkofagą

    Nekropolis atskleidė senovinį uostą

    Egipto Viduržemio jūros pakrantėje, Marina El Alamein archeologai pranešė aptikę naują nekropolį, kuriame rasta 18 kapaviečių ir gausybė radinių. Dalis požeminių kamerų buvo išlikusios beveik nepaliestos, o įėjimai vis dar uždaryti originaliomis akmens plokštėmis.

    Šis atradimas padidino bendrą žinomų kapų skaičių vietovėje iki 44 ir sustiprino prielaidą, kad Marina El Alamein buvo vienas svarbiausių senovinių gyvenviečių ir laidojimo centrų Egipto šiaurinėje pakrantėje. Tyrėjai pabrėžia, kad tai buvo reikšmingas uostas, jungęs Egiptą su kitais Viduržemio regionais.

    Auksiniai liežuviai ir Oko Horuso simbolis

    Didžiausio dėmesio sulaukė nedidelės auksinės plokštelės, rastos kai kurių palaikų burnoje. Iš viso identifikuoti 24 tokie dirbiniai, vadinami auksiniais liežuviais, siejami su Ptolemėjų ir romėnų laikotarpių tikėjimu pomirtiniu teismu.

    Manoma, kad tokie įdėklai turėjo simboliškai padėti mirusiajam kalbėti anapusiniame pasaulyje, kai sprendžiamas sielos likimas. Viena iš plokštelių yra Oko Horuso formos, tai vienas svarbiausių Senovės Egipto apsaugos ir globos simbolių.

    Tyrėjai pažymi, kad radiniai rodo kultūrų persipynimą: net stiprėjant helenistinei ir romėniškai įtakai, vietos gyventojai išlaikė ir vietines religines tradicijas. Tokie laidojimo papročiai padeda tiksliau suprasti to meto tapatybės ir tikėjimo kaitą pakrantės miestuose.

    Sarkofagas, skulptūros ir kasdienybės daiktai

    Vienu įspūdingiausių radinių įvardytas apie 2,5 metro ilgio granitinis sarkofagas, kurio dangtis buvo nepažeistas. Viduje rasti žmogaus palaikai, kuriems planuojami antropologiniai ir genetiniai tyrimai, tikimasi nustatyti amžių, lytį, sveikatos būklę ir kilmę.

    Kapuose aptikta beveik pilnų keramikos indų, amforų, alyvinių lempų, kalkakmenio aukurų, akmeninių dubenų ir architektūrinių kapų elementų. Tarp įdomesnių artefaktų minimas nebaigtas marmurinis kūrinys, siejamas su Afrodite, reljefas su sėdinčiu vyru, laikančiu paukštį, bei gipso skulptūros fragmentai, galimai vaizduojantys sfinksą ar dievą Harpokratesą.

    Taip pat aptikta senovinė šulinio struktūra, vėliau pritaikyta laidojimui, tai rodo ilgalaikį vietos praktikų tęstinumą ir senesnių objektų pernaudojimą. Archeologai teigia, kad netoliese laidota įvairių socialinių sluoksnių žmonių, o tai suteikia papildomų duomenų apie senovinio miesto visuomenės sandarą.

    Marina El Alamein vietovė siejama su antikiniu Leukaspis, minimų graikų geografo Strabono darbuose, o gyvenvietė klestėjo nuo helenistinio laikotarpio iki Bizantijos laikų. Tyrėjų vertinimu, nauji radiniai tampa svarbiu šaltiniu rekonstruojant kasdienybę, prekybinius ryšius ir laidojimo kultūrą šiaurinėje Egipto pakrantėje.

  • Egipte aptiko beveik nepaliestą bizantišką miestą: 200 užrašų keičia istoriją

    Egipte aptiko beveik nepaliestą bizantišką miestą: 200 užrašų keičia istoriją

    Egipto Dahklos oazėje, Ain El-Sabil vietovėje, archeologai atidengė vėlyvojo Romos ir Bizantijos laikotarpio gyvenvietę, kuri išliko neįprastai gerai. Tyrėjai skelbia radę suplanuotą gatvių tinklą, gyvenamuosius namus, gynybinius statinius ir įspūdingą ankstyvosios krikščionybės architektūros kompleksą.

    Kas ypač stebina mokslininkus, tai aiški urbanistinė struktūra: pagrindinės gatvės suformuotos šiaurės–pietų kryptimi ir kertasi su rytų–vakarų arterijomis, o sankirtose įrengtos atviros aikštės. Tokia schema rodo, kad tai ne atsitiktinai susikūrusi oazės gyvenvietė, o sąmoningai suplanuotas administracinis ir ekonominis taškas.

    Bažnyčia miesto centre

    Gyvenvietės centre aptikta bazilikos tipo bažnyčia, datuojama IV amžiaus viduriu. Pastato padėtis prie vienos pagrindinių gatvių leidžia spręsti, kad šventovė buvo svarbus bendruomenės centras ir formavo miesto viešąjį gyvenimą.

    Aplink bažnyčią atidengti gyvenamieji kvartalai su erdviomis salėmis, o dalis namų turėjo skliautuotus stogus iš molinių plytų. Taip pat rasta krosnių, kepyklų pėdsakų, virtuvinių zonų ir akmeninių girnų, todėl tyrėjai gali gana tiksliai rekonstruoti kasdienę mitybą ir buitį.

    Gynyba ir keliai per dykumą

    Radinių visuma rodo, kad vietovė turėjo ne vien žemdirbišką paskirtį. Miesto pakraščiuose užfiksuoti dviejų sargybos bokštų likučiai ir masyvi įtvirtinta struktūra storomis sienomis, leidžianti kalbėti apie realią gynybos sistemą.

    Tokie įtvirtinimai oazėse siejami su poreikiu kontroliuoti judėjimą ir prekybą per Vakarų dykumą. Vėlyvojoje Romos imperijoje oazės buvo svarbios tiek administracijai, tiek tiekimo grandinėms, todėl saugumas ir kelių priežiūra tapo strateginiu klausimu.

    200 užrašų fragmentų ir asmeninės istorijos

    Tarp reikšmingiausių radinių minimi du itin gerai išlikę namai, siejami su savininkais, kurių vardai išliko šaltiniuose: diakonu Tisous ir Tabibosu. Tyrėjai spėja, kad ankstesnis pastatas galėjo būti vadinamoji namų bažnyčia, kai krikščionių susibūrimai vyko privačiose erdvėse dar iki pagrindinės bazilikos atsiradimo.

    Išskirtinę mokslinę vertę turi apie 200 užrašytų keramikos šukių, vadinamų ostrakais. Įrašai graikų ir koptų kalbomis apima kasdienius reikalus: prekybinius sandorius, apskaitą, privačią korespondenciją ir kitus bendruomenės gyvenimo pėdsakus, kurie gali padėti tiksliau suprasti, kaip funkcionavo oazių visuomenė vėlyvojoje antikoje.

    Be rašytinių šaltinių, rasta ir gausybė buities radinių: amforų, indų, buteliukų aliejams ar kvapiosioms medžiagoms, molinių lempų bei maisto ruošimo įrankių. Tokie radiniai rodo, kad gyvenvietė buvo savarankiška, gerai organizuota ir palaikė ryšius su platesniais regioniniais mainų tinklais.

    Archeologai pabrėžia, kad tolesni tyrimai priklausys nuo konservavimo ir detalaus dokumentavimo, nes didelė dalis informacijos slypi ne vien pastatuose, bet ir smulkiuose sluoksnių pokyčiuose. Jei ostrakų tekstai bus nuosekliai iššifruoti ir publikuoti, ši vietovė gali tapti vienu svarbiausių šaltinių apie IV amžiaus gyvenimą Egipto oazėse.