Tag: Ekologija

  • Ukrainos žvalgyba įspėja: okupuotame Kryme gėlo vandens krizė kelia dykumėjimo grėsmę

    Okupuotame Kryme gilėja gėlo vandens krizė, o pusiasaliui, Ukrainos žvalgybos vertinimu, gali grėsti dirvožemio druskėjimas ir net dykumėjimas. Pagrindinė priežastis – bandymai trūkumą kompensuoti intensyvinant vandens gavybą iš požeminių šaltinių.

    Apie šias rizikas pranešė Ukrainos gynybos ministerijos Vyriausioji žvalgybos valdyba (HUR), pabrėždama, kad vis dažniau eikvojami strateginiai gėlo vandens ištekliai. Pasak žvalgybos, toks kelias trumpuoju laikotarpiu gali padėti užtikrinti tiekimą, tačiau ilgainiui silpnina vandeninguosius horizontus ir skatina sūraus vandens skverbimąsi.

    HUR duomenimis, 2026 metų spalio pradžioje vidutinis pusiasalio vandens saugyklų užpildymas siekė apie 45 proc. Šį laikiną pagerėjimą lėmė palyginti gausūs krituliai ir žiemą bei pavasarį tirpęs sniegas.

    Vis dėlto prasidėjus sausesniam sezonui atsargos ėmė mažėti: natūralus vandens papildymas nebepasiveja vartojimo. Žvalgyba akcentuoja ir dar vieną problemą – net ir esant vandens telkiniuose, jis ne visada lengvai paimamas dėl uždumblėjusių vandens įsiurbimo vietų, o žemutiniuose sluoksniuose blogėja vandens kokybė.

    Vanduo senka greičiau nei atsistato

    Didžiausią įtaką bendram balansui daro natūralaus nuotėkio vandens saugyklos: 2026 metų spalio 9 dieną jose buvo sukaupta 148,4 mln. kubinių metrų vandens – daugiau nei dukart daugiau nei tuo pačiu laikotarpiu metais anksčiau. Tačiau HUR pabrėžia, kad vien kritulių sukelto šuolio nepakanka, kai kasdienis vartojimas didesnis už įplaukas.

    Skaičiuojama, kad į natūralaus nuotėkio saugyklas kasdien patenka apie 138 tūkst. kubinių metrų vandens, o bendros sąnaudos siekia apie 455 tūkst. kubinių metrų. Iš šio kiekio 81 proc. tenka vandens tiekimui, o 19 proc. prarandama dėl garavimo ir susigėrimo į dirvožemį.

    Dar prastesnė padėtis, pasak HUR, yra vadinamosiose pripildomose saugyklose, kurių užpildymas priklauso nuo išorinių šaltinių. 2026 metų rugsėjo pradžioje jų bendras vandens kiekis siekė apie 35 mln. kubinių metrų, o spalio pradžioje sumažėjo iki 31,6 mln. kubinių metrų – per mėnesį netekta maždaug 10 proc.

    Žvalgyba nurodo, kad iš šių saugyklų kasdien paimama apie 72 tūkst. kubinių metrų vandens: maždaug du trečdaliai naudojami vandens tiekimo reikmėms, o likusi dalis išgaruoja arba susigeria į dirvožemį. Tuo pat metu realaus įtekėjimo į tokias saugyklas beveik nefiksuojama.

    Šiaurės Krymo kanalo problemos po Kachovkos užtvankos sunaikinimo

    Situaciją, pasak HUR, dar labiau komplikuoja tai, kad nebeliko galimybės pilnavertiškai naudotis Šiaurės Krymo kanalu. Po to, kai 2023 metų birželį Rusijos pajėgos sunaikino Kachovkos hidroelektrinės užtvanką, Kachovkos vandens saugykla faktiškai išnyko, o kanalas neteko pagrindinio vandens šaltinio.

    Žvalgyba teigia, kad kanalo eksploataciją riboja ir sumažėjęs hidrostatis slėgis, uždumblėję vandens paėmimo mazgai bei pažeista hidrotechninė infrastruktūra. Dėl to magistralinė dalis ir šiaurinė atšaka iki Džankojaus lieka be vandens.

    Rytinė atšaka, pasak HUR, naudojama vandeniui iš artezinių gręžinių pumpuoti Feodosijos ir Kerčės kryptimi. Tačiau ši schema turi esminį trūkumą: infrastruktūra projektuota dideliems Dniepro vandens kiekiams, o pumpuojant gerokai mažesnius požeminio vandens srautus patiriami labai dideli nuostoliai – dėl garavimo ir filtracijos prarandama iki 40–45 proc. kanalu gabenamo vandens.

    Požeminiai šaltiniai – trumpalaikis sprendimas su ilgalaike kaina

    HUR vertinimu, vienu svarbiausių rezervų tapo arteziniai gręžiniai. 2026 metų spalio pradžioje iš trijų pagrindinių vandens paėmimo vietų – Nežino, Prostorno ir Novogrigorovkos – išgauta iš viso 19,6 mln. kubinių metrų vandens.

    Tačiau intensyvi požeminio vandens gavyba kelia ilgalaikių ekologinių pasekmių riziką: krenta vandeningųjų horizontų lygis ir sudaromos sąlygos sūriam vandeniui prasiskverbti į gėlavandenius požeminius rezervuarus. Žvalgyba pabrėžia, kad ypač pažeidžiamos pakrantės teritorijos, kur natūralaus balanso sutrikdymas spartina druskėjimą.

    Problema, pasak HUR, jau nebeapsiriboja vien gėlo vandens stygiumi – prastėja ir paties vandens kokybė, o kai kurių šaltinių atkūrimui gali prireikti dešimtmečių arba jis gali būti itin sudėtingas. Papildomai nukenčia ir komunalinė infrastruktūra: didesnė mineralizacija bei vandens kietumas neigiamai veikia vandentiekio tinklus, siurblius ir kitą įrangą.

    Rytinėje Krymo dalyje, kuri labiau priklauso nuo vandens permėtimo kanalo sistema, okupacinė administracija, teigia HUR, jau įvedė griežto taupymo režimą ir riboja vandens tiekimą, įskaitant pramonės bei rekreacinių objektų poreikius. Per sausras, avarijas ar kritiškai sumažėjus atsargoms kai kurios gyvenvietės vandenį gauna autocisternomis.

    HUR taip pat pažymi, kad kalbos apie naujų vandens saugyklų statybas kol kas išlieka daugiausia propagandiniais pareiškimais – stinga tiek finansavimo, tiek realių įgyvendinimo perspektyvų, o svarbiausias klausimas lieka neatsakytas: iš kur gauti vandenį naujiems rezervuarams pripildyti.

    Žvalgybos vertinimu, jei dabartinė praktika bus tęsiama, Krymui gresia ne tik chroniškas gėlo vandens trūkumas, bet ir ilgalaikė žemės bei vandens ekosistemų degradacija.

  • Prie Korsikos dugne aptikta per 1 300 paslaptingų ratų: dvi jų kilmės versijos

    Prie Korsikos krantų Viduržemio jūros dugne aptikta daugiau nei 1 300 beveik idealiai apvalių darinių, kurių kilmė iki šiol kelia klausimų mokslininkams.

    Neįprasti objektai pirmą kartą pastebėti 2011 metais jūros dugno tyrimų ekspedicijoje, kai hidrolokatoriaus vaizduose vietoje įprastų smėlio ir akmenų plotų išryškėjo taisyklingos apskritos struktūros su tamsesnėmis dėmėmis centre, rašo „Focus“.

    Iš pradžių tyrėjai buvo aptikę tik kelias dešimtis tokių darinių, tačiau vėlesnė analizė parodė, kad jų yra per 1 300. Jie driekiasi kelių kvadratinių kilometrų plote ir yra 105–125 metrų gylyje.

    Vėlesnės ekspedicijos atskleidė, kad tai nėra paprastos įdubos: kiekvieno rato centre yra raudonųjų kalkinių dumblių kupolas, aplink jį – šviesesnė nuosėdų zona, o išorinį žiedą sudaro ir maži kalkakmenio dariniai, vadinami rodolitais.

    Kas iš tiesų slypi ratuose

    Tyrėjai pabrėžia, kad aptiktos struktūros yra sudėtingi biologiniai dariniai. Jie tampa buveine įvairiems jūrų organizmams – nuo kempinių ir koralų iki bestuburių ir skirtingų žuvų rūšių.

    Tokie dariniai svarbūs ne tik kaip geologinis ar biologinis reiškinys, bet ir kaip ekosistemos dalis, todėl jų tyrimai siejami ir su gamtosaugos klausimais.

    Dvi pagrindinės kilmės hipotezės

    Viena iš dažniausiai minimų versijų sieja ratų susiformavimą su paskutiniu ledynmečio maksimumu, kuris vyko maždaug prieš 21 tūkst. metų. Tuomet Viduržemio jūros lygis buvo gerokai žemesnis, o vietos, esančios daugiau nei 100 metrų gylyje šiandien, buvo arčiau paviršiaus.

    Tokios sąlygos galėjo būti palankios raudoniesiems kalkiniams dumbliams, kuriems reikalinga šviesa. Klimatui šylant ir tirpstant ledynams, jūros lygis kilo, o buvusios kolonijos pamažu atsidūrė didesniame gylyje.

    2020 metų ekspedicijoje iš darinių centrinių dalių buvo paimti mėginiai, o radiokarboninis datavimas parodė, kad seniausia ištirta medžiaga gali būti maždaug 21 tūkst. metų amžiaus.

    Pagal vieną hipotezę, vėliau – praėjus maždaug 8 tūkst. metų, kai jūros lygis stabilizavosi, prasidėjo naujas formavimosi etapas: aplink centrinius likučius ėmė kauptis senesnių darinių fragmentai ir rodolitai, suformuodami būdingus žiedus. Vis dėlto tai kol kas laikoma hipoteze, o ne galutiniu atsakymu.

    Alternatyvi versija – Antrojo pasaulinio karo bombos

    2024 metais tyrėjai Marcas Verlaque’as ir Charles’is-François Boudouresque’as pasiūlė kitą paaiškinimą: dalis ratų galėjo susidaryti dėl į jūrą mestų amerikiečių aviacinių bombų.

    Pasak šios versijos, 1943–1945 metais, kai prie Korsikos buvo amerikiečių aviacijos bazės, iš kovinių skrydžių virš Europos grįžtantys lėktuvai galėjo atsikratyti nepanaudotais sprogmenimis pakrančių vandenyse.

    Manoma, kad kai kurios struktūros galėjo atsirasti bombų kritimo ar sprogimų vietose, o vėliau būti „apgyvendintos“ jūrų organizmų. Tačiau ir ši teorija kol kas nėra galutinai patvirtinta.

    Kodėl siūloma šią vietą saugoti

    Nepriklausomai nuo to, kaip tiksliai susiformavo paslaptingi ratai, tyrimai rodo, kad teritorija yra vertinga ekosistema. Joje aptinkama daug jūrų organizmų, įskaitant retus koralus ir bestuburius.

    Viena didžiausių grėsmių šiems dariniams – laivyba. Didelių laivų inkarai gali pažeisti trapias kalkines struktūras, kurioms susiformuoti galėjo prireikti tūkstančių metų.

    Dalis objektų jau patenka į Cap Corse ir Agriate jūrinio gamtos parko teritoriją, tačiau mokslininkai mano, kad apsaugą reikėtų išplėsti ir į kitus plotus, kad ši neįprasta povandeninė aplinka būtų išsaugota.

  • Kijeve pastebėtos „baltos varnos“: ornitologas paaiškino, kuo skiriasi albinizmas ir leicizmas

    Kijeve žmonės pastebėjo neįprastai šviesias, kone baltas varnas, tačiau mokslininkai pabrėžia: tai nebūtinai albinizmas.

    Kaip skelbiama, Lvivio nacionalinio universiteto zoologijos profesorius ir ornitologas Andrijus Bokotėjus paaiškino, kad dažnu atveju tai gali būti leicizmas – retesnė, bet su albinizmu dažnai painiojama spalvos anomalija.

    Pasak jo, albinizmas atsiranda dėl genetinės mutacijos, kai organizmas visai negamina pigmento, todėl balti būna ne tik plunksnos ar kailis, bet ir akys – dėl persišviečiančių kraujagyslių jos gali atrodyti raudonos.

    Tuo tarpu leicizmo atveju plunksnos pašviesėja ar išbąla, tačiau akys išlieka tamsios, būdingos rūšiai. Būtent tai ir yra vienas aiškiausių požymių, leidžiančių atskirti šiuos reiškinius.

    Kodėl paukščiai netikėtai pašviesėja?

    Ornitologas teigia, kad tiek albinizmas, tiek leicizmas gamtoje pasitaiko retai, tačiau šiandien apie tokius atvejus sužinoma dažniau vien dėl to, kad daugiau žmonių fotografuoja ir stebi paukščius.

    Neįprastos spalvos paukščiai, anot jo, dažniau pastebimi šalia žmogaus – miestuose ir gyvenvietėse, kur jų tiesiog daugiau stebėtojų akiratyje.

    Paklaustas apie priežastis, profesorius vardija kelias galimas kryptis: genetines mutacijas, mitybos ypatumus, aplinkos veiksnius. Vis dėlto tiksliai nustatyti, kodėl konkretus paukštis įgijo tokią spalvą, dažniausiai sudėtinga, nes atvejai reti.

    Ar šviesi spalva paveldima ir ar tokių varnų daugės?

    Teoriškai, pasak ornitologo, šviesesnė spalva galėtų pasireikšti ir palikuonims, tačiau praktiškai tai nutinka nedažnai.

    Profesorius pabrėžia, kad vienos ar net kelių šviesių varnų pasirodymas mieste savaime nereiškia, jog ateityje jų daugės.

    „Ne, tai nepersiduoda genetiškai. Gryna teoriškai tai įmanoma, bet praktikoje tokių atvejų aš nežinau“, – teigė A. Bokotėjus.

    Ar „baltai varnai“ gamtoje gyventi sunkiau?

    Pasak mokslininko, paukščiai su netipine spalva rečiau sulaukia suaugusio amžiaus, nes ryškiau išsiskiria aplinkoje ir plėšrūnams tampa lengviau pastebimi.

    Ypač tai pavojinga smulkesniems paukščiams, pavyzdžiui, žvirbliams – plėšriesiems paukščiams paprasčiau išsirinkti baltą individą iš pulko.

    Varnoms ši rizika mažesnė, nes natūralių priešų jos turi mažiau, tačiau pats matomumo veiksnys vis tiek išlieka svarbus.

    O kaip į šviesiai nuspalvintą paukštį reaguoja būrys, vienareikšmio atsakymo nėra: kartais tokie individai atmetami ar net užpuolami, kitais atvejais – sėkmingai gyvena kartu su įprastos spalvos paukščiais.

    Ornitologas priduria, kad pati netipinė spalva dažniausiai netrukdo paukščiui būti gyvybingam – didžiausias iššūkis yra didesnė rizika tapti lengvesniu taikiniu plėšrūnams.

  • Černobylio biosferiniame rezervate užfiksuotas į Raudonąją knygą įrašytas pelėdinis apuokas

    Černobylio radiaciniame-ekologiniame biosferiniame rezervate užfiksuotas pelėdinis apuokas – į Ukrainos Raudonąją knygą įrašyta pelėda ir didžiausia šios šeimos atstovė šalyje.

    Apie fiksuotą retą naktinį plėšrūną pranešė pats rezervatas, pasidalijęs informacija ir nuotraukomis iš stebėjimų.

    Pelėdinis apuokas laikomas ypač gerai prisitaikiusiu medžioti prieblandoje ir naktį. Tam padeda didelės akys, labai gera klausa ir vadinamasis veidinis diskas, padedantis tiksliau „surinkti“ garsus.

    Specialistai pabrėžia, kad ši rūšis svarbi natūralioms ekosistemoms: plėšrūnas padeda reguliuoti kitų gyvūnų gausą, o veisimosi ir perėjimo vietų apsauga yra vienas iš rezervato uždavinių.

    Naktinio plėšrūno medžioklės ypatumai

    Rezervato teigimu, pelėdinio apuoko skrydžiui būdingas beveik negirdimas plasnojimas. Tai siejama su specialia plasnojamųjų plunksnų sandara, kuri leidžia efektyviai orientuotis tamsoje ir prie grobio priartėti tyliai.

    Pasak tyrėjų, pelėdinio apuoko raciono pagrindą sudaro smulkūs žinduoliai ir paukščiai. Daugiausia jis medžioja sutemose ir naktį.

    Kodėl fiksavimas Černobylyje svarbus

    Pelėdinis apuokas yra saugoma rūšis, todėl jo aptikimas laikomas reikšmingu biologinės įvairovės ženklu. Rezervatas akcentuoja, kad tokie stebėjimai padeda geriau suprasti rūšių paplitimą ir planuoti jų apsaugą.

    Černobylio biosferinis rezervatas pastaraisiais metais ne kartą atsidūrė tyrėjų dėmesio centre dėl įvairių laukinės faunos stebėjimų, rodančių, kad teritorijoje veikia sudėtingos natūralios ekosistemos.

  • Ozono skylė virš Antarktidos 2026-aisiais išaugo iki didžiausio ploto per 10 metų

    2026 metais ozono skylė virš Antarktidos pasiekė didžiausią plotą per pastarąjį dešimtmetį – jos maksimumas siekė 27,1 mln. kv. km. Nors teritorija buvo itin plati, mokslininkai šįkart nefiksavo neįprastai didelio ozono sluoksnio išretėjimo.

    Apie tai pranešė Ukrainos Nacionalinis Antarktinis mokslinis centras, remdamasis JAV NOAA ir NASA duomenimis. Skelbiama, kad šis rodiklis sudaro maždaug 90 proc. 2000 metais užfiksuoto rekordo.

    Ozono skylė kasmet formuojasi Antarktidos pavasarį, kai atmosferos sąlygos virš Pietų ašigalio tampa palankios ozoną ardančioms reakcijoms. Šiaurės pusrutulyje tai sutampa su rudens laikotarpiu.

    Mokslininkai pabrėžia, kad vien plotas neatskleidžia visos situacijos – ne mažiau svarbu, kiek smarkiai krinta ozono koncentracija. Šiemet didelę skylę lydėjo palyginti „neekstremalūs“ koncentracijos rodikliai.

    Kas lėmė didesnę ozono skylę

    Viena pagrindinių ploto augimo priežasčių įvardijamas neįprastai galingas poliarinis sūkurys. Tokia oro cirkuliacija gali sudaryti ypač palankias sąlygas ozonui irti.

    Tačiau ozono būklei įtaką daro ne tik žmogaus sukelti veiksniai – svarbūs ir natūralūs atmosferos procesai. Dėl jų ozono skylės plotas ir „gylis“ gali smarkiai skirtis nuo metų iki metų.

    Ką rodo matavimai Dobsono vienetais

    Ozono kiekis dažnai vertinamas Dobsono vienetais, kurie parodo bendrą ozono kiekį atmosferos stulpelyje virš konkretaus taško. Normalus lygis paprastai laikomas 300–400 Dobsono vienetų, o ozono skylė apibrėžiama, kai rodiklis nukrenta žemiau 220.

    Šiais metais Pietų ašigalyje mažiausia reikšmė siekė 105 Dobsono vienetus (užfiksuota spalio 17 dieną). Palyginimui, istorinis minimumas toje vietoje – 92 Dobsono vienetai, registruoti 2006 metų spalį.

    Ukrainos Antarktidos stotyje „Akademik Vernadskis“ mažiausias šių metų rodiklis buvo 168 Dobsono vienetai (spalio 23 dieną). Stoties istorinis minimumas siekia 118 Dobsono vienetų ir buvo fiksuotas 2000 metų rugsėjį.

    Įdomu tai, kad 2026 metų spalio 9–11 dienomis toje pačioje stotyje ozono koncentracija siekė 372–374 Dobsono vienetus, t. y. buvo normos ribose. Tai dar kartą primena, kad rodikliai gali labai greitai kisti net per trumpą laiką.

    Bendras fonas – ozono sluoksnis atsigauna

    Nors šių metų ozono skylės plotas buvo išskirtinai didelis, bendros ozono sluoksnio atsikūrimo tendencijos išlieka teigiamos. Mokslininkai tai sieja su tarptautiniais susitarimais ir mažesniu ozoną ardančių medžiagų naudojimu.

    Kartu pabrėžiama, kad natūralūs atmosferos procesai ir toliau darys įtaką sezoniniams svyravimams, todėl vienų metų „rekordinis“ plotas nebūtinai reiškia ilgalaikį blogėjimą.

  • Indijos vandenyno dugne nufilmuotas milžiniškas sifonoforas: jis gali būti ilgesnis už mėlynąjį banginį

    Indijos vandenyno dugne nufilmuotas neįprastas, spirale susisukęs gigantas – sifonoforas, kurį mokslininkai įvardija kaip galimai ilgiausią kada nors užfiksuotą gyvūną.

    Kaip rašoma portale „Kertvar“, vaizdo medžiaga užfiksuota 2020 metų pavasarį ekspedicijos metu, kai mokslinių tyrimų laivo kamera-robotas tyrinėjo giliavandenius kanjonus prie Vakarų Australijos.

    Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo kaip vienas didžiulis skaidrus organizmas, tačiau iš tiesų sifonoforas nėra „vienas gyvūnas“ įprasta prasme. Jį sudaro tūkstančiai mažų individų, veikiančių kaip viena kolonija.

    Toks radinys tyrėjams svarbus ne tik dėl įspūdingų matmenų – giliavandenių ekosistemų stebėjimai leidžia geriau suprasti, kiek daug neatrastų rūšių vis dar slypi vandenynų gelmėse.

    Kaip buvo užfiksuotas giliavandenis milžinas

    Nurodoma, kad ekspedicija vyko mokslinių tyrimų laivu R/V „Falkor“, priklausančiu Schmidto vandenynotyros institutui. Laivas 2020 metų kovo 8 dieną išplaukė iš Fremantlo uosto ir apie mėnesį dirbo Ningalu kanjonų rajone.

    Nuotoliniu būdu valdomas robotas „SuBastian“ atliko 20 nėrimų, pasiekė iki 4 500 metrų gylį ir net 181 valandą praleido netoli jūros dugno.

    Institutas 2020 metų balandžio 6 dieną paviešino vaizdo įrašą, kuriame matyti gigantiškas sifonoforas, priskiriamas Apolemia genčiai. Kolonija buvo susisukusi į plokščią spiralę, kuri tyrėjams priminė spiralinį NSO.

    Roboto pilotai įvertino, kad išorinio spirale susisukusio „žiedo“ skersmuo siekė apie 15 metrų, o jo ilgis – maždaug 47 metrus. Visa kolonijos ilgis oficialiai nebuvo išmatuotas, tačiau, pasak instituto atstovo, jis galėjo siekti net apie 120 metrų.

    Kas yra sifonoforas ir kuo jis išskirtinis

    Sifonoforai priskiriami hidrozoojų grupei – tai tolimi medūzų ir koralų giminaičiai. Skirtingai nei dauguma gyvūnų, sifonoforas yra kolonija, sudaryta iš daugybės mažų individų, vadinamų zooidais.

    Zooidai kolonijoje pasiskirsto funkcijomis: vieni atsakingi už judėjimą, kiti – už mitybą, grobio paralyžiavimą ar dauginimąsi. Nors tai atskiri organizmai, kartu jie dalijasi maistinėmis medžiagomis ir veikia kaip vieno didelio gyvūno „organai“.

    Publikacijoje primenama, kad geriausiai žinomas sifonoforas yra portugališkoji galera – ją daugelis klaidingai laiko medūza, nors tai taip pat kolonija, grobį gaudanti nuodingais čiuptuvais.

    Spiralinė užfiksuoto giliavandenio milžino forma siejama su mityba: sifonoforai čiuptuvais gaudo smulkius vėžiagyvius, žuvis ir net kitus sifonoforus.

    Kodėl jis lyginamas su mėlynuoju banginiu

    Mėlynasis banginis laikomas sunkiausiu žinomu gyvūnu, o jo ilgis paprastai siekia apie 30 metrų. Tuo metu nufilmuotas sifonoforas vien išoriniu spirale susisukusiu žiedu buvo maždaug pusantro karto ilgesnis.

    Mokslininkai pabrėžia, kad nors kolonijos ilgis gali būti milžiniškas, jos masė sudaro tik menką banginio masės dalį. Tai viena iš priežasčių, kodėl sifonoforai laikomi itin neįprastais vandenynų gyventojais.

    Medūzų tyrėja Rebecca Helm atkreipė dėmesį, kad dauguma jos matytų sifonoforų kolonijų būna vos apie 20 centimetrų, rečiau – iki vieno metro ilgio. Todėl užfiksuotas egzempliorius laikomas išskirtinai retu.

    Taip pat skelbiama, kad per tą pačią ekspediciją galėjo būti aptikta iki 30 naujų rūšių – tarp jų minimi, pavyzdžiui, Taningia genties kalmarai, stiklinių kempinių kolonijos ir milžiniškos hidros.

  • Lenkija į Baltiją perkėlė daugiau kaip 9 000 ungurių, kad jų nepagaudytų Rusijos žvejai

    Lenkijoje įvykdyta neįprasta žuvų gelbėjimo operacija: iš Vislos įlankos į atvirą Baltijos jūrą perkelta daugiau kaip 9 000 europinių ungurių, kad jie nepatektų į Rusijos žvejų tinklus.

    Apie tai praneša portalas „Wirtualna Polska“, remdamasis Jūrų žvejybos instituto informacija. Operacija vyko 2026 metų spalio 5–27 dienomis, kai mokslininkai kartu su vietos žvejais gaudė ungurius ir juos gabeno į saugesnę akvatoriją.

    Iš viso iš Vislos įlankos buvo išvežta 9 110 žuvų, kurių bendras svoris siekė 8,8 tonos. Vislos įlanka – sekli Baltijos lagūna, kurią dalijasi Lenkija ir Rusija: šiaurės rytinė dalis priklauso Kaliningrado sričiai.

    Operacijos logika paprasta: perkelti unguriai turėtų išvengti didesnio žvejybos spaudimo Rusijos pusėje ir turėti daugiau šansų sėkmingai migruoti neršti, taip prisidedant prie šios rūšies populiacijos atkūrimo.

    Kaip vyko ungurių perkėlimas

    Gyvi unguriai buvo surenkami iš žvejų penkiuose uosteliuose: Krynica Morska, Konty-Rybackie, Nowa Pasłęka, Frombork ir Suchacz. Daugiausia dėmesio skirta suaugusiems vadinamiesiems sidabriniams unguriams – tiems, kurie jau pasiruošę tolimai migracijai.

    Žuvis gaudė saugiomis gaudyklėmis, po to trumpam laikė talpyklose su deguonimi prisotintu vandeniu. Specialistai įvertindavo jų būklę: jaunus ungurius paleisdavo atgal, o atrinktus – pasverdavo ir perkeldavo į ant sunkvežimių įrengtus baseinus.

    Vėliau kiekviena partija buvo išleidžiama į Gdansko įlanką netoli Nowy Świat uosto, jau atviros jūros pusėje. Ši vieta parinkta taip, kad unguriai galėtų aplenkti rusišką Vislos įlankos dalį ir tęsti kelionę.

    Jūrų žvejybos instituto teigimu, taip perkelti unguriai neturėtų patirti papildomo mirtingumo ir žvejybos spaudimo Rusijos akvatorijoje, o jų galimybės pasiekti neršto vietas – išaugti.

    Kur plauks toliau ir ką stebės mokslininkai

    Mokslininkai primena, kad europiniai unguriai neršia Sargaso jūroje Atlanto vandenyne – tai sritis netoli Bermudų salų, neturinti krantų ir apsupta vandenyno srovių. Dėl to galimybė palikti Vislos įlanką yra itin svarbi rūšies apsaugos programoms.

    Siekiant geriau suprasti migracijos maršrutą, 100 ungurių buvo pritvirtinti akustiniai siųstuvai. Jų signalus planuojama fiksuoti povandeniniais mikrofonais (hidrofonais), įrengtais palei tikėtiną žuvų kelią.

    Tokie įrenginiai turėtų veikti ir Danijos sąsiauriuose, jungiančiuose Baltijos ir Šiaurės jūras. Tai leis stebėti, kur tiksliai unguriai plauks toliau, kai paliks Baltijos regioną.

    Kiek kainavo operacija

    Skelbiama, kad visa operacija kainavo apie 3,6 mln. zlotų (originaliame pranešime suma taip pat pateikta grivinomis). Didžioji dalis finansavimo – 2,5 mln. zlotų – skirta iš Europos jūrų reikalų, žuvininkystės ir akvakultūros fondo.

    ES strateginis tikslas – atkurti šios rūšies populiaciją taip, kad į Sargaso jūrą galėtų migruoti bent 40 proc. sidabrinių ungurių, palyginti su būkle iki padidėjusio žmogaus poveikio ir populiacijos smukimo.

  • Į Ukrainą masiškai atskrido sibirinės riešutinės: ornitologas paaiškino retą „invaziją“

    Šį rudenį Ukrainoje vis dažniau pastebimos neįprastos viešnios – riešutinės, į šalį atskridusios net iš Sibiro. Ornitologai tokį masinį pasirodymą vadina invazija – nereguliariomis migracijomis, kai paukščiai staiga atsiduria gerokai už įprasto arealo ribų.

    Kaip portalui UNIAN aiškino ornitologas Vitalijus Griščenka, šis reiškinys nėra kasmetinis: per pastaruosius dešimtmečius tokie atskridimai fiksuojami maždaug kas 8–10 metų. Ankstesni atvejai Ukrainoje registruoti 2018 ir 2008 metais, o dažniausiai invazija prasideda antroje rudens pusėje – spalį, kartais dar rugsėjo pabaigoje.

    Riešutinė Ukrainoje paprastai peri Karpatų regione, kai kur aptinkama ir Polesės šiaurėje. Tačiau šįkart kalbama apie šiaurinį porūšį, kurio pagrindinis arealas driekiasi Sibire ir šiaurės vakarų Europoje – dalis šių paukščių dabar pasiekė Ukrainą.

    Pasak ornitologo, pagrindinė priežastis – maisto stoka gimtuosiuose miškuose. Riešutinės invazijos siejamos su dideliu pagrindinių lesalo augalų nederliumi perėjimo vietose: kai maisto nepakanka visiems, paukščiai priversti klajoti ir ieškoti kitų teritorijų, kartais nuskrisdami net iki Vidurio ar Vakarų Europos.

    Kodėl invazija kartojasi kas kelerius metus

    Riešutinės pavadinimas (rusų kalboje ji dar vadinama „kedrovka“) tiesiogiai susijęs su jų racionu: rudenį ir žiemą svarbiausias lesalas yra sibirinės kedrinės pušies sėklos. Kai šių sėklų beveik nėra, paukščiai nebeturi kuo maitintis ir pradeda plataus masto klajones.

    Derlingumas, anot V. Griščenkos, kinta cikliškai. Jei keletą metų sėklų būna daug, paukščiams lengviau išgyventi, jų populiacija auga, tačiau vėliau gali ateiti sezonas, kai sėklų derlius menkas – tada maisto visiems nebeužtenka, ir prasideda migracijos į pietus bei pietvakarius.

    Tokie klajojimai nebūtinai baigiasi sėkmingai. Ornitologas atkreipė dėmesį, kad dalis paukščių gali bandyti įsitvirtinti naujose vietose, tačiau daug jų žūsta – tampa plėšrūnų grobiu arba neberanda pakankamai maisto, todėl galiausiai tai gali mažinti populiaciją.

    Dėl šios priežasties tiksliai nuspėti, kada pasikartos kitas masinis atskridimas, sudėtinga, nors bendra periodika – maždaug kas 8–10 metų – pastaruoju metu išlieka panaši.

    Kaip atpažinti riešutinę ir kodėl ji nebijo žmonių

    Riešutinės priklauso varninių šeimai – jos giminaitės yra varnos, kovai, kuosos. Išoriškai atskirti į Ukrainą atskridusią sibirinę riešutinę nuo Karpatų populiacijos esą beveik neįmanoma – ne specialistui jos atrodo labai panašios.

    Pasak ornitologo, tai tamsiai pilkas, beveik juodas paukštis su ryškiomis šviesiomis dėmelėmis, ypač matomomis ties uodega. Dar vienas požymis – specifinis, aštrus, „metališkas“ balsas, kuris išsiskiria iš kitų įprastų paukščių garsų.

    Invazijos metu riešutinės dažniausiai laikosi nedidelėmis grupelėmis – po dvi ar tris, kartais aptinkamos ir pavieniui. Literatūroje aprašomi ir didesni susibūrimai, tačiau tai, anot pašnekovo, reti atvejai.

    Kad paukščiai atskrido būtent iš šiaurės, sprendžiama iš jų judėjimo krypties: pirmieji pastebėjimai fiksuoti dar rugsėjo antroje pusėje šiaurės rytuose, vėliau jie pasirodė vis piečiau ir pietvakarių kryptimi.

    Kokios grėsmės laukia atskridusių paukščių

    V. Griščenka teigimu, pats tolimas skrydis riešutinėms nėra neįveikiama problema – jos tiesiog klajoja ieškodamos lesalo ir sustoja ten, kur randa kuo maitintis. Be to, jos nėra labai išrankios: gali lesinti ne tik sėklas, bet ir vabzdžius, uogas, net smulkius gyvūnus, pavyzdžiui, driežus.

    Persikėlimas į pietesnes teritorijas, kur klimatas švelnesnis, žiemą net gali palengvinti išgyvenimą. Tačiau vėliau daug paukščių nebegrįžta atgal dėl įvairių priežasčių – dalį sumedžioja plėšrūnai, dalis neranda maisto ar žūsta nuo nelaimingų atsitikimų, pavyzdžiui, atsitrenkę į langus.

    Kartu su riešutinėmis Ukrainoje šį sezoną fiksuojama ir kryžiasnapių invazija. Ornitologas pabrėžė, kad tai taip pat natūralus, periodiškai pasikartojantis procesas, dažniausiai susijęs su sėklų nederliumi šiaurėje ir šiaurės rytuose.

  • Baudos už grybavimą Ukrainoje: kuriose vietose rinkti draudžiama ir kas gresia 2026 metais

    Grybavimo sezonui Ukrainoje pasiekus piką lapkritį, daliai žmonių išvyka į mišką gali baigtis bauda. Nors grybauti asmeniniams poreikiams įprastuose miškuose paprastai nedraudžiama, yra aiškios išimtys, kuriose rinkti grybus griežtai negalima.

    Apie tai rašo Ukrainos naujienų portalas UNIAN, primindamas, kad teisinė atsakomybė priklauso nuo to, kur ir ką žmogus renka. Kai kuriais atvejais sankcijos už tam tikrų rūšių grybus gali siekti iki 3 655 grivinų.

    Svarbiausia taisyklė – negalima grybauti teritorijose, priskirtose Ukrainos gamtos rezervatų fondui. Tai – rezervatai, gamtos parkai, dendrologiniai parkai ir botanikos sodai, kur visi grybai laikomi saugomais.

    Be to, net ir įprastuose miškuose draudžiama rinkti grybus, įtrauktus į Ukrainos Raudonąją knygą. Draudimas apima ne tik jų pjovimą, bet ir mindymą ar bet kokį naikinimą.

    Kur grybauti draudžiama ir kokios baudos numatytos

    Už grybų rinkimą saugomose gamtos rezervatų fondo teritorijose paprastiems gyventojams gali būti skiriama 17–51 grivinos bauda. Juridiniams asmenims numatytos didesnės sankcijos – 51–119 grivinų.

    Taip pat primenama, kad surinktų grybų prekyba be vadinamojo miško bilieto (leidimo komercinei veiklai) yra draudžiama. Tokiu atveju gresia 17–119 grivinų bauda ir prekių konfiskavimas.

    Raudonosios knygos grybai: baudos gali siekti 3 655 grivinas

    Didžiausios baudos taikomos, jei žmogus renka, parduoda ar perka grybus, įtrauktus į Ukrainos Raudonąją knygą. Už tai gali būti skiriama 1 700–3 655 grivinų bauda, priklausomai nuo padarytos žalos, taip pat numatomas prekių konfiskavimas.

    Straipsnyje pabrėžiama ir praktinė rizika: jei nesate tikri dėl rūšies, geriau tokių grybų neliesti. Nežinojimas nuo atsakomybės neatleidžia, o retų rūšių rinkimas kenkia jų išsaugojimui.

  • Brazilijoje buvusios fermos vietoje pasodino 840 tūkst. medžių – sugrįžo šimtmetį nematyti gyvūnai

    Brazilijoje ekologų šeimai pavyko buvusios gyvulininkystės fermos vietoje atkurti ištisą ekosistemą – po ilgamečio darbo į teritoriją sugrįžo gyvūnai, kurių regione nebuvo fiksuota daugiau kaip 100 metų.

    Apie šį projektą rašo „Futura-sciences.com“: Nicolas ir Raquel Locke 2001 metais savo valdą Rio de Žaneiro valstijoje pavertė ekologiniu rezervatu „Guapiaçu“ ir pradėjo nuosekliai atkurti nualintą kraštovaizdį.

    Dešimtmečius veikusi galvijų ferma buvo sunaikinusi didelę vietinių miškų dalį, todėl atkurti natūralią aplinką nepakako vien atsodinti medžius – reikėjo atkurti ir ryšius tarp buveinių.

    Ekologai sodino vietines medžių rūšis, formavo miško koridorius ir gaivino pelkes bei užmirkusias teritorijas – būtent tokie sprendimai leidžia gyvūnams grįžti ir išlikti, o ekosistemai vėl veikti kaip visumai.

    Miškas ir pelkės sugrąžino laukinę gyvybę

    2025 metais 607 hektarų plote buvo pasodinta apie 840 tūkst. medžių. Tai tapo pagrindu miškui vėl plėstis ten, kur anksčiau buvo ganyklos.

    Vandens telkinių ir pelkių atkūrimui rezervate buvo įrengtos žemių užtvankos ir pakeistos vietinių upelių vagos. Buvusiose ganyklose susiformavo lagūnos, pritraukusios įvairių rūšių gyvūnus ir paukščius.

    Nurodoma, kad šiose atkurto kraštovaizdžio vietose apsigyveno kapibaros, plačianapiai kaimanai, garniai ir kiti vandens paukščiai – tai ženklas, kad teritorija vėl tampa tinkama natūralioms bendrijoms.

    Tapyrus teko sugrąžinti dirbtinai

    Pietų Amerikos tapyrai Rio de Žaneiro valstijoje nebuvo sutinkami nuo 1914 metų. Dėl kelių infrastruktūros ir žemės ūkio plotų gyvūnai negalėjo natūraliai sugrįžti į regioną.

    Todėl 2017 metais į rezervatą buvo specialiai išleisti pirmieji trys tapyrai. Jų judėjimas stebėtas radijo antkakliais ir fotospąstais, o netrukus paaiškėjo, kad gyvūnai sėkmingai prisitaikė – maitinosi vietiniais augalais ir platino sėklas, taip prisidėdami prie miško atsigavimo.

    Vėliau mokslininkai užfiksavo pirmuosius jauniklius, gimusius jau laukinėje gamtoje. Tai patvirtino, kad tapyrai ne tik išgyvena, bet ir dauginasi.

    Šiuo metu rezervate, kaip teigiama, gyvena 11 suaugusių tapyrų ir trys jaunikliai, o įskaičiuojant aplinkines teritorijas bendra populiacija, specialistų vertinimu, gali siekti 25 individus.