CP v2

Tag: Ekologija

  • Biologas JAV aitvarams pastatė dirbtinius medžius: Haris-nek kolonija per 25 metus išaugo 27 kartus

    JAV Džordžijos valstijoje vieno biologo pasiūlytas sprendimas iš esmės pakeitė medinių gandrų kolonijos likimą. Haris-nek nacionaliniame laukinės gamtos rezervate paukščiams buvo sukurti dirbtiniai lizdaviečių pagrindai, kai natūrali aplinka ėmė nebeatlaikyti pasikeitusių sąlygų.

    Mediniai gandrai lizdus įprastai suka medžiuose, augančiuose giliai vandenyje, nes užlieta teritorija veikia kaip natūrali apsauga nuo plėšrūnų. Kai viename iš rezervato tvenkinių vandens lygis sumažėjo, meškėnai pradėjo lengviau pasiekti lizdus ir naikinti jauniklius.

    Siekdami sumažinti plėšrūnų daromą žalą, rezervato darbuotojai pakėlė vandens lygį maždaug 1,8 metro. Tačiau netrukus išryškėjo kita problema: dalis medžių dėl nuolatinio užliejimo ėmė džiūti ir nykti, todėl paukščiai neteko patikimų vietų perėjimui.

    Tuomet biologas Johnas Robinettas pasiūlė alternatyvą, kuri atrodė paprasta, bet pasiteisino praktiškai. 1990-ųjų pradžioje rezervate buvo pastatytos kelios dirbtinės konstrukcijos iš medienos, metalinių strypų ir tinklo, skirtos atstoti žūvančius medžius.

    Lygiagrečiai teritorijoje buvo sodinami jauni pelkiniai kiparisai, kurie geriau ištveria ilgalaikį buvimą vandenyje. Idėja buvo tokia, kad užaugę medžiai ateityje palaipsniui pakeistų dirbtines konstrukcijas, o paukščiai turėtų stabilų lizdaviečių „perėjimą“ nuo laikino sprendimo prie natūralaus.

    Gandrai laukti nepradėjo ir greitai ėmė naudotis naujomis platformomis. Rezultatai tapo matomi per kelerius metus: iki 2002 metais jauniklių išgyvenamumas Vudi tvenkinyje buvo apie 20 proc. didesnis nei gretimose kolonijose.

    Ilgalaikis efektas buvo dar ryškesnis. 2012 metais biologai suskaičiavo 484 lizdus, kai 1987 metais jų buvo tik 18, vadinasi, per 25 metus lizdų skaičius išaugo beveik 27 kartus.

    Tokie atvejai gamtosaugoje dažnai laikomi pavyzdžiu, kaip inžineriniai sprendimai gali padėti suvaldyti žmogaus ir klimato nulemtus buveinių pokyčius, kartu nekeičiant pačios rūšies elgsenos. Kai paukščiams paliekama tai, ko jiems labiausiai reikia, saugi vieta perėti, kolonijos atsikūrimas gali būti ne epizodinis, o ilgalaikis.

  • Kachovkos užtvankos ateitis: mokslininkas siūlo nebeatkurti milžiniško rezervuaro, o palikti Didįjį Lugą

    Po 2023 metais sunaikintos Kachovkos užtvankos Ukrainos institucijos yra ne kartą leidusios suprasti, kad po karo būtų siekiama atkurti Kachovkos hidroelektrinę ir vandens telkinį. Vis dėlto dalis mokslininkų ragina neskubėti grįžti prie buvusio modelio, nes pasikeitusi teritorija jau rodo netikėtą gamtos atsikūrimo potencialą.

    Chersono valstybinio universiteto profesorius, biologijos mokslų daktaras Ivanas Moisijenka teigia, kad buvusio rezervuaro vietoje formuojasi Europoje reta, didelio masto natūrali ekosistema. Jo vertinimu, tai galimybė atkurti Didįjį Lugą – istorinį Dnipro žemupio užliejamų pievų ir miškų kompleksą, kuris buvo smarkiai pakitęs dėl hidrotechnikos projektų.

    „Idealu būtų rasti sprendimą, kuris leistų atkurti energetikos infrastruktūrą, bet nebesukurti milžiniškos gėlo vandens jūros“, – sakė Ivanas Moisijenka.

    Pasak profesoriaus, pietų Ukrainai svarbūs vandens ir energijos poreikiai nebūtinai reiškia vieno didžiulio telkinio atkūrimą. Jo siūloma kryptis būtų vandens paskirstymas pagal natūralesnius Dnipro ir į jį įtekančių mažesnių upių bei slėnių ruožus, o prireikus – kelių mažesnių talpų sprendimai ne pagrindinėje upės vagoje.

    Mokslininkas pripažįsta, kad jis nėra hidrotechnikos ar hidroenergetikos specialistas, todėl negali pateikti išsamaus ekonominio ar techninio projekto. Tačiau jis pabrėžia ekologinę logiką: kai buvusio Kachovkos vandens telkinio plotas siekė apie 215 000 hektarų, pakartotinai užlieti, jo manymu, vertėtų tik nedidelę dalį – maždaug iki 15 000 hektarų.

    Likusį plotą jis siūlo palikti gamtos atkūrimui, kad iš susiformavusių želdynų ir užliejamų teritorijų ilgainiui susikurtų stabilesnė, įvairesnė biologinė erdvė. Tokie procesai, ekologų vertinimu, gali padėti sugrįžti paukščių, žuvų neršto vietoms svarbioms buveinėms ir sukurti natūralias vandens sulaikymo zonas, kurios aktualios dažnėjant ekstremaliems klimato reiškiniams.

    Anksčiau Ukrainos mokslininkai yra atkreipę dėmesį, kad buvusio rezervuaro teritorijoje sparčiai auga vienodo amžiaus užliejamas miškas, kurio mastas įvardijamas kaip išskirtinis Europoje. Tokia dinamika rodo, kad gamta, net ir po katastrofiškų įvykių, gali atkurti sudėtingas ekosistemas greičiau, nei dažnai tikimasi, tačiau tam būtina nuosekli apsauga ir aiški ilgalaikė politika.

    Klausimas dėl Kachovkos hidroelektrinės ir vandens telkinio ateities, tikėtina, taps viena didžiųjų pokario rekonstrukcijos dilemų. Sprendžiant teks derinti energetinį saugumą, žemės ūkio vandens poreikį, infrastruktūros atsparumą ir biologinės įvairovės apsaugą, o galutinis pasirinkimas lems, ar Dnipro žemupys grįš prie ankstesnės inžinerinės sistemos, ar bus ieškoma naujo, gamtai palankesnio kompromiso.

  • Odesos srityje nyksta reti rožiniai flamingai: mokslininkai sieja tai su karinių dronų keliamu triukšmu

    Kaip teigia parko mokslinių tyrimų skyriaus vadovas, biologijos mokslų daktaras Ivanas Rusevas, pagrindinė priežastis siejama su karo sukelta triukšmo apkrova, ypač dėl Rusijos naudojamų dronų skrydžių.

    Pasak mokslininko, didelė flamingų banda, kuri dar liepos pradžioje buvo gerokai gausesnė, dabar suskilo į kelias mažas grupes. Šiuo metu parke esą liko kiek daugiau nei 100 šių paukščių.

    Ivanas Rusevas pabrėžia, kad praskrendant dronams paukščiai patiria stiprų stresą: išsigąsta ir pakyla nuo vandens ne tik flamingai, bet ir kitos rūšys, pavyzdžiui, kirai. Vis dėlto, anot jo, būtent flamingams toks trikdymas yra ypač žalingas, nes jie jautrūs nuolatiniam triukšmui ir staigiems sujudimams.

    Ornitologų vertinimu, nuolatinis trikdymas veisimosi ir maitinimosi teritorijose gali pakeisti paukščių elgseną: jie dažniau palieka saugias vietas, prasčiau maitinasi ir tampa labiau pažeidžiami plėšrūnų. Ilgainiui tai mažina tikimybę sėkmingai perėti jauniklius, o migracinėms rūšims gali lemti sprendimą apskritai nebegrįžti į anksčiau tinkamas buveines.

    Tokios tendencijos ypač aktualios kolonijiniams paukščiams, kuriems svarbus stabilumas ir ramybė. Flamingai dažnai peri didelėmis kolonijomis sekliose lagūnose ir limanuose, todėl pasikartojantys trikdžiai gali išsklaidyti būrį ir suardyti veisimosi ritmą.

    Tuzlų limanų nacionalinis gamtos parkas pastaraisiais metais tapo viena iš vietų, kur stebimi rožiniai flamingai. 2023 metais čia pirmą kartą fiksuotas sėkmingas jų perėjimas, kai išsirito apie 200 jauniklių.

    Vėlesniais metais veisimosi sezonai, kaip skelbta, buvo nesėkmingi: karo veiksmai ir su tuo susijęs trikdymas siejami su tuo, kad šimtai lizdų buvo suardyti, o paukščiai nerado saugios vietos kolonijai įsitvirtinti. 2026 metų pavasarį flamingų būrys į parką buvo sugrįžęs, tačiau, pasak mokslininko, ir šį sezoną jie neatrado tinkamų sąlygų perėti.

    Be to, teigiama, kad dalis paukščių laikosi sunkiau pasiekiamose parko vietose, todėl atsitiktiniams lankytojams juos pamatyti darosi vis sudėtingiau. Tai, pasak specialistų, gali būti susiję su bandymais ieškoti ramesnių zonų, kuriose mažesnė trikdymo rizika.

  • Odesos regione užfiksuotas juodakaktis smauglys: kodėl grobį jis „smeigia“ ant spyglių

    Ukrainos Odesos regione, Nacionaliniame gamtos parke Tuzlovskio limanai, pastebėtas juodakaktis smauglys, plėšrus paukštis, garsėjantis neįprastu „sandėliavimo“ būdu. Paukštis grobį neretai įsmeigia ant erškėčių ar aštrių šakelių, taip palengvindamas maitinimąsi.

    Apie užfiksuotą elgesį viešai pranešė parko mokslinių tyrimų padalinio vadovas, biologijos mokslų daktaras Ivanas Rusevas, pasidalijęs vaizdo įrašu. Iš pirmo žvilgsnio šis paukštis primena įprastą nedidelį giesmininką, tačiau jo medžioklės įpročiai labiau būdingi tikriems plėšrūnams.

    Specialistų teigimu, į šakas ar spyglius „pritvirtintas“ grobis paukščiui tampa tarsi natūralus „stalas“. Taip smaugliui lengviau suplėšyti auką gabalais, nes jis neturi stiprių plėšriųjų paukščių nagų, kurie paprastai padeda laikyti grobį.

    Toks elgesys atlieka ir atsargų funkciją: dalis grobio paliekama vėlesniam laikui. Be to, perėjimo laikotarpiu sukauptos atsargos gali turėti reikšmės poravimuisi, nes patinai, gebantys reguliariai parnešti maisto, laikomi patikimesniais jauniklių augintojais.

    Juodakaktis smauglys yra žvirblinių būrio paukštis, Lietuvoje ir Ukrainoje sutinkamas kaip migruojanti, perinti rūšis. Jis kiek didesnis už žvirblį, užauga iki maždaug 20 centimetrų ilgio, o suaugęs paukštis atpažįstamas iš tamsios juostos per akis ir kontrastingo plunksnų rašto.

    Mitybos pagrindą sudaro vabzdžiai, ypač vabalai, tačiau smaugliai medžioja ir kitus bestuburius, o kartais lesina uogas bei kitą augalinį maistą. Rūšis minima tarptautiniuose gamtos apsaugos dokumentuose, todėl natūralių buveinių išsaugojimas išlieka svarbus.

    Odesos regiono pakrantės ir lagūnų teritorijos pastaraisiais metais sulaukia ypatingo dėmesio ir dėl karo poveikio laukinei gamtai. Vietos ekologai yra ne kartą atkreipę dėmesį, kad triukšmas ir nuolatinis pavojus, susijęs su dronais bei raketomis, gali trikdyti paukščių maitinimąsi, migraciją ir perėjimą.

    Pasak I. Rusevo, panašūs veiksniai siejami ir su kai kurių rūšių, pavyzdžiui, rožinių flamingų, sumažėjusiu skaičiumi parke. Specialistai pabrėžia, kad jautriose buveinėse net ir trumpalaikis trikdymas gali turėti ilgalaikių pasekmių.

  • Šernai vis dažniau pasirodo Prancūzijos Rivjeros paplūdimiuose: kodėl jų daugėja ir ką daryti turistams

    Prancūzijos Rivjeros kurortuose vis dažniau fiksuojami laukinių šernų pasirodymai paplūdimiuose, stovyklavietėse ir net prie restoranų. Vietos tarnybos turistus ragina laikytis atstumo ir neprovokuoti gyvūnų, nes maisto ieškantys šernai gali elgtis nenuspėjamai.

    Pagrindinis traukos taškas dažniausiai būna maisto likučiai ir perpildyti šiukšlių konteineriai. Net keli neatsakingai palikti užkandžiai ar išmestos atliekos gali greitai išmokyti gyvūnus, kad žmonių susibūrimo vietose maisto rasti lengviau nei miške.

    Prancūzijoje šernų populiacija daug metų kelia rūpesčių tiek ūkininkams, tiek savivaldybėms, o gyvūnai vis geriau prisitaiko prie miestų ir kurortų aplinkos. Šernai yra itin plastiški, greitai mokosi, aktyviai ieško maisto ir, pripratus prie žmonių, vis dažniau pasirodo dienos metu.

    Medžiotojų organizacijų pateikiami duomenys rodo, kad sumedžiojamų šernų skaičiai per kelis dešimtmečius smarkiai išaugo, tačiau populiacija kai kur auga greičiau nei spėjama ją suvaldyti. Prie to prisideda švelnesnės žiemos, gausesni maisto šaltiniai ir žmogaus kuriama infrastruktūra, kur lengva rasti atliekų.

    Kai kurie kurortai taiko priemones, skirtas atgrasyti žmones nuo šernų šėrimo ir mažinti atliekų prieinamumą. Pavyzdžiui, dalyje Prancūzijos miestų už šernų šėrimą numatytos piniginės baudos, o savivaldybės stiprina atliekų tvarkymą, keičia konteinerius į atsparesnius laukiniams gyvūnams.

    „Šernų šėrimas yra draudžiamas, nes tai didina riziką, kad gyvūnai priartės prie žmonių ir taps agresyvesni gindami maistą“, – sako vietos pareigūnai.

    Specialistai pataria šernų nešerti, nebandyti jų filmuoti iš arti ir jokiu būdu neprovokuoti, ypač jei šalia yra jauniklių. Jei gyvūnas priartėja, reikėtų ramiai pasitraukti, neblokuoti jam kelio ir pasirūpinti, kad maistas bei atliekos neliktų lengvai pasiekiamos.

    Nors apie mirtinus atvejus šiuo metu neskelbiama, incidentų, kai šernai įsibrauna į žmonių poilsio zonas, daugėja. Prancūzijoje problema turi ir ekonominę pusę: žemės ūkiui kasmet padaroma žala vertinama maždaug 90 000 000 eurų, o kompensacijos ūkininkams tampa vis didesne našta.

  • Patalinės blakės tampa atsparios insekticidams: kodėl įprastas purškimas vis dažniau nepadeda

    Patalinės blakės vis dažniau prisitaiko prie insekticidų, kurie dar visai neseniai buvo laikomi patikimu sprendimu. Specialistai pabrėžia, kad atsparumas atsirado ne staiga, o kaupėsi dešimtmečiais, kai cheminės priemonės buvo naudojamos nuolat.

    Viena iš istorinių priežasčių siejama su intensyviu pesticidų naudojimu praėjusio amžiaus viduryje, kai kai kurios populiacijos beveik išnyko, bet dalis išgyveno. Išlikę individai perdavė palankius genetinius bruožus, todėl vėlesnės kartos tapo atsparesnės ir greičiau prisitaikančios.

    Tyrimuose, analizuojančiuose įprastinės patalinės blakės Cimex lectularius populiacijas, nustatyta, kad skirtingos kolonijos nevienodai reaguoja į tas pačias veikliąsias medžiagas. Kitaip tariant, viename būste purškimas gali sumažinti užkrėtimą, o kitame rezultatas bus menkas, nors priemonė ta pati.

    Viena svarbiausių priežasčių yra natūrali atranka: jei atsitiktinė mutacija leidžia blakei išgyventi po apdorojimo, ji turi daugiau šansų daugintis ir perduoti atsparumo požymius. Ilgainiui tokių individų dalis populiacijoje auga, o veiksmingų cheminių sprendimų arsenalas siaurėja.

    Atsparumas dažnai siejamas ne tik su nervų sistemos pokyčiais, bet ir su fizinėmis bei biocheminėmis adaptacijomis. Mokslinėje literatūroje aprašomi atvejai, kai blakės turi storesnį išorinį sluoksnį, todėl toksinėms medžiagoms sunkiau prasiskverbti į organizmą, taip pat išaugusį fermentų aktyvumą, padedantį greičiau skaidyti nuodus.

    Dėl šių priežasčių vis daugiau žmonių kreipiasi pagalbos jau išbandę parduotuvėse įsigytus purškalus, tačiau nepasiekę rezultato. Praktikoje tai dažnai reiškia ne tik ilgiau trunkančią kovą, bet ir didesnę riziką, kad dalis populiacijos išliks ir atsikurs.

    Ekspertai akcentuoja, kad vis svarbesni tampa metodai, nepriklausantys nuo konkretaus insekticido veiksmingumo. Vienas efektyviausių sprendimų laikomas terminis apdorojimas, kai patalpos specialia įranga įkaitinamos iki temperatūros, pavojingos blakėms ir jų kiaušinėliams.

    Lygiagrečiai vis dažniau rekomenduojamas integruotas kenkėjų kontrolės principas, kai derinamos kelios priemonės ir nuosekli stebėsena, o ne vienkartinis purškimas. Tokia taktika padeda mažinti atsparumo riziką ir didina tikimybę užkrėtimą suvaldyti ilgesniam laikui.

  • Nyderlanduose iš ežero nuosėdų supiltos Marker Wadden salos: kaip jos tapo tūkstančių paukščių namais

    Nyderlandai Markermeere įgyvendino išskirtinį gamtos atkūrimo projektą: iš ežero dugne susikaupusių nuosėdų buvo supiltas dirbtinių salų archipelagas Marker Wadden. Naujas kraštovaizdis sukurtas tam, kad pagerintų žmogaus smarkiai pakeisto ežero ekologinę būklę ir sugrąžintų prarastas buveines.

    Markermeer yra didelis gėlavandenis telkinys, susiformavęs po ilgalaikių hidrotechnikos sprendimų, kurie istorines jūrines įlankas pavertė uždarytais ežerais. Tokie pokyčiai turėjo šalutinių pasekmių: dėl drumzlių, maistmedžiagių apykaitos ir buveinių skurdėjimo ekosistemai prireikė aktyvios priežiūros bei atkūrimo priemonių.

    Salose suformuotos skirtingos, natūralioms šlapynėms būdingos aplinkos: smėlingi paplūdimiai, seklumos, dumblingos salpos, lagūnos, pelkėtos vietos ir kiek aukštesnės sausumos juostos, kuriose gali įsitvirtinti augalija. Kanalai ir sąsiauriai leidžia vandeniui cirkuliuoti, todėl buveinės kinta, o sąlygos tampa palankesnės įvairiems organizmams.

    Greitis, kuriuo naują teritoriją „atrado“ laukinė gamta, nustebino net dalį projekto stebėtojų. Pirmieji čia pradėjo rastis paukščiai, o saloms dar formuojantis pastebėta, kad jos tampa patrauklia vieta maitinimuisi, poilsiui ir perėjimui atokiau nuo atvirų Markermeer vandenų.

    Per kelerius metus paukščių įvairovė ir gausa išaugo: iki 2021 metų čia fiksuota perinti 47 rūšys, o migracijų metu buvo stebima apie 60 000 migruojančių paukščių. Tarp minimų lankytojų išsiskiria ir didieji flamingai, o svarbiu signalu laikomas ir storasnapės kragės sugrįžimas, nes ši rūšis Nyderlanduose ilgą laiką nebuvo perėjusi.

    Vis dėlto didelė dalis pokyčių vyko po vandeniu, nors labiausiai matomi tapo paukščiai. Seklios, nuo bangavimo labiau apsaugotos zonos sudarė sąlygas vandens augalams, bestuburiams ir kitiems smulkiesiems organizmams, kurie yra maisto grandinės pagrindas.

    Tyrimuose aplink salas fiksuotos įvairios žuvų rūšys ir jų mailius, o tai rodo, kad seklumos gali tapti svarbiomis jauniklių augimo vietomis. Tokios teritorijos paprastai didina visos sistemos atsparumą, nes atsiranda daugiau „tarpinių“ buveinių, kurių anksčiau ežere trūko.

    Šis projektas dažnai minimas kaip gamtos atkūrimo pavyzdys, kai inžinerija pasitelkiama ne vien infrastruktūrai, bet ir biologinei įvairovei stiprinti. Marker Wadden atvejis rodo, kad atkuriant šlapynes svarbiausia sukurti buveinių įvairovę ir leisti ekosistemai pačiai pamažu užpildyti naujai atsiradusias nišas.

  • Česterio zoologijos sode gimė itin reta babirusa: nykstančios rūšies jauniklė svėrė vos 300–500 g

    Viename Didžiosios Britanijos zoologijos sodų sulaukta išskirtinės žinios: Česterio zoologijos sode gimė babirusos jauniklė Rāna. Ši laukinių kiaulių giminaitė laikoma viena rečiausių ir sparčiai nykstančių rūšių, todėl kiekvienas gimimas nelaisvėje tampa svarbus išsaugojimo programoms.

    Zoologijos sodo prižiūrėtojai pasakoja, kad gimus jauniklė buvo itin maža, o jos svoris siekė apie 300–500 gramų. Dėl dydžio ji buvo palyginta su greipfrutu, tačiau, specialistų teigimu, toks svoris babirusoms yra įprastas, nes naujagimiai paprastai gimsta labai lengvi.

    „Tai pirmas babirusos jauniklis mūsų zoologijos sode per pastaruosius kelerius metus. Rāna gimė visai mažutė, tačiau sparčiai auga ir jaučiasi puikiai“, – sakė Česterio zoologijos sodo komandos vadovo pavaduotoja Hannah Owens.

    Pasak jos, nors nelaisvėje babirusos paprastai gerai prisitaiko, gamtoje jų padėtis tampa vis sudėtingesnė. Dėl ligų, buveinių nykimo ir žmogaus veiklos kai kurios populiacijos traukiasi greičiau, nei spėja atsikurti.

    Babirusų išlikimui ypač smogė afrikinis kiaulių maras, per pastaruosius metus išplitęs dalyje Pietryčių Azijos. Specialistai pabrėžia, kad šis virusas pavojingas tiek naminių kiaulių ūkiams, tiek laukinių šerninių šeimos atstovų populiacijoms, o izoliuotose salų ekosistemose pasekmės gali būti itin skaudžios.

    Česterio zoologijos sode atkreipiamas dėmesys, kad babirusų nėštumas yra neįprastai prognozuojamas. Įstaigoje fiksuota, jog dauguma jauniklių gimsta maždaug po 161 dienos, todėl prižiūrėtojai, pastebėję poravimosi požymius, gali gana tiksliai planuoti stebėseną ir pasiruošimą.

    Rāna yra penktasis patelės Matano jauniklis, o jos palikuonių jau yra ir kituose Europos zoologijos soduose. Kadangi babirusos paprastai susilaukia nedidelių vadų, populiacijos atsikuria lėtai, todėl kiekvienas sėkmingas jauniklis laikomas svarbia genetinės įvairovės dalimi.

    Pirmosiomis savaitėmis Rāna ir jos motina buvo stebimos per nuotolines kameras, siekiant sumažinti stresą. Zoologijos sodai tokias priemones taiko gana dažnai, nes jaunos patelės gali būti jautrios triukšmui, žmonių judėjimui ir staigiems aplinkos pokyčiams.

    Babirusos yra išskirtinės išvaizdos laukinės kiaulės, gyvenančios Indonezijos regione, dažniausiai atogrąžų miškuose ir šlapynėse. Jos gali būti greitos bėgikės, o suaugę gyvūnai dažnai atpažįstami iš neįprastų ilčių: apatinės iltys būdingos abiem lytims, o viršutinės, ryškiai išlenktos, dažniau išauga patinams.

    Šių gyvūnų mityba gana įvairi: jie lesa vaisius, augalus, o taip pat smulkius gyvūnus. Ieškodamos maisto babirusos kanopomis iškasa vabzdžių lervas ir šaknis, o kartais, norėdamos pasiekti lapus, gali atsistoti ant užpakalinių kojų.

    Gamtosaugininkai pabrėžia, kad vien zoologijos soduose gimstantys jaunikliai problemos neišsprendžia, jei tuo pat metu neapsaugomos natūralios buveinės ir nevaldoma ligų plitimo rizika. Vis dėlto tokie gimimai kaip Rānos suteikia realią galimybę išlaikyti rūšį, kol gamtoje bus įgyvendintos veiksmingos apsaugos priemonės.

  • Virš „Akademiko Vernadskio“ Antarktidoje nufotografuoti perlamutriniai debesys: kodėl jie tokie reti

    Ukrainos poliarininkai, dirbantys Antarktidoje esančioje „Akademiko Vernadskio“ tyrimų stotyje, užfiksavo retą atmosferos reiškinį – perlamutrinius, dar vadinamus poliariniais stratosferiniais, debesis. Nuotraukose jie matyti naktiniame danguje šalia Mėnulio, o pats reiškinys stoties apylinkėse pasitaiko nedažnai.

    Perlamutriniai debesys formuojasi stratosferoje, maždaug 15–30 kilometrų aukštyje, kai oras būna itin šaltas. Tokiose sąlygose drėgmė virsta smulkiais, gana vienodo dydžio ledo kristalais, o būtent jie ir sukuria būdingą švytėjimą.

    Kai šviesa praeina pro ledo kristalus, ji išskaidoma į skirtingas spalvas ir danguje pasirodo vaivorykštę primenantys perėjimai. Šis optinis reiškinys vadinamas irizacija, o dėl jos debesys atrodo tarsi perlamutriniai ir „spalvoti“.

    Dažniausiai perlamutriniai debesys pastebimi prieblandoje, saulėtekio ar saulėlydžio metu, kai žemesni atmosferos sluoksniai jau patamsėję, o stratosfera dar apšviesta. Vis dėlto poliarininkai paaiškina, kad panašus kontrastas gali susidaryti ir naktį, jei šviesos šaltinis yra Mėnulis.

    „Naktį dangus ir taip tamsus, nes Mėnulio šviesa yra palyginti silpna. Todėl jai nereikia „pasislėpti“ už horizonto, kad atsirastų kontrastas, o perlamutriniai debesys tampa matomi šalia šviesulio“, – teigiama Ukrainos Nacionalinio antarktinio mokslo centro pranešime.

    Stoties darbuotojai pabrėžia, kad tokios akimirkos pasitaiko retai ir dėl vietos meteorologijos. Virš stoties dangus didžiąją laiko dalį būna apniukęs troposferiniais debesimis, o krituliai čia fiksuojami apie 300 dienų per metus, todėl tinkamų sąlygų išvysti reiškinį susidaro ne dažnai.

    „Akademiko Vernadskio“ stotis įsikūrusi Galindezo saloje, prie Antarkties pusiasalio, kur orų kaita greita, o debesuotumas dažnas. Dėl to kiekvienas giedresnis vakaras, ypač kai sutampa su retais optiniais reiškiniais, tampa reikšmingu stebėjimu tiek mokslininkams, tiek visuomenei.

  • Jūrų gyvatės gali turėti stipresnį nuodą už barškuoles, tačiau žmonėms pavojus kitoks

    Kai kurios jūrų gyvatės turi itin stiprų nuodą, o pagal dalį toksikologinių rodiklių jis gali lenkti barškuolių nuodus. Vis dėlto tai nereiškia, kad jos automatiškai yra didesnė grėsmė žmogui. Mokslininkai pabrėžia, kad nuodo „stiprumas“ ir reali rizika susidurti su įkandimu yra du skirtingi dalykai.

    Jūrų gyvatės priklauso elapinių gyvačių grupei, kuriai priskiriamos ir kobros. Jų nuodai evoliuciškai pritaikyti medžioti vandenyje, dažniausiai žuvis ir ungurius, todėl sudėtis dažnai būna orientuota į greitą grobio imobilizavimą. Dėl to kai kurių rūšių nuoduose dominuoja neurotoksinai, veikiantys nervų ir raumenų signalų perdavimą.

    Žmogui stiprus neurotoksinis apsinuodijimas gali pasireikšti raumenų silpnumu, akių vokų nusileidimu, rijimo sutrikimais ir progresuojančiu paralyžiumi. Sunkiausiais atvejais pavojingiausia tampa kvėpavimo raumenų veiklos slopinimas, nes tuomet gresia uždusimas. Tokia eiga ypač svarbi, jei pagalba uždelsta arba nėra galimybės laiku taikyti intensyviosios terapijos.

    Kai kurių jūrų gyvačių nuoduose aptinkama ir miotoksinų, kurie gali pažeisti skeleto raumenis. Tokiu atveju gali vystytis rabdomiolizė, kai yrant raumenų audiniui į kraują patenka medžiagos, galinčios apkrauti inkstus. Negydomas ar sunkus rabdomiolizės atvejis gali baigtis ūminiu inkstų pažeidimu.

    Toksikologijoje dažnai lyginamas nuodo toksiškumas, tačiau praktinei rizikai svarbu, kaip dažnai įvyksta kontaktas ir kiek nuodo realiai patenka į organizmą. Net ir itin toksiškas nuodas nėra lemiamas veiksnys, jei susidūrimai su žmogumi reti arba įkandimai dažnai būna „sausi“, kai nuodai neįšvirkščiami. Todėl vien skaičius laboratoriniame palyginime dar neatsako į klausimą, kas realiai pavojingiau gamtoje.

    Jūrų gyvatės didžiąją gyvenimo dalį praleidžia vandenyje, todėl žmonės su jomis susiduria rečiau nei su sausumos rūšimis. Dalis įkandimų fiksuojama žvejybos metu, kai gyvatė patenka į tinklus, įrankius ar laimikį, o žmogus bando ją išlaisvinti. Kitaip tariant, riziką dažniau sukuria situacijos, kai gyvatė sugriebiama arba netyčia prispaudžiama.

    Barškuolės yra sausumos gyvatės, todėl susidūrimų su žmonėmis tikimybė dažnesnė vietovėse, kur vaikštoma, dirbama ar keliaujama. Tokios gyvatės gali įkasti užmynus, netyčia priėjus per arti ar gyvatę užspeitus, o kontaktas neretai įvyksta net nepastebėjus pavojaus. Dėl šios priežasties bendras įkandimų skaičius ir praktinė rizika kai kuriose teritorijose gali būti didesni.

    Barškuolių nuodai dažnai apibūdinami kaip sukeliantys audinių pažeidimą ir galintys veikti kraujo krešėjimą, nors sudėtis skiriasi tarp rūšių. Tačiau ir čia svarbu ne tik nuodo tipas, bet ir situacija, kurioje įvyksta įkandimas, bei tai, kaip greitai suteikiama pagalba. Galutinis pavojus žmogui dažnai priklauso nuo kontakto tikimybės, įkandimo pobūdžio ir medicininės reakcijos greičio.

    Taigi jūrų gyvatės gali turėti labai toksišką nuodą, tačiau reali grėsmė žmogui dažnai mažesnė dėl retesnių susidūrimų. Palyginimai, „kurios nuodai stipresni“, gali būti įdomūs, bet vertinant riziką svarbiau, kaip dažnai gyvatė sutinkama, kokiomis aplinkybėmis ji įkanda ir kokia yra pagalbos prieinamumo situacija.