Tag: Ekologija

  • Neįprastai anksti susilpnėjęs poliarinis sūkurys gali atnešti arktinį šaltį į Europą

    Virš Arkties neįprastai anksti susilpnėjo poliarinis sūkurys – meteorologų teigimu, tai įvyko anksčiau nei kada nors buvo fiksuota. Dėl tokio pokyčio arktinio oro masės gali lengviau prasiveržti į pietus ir sukelti staigesnius atšalimus Šiaurės pusrutulyje, įskaitant Europą.

    Apie šią anomaliją praneša CNN, remdamasi staigaus stratosferos atšilimo reiškiniu: stratosferoje virš Arkties staigiai pakilo temperatūra, o tai susilpnino poliarinį sūkurį ir pakeitė jo vėjų kryptį. Tokie procesai gali turėti apčiuopiamą poveikį orams žemiau esančiuose atmosferos sluoksniuose.

    Poliarinis sūkurys – tai stiprių vėjų sistema aukštuosiuose atmosferos sluoksniuose, paprastai „įkalinanti“ šaltą orą netoli Šiaurės ašigalio. Įprastai jis susiformuoja rudenį ir per žiemą daro didelę įtaką tam, kaip pasiskirsto šaltis bei šiluma Šiaurės Amerikoje ir Europoje.

    Kai įvyksta staigus stratosferos atšilimas, sūkurio struktūra gali sutrikti, o šaltas arktinis oras ima slinkti piečiau. Tai nereiškia, kad ilgi šalčiai garantuoti, tačiau didėja tikimybė trumpalaikių, staigių atšalimų bangų, kurios kai kuriuose regionuose gali atnešti ir pirmas sezono šalnas.

    Kas laikoma išskirtiniu šįkart

    Meteorologė Andrea Lopez Lang iš Viskonsino universiteto pabrėžė, kad dabartinis atvejis išskirtinis vien dėl laiko. Paprastai tokie sutrikimai dažniau pasitaiko laikotarpiu nuo sausio iki kovo.

    Iki šiol ankstyviausi panašūs įvykiai buvo fiksuoti lapkričio 28 dieną – 1968 ir 2025 metais. Dabartinis sūkurio susilpnėjimas, pasak specialistų, įvyko dar anksčiau.

    Mokslininkai kol kas neturi tikslaus atsakymo, kodėl poliarinis sūkurys šįkart „palūžo“ taip anksti. Tarp galimų veiksnių minimas ir El Ninjo – reiškinys, susijęs su šiltesniu nei įprasta vandens paviršiumi Ramiojo vandenyno pusiaujo zonoje, galintis keisti atmosferos cirkuliaciją.

    Kur ir kada gali pasirodyti pirmi padariniai

    Pirmieji poliarinio sūkurio sutrikimo padariniai jau matomi oruose: šią savaitę arktinio oro banga palietė atskiras JAV ir Europos vietoves. Kai kuriose teritorijose prognozuotos pirmos sezono šalnos.

    Skelbiama, kad kai kuriuose regionuose temperatūra gali būti 4–8 laipsniais žemesnė už vidutinę klimato normą lapkričio viduriui. Be JAV, labiau išsiskiriantis atšalimas prognozuojamas ir šiaurinėje Europos dalyje, nors tikėtina, kad jis bus trumpalaikis.

    MIT klimatologas Judah Cohenas teigia, kad dabartinis atšalimas gali būti tik pradžia, nes ryškesni poliarinio sūkurio sutrikimo padariniai dažnai pasireiškia po kelių savaičių. Dėl to lapkričio pabaigoje ir gruodžio pradžioje stipresnio šalčio tikimybė JAV ir Europoje gali išaugti.

    Ką gali lemti El Ninjo ir šiltesnės žiemos

    El Ninjo siejamas su šiltesniu vandens paviršiumi centrinėje ir rytinėje pusiaujo Ramiojo vandenyno dalyje, o tai keičia atmosferos cirkuliaciją visame pasaulyje. Dėl to kai kuriose vietose gali didėti kritulių kiekis, kitur – dažnėti sausringi periodai, o temperatūrų režimas tampa mažiau nuspėjamas.

    Andrea Lopez Lang vertinimu, šį sezoną El Ninjo įtaka gali būti tokia ryški, kad net ir sutrikus poliariniam sūkuriui, šalčiai nebūtinai užsitęs. Panašiai kalba ir JAV Nacionalinės vandenynų ir atmosferos administracijos (NOAA) tyrėja Amy Butler, nurodanti, kad artimiausiu metu padidėjusi šiltesnių orų tikimybė gali būti susijusi būtent su El Ninjo.

    Vis dėlto Judah Cohenas ragina nepervertinti vien šiltesnių tendencijų: nuo poliarinio sūkurio „elgesio“ labai priklauso, ar šaltos oro masės sugebės nuslinkti toli į pietus. Papildomą foną kuria ir globalus atšilimas – pasak Oklahomos universiteto meteorologijos docento Jasono Furtado, šiuolaikinės žiemos vidutiniškai šiltesnės nei prieš kelis dešimtmečius, todėl net arktinio oro įsiveržimų metu temperatūros nukrypimai gali būti mažiau ekstremalūs nei anksčiau.

    Ar poliarinis sūkurys gali susilpnėti dar kartą

    Specialistai neatmeta, kad dabartinis sutrikimas gali būti trumpas. Amy Butler vertinimu, poliarinis sūkurys gali pakankamai greitai atsigauti ir vėl sustiprėti.

    Kita vertus, per žiemą galimi ir nauji jo struktūros sutrikimai. Būtent pakartotiniai epizodai, anot ekspertų, kartais turi didesnę įtaką tam, ar šaltis bus pavienis ir trumpalaikis, ar virs ryškesnėmis šalčio bangomis.

  • Prancūzų inžinierius pasiūlė namus šiltinti iš perdirbtų statybinių pirštinių

    Prancūzų inžinierius Alexis Le Dezas sugalvojo, kaip panaudotas statybines pirštines paversti žaliava namų sienų šiltinimui. Jo kuriama technologija „ISOGANTS“ siekia mažinti milijonų sintetinių pirštinių atliekas, kurios dažnai sudeginamos arba ilgainiui suyra į mikroplastiką.

    Apie šį projektą rašo portalas antena3.ro. Idėja gimė pastebėjus, kiek vienoje statybvietėje sunaudojama pirštinių ir kaip greitai jos tampa šiukšlėmis, nors dažnai būna panaudotos tik kelis kartus.

    Inžinierius savo skaičiavimus pradėjo nuo realaus pavyzdžio: senelių namų statybose Breste (Bretanėje) aštuonių žmonių brigadai įmonė nupirko daugiau nei 2 000 porų pirštinių už maždaug 4 500 eurų. Išplečiant tokį vartojimą į daugybę statybviečių Europoje, atliekų mastas tampa milžiniškas.

    Didelė dalis tokių pirštinių gaminamos iš sintetinių medžiagų, pavyzdžiui, didelio tankio polietileno, kevlaro ar poliamidų. Dėl šios sudėties jos yra patvarios naudojant, tačiau atliekų tvarkymo požiūriu – sudėtingos, ypač jei patenka į aplinką ir virsta mikroplastiku.

    Kaip gimė „ISOGANTS“ idėja

    Proveržis, pasak aprašymo, įvyko atsitiktinai: vaikščiodamas po turgų A. Le Dezas pamatė meistrą, aštrinantį peilius didelio greičio abrazyviniais diskais. Tada jis suprato, kad tokią medžiagą nebūtina pjaustyti ašmenimis – ją galima „išardyti“ abrazyvu, kuris išpina pluoštą.

    Inžinierius įsigijo naudotą stacionarų šlifavimo įrenginį ir jį modifikavo. Kietas gumos ir tekstilės mišinys, perdirbtas tokiu būdu, virto minkšta, puria ir tolygia mase, primenančia vilną – savo struktūra panašia į pluoštinę šilumos izoliaciją.

    Ko dar trūksta iki komercinio sprendimo

    Projekto sumanymas apima ir surinkimo infrastruktūrą: specialius surinkimo taškus būtų galima įrengti, pavyzdžiui, statybvietėse esančiuose biurų konteineriuose arba mobiliųjų brigadų automobiliuose. Taip pirštinės būtų surenkamos ten, kur jos ir sunaudojamos.

    Pirmieji bandymai su sumažintais modeliais parodė daug žadančius šilumos laidumo ir šiluminės inercijos rodiklius. Skelbiama prognozė, kad tokia izoliacija galėtų padėti apsaugoti sienas ir nuo žiemos šalčių, ir nuo vasaros karščio net iki penkiasdešimties metų.

    Vis dėlto, kad iš pirštinių pagaminta medžiaga taptų realia komercine alternatyva įprastoms šiltinimo plokštėms, reikės sertifikavimo. Tai apimtų standartizuotus bandymus dėl šiluminės varžos, garso izoliacijos, ilgaamžiškumo ir ypač svarbaus gyvenamiesiems pastatams parametro – atsparumo ugniai.

    Be to, teks sukurti patikimą tiekimo grandinę – nuo surinkimo iki apdorojimo ir galutinio produkto pritaikymo statybose. Tik tuomet sprendimas galėtų tapti plačiau naudojamas, o ne likti perspektyvia laboratorine ar bandomąja idėja.

  • Ukrainos Odesos srityje į karių pozicijas atskrido didelė rožinių flamingų būrys

    Ukrainos pietuose, Odesos srityje, į karių pozicijas netikėtai užsuko neįprasti svečiai – didelė rožinių flamingų būrys.

    Apie tai pranešta, kai kariai, budintys pozicijose visą parą, pasidalijo nuotraukomis su biologijos mokslų daktaru, nacionalinio parko mokslinio tyrimų skyriaus vadovu Ivanu Rusevu, skelbia UNIAN.

    Pasak mokslininko, tokie „vizitai“ nėra vienkartiniai – kariams, esantiems prie nacionalinio parko teritorijų, dažnai tenka sutikti įvairius laukinius gyvūnus.

    Rusevas aiškina, kad gyvūnai karių nebijo ir juos priima kaip aplinkos dalį, kurioje tenka gyventi net ir karo sąlygomis.

    Laukiniai gyvūnai prie pozicijų

    Mokslininkas teigia, kad prie budinčių karių užklysta įvairūs nacionalinio parko gyventojai – nuo stambesnių šernų ar barsukų iki mažų pelėnų ir pelių.

    Šįkart tarp svečių išsiskyrė rožiniai flamingai. Anot Rusevo, būtent dieną pasirodžius šiems paukščiams, kariai turi daugiau galimybių juos stebėti ir užfiksuoti.

    Naktį fotografuoti laukinius gyvūnus sudėtinga, tačiau dienos šviesoje flamingus galima stebėti net lauko žiūronais ir padaryti kokybiškų nuotraukų.

    Rusevas pažymi, kad tokios nuotraukos dažnai keliauja ne tik artimiesiems, bet ir nacionalinio parko darbuotojams – jos tampa naudinga informacija apie laukinės gamtos judėjimą regione.

    Įraše socialiniame tinkle mokslininkas taip pat padėkojo Ukrainos ginkluotųjų pajėgų kariams už tarnybą ir pasidalytą informaciją.

  • Floridoje 5 metrų pitoną pavertė „žvalgu“: kaip mokslininkai juo ieško kitų gyvačių

    Floridos Evergleidso pelkėse mokslininkai į laukinę gamtą paleido beveik 5 metrų ilgio ir 67 kg sveriantį tamsųjį tigrinį pitoną – bet ne tam, kad jis tiesiog „grįžtų į gamtą“.

    Gyvatei implantuotas radijo siųstuvas, o jos judėjimas stebimas tam, kad tyrėjai galėtų rasti kitus šios invazinės rūšies pitonus. Apie tokį metodą rašo „Futura Sciences“.

    Evergleidsas laikomas viena problemiškiausių vietų JAV, kur sparčiai plinta tamsieji tigriniai (Birmos) pitonai: jie gerai slepiasi, greitai dauginasi, o didžiulėje pelkėtoje teritorijoje juos aptikti itin sunku.

    JAV Geologijos tarnyba (USGS) bando naują priemonę – sujungti radiotelemetriją ir nedidelius bepiločius orlaivius, kad invazinės gyvatės būtų aptinkamos greičiau ir saugiau, o vietinei faunai daroma žala mažėtų.

    Kaip veikia „gyvatės-žvalgės“ metodas

    USGS pitonus, kuriems įdedami siųstuvai ir kurie vėliau sekami laisvėje, vadina „gyvatėmis-žvalgėmis“. Idėja paprasta: stebint vieną pažymėtą individą, galima užtikti ir kitus pitonus.

    Tyrimui atrenkami tiek patinai, tiek patelės, o siųstuvai į jų kūnus implantuojami chirurginiu būdu. Biologai stebi gyvates visus metus, tačiau didžiausias dėmesys skiriamas dauginimosi laikotarpiui.

    Būtent tada patinai linkę rinktis aplink poruotis pasirengusią patelę – susiformuoja kelių gyvačių sankaupos. Tai leidžia vienu metu sugauti ne vieną, o kelis individus.

    USGS nurodo, kad per 2019–2020 metų dauginimosi sezoną šis metodas padėjo iš gamtos pašalinti 86 suaugusius pitonus, kurių bendras svoris siekė apie 2 270 kg. Tarp jų buvo 53 veistis galinčios patelės, nešiojusios daugiau nei 2 500 kiaušinių.

    Kodėl į pagalbą pasitelkiami dronai

    Vis dėlto pitonų paieška išlieka labai varginanti: norėdami pagauti radijo signalą, tyrėjai neretai turi pėsčiomis brautis per pelkėtas pievas ir tankią augmeniją.

    Todėl 2026 metų rugsėjį eksperimente buvo pasitelktas kompaktiškas bepiločio tipo orlaivis (sUAS). Tuo metu Floridos universiteto stažuotojai paleido 4,88 metro ilgio, 67 kg sveriančią Birmos pitono patelę su radijo siųstuvu.

    Tyrėjai siekė įvertinti, ar signalą iš oro galima aptikti efektyviau nei ant žemės dirbančiai komandai. Priklausomai nuo užduoties, droną galima aprūpinti radijo imtuvu siųstuvų paieškai arba kamera vizualiniam stebėjimui.

    Jei bandymai pasiteisintų, tokia technologija, tikimasi, mažintų paieškos sąnaudas, leistų dažniau nustatyti gyvačių buvimo vietą ir sumažintų rizikas darbuotojams, dirbantiems sunkiai prieinamose vietovėse.

    Kuo invaziniai pitonai pavojingi

    USGS tyrimai rodo, kad Birmos pitonai medžioja vietinius, saugomus gyvūnus. Tarp minimų rūšių – federaliniu lygmeniu nykstančia laikoma Ki Largo medžių žiurkė, taip pat amerikietiškasis kliuvas, arama ir floridinė ondatra.

    Kaip papildomą priemonę tyrėjai lygina ir kitus būdus: vertinimuose minėta, kad specialiai apmokyti šunys pitonus randa maždaug 2,5 karto efektyviau nei žmonės be gyvūnų pagalbos, tačiau tokios paieškos priklauso nuo sąlygų ir kinologų prieinamumo.

    USGS pabrėžia, kad dronų ir radiotelemetrijos derinio efektyvumas dar nėra galutinai patvirtintas – tyrimas tęsiamas Evergleidso nacionaliniame parke ir „Big Cypress“ nacionaliniame draustinyje.

    Taip pat pranešta, kad 2026 metų rugsėjį paskelbtas geoduomenų rinkinys su pitonų, stebėtų 2005–2026 metais šiose teritorijose, koordinatėmis – jis padeda geriau suprasti, kaip invazinė rūšis plinta.

  • Per 180 metų žmonės pavertė Ascension salą „žaliuoju rojumi“ – mokslininkai įžvelgia pamoką

    Ascension sala Pietų Atlante per maždaug 180 metų iš plikos, sausros alinamos vulkaninės žemės virto vešliu „debesų mišku“ – su eukaliptais, bambukais, bananais ir kitais augalais, atgabentais iš skirtingų žemynų.

    Šią neįprastą istoriją, kurią dalis tyrėjų vadina savotišku „žemišku teroformavimo“ pavyzdžiu, aprašo „Popular Mechanics“: kryptingai įvežti augalai pakeitė salos vandens ir dirvožemio sąlygas taip, kad kraštovaizdis tapo gerokai palankesnis gyvybei.

    Teroformavimas paprastai siejamas su ateities vizijomis apie kitų planetų pritaikymą gyventi. Tačiau Ascension atvejis parodė, kas nutinka, kai žmogus iš esmės perkuria jau egzistuojančią Žemės ekosistemą – net jei tai vyksta palyginti mažoje, izoliuotoje teritorijoje.

    Mokslininkai iš šios istorijos išskiria dvi priešingas, bet vienodai svarbias pamokas: viena vertus, kryptingas įsikišimas gali padėti stabdyti dykumėjimą, kita vertus – toks „žalinimas“ gali reikšti unikalios vietinės gamtos praradimą.

    Kaip atsirado ir buvo apgyvendinta sala

    Ascension sala susiformavo dėl vulkaninės veiklos Vidurio Atlanto kalnagūbryje – maždaug prieš milijoną metų iškilusi iš vandenyno dugno. Žmonės apie ją nežinojo iki 1501 metų, kai salą aptiko portugalų admirolas Žuanas da Nova.

    Pavadinimą sala gavo po kitos portugalų ekspedicijos: 1503 metais jūrininkas Afonсу de Albukerkė ją vėl pastebėjo per krikščionišką Šeštinių (Kristaus žengimo į dangų) šventę. Vis dėlto ilgą laiką čia niekas neįsikūrė.

    Tik 1815 metais Didžioji Britanija įkūrė saloje karinį postą – tuo metu Napoleonas Bonapartas buvo ištremtas į Šventosios Elenos salą, esančią maždaug 1 300 kilometrų atstumu, ir britai siekė jį stebėti.

    Nuo Darvino „plikos bjaurasties“ iki tropinio miško

    Vėlesniais dešimtmečiais salą lankę gamtininkai ją aprašė itin niūriai. Tarp jų buvo ir jaunas Charlesas Darwinas, 1836 metų vasarą Ascension pavadinęs vieta, pasižyminčia „plika bjaurastimi“.

    Darvinas vaizdavo sausą vulkaninę salą su juodomis pakrantės uolomis ir neramia jūra – kraštovaizdį, kuriame mažai kas priminė žalią oazę.

    Vis dėlto maždaug po dviejų šimtmečių situacija buvo visai kita: saloje susiformavo vešlus tropinis „debesų miškas“, kuriame auga įvairių žemynų augalai – nuo eukaliptų iki bambukų ir bananmedžių.

    Ką pakeitė kryptingai atgabenti augalai

    Svarbus lūžis siejamas su britų botaniko Josepho Hookerio iniciatyva. 1847 metais jis įtikino Karališkąjį laivyną atgabenti augalų pavyzdžių iš Kew sodų Londone, kad jie padėtų „pagauti“ daugiau drėgmės ir pagerinti dirvožemio būklę.

    Idėja buvo praktiška: augalai turėjo sulaikyti lietaus vandenį, mažinti garavimą ir palaipsniui keisti dirvos savybes. Kartu su didėjančiu žmonių skaičiumi tai iš esmės pertvarkė kadaise beveik dykumą priminusį salos kraštovaizdį.

    Dalis mokslininkų dabar šį procesą vertina kaip galimą pavyzdį, kaip būtų galima kovoti su dykumėjimu, kuris plečiasi dėl klimato kaitos.

    Pompeu Fabra universitete daktaro disertaciją apsigynęs Viktoras Maullis pažymėjo, kad laboratorijose dažniau modeliuojamos degraduojančios ekosistemos, o Ascension atvejis suteikia progą suprasti priešingą reiškinį – kaip ekosistema gali atsikurti ar būti „pastumėta“ kita kryptimi.

    Tačiau kartu pabrėžiama ir kita šios istorijos pusė: žmogaus sukurta žaluma nebūtinai reiškia gamtos „atkūrimą“ – tai gali būti ir vietinės, unikalios ekosistemos pakeitimas svetimomis rūšimis, turintis ilgalaikių pasekmių.

  • Trys žvirblių rūšys Ukrainoje: vienas požymis padės lengvai atskirti

    Žvirbliai daugeliui atrodo vienodi – maži rudi paukščiai, nuolat šurmuliuojantys kiemuose ir parkuose. Tačiau Ukrainoje aptinkamos net trys skirtingos žvirblių rūšys, kurias galima atskirti pagal vieną aiškų požymį.

    Apie tai rašo UNIAN, primindamas, kad dažniausiai žmonės „žvirbliu“ pavadina bet kurį smulkų rusvą paukštį. Vis dėlto skirtingos rūšys skiriasi ne tik išvaizda, bet ir ryšiu su žmogumi bei paplitimu.

    Ukrainoje gyvena naminiai žvirbliai, lauko žvirbliai ir juodkrūčiai žvirbliai. Pirmos dvi rūšys laikomos įprastomis ir sutinkamos reguliariai, o trečioji – labai reta.

    Svarbiausia praktinė detalė stebint paukščius mieste ar kaime – atkreipti dėmesį į patinų ir patelių skirtumus. Būtent tai dažnai greičiausiai išduoda, su kuria rūšimi turite reikalą.

    Kokie žvirbliai gyvena Ukrainoje

    Naminis žvirblis pavadinimą gavo dėl glaudaus ryšio su žmonėmis. Anksčiau šie paukščiai dažnai įsikurdavo po namų ar ūkinių pastatų stogais, lizdus kraudavo sienų plyšiuose, o maisto rasdavo kiemuose ir daržuose.

    Tekste pabrėžiama, kad šiuolaikiniuose didmiesčiuose naminių žvirblių pasitaiko rečiau: daugiabučiai statomi iš vientisų konstrukcijų, todėl paukščiams lieka mažiau vietų perėti.

    Ryškiausias naminių žvirblių požymis – lytinis dimorfizmas, kitaip tariant, aiškūs patino ir patelės skirtumai. Patinai turi pilką krūtinę ir pilką „kepurėlę“ ant galvos, juodą dėmę ant krūtinės bei rusvą nugarą.

    Patelės, priešingai, neturi pilkų ir juodų plunksnų – jų apdaras daugiausia šviesiai rusvų atspalvių. Dėl šio skirtumo mišrioje būrelio kompanijoje lengviau pastebėti, kad tai – naminiai žvirbliai.

    Lauko žvirbliai, palyginti su naminiais, mažiau priklauso nuo žmogaus ir dažniau maitinasi laukuose bei soduose. Pastaraisiais metais jie, pasak teksto, geriau prisitaikė prie miesto, todėl gatvėse gali pasitaikyti net dažniau už naminius.

    Išvaizdoje lauko žvirbliai turi vieną lengvai įsimenamą bruožą: jų galva visiškai ruda, be pilkos „kepurėlės“, o ant skruostų matyti juodos dėmės. Tai vienas paprasčiausių būdų juos atskirti.

    Dar vienas esminis lauko žvirblių skirtumas – jie neturi lytinio dimorfizmo. Patelės ir patinai atrodo vienodai, tad jei matote būrelį, kuriame visi paukščiai vienodos išvaizdos, tikėtina, kad tai lauko žvirbliai.

    Juodkrūtis žvirblis Ukrainoje – labai retas, todėl tikimybė jį pamatyti gatvėje nedidelė. Tekste teigiama, kad šios rūšies paukščiai dažniausiai sutinkami palei Juodosios ir Azovo jūrų pakrantes.

    Išoriškai juodkrūtis žvirblis panašus į naminį, be to, gali su juo kryžmintis. Vis dėlto patinai išsiskiria baltais skruostais ir juodais taškeliais per visą krūtinę, o patelės beveik nesiskiria nuo naminių žvirblių patelių.

  • Prie Havajų 1 km gylyje aptiko „geltonų plytų kelią“: mokslininkai paaiškino, kas tai

    Ramiojo vandenyno dugne, į šiaurę nuo Havajų salyno, tyrėjai netikėtai užfiksavo geologinį darinį, iš pirmo žvilgsnio primenantį geltonų plytų kelią.

    Neįprastas vaizdas pasirodė tiesioginės transliacijos metu, kai nuotoliniu būdu valdomo povandeninio aparato kamera parodė itin lygias, taisyklingai susikertančias dugno uolienos įtrūkas. Apie radinį rašo Futura-sciences.com.

    Darinys pastebėtas maždaug 1 029 metrų gylyje, kai mokslinių tyrimų laivo „Nautilus“ komanda tyrinėjo jūros dugną netoli Havajų.

    Įtrūkos sudarė stačiakampių fragmentų tinklą, primenantį mūro raštą, o gelsvas atspalvis dar labiau sustiprino asociaciją su pasakišku „geltonų plytų keliu“.

    Kaip susidarė „plytų“ raštas

    Nors išvaizda gali atrodyti mįslinga, mokslininkai pabrėžia, kad tai natūralios kilmės reiškinys. Jis siejamas su vulkaniniais procesais jūros dugne.

    Tyrėjai darinį įvardijo kaip fragmentuotą hialoklastito srautą – tai uoliena, susidaranti tuomet, kai karšta lava staiga susiliečia su šaltu jūros vandeniu.

    Staigus atšalimas sukelia vadinamąjį terminį šoką: lavos paviršius greitai sukietėja ir ima trūkinėti. Esant dideliam slėgiui ir temperatūrų skirtumams, uolienoje susiformuoja įtrūkimų tinklas, kuris ir sukuria „grįsto kelio“ įspūdį.

    Laikui bėgant į plyšius gali kauptis mineralinės nuosėdos, todėl ribos tarp atskirų fragmentų tampa dar aiškesnės.

    Panašių pavyzdžių yra ir sausumoje

    Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad panašūs geometriniai raštai žinomi ir sausumoje. Vienas garsiausių pavyzdžių – Šiaurės Airijoje esantis Gigantų kelias, taip pat susiformavęs dėl vulkaninės kilmės procesų.

    Todėl vadinamasis „geltonų plytų kelias“ Ramiajame vandenyne greičiausiai nėra jokios dingusios civilizacijos pėdsakas – tai vizualiai įspūdingas lavos ir jūros vandens sąveikos rezultatas.

  • 1963-aisiais prie Islandijos iškilusi Surtseja iki šiol uždara: į ją įleidžiami tik su leidimu

    1963 metais prie Islandijos krantų, po povandeninio ugnikalnio išsiveržimo, jūroje atsirado nauja sala – Surtseja. Nuo pat pirmųjų dienų ji buvo paimta saugoti, todėl ir šiandien į ją patekti galima tik gavus specialų valdžios leidimą.

    Kaip rašo „Earth.com“, išsiveržimas prasidėjo 1963 metų lapkritį ir tęsėsi beveik ketverius metus. Per tą laiką maždaug 32 kilometrų atstumu nuo Islandijos pakrantės susiformavo naujas vulkaninės kilmės žemės plotas.

    Iš pradžių sala užėmė apie 2,6 kv. km, o aukščiausias jos taškas siekė 170 metrų. Tačiau bangos, vėjas ir krituliai pamažu ardo krantus – dėl erozijos Surtseja nuolat mažėja.

    Skaičiuojama, kad 2006 metais jos plotas buvo sumažėjęs iki 1,4 kv. km. Mokslininkams tai tapo reta galimybe realiu laiku stebėti, kaip „gimsta“ ir kinta nauja sala – tiek geologiškai, tiek biologiškai.

    Kaip saloje atsirado gyvybė

    Tyrėjai salos pokyčius stebi nuo 1964 metų. Pirmieji augalų sėklų „siuntiniai“ į Surtseją atkeliavo vandenyno srovėmis.

    1965 metais šiaurinėje pakrantėje aptiktas pirmasis augalas – jūrinė garstyčia. Vėliau, natūraliais keliais, ėmė rastis ir daugiau rūšių, įsitvirtino samanos, kerpės bei grybai.

    Iki 2004 metų mokslininkai buvo užregistravę 60 augalų rūšių, taip pat dešimtis samanų, kerpių ir grybų rūšių. Be to, saloje fiksuotos 89 paukščių rūšys ir 335 bestuburių rūšys.

    Svarbų vaidmenį ekosistemos formavimuisi atliko kirai. Po to, kai 1986 metais susidarė didesnė šių paukščių kolonija, augalijos plitimas paspartėjo – paukščiai perneša sėklas, o jų išmatos praturtina dirvožemį maistinėmis medžiagomis.

    Tačiau net ir ilgainiui didelėje salos dalyje augalinis dangalas išlieka retas. Nurodoma, kad 1965–2015 metais Surtsejoje buvo aptiktos 74 augalų rūšys.

    Kodėl Surtseja saugoma griežtai

    Surtseja mokslininkams vertinga ne tik kaip unikali, natūraliai besiformuojanti ekosistema. Ji svarbi ir geologiškai: saloje paimti uolienų mėginiai atskleidė, kad jų poros laikui bėgant pildosi naujomis mineralinėmis medžiagomis, tarp jų – aliuministiniu tobermoritu.

    Šis procesas lyginamas su tuo, kas nustatyta tiriant mineralų formavimąsi senovės romėnų betoninėse uostų konstrukcijose. Tokie duomenys padeda geriau suprasti, kaip „bręsta“ vulkaninės kilmės uolienos.

    1965 metais sala paskelbta gamtos rezervatu, o 2006 metais saugoma teritorija išplėsta iki 65 kv. km. Lankytojams draudžiama atsivežti dirvožemio ar gyvų organizmų, pažeisti gamtinius objektus ir palikti šiukšles.

    Pagal IUCN World Heritage Outlook duomenis, kasmet salą aplanko tik viena–trys grupės, kiekvienoje jų būna ne daugiau kaip 10–12 žmonių. Paprastai tai mokslininkai, kurių darbas leidžia stebėti, kaip vystosi beveik žmogaus nepaliesta aplinka.

    UNESCO statusas ir salos ateitis

    2008 metais Surtseja įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Šis statusas dar labiau sustiprino apsaugą ir pabrėžė salos reikšmę mokslui.

    Vis dėlto sala ir toliau traukiasi dėl erozijos. Prognozuojama, kad ilgainiui iš jos gali likti tik atsparesnė vulkaninė „šerdis“.

  • Mokslininkai Ramiajame vandenyne aptiko beveik žmogaus nepaliestas ekosistemas – ką rado atoluose

    Ramiajame vandenyne esantys Bikar ir Bokak koraliniai atolai, mokslininkų vertinimu, priskirtini prie mažiausiai žmogaus paveiktų ekosistemų ne tik regione, bet galbūt ir visame pasaulyje.

    Apie tai rašo vokiečių leidinys Spiegel, remdamasis ekspedicijų rezultatais, paskelbtais moksliniame žurnale „Frontiers in Marine Science“.

    Tyrėjai šiuose atoluose fiksavo įspūdingą biologinę įvairovę: nuo milžiniškų moliuskų su dryžuotomis kriauklėmis iki žaliųjų jūrų vėžlių bei neįprastų rifinių žuvų.

    Pasak mokslininkų, tokios vietos yra itin vertingos, nes leidžia pamatyti, kaip veikia gamtinės sistemos, kai žmogaus poveikis minimalus – tai svarbu siekiant geriau suprasti nykstančias ekosistemas ir jų atkūrimo galimybes.

    Ką pavyko užfiksuoti ekspedicijose

    Ekspedicijoms vadovavęs Havajų universiteto jūrų ekologas Alanas Friedlanderis pabrėžė, kad Bikar ir Bokak yra „lobis“ ne tik Maršalo saloms, bet ir visai planetai.

    Komanda gyvūniją ir augaliją tyrė vandenyje, sausumoje ir ore. Tam buvo naudojamos povandeninės kameros, atliekami nardymai, taip pat pasitelktas povandeninis aparatas.

    Tyrėjai aptiko 15 jūrų paukščių kolonijų, kuriose, jų vertinimu, vyksta arba labai tikėtina, kad vyksta, perėjimas ir veisimasis.

    Taip pat buvo užfiksuotos 266 rifinių žuvų grupės ir daugiau kaip 200 grupių rūšių, gyvenančių gilesniuose vandenyse ar giluminėse zonose.

    Plėšrūnai ir galimai mokslo dar neregėtos rūšys

    Vienas ryškiausių radinių – 15 plėšrūnų grupių, tarp jų rykliai ir skumbrinių šeimos žuvys.

    Mokslininkų teigimu, 14 iš šių užfiksuotų grupių anksčiau Maršalo salose nebuvo registruotos. Dvi jų netgi gali priklausyti rūšims, kurios iki šiol nebuvo žinomos mokslui.

    Pasak A. Friedlanderio, tokie atolai suteikia retą progą stebėti „gamtos etaloną“ – tai padeda suprasti, ko neteko kitos vietovės, ir sukaupti žinių, reikalingų veiksmingesnei gamtos apsaugai.

    Teritorija paskelbta jūrų rezervatu

    Šie atolai priklauso Maršalo salų teritorijai, o akvatorija aplink Bikar ir Bokak paskelbta pirmuoju nacionaliniu šalies jūrų rezervatu.

    Pranešama, kad jo plotas siekia apie 48 tūkst. kvadratinių kilometrų.

    Mokslininkas taip pat atkreipė dėmesį, kad Žemėje liko labai nedaug vietų – nuo vandenynų gelmių iki aukščiausių kalnų viršūnių, – kur žmonės nebūtų palikę savo pėdsako.

  • Ukrainos gandrai tęsia migraciją per Afriką: vienas per savaitę kirto keturias šalis

    Keturi Ukrainoje stebimi gandrai tęsia migraciją per Afriką, o vienas jų per savaitę įveikė didžiausią atstumą – daugiau nei 1 700 kilometrų – ir kirto net keturių valstybių teritoriją.

    Paukščius, pavadintus Bojumi, Šikidimu, Stefanija ir Hartbitu, seka Ukrainos ornitologai. Apie naujausią jų judėjimo etapą pranešė Vakarų Ukrainos ornitologų draugija.

    Stebėjimai rodo, kad net tos pačios rūšies paukščiai gali rinktis labai skirtingas strategijas: vieni sparčiai juda į pietus, kiti ilgesniam laikui stoja ten, kur randa pakankamai maisto.

    Šių gandrų maršrutai driekiasi per saugomas savanas, nacionalinius parkus, druskingus ežerus ir vietoves, kur tebėra išsaugotos tradicinės vietos bendruomenių gyvensenos formos.

    Bojus: daugiau nei 1 700 km ir keturios šalys

    Aktyviausiai į pietus judėjo Bojus. Per savaitę jis kirto Pietų Sudaną, Ugandą ir Keniją, o vėliau pasiekė centrinę Tanzanijos dalį.

    Pietų Sudane jo kelias driekėsi per Bomos nacionalinį parką. Ugandoje gandras skrido virš Maténiko, Bokoros ir Pian-Upe saugomų teritorijų, sudarančių vientisą savanų sistemą istoriniame Karamodžos regione.

    Vėliau Bojus iš rytų pusės apskrido Elgono kalnų masyvą, esantį Ugandos ir Kenijos pasienyje. Tai vienas seniausių didžiųjų Rytų Afrikos ugnikalnių, kurio viršūnė siekia 4 321 metrą.

    Kenijoje paukštis praskrido į vakarus nuo Eldoreto miesto ir Pietvakarių Mau miškų masyvo, o tada kirto sieną su Tanzanija. Čia jo maršrutas ėjo greta Serengečio ir Ngorongoro teritorijų, vėliau – palei pietvakarinę Ejasio ežero pakrantę, o paskutiniai siųstuvo signalai gauti iš Manjonio apylinkių centrinėje Tanzanijoje.

    Hartbitas: kelias į Katavio nacionalinį parką

    Hartbitas Tanzanijoje judėjo į pietvakarius, kirsdamas Maros, Simijos, Šinjangos, Taboros ir Katavio regionus. Palikęs Serengečio savanas, jis skrido virš žemdirbystės rajonų ir miškingų centrinės Tanzanijos vietovių.

    Galiausiai paukštis pasiekė Katavio nacionalinį parką netoli Rukvos ežero. Ši vietovė siejama su miombo retmiškiais – vienu didžiausių Afrikos gamtinių kompleksų, kuriame kaitaliojasi miškai, krūmynai, žolynai ir sezoninės vandenvietės.

    Katavio parkas ypač garsėja didelėmis begemotų sankaupomis ir laikomas viena rečiau lankomų didžiųjų saugomų teritorijų Tanzanijoje. Per savaitę Hartbitas įveikė apie 700 km.

    Šikidimas: nuo Baltojo Nilo baseino iki Etiopijos aukštumų

    Šikidimas, palikęs Abjejaus apylinkes, pirmiausia skrido į rytus, vėliau pakeitė kryptį ir kirto sieną su Etiopija. Jo kelias vedė per Pietų Sudano šiaurines teritorijas, įskaitant vietoves netoli Kodoko ir Malakalio, esančias Baltojo Nilo baseine.

    Etiopijoje paukštis praskrido netoli Bėgio, pasiekė Gambelos apylinkes ir tęsė kelionę į rytus per vakarinę šalies dalį. Paskutinės koordinates fiksuotos Bedelės rajone.

    Įdomu tai, kad šis maršrutas atvedė gandrą į vieną istoriškai svarbių kavos auginimo regionų: Bedelės apylinkės siejamos su arabikos kavos plotais, o Etiopija laikoma šio augalo kilmės šalimi. Per savaitę Šikidimas įveikė apie 1 100 km.

    Stefanija: lėtesnis etapas Pietų Sudano savanose

    Skirtingai nei kiti trys paukščiai, Stefanija šią savaitę judėjo gerokai lėčiau. Kirsdama Sudano ir Pietų Sudano sieną, ji skrido į pietus per Vakarų Bachr el Gazalio valstiją.

    Vėliau gandras pasuko į pietryčius ir pasiekė Ašanos saugomą teritoriją, kur kurį laiką laikėsi beveik tame pačiame plote, atlikdama tik nedidelius perskridimus. Paskutiniai duomenys gauti iš pietinės rezervato dalies.

    Ornitologai pažymi, kad tokia stotelė nebūtinai reiškia migracijos pabaigą: jauni paukščiai gali ilgam užsibūti vietovėse, kuriose pakanka maisto. Per savaitę Stefanija įveikė apie 100–130 km.