CP v2

Tag: Ekologija

  • Keisti kaip lapės ir mėgstantys lobėirą: Argentina į gamtą grąžina nykstančius karčiuotuosius vilkus

    Argentinoje rengiama karčiuotųjų vilkų grąžinimo į laukinę gamtą programa, siekiant sustiprinti nykstančios rūšies populiaciją. Šie Pietų Amerikos plėšrūnai išsiskiria ilgomis kojomis, rusvu kailiu ir tamsia ketera, o dėl snukio formos neretai primena lapę.

    Karčiuotieji vilkai gyvena atvirose buveinėse, tokiose kaip pampos ir savanos, paplitusiose Brazilijoje, Paragvajuje, Bolivijoje ir Argentinoje. Nors priskiriami šuninių šeimai, jų mityba labai įvairi: be graužikų, paukščių ar roplių, jie reikšmingą raciono dalį sudaro iš augalinio maisto.

    Vienas įdomiausių šios rūšies bruožų yra pomėgis vadinamajam vilkų obuoliui, dar žinomam kaip lobėira. Tai Pietų Amerikoje augantis bulvinių šeimos augalas, kurio vaisius vilkai ėda ne tik kaip energijos šaltinį, bet ir, kaip rodo stebėjimai, gali vartoti dėl galimos naudos virškinimui ir bendrai savijautai.

    Karčiuotųjų vilkų skaičius regione vertinamas kaip keli tūkstančiai, tačiau daugelyje vietų jis mažėja. Didžiausios grėsmės siejamos su buveinių nykimu ir suskaidymu, kelių infrastruktūros plėtra, susidūrimais su transportu bei konfliktais su žmonėmis, kai plėšrūnai priartėja prie ūkinių teritorijų.

    Kai kuriose šalyse padėtis jau tapo kritinė: Urugvajuje karčiuotasis vilkas laikomas išnykusiu. Paragvajuje rūšies būklė vertinama kaip sudėtinga, tačiau dalyje teritorijų ji dar išlieka stabilesnė nei kaimyninėse valstybėse.

    Argentinoje situacija laikoma viena sudėtingiausių regione, nes šalyje likę tik keli šimtai karčiuotųjų vilkų. Skaičius apima tiek suaugusius, tiek jauniklius, o tai rodo, kad net nedideli papildomi nuostoliai gali turėti didelį poveikį bendrai populiacijos tvarai.

    Rūšis aptinkama šiaurinėje ir centrinėje Argentinos dalyse, tačiau pietiniuose arealo pakraščiuose ji artėja prie išnykimo ribos. Dėl to vis dažniau akcentuojama ne tik apsauga nuo tiesioginių grėsmių, bet ir aktyvus populiacijos stiprinimas.

    Numatoma į laukinę gamtą paleisti nelaisvėje užaugintus jauniklius, kurie buvo išgelbėti po motinos žūties ir užauginti žmonių prižiūrint. Tokie gyvūnai paprastai ruošiami grąžinimui atsargiai, kad išmoktų savarankiškai ieškoti maisto ir vengti žmogaus.

    Planuojama, kad dalis karčiuotųjų vilkų bus gaudomi ir paruošiami paleidimui Iberos nacionalinio parko teritorijoje šiaurinėje Korrienteso provincijoje. Specialistai tikisi, kad kryptingas paleidimas, kartu su buveinių apsaugos priemonėmis, padės stabilizuoti populiaciją ir sumažinti išnykimo riziką Argentinoje.

  • Pavojingiausia Ukrainos angis: herpetologas paaiškino, kur šiltuoju metu ją dažniausiai sutinkama

    Ukrainoje nuodingų gyvačių rūšių nėra daug, tačiau viena jų laikoma pavojingiausia žmogui. Herpetologai išskiria Nikolski angį, kurios nuodai tarp Ukrainoje gyvenančių angių vertinami kaip ypač toksiški.

    Apie šią rūšį žiniasklaidai pasakojo Ukrainos nacionalinės mokslų akademijos Šmalhauzeno zoologijos instituto jaunesnysis mokslo darbuotojas Oleksijus Maruščiakas. Pasak jo, šiltuoju metų laiku susidurti su Nikolski ange nėra reta, nes ji paplitusi plačioje šalies teritorijoje.

    Specialistų teigimu, Nikolski angis dažniausiai aptinkama miškastepės zonoje. Tai vienas didžiausių arealų šalyje, todėl rūšis pasitaiko įvairiuose regionuose, o ne vien pavieniuose židiniuose.

    Herpetologas nurodo, kad šių gyvačių galima sutikti nuo Charkivo srities, taip pat Poltavos ir Čerkasų srityse. Minimos ir konkrečios vietovės, pavyzdžiui, nacionalinis parkas Cholodnyj Jar, o arealas tęsiasi iki pietinės Vinicos srities dalies.

    Nikolski angis neretai vadinama juodąja ange dėl vientisos tamsios spalvos. Ji išsiskiria tuo, kad dažniausiai neturi ryškių raštų ar dėmių, todėl žmonėms gali atrodyti panaši į visai kitus roplius ar net nenuodingas rūšis.

    Specialistai pabrėžia, kad vienas praktinių atpažinimo požymių yra būtent vientisa spalva be dėmių. Taip pat atkreipiamas dėmesys, kad ji neturi ryškių geltonų žymių, kurios būdingos kai kurioms kitoms gyvatėms, su kuriomis žmonės ją kartais supainioja.

    Nikolski angis laikoma didžiausia iš Ukrainoje aptinkamų angių: jos ilgis gali siekti apie 80–85 centimetrus. Medikai ir gamtos ekspertai pabrėžia, kad įkandimas paprastai būna labai skausmingas, sukelia stiprų tinimą ir dažniausiai reikalauja medicininės pagalbos.

    „Tarp visų trijų Ukrainoje aptinkamų angių jos nuodai yra patys toksiškiausi, o šiltuoju metų laiku ją sutikti nėra taip jau sudėtinga“, – sakė Oleksijus Maruščiakas.

    Minima, kad šios rūšies nuodai pasižymi hemoliziniu poveikiu, tai yra gali ardyti eritrocitus. Vis dėlto pabrėžiama ir tai, kad mirtini atvejai fiksuojami itin retai, ypač laiku kreipiantis į medikus ir laikantis gydytojų nurodymų.

    Ekspertai primena, kad susidūrus su gyvate svarbiausia išlaikyti atstumą ir nebandyti jos gaudyti ar provokuoti. O įkandus, net jei savijauta iš pradžių atrodo pakenčiama, rekomenduojama kuo greičiau kreiptis į gydymo įstaigą, nes reakcijos intensyvumas gali didėti per kelias valandas.

  • Tyliojo vandenyno gelmėse aptiktas naujas ilgianosių chimerų tipas: kuo išsiskiria atrasta rūšis

    Tyliojo vandenyno gelmėse, prie Kosta Rikos krantų, mokslininkai aprašė naują ilgianosių chimerų rūšį, dar vadinamą aklėmis vaiduoklėmis. Šios giliavandenės kremzlinės žuvys gyvena šimtus metrų po vandeniu, kur įprasti narai nepasiekia.

    Naujoji rūšis pavadinta Rhinochimaera costaricana, taip įamžinant regioną, kuriame ji buvo nustatyta. Chimeros yra artimos rykliams ir rajoms, tačiau priklauso atskirai, labai senai žuvų šakai, kurios ištakos siekia šimtus milijonų metų.

    Rūšies aprašymas parengtas remiantis trimis egzemplioriais, surinktais 2000–2023 metais. Jie buvo aptikti 390–787 metrų gylyje, o tai gerokai žemiau ribų, kurias paprastai pasiekia mėgėjai ar dauguma povandeninių tyrimų ekspedicijų be specialios įrangos.

    Tyrėjai šių egzempliorių kūno matmenis ir morfologiją palygino su daugiau nei 90 tos pačios genties atstovų, priskiriamų trims anksčiau žinomoms rūšims. Paaiškėjo, kad Kosta Rikos chimeroms būdingas išskirtinis požymių derinys, leidžiantis jas atskirti nuo artimiausių giminaičių.

    Skirtumai apėmė trumpesnę snukio dalį, aukštesnį pirmąjį nugaros peleką ir jo dyglį, didesnį atstumą tarp nugaros pelekų bei mažesnį gumburėlių skaičių ties uodegos sritimi. Tokie morfologiniai bruožai giliavandenėms rūšims yra ypač svarbūs, nes išorėje jos dažnai atrodo panašiai, o aiškių stebėjimų natūralioje aplinkoje būna nedaug.

    Rezultatus sustiprino ir genetiniai tyrimai: DNR palyginimai parodė aiškius skirtumus nuo kitų žinomų Rhinochimaera genties žuvų. Tai patvirtino, kad Kosta Rikos vandenyse aptikti egzemplioriai iš tiesų priklauso atskirai rūšiai, o ne yra anksčiau aprašytų rūšių variacija.

    Mokslininkų teigimu, šis atradimas dar kartą pabrėžia, kiek mažai ištirtos atviros vandenyno gelmės už kontinentinio šelfo ribų. Pastaraisiais metais būtent genetiniai metodai ir tikslesnė taksonominė analizė vis dažniau padeda atpažinti rūšis, kurios anksčiau galėjo būti klaidingai priskirtos jau žinomoms.

    Giliavandenės ekosistemos laikomos vienomis pažeidžiamiausių, nes jų gyventojai dažnai auga lėtai ir vėliau subręsta. Todėl naujų rūšių identifikavimas tampa svarbus ne tik mokslo žinioms, bet ir potencialiam apsaugos planavimui, kai vertinamas žvejybos poveikis bei buveinių pokyčiai giliuose vandenyse.

    Rhinochimaera costaricana įtraukimas į mokslinę klasifikaciją didina Kosta Rikos jūrų biologinės įvairovės sąrašą ir suteikia tvirtesnį pagrindą būsimoms ekspedicijoms. Kuo tiksliau žinomos rūšys ir jų paplitimas, tuo lengviau įvertinti, ar konkrečios teritorijos yra išskirtinės ir vertos didesnio dėmesio.

    Šis atvejis taip pat parodo, kad net ir pavieniai, atsitiktinai surinkti egzemplioriai gali tapti reikšmingu atradimu, jei juos lydi kruopštūs matavimai ir genetinė analizė. Mokslininkai tikisi, kad ateityje daugiau giliavandenių tyrimų padės ne tik atrasti naujų rūšių, bet ir geriau suprasti, kaip jos prisitaiko prie slėgio, tamsos ir ribotų maisto išteklių.

  • Po Grenlandijos ledu aptikta apleista JAV bazė: NASA radaras išryškino Camp Century ir jo palikimą

    NASA mokslininkai, 2024 metais vykdydami skrydį virš Grenlandijos ledyninio skydo, radaru netikėtai užfiksavo didelį po ledu paslėptą objektą. Vėliau paaiškėjo, kad tai Camp Century – Šaltojo karo laikų JAV kariuomenės bazė, daugiau kaip šešis dešimtmečius buvusi maždaug 30 metrų gylyje po ledu.

    Atradimas padarytas naudojant radarų sistemą, skirtą ledo sluoksniams ir jų pagrindui tirti. Vietoje įprastų geologinių struktūrų ekrane išryškėjo aiškios žmogaus sukurtos formos, primenančios tunelių ir patalpų tinklą.

    „Ieškojome ledo pagrindo, o staiga pasirodė Camp Century. Iš pradžių net nesupratome, kas tai“, – sakė NASA Reaktyvinio judėjimo laboratorijos kriosferos mokslininkas Aleksas Gardneris.

    Camp Century bazę JAV kariuomenės inžinieriai pastatė 1959–1960 metais, išpjaudami tunelius lede ir įrengdami požeminę infrastruktūrą. Kompleksą sudarė 21 tunelis, kurių bendras ilgis siekė beveik 3 kilometrus, o veiklai užtikrinti buvo panaudotas branduolinis reaktorius PM-2.

    Nors oficialiai bazė pristatyta kaip mokslinių tyrimų vieta, vėliau paaiškėjo, kad ji buvo susijusi ir su slaptu projektu Project Iceworm. Šio sumanymo esmė – po ledu sukurti didžiulę tunelių sistemą, kurioje teoriškai galėjo būti dislokuojamos balistinės raketos, tačiau planus sustabdė techniniai sunkumai ir nestabilus ledo judėjimas.

    Bazė galutinai uždaryta 1967 metais, o dalis infrastruktūros buvo išmontuota. Vis dėlto po ledu, kaip nurodo tyrėjai, liko pavojingų medžiagų, įskaitant radioaktyvias atliekas ir kitus potencialiai taršius likučius, kurie tuo metu buvo laikomi saugiai „užkonservuotais“ amžiname šaltyje.

    Pastaraisiais metais Grenlandijos ledo skydas sparčiai tirpsta dėl klimato kaitos, todėl didėja susirūpinimas dėl ilgalaikių pasekmių. Kai kurie mokslininkų vertinimai rodo, kad iki šio amžiaus pabaigos tirpsmo dinamika gali priartinti bazės likučius prie paviršiaus ir padidinti riziką, jog teršalai pradės migruoti į aplinką.

    „Jie manė, kad tai niekada neiškils į paviršių. Tačiau klimatas keičiasi, ir dabar klausimas paprastas: ar tai, kas ten apačioje, liks ten apačioje“, – sakė glaciologas Williamas Colganas.

    Šis atvejis laikomas aiškiu pavyzdžiu, kaip Šaltojo karo infrastruktūra gali tapti šių dienų aplinkosauginiu iššūkiu. Mokslininkai pabrėžia, kad tokie radariniai aptikimai leidžia tiksliau žemėlapiuoti palaidotus objektus ir įvertinti, kokių stebėsenos bei rizikos valdymo sprendimų gali prireikti ateityje.

  • Per 14 dienų ekspedicija prie Brazilijos aptiko 31 naują jūrų rūšį: proveržį lėmė laivo mikroskopas

    Dvi savaites trukusi tarptautinė mokslinė ekspedicija Pietų Atlante prie Brazilijos krantų užfiksavo 31 iki šiol neaprašytą jūrų gyvūnų rūšį. Tyrėjai sako, kad toks tempas priartėjo prie rekordinių naujų rūšių atradimų per trumpą laiką.

    Ekspedicijoje dalyvavo apie 20 ekspertų iš JAV, Australijos, Brazilijos ir Japonijos, dirbusių tyrimų laive Falkor. Pagrindinis dėmesys buvo sutelktas į vadinamąją vidurinio vandens zoną, esančią tarp paviršiaus ir jūros dugno.

    Ši erdvė laikoma didžiausia Žemės buveine, apimančia didžiąją dalį planetos gyvenamosios aplinkos, tačiau ji išlieka viena mažiausiai ištirtų. Dėl sudėtingų sąlygų, didelių atstumų ir trapios gyvybės daug organizmų čia sunku ne tik sugauti, bet ir išsaugoti tyrimams.

    Tarp naujai užfiksuotų radinių paminėtos devynios medūzų rūšys, septynios sifonoforų rūšys, septynios ketenoforų rūšys, keturios apendikuliarijų lervos, du dideli vienaląsčiai organizmai, taip pat viena amfipodų rūšis ir greitai judantis daugšerėtas kirminas. Dalis šių organizmų yra itin trapūs, todėl jų identifikavimas įprastai užtrunka gerokai ilgiau.

    Proveržį, pasak ekspedicijos komandos, lėmė naujos kartos konfokalinis mikroskopas, sumontuotas pačiame laive. Jis leido tiesiogiai jūroje stebėti gyvų organizmų trimačius ląstelių vaizdus ir greičiau atskirti skirtingas rūšis.

    „Tai atveria visiškai naują tyrimų pasaulį. Matėme, kaip ląstelės sąveikauja, keičiasi medžiagomis ir formuoja struktūras, ir galėjome tai stebėti realiuoju laiku laive, nors įprastai prireikia savaičių paruošimo, kad apskritai pamatytum panašius procesus“, – sakė ekspedicijos vyriausioji mokslininkė, Smitsono instituto daktarė Karen Osborn.

    Pasak mokslininkų, toks realaus laiko stebėjimas gali keisti ir rūšių atpažinimo praktiką: įprastai mėginius tenka gabenti į laboratorijas, fiksuoti, dažyti ir tik tada analizuoti. Laive atlikti aukštos raiškos tyrimai leidžia greičiau suprasti, ką verta tirti detaliau, o ką galima atmesti kaip jau žinomą rūšį.

    Ekspedicijos rezultatai dar kartą primena, kiek mažai žmonija žino apie vandenynų gyvybę, ypač atviroje jūroje ir tarpiniuose vandens sluoksniuose. Tyrėjai pabrėžia, kad nauji instrumentai ir mobilios laboratorijos laivuose tampa vienu svarbiausių būdų sparčiau pildyti vandenynų biologinės įvairovės žemėlapį.

  • Mokslininkai atskleidė: čiurliai kasmet grįžta į tą patį lizdą, o karštis kelia naują grėsmę

    Didžiosios Britanijos mokslininkai nustatė, kad čiurliai pasižymi išskirtiniu prisirišimu prie konkrečios lizdavietės: dauguma paukščių kasmet sugrįžta į tą pačią vietą net po tūkstančių kilometrų migracijos. Tyrėjai pabrėžia, kad ši elgsena daro lizdaviečių apsaugą miestuose ir miesteliuose ypač svarbią.

    Tyrimas, kurį atliko Karališkoji paukščių apsaugos draugija, rėmėsi ilgalaikiais stebėjimais vienoje Pietvakarių Anglijos vietovėje. 15 metų trukusio darbo metu buvo stebimi šimtai lizdų, o suaugę paukščiai žymimi žiedais, kad būtų galima tiksliai sekti jų sugrįžimus.

    Duomenys parodė, kad apie 94 proc. stebėtų čiurlių kasmet grįždavo į tą patį lizdą, kuriame perėjo ankstesniais metais. Tuo metu poros stabilumas buvo mažesnis: maždaug 59 proc. paukščių kitą sezoną perėjo su tuo pačiu partneriu.

    Prie lizdų įrengtos kameros fiksavo ir konfliktus: dėl teisės užimti lizdavietę paukščiai neretai susiremia, ypač kai tinkamų angų pastatuose mažėja. Tokia konkurencija sustiprėja renovuojant senus namus, keičiant stogus ar šiltinant fasadus, kai užsandarinami plyšiai ir ertmės.

    „Pirmą kartą galėjome dokumentiškai patvirtinti, kokia stipri yra čiurlių ištikimybė būtent lizdavietei. Tai dar kartą parodo, kad tokias vietas būtina saugoti mūsų miestuose ir kaimuose“, – sakė Karališkosios paukščių apsaugos draugijos tyrėjas Malcolmas Burgessas.

    Jungtinėje Karalystėje čiurliai įtraukti į rūšių, kurioms reikalinga sustiprinta apsauga, sąrašus, o jų populiacija nuo 1995 metais, kaip skelbia gamtosaugininkai, smuko maždaug 70 proc. Viena svarbiausių priežasčių siejama su lizdaviečių praradimu, kai pastatai sandarinami ar pertvarkomi nepaliekant ertmių paukščiams.

    Reaguodama į problemą, Škotija nuo šių metų įpareigojo naujų namų statyboje numatyti specialius sprendimus čiurliams, pavyzdžiui, integruotus lizdavietės tipo blokelius. Tuo tarpu Anglijoje analogiškas reikalavimas kol kas nėra įtvirtintas nacionaliniu mastu, nors tokio sprendimo kaina, kaip nurodoma viešai, siekia apie 40 eurų už vienetą.

    Pastaraisiais mėnesiais viešojoje erdvėje nuskambėjo ir praktiniai pavyzdžiai, kaip sprendimai daromi po visuomenės spaudimo. Vienu atveju infrastruktūros valdytojas po gyventojų protestų atnaujino uždarytas angas viaduke, kad čiurliai galėtų sugrįžti į įprastas vietas.

    Tyrėjai ir savanorių grupės atkreipia dėmesį į dar vieną riziką, kuri stiprėja dėl klimato kaitos: karščio bangas perėjimo metu. Kai lizdavietės įkaista, jaunikliai gali perkaisti ir iškristi iš lizdo, o ant žemės atsidūrę čiurliai dažnai nebegali patys pakilti.

    „Svarbiausias veiksnys šiemet bus tai, kiek jauniklių neteksime dėl itin aukštos temperatūros lizduose. Tai nauja rimta problema šiai rūšiai“, – sakė čiurlių apsaugos iniciatyvų koordinatorius Nickas Brownas.

    Gamtosaugininkai pabrėžia, kad situaciją gali pagerinti paprasti, bet nuoseklūs sprendimai: planuojant renovacijas palikti ar įrengti saugias lizdavietes, o karščių metu gyventojams būti atidiems, jei šalia namų randama nusilpusių jauniklių. Kuo daugiau miestai prisitaikys prie laukinių rūšių poreikių, tuo didesnė tikimybė, kad čiurliai išliks įprasta vasaros dangaus dalimi.

  • Mokslininkas apie Kachovkos tvenkinį: Didysis Lugis nebegrįš, vietoje jo sparčiai auga naujas miškas

    Kachovkos tvenkinio vietoje Ukrainoje formuojasi nauja, greitai besikeičianti ekosistema, o istorinis Didysis Lugis tokia forma, kokia buvo iki užtvankos statybų, nebeatsikurs. Tokį vertinimą viešai pateikia Ukrainos mokslininkai, stebintys, kaip po vandens nuslūgimo kraštovaizdis per kelerius metus įgauna visai kitą pavidalą.

    Pasak botanikų, buvusio vandens telkinio dugne liko storas derlingo dumblo sluoksnis, todėl augalija atsikuria itin sparčiai. Vietovė, kurią ilgą laiką dengė vanduo, dabar užželia krūmais ir medžiais, o jauni želdiniai kai kur jau pasiekia kelių metrų aukštį.

    Mokslininkų teigimu, gamtoje neįmanoma tiksliai „atsukti“ procesų atgal, nes pasikeitė reljefas, susiformavo nauji dirvožemiai ir pakito vandens režimas. Todėl net ir atsisakius žmogaus įsikišimo, teritorija vystysis pagal naujas sąlygas, o ne grįš į istorinę būklę.

    Didysis Lugis siejamas su Dniepro žemupio užliejamomis pievomis, senvagėmis ir salpų mozaika, kurią stipriai pakeitė hidroinžineriniai sprendimai. Dabartinė dinamika rodo kitą kryptį: vietoje atvirų salpų plotų vis labiau ryškėja gluosnių ir tuopų sąžalynai, pereinantys į užliejamą mišką.

    Specialistai pabrėžia, kad šiandien teritorija primena margą kompleksą, kuriame greta atsiranda jaunuolynai, šlapynės ir atviros smėlingos ar dumblingos aikštelės. Tokia struktūra gali sudaryti sąlygas didesnei biologinei įvairovei, tačiau kartu reiškia ir didesnį nestabilumą, kol sistema „susistovės“.

    Vertinant kelių metų perspektyvą, svarstoma, kad čia gali susiformuoti itin didelis užliejamas miškas, tačiau galutinis vaizdas priklausys nuo hidrologijos, klimato sąlygų ir žmogaus veiklos. Dėl to mokslininkai ragina sistemingai stebėti pokyčius ir vertinti, kurios teritorijos turėtų būti paliktos natūraliai kaitai, o kur reikalingas valdymas.

    Vienas didžiausių iššūkių įvardijamas invazinių augalų plitimas, kai greitai besiplečiančios rūšys gali išstumti vietines bendrijas ir pakeisti natūralią sukcesiją. Mokslininkai mini, kad tokiais atvejais gali prireikti apgalvoto žmogaus įsikišimo, kad procesai būtų suvaldyti ir neperžengtų ribų, kurios ilgainiui nuskurdintų ekosistemą.

    Dar viena problema susijusi su retais ir endeminiais augalais, kurių buveinės galėjo būti pažeistos ar prarastos. Tyrėjai pabrėžia, kad dalies teritorijų išsamiai ištirti šiuo metu neįmanoma, todėl ne visada galima patvirtinti, ar kai kurios rūšys išliko, ar jų populiacijos jau sunyko.

    „Pirminės būklės gamtoje atkurti neįmanoma. To buvusio Didžiojo Lugio nebebus, nes reljefas ir dirvožemiai jau kitokie“, – sakė Ukrainos mokslininkas, komentuodamas situaciją buvusio Kachovkos tvenkinio teritorijoje.

    Ekspertai sutaria, kad po Kachovkos hidroinžinerinės sistemos griūties pasekmės dar ilgai bus vertinamos tiek gamtosauginiu, tiek socialiniu ir ekonominiu požiūriu. Vis dėlto vienas dalykas aiškėja jau dabar: teritorija ne „grįžta“, o kuria naują gamtinę realybę, kurią teks suprasti ir atsakingai prižiūrėti.

  • Odesoje miestą užplūdo dideli žiogai: ornitologas paaiškino, kodėl tai ne skėriai

    Odesoje gyventojai pastarosiomis dienomis užfiksavo neįprastą vaizdą: miesto centre, parkuose ir prie apšviestų pastatų masiškai pasirodė dideli vabzdžiai, kuriuos dalis žmonių palaikė skėrių antplūdžiu. Socialiniuose tinkluose plito įrašai apie tariamą „ataką“, tačiau specialistai ragina neskubėti daryti išvadų.

    Ornitologas Sergejus Kuročkinas teigia, kad daugeliu atvejų tai buvo pilkojo žiogo ilgansparnė forma (Decticus verrucivorus), vienas stambiausių tikrųjų žiogų Eurazijoje. Nors iš tolo jie gali priminti skėrius, šis vabzdys nėra tipiškas augalėdis kenkėjas ir dažniau elgiasi kaip plėšrūnas.

    „Daugelis miestiečių tai priėmė kaip skėrių antplūdį, tačiau iš tikrųjų mieste pasirodė pilkojo žiogo ilgansparnė forma“, – sakė S. Kuročkinas.

    Anot ornitologo, ilgansparnė forma išsivysto ne visada, o tik susiklosčius palankioms sąlygoms. Kai žiema būna švelni, pavasaris šiltas ir drėgnas, o populiacijos tankis didelis, daliai individų išauga ilgesni sparnai, leidžiantys aktyviau skristi ir plisti į naujas teritorijas.

    Tokiomis aplinkybėmis žiogai palieka įprastas buveines ir gali pasirodyti net tankiai apgyvendintose vietose. Miestuose jų judėjimą papildomai keičia dirbtinis apšvietimas, nes naktiniai vabzdžiai orientuojasi pagal dangaus šviesulius, o ryškūs žibintai trikdo navigaciją.

    Specialistas aiškina, kad dėl to vabzdžiai masiškai telkiasi prie apšviestų gatvių, vitrinų ar pastatų, dažnai nukrenta ant šaligatvių ir lieka iki ryto. Tuomet suveikia miesto ekosistemos grandinė: auštant paukščiai greitai išnaudoja netikėtai atsiradusį maisto šaltinį.

    Odesoje, pasak stebėjimų, ypač aktyvūs buvo varnėnai, taip pat pastebėtos varnos ir net naminiai žvirbliai. Pastarieji paprastai lesa smulkesnį grobį, tačiau šįkart, kai stambūs vabzdžiai buvo lengvai pasiekiami, taip pat juos gaudė, ypač maitindami jauniklius.

    „Paukščiai, ypač perintys ir maitinantys jauniklius, greitai pasinaudojo baltymingu maistu, kuris tiesiog gulėjo ant asfalto“, – sakė S. Kuročkinas.

    Ekspertai pabrėžia, kad pilkieji žiogai dažniausiai minta kitais smulkiais vabzdžiais, vikšrais, amarais ir kitais bestuburiais, todėl gali veikti kaip natūralūs tam tikrų rūšių gausos reguliuotojai. Tai nereiškia, kad jų masinis pasirodymas mieste nekelia nepatogumų, tačiau jis nebūtinai rodo žemės ūkiui pavojingą skėrių protrūkį.

    Tuo pačiu primenama, kad vabzdžių populiacijų svyravimai yra cikliški ir dažnai siejami su meteorologinėmis sąlygomis. Šiltesnės žiemos ir ilgi šilti sezonai kai kurioms rūšims sudaro geresnes išlikimo bei dauginimosi sąlygas, todėl panašūs reiškiniai gali kartotis.

  • Gineso rekordas Šv. Elenoje: vėžlys Džonatanas pripažintas seniausiu sausumos gyvūnu pasaulyje

    Atlanto vandenyne esančios Šv. Elenos salos gyventojai jau seniai vadina vėžlį Džonataną vietos simboliu, o dabar tai patvirtino ir oficialus įvertinimas. Aldabros milžiniškosios vėžlio rūšies patinas įrašytas į Gineso rekordų knygą kaip seniausias pasaulyje gyvenantis sausumos gyvūnas.

    Rekordas paremtas vertinamu amžiumi, kuris siekia apie 194 metus. Skaičiuojama, kad Džonatanas galėjo išsiristi 1832 metais Seišelių regione, o į Šv. Eleną atgabentas 1882 metais, jau būdamas suaugęs vėžlys.

    Nors tokio amžiaus gyvūnams retai būna išlikę tikslūs gimimo įrašai, Džonatano atvejis remiasi istoriniais dokumentais ir nuosekliais stebėjimais. Į Šv. Eleną jis pateko XIX amžiaus pabaigoje, o tuometinėse nuotraukose ir aprašuose vėžlys jau fiksuojamas kaip pilnai užaugęs, todėl dabartinis amžiaus įvertinimas laikomas realistišku.

    Aldabros milžiniškosios vėžliai apskritai pasižymi ilgaamžiškumu, o geromis sąlygomis nelaisvėje jų gyvenimo trukmė gali būti ypač didelė. Šiuo atžvilgiu Džonatanas tapo išskirtiniu pavyzdžiu, kaip stabilus klimatas, nuosekli priežiūra ir mažesnė plėšrūnų rizika gali lemti rekordinius rezultatus.

    Pranešimuose pabrėžiama, kad nepaisant garbingo amžiaus, Džonatanas išlieka gana aktyvus. Jam gyvenimą apsunkina regėjimo praradimas, tačiau, kaip nurodoma, apetitas ir socialinis aktyvumas nėra išnykę.

    Šv. Elenos valdžios atstovai ne kartą yra pabrėžę, kad vėžlys tapo ne tik turistų traukos objektu, bet ir savotiška salos tapatybės dalimi. Tarptautinis pripažinimas vietos bendruomenei veikiau buvo ne staigmena, o formalus patvirtinimas to, ką jie kartoja jau daug metų.

    „Daugelį kartų jis buvo laikomas vietos ikona, giliai įsišaknijusia salos tapatybėje ir jos kolektyvinėje atmintyje“, – sakė Šv. Elenos gubernatorius Nigelis Filipsas.

    Istorija turi ir netikėtą detalę: vienas ilgai minėtų Džonatano „partnerių“, vėžlys Frederika, vėliau buvo identifikuotas kaip patinas. Dėl to vardas kai kuriuose pasakojimuose keitėsi į Frederikas, tačiau pati istorija tik dar labiau išpopuliarino šį ilgaamžiškumo rekordininką.

  • Dniepre po Kachovkos tvenkinio išnykimo užfiksuotas rožinis pelikanas: ką tai signalizuoja?

    Ukrainoje, Dniepro upės ruože ties Chorticos nacionaliniu draustiniu, gamtininkai užfiksavo rožinį pelikaną. Ši rūšis laikoma reta ir saugoma, todėl toks stebėjimas vietos specialistams tapo svarbiu signalu apie sparčiai kintančias buvusio Kachovkos vandens telkinio teritorijas.

    Apie paukščio pasirodymą pranešė Chorticos draustinio atstovai. Pasak jų, pelikanas šiose vietose nėra visiška naujiena istoriniu požiūriu, tačiau ilgą laiką tokie stebėjimai buvo itin reti dėl pasikeitusių buveinių ir žmogaus veiklos.

    Draustinio specialistai aiškina, kad rožinių pelikanų sugrįžimas siejamas su natūraliu buvusio Kachovkos vandens telkinio teritorijų persitvarkymu. Atsitraukus vandeniui ir atsikuriant upės vagos dinamikai formuojasi seklumos, smėlio salos ir naujos pakrančių juostos.

    Tokiose vietose atsiranda daugiau tinkamų plotų maitintis: seklumose žuvys ir kiti vandens organizmai tampa lengviau pasiekiami stambiems vandens paukščiams. Kartu plečiasi jaunų karklų ir kitų pakrančių augalų sąžalynai, suteikiantys daugiau slėptuvių ir poilsio vietų.

    Chorticos apylinkės istoriškai siejamos su Didžiojo Lugo užliejamomis pievomis ir senvagių tinklu, kuris kadaise buvo itin turtingas paukščių. Draustinio komunikacijoje primenama, kad iki Kachovkos tvenkinio suformavimo šis regionas buvo svarbi buveinė daugeliui vandens paukščių rūšių.

    Vietos gamtininkai pabrėžia, kad dabartiniai pokyčiai nereiškia paprasto grįžimo į praeitį. Atkuriamos ne identiškos istorinės sąlygos, o susidaro nauja, dinamiška ekosistema, kurioje dalis rūšių randa palankesnes nišas nei anksčiau.

    Rožinio pelikano fiksavimas vertinamas kaip indikatorius, kad dalis buveinių, nepaisant ilgalaikio antropogeninio poveikio, gali gana greitai įgyti gamtai palankesnių bruožų. Migracijos metu jauni paukščiai ieško naujų maitinimosi vietų, o atsiradus seklumoms ir žuvų gausai tokios teritorijos tampa patrauklios.

    Vis dėlto ekologai pabrėžia, kad vienas įspūdingas stebėjimas savaime nereiškia stabilaus populiacijos atsigavimo konkrečioje vietoje. Tam reikalingi ilgalaikiai duomenys, reguliarūs stebėjimai ir aiškesnis supratimas, kaip keičiasi vandens režimas, augalija ir žuvų ištekliai.

    Specialistai taip pat atkreipia dėmesį, kad buvusio tvenkinio teritorijose vyksta natūrali sukcesija: atvirose vietose sparčiai kuriasi krūmynai ir jauni medynai. Tai gali didinti biologinę įvairovę, bet kartu keisti sąlygas toms rūšims, kurioms reikalingos atviros seklumos ar specifiniai vandens lygio svyravimai.

    Chorticos draustinis ragina gyventojus atsakingai elgtis jautriose pakrančių zonose ir netrikdyti paukščių, ypač perėjimo ir poilsio metu. Toks elgesys padeda išsaugoti retų rūšių galimybes įsitvirtinti atsinaujinančiose buveinėse.

    „Šios rūšies sugrįžimas siejasi su natūraliu buvusios Kachovkos teritorijos atsigavimu ir naujų seklumų formavimusi“, – sakė Chorticos draustinio atstovai.

    Pastaraisiais metais Ukrainos mokslininkai viešai svarsto, kad buvusi Kachovkos tvenkinio zona neatsistatys į ankstesnę būseną, o transformuosis į kitokį gamtinį kompleksą. Tokie pokyčiai reiškia ir naujus iššūkius, ir galimybes: dalis buveinių prarastos, tačiau kai kur atsiveria erdvė naujam ekologiniam balansui.