Tag: Ekologija

  • 1978 metais JAV į vandenyną suverstų betoninių padangų eksperimentas: po 40 metų – dvi priešingos baigtys

    1978 metais JAV, prie Masačusetso krantų, į vandenyną buvo nuleista tūkstančiai automobilių padangų, užlietų betonu – taip bandyta sukurti dirbtinį rifą ir pritraukti daugiau jūrų gyvūnų. Po kelių dešimtmečių paaiškėjo, kad toks sprendimas gali virsti ir sėkme, ir ekologine problema – priklausomai nuo to, kaip projektas suplanuotas.

    Kaip rašo „Android.com“, Masačusetso jūrų žvejybos valdybos darbuotojai tuomet įrengė vadinamąjį Jarmuto dirbtinį rifą Keip Kodo įlankoje, maždaug 10 metrų gylyje. Pradžioje jis užėmė apie 51 hektaro plotą ir buvo skirtas „pagyvinti“ gana vienodą jūros dugną.

    Rifo konstrukcijoms panaudota apie 600 betoninių modulių, o pirmajame etape ant dugno sugulė ir maždaug 1 500 elementų iš padangų. Jas jungdavo į 3–5 padangų ryšulius ir užpildydavo betonu, kad konstrukcija būtų stabilesnė.

    Vėliau rifas dar plėstas: 1994 metais pridėta apie 1 000 papildomų elementų, 2014 metais atgabenta 22 siuntos statybinių medžiagų, o 2020 metų sausį rifo struktūrą papildė betoninės konstrukcijos ir granito blokai.

    Kaip padangos tapo prieglobsčiu jūros gyvūnams

    Laikui bėgant Jarmuto dirbtinis rifas tapo visaverte buveine įvairiems jūrų gyventojams. Tyrėjai čia aptiko juodųjų jūrinių ešerių, omarų, jūrų žvaigždžių ir kitų rūšių.

    Tokias vietas gyvūnai renkasi dėl paprastos priežasties – konstrukcijose atsiranda daug slėptuvių ir tarpų, o stabilus pagrindas leidžia formuotis palankioms sąlygoms gyventi bei maitintis.

    Vis dėlto ilgainiui nuo idėjos dirbtinius rifus plačiai formuoti iš padangų buvo atsitraukta. Pirmenybė teikta betonui, natūraliam akmeniui ir specialiai tam sukurtoms konstrukcijoms.

    Kodėl panašus sumanymas Floridoje virto taršos problema

    Visai kita istorija nutiko Floridos pakrantėje, kur 1970–1980 metais įgyvendintas Osborno dirbtinio rifo projektas. Ten į jūros dugną buvo suversta daugiau kaip 2 mln. automobilių padangų – tikintis, kad jos taps pagrindu koraliniam rifui formuotis.

    Problema buvo konstrukcijos patvarumas: padangos buvo tvirtintos nailoninėmis virvėmis ir plieniniais spaustuvais, tačiau audros ir uraganai tokias jungtis ilgainiui suardė. Dėl to padangos pradėjo judėti dugnu ir virto pavojingomis atliekomis.

    Skelbiama, kad jos ne tik teršė aplinką, bet ir fiziškai žalodavo netoliese esančius natūralius koralinius rifus, darydamos žalą jūrų ekosistemai.

    Dešimtmečius problema spręsta vangiai, o didesnio masto padangų traukimo darbai startavo tik 2007 metais, kai į operaciją įsitraukė JAV karinių jūrų pajėgų ir pakrančių apsaugos narai bei savanoriai. Vis dėlto dalis padangų iki šiol, kaip nurodoma, lieka Floridos pakrantėje.

    Ko išmokė du skirtingi eksperimentai

    Dvi istorijos parodė, kad panašūs sumanymai gali baigtis visiškai skirtingai. Tinkamai suprojektuotos ir stabilios konstrukcijos gali dešimtmečiais tarnauti kaip papildomos buveinės žuvims ir bestuburiams.

    Tačiau prastai įvertinus medžiagų elgseną jūrinėje aplinkoje ir konstrukcijų atsparumą, „atliekų panaudojimas“ gali virsti ilgalaikiu taršos šaltiniu, kurį vėliau labai brangu ir sudėtinga pašalinti.

  • Amazonės drumzlinoje gelmėje kamera netikėtai užfiksavo retus upinius delfinus

    Į Amazonės upės drumzliną vandenį nuleista povandeninė kamera netikėtai užfiksavo retus gyvūnus – grupę amazoninių upinių delfinų, dar vadinamų inijomis.

    Įraše matyti, kaip jie išnyra iš tamsos, sukasi ir plaukioja visai šalia objektyvo – tokius kadrus gamtoje pamatyti pavyksta retam, rašo „BBC Wildlife“.

    Pagrindiniai filmavimo herojai – Amazonės baseine gyvenantys upiniai delfinai, kurie gerokai skiriasi nuo jūrinių savo giminaičių, o skirtingos upinių delfinų rūšys tarpusavyje taip pat nėra vienodos.

    WWF iniciatyvos „River Dolphin Rivers Initiative“ pasaulinė vadovė Emily Cunningham pabrėžė, kad upiniai delfinai yra reti ir išskirtiniai, o jų gyvenimo būdas prisitaikęs prie sudėtingų upių sąlygų.

    Kuo išsiskiria Amazonės upiniai delfinai

    Pasak E. Cunningham, kai kurių upinių delfinų snukiai būna ilgi ir ploni, jų akys – labai mažos, o kai kurios rūšys snukio beveik neturi. Minima ir išskirtinė spalva – vieni delfinai gali būti švelniai rožiniai.

    Skirtingai nei jūriniai delfinai, amazoniniai upiniai delfinai turi lankstesnį kaklą – tai leidžia jiems pasukti galvą į šoną. Šis bruožas itin praverčia manevruojant sudėtingoje aplinkoje.

    Dar viena išskirtinė detalė – jie gali irtis taip, kad vienu peleku stumtųsi į priekį, o kitu – atgal. Toks judėjimas padeda laviruoti tarp užlietų miškų medžių, kai upių vanduo smarkiai pakyla.

    Populiacija mažėja, visoms rūšims gresia išnykimas

    Nors jūroje šokančius delfinus matė daugelis, upinį delfiną išvysti kur kas sudėtingiau. Amazonės ir Orinoko baseinuose, kur gyvena inijos (dar vadinamos boto), šių gyvūnų yra likę tik kelios dešimtys tūkstančių.

    WWF atstovė pažymėjo, kad visi upinių delfinų tipai yra nykstantys arba kritiškai nykstantys. Tarp grėsmių įvardijamas priegauda, kai gyvūnai pakliūva į žvejybos tinklus, taip pat upių tėkmės pokyčiai dėl užtvankų ir drėkinimo kanalų, klimato kaita bei tarša.

    Anot jos, upiniai delfinai svarbūs upių ekosistemoms – jie prisideda prie upių „sveikatos“, o tokios vandens sistemos yra gyvybiškai reikšmingos daugiau nei milijardui žmonių visame pasaulyje.

  • Austrijos Alpėse po karštos 2026-ųjų vasaros oficialiai dingo ledynas „Schwarzmilzferner“

    Austrijos Alpėse oficialiai nebeliko ledyno „Schwarzmilzferner“ (Švarcmilcferneris) – po itin karštos 2026 metų vasaros jis neteko ledyno statuso.

    Kaip rašo BILD, šis ledynas buvo Allgäu Alpėse, Austrijos teritorijoje, tačiau per kelis šiltus mėnesius jo būklė pasikeitė taip, kad jis nebeatitinka pagrindinių ledyno požymių.

    Skelbiama, kad per trumpą laiką ledas suplonėjo daugiau kaip 4 metrais ir prarado maždaug pusę savo tūrio. Be to, ledo masyvas nustojo judėti – o būtent judėjimas laikomas vienu esminių kriterijų, pagal kuriuos ledas vadinamas ledynu.

    Gamtos mokslininkai įspėja, kad tai – ne pavienis atvejis: tirpimas pastaraisiais metais spartėja, o žiemos sniegas vis dažniau nebesugeba kompensuoti vasarą patiriamų nuostolių.

    Stebėtas 26 metus, visiškas išnykimas – tik laiko klausimas

    Glaciologas Christofas Meyeris iš Bavarijos mokslų akademijos šį ledyną stebėjo 26 metus. Jo vertinimu, po kitos vasaros „Schwarzmilzferner“ greičiausiai gali išnykti visiškai.

    Mokslininkas taip pat nurodo, kad nuo 2022 metų tirpimas tapo pastebimai spartesnis. Net ir gausesni žiemos krituliai nebeatperka to, kas prarandama karščiausiais mėnesiais.

    Įspėjimas ir dėl Rytų Alpių: ledynai gali nelikti iki 2060–2070 metų

    Pasak glaciologo, Rytų Alpėse ledynai apskritai gali išnykti iki 2060–2070 metų. Teigiama, kad kasmet šiame regione dingsta po kelis mažus ledynus.

    Tekste taip pat pabrėžiama, kad rizika didelė ir keturiems paskutiniams Vokietijos ledynams. Nurodoma, jog iki 2025 metų per dvejus metus jie prarado daugiau nei ketvirtadalį savo ploto – iš viso apie milijoną kubinių metrų ledo.

    Minima, kad ledynai „Blauais“ ir „Watzmann“ netrukus gali netekti statuso, o „North Schneeferner“ prie Cugšpice (Zugspitze) – iki šio dešimtmečio pabaigos. Ilgiausiai, tyrėjų vertinimu, galėtų išsilaikyti „Höllentalferner“, tačiau jam skiriama daugiausia dešimt metų.

  • „Velnio šarvuotis“: vabalas, galintis atlaikyti automobilio užvažiavimą, įkvėpė aviacinę inžineriją

    Kalifornijoje gyvenantis vadinamasis „velnio šarvuotis“ – mažas, maždaug 2 centimetrų ilgio vabalas – stebina tuo, kad gali atlaikyti net automobilio užvažiavimą. Mokslininkus labiausiai domina jo neįprastai tvirtas šarvas, kuris spaudimą ne tik išlaiko, bet ir „protingai“ paskirsto.

    Šio vabalo (Phloeodes diabolicus) egzoskeleto sandara jau tapo įkvėpimu inžineriniams sprendimams – ypač ten, kur svarbus atsparumas pažeidimams ir patikimos jungtys. Apie tokius bandymus rašo „ZME Science“.

    Vabalo šarvas išsiskiria tuo, kad jo dvi dalys sujungtos tarsi dėlionės detalės. Tokia „siūlės“ konstrukcija leidžia apkrovą paskirstyti tolygiau ir sumažina tikimybę, kad šarvas staiga sutrūks.

    Dar svarbiau, kad esant dideliam slėgiui egzoskeletas geba kontroliuojamai deformuotis: vidiniai sluoksniai pamažu atsiskiria vienas nuo kito, sugėria energiją ir taip apsaugo nuo staigaus lūžio.

    Įspūdingi matavimai ir palyginimai

    2020 metais Kalifornijos universiteto Irvaine ir Purdue universiteto mokslininkų atliktas tyrimas parodė, kad vabalo egzoskeletas gali atlaikyti apie 150 niutonų jėgą. Tai prilyginta maždaug 40 tūkst. kartų didesnei apkrovai nei paties vabalo kūno masė.

    Palyginimui, nurodoma, kad automobilio padangos užvažiavimas ant vabalo, kai jis yra ant gruntinės dangos, gali sukelti maždaug 100 niutonų apkrovą. Tai padeda paaiškinti, kodėl šis vabzdys turi realių šansų išgyventi situacijose, kurios daugumai kitų vabzdžių būtų mirtinos.

    Purdue universiteto civilinės inžinerijos profesorius Pablo Zavattieri aiškino, kad „siūlė veikia panašiai kaip dėlionė“ – ji sujungia skirtingas egzoskeleto plokšteles vabalo pilvo dalyje po antsparniais.

    Tyrėjai taip pat pabrėžė, kad šis itin atsparus šarvas sudarytas vien iš organinių medžiagų ir neturi mineralinių komponentų, kurie dažnai siejami su kietumu.

    Kaip vabalo šarvas pritaikomas aviacijoje

    Vabalo šarvo principai jau bandomi perkelti į praktinius inžinerinius sprendimus. 2020 metais sukurta anglies kompozito jungtis, įkvėpta vabzdžio egzoskeleto, buvo tokia pat tvirta kaip tradicinės aviacijoje naudojamos tvirtinimo detalės, bet geriau sugerdavo energiją.

    Vėlesniame 2026 metų tyrime panašus metodas išbandytas taisant pažeistas kompozitines medžiagas, naudojamas aviacijoje. Skelbiama, kad tokios jungtys atlaikė 30,47 proc. didesnę maksimalią tempimo apkrovą nei tradicinės remonto konstrukcijos.

    Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad technologija dar nėra parengta tiesioginiam pritaikymui lėktuvuose. Nepaisant to, šie rezultatai rodo, kaip evoliucijos suformuoti apsaugos mechanizmai gali padėti kurti atsparesnes konstrukcijas ir remonto sprendimus.

  • Odesos srityje po rusų dronų sprogimų žuvo migruojantys paukščiai: įvardijo priežastį

    Odesos srityje, netoli nacionalinio gamtos parko Tuzlovskės limanai, po galingų rusų smogiamųjų dronų sprogimų fiksuota migruojančių paukščių žūtis. Apie tai pranešta po to, kai teritorijoje aptikti žuvę giesminiai strazdai.

    Pasak biologijos mokslų daktaro, parko mokslinių tyrimų skyriaus vadovo Ivano Rusevo, paukščiai šiuo metu migruoja į pietus ir šią vietovę naudoja kaip laikiną poilsio stotelę. Jis paviešino ir nuotraukas, kuriose matyti nugaišę paukščiai.

    Specialistas teigia, kad žuvusiems paukščiams nustatyti ūmios sprogimo traumos požymiai – barotrauma, lydima itin stiprios organizmo šoko būklės. Tai siejama su smūgio banga ir staigiu atmosferos slėgio pokyčiu sprogimo metu.

    Aiškinama, jog paukščiai ypač jautrūs tokiems poveikiams dėl greitesnės medžiagų apykaitos, intensyvaus širdies ir kraujagyslių sistemos darbo bei mažo kūno dydžio. Dėl to slėgio šuoliai, anot mokslininko, gali beveik akimirksniu pažeisti vidaus organus.

    Kas yra barotrauma ir kodėl ji pavojinga

    Ivano Rusevo teigimu, sprogimo metu susidarantis staigus slėgio skirtumas perduodamas audiniams ir vidaus organams, o plonos kraujagyslių ir kapiliarų sienelės gali neatlaikyti tokios apkrovos. Dėl to fiksuojami daugybiniai kraujosruvų židiniai ir vidaus organų pažeidimai.

    Papildomu veiksniu įvardijama itin stipri stresinė reakcija. Sprogimo akimirką organizme staigiai didėja streso hormonų koncentracija, o tai veikia kraujagyslių tonusą ir širdies bei kraujagyslių sistemos veiklą.

    Dėl kraujagyslių spazmų ir slėgio šuolių gali sutrikti mikrocirkuliacija, pažeidžiamos kraujagyslių sienelės, o kraujas ima kauptis audiniuose ar kūno ertmėse. Ypač pažeidžiamos gali būti paukščių kepenys, nes šiame organe yra tankus smulkių kraujagyslių tinklas ir santykinai didelis kraujo tūris.

    Mokslininkas teigia, kad sunkiais atvejais galimi net kepenų audinio plyšimai ir vidinis kraujavimas. Tiriant žuvusius paukščius, specialistai aptiko pokyčių, kurie, pasak jo, gali rodyti reikšmingus kraujagyslių sistemos pažeidimus dėl sprogimo poveikio.

    Taip pat nurodoma, kad po sprogimo gali ištikti centrinės nervų sistemos šokas ir ūmus širdies sustojimas. Anot Rusevo, itin stiprus impulsas ir šokinis poveikis gali sutrikdyti kvėpavimo centro veiklą, o širdis gali pradėti virpėti (fibriliuoti) arba sustoti dėl ūmios hipoksijos.

    Dar viena aplinkybė – sprogimai paukščius galėjo užklupti naktinio poilsio metu. Mokslininko vertinimu, kai organizmas yra ramesnėje būsenoje, staigus ypač stiprus stresas gali sukelti kritinį reguliacinių mechanizmų sutrikimą, kuris tampa lemtingas.

    Karas ir poveikis Tuzlovskės limanams

    Tame pačiame Odesos regiono nacionaliniame parke anksčiau buvo fiksuoti ir kiti karo padariniai aplinkai. Skelbta, kad po smūgių uostams į Juodąją jūrą patekus augaliniam aliejui, audros užterštą masę vėl išmetė į nacionalinio parko smėlingas pakrantes.

    Tokie teršalai, kaip pabrėžta, neigiamai veikia jautrias vietos mikroorganizmų bendrijas ir visą pakrančių ekosistemą. Tuzlovskės limanai yra viena svarbių paukščių buveinių ir migracijos maršruto stotelių, todėl bet koks papildomas trikdymas gali turėti platesnių pasekmių laukinei gamtai.

  • Los Andželo zoologijos sode pirmą kartą išveisti itin reti barškučiai – juos planuoja paleisti į gamtą

    Viename JAV zoologijos sodų užfiksuotas iki šiol neregėtas įvykis: Los Andželo zoologijos sode pirmą kartą istorijoje nelaisvėje gimė šeši itin retos barškučių gyvatės jaunikliai.

    Kaip rašo „Interia Zielona“, kalbama apie nykstantį porūšį Crotalus willardi obscurus – vieną rečiausių barškučių ne tik Jungtinėse Valstijose, bet ir visoje Šiaurės Amerikoje.

    Nors barškučių gyvatės Vakarų Šiaurės Amerikoje apskritai yra gana paplitusios, kai kurie jų giminaičiai yra reti arba atsidūrę ties išnykimo riba. Crotalus willardi rūšis daugiausia siejama su Meksika, tačiau dalis porūšių aptinkami ir JAV.

    Šio porūšio arealas labai fragmentuotas – jis siejamas su konkrečiomis kalnų grandinėmis, todėl gyvatės su žmonėmis susiduria retai, o jų populiacijų būklę sekti sudėtinga. Būtent dėl to nelaisvėje gimę jaunikliai laikomi svarbia žinia gamtosaugai.

    Kodėl retos gyvatės veisiamos nelaisvėje

    Los Andželo zoologijos sodas pranešė apie du šių barškučių vadų atvejus, per kuriuos iš viso gimė šešios jaunos gyvatės. Tai – pirmasis dokumentuotas tokio veisimo atvejis.

    Jaunikliai atsirado vykdant „Obscurus“ projektą, kurio tikslas – didinti šio porūšio skaičių JAV pietiniuose regionuose. Ilgalaikis planas – užaugintas gyvates vėliau paleisti į laisvę, taip stiprinant laukines populiacijas.

    Projektas oficialiai pradėtas 2024 metais, o jo koordinavimu užsiima organizacija „The Rattlesnake Conservancy“. Prie iniciatyvos prisideda ir kitos institucijos, tarp jų – Los Andželo zoologijos sodas, Arizonos–Sonoros dykumos muziejus bei San Antonijaus zoologijos sodas.

    Partneriai bendradarbiauja su mokslininkais, laukinės gamtos apsaugos agentūromis ir gamtosaugos organizacijomis JAV bei Meksikoje. Tokia schema leidžia ne tik veisti gyvates, bet ir planuoti, kaip užtikrinti jų išlikimą natūralioje aplinkoje.

    Kuo išsiskiria Crotalus willardi obscurus

    Šios gyvatės apibūdinamos kaip drovios ir itin slaptai gyvenančios – apie jų elgseną gamtoje žinoma palyginti mažai. Paprastai jos aptinkamos miškinguose kalnų masyvuose, o porūšių paplitimas siejamas su atskirais kalnų ruožais.

    Tekste nurodoma, kad porūšis aptinkamas Meksikos Siera San Luiso kalnuose (Sonoros ir Čihuahua valstijose), taip pat Animo, Pelonsiljo kalnuose Naujojoje Meksikoje bei Arizonoje.

    Nors keturi iš penkių Crotalus willardi porūšių laikomi saugiais, būtent Crotalus willardi obscurus įtrauktas į nykstančių rūšių sąrašą, kurį tvarko JAV federalinė US Fish and Wildlife Service.

    Tokie nelaisvėje vykdomi veisimo projektai yra vienas iš būdų išsaugoti itin mažas ir geografiškai izoliuotas populiacijas, ypač kai rūšies atkūrimas gamtoje be žmogaus pagalbos tampa vis sudėtingesnis.

  • Kinija dykumą apjuosė 3 046 km „žaliąja siena“ – Afrika kuria dar ilgesnę

    Kinija beveik pusę amžiaus įgyvendina vieną didžiausių pasaulyje kovos su dykumėjimu projektų – vadinamąją „žaliąją sieną“, sudarytą iš miškų ir apsauginių želdinių.

    Šios iniciatyvos tikslas – stabdyti dykumų plėtrą, apsaugoti žemės ūkio plotus ir gyvenvietes nuo smėlio audrų. Apie projektą rašo Rumunijos portalas Antena3.

    Programa pradėta 1978 metais ir, kaip nurodoma, apima 13 Kinijos provincijų. Ją planuojama užbaigti iki 2050 metų, o darbai apima ne tik medžių sodinimą, bet ir smėlio tvirtinimą bei dirvožemio atkūrimą.

    Vienas ryškiausių rezultatų – 3 046 kilometrų ilgio žalias barjeras aplink Takla-Makano dykumą: šio želdinių žiedo įrengimas baigtas 2024 metų lapkritį.

    Kas sudaro Kinijos „žaliąją sieną“

    Aplink dykumą suformuotą juostą sudaro skirtingi augalai, tarp jų – tuopos, saksaualai ir tamariskai. Šie želdiniai, kaip teigiama, padeda sulaikyti smėlį, silpnina vėjo poveikį ir saugo oazes bei dirbamus laukus.

    Kinijos valdžios duomenimis, šalies mastu priemonės prieš dykumėjimą jau pritaikytos maždaug 53 proc. žemių, kurias dar įmanoma atkurti. Vis dėlto išlieka rimtos kliūtys – sausros ir vandens trūkumas.

    Afrika įgyvendina savo „žaliosios sienos“ planą

    2007 metais Afrikos Sąjunga pradėjo panašią iniciatyvą, skirtą žemių atkūrimui palei pietinę Sacharos ribą. Projektas numato maždaug 7 000 kilometrų ilgio teritoriją nuo vakarinės iki rytinės žemyno dalies.

    Pabrėžiama, kad tai nėra vientisas miškas – planuojamas priemonių kompleksas: medžių ir krūmų sodinimas, ganyklų atkūrimas, vandens išsaugojimas bei žemės ūkio stiprinimas.

    Vienu bendradarbiavimo su Kinija pavyzdžiu įvardijama Mauritanija. Nuo 2017 metų Kinijos specialistai, kaip nurodoma, padeda vietos institucijoms tvirtinti smėlynus ir diegti aplinkos stebėsenos technologijas.

    Iki 2025 metų birželio bendra programa, teigiama, stabilizavo 100 hektarų smėlingų teritorijų, 4 hektarai buvo paversti oazėmis. Taip pat apmokyti 45 vietos specialistai ir sukurta 120 darbo vietų.

    Technologijos: nuo saulės siurblių iki tinklų nuo smėlio

    Mauritanijoje bandomos ir technologinės priemonės: išmanios drėkinimo sistemos, saulės energija varomi vandens siurbliai bei specialūs nailoniniai tinklai, skirti stabdyti smėlio judėjimą.

    Šalies aplinkos ministerijos duomenimis, naudojant saulės energija pagrįstą laistymą technologijų parke sodinukų prigijimas viršijo 90 proc.

    Vis dėlto pabrėžiama, kad Kinijos modelio tiesiogiai nukopijuoti neįmanoma: skiriasi klimatas, dirvožemis ir vandens ištekliai. Specialistai įspėja, jog masinis medžių sodinimas be racionalaus vandens naudojimo gali atnešti daugiau žalos nei naudos.

  • Ukrainoje užaugino 350 kg moliūgą: rekordui fiksuoti pritrūko pinigų

    Ukrainos Čerkasų srityje vietos gyventojas Oleksijus Burjačenka savo sklype užaugino milžinišką moliūgą, sveriantį 350 kilogramų. Daržovę teko sverti pasitelkus gervę ir kelių draugų pagalbą.

    Vyras pateikė paraišką naujam Ukrainos rekordui užfiksuoti, tačiau oficiali procedūra, kaip paaiškėjo, kainuoja pernelyg brangiai. Apie šią istoriją pranešė „Suspilne Cherkasy“.

    Milžiniškų moliūgų auginimu Oleksijus susidomėjo prieš dvejus metus, kai su žmona įsigijo sklypą. Pirmasis bandymas davė 17,7 kilogramo moliūgą, tačiau tai jo nesustabdė – jis nusprendė kryptingai siekti daug įspūdingesnio rezultato.

    Šį sezoną jis pasirinko veislę „Atlantinis milžinas“ ir dalį sklypo pritaikė būtent didiesiems vaisiams auginti. Iš viso moliūgams buvo skirta apie 70 kvadratinių metrų.

    Kaip pavyko užauginti milžiną

    Oleksijus pasodino keturis augalus, kurie išsikerojo gerokai už lysvės ribų ir užaugino devynis didelius vaisius. Didžiausias iš jų ir pasiekė 350 kilogramų svorį.

    Vyras pasakojo, kad šiemet sėjai įsigijo tris sėklas už 300 grivinų. Sėklos buvo gautos iš 252 kilogramus svėrusio moliūgo, kuris 2025 metais tapo Ukrainos rekordininku.

    Iš trijų sėklų sudygo tik vienas augalas, tačiau būtent jis ir užaugino šių metų gigantą. Nurodoma, kad moliūgo apimtis siekia 391 centimetrą, o aukštis – 70 centimetrų.

    Dirvą būsimam derliui jis ruošė dar rudenį, panaudodamas apie 16 maišų arklio mėšlo. Sezono metu augalus tręšė vermikompostu, kurį pats gamina naudodamas Kalifornijos sliekus.

    Rekordas patvirtintas, bet per brangus

    Oleksijus teigė, kad jo paraiška rekordo fiksavimui buvo patvirtinta, tačiau valstybė tokių procedūrų nefinansuoja. Todėl visas išlaidas turėtų padengti pats pareiškėjas.

    Pasak jo, oficialus rekordo užfiksavimas, net ir su nuolaida, kainuoja 29 tūkst. grivinų, tad tokių pinigų jis mokėti neketina. Vyras viliasi rasti rėmėjų.

    Moliūgą jis planuoja laikyti sklype iki šalnų, o vėliau surinkti sėklas. Dalį jų pasiliks kitų metų sėjai, o likusias ketina parduoti norintiems.

    Kitą sezoną Oleksijus žada plėsti moliūginių augalų plotą ir siekti dar didesnio rezultato. O šių metų derliaus minkštimu ketina pavaišinti savo keturias vištas.

  • Ukrainos poliarininkai virš „Akademiko Vernadskio“ stoties užfiksavo retą „vaivorykštinį“ reiškinį

    Ukrainos poliarininkai Antarktidoje, Galindezo saloje įsikūrusioje stotyje „Akademikas Vernadskis“, nufotografavo retą atmosferos reiškinį – plunksninių debesų irizaciją.

    Danguje jis atrodo kaip netolygus įvairiaspalvis plotas, primenantis milžinišką muilo burbulą. Apie šį užfiksuotą vaizdą pranešė Ukrainos nacionalinis Antarkties mokslo centras.

    Mokslininkų aiškinimu, irizacija atsiranda šviesai sąveikaujant su labai smulkiomis dalelėmis. Saulės spinduliai „aplenkia“ kliūtis (tai vadinama difrakcija), o tuomet šviesos bangos persidengia ir sukuria spalvotus perėjimus – interferenciją.

    Plunksniniuose debesyse tokiomis kliūtimis tampa mikroskopiniai ledo kristalai, iš kurių šie debesys daugiausia ir sudaryti. Dėl savo lengvumo ir pusiau permatomos struktūros plunksniniai debesys ypač gerai „parodo“ spalvų žaismą.

    Kaip susidaro debesų irizacija

    Plunksniniai debesys laikomi viršutinio aukšto debesimis: poliarinėse platumose jie paprastai formuojasi 4–6 kilometrų aukštyje, kur temperatūra nukrenta iki –20 laipsnių ir dar žemiau.

    Irizacijos vaizdas priklauso nuo ledo kristalų dydžio, formos ir išsidėstymo. Būdingas bruožas – spalvos pasiskirsto netolygiai ir tarsi atkartoja paties debesies kontūrus.

    Būtent tai, specialistų teigimu, irizaciją skiria nuo kitų optinių reiškinių, pavyzdžiui, vainiko ar halų. Pastarieji dažniau atrodo kaip aiškūs, simetriški apskritimai aplink šviesos šaltinį, nors jų spindulys gali skirtis.

    Kuo šis reiškinys skiriasi nuo halų

    Skirtingai nei halo atveju, irizacijos „spalvų dėmės“ forma nėra griežtai apvali – ją nulemia konkreti debesies forma. Todėl vieną dieną efektas gali priminti išsitaškiusį vaivorykštės atspalvių plotą, o kitą – tik nedidelius spalvotus fragmentus.

    Pranešime taip pat pažymima, kad šį reiškinį dažniau pavyksta pamatyti žemutinio ir vidutinio aukšto debesyse, dažniausiai jų pakraščiuose. Tai siejama su tuo, kad tokie debesys dažniau būna nepermatomi, bet jų kraštai išlieka skaidresni.

    Ne pirmas įdomus Antarktidos vaizdas

    Tie patys poliarininkai anksčiau buvo užfiksavę ir kitą neįprastą gamtos reiškinį – vadinamuosius „sniego spurgus“. Tai susisukę, sluoksniuoti sniego ritinėliai, kurių viduje neretai būna tuštuma.

    Tokie „ritiniai“ gali būti nuo kelių centimetrų iki daugiau nei metro skersmens, tačiau jiems susidaryti reikia kelių sutampančių oro sąlygų. Tarp jų – skirtingi sniego sluoksniai (apatinis sukietėjęs ar apledėjęs ir viršutinis šviežias, purus, drėgnas) bei oro temperatūra, artima ledo tirpsmo taškui.

  • Kijeve pastebėta reta beveik balta varna: paaiškėjo, kad ji jau užaugino jauniklius

    Kijevo gyventojai vis dažniau dalijasi nuotraukomis, kuriose užfiksuota reta, beveik balto plunksnų atspalvio varna. Paaiškėjo, kad neįprastos išvaizdos paukštis sostinėje – ne vienas, o vienas jų jau spėjo išvesti jauniklių.

    Apie neįprastą miesto „gyventoją“ socialiniuose tinkluose papasakojo kijevietė Galina Lapina, rašo UNIAN. Jos įrašas sulaukė didelio dėmesio, nes dalis žmonių iki šiol netikėjo, kad tokios varnos apskritai pasitaiko.

    Vėliau prie diskusijos prisijungę miestiečiai pranešė, kad šviesių plunksnų varnos skirtinguose Kijevo rajonuose buvo pastebėtos ne kartą. Pasak jų, viena iš tokių varnų net vedžiojo panašios spalvos jauniklius Dniepro pakrantėje.

    Nuotraukos rodo, kad mieste galėjo būti užfiksuoti ir keli skirtingi individai, o ne vien tas pats paukštis. Žmonės tokią išvaizdą neretai vadina albinizmu, tačiau šiuo atveju, kaip paaiškinta įraše, situacija – kitokia.

    Ne albinizmas, o leucizmas

    G. Lapina atkreipė dėmesį, kad albinizmui būdingas visiškas pigmento melanino nebuvimas: tuomet balti būna ne tik plunksnos, bet ir oda, snapas, o akys dažnai turi rausvą atspalvį.

    Kijeve pastebėtas paukštis turi tamsias akis, o šviesi spalva apima ne visą kūną, todėl labiau tikėtinas leucizmas. Tai genetinė mutacija, kai melanino sintezė sutrinka tik iš dalies, dėl to paukščio spalva tampa neįprastai šviesi arba dėmėta.

    Toks paaiškinimas svarbus ir dėl paplitusio mito, kad išskirtinė išvaizda neva pasmerkia paukštį atstūmimui ar neišlikimui. Pasidalintuose pasakojimuose akcentuojama, kad ši varna atrodė drąsi ir gana užtikrintai „laikėsi“ tarp kitų.

    Kur Kijeve ją pavyko pamatyti

    G. Lapina nurodė, kad su neįprasta varna susidūrė prie Verbno ežero Obolono rajone. Po šio įrašo žmonės ėmė dalytis ir savo užfiksuotomis nuotraukomis iš kitų miesto vietų.

    Kadangi pranešimai atkeliauja iš skirtingų Kijevo kampelių, neatmetama, jog mieste gyvena ne viena šviesesnio plunksnų atspalvio varna. Vis dėlto tiksliai įvardyti, kiek jų yra ir ar tai tie patys paukščiai, vien iš nuotraukų sudėtinga.

    Varnos ir varnai – ne tas pats

    Publikacijoje taip pat primenama, kad dažniausiai miestuose sutinkama pilkoji varna turi juodą galvą ir sparnų kraštus, o likusi kūno dalis būna pilkšva. Tuo metu visiškai juodos varnos (varnai) yra kitos rūšies paukščiai, kurių paplitimas skiriasi.

    Neįprastos spalvos paukščiai miestuose visada traukia dėmesį, tačiau jų išvaizdą dažnai lemia ne „retas stebuklas“, o genetikos nulemtos pigmentacijos ypatybės. Tokie atvejai, nors ir ne kasdieniai, gamtoje yra žinomi.