CP v2

Tag: Ekologija

  • Mokslininkai nustatė, kad nektare natūraliai yra alkoholio: ką tai reiškia bitėms ir kolibriams

    Gėlių nektare gali būti nedidelių alkoholio kiekių, o jį kasdien gauna ne tik vabzdžiai, bet ir nektaru mintantys paukščiai. Tokią išvadą pateikė Kalifornijos universiteto Berklyje biologai, ištyrę, kaip nektare susidaro etanolis ir kiek jo realiai suvartoja apdulkintojai.

    Tyrėjai aiškina, kad alkoholis atsiranda natūraliai, kai nektaro cukrus ima fermentuotis. Fermentaciją sukelia mielės, kurios patenka į žiedus iš aplinkos, todėl mažo stiprumo etanolis gali būti gana įprastas reiškinys įvairių augalų nektare.

    Nektaras daugeliui rūšių yra pagrindinis energijos šaltinis, todėl net ir maža etanolio koncentracija gali virsti apčiuopiamu kiekiu per parą. Tyrime minima, kad vienas kolibrių tipas gali gauti apie 0,2 gramo etanolio kilogramui kūno masės per dieną, kai maitinasi natūraliomis sąlygomis.

    Mokslininkai pabrėžia, kad kolibriai turi itin greitą medžiagų apykaitą, todėl alkoholis greičiausiai nesikaupia taip, kaip žmogaus organizme. Vis dėlto lieka atviras klausimas, ar net ir mažos dozės gali subtiliai keisti elgesį, pavyzdžiui, pasirinkimus, dėmesį ar maitinimosi ritmą.

    „Kolibriai panašūs į mažas krosneles: jie viską sudegina labai greitai, todėl neverta tikėtis, kad alkoholis ilgai laikysis jų kraujyje“, – sakė tyrime dalyvavęs aspirantas Aleksejus Maro.

    Tyrėjai atliko eksperimentus, kuriuose paukščiams buvo siūlomas cukraus tirpalas su alkoholiu. Kolibriai noriai gėrė, kai alkoholio koncentracija neviršijo 1 proc. tūrio, tačiau padidinus iki 2 proc. jų apsilankymų lesykloje skaičius sumažėjo maždaug perpus.

    Tokie rezultatai leidžia manyti, kad paukščiai gali reguliuoti suvartojimą ir vengti didesnių koncentracijų. Tai svarbu, nes laukinėje gamtoje etanolio kiekiai greičiausiai dažniau svyruoja žemame diapazone, priklausomai nuo fermentacijos intensyvumo ir nektaro cheminės sudėties.

    Dar vienas tyrimo aspektas buvo biologiniai žymenys, rodantys, kad alkoholis ne tik patenka į organizmą, bet ir yra metabolizuojamas. Kai kurių paukščių plunksnose aptiktas etilgliukuronidas, kuris laikomas etanolio apykaitos produktu, todėl tai rodo panašų skaidymo principą kaip ir žinduoliams.

    Tyrėjai lygino nektaru mintančių rūšių teorinį alkoholio suvartojimą su kitais gyvūnais. Skaičiavimai parodė, kad europinės medunešės bitės galėtų gauti itin mažai etanolio, apie 0,05 gramo kilogramui per dieną, o kai kurie nektaru ar vaisiais mintantys žinduoliai teoriškai galėtų suvartoti daugiau.

    Mokslininkai pabrėžia, kad etanolis nektare veikia ne vienas: augalai ir nektaras turi ir kitų biologiškai aktyvių junginių, pavyzdžiui, kofeino ar nikotino, kurie gali daryti įtaką apdulkintojų elgesiui. Todėl ateities tyrimai turėtų atsakyti, ar alkoholis veikia kaip papildomas signalas, ar keičia apdulkintojų sprendimus, pavyzdžiui, kokius žiedus rinktis.

    Tyrėjų teigimu, tolesni darbai bus skirti išsiaiškinti, kaip nuolatinis labai mažų alkoholio dozių vartojimas per visą gyvenimą veikia vabzdžius, paukščius ir kitus gyvūnus. Neatmetama, kad skirtingos rūšys gali būti prisitaikiusios detoksikuoti etanolį taip efektyviai, kad žmogui būdingas poveikis būtų greičiau išimtis, o ne taisyklė.

  • Sahara vėl pažaliavo: 500 špurotųjų vėžlių urvai padėjo sulaikyti lietų ir atgaivino sėklas

    Sahelio regione į pietus nuo Sacharos dirvožemis daug kur būna toks sausas, kad susiformuoja kieta pluta. Per liūtis vanduo ne įsigeria, o nubėga paviršiumi ir greitai išgaruoja, todėl sėklos lieka „užmigusios“, o daigai neprigyja.

    2021 metais mokslininkai pasirinko neįprastą sprendimą ir į degradavusį plotą paleido apie 500 špurotųjų vėžlių, moksliškai vadinamų Centrochelys sulcata. Tai didžiausia žemyninė Afrikos vėžlių rūšis, prisitaikiusi išgyventi karštyje ir ilgose sausrose.

    Pagrindinis efektas atsirado ne dėl to, kad gyvūnai „sodino“ augalus, o dėl jų instinkto rausti gilius urvus. Tokie tuneliai gali siekti apie 10–15 metrų gylį, o kasant suardoma dirvos pluta, kuri anksčiau veikė tarsi sandarus dangtis.

    Įtrūkus plutai, lietaus vanduo ima skverbtis į gilesnius sluoksnius, o ne nubėga į šonus. Dėl to drėgmė išsilaiko ilgiau, o sėklos, kurios anksčiau neišdygdavo, gauna sąlygas sudygti ir įsitvirtinti.

    Praėjus keleriems metams, palydoviniai vaizdai ėmė fiksuoti žalius plotelius, išsibarsčiusius smėlyje. Tyrėjai pabrėžia, kad tai nėra staigus dykumos virtimas mišku, tačiau lokalūs atsigavimo židiniai rodo, jog net ir minimalus fizinis dirvos „atrakinimas“ gali pakeisti rezultatą.

    Aplink urvų angas susidaro palankesnis mikroklimatas: purenesnėje dirvoje drėgmė išsilaiko ilgiau, lengviau įsitvirtina pirmieji augalai. Vėliau į tokius plotus grįžta vabzdžiai ir mikroorganizmai, o maža ekosistema pradeda formuotis iš naujo.

    Ekologijoje tokie gyvūnai dažnai vadinami ekosistemų inžinieriais, nes jie fiziškai pertvarko aplinką taip, kad naudą gauna kitos rūšys. Špurotieji vėžliai šiuo požiūriu įdomūs pusdykumėms, kur vandens sulaikymas yra kritinis veiksnys.

    Praktinių programų pavyzdžių yra ir Senegale, kur vėžlių veisimo bei reintrodukcijos iniciatyvos vykdomos dešimtmečius. Tokia patirtis rodo, kad vietinių rūšių sugrąžinimas gali būti pigesnė ir tvaresnė priemonė nei vien tik masiniai želdinimo projektai, ypač ten, kur trūksta vandens.

    Mokslininkai įspėja, kad vien vėžliai dykumėjimo problemos neišspręs. Sahelio regioną veikia klimato kaita, ilgėjančios sausros, perintensyvus gyvulių ganymas, žemės naudojimo pokyčiai ir buveinių fragmentacija, todėl rezultatą lemia ir kritulių kiekis, ir ilgalaikis žemėnaudų valdymas.

    Be to, pati rūšis susiduria su grėsmėmis: nykstančios buveinės, neteisėta prekyba laukiniais gyvūnais ir medžioklė mažina populiacijas dalyje natūralaus arealo. Todėl atkūrimo projektai turi eiti kartu su apsaugos priemonėmis, kad „pagalbininkai“ neišnyktų.

    Vis dėlto šis atvejis išryškino paprastą, bet svarbią įžvalgą: kartais ekosistemai atsigauti labiausiai padeda ne technika ar chemija, o tinkamai sugrąžinta vietinė rūšis, kuri daro tai, ką ir taip moka geriausiai.

  • Mirtinai nuodingos gyvatės vis arčiau namų: mokslininkai paaiškino, kas keičia jų arealus

    Nuodingų gyvačių susidūrimai su žmonėmis ateityje gali dažnėti, nes šylantis klimatas ir besiplečiančios gyvenvietės keičia gyvūnų buveines. Mokslininkai pabrėžia, kad kai kurios pavojingos rūšys pradeda judėti į teritorijas, kur anksčiau buvo retos arba visai nefiksuotos.

    Tyrimuose apie klimato kaitos poveikį ropliams akcentuojama paprasta grandinė: kylant temperatūrai ir keičiantis kritulių režimui, kinta grobio gausa, vandens prieinamumas ir slėptuvių sąlygos. Dėl to dalis rūšių plečia arealą į vėsesnes vietoves, aukštesnes zonas arba arčiau žmogaus kuriamų žaliųjų plotų.

    Vien klimato šiltėjimas nepaaiškina visko: didelę reikšmę turi ir žemėnaudos pokyčiai. Miškų fragmentacija, nauji keliai, ūkininkavimo plėtra ir priemiesčių augimas sukuria mozaikiškas buveines, kuriose gyvatėms lengviau rasti graužikų, paukščių ar varliagyvių.

    Prie namų, sodų ir ūkių gyvates traukia ne tik maistas, bet ir priedanga: malkų krūvos, komposto dėžės, akmenų sangrūdos, sandėliukai ar tankūs krūmynai. Didesnę riziką didina ir tai, kad žmonės šiltesniu sezonu daugiau laiko praleidžia lauke, o kontaktų tikimybė natūraliai auga.

    Mokslininkai išskiria kelias grupes nuodingų gyvačių, kurioms arealo pokyčiai gali būti ryškesni per artimiausius dešimtmečius. Tarp jų minimos Šiaurės Amerikos mokasinės gyvatės, Afrikos spjaudančios kobros, įvairios angys ir Azijos kraitai.

    Atskirai pabrėžiama, kad juodosios mambos paplitimas kai kuriose Afrikos dalyse teoriškai gali pasislinkti link tankiau apgyvendintų teritorijų. Tokie pokyčiai paprastai nevyksta staiga, tačiau sveikatos apsaugos sistemoms svarbus net ir nuosaikus rizikos augimas.

    Didžiausia įkandimų našta pasaulyje tenka tropiniams regionams, ypač Pietų Azijai, kur incidentų mastas vertinamas milijonais per metus. Ekspertai atkreipia dėmesį, kad didžiausią mirčių dalį lemia ne vien nuodų stiprumas, o pavėluota pagalba, ribotas priešnuodžių prieinamumas ir ilgas kelias iki gydymo įstaigų.

    Gyvatės vis dažniau gali būti sutinkamos ne tik atokiose vietovėse, bet ir šalia namų: soduose, ūkiuose, vaikų žaidimų aikštelėse ar miesto žaliuosiuose plotuose. Labiausiai pažeidžiamos išlieka kaimiškos teritorijos, kuriose medicinos paslaugos sunkiau pasiekiamos.

    „Pagrindinis būdas sumažinti riziką yra atsargumas ir bazinės žinios, kaip elgtis vietovėse, kur gali būti nuodingų gyvačių“, – sakė tyrimo autorius Davidas Williamsas.

    Specialistai dažniausiai rekomenduoja paprastas prevencines priemones: avėti uždarą avalynę, atidžiai žiūrėti, kur dedama koja ar ranka, nekelti akmenų ir rąstų plikomis rankomis, o kiemuose mažinti slėptuvių kiekį. Sveikatos politikos lygmeniu akcentuojama priešnuodžių tiekimo grandinių stiprinimo ir greitesnės skubios pagalbos svarba regionuose, kur rizika didžiausia.

  • Italijos saulės parke po moduliais – skirtingi mikroklimatai: dirvožemio gyviai gyvena skirtingai

    Italijos saulės parke po moduliais – skirtingi mikroklimatai: dirvožemio gyviai gyvena skirtingai

    Saulės elektrinės keičia ne tik elektros gamybą, bet ir sąlygas žemėje po moduliais. Italijoje viename saulės parke mokslininkai ištyrė siauras dirvožemio juostas tarp eilių ir nustatė, kad net kelių metrų atstumu susidaro labai skirtingos aplinkos.

    Tyrėjai tikėjosi įprastų pokyčių, susijusių su šešėliu, šiluma ir drėgme. Vis dėlto rezultatai parodė daugiau: po tais pačiais saulės moduliais dirvožemio smulkieji bestuburiai skyrėsi pagal tai, kurioje panelių pusėje gyvena.

    Kaip susidaro skirtingos zonos

    Saulės modulių metamas šešėlis dalį dienos palaiko žemesnę dirvos temperatūrą ir ilgiau išlaiko drėgmę po lietaus. Tuo metu atviresnėse tarpueilių vietose dirvožemis greičiau įkaista ir sparčiau išdžiūsta, ypač vasarą, kai saulės spinduliuotė intensyvi.

    Tokie skirtumai atsiranda gana greitai ir veikia ne vien paviršių. Kinta ir augalijos danga, o kartu ir organinių liekanų kiekis dirvoje, todėl susiformuoja tarsi keli mikrohabitatų tipai vienoje, iš pažiūros vienodoje teritorijoje.

    Kas yra tie nematomi gyventojai

    Tyrime daugiausia dėmesio skirta dirvožemio mikrobestuburiams, pavyzdžiui, šokliukams ir erkėms. Šie organizmai plika akimi dažnai nepastebimi, tačiau jie svarbūs skaidant organinę medžiagą ir palaikant maisto medžiagų apytaką.

    Vėsesnėse ir drėgnesnėse vietose po moduliais dažniau aptinkamos drėgmę mėgstančios rūšys, o atviresnėse, sausesnėse zonose dominuoja karščiui atsparesni organizmai. Kitaip tariant, saulės parkas sukuria dirvožemiui skirtingas gyvenimo sąlygas, kurios „atrūšiuoja“ bendrijas.

    Kodėl tai svarbu planuojant saulės parkus

    Didėjant saulės energetikos mastui Europoje vis daugiau dėmesio skiriama ne tik kraštovaizdžiui ar paukščiams, bet ir tam, kas vyksta dirvožemyje. Dirvožemio gyvybė svarbi ir anglies kaupimui, ir dirvos derlingumui, todėl net nedideli mikroklimato pokyčiai gali turėti platesnių pasekmių.

    Mokslininkų įžvalgos rodo, kad saulės parkų projektavime gali būti verta numatyti sprendimus, padedančius išlaikyti dirvožemio stabilumą: valdyti augalijos dangą, mažinti perdžiūvimą atvirose zonose ir stebėti dirvožemio būklę ne tik įrengimo pradžioje, bet ir vėliau.

    Tyrimas pabrėžia paprastą, bet reikšmingą faktą: dvi dirvos dėmės, kurias skiria keli metrai, po saulės moduliais gali virsti visiškai skirtingomis buveinėmis. O tai reiškia, kad energetikos infrastruktūra „perrašo“ ne tik vaizdą virš žemės, bet ir nematomą gyvenimą po ja.

  • Karas keičia Černobylį: dėl minų ir dronų zona praranda laukinės gamtos rezervato statusą

    Černobylio atskirties zona po 1986 metų katastrofos ilgainiui tapo unikalia erdve, kur gamta atsitiesė be nuolatinės žmogaus veiklos. Tačiau Rusijos pradėtas karas Ukrainoje šį trapų balansą ardo, o mokslininkai vis dažniau kalba, kad teritorija praranda saugios prieglobstinės reikšmę laukiniams gyvūnams.

    Tyrėjų analizė, paremta fotospąstų duomenimis, rodė, kad Černobylio apylinkėse per pastaruosius metus fiksuota gausi stambiųjų žinduolių įvairovė. Tarp dažniau minimų rūšių – Eurazijos lūšys, briedžiai, šernai, vilkai, taip pat plėšrūnai ir kanopiniai, kuriems svarbiausi veiksniai buvo maisto ir vandens prieinamumas bei žmonių nebuvimas.

    Situacija ryškiai pasikeitė po 2022 metų vasario 24 dienos, kai Rusija įsiveržė į Ukrainą, o Černobylio zona tapo karinių veiksmų ir okupacijos scena. Po tokių įvykių teritorijose, kur anksčiau dominavo gamtiniai procesai, atsirado nauji pavojai: užminuotos vietos, sprogmenų likučiai, intensyvesnis technikos judėjimas ir dronų aktyvumas.

    Ekologai ir gamtosaugininkai fiksuoja atvejus, kai nuo minų žūsta gyvūnai, o tai keičia migracijos kelius ir elgseną. Skelbiama apie tris patvirtintus Prževalskio arklių žūties atvejus nuo minų, o tai laikoma ypač jautriu signalu, nes ši rūšis yra vienas svarbiausių Černobylio zonos atsigavimo simbolių.

    Karas padidina ir gaisrų tikimybę, nes degimus gali sukelti sprogimai, nukritę dronai ar sunkiai pasiekiamose vietose uždelsti užsiliepsnojimai. Černobylio atskirties zonoje gaisrai kelia papildomą grėsmę ir dėl to, kad ugnis gali pakelti radioaktyviomis dalelėmis užterštas dulkes ir pernešti jas į kitas teritorijas.

    Prževalskio arkliai pasaulyje priskiriami prie retų laukinių arklių, o jų globalus skaičius vertinamas maždaug nuo 2 000 iki 2 500 individų. Černobylio atskirties zona ilgą laiką buvo laikoma viena iš vietų, kur ši rūšis galėjo plėstis dėl mažos žmonių trikdžių rizikos.

    Istoriškai ši populiacija buvo formuojama kaip atkūrimo eksperimentas: XX amžiaus pabaigoje į zoną perkelta nedidelė grupė gyvūnų, o vėliau jų skaičius augo. Iki 2021 metų minėta, kad iš kelių dešimčių perkeltų individų populiacija išaugo iki maždaug 120, todėl bet kokie nauji žūties veiksniai šioje teritorijoje tampa reikšmingi visam apsaugos planavimui.

    Specialistai pabrėžia, kad fotospąstų duomenys anksčiau nerodė aiškaus ryšio tarp taršos pobūdžio ir to, kur gyvūnai renkasi gyventi. Vis dėlto karo sukelti trikdžiai, įskaitant sprogimus, triukšmą, judėjimą ir užminavimą, gali tapti daug stipresniu elgsenos veiksniu nei įprasti aplinkos skirtumai.

    Gamtosaugininkai pastebi pirmuosius požymius, kad kai kurios gyvūnų grupės gali keisti įprastas buveines. Pranešama, jog fotospąstai užfiksavo Prževalskio arklius vietose pietuose ir pietryčiuose, kur anksčiau jie buvo stebimi rečiau, o tai gali reikšti bandymą apeiti pavojingas, užminuotas zonas.

    Tokie pokyčiai didina tikimybę, kad gyvūnai priartės prie gyvenviečių pakraščių, kelių ar kitų žmonių naudojamų teritorijų. Tai kelia ir papildomą riziką patiems gyvūnams, ir žmonėms, nes didėja konfliktinių situacijų tikimybė, o sužeistų gyvūnų gelbėjimas užminuotose vietovėse tampa itin sudėtingas.

    „Deja, ši Černobylio kaip laukinės gamtos rezervato istorijos dalis baigiasi“, – sakė ekologė Svetlana Kudrenko.

    Ekspertai akcentuoja, kad ilgalaikė gamtos apsauga Černobylyje priklausys nuo kelių veiksnių: teritorijų išminavimo, gaisrų prevencijos, nuoseklaus biologinės įvairovės monitoringo ir galimybės saugiai dirbti mokslininkams. Kol tęsiasi karo grėsmės, zona iš unikalios gamtinės laboratorijos vis labiau virsta vieta, kur laukinei gamtai tenka prisitaikyti prie naujos, žmogaus sukelto pavojaus realybės.

  • Europa masiškai šalina upių užtvaras: 2025 metais nugriauta per 600 senų užtvankų ir šliuzų

    Europa 2025 metais pasiekė naują rekordą šalindama upėse esančias užtvaras, kurios trukdo natūraliam vandens tekėjimui ir gyvūnų migracijai. Remiantis Dam Removal Europe metine apžvalga, per metus demontuotos mažiausiai 603 užtvankos, šliuzai ir kitos kliūtys.

    Po šių darbų atkurta daugiau kaip 3 740 kilometrų upių atkarpų, kuriose vanduo vėl gali tekėti laisvai. Skaičiuojama, kad tai buvo 11 proc. daugiau pašalintų barjerų nei 2024 metais.

    Didelė dalis nugriautų statinių buvo seni, mažos ar vidutinės apimties objektai, dažnai nebevykdantys pradinės funkcijos. Nors tokios konstrukcijos kartais atrodo nereikšmingos, jos gali blokuoti žuvų migraciją, keisti vandens temperatūrą ir deguonies režimą, sulaikyti sąnašas.

    Ekologai pabrėžia, kad upių fragmentacija siejama su staigiu migruojančių gėlavandenių žuvų populiacijų mažėjimu Europoje. Kaip viena pagrindinių priežasčių įvardijama būtent tūkstančiai barjerų, suskaidančių upių tinklą į atskiras, tarpusavyje menkai susijusias atkarpas.

    Daugiausia kliūčių 2025 metais pašalinta Švedijoje, kur fiksuotas 173 statinių demontavimas. Toliau rikiuojasi Suomija su 143 atvejais ir Ispanija, kur pašalinti 109 barjerai.

    Jungtinėje Karalystėje tais pačiais metais demontuotos 35 užtvaros. Šie skaičiai rodo, kad procesas apima tiek Šiaurės, tiek Pietų Europą, o prioritetas dažnai teikiamas seniai nenaudojamiems objektams.

    Papildomą impulsą suteikia Europos Sąjungos gamtos atkūrimo kryptis, pagal kurią iki 2030 metų valstybės turi atkurti 25 000 kilometrų laisvai tekančių upių. Praktikoje tai reiškia ne tik naujus aplinkosauginius planus, bet ir konkrečius sprendimus dėl pasenusių hidrotechninių statinių likimo.

    Vis dėlto ekspertai pabrėžia, kad ne kiekviena užtvanka gali būti šalinama automatiškai. Kai kurios konstrukcijos gali riboti invazinių rūšių plitimą, todėl prieš demontavimą paprastai atliekami poveikio aplinkai vertinimai, hidrologinės analizės ir derinami vietos bendruomenių interesai.

    Vienas simbolinių pavyzdžių 2025 metais užfiksuotas Islandijoje, kur demontuota sena užtvanka Melsos upėje. Ji anksčiau buvo susijusi su energijos tiekimu ūkiui, tačiau ilgą laiką nebeveikė, o upėje liko kaip kliūtis žuvų migracijai.

    „Ji negamino elektros, o senoje elektrinėje gyveno avys“, – sakė inžinierius Hamishas Muiras.

    Dam Removal Europe vertinimu, Europoje gali būti daugiau nei 1 000 000 įvairių barjerų, o dešimtys tūkstančių laikomi pasenusiais arba nereikalingais. Dėl to užtvarų šalinimas artimiausiais metais greičiausiai išliks viena sparčiausiai augančių upių atkūrimo priemonių.

  • Retas vaizdas Odesos stepėse: vienu metu medžiojo apie 50 mažųjų sakalų – kuo jie minta?

    Odesos srityje, nacionalinio parko Tuzlovskije limany teritorijoje, mokslininkai užfiksavo neįprastą reiškinį: virš stepių vienu metu medžiojo maždaug pusšimtis mažųjų sakalų. Toks būriavimasis laikomas retu, nes plėšrieji paukščiai dažniau medžioja pavieniui arba mažesnėmis grupėmis.

    Stebėjimą aprašė parko mokslinio skyriaus vadovas, biologijos mokslų daktaras Ivanas Rusevas. Jo teigimu, mažasis sakalas yra vienas mažiausių ir grakščiausių sakalų, Ukrainoje perintis šiltuoju metų laiku, o žiemai migruojantis į Afriką.

    Pasak tyrėjo, paukščiai skraidė maždaug 50–70 metrų aukštyje ir intensyviai ieškojo grobio virš natūralių stepių plotų. Jų racioną šiuo metu daugiausia sudaro vabzdžiai, taip pat smulkūs stuburiniai, pavyzdžiui, driežai ar pelėnai, kurių stepių ekosistemose netrūksta.

    Aktyviausias medžioklės laikas, kaip nurodo mokslininkai, dažniausiai būna ankstyvą rytą ir vėlėjant popietei, artėjant saulėlydžiui. Būtent tada grobis yra lengviau pastebimas, o oro sąlygos skrydžiui palankios.

    Stebėtas būrys maitinosi maždaug 50 hektarų ploto stepių atkarpoje, kurią parko darbuotojai vadina Tuzlovska Amazonija. Tokios natūralios teritorijos su įvairiais augalais ir gyvūnais sukuria stabilų maisto šaltinį, todėl plėšrūnai gali telktis vienoje vietoje.

    Tuo pat metu greta esančiuose intensyviai dirbamuose žemės ūkio plotuose sakalų, anot I. Rusevo, beveik nematyti. Vienarūšiai pasėliai ir mažesnė bestuburių bei smulkių žinduolių įvairovė reiškia ir gerokai skurdesnę mitybinę bazę plėšriesiems paukščiams.

    Mokslininkai pabrėžia, kad natūralios stepės yra svarbios ne tik atskiroms rūšims, bet ir visai biologinei įvairovei. Jos veikia kaip buferis tarp laukinės gamtos ir intensyviai naudojamų žemdirbystės teritorijų, mažindamos neigiamą žmogaus veiklos poveikį aplinkinėms buveinėms.

    „Jei nebeliktų laukinių stepių, sakalams neliktų kur maitintis ir jie imtų nykti kaip rūšis“, – sakė Ivanas Rusevas.

    Jis atkreipė dėmesį, kad dideli Ukrainos pirmykščių stepių plotai yra itin pažeidžiami: dalis jų patiria karo ir okupacijos pasekmes, o kitur jau daugelį metų keliama idėja steigti naujas saugomas teritorijas. Mažojo sakalo būrio stebėjimas, pasak mokslininkų, tampa dar vienu argumentu, kodėl natūralias stepes būtina išsaugoti.

  • Hunga Tonga išsiveržimas parodė netikėtą „savaiminį valymąsi“: kaip dulkės mažino metaną

    2022 metais įvykęs povandeninio ugnikalnio Hunga Tonga–Hunga Haʻapai išsiveržimas laikomas vienu galingiausių šiame amžiuje. Naujų tyrimų duomenys rodo, kad jo atmosferinis šleifas suaktyvino iki šiol taip aiškiai nefiksuotą savaiminio „apsivalymo“ procesą, kuris dalį metano pavertė kitais junginiais.

    Vulkanų poveikis klimatui nėra vienareikšmis: į atmosferą patekę pelenai ir aerozoliai trumpam sumažina Saulės spinduliuotės patekimą ir gali vėsinti, o šiltnamio efektą sukeliančios dujos prisideda prie šiltėjimo. Įprastai kietosios dalelės iškrinta greičiau, o dujos išlieka ilgiau, todėl bendras efektas laikui bėgant keičiasi.

    Tyrėjai skaičiuoja, kad išsiveržimo metu į atmosferą galėjo patekti apie 330 000 tonų metano. Vis dėlto, stebint procesus palydovais, dėmesį patraukė ne tiek pats metano „pėdsakas“, kiek neįprastai didelė formaldehido koncentracija, kuri leido spręsti apie spartesnį metano virtimą kitomis medžiagomis.

    „Analizuodami palydovinius duomenis nustebome pamatę rekordines formaldehido koncentracijas. Kadangi formaldehidas atmosferoje išsilaiko tik trumpai, tai rodė, jog metanas turėjo būti nuolat skaidomas ilgiau nei savaitę“, – sakė „Acacia Impact Innovation“ atstovas Maartenas van Herpenas.

    Hunga Tonga–Hunga Haʻapai išsiveržimas įvyko po vandeniu, todėl į šleifą pateko ne tik vulkaniniai pelenai, bet ir dideli kiekiai sūraus vandens dalelių. Toks derinys, mokslininkų vertinimu, sukūrė palankias sąlygas cheminėms reakcijoms, kurios gali išlaisvinti reaktyvius chloro junginius.

    Chloras atmosferoje gali reaguoti su metanu ir pradėti reakcijų grandinę, kurios metu susidaro formaldehidas, o vėliau anglies dioksidas ir vanduo. Paprastai metanas atmosferoje išlieka apie dešimtmetį, todėl net dalinis jo suardymo pagreitinimas trumpuoju laikotarpiu yra reikšmingas klimato požiūriu.

    Pastaraisiais metais mokslinėje literatūroje daugėja įrodymų, kad aerozoliai, dulkės ir jūros druskos dalelės gali daryti įtaką metano balansui. Šis atvejis svarbus tuo, kad procesas, panašus į anksčiau sietą su dulkėmis ir jūrų purslais, galėjo vykti gerokai aukščiau, stratosferoje, kur sąlygos kitokios nei prie paviršiaus.

    Mokslininkai pabrėžia, kad atmosferos dalelės, įskaitant vulkanines dulkes, gali būti reikšmingesnės metano ciklui, nei manyta iki šiol. Jei tokie procesai neįtraukiami į skaičiavimus, gali būti netiksliai įvertinamas tiek natūralus metano šalinimas, tiek žmonių pastangų mažinti emisijas efektyvumas.

    Praktinėje stebėsenoje iškyla ir matavimų problema: palydoviniai metano matavimai ne visur vienodai tikslūs, ypač virš vandenynų, kur mažiau atspindėtos šviesos. Todėl formaldehidas siūlomas kaip papildomas „indikatorius“, padedantis spręsti, ar metanas konkrečiomis sąlygomis buvo aktyviai skaidomas.

    Nors atradimas kelia klausimų apie galimas technologines idėjas, tyrėjai akcentuoja, kad tai pirmiausia yra natūralaus eksperimento pamoka. Ji padeda geriau suprasti, kaip ekstremalūs reiškiniai gali trumpam pakeisti atmosferos chemiją ir kodėl metano biudžeto skaičiavimuose svarbu įvertinti ne tik emisijas, bet ir šalinimo mechanizmus.

  • Sacharos dulkės kasmet maitina Amazoniją fosforu: kodėl šis ryšys svarbus visam klimatui

    Kasmet didžiuliai Sacharos dykumos dulkių debesys pasiekia kitą Atlanto vandenyno pusę ir nusėda Amazonės baseine. Mokslininkų skaičiavimais, per metus iki Amazonijos atkeliauja apie 27,7 mln. tonų dulkių, o kartu atgabenama ir maždaug 22 000 tonų fosforo.

    Šis fosforas Amazonijos atogrąžų miškams yra itin svarbus, nes vietinės dirvos yra senos, stipriai išplautos ir natūraliai skurdžios fosforo. Gausūs tropikų lietūs maistines medžiagas nuolat išplauna, todėl be išorinio papildymo miško produktyvumas ilgainiui mažėtų.

    Fosforas yra vienas pagrindinių elementų, be kurio augalai negali normaliai augti: jis reikalingas energijos apykaitai, šaknų sistemai, sėkloms ir fotosintezės procesams. Amazonijos dirvose šio elemento atsargos menkos, todėl net palyginti nedidelis, bet pastovus fosforo „pristatymas“ iš Afrikos tampa reikšmingas.

    Didžioji dalis Sacharos dulkių sudaryta iš silicio junginių ir molio mineralų, kurie patys savaime miškui nėra maistinga „trąša“. Tačiau mažesnė dalis dulkių neša būtent fosforo turinčias daleles, kurios ir padeda palaikyti pusiausvyrą tarp to, ką miškas praranda su nuotėkiu, ir to, ką gauna iš atmosferos.

    Anksčiau dažnai buvo manoma, kad itin reikšmingas fosforo šaltinis yra Bodėlės įduba šiaurės Čade, kur kadaise tyvuliavo didelis ežeras, o jam išdžiūvus liko fosforu turtingos nuosėdos. Tokios teritorijos gali būti ypač „dulkėtos“, nes vėjai lengvai pakelia smulkias daleles į atmosferą.

    Vis dėlto vėlesni tyrimai parodė, kad didelė dalis dulkių, kurios pasiekia Amazoniją, kyla ir iš kitų Sacharos regionų. Pavyzdžiui, reikšmingu šaltiniu įvardijamas El Džiufo dykumų plotas, besidriekiantis per Mauritaniją, Malį ir šiaurinį Alžyrą.

    Šis transatlantinis ryšys primena, kad Amazonija nėra visiškai uždara, savarankiškai besilaikanti sistema: jos „maistinių medžiagų biudžetas“ priklauso ir nuo procesų, vykstančių už tūkstančių kilometrų. Dulkių pernašą lemia pasatai, audros, sausros, dirvos būklė ir kiti atmosferos veiksniai.

    Didžiausias neatsakytas klausimas yra tai, kaip dulkių srautai keisis šylant klimatui ir kintant kritulių režimui Afrikoje bei virš Atlanto. Modeliai dar ne visada leidžia užtikrintai pasakyti, ar per artimiausią šimtmetį fosforo „tiltas“ tarp Sacharos ir Amazonijos išliks toks pat stabilus.

  • Atsitiktinis radinys Airijos miške: doktorantas aptiko naują itin nuodingą augalų rūšį

    2024 metų vasarą Kornelio universiteto doktorantas Džastinas Šoltenas, tyrinėdamas Summerhill miško augmeniją Airijoje, miško paklotėje pastebėjo neįprastą augalą su smulkiais rausvais, karoliukus primenančiais vaisiais. Iš pradžių jis manė radęs retą banebrio atmainą, tačiau vėliau paaiškėjo, kad tai gali būti kur kas daugiau nei įprastas gamtos „kaprizas“.

    Augalas auga labai žemai, o po žydėjimo subrandina mažus rausvus vaisius. Nors išvaizda patraukli, mokslininkai pabrėžia, kad visos augalo dalys yra nuodingos, o vaisiai žmogui gali būti mirtinai pavojingi net ir palyginti nedidelėmis dozėmis.

    Patyręs lauko tyrėjas iš pradžių įtarė, kad tai natūralus hibridas, susidaręs susikryžminus dviem artimoms rūšims. Tokios hibridizacijos gamtoje pasitaiko, kai skirtingos rūšys dauginasi tarpusavyje ir atsiranda genetiškai išskirtinių palikuonių.

    Vis dėlto vien iš vaisių nepakanka tiksliai identifikacijai, todėl Šoltenas planavo sugrįžti į vietą žydėjimo metu. Šiame regione žydėjimas paprastai prasideda gegužės pradžioje, o būtent žiedų sandara dažnai padeda patikimiausiai atskirti artimas rūšis.

    Po beveik metų mokslininkas sugrįžo stebėti augalo žiedų ir pastebėjo svarbių požymių, kurie nebeatitiko hibrido versijos. Reprodukciniai organai skyrėsi nuo tų rūšių, kurios laikytos galimais „tėvais“.

    Vienas aiškiausių skirtumų buvo žiedo dalies, susijusios su apdulkinimu, spalvinė ypatybė: naujai aptikto augalo ji buvo raudona, kai tuo metu artimų rūšių ji apibūdinama kaip balta. Tokie morfologiniai skirtumai kartu su lauko stebėjimais sustiprino prielaidą, kad kalbama ne apie hibridą.

    „Pagalvojau, kad verta prieiti arčiau ir įsižiūrėti“, – sakė Džastinas Šoltenas.

    Šoltenas augalą įvardijo kaip naują rūšį ir suteikė pavadinimą Actaea rhodostigma. Tokie atradimai rodo, kad net ir gerai tyrinėtose Europos teritorijose vis dar aptinkama neaprašytų rūšių, ypač kai jos painiojamos su panašiais augalais arba yra retos ir auga nedidelėmis populiacijomis.

    Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad nuodingi dekoratyviai atrodantys vaisiai neretai klaidina žmones, ypač gamtoje, todėl ragina ne ragauti ir neliesti nepažįstamų uogų. Tyrimams tęsti paprastai reikia nustatyti daugiau populiacijų, stebėti jų žydėjimą, apdulkinimą ir įvertinti, kokie veiksniai palaiko rūšies atskirtį gamtoje.